CP v2

Category: Kultūra

  • Kas iš tikrųjų kefyre? Etiketė atskleidžia, kurie variantai sveiki, o kurie tik desertas

    Kas iš tikrųjų kefyre? Etiketė atskleidžia, kurie variantai sveiki, o kurie tik desertas

    Kefyras ilgą laiką turėjo paprasto ir sveiko gėrimo reputaciją, tačiau parduotuvių lentynose vis dažniau matyti saldinti, baltymais praturtinti ar „jogurtiniai“ variantai. Skirtumas dažnai paaiškėja tik perskaičius sudėtį, nes dalis produktų pagal cukraus ir priedų kiekį priartėja prie pieno deserto.

    Klasikinis kefyras atsirado kaip pieno konservavimo būdas, kai fermentacijai naudojami kefyro grūdeliai. Juose kartu gyvena pieno rūgšties bakterijos, mielės ir kiti mikroorganizmai, todėl gėrimas įgauna lengvai rūgštų, kartais švelniai putojantį skonį.

    Kas laikoma geriausia sudėtimi

    Kasdieniam pasirinkimui palankiausias yra natūralus kefyras, kurio sudėtis trumpa: pienas ir kefyro kultūros. Kuo mažiau pridėtinio cukraus, kvapiklių, krakmolo ar tirštiklių, tuo lengviau įvertinti, ar mokate už fermentuotą produktą, o ne už technologinį kremiškumą.

    Ant pakuotės verta ieškoti užuominų apie gyvas kultūras ir fermentaciją, tačiau vien deklaracijos ne visada garantuoja tą patį kiekį mikroorganizmų kiekviename butelyje. Skirtingi gamintojai naudoja skirtingas kultūras, todėl net ir panašiai atrodantys produktai gali skirtis sudėtimi bei skoniu.

    Kodėl sudėtyje atsiranda tirštiklių

    Pramoninėje gamyboje kefyrui siekiama užtikrinti vienodą tirštumą, stabilumą ir išvaizdą per visą galiojimo laiką. Dėl to sudėtyje gali atsirasti krakmolas, pektinai ar įvairios augalinės gumos, kurios mažina išrūgų atsiskyrimą ir suteikia tirštesnę tekstūrą.

    Tokie priedai paprastai yra leidžiami maisto pramonėje, tačiau jie nėra tai, ko kefyrui reikia mitybine prasme. Jų buvimas dažniau rodo ne didesnę naudą sveikatai, o gamintojo siekį suvienodinti konsistenciją.

    Saldūs kefyrai gali nustebinti cukrumi

    Didžiausia rizika slepiasi skoniuose, kurie primena vaisinį pieno gėrimą: į tokius produktus neretai dedama cukraus, sirupų ar sulčių koncentratų. Tuomet gėrimas, kurį žmonės renkasi dėl fermentacijos ir žarnynui palankių kultūrų, tampa artimesnis saldžiam desertui.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai naudai siūlo siekti mažiau nei 5 proc. Praktikoje tai reiškia, kad saldintas kefyro gėrimas gali greitai „suvalgyti“ didelę dienos ribos dalį.

    Ką reiškia kefyras be laktozės

    Be laktozės parduodamas kefyras dažnai būna saldesnio skonio, nes gamyboje pridedama laktazės, kuri laktozę suskaido į paprastesnius cukrus. Dėl to saldumas gali būti juntamas net ir nepridėjus cukraus.

    Žmonėms, kurie netoleruoja laktozės, kefyras neretai būna lengviau virškinamas nei pienas, nes dalis laktozės fermentacijos metu jau būna suskaidyta. Vis dėlto ir čia svarbu skaityti etiketę, nes be laktozės nereiškia be pridėtinio cukraus.

    Paprasta taisyklė renkantis

    Jei tikslas yra fermentuotas produktas ir kuo natūralesnė sudėtis, geriausia pradėti nuo natūralaus, nesaldinto kefyro. Saldumą galima susikurti patiems, pavyzdžiui, įdėjus uogų ar prieskonių, taip išlaikant aiškią sudėtį ir mažinant pridėtinio cukraus kiekį.

    Jei kefyras namuose ar pirkintas gėrimas išsisluoksniuoja į tirštą dalį ir išrūgas, tai dažnai reiškia, kad jis ilgiau fermentavosi arba buvo laikomas šilčiau. Įspėjamieji ženklai yra pelėsis, neįprastos spalvos dėmės, dvokiantis kvapas, ryškus kartumas ar lipni, įtartinai gleivėta tekstūra.

  • Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Menopauzės laikotarpiu daugelis moterų pastebi, kad kūnas ima keistis: net jei svarstyklės rodo nedidelį pokytį, liemens apimtis didėja, o riebalai dažniau kaupiasi pilvo srityje. Specialistai pabrėžia, kad tai dažnai susiję ne tik su mityba ar mažesniu judėjimu, bet ir su miego kokybe bei jo trūkumu.

    Vienas svarbiausių pokyčių po 50-ies yra mažėjantis estrogenų kiekis. Šie hormonai iki menopauzės prisideda prie riebalų pasiskirstymo šlaunų ir klubų srityje, o jų sumažėjus organizmas linkęs kaupti daugiau riebalų pilvo srityje, įskaitant vadinamuosius visceralinius riebalus aplink vidaus organus.

    Svarbu tai, kad pati menopauzė nebūtinai reiškia didelį bendro kūno svorio šuolį. Klinikinėje praktikoje dažnai minima, kad vidutinis svorio prieaugis per šį laikotarpį gali būti nedidelis, tačiau kūno kompozicija keičiasi: santykinai mažėja raumenų masė, o riebalinio audinio dalis didėja.

    Su amžiumi taip pat vyksta sarkopenija, tai yra natūralus raumenų masės mažėjimas. Kadangi raumenys sunaudoja daug energijos net ramybėje, jų sumažėjimas dažnai reiškia lėtesnę bazinę medžiagų apykaitą, todėl tas pats maisto kiekis laikui bėgant gali lemti didesnį riebalų kaupimąsi.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra miegas. Menopauzės metu daliai moterų miegą blogina karščio bangos, naktinis prakaitavimas, dažnesni prabudimai ar nemiga, o nuolatinis miego stygius gali skatinti organizmo streso reakciją.

    Trūkstant miego, dažniau didėja kortizolio, vadinamojo streso hormono, aktyvumas, o tai siejama su didesniu polinkiu kaupti riebalus pilvo srityje. Be to, miego trūkumas gali išbalansuoti alkio ir sotumo signalus: dalis žmonių tokiais laikotarpiais jaučia stipresnį apetitą ir dažniau renkasi kaloringą, greitai energiją suteikiantį maistą.

    Miego stygius taip pat gali bloginti gliukozės apykaitą ir didinti atsparumo insulinui riziką, o tai ilgainiui susiję su metabolinės sveikatos prastėjimu. Dėl šių priežasčių net nedidelis, bet ilgalaikis miego deficitas gali prisidėti prie liemens apimties augimo, net jei bendras svoris keičiasi minimaliai.

    Norint pagerinti situaciją, dažnai pradedama nuo paprastų, bet veiksmingų sprendimų. Miegamajame rekomenduojama palaikyti vėsesnę temperatūrą, pasirūpinti vėdinimu ir rinktis natūralius audinius, kurie geriau išgarina drėgmę ir mažina diskomfortą naktį.

    Kitas svarbus aspektas yra šviesa ir vakariniai įpročiai. Su amžiumi mažėja melatonino gamyba, todėl miegas gali tapti paviršutiniškesnis, o ryški šviesa vakare dar labiau trikdo užmigimą, ypač kai naudojami ekranai.

    Taip pat padeda lengvesnė vakarienė, atsargesnis požiūris į alkoholį ir pastovus miego režimas, kai einama miegoti ir keliamąsi panašiu laiku net savaitgaliais. Jei miego sutrikimai kartojasi ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su gydytoju, nes daliai moterų gali būti reikalingas individualus menopauzės simptomų valdymo planas.

  • „Netflix“ baigia Emily in Paris po 6 sezono: kodėl serialo kūrėjams laikas sustoti

    „Netflix“ baigia Emily in Paris po 6 sezono: kodėl serialo kūrėjams laikas sustoti

    Sprendimas uždaryti serialą

    „Netflix“ paskelbė, kad serialas Emily in Paris bus baigtas po artėjančio šeštojo sezono. Šiuo metu naujausias sezonas filmuojamas, o dalis siužeto, kaip pranešama, turėtų persikelti už Paryžiaus ribų.

    Nors oficialios sprendimo detalės viešai aptariamos saikingai, tokie uždarymai dažniausiai reiškia, kad platforma siekia užbaigti istoriją dar išlaikant auditorijos dėmesį. Srautinių transliacijų rinkoje tai tampa vis dažnesne strategija, ypač kai serialo biudžetai auga su kiekvienu nauju sezonu.

    Nuo pandemijos hito iki nuovargio

    Emily Cooper istorija startavo 2020 metais, pandemijos laikotarpiu, kai žiūrovai masiškai ieškojo lengvo, eskapistinio turinio. Pirmasis sezonas greitai tapo vienu ryškiausių „Netflix“ romantinės komedijos dramos projektų, o serialas buvo plačiai aptarinėjamas socialiniuose tinkluose.

    Tačiau kartu su populiarumu augo ir kritika: nuo stereotipinio prancūzų bei paryžiečių vaizdavimo iki pernelyg blizgaus, realybei menkai artimo miesto portreto. Ilgainiui daliai auditorijos pradėjo kliūti ir tai, kad pagrindinė herojė, nepaisant nuolatinių krizių, keitėsi nedaug.

    Ką rodė kritika ir aktorių komentarai

    Kritikai ne kartą pabrėžė, kad vėlesniuose sezonuose siužetas ima suktis ratu: santykiai kartoja tuos pačius konfliktus, o anksčiau svarbūs herojės karjeros motyvai tampa fragmentiški. Tokį įspūdį stiprino ir nenuoseklus laiko pojūtis, kai serialo pasaulyje metų laikai tarsi sustoja.

    Viešojoje erdvėje skambėjo ir aktorių pastabos apie kūrybinius sprendimus. „Atrodė, kad bet kas, kas galėtų nukrypti į šalį, galiausiai atsargiai grąžinama į tą patį kelią“, – sakė Lucas Bravo, seriale vaidinantis Gabrielį.

    „Netflix“ tuo pat metu tęsė aiškią tendenciją į turinio ir prekių ženklų sinergiją, kai produktai ir mados namai tampa ne tik fonu, bet ir siužeto dalimi. Daliai žiūrovų tai atrodė kaip natūrali šiuolaikinės popkultūros dalis, kitiems tai kėlė nuovargį ir priminė ilgą reklaminių integracijų grandinę.

    Šeštasis sezonas taps galimybe kūrėjams uždaryti serialą taip, kad jis išliktų atpažįstamas ir kartu išvengtų dar vieno kartojimosi rato. Jei finalas bus suplanuotas nuosekliai, Emily in Paris gali išeiti iš „Netflix“ katalogo kaip vienas ryškiausių 2020-ųjų popkultūros simbolių, o ne projektas, kuris užsitęsė per ilgai.

  • The Late Show baigėsi po 33 metų: Paulas McCartney palydėjo Colbertą, Trumpas rėžė kritiką

    The Late Show baigėsi po 33 metų: Paulas McCartney palydėjo Colbertą, Trumpas rėžė kritiką

    JAV televizijos kanale CBS parodyta paskutinė laidos The Late Show with Stephen Colbert serija užbaigė 33 metus gyvavusią vėlyvo vakaro laidų franšizę. Vedėjas Stephenas Colbertas atsisveikino su žiūrovais po 11 metų prie vairo, o finalas buvo sudėliotas kaip didelis šou su netikėtais svečiais ir muzikiniu akcentu.

    Paskutinė laida prasidėjo įprasta Colberto įžanga, tačiau ją kelis kartus pertraukė į sceną užsukę garsūs aktoriai ir komikai. Tarp jų pasirodė Bryanas Cranstono, Paulas Ruddas ir Timas Meadowsas, kurie juokaudami „varžėsi“ dėl paskutinio vakaro svečio titulo.

    „Žinai ką? Gavai tai, ko nusipelnei“, – piktinosi Timas Meadowsas.

    Per išplėstą atsisveikinimą trumpam pasirodė ir daugiau žvaigždžių, įskaitant Ryaną Reynoldsą, Tig Notaro bei Neilą deGrasse’ą Tysoną. Vėliau prie Colberto prisijungė ir jo bičiuliai iš vėlyvo vakaro komedijos pasaulio, tarp jų Jonas Stewartas, Jimmy Kimmelas, Sethas Meyersas, Johnas Oliveris ir Jimmy Fallonas.

    „Atėjome pasakyti, kad tavęs pasiilgsime. Vėlyvas vakaras nebebus toks pats be tavęs“, – sakė Jimmy Kimmelas.

    Vienu ryškiausių finalo momentų tapo sero Paulo McCartney pasirodymas. Pasak laidos kūrėjų, iš pradžių buvo kuriama humoristinė situacija apie paskutinį svečią, tačiau netrukus McCartney įžengė į sceną ir tapo simbolišku vakaro centru.

    McCartney Colbertui įteikė pasirašytą nuotrauką iš „The Beatles“ pasirodymo Ed Sullivan teatre 1964 metais, taip sujungdamas laidos finalą su šios vietos istorija. Tuomet kartu su Colbertu ir muzikantais, tarp jų Jonu Batiste’u, Louisu Cato ir Elviu Costello, buvo atlikti kūriniai, o atsisveikinimas baigtas „The Beatles“ daina Hello, Goodbye.

    Į finalines akimirkas įsitraukė ir Colberto šeima bei laidos komanda, o pats atsisveikinimas buvo sumanytas kaip teatrališkas laidos „išjungimas“ užkulisiuose. Prie Ed Sullivan teatro Niujorke susirinkę gerbėjai laikė plakatus su padėkomis vedėjui, taip pabrėždami, kad laida per daugelį metų tapo kultūriniu reiškiniu, neapsiribojančiu vien televizijos ekranu.

    Netrukus po finalo sureagavo ir Donaldas Trumpas, viešai džiūgavęs dėl Colberto pasitraukimo. Socialiniame tinkle „Truth Social“ jis paskelbė aštrų įrašą, kuriame menkino vedėją ir jo pasiekimus, teigdamas, kad laida esą seniai prarado svarbą.

    Colberto laidos pabaiga buvo paskelbta anksčiau, o sprendimas viešojoje erdvėje sukėlė diskusijų dėl JAV televizijos rinkos pokyčių. Pastaraisiais metais vėlyvo vakaro formatas patiria spaudimą dėl fragmentuotos auditorijos, augančios konkurencijos su srautinių transliacijų platformomis ir socialinių tinklų turiniu, kuris dalį žiūrovų pervilioja iš tradicinės televizijos.

    Be to, Colbertas buvo viena ryškiausių politinės satyros figūrų JAV eteryje, todėl laidos pabaiga interpretuojama ir kaip ženklas, kad didieji kanalai vis atsargiau vertina konfliktines, politizuotas kryptis. Šią liniją sustiprino ir vieši komentarai, nuskambėję Colberto laidos kontekste apie žiniasklaidos, pramogų industrijos bei politikos sandūrą.

  • Lupita Nyong’o apie rasistinę kritiką dėl vaidmens Nolano Odisėjoje: tai mitas, ne taisyklės

    Lupita Nyong’o apie rasistinę kritiką dėl vaidmens Nolano Odisėjoje: tai mitas, ne taisyklės

    Oskarą pelniusi aktorė Lupita Nyong’o sureagavo į rasistinę reakciją, kilusią po žinios, kad ji Christopherio Nolano filme Odisėja vaidins Helenę Trojietę. Diskusijos socialiniuose tinkluose įsiplieskė dar tuomet, kai sausį buvo paskelbta dalis aktorių sudėties.

    Filme Nyong’o patikėti du vaidmenys: Helenės Trojietės ir jos sesers Klitemnestros. Prie ansamblio taip pat prisijungė Mattas Damonas, Anne Hathaway, Tomas Hollandas, Robertas Pattinsonas ir Zendaya, todėl projektas jau dabar vadinamas vienu ryškiausių vasaros kino įvykių.

    Kritikos esmė – dalies komentatorių teiginiai, kad juodaodė aktorė esą negali įkūnyti „gražiausios pasaulio moters“ ar personažo, kurį jie įsivaizduoja kaip šviesiaodę. Tokia retorika kartojasi ir kitose populiariosios kultūros diskusijose, kai mitiniai ar fantastiniai kūriniai susiduria su siauru istorinio „autentiškumo“ aiškinimu.

    Kaip Nyong’o atsakė kritikams

    Interviu žurnalui „Elle“ aktorė pabrėžė, kad Odisėja yra mitologinis pasakojimas, todėl kūrėjų pasirinkimai neturėtų būti matuojami vien tik šiuolaikiniais stereotipais. Ji teigė palaikanti režisieriaus sumanymą ir nematanti prasmės nuolat teisintis dėl sprendimų, kurie kine yra įprasta kūrybinė interpretacija.

    „Tai mitologinis pasakojimas. Aš palaikau Chriso sumanymą ir jo pasakojamą šios istorijos versiją. Mūsų aktorių sudėtis atspindi pasaulį“, – sakė Lupita Nyong’o.

    Aktorė pridūrė, kad kritika egzistuos nepriklausomai nuo to, ar ji į ją reaguos, todėl energiją renkasi skirti darbui. Nyong’o taip pat akcentavo projekto mastą: jos teigimu, filmas apima skirtingus pasaulius ir dideles temas, o tokiai istorijai natūraliai tinka įvairi aktorių sudėtis.

    Į konfliktą įsitraukė Elonas Muskas

    Tarp garsiau pasisakiusių kritikų atsidūrė ir Elonas Muskas. Socialiniame tinkle X jis viešai suabejojo Nolano sprendimu, kartodamas argumentus apie tariamai „teisingą“ Helenės išvaizdą ir kaltindamas režisierių istorijos iškraipymu.

    Diskusijai persikėlus į komentarus, Muskas savo pareiškimus dar labiau sugriežtino ir reagavo į vartotojų žinutes, kuriose buvo menkinama aktorė ir jos vieta graikų mitų interpretacijoje. Kritika pasiekė ir asmeniškumų lygį, o tai dar kartą priminė, kaip greitai popkultūros ginčai socialiniuose tinkluose virsta neapykantos kalba.

    Nolanas: Nyong’o buvo pirmas pasirinkimas

    Christopheris Nolanas tame pačiame interviu teigė, kad Nyong’o buvo jo pirmas pasirinkimas Helenės Trojietės vaidmeniui. Režisierius aiškino, jog personažui itin svarbūs vidinė jėga ir laikysena, o Nyong’o tai perteikia lengvai ir įtikinamai.

    „Helenės personažui buvo labai svarbi stiprybė ir laikysena. Lupita tai padaro taip, tarsi būtų visiškai paprasta“, – sakė Christopheris Nolanas.

    Viešojoje erdvėje aktorę palaikė ir dalis kolegų. Pavyzdžiui, aktorius Alecas Baldwinas socialiniuose tinkluose pasidalijo jos nuotrauka ir ironiškai sureagavo į ginčą, pabrėždamas, kad grožio samprata nėra vieno šablono klausimas.

    Nyong’o istorija įsilieja į platesnę tendenciją, kai juodaodžiai aktoriai sulaukia rasistinių išpuolių dėl vaidmenų kūriniuose, kurie yra fantastiniai, mitologiniai ar paremti laisvesne klasikinių tekstų interpretacija. Pastaraisiais metais panašios reakcijos lydėjo ir kitus aktorius, kai auditorijos dalis personažus „užrakina“ vienoje, jų pačių susikurtoje išvaizdos versijoje.

    Odisėja kino teatruose turėtų pasirodyti liepos 17 dieną. Kol kas aišku viena: dar prieš premjerą filmas tapo diskusijų objektu ne tik dėl kūrybinių sprendimų, bet ir dėl to, kaip visuomenė šiandien vertina reprezentaciją didžiuosiuose Holivudo projektuose.

  • Eifelio bokšto istorijos gabalas aukcione: 14 originalių laiptų pakopa parduota už 450 160 eurų

    Eifelio bokšto istorijos gabalas aukcione: 14 originalių laiptų pakopa parduota už 450 160 eurų

    Retas artefaktas iš 1889 metų

    Paryžiuje aukcione parduota Eifelio bokšto originalių spiralinių laiptų dalis – 14 rūdžių spalvos pakopų fragmentas. Už šį istorinį objektą „Artcurial“ aukciono namuose sumokėta 450 160 eurų.

    Iš pirmo žvilgsnio tai tik 2,75 metro aukščio metalo konstrukcija, tačiau jos vertę lemia kilmė. Šios pakopos kadaise buvo Eifelio bokšto laiptų, jungusių antrą ir trečią aukštus, dalis.

    Kaip laiptai atsidūrė rinkoje

    Spiraliniai laiptai buvo sumontuoti, kai bokštas atidarytas 1889 metais, o vėliau tapo vienu atpažįstamiausių jo vidaus elementų. Vis dėlto 1983 metais, vykstant atnaujinimo darbams ir diegiant liftus, laiptai buvo išmontuoti.

    Tąkart konstrukcija buvo supjaustyta į 24 atskiras dalis, kurios pateko į privačias kolekcijas. „Artcurial“ pabrėžė, kad nedaug tokių fragmentų liko Prancūzijoje ir buvo išsaugoti pirmųjų pirkėjų, todėl kiekvienas pasirodymas aukcione laikomas reta proga.

    Kaina viršijo pradinį vertinimą

    Parduotas laiptų segmentas maždaug 40 metų buvo laikomas privačioje kolekcijoje, todėl jo pasirodymas rinkoje sukėlė didelį susidomėjimą. Pradinė 14 pakopų fragmento vertė buvo įvertinta 120 000–150 000 eurų, tačiau galutinė suma išaugo kelis kartus.

    Vis dėlto tai nėra brangiausiai parduotas Eifelio bokšto laiptų gabalas. 2016 metais panašus fragmentas aukcione buvo parduotas už 523 800 eurų, todėl šių objektų rinka rodo stabilų kolekcininkų dėmesį ir konkurenciją.

    Tokie pirkiniai vertinami ne tik kaip dekoratyvūs objektai, bet ir kaip autentiškos miesto istorijos relikvijos, kurias įsigiję pirkėjai gali pagrįstai vadinti išskirtinėmis. Kiti Eifelio bokšto laiptų segmentai jau yra įrengti įvairiose vietose – nuo privačių sodų Japonijoje iki erdvių prie Laisvės statulos Niujorke ar pramogų parkų ekspozicijų.

  • Londono Gamtos istorijos muziejus atveria juros periodo gelmes: ką fosilijos sako apie klimatą

    Londono Gamtos istorijos muziejus atveria juros periodo gelmes: ką fosilijos sako apie klimatą

    Juros periodo plėšrūnai Londone

    Kol dinozaurai dominavo sausumoje, vandenynuose klestėjo milžiniški jūrų ropliai, kurių istoriją dabar pasakoja nauja paroda Londono Gamtos istorijos muziejuje. Ekspozicija Jurų vandenynai: gelmių pabaisos lankytojams primena, kad maždaug prieš 200 milijonų metų po vandeniu vyko ne mažiau įspūdinga kova dėl išlikimo.

    Muziejus parodoje akcentuoja ne vien įspūdingą mastą, bet ir mokslinę žinutę: fosilijų įrašas leidžia atsekti, kaip praeities klimato svyravimai keitė ekosistemas. Tokia prieiga tampa ypač aktuali šiandien, kai vandenynai šyla ir rūgštėja dėl didėjančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos.

    Vienas ryškiausių eksponatų – pleziozauras, ilgo kaklo jūrų roplys, galėjęs užaugti iki 12 metrų ilgio. Mokslininkai pabrėžia, kad nors šie gyvūnai gyveno jūrose, jie kvėpavo oru ir turėjo reguliariai išnirti į paviršių.

    Ekspozicija leidžia geriau suprasti ir jų judėjimą: keturios į sparnus panašios galūnės veikė koordinuotai, todėl gyvūnas tarsi sklandė per vandenį. Tokie anatominiai sprendimai rodo, kaip evoliucija prisitaikė prie skirtingų jūrinių medžioklės strategijų.

    „Pleziozauras turėjo ilgą kaklą, mažą galvą ir keturias į sparnus panašias plaukmenis, kuriomis tarsi skrisdavo per vandenyną“, – sakė Gamtos istorijos muziejaus fosilinių roplių ir varliagyvių kuratorius dr. Marc E. H. Jones.

    Klimato pamokos iš fosilijų

    Paroda sąmoningai peržengia vien pramoginį riboženklį ir kelia klausimą, ką praeities vandenynai gali pasakyti apie dabartį. Muziejaus tyrėjai primena, kad per milijonus metų klimato pokyčiai ne kartą prisidėjo prie masinių išnykimų, o jūrų ekosistemos į pokyčius reaguoja ypač jautriai.

    Kuratorių teigimu, fosilijų įrašas rodo, kad net palyginti lėti temperatūros ir chemijos pokyčiai gali perbraižyti maisto grandines ir pakeisti rūšių paplitimą. Šiandien situacija išskirtinė tuo, kad daugelis procesų vyksta sparčiau, o tai didina riziką, jog ekosistemos nespės prisitaikyti.

    „Kai kurie klimato pokyčiai praeityje buvo lėti, palyginti su tuo, kas vyksta šiandien, tačiau net ir toks santykinai lėtas klimato kitimas gali stipriai paveikti ekosistemą“, – sakė dr. Marc E. H. Jones.

    Muziejus taip pat pabrėžia žmogaus veiklos mastą: per pastaruosius 200 metų į atmosferą pateko daugiau kaip 2 000 gigatonų anglies dioksido, o tai didina Žemės sulaikomą šilumą. Dėl to kyla vidutinė oro ir vandenynų temperatūra, o jūrinės buveinės patiria papildomą spaudimą.

    Jurų vandenynai: gelmių pabaisos Londono Gamtos istorijos muziejuje veiks iki 2027 metų sausio 3 dienos. Organizatoriai tikisi, kad lankytojai iš parodos išeis ne tik su įspūdžiais apie priešistorinius plėšrūnus, bet ir su aiškesniu supratimu, kodėl vandenynų pokyčiai šiandien tapo viena svarbiausių klimato politikos temų.

  • Ivor Novello apdovanojimai Londone: triumfavo Rosalía, Lily Allen ir Sam Fender, iškilo Jacob Alon

    Ivor Novello apdovanojimai Londone: triumfavo Rosalía, Lily Allen ir Sam Fender, iškilo Jacob Alon

    Londone, „Grosvenor House“ viešbutyje, įvyko Ivor Novello apdovanojimų ceremonija, skirta dainų autoriams ir kompozitoriams. Šių metų ryškiausi vakaro laimėtojai buvo Rosalía, Lily Allen ir Sam Fender, o jaunosios kartos proveržį pažymėjo Jacob Alon.

    Ivor Novello apdovanojimai Jungtinėje Karalystėje laikomi vienais svarbiausių būtent kūrybinei dainų rašymo pusei, o ne vien populiarumui ar pardavimams. Dėl to ceremonijoje dažnai akcentuojamas autorystės vaidmuo, muzikos kūrėjų teisės ir industrijos pokyčiai.

    Rosalía įvertinta tarptautiniu prizu

    Katalonų superžvaigždei Rosalía įteiktas naujas apdovanojimas už tarptautinę dainų autorystę. Akademija pabrėžė jos gebėjimą plėsti popmuzikos ribas ir jungti skirtingas tradicijas su šiuolaikine produkcija.

    Priimdama apdovanojimą, atlikėja atkreipė dėmesį į nelygias galimybes kūrybos lauke ir į tai, kad ne visi talentai gauna vienodą matomumą. Jos teigimu, pripažinimą dažnai lemia ne tik gebėjimai, bet ir socialinės aplinkybės.

    „Yra daugybė puikių autorių, kurie nebus įvertinti taip, kaip nusipelno, nes jų kelias į muziką nebuvo toks stabilus ir saugus“, – sakė Rosalía.

    Sam Fender ir Lily Allen sugrįžimas į elitą

    Metų dainų autoriumi paskelbtas Sam Fender, kurį organizatoriai įvardijo kaip vieną svarbiausių šiuolaikinių Jungtinės Karalystės kūrėjų. Šis įvertinimas tęsia pastarųjų metų tendenciją, kai apdovanojimuose vis daugiau dėmesio skiriama dainų tekstams ir socialinėms temoms, o ne vien radijo formatui.

    Lily Allen apdovanota už išskirtinę dainų kolekciją, įvertinant per du dešimtmečius sukauptą repertuarą ir atpažįstamą autorinį braižą. Jos sugrįžimas į apdovanojimų centrą rodo, kad industrijoje vis labiau vertinama nuosekli kūrybinė istorija, o ne vien vienkartiniai hitai.

    Jacob Alon proveržis ir du apdovanojimai

    Škotų folk dainų autorius Jacob Alon laimėjo kylančios žvaigždės apdovanojimą ir prizą už geriausią dainą muzikine ir lyrine prasme. Daina Don’t Fall Asleep išskirta už vientisą emocinę liniją ir stiprų teksto bei melodijos ryšį.

    Toks dvigubas įvertinimas dažnai tampa signaliniu momentu atlikėjams, kurių karjera dar tik įgauna pagreitį. Pastaraisiais metais apdovanojimuose ryškėja tendencija ieškoti naujų balsų, kurie geba derinti žanrų tradicijas su šiuolaikine autoriaus kalba.

    George Michael ir Thom Yorke pagerbti už indėlį

    Ypatingu ceremonijos momentu George Michael po mirties įtrauktas į Ivors Academy garbės narių gretas. Apdovanojimą jo vardu priėmė buvęs grupės „Wham!“ narys Andrew Ridgeley ir ilgametis bičiulis Chris Organ.

    Garbės apdovanojimas taip pat įteiktas Thom Yorke už išskirtinę kūrybą su Radiohead ir solinėje karjeroje. Akademija akcentavo jo indėlį į dainų rašymo kultūrą ir ilgalaikę įtaką šiuolaikinei muzikai.

    Elton John perspėjimas dėl DI

    Ceremonijoje paskelbta, kad Elton John tapo pirmuoju Ivors Academy prezidentu. Kalbėdamas jis ragino kūrėjus ginti autorystę ir priminė, kad technologiniai pokyčiai, įskaitant DI, kelia naujų iššūkių muzikos teisėms ir kūrėjų kontrolei.

    „Nesvarbu, kokią muziką rašote, ji yra jūsų, ji priklauso jums. Neleiskite niekam to atimti, ypač DI“, – sakė Elton John.

    Ši pastaba atspindi platesnę industrijos diskusiją: muzikos kūrėjai vis aktyviau reikalauja aiškių taisyklių dėl kūrinių panaudojimo mokant modelius, dėl autorinių teisių ir dėl skaidrumo, kai turinys generuojamas ar imituojamas technologijomis.

    Tarp kitų vakaro laimėtojų paminėti CMAT, kurios albumas Euro-Country pripažintas geriausiu, taip pat Calvin Harris, gavęs muzikos ikonos apdovanojimą. Prizai už kino ir televizijos muziką atiteko Tom Hodge bei David Holmes ir Brian Irvine.

  • Holivudo žvaigždės jungiasi prie peticijos prieš Vincentą Bolloré: auga nerimas dėl kino įtakų

    Holivudo žvaigždės jungiasi prie peticijos prieš Vincentą Bolloré: auga nerimas dėl kino įtakų

    Peticija plečiasi už Prancūzijos ribų

    Iniciatyva „Zapper Bolloré“ pranešė, kad prie atviro laiško, kuriame keliami klausimai dėl Vincento Bolloré įtakos kino sektoriui, prisijungė nauji, tarptautiniu mastu žinomi kūrėjai. Tarp jų minimi aktorius Javieras Bardemas, režisierius Ken Loachas ir aktorius Markas Ruffalo.

    Judėjimo atstovai teigia, kad laišku siekiama atkreipti dėmesį į augančią žiniasklaidos ir kultūros galios koncentraciją. Pasak jų, tokia koncentracija gali paveikti kino įvairovę ir kūrybinę laisvę, ypač kai finansavimas ir platinimo kanalai sutelkiami kelių grupių rankose.

    Prie pirmųjų pasirašiusiųjų buvo priskiriamos ir Prancūzijos kino pasaulio figūros, tarp jų aktorės Adèle Haenel, Juliette Binoche ir Blanche Gardin. Taip pat minimi aktoriai Swannas Arlaud, Jean-Pascalis Zadi bei dokumentininkas Raymondas Depardonas.

    Kino bendruomenę įaudrino „Canal+“ vadovo reakcija

    Iniciatyvos teigimu, pasirašiusiųjų skaičius šiuo metu pasiekė apie 3 460 kino sektoriaus profesionalų. Skelbiama, kad augimas paspartėjo po „Canal+“ prezidento Maxime’o Saados pareiškimo, jog jis nebenorėtų dirbti su atviro laiško signatarais.

    Šis pareiškimas nuskambėjo Kanų kino festivalio kontekste ir sukėlė diskusiją dėl saviraiškos laisvės bei galimo spaudimo kūrėjams. Dalis kino bendruomenės tai įvertino kaip signalą, kad vieša kritika gali turėti profesinių pasekmių.

    Aktorius Alainas Chabat viešai kritikavo tokį toną, pabrėždamas, kad į nuogąstavimus galima atsakyti įvairiais būdais, nesukuriant įspūdžio, jog žmonės baudžiami už nuomonę. Jis kartu pripažino, kad „Canal+“ darbuotojai galėjo pasijusti užgauti, nes kanalas dalyvauja įvairių filmų gamyboje.

    „Buvo daugybė būdų atsakyti į šį tekstą, bet spausti žmones vien dėl to, kad jie išsako nuomonę ar nerimą, yra prastas kelias“, – sakė Alainas Chabat.

    Aktorius Jonathanas Cohenas taip pat kalbėjo apie signatarų patiriamą nerimą, tačiau pabrėžė, kad „Canal+“ komandos, jo vertinimu, iki šiol prisidėjo prie prancūziško kino įvairovės. Ši priešprieša atskleidė, kaip glaudžiai kūrybinė rinka siejasi su stambių žiniasklaidos grupių sprendimais.

    Didelės investicijos ir dar didesnė įtaka

    „Canal+“ yra vienas svarbiausių Prancūzijos kino finansuotojų, o tai suteikia kanalui reikšmingą vaidmenį pramonėje. Skelbiama, kad kanalas planuoja investuoti 160 milijonų eurų į prancūzų kiną 2026 metais ir 170 milijonų eurų 2027 metais, kai 2025 metais investicijos siekė 150 milijonų eurų.

    Tuo pat metu primenama, kad ankstesniais metais investicijų lygis buvo didesnis ir siekė 220 milijonų eurų. Šie skaičiai pabrėžia, kodėl diskusija apie įtaką nėra vien teorinė: kino gamyba daugeliu atvejų priklauso nuo kelių finansavimo šaltinių.

    Vincentas Bolloré yra siejamas su plačiu aktyvų portfeliu turinio, žiniasklaidos ir komunikacijos srityse. Iniciatyvos autoriai būtent šį kryžminį dalyvavimą skirtingose kultūros grandyse laiko rizika, galinčia keisti redakcinius ir kūrybinius sprendimus.

    Konfliktas dėl įtakos kultūrai pastaruoju metu išryškėjo ne tik kine. Prancūzijos leidybos sektoriuje jau anksčiau kilo protestai po pokyčių vienoje iš žinomų leidyklų, o dalis autorių viešai kalbėjo apie norą turėti aiškesnes profesines garantijas, kai keičiasi savininkų sprendimai ir kryptys.

    Kino pasaulio laiškas ir jo sulaukta reakcija rodo platesnę tendenciją Europoje: vis dažniau diskutuojama, kaip suderinti privataus kapitalo vaidmenį kultūroje ir kūrėjų laisvę kritikuoti galios koncentraciją. Kol kas aišku viena: šis ginčas neapsiribos viena peticija, nes paliečia visą audiovizualinio turinio ekosistemą.

  • Paryžiaus žydų suėmimai 1941 metais: po 80 metų rastos 98 nuotraukos pagaliau grąžina veidus

    Paryžiaus žydų suėmimai 1941 metais: po 80 metų rastos 98 nuotraukos pagaliau grąžina veidus

    1941 metų gegužę Paryžiuje tūkstančiai žydų vyrų gavo iš pažiūros nekaltą žalią lapelį su nurodymu atvykti į sporto salę esą patikrinti leidimų gyventi. Tačiau tai tapo pirmąja didesne žydų suėmimų banga okupuotoje Prancūzijoje, kurią inicijavo nacistinė valdžia, o vykdė Prancūzijos policija.

    Tą dieną buvo sulaikyta apie 3 800 žydų vyrų, daugiausia kilusių iš Lenkijos ir Čekoslovakijos. Jie buvo išvežti į Pithiviers ir Beaune-la-Rolande stovyklas, o daliai pavyko pasprukti dar prieš areštus ar jų metu.

    Istorikų vertinimu, apie 700 vyrų sugebėjo išvengti suėmimo. Likusieji, maždaug 3 100, vėliau buvo deportuoti į Aušvicą-Birkenau, kur dauguma buvo nužudyti.

    98 nuotraukos, dingusios dešimtmečiams

    Praėjus daugiau nei 80 metų, šių įvykių liudijimai įgavo naują, ypač asmenišką formą: buvo surastos 98 fotografijos, fiksavusios suimtus vyrus, taip pat suėmimų vykdytojus ir talkininkus. Nuotraukose matyti ne anoniminė minia, o atskiri žmonės su skrybėlėmis, kostiumais, kartais su lagaminais, skirtingomis emocijomis ir žvilgsniais.

    Šias fotografijas padarė Berlyno fotografas Harry Croner, 1940 metais pašauktas į Vermachtą. Jį dokumentuoti suėmimus esą pavedė Paryžiuje veikusio gestapo struktūrų pareigūnas, o patys kadrai vėliau dingo ir ilgą laiką nebuvo prieinami nei artimiesiems, nei tyrėjams.

    Kolekcija iš naujo aptikta 2020 metais, ją įsigijo ir tyrė Paryžiuje veikiantis Mémorial de la Shoah. Parengti aprašai ir istoriniai komentarai nuotraukas įstatė į platesnį kontekstą, o visuomenei jos pirmąkart plačiau parodytos 2026 metų pavasarį.

    Išgyvenusiosios istorija ir atminties kaina

    Parodoje svarbią vietą užima ir asmeniniai liudijimai. 91 metų Holokaustą išgyvenusi Liliane Ryszfeld į parodos atidarymą atvyko iš Paryžiaus į Berlyną, nes būtent šie suėmimai tapo jos šeimos tragedijos pradžia.

    Ji pasakoja, kad tuo metu buvo šešerių ir lydėjo motiną į policijos nuovadą Vincennes, kur jos tėvas Mosjez Stoczyk buvo pakviestas pagal gautą lapelį. Jis nebegrįžo namo: buvo internuotas, deportuotas į Aušvicą-Birkenau ir ten nužudytas.

    „Tas žalias lapelis visam laikui pakeitė mano gyvenimą: tėvas buvo pakviestas ir daugiau nebegrįžo. Surastos nuotraukos man yra sukrečiantis įvykis, nes jos grąžina veidus“, – sakė Liliane Ryszfeld.

    Pasak jos, atmintis kartais grįžta fragmentais net po dešimtmečių, o nuotraukos tampa įrodymu, kurio nebeįmanoma paneigti ar nuvertinti. Susitikimuose su moksleiviais ji pabrėžė, kad jaunų žmonių dėmesys istorijai suteikia vilties, jog panašūs procesai nepasikartos.

    Kodėl paroda aktuali šiandien?

    Parodos atidaryme kalbėta ir apie dabarties rizikas, kai Europoje vėl daugėja antisemitizmo apraiškų, o istorinės atminties iškraipymas tampa politinių kovų įrankiu. Pranešėjai akcentavo, kad archyvai, liudijimai ir nepriklausomi tyrimai yra pagrindas, be kurio visuomenė lengvai pasiduoda dezinformacijai.

    Parodą organizuoja Conference on Jewish Material Claims Against Germany, dažniau vadinama Claims Conference. Ši organizacija nuo 1951 metų derasi dėl kompensacijų Holokaustą išgyvenusiems žmonėms, remia socialinės pagalbos programas ir prisideda prie atminties išsaugojimo projektų.

    Vien 2024 metais Claims Conference išmokėjo daugiau kaip 500 milijonų eurų kompensacijų daugiau nei 200 000 išgyvenusiųjų skirtingose šalyse. Be to, organizacija skyrė apie 800 milijonų eurų socialinės pagalbos programoms, kurios finansuoja slaugą namuose, maistą ir vaistus.

    Berlyne paroda pristatoma kaip europinio bendradarbiavimo projektas, kuriame dalyvauja ir Prancūzijos ambasada Vokietijoje, ir Mémorial de la Shoah, ir kitos institucijos, dirbančios su restitucijos bei atminties temomis. Organizatoriai ragina žmones perduoti šeimų archyvus tyrėjams, nes net vienas dokumentas ar nuotrauka gali atkurti pamirštą istorijos dalį.

    Paroda Berlyne veiks iki 2026 metų liepos 9 dienos. Jos rengėjai tikisi, kad atrastos 98 nuotraukos paskatins ir kitas šeimas ieškoti dokumentų, kurie padėtų tiksliau atkurti okupacijos metų įvykius ir jų aukų istorijas.