Category: Kultūra

Žonkiliai gali nušviesti sodą tarsi pirmoji pavasario saulė, tačiau taip pat greitai praranda žavesį, kai pradeda peržydėti. Būtent tada lengva padaryti klaidą, kuri augalui atima jėgas kitam sezonui.

Kai žiedai priblanksta ir ima kristi, daugelis griebiasi sekatoriaus ir beveik prie pat žemės nupjauna visą augalą. Tai paprastas būdas susilpninti svogūnėlį. Prižiūrint šias gėles svarbu ne tik tai, ką pašalinti, bet ir ko jokiu būdu neliesti. Keli tikslūs veiksmai padeda užtikrinti, kad lysvė „neišsikvėptų“ po kelių dienų, o sukauptų jėgų dar gražesniam žydėjimui kitą pavasarį.

Peržydėjęs žiedas iš augalo „siurbia“ energiją: pašalinkite tik tai, kas tikrai trukdo

Kai žonkilis baigia žydėti, jis pradeda skirti jėgas sėkloms formuoti. Sodininkui tai prasta žinia, nes svogūnėlis, užuot stiprėjęs, eikvoja energijos atsargas procesui, iš kurio realios naudos nėra. Geriausia švelniai nulaužti arba nukirpti tik pačią žiedo galvutę – iškart po ja, ties pagrindu. Stiebą ir lapus būtina palikti, nes jie toliau „dirba“ augalui ir padeda sukaupti atsargas kitam sezonui.

Nors minkšti, nuvytę lapai jau nebeatrodo puošniai, jų negalima šalinti per anksti. Žaliosios dalys veikia tarsi maža gamykla – kaupia energiją svogūnėlyje. Kuo ilgiau lapai išlieka sveiki ir žali, tuo didesnė tikimybė, kad pavasarį žonkiliai vėl sužydės gausiai. Vertėtų palaukti, kol jie patys aiškiai pagels ir nudžius. Skubėjimas tvarkytis dažnai baigiasi silpnu žydėjimu arba net visišku žiedpumpurių nebuvimu.

Saulė ir saikinga drėgmė labai svarbu: be to net prižiūrėtas svogūnėlis nusilps

Žonkiliai geriausiai jaučiasi šviesioje vietoje, kur dirva nuolat neužmirksta. Per didelis vandens kiekis gali susilpninti svogūnėlius, o sunkioje žemėje net sukelti jų puvimą. Po žydėjimo augalus vis dar verta laistyti protingai, ypač jei pavasaris sausas. Esmė ne kasdien gausiai lieti, o palaikyti lengvą dirvos drėgmę.

Taip pat gali padėti nedidelė trąšų dozė su kaliu ir fosforu – būtent šios medžiagos skatina svogūnėlio atsistatymą, o ne vien lapų vešėjimą.

Jei žonkiliai vienoje vietoje auga daug sezonų ir kasmet išleidžia vis mažiau žiedų, problema gali būti ankštumas po žeme. Svogūnėliai išsiplečia, pradeda konkuruoti dėl vandens ir maisto medžiagų, todėl lysvė, užuot džiuginusi, atrodo vis kukliau. Tokiu atveju, kai lapai visiškai nudžiūsta, svogūnėlius verta iškasti, nuvalyti ir atskirti. Stipriausius geriausia vėl pasodinti rudenį į laidžią, lengvai drenuojamą dirvą. Kartais žydėti trukdo ne priežiūros stoka, o paprasčiausias „susigrūdimas“.

Kai išmanusis telefonas ima reaguoti su vėlavimu, daugelis iš karto pradeda galvoti apie naują įrenginį. Tačiau dažnai nei remonto, nei naujo modelio neprireikia – pakanka kelių paprastų veiksmų, kad telefonas vėl veiktų sklandžiai.

Lėtas telefonas gali erzinti, bet dažniausiai problema kyla ne dėl vieno didelio gedimo. Įprastai tai smulkių kasdienių įpročių pasekmė: perpildyta atmintis, per daug fone veikiančių procesų ir chaosas programėlėse ilgainiui „suvalgo“ įrenginio greitį.

