CP v2

Category: Kultūra

  • Neįprastas miško grybas, kurį verta rinkti dabar: pusryčiai bus kaip restorane

    Neįprastas miško grybas, kurį verta rinkti dabar: pusryčiai bus kaip restorane

    Lenkijos miškuose jau gausiai dygsta ne tik gerai pažįstami baravykai, voveraitės ar raudonviršiai. Vis dažniau dėmesį patraukia ir mažiau žinomi, tačiau valgomi grybai, kuriuos žmonės neretai apeina vien dėl neįprastos išvaizdos.

    Vienas tokių yra pušinis raukšlius, dar vadinamas „ožio barzda“ dėl garbanotos, žiedinio kopūsto ar jūros kempinės pavidalo sandaros. Šis grybas dažniausiai randamas spygliuočių ir mišriuose miškuose, prie senų pušų kamienų ar jų silpstančių šaknų.

    Pušinis raukšlius paprastai pasirodo vasaros pabaigoje ir rudenį, dažniausiai rugsėjo mėnesį, o palankiomis sąlygomis aptinkamas ir vėliau. Jauni vaisiakūniai būna kreminiai ar balkšvi, vėliau pagelsta, o pats grybas gali užaugti iki kelių dešimčių centimetrų skersmens.

    Mykologai pabrėžia, kad saugaus grybavimo taisyklė išlieka ta pati: nėra vieno požymio, kuris patikimai atskirtų valgomus grybus nuo nuodingų. Todėl rinkti reikėtų tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių, o kilus menkiausiam neaiškumui – palikti radinį miške.

    Pušinis raukšlius vertinamas dėl švelnaus skonio ir ryškaus aromato, kuris dažnai apibūdinamas kaip riešutinis, su lengva saldumo nata. Dėl savo tekstūros jis tinka tiek kepti, tiek troškinti, taip pat naudoti sriuboms, padažams ar kaip priedą prie kruopų ir makaronų.

    Norint greitai paruošti pusryčius, šį grybą svarbiausia kruopščiai nuvalyti, nes raukšlėtoje struktūroje gali likti smėlio ar miško šiukšlių. Susmulkintą pušinį raukšlių galima kelias minutes pakepti keptuvėje su smulkintu svogūnu svieste, pabaigoje pagardinti druska, pipirais ir pabarstyti petražolėmis.

    Paruoštą patiekalą rekomenduojama valgyti iškart, kol grybas išlieka sultingas ir aromatingas. Tokie pusryčiai dera su šviežia duona, tačiau gali būti patiekiami ir kaip sotus priedas prie bulvių ar kitų garnyrų.

    Specialistai taip pat primena, kad grybai – sunkiau virškinamas maistas, todėl jų nereikėtų vartoti per daug, ypač vaikams ar jautresnį virškinimą turintiems žmonėms. Svarbu ir tai, kad grybai turi būti tinkamai termiškai apdoroti, o laikyti paruoštą patiekalą reikėtų trumpai.

  • Ruduo jau čia pat, bet radiatoriai šalti: štai kada verta įjungti šildymą namuose

    Ruduo jau čia pat, bet radiatoriai šalti: štai kada verta įjungti šildymą namuose

    Pirmi vėsesni rugsėjo rytai dažnai paskatina atsukti radiatorius, tačiau skubėti ne visada verta. Po vasaros sienos, lubos ir baldai kurį laiką išlaiko sukauptą šilumą, todėl ypač naujesniuose ir gerai apšiltintuose būstuose komfortas gali išlikti dar kelias dienas ar net savaites.

    Grečiausiai atvėsta kampiniai butai, viršutinių aukštų būstai, senesni namai su prastesne izoliacija ir patalpos, kuriose yra nesandarūs langai. Dėl to nėra vienos datos, nuo kurios visi turėtų pradėti šildyti, o vienas šaltas vakaras dar nereiškia, kad šildymas privalo veikti nuolat iki pavasario.

    Patikimiausias orientyras yra termometras ir tai, kaip laikosi šiluma patalpose per parą. Jei didžiąją dienos dalį kambaryje išsilaiko apie 20 laipsnių šilumos ir nejaučiate aiškaus diskomforto, šildymą dar galima atidėti.

    Vis dėlto, jei kelias dienas iš eilės temperatūra nuosekliai krenta, patalpos ima drėkti, o saulė nebesugeba jų sušildyti, šildymą įjungti dažnai būna protingiau. Stipriai atšalus būstui, jį vėliau sušildyti gali būti sunkiau, o ant šaltų paviršių lengviau kaupiasi drėgmė.

    Ne visose patalpose reikia vienodos šilumos: miegamajame komfortiška temperatūra dažnai būna mažesnė nei svetainėje. Svarbu nepamiršti, kad temperatūros pojūtį lemia ne tik skaičius termometre, bet ir oro drėgnumas, skersvėjai, žmogaus amžius, veikla bei apranga.

    Paprasta taisyklė pereinamuoju laikotarpiu yra išnaudoti nemokamą dienos šilumą ir riboti jos netekimą sutemus. Saulėtą dieną verta plačiai atitraukti užuolaidas ir pakelti roletes, kad saulė sušildytų grindis ir sienas, o vakare jas užtraukti, taip sukuriant papildomą barjerą prie vėstančių langų.

    Ne mažiau svarbu ir teisingai vėdinti. Užuot laikę langą pravirą valandą, geriau kelis kartus per dieną išvėdinti intensyviai, plačiai atvėrus langus 3–5 minutėms, kad greitai pasikeistų oras, bet nespėtų atvėsti sienos ir baldai.

    Jei šildymas jau įjungtas, per tokį vėdinimą radiatorius verta prisukti, o po kelių minučių vėl grąžinti į įprastą padėtį. Tai padeda išvengti beprasmiško šilumos švaistymo ir stabiliau palaikyti komfortą.

    Ankstyvas ruduo taip pat yra tinkamas metas patikrinti sandarumą: langų ir balkoninių durų tarpines, įėjimo durų slenkstį, vietas, pro kur gali pūsti. Net nedideli patobulinimai, pavyzdžiui, naujos tarpinės ar paprasta sandarinimo juosta, gali sumažinti skersvėjus ir šilumos nuostolius visam sezonui.

    Jei vėsa jaučiama tik vakarais sėdint ramiai, ne visada būtina šildyti visą būstą. Kartais užtenka šiltesnio megztinio, kojinių ar pledo, kai trūksta vieno ar dviejų laipsnių, ypač kai po šaltos nakties dar ateina šiltas ir saulėtas popietis.

    Tačiau nereikėtų kentėti drėgno ir šalto būsto vien dėl taupymo. Jei namuose daugelį valandų išlieka aiškiai vėsu, paviršiai šalti, o drėgmė auga, šildymą geriau pradėti anksčiau ir švelniai, nei laukti, kol patalpos smarkiai peršals.

    Įjungus šildymą, dažniausiai efektyviau palaikyti tolygesnę temperatūrą, nei kaitalioti stiprų įkaitinimą su visišku atvėsinimu. Programuojamas termostatas gali padėti naktį ar išvykus kelioms valandoms šiek tiek sumažinti temperatūrą ir vėl ją pakelti prieš atsikeliant ar grįžtant.

    Valdymą verta derinti prie sistemos tipo: radiatoriai paprastai reaguoja greičiau, o grindinis šildymas yra inertiškesnis ir lėčiau įšyla bei atvėsta. Tokiu atveju dažni ir staigūs nustatymų pokyčiai paprastai neduoda naudos.

    Prieš pirmą rimtesnį sezono startą naudinga patikrinti termostatų veikimą ir bendrą šildymo sistemos būklę. Praktika rodo, kad patogiau gedimus ar netolygų šildymą išsispręsti dar prieš pirmą ryškesnį atšalimą, kai meistrų grafikai tampa labiau užimti.

    Galiausiai svarbiausia ne kalendorius, o reali situacija namuose. Stebėkite temperatūrą, drėgnumą ir tai, kaip greitai būstas atvėsta, ir šildymą pradėkite tada, kai natūralios priemonės nebeužtikrina komforto.

  • Rudenį šis krūmas pavagia visą dėmesį: violetinės uogos laikosi iki šalnų ir žiemos

    Rudenį šis krūmas pavagia visą dėmesį: violetinės uogos laikosi iki šalnų ir žiemos

    Pięknotka Bodiniera nie należy do roślin często wybieranych do ogrodów, a najczęściej trafia do kolekcji wyłącznie miłośników nietypowej botaniki. Krzew osiąga wysokość do trzech metrów, ale jego pokrój jest raczej luźny. Co prawda, pięknotka Bodiniera ma atrakcyjne liście, które mienią się latem i jesienią oraz wytwarza drobne kwiatki, jednak największą ozdobą są owoce. Jesienią pojawiają się drobne, fioletowe kulki, które ożywiają ogród.

    Pięknotka Bodiniera najpiękniej wygląda od września aż do końca jesieni. Jeśli chcemy mieć egzemplarz w swoim ogrodzie, lepiej się nie spieszyć. Co prawda, można pięknotkę Bodiniera sadzić jesienią, ale lepiej poczekać do wiosny, ponieważ wtedy będzie miała doskonały czas na to, aby zaaklimatyzować się w nowym miejscu.

    Co zrobić, żeby nasza pięknotka była najładniejsza w ogrodzie? Trzeba zasadzić ją w odpowiednim miejscu. Musi mieć jasne lub lekko zacienione stanowisko oraz żyzną i przepuszczalną glebę. Czasami radzi sobie w uboższych glebach, ale trzeba wtedy – w okresie wegetatywnym – pięknotkę częściej nawozić.

    Jeśli nasza pięknotka Bodiniera będzie zasadzona w dobrym miejscu, to wtedy nie tylko będzie rosła zdrowo, ale prace pielęgnacyjne przez cały rok będą minimalne.

    Pięknotka Bodiniera nie jest wymagającą rośliną, ale trzeba wiedzieć, że czasami może trudno znosić srogie mrozy. Dlatego przed pierwszymi przymrozkami trzeba podsypać jej podstawę kopczykiem z ziemi albo kory, aby korzenie nie przemarzły. Młode egzemplarze mogą także wymagać całkowitego zakrywania agrowłókniną.

    Jeśli posadziliśmy pięknotkę Bodiniera, to tak naprawdę nie musimy wykonywać wielu zabiegów pielęgnacyjnych. Przede wszystkim, po pierwszym roku od zasadzenia, musimy wiosną krzew przyciąć tak, aby nad ziemią pozostawić trzy tzw. oczka. Później już nie musimy zabiegu powtarzać, chyba że łodygi rozrastają się w niekontrolowany sposób.

    Młode sadzonki pięknotki Bodiniera trzeba również podlewać tak, aby gleba była delikatnie wilgotna. Później, kiedy krzew podrośnie, zabieg nie jest już wymagany.

  • Išorėje traškios, viduje minkštutėlės: taip vokiečiai gamina bulvinius Schupfnudeln

    Išorėje traškios, viduje minkštutėlės: taip vokiečiai gamina bulvinius Schupfnudeln

    Bulviniai Schupfnudeln dažnai lyginami su lietuviškais virtinukais ar koldūnų tešlos gaminiais, tačiau vokiečių versija išsiskiria forma ir paruošimo pabaiga. Tai pailgi, švelniai užapvalinti tešlos voleliai, kurie po virimo dar trumpai apkepami keptuvėje.

    Toks dvigubas paruošimas suteikia tai, ką vertina šio patiekalo gerbėjai: traškią plutelę išorėje ir minkštą, purią tekstūrą viduje. Būtent apkepimas svieste arba aliejuje dažniausiai nulemia galutinį skonį ir tai, ar gaminys nesuirs.

    Schupfnudeln pagrindas yra bulvės, todėl svarbu pasirinkti miltingas, krakmolingas veisles. Tokios bulvės geriau susiriša su miltais, masė tampa stabilesnė, o suformuoti pailgus gabalėlius lengviau, net ir nenaudojant daug papildomų miltų.

    Klasikinėje tradicijoje bulvės dažnai verdamos su lupena, tuomet nulupamos, gerai nugarinamos ir visiškai atvėsinamos. Taip sumažėja drėgmės perteklius, išryškėja bulvių skonis, o tešla tampa paklusnesnė, todėl kepant mažesnė tikimybė, kad gaminiai sutrūkinės.

    Šiuos bulvinius gaminius galima valgyti vienus, ką tik nuimtus nuo keptuvės, tačiau jie ypač tinka su priedais. Populiarus pasirinkimas yra grybų padažas, ypač rudenį, kai šviežių miško grybų pasiūla didesnė, o sodrūs skoniai dera su svieste apskrudinta plutele.

    Schupfnudeln taip pat dažnai patiekiami kaip garnyras prie troškinių, guliašo ar kepsnių, nes gerai sugeria padažus. Kitas įprastas variantas yra patiekimas su salotomis iš šviežių daržovių arba su raugintais kopūstais, kurie subalansuoja riebesnį apkepimo skonį.

    Virtuvės profesionalai pabrėžia, kad geriausią rezultatą duoda saikas: per daug miltų masę apsunkina, o per ilgas virimas ar per karšta keptuvė gali sugadinti tekstūrą. Todėl tikslas paprastas: trumpai apvirti, o tada greitai apskrudinti iki auksinės spalvos.

  • Ko rudenį nemesti į kompostą: net sveiki lapai gali sugadinti trąšą ir išplatinti ligas

    Ko rudenį nemesti į kompostą: net sveiki lapai gali sugadinti trąšą ir išplatinti ligas

    Ruduo sodininkams reiškia ne tik tvarką sklype, bet ir didelį kiekį organinių atliekų, kurios dažnai keliauja į kompostą. Vis dėlto dalis rudeninių „gėrybių“ gali pakenkti: kompostas praras kokybę, o pavasarį kartu su juo į dirvą bus perneštos ligos ir kenkėjai.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: į kompostą nereikėtų dėti augalų liekanų, ant kurių matyti ligų požymiai ar kenkėjų padaryta žala. Tai ypač aktualu darže, šiltnamyje, vaismedžių sode ir gėlynuose, kur sezono pabaigoje dažnai išryškėja miltligė, dėmėtligės ar puviniai.

    Namų kompostavimo krūvoje ar dėžėje ne visada pavyksta pasiekti tokias temperatūras, kurios patikimai sunaikintų patogenus. Dėl to užkrėstos liekanos gali „išgyventi“ iki pavasario, o panaudojus kompostą kaip trąšą, sporos ar kiaušinėliai pasklinda po visą sklypą.

    Kokie lapai kelia daugiausia rizikų?

    Nukritę lapai dažnai laikomi puikiu anglies šaltiniu, tačiau ne visi jie vienodai tinkami kompostuoti. Didesnio atsargumo verta laikytis su juodojo riešutmedžio ir graikinio riešutmedžio lapais, nes jie gali turėti juglono, kuris slopina daugelio augalų augimą.

    Taip pat lėčiau skyla ąžuolo, buko ir alksnio lapai, nes juose gausu taninų. Įdėjus jų per daug, visa komposto masė gali irti vangiau, o galutinis produktas ilgiau bręsti ir būti rūgštesnis, nei tikėtasi.

    Piktžolės su sėklomis ir kitos klaidos

    Rudeninis ravėjimas dažnai baigiasi dideliu piktžolių kiekiu, tačiau į kompostą jų geriau nemesti, jei jos jau subrandino sėklas. Sėklos komposte gali lengvai peržiemoti, o pavasarį, paskleidus kompostą lysvėse, sudygti ten, kur jų mažiausiai norite.

    Jei vis tiek norite kompostuoti rudenines atliekas, saugiausia rinktis sveikas, aiškiai nepažeistas augalų liekanas ir subalansuoti mišinį: lapus ir sausas dalis maišyti su „žaliąja“ mase, kad krūva neperdžiūtų. Kai kyla abejonių dėl ligų ar kenkėjų, tokią žaliavą geriau atskirti ir tvarkyti taip, kad ji nepatektų į būsimo komposto trąšą.

  • Telefonas namuose praranda ryšį? Ekspertai įvardijo kelias dažnas priežastis ir išeitis

    Telefonas namuose praranda ryšį? Ekspertai įvardijo kelias dažnas priežastis ir išeitis

    Nors 5G ir LTE ryšys per pastaruosius metus smarkiai pažengė, išmanieji telefonai vis dar paklūsta fizikos dėsniams ir gali prarasti signalą net namuose. Ryšio kokybei įtaką daro ne tik operatoriaus tinklas, bet ir pastato konstrukcijos, aplinka bei paties telefono nustatymai.

    Dažna situacija, kai viename kambaryje ryšys stabilus, o kitame staiga atsiranda vienas brūkšnelis arba telefonas pereina į lėtesnį režimą. Tai paprastai nereiškia, kad įrenginys sugedo, tačiau rodo, jog signalas iki jo ateina nusilpęs arba tinklas tuo metu yra apkrautas.

    Kas dažniausiai slopina signalą?

    Viena pagrindinių priežasčių yra radijo bangų slopinimas pastato viduje, ypač jei sienos storos, gelžbetoninės ar su metalo armuotėmis. Ryšį gali pastebimai silpninti ir šiuolaikiniai langai su selektyvinėmis, saulę atspindinčiomis dangomis, nes jos veikia tarsi papildomas barjeras signalui.

    Reikšmę turi ir atstumas iki artimiausios bazinės stoties: kuo ji toliau, tuo silpnesnis signalas patalpose. Situaciją gali bloginti reljefas, tankus užstatymas, šalia esantys aukšti pastatai ar net miško juosta, nes telefonui tampa sunkiau „matyti“ ryšio šaltinį.

    Ryšys gali suprastėti ir dėl staigių pokyčių namų aplinkoje, pavyzdžiui, jei pradėjote naudoti dėklą su metalinėmis detalėmis ar magnetais. Tokie priedai kartais trikdo antenų darbą, ypač jei uždengia telefono šonines zonas, kuriose dažnai būna integruotos ryšio antenos.

    Kada kalta gali būti pati tinklo situacija?

    Jeigu ryšys pablogėjo staiga ir tai sutapo su tam tikru paros metu, priežastis gali būti laikinas tinklo apkrovimas. Gyvenamuosiuose rajonuose tai pasitaiko vakarais, kai daugiau žmonių vienu metu skambina ar naudoja mobilųjį internetą.

    Kitas dažnas scenarijus – operatoriaus tinklo darbai arba laikinas ryšio mazgo sutrikimas. Tokiais atvejais ryšys paprastai atsistato per kelias valandas ar dieną, o informacijos apie sutrikimus verta paieškoti operatoriaus pranešimuose.

    Ką galite padaryti patys?

    Paprastas žingsnis – pakeisti vietą, kur dažniausiai kalbate telefonu: priartėkite prie lango arba pereikite į aukštesnį aukštą, jei yra galimybė. Taip pat verta trumpam įjungti ir išjungti skrydžio režimą, kad telefonas iš naujo prisijungtų prie tinklo, arba perkrauti įrenginį.

    Jei namuose ryšys nuolat prastas, padėti gali skambučių per „Wi‑Fi“ funkcija, jei ją palaiko tiek telefonas, tiek operatorius. Taip pat pravartu patikrinti, ar telefone įjungtas automatinis tinklo pasirinkimas ir ar įdiegtas naujausias sistemos atnaujinimas, nes kai kurie ryšio nesklandumai būna susiję su programinės įrangos klaidomis.

    Jeigu problema kartojasi tik konkrečioje vietoje ir trunka ilgiau, logiška kreiptis į operatorių ir pateikti tikslią informaciją: adresą, laiką, telefono modelį ir ar ryšys dingsta skambučiams, ar duomenims. Tai padeda greičiau įvertinti, ar reikalingi tinklo optimizavimo darbai arba pasiūlymas dėl sprendimo namams.

  • Norvegija iki 2028 metų žada parengti planą Europos didžiausiai retųjų žemių kasyklai

    Norvegija iki 2028 metų žada parengti planą Europos didžiausiai retųjų žemių kasyklai

    Norvegijos Vyriausybė paskelbė siekianti iki 2028 metų, o jei pavyks – ir anksčiau, parengti planą, kaip vystyti kasybą Fen komplekse. Ši teritorija laikoma didžiausiu žinomu retųjų žemių telkiniu Europoje ir gali tapti svarbiu žingsniu mažinant žaliavų priklausomybę nuo Kinijos.

    Fen kompleksas yra maždaug 150 kilometrų į pietvakarius nuo Oslo. Norvegijos institucijų vertinimu, telkinyje gali būti apie 15,9 mln. tonų retųjų žemių oksidų, tarp jų – neodimio ir prazeodimio, naudojamų galingiems magnetams.

    Šie magnetai laikomi kritiškai svarbiais elektromobilių varikliams, atsinaujinančios energetikos įrangai ir daliai gynybos technologijų. Europos Sąjunga retąsias žemes priskiria kritinėms žaliavoms, nes jų tiekimas yra koncentruotas, o paklausą didina energetikos ir transporto elektrifikacija.

    Projektą ilgą laiką stabdė aplinkosauginiai klausimai. Tyrimai teritorijoje identifikavo 78 nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis, todėl kasybos ir ypač paviršinių įrenginių vieta tapo vienu jautriausių planavimo aspektų.

    Kasybos teises valdanti bendrovė „Rare Earths Norway“ yra teigusi, kad pati kasykla būtų praktiškai nematoma, nes gavyba ir smulkinimas vyktų po žeme. Vis dėlto rūdos apdorojimui reikalingi paviršiniai įrenginiai, o jų lokacija ir poveikis aplinkai yra esminė planavimo dalis.

    Anksčiau šiais metais Norvegijos Vyriausybė perėmė planavimo darbą iš savivaldybės, įskaitant alternatyvių vietų paviršiniams įrenginiams vertinimą. Taip siekiama suderinti pramonės plėtros tikslus su gamtosaugos reikalavimais ir išvengti sprendimų, kurie vėliau galėtų būti ginčijami.

    „Tikslas yra turėti planą ne vėliau kaip iki 2028 metų, bet pageidautina – anksčiau“, – sakė pramonės ministrė Cecilie Myrseth.

    Norvegijos vertinimu, Fen kompleksas galėtų sustiprinti Europos ir platesnių Vakarų tiekimo grandines kritinėms žaliavoms. Šiuo metu Europoje retųjų žemių telkiniai praktiškai nėra eksploatuojami, todėl žemynas išlieka priklausomas nuo importo, o tiekimo riziką didina geopolitinė įtampa ir eksporto ribojimų galimybė.

    „Rare Earths Norway“ nurodo, kad reali kasyba galėtų prasidėti pirmoje 2030-ųjų pusėje. Iki tol laukia detalūs poveikio aplinkai vertinimai, leidimų derinimas, technologinių sprendimų parinkimas ir investicijų pritraukimas, nes retųjų žemių projektai dažnai reikalauja didelio kapitalo ir ilgo pasirengimo.

  • Balti rūmai startavo su Trump TV: 24/7 transliacijos „Youtube“ ir ginčai dėl autorinių teisių

    Balti rūmai startavo su Trump TV: 24/7 transliacijos „Youtube“ ir ginčai dėl autorinių teisių

    Balti rūmai pradėjo naują 24 valandas per parą veikiančią transliaciją „Trump TV“, kurioje realiu laiku ir įrašais rodomi Donaldo Trumpo administracijos renginiai, pranešimai bei atrinkti ankstesni momentai. Platforma pristatoma kaip vienas kanalas, kuriame „vienoje vietoje“ pateikiami svarbiausi administracijos vaizdo įrašai.

    Naujasis projektas pristatytas po to, kai administracija apribojo kai kurių tradicinės žiniasklaidos priemonių žurnalistų ir fotografų prieigą prie Baltųjų rūmų. Kritikai teigia, kad toks derinys kuria spaudimą nepriklausomai žiniasklaidai ir stiprina valdžios galimybes pačiai formuoti darbotvarkę.

    Kas yra Trump TV?

    „Trump TV“ apibūdinama kaip nuolatinis srautas, kuriame rodomi administracijos pasisakymai, vieši renginiai, pareiškimai ir iš anksto atrinkti vaizdo fragmentai. Daugiausia dėmesio skiriama turiniui, kuris, Baltųjų rūmų teigimu, ne visuomet pasiekia televizijos eterį, todėl dabar esą taps lengviau pasiekiamas internete.

    Transliacija veikia „Youtube“ ir yra orientuota į nuolatinį, lengvai dalijamą vaizdo formatą. Tokia strategija atitinka platesnę tendenciją, kai politinė komunikacija vis dažniau keliasi į platformas, kuriose auditorija pasiekiama be tradicinių redakcinių filtrų.

    Kritika dėl valstybinės žiniasklaidos

    Oponentai „Trump TV“ vadina valstybinės televizijos modelio imitacija ir pabrėžia, kad JAV politinėje sistemoje nepriklausoma žiniasklaida laikoma svarbia valdžios priežiūros dalimi. Kalifornijos gubernatorius Gavinas Newsomas pareiškė, kad pirmiausia ribojama nepriklausoma žiniasklaida, o vėliau kuriamas kanalas, leidžiantis administracijai „užgožti“ nepalankią informaciją.

    „Pirma Trumpas uždraudė nepriklausomoms naujienoms patekti į Baltuosius rūmus. Dabar jis kuria