Išjunkite ir pašalinkite tai, ko nenaudojate – telefonas dažnai paspartėja iš karto

Ekrane neretai lieka programėlės, įdiegtos „vienam kartui“: po kelionės, dėl akcijos ar tiesiog iš smalsumo. Vėliau jos tik užima vietą, gali pasileisti fone ir naudoti resursus, nors realiai seniai nebereikalingos. Kuo mažiau nereikalingų programų, tuo lengviau sistemai „atsikvėpti“.

Pravartu ramiai peržiūrėti programėlių sąrašą ir be sentimentų pašalinti tas, kurių neatidarėte mėnesiais. Tai ypač padeda senesniems įrenginiams, kuriems svarbus kiekvienas laisvas resursas.

Panašiai veikia ir perkrautas pagrindinis ekranas. Valdikliai, animuoti fonai bei gausybė pranešimų gali atrodyti patraukliai, bet senesniems telefonams tai tampa papildoma našta. Kartais užtenka supaprastinti darbalaukį, kad įrenginys nebeatrodytų „apsunkęs“.

Nuotraukos ir vaizdo įrašai greitai užkemša atmintį – tada lėtėja net ir galingi telefonai

Telefono galerija dažnai virsta sandėliu, kuriame pilna dublių, nepavykusių kadrų ir įrašų, prie kurių niekas nebegrįžta. Kai vidinė atmintis beveik pilna, įrenginys pastebimai sulėtėja: prasčiau įrašo failus, lėčiau atidaro programėles ir dažniau „pakimba“. Laisva vieta telefonui – tarsi kasdieniam darbui reikalingas energijos rezervas.

Tvarkymą verta pradėti nuo didžiausią vietą užimančių failų – vaizdo įrašų ir panašių nuotraukų serijų. Svarbius failus patogu perkelti į „debesį“ arba į kompiuterį. Tokia atranka ne tik atlaisvina atmintį, bet ir padeda aiškiau suprasti, kas iš tiesų yra reikalinga.

Talpykla (cache) padeda, bet vėliau gali tapti problema

Programėlės kaupia laikinus duomenis, kad veiktų greičiau. Vis dėlto ilgainiui šis mechanizmas gali atsisukti prieš vartotoją: išsipūtusi talpykla neretai sukelia klaidų, sulėtėjimų ir keistą programų elgesį. Tai ypač būdinga naršyklėms, susirašinėjimo programoms ir socialiniams tinklams, kurie kasdien apdoroja didelius duomenų kiekius.

Paprastas talpyklos išvalymas gali pastebimai pagerinti situaciją. Svarbu ne trinti visko aklai, o tvarkingai „apsišluoti“ ten, kur programėlėmis naudojatės dažniausiai. Tai vienas greičiausių būdų pajusti realų skirtumą.

Kartais užtenka perkrauti telefoną – taip pat verta patikrinti atnaujinimus

Dalis žmonių savaites nei karto neišjungia telefono. Tuo tarpu paprastas perkrovimas gali uždaryti užstrigusius procesus ir sutvarkyti sistemos darbą. Sprendimas elementarus, bet dažnai veiksmingas – ypač jei įrenginys pastaruoju metu labiau kaista, greičiau išsikrauna arba vis dažniau reaguoja su vėlavimu.

Taip pat pravartu įsitikinti, ar atnaujinta sistema ir programėlės. Senesnės versijos kartais prasčiau valdo atmintį ir energijos sąnaudas. Vis dėlto verta vadovautis sveiku protu: jei telefonas senas ir jame trūksta vietos, pirmiausia geriau atlaisvinti atmintį, o tik tada diegti didesnius atnaujinimus.

Sklandžiai veikiantis telefonas ne visada reiškia naujesnį telefoną. Dažnai užtenka tiesiog nustoti jį perkrauti ir skirti kelias minutes tvarkai.

Telefono sujungimas su televizoriumi leidžia patogiai žiūrėti nuotraukas, vaizdo įrašus ir naudotis programėlėmis dideliame ekrane. Tai galima padaryti ir be laidų, o visas procesas dažnai užtrunka vos akimirką – tereikia pasirinkti vieną iš kelių paprastų metodų.

Vis daugiau žmonių telefoną naudoja kaip nedidelį pramogų centrą: juo fotografuoja, žiūri filmus, naršo socialiniuose tinkluose. Todėl natūralu, kad norisi vaizdą perkelti į didesnį ekraną ir patogiau turinį žiūrėti kartu su artimaisiais. Šiandien telefono ir televizoriaus sujungimas yra išties paprastas, o pasirinkti galima iš kelių būdų, tinkančių daugumai įrenginių.

Greičiausia – per „Wi‑Fi“: pakanka, kad abu įrenginiai būtų tame pačiame tinkle

Patogiausias sprendimas – belaidis ekrano bendrinimas. Telefonas ir televizorius turi būti prijungti prie to paties „Wi‑Fi“ tinklo, kad galėtų vienas kitą aptikti. Daugelyje šiuolaikinių televizorių vaizdo priėmimo funkcija jau būna integruota, todėl papildomų programėlių dažniausiai diegti nereikia.

„Android“ telefone paprastai užtenka išskleisti viršutinį meniu ir pasirinkti funkciją, pvz., Ekrano bendrinimas, „Smart View“, „Screen Cast“ arba Vaizdo perdavimas. Po kelių akimirkų sąraše turėtų atsirasti televizorius – jį pasirinkus, telefono vaizdas bus rodomas dideliame ekrane. Tai itin patogu žiūrint nuotraukas, vaizdo įrašus ar naudojantis programėlėmis.

Televizoriai su „Chromecast“ leidžia perduoti vaizdą tiesiai iš programėlių

Jei televizoriuje yra integruotas „Chromecast“ arba naudojate išorinį įrenginį, turinį galima perduoti tiesiai iš programėlės. Tokiose platformose kaip „YouTube“, „Netflix“ ar „Spotify“ paprastai matoma perdavimo piktograma – ją paspaudus galima pasirinkti televizorių kaip atkūrimo įrenginį. Turiniui pradėjus rodyti televizoriuje, telefonu galima toliau naudotis kitomis programėlėmis, o vaizdas ar muzika nenustos groti.

Laidas – patikimiausias variantas: reikia tik tinkamo adapterio

Jei televizorius nepalaiko belaidžio vaizdo perdavimo, padės laidinis sujungimas. Dažniausiai prireikia USB‑C į HDMI adapterio, kuris jungiamas prie telefono, o HDMI laidas – prie televizoriaus. Vaizdas paprastai pasirodo automatiškai po kelių sekundžių.

Toks sprendimas ypač pasiteisina, kai „Wi‑Fi“ ryšys silpnas arba svarbiausia stabilumas. Laidas dažniausiai užtikrina sklandų vaizdą ir mažesnį vėlavimą.

Gamintojų programėlės palengvina sujungimą: patogu pradedantiesiems

Dalis gamintojų siūlo savo programėles, leidžiančias telefoną ir televizorių sujungti keliais paspaudimais. „Samsung“ naudoja „SmartThings“, „LG“ siūlo „ThinQ“, o „Sony“ dažnai integruoja valdymą per „Google Home“. Tokios programėlės dažniausiai automatiškai aptinka televizorių, leidžia perduoti nuotraukas ir vaizdo įrašus, taip pat valdyti patį įrenginį.

Pasirinkimų netrūksta, todėl šiais laikais telefono prijungimas prie televizoriaus neturėtų kelti didesnių sunkumų.

Kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje orai šyla, daugiau vaikštome ir dažniau būname judesyje. Deja, batų vidus nuo to nepradeda kvepėti pavasario gėlėmis. Iki atviresnių sandalų dar anksti, todėl avime sportbačius, mokasinus ar pusbačius, o po visos dienos jie neretai praranda gaivą. Laimei, yra keli paprasti būdai, kaip greitai sumažinti ar visai panaikinti nemalonų batų kvapą.

Dienos tampa šiltesnės, daugiau judame, ilgiau būname su tais pačiais batais – ir to pakanka, kad mėgstamos poros vidus imtų skleisti ne tokį malonų kvapą, kokio norėtume. Gera žinia ta, kad prieš galutinai nurašant batus verta jiems suteikti antrą šansą.

Kaip panaikinti nemalonų batų kvapą? Prieš purškiant dezodorantą verta padaryti kai ką kita

Kai batai ima nemaloniai kvepėti, dažnas iškart griebiasi purškiklio ar dezodoranto. Tai gali suteikti greitą efektą, tačiau dažniausiai tik trumpam. Praktikoje problema dažniausiai kyla dėl drėgmės, kuri po visos dienos avėjimo lieka batų viduje.

Todėl grįžus namo verta išimti vidpadžius, atlaisvinti raištelius ir palikti batus gerai vėdinamoje vietoje. Net toks paprastas žingsnis gali reikšmingai pagerinti situaciją. Jei kvapas jau įsigėręs, galima pasitelkti namų priemones: į batų vidų nakčiai įberkite valgomosios sodos – ji sugeria drėgmę ir padeda atgaivinti vidų. Taip pat naudinga reguliariai skalbti arba keisti vidpadžius, nes būtent jie dažniausiai labiausiai „laiko“ nemalonų kvapą. Pavasarį tai ypač aktualu: tuos pačius modelius avime dažniau nei žiemą, o temperatūra pamažu kyla.

Reikalas ne tik batuose: keli kasdieniai įpročiai, kad problema nebesugrįžtų

Jei norite, kad nemalonus batų kvapas negrįžtų, verta pažvelgti plačiau – svarbu ne tik pats batų gaivinimas, bet ir tai, kaip juos avime. Ta pati pora, dėvima diena iš dienos, paprasčiausiai nespėja gerai išdžiūti. Kur kas geriau batams suteikti bent vienos dienos pertrauką ir poras kaitalioti.

Daug priklauso ir nuo kojinių: pralaidžios orui, švarios ir kasdien keičiamos – tai būtinas pagrindas. Taip pat pravartu kartkartėmis atgaivinti batų vidų antibakteriniu preparatu arba švelniai išvalyti, jei medžiaga tam tinkama. Tuomet batai ne tik maloniau kvepės, bet ir ilgiau atrodys tvarkingai. Net ir gražiausia pora praranda savo žavesį, jei vidpadžiai atrodo netvarkingai, todėl verta pasirūpinti mėgstamais batais.

Be to, apie šiuos paprastus įpročius naudinga pasikalbėti ir su paaugliais – tokios rekomendacijos gali padėti jiems išvengti nemalonių, gėdingų situacijų bendraamžių aplinkoje.

Šviežiam laiškiniam svogūnui užsiauginti nereikia nei daržo, nei dėžės, nei maišo žemių. Pakanka paprasto svogūno ir stiklinės vandens, kad po kelių savaičių žalias pagardas visada būtų po ranka.

Kai kurie buitiniai triukai atrodo pernelyg paprasti, kad veiktų. Vis dėlto dažnai būtent jie ir pasiteisina geriausiai. Taip yra ir su svogūnu, pastatytu ant palangės: jis neužima daug vietos, beveik nieko nekainuoja, o atsidėkoja šviežiais laiškais.

Užtenka svogūno, stiklinės, vandens ir palangės: netrukus pamatysite žalius laiškus

Šiam būdui nereikia nei patirties, nei ypatingos „rankos augalams“. Užtenka mažos stiklinės, vandens ir parduotuvėje pirkto svogūno. Svarbiausia – apatinę svogūno dalį įstatyti taip, kad ji liestų vandenį, tačiau nebūtų visiškai panardinta. Tuomet belieka pastatyti jį šviesioje vietoje, geriausia ant palangės, kur pakanka dienos šviesos.

Pirmosiomis dienomis stebuklų gali ir nesimatyti, tačiau verta apsišarvuoti kantrybe. Iš pradžių svogūnas sugeria vandenį, o netrukus ima leisti žalius ūglius. Maždaug po 2–3 savaičių laiškinį svogūną jau galima kirpti.

Visa priežiūra iš esmės susiveda į vieną dalyką – vandens papildymą. Svogūnas jį po truputį „išgeria“, todėl verta kasdien patikrinti lygį ir įpilti tiek, kiek trūksta. Trąšų ar specialių priemonių nereikia – svarbiausia reguliarumas.

Naminis laiškinis – ne tik sutaupymas, bet ir patogumas kasdien

Tuomet nereikia kaskart eiti į parduotuvę dėl mažo ryšulėlio ir nerimauti, kad likučiai šaldytuve nuvys. Čia nusikerpate tik tiek, kiek tuo metu reikia. Tai patogu, šviežia ir praktiška – ypač jei mėgstate žalumynus ant sumuštinių, salotose ar prie bulvių.

Toks būdas ypač tinka mažiems butams: nereikia nei balkono, nei daržo, o vietos užima labai mažai.

Ne kiekvienas svogūnas duos vienodą rezultatą: kelios taisyklės padės išvengti nusivylimo

Geriausia rinktis sveiką, kietą svogūną be pelėsio požymių ir be suminkštėjusių vietų. Jei daržovė smarkiai perdžiūvusi ar pažeista, ji gali augti silpniau. Taip pat svarbu nepersistengti su vandens kiekiu: per giliai panardintas svogūnas gali pradėti pūti. Tuomet vietoj žalumynų atsiranda nemalonus kvapas, o visa idėja praranda prasmę.

Praktiška laiškus kirpti tuomet, kai jie pasiekia patogų ilgį, ir nelaukti per ilgai. Reguliarus trumpinimas padeda augalui atrodyti tvarkingai, o derlių iškart galima panaudoti virtuvėje. Paprasta, pigu ir išties veiksminga.

Uždžiūvę riebalai ant orkaitės durelių stiklo dažnai numuša norą tvarkytis dar nepradėjus. Bėda ta, kad daugelis stiklą valo tik iš išorės, o daugiausia nešvarumų lieka ten, kur ranka sunkiai pasiekia. Dėl to orkaitės valymas užtrunka gerokai ilgiau, nei turėtų.

Orkaitės durelės slepia sprendimą, kurio kasdien naudojant galima nė nepastebėti. Prie stiklo dažnai būna nedideli mygtukai ar fiksatoriai, leidžiantys atlaisvinti tvirtinimą ir pasiekti vietas, kur kaupiasi riebus apnašas, dulkės ir dryžiai. Būtent ten orkaitė greičiausiai praranda švarios buities įspūdį.

Nedaugelis žino: daugelyje orkaičių yra specialūs fiksatoriai, leidžiantys lengvai nuimti stiklą

Daugelio orkaičių durelėse yra smulkūs šoniniai elementai, kurie atlaisvina stiklo tvirtinimo fiksatorius. Iš pirmo žvilgsnio juos lengva pražiūrėti, nes jie susilieja su durelių konstrukcija ir neatrodo kaip dalis, skirta valymui.

Vis dėlto dažniausiai pakanka juos paspausti, kad tvirtinimas atsileistų ir stiklą būtų galima išimti kur kas greičiau nei šveičiant uždarytas dureles. Svarbu neskubėti, nes atidarymo mechanizmas gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo modelio.

Nuėmus stiklą iš karto matosi riebalų sluoksnis ir įsisenėję dryžiai, kurie anksčiau atrodė tik kaip pilkšva dėmė prieš šviesą. Būtent šis apnašas dažnai sukuria įspūdį, kad orkaitė sena ir apleista, net jei visa virtuvė blizga. Kai pasiekiamas visas paviršius, valymas tampa paprastesnis: nebereikia kišti rankos į siaurą tarpą ar trinti „aklai“.

Kaip lengvai nuvalyti nešvarią orkaitę? Pakanka šilto vandens, indų ploviklio ir kantrybės

Patogiausia pradėti nuo minkštos šluostės ir dubens su šiltu vandeniu, įlašinus kelis lašus indų ploviklio. Toks derinys gerai tirpdo šviežius riebalus ir nepalieka aitraus kvapo.

Jei ant stiklo susikaupęs senas, pridegęs apnašas, gali padėti sodos pasta. Sumaišykite valgomąją sodą su nedideliu kiekiu vandens, užtepkite plonu sluoksniu, palikite maždaug 10–15 minučių, o tuomet švelniai nuvalykite minkšta kempinėle. Pabaigoje stiklą verta nusausinti mikropluošto šluoste, kad neliktų dryžių.

Nuplovus ir nusausinus detalę, stiklą įstatykite atgal ir įsitikinkite, kad fiksatoriai užsifiksavo tinkamai. To nereikėtų daryti skubant: kai viskas sudėta lygiai, durelės užsidaro be pasipriešinimo, o orkaitė iš karto atrodo švaresnė. Kartais vienas paslėptas mechanizmas duoda didesnį rezultatą nei pusvalandis šveitimo.

Velykinės dekoracijos seniai nebėra tik smulkmena. Šiandien jos kuria nuotaiką, kurią pajunti vos pravėręs duris: zuikučių figūrėlės, pastelinių spalvų akcentai ir nedidelės puošmenos keičia tai, kaip švenčiame.

Dar prieš kelerius metus Velykų dekoras dažniausiai apsiribodavo margučių krepšeliu ir keliais simboliniais elementais. Dabar šventinis laikotarpis namuose atrodo visai kitaip: interjerai ima priminti žurnalų puslapius, tačiau be dirbtinumo pojūčio. Atsiranda daugiau spalvų, faktūrų ir detalių, kurios traukia akį ir sukuria jaukumą.

Vis dažniau būtent aksesuarai tampa pagrindiniu nuotaikos kūrėju. Ant lentynų sustatyti zuikučiai, ant stalo pastatytos figūrėlės ar prie lango pakabintos smulkios dekoracijos padeda šventes pajusti aiškiau. Ši tendencija matoma ne tik parduotuvėse, bet ir namuose bei socialiniuose tinkluose: idėjos sklinda greitai, o daug kas nori panašų vaizdą atkartoti ir savo erdvėje.

Velykiniai zuikučiai tapo naujo stiliaus simboliu: jie atsiranda kiekviename kambaryje

Zuikučių figūrėlės šiandien nebėra vienodos ar „vaikiškos“. Galima rasti keramikinių, medinių ar tekstilinių modelių, lengvai pritaikomų moderniame interjere. Ypač populiarūs neutralūs, prislopinti atspalviai: tokios detalės neužgožia erdvės, o ją subtiliai papildo. Dėl to jos tinka ir minimalistiniuose būstuose, ir klasikinio stiliaus namuose.

Vis dažniau zuikučiai statomi ne vien ant šventinio stalo. Jie persikelia ant komodos, palangės ar net į knygų lentyną. Nedidelis akcentas padeda šventinei nuotaikai pasklisti po visus namus, o ne sutelkti ją viename taške.

Pasteliniai akcentai keičia švenčių atmosferą: spalvos svarba šiandien didesnė nei bet kada

Velykos vis labiau siejamos su lengvumu ir šviesa. Vietoj ryškių, intensyvių dekoracijų dažniau pasirenkami smėliniai, mėtų ar pudros rožės atspalviai. Jie suteikia interjerui gaivumo ir harmonijos, o net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, nauja staltiesė ar servetėlės, gali visiškai pakeisti stalo įspūdį.

Spalvos dažnai derinamos su natūraliomis medžiagomis. Linas, medis ir keramika kuria vientisą visumą, kuri neatrodo perspausta. Tokios dekoracijos nevargina akių ir tampa maloniu fonu šventiniams susitikimams.

Svarbiausia ne dekoracijų kiekis: esmė, kad jos derėtų tarpusavyje

Vietoj vieno didelio akcento vis dažniau pasirenkami keli mažesni. Žvakės, pakabinamos detalės ar miniatiūrinės figūrėlės susijungia į natūraliai atrodantį derinį. Būtent smulkmenos sukuria tvarkingo, apgalvoto interjero įspūdį, o keli taikliai parinkti elementai gali pastebimai atnaujinti erdvę.

Augant populiarumui, daugėja ir tų, kurie dekoracijas kuria patys. Tai būdas suteikti namams asmeniškumo ir išvengti pasikartojančių sprendimų. Idėjų lengva rasti internete, o paprastų medžiagų kūrybiškas panaudojimas leidžia kiekvienai velykinei kompozicijai atrodyti vis kitaip.

Pamela Anderson, legendinio serialo „Słoneczny patrol“ žvaigždė ir 9-ojo dešimtmečio pabaigos bei 10-ojo dešimtmečio ikona, „Instagram“ pasidalijo naujomis nuotraukomis. Aktorė jose spindi natūraliu grožiu, o jos veide matyti nuoširdi ramybė ir laimė.

Pastaraisiais metais Pamela Anderson vėl atsidūrė dėmesio centre ir įrodė, kad 1990-ieji tikrai nebuvo vienintelis ryškus jos karjeros etapas. Po „Netflix“ platformoje pasirodžiusio autobiografinio dokumentinio filmo ji išleido ir autobiografiją, kurioje atvirai papasakojo apie sudėtingiausius gyvenimo momentus bei pasidalijo iki tol mažai žinomomis detalėmis.

Aktorė sugrįžo ir į sceną: ji pasirodė kultiniame miuzikle „Chicago“, statomame „Ambassador Theatre“ Niujorke, kur atliko Roxie vaidmenį. Taip pat filmavosi juostoje „The Last Showgirl“, kur įkūnijo patyrusią šokėją, priverstą iš naujo planuoti ateitį, kai po 30 metų staiga baigiasi jos sceninė karjera. Šiemet ją dar bus galima išvysti filmuose „Place To Be“ ir „Rosebush Pruning“.

Per pastaruosius mėnesius Pamela Anderson ryžosi pastebimiems pokyčiams: atsisakė ryškaus makiažo ir ne kartą keitė šukuoseną. 9-ojo dešimtmečio pabaigos ikona jau spėjo išbandyti bobą, lengvas bangas, punk stiliaus karpymą bei trumpą, jaunatvišką kirpčiuką. Paryžiaus mados savaitėje ji pasirodė ryškiai rudų plaukų įvaizdyje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai buvo laikinas pokytis – greičiausiai dėl vaidmens filme „Rosebush Pruning“.

Dabar aktorė vėl sugrįžo prie blondinės įvaizdžio. Kaip pati yra užsiminusi, būtent su šia plaukų spalva ji jaučiasi labiausiai „savimi“. Naujais kadrais iš fotosesijos ji neseniai pasidalijo su gerbėjais „Instagram“.

Nuotraukose Pamela Anderson pozuoja vilkėdama baltus marškinėlius, linines kelnes ir kreminius marškinius. Ji plačiai šypsosi, atrodo atsipalaidavusi, o svarbiausia – jos veidas visiškai be makiažo. Žvelgiant į šiuos kadrus, sunku patikėti, kad šiemet aktorei sukanka 59 metai.

Dauguma karališkųjų šeimų atstovų pareigų visame pasaulyje reikalauja nepriekaištingos, formalios aprangos – ne išimtis ir Monako kunigaikštis bei kunigaikštienė. Vis dėlto pasitaiko progų, kai net jie fraką ir aukštakulnius gali iškeisti į sportinį kostiumą bei patogius batelius. Būtent tokia proga kunigaikščiui Albertui II ir kunigaikštienei Charlene pasitaikė kovo 29 dieną. Tądien monarchė susirinkusiems padovanojo ir dar retesnį reginį – plačią šypseną.

Šiandien sunku įsivaizduoti įtakingą kunigaikštienę ar pirmąją ponią be savo fondo. Kunigaikštienės Charlene įkurta organizacija „Fondation Princesse Charlène de Monaco“ pradėjo veikti 2012 metais. Jos tikslai – skatinti saugumą vandenyje ir per sportą ugdyti vaikus.

Kovo 29 dieną Monake, fondo iniciatyvų kontekste, surengta „Kelių eismo saugumo diena“, daugiausia dėmesio skiriant dviratininkų saugumui. Renginio programoje vyko ir šeimoms skirtas piknikas, kuriame dalyvavo kunigaikštis Albertas II bei kunigaikštienė Charlene.

Šia proga Monako valdovų pora pasirodė patogiai, sportiškai ir tarpusavyje derančiais drabužiais. Kunigaikštis Albertas II vilkėjo raudoną striukę, po ja – mėlynus marškinius, derino tamsiai mėlynas kelnes ir tos pačios spalvos sportinius batelius. Kunigaikštienė Charlene pasirinko raudoną liemenę, juodą golfą, juodas 7/8 ilgio sportines kelnes ir juodus sportinius batus. Tokios situacijos, kai kunigaikštiškoji pora gali sau leisti tokį laisvą įvaizdį, pasitaiko itin retai.

Po 2011 metais įvykusių vestuvių, kai Charlene veide retai buvo galima išvysti šypseną, ji neretai vadinta „liūdniausia pasaulio kunigaikštiene“. Net ir šiandien ji stebėtojus šiuo pozityviu gestu pradžiugina ne dažnai. Tačiau „Kelių eismo saugumo dienos“ metu šypseną jos veide buvo galima matyti ne kartą. Panašu, kad buvusi plaukikė sportiškoje aplinkoje jautėsi itin gerai, o tai atsispindėjo ir jos nuotaikoje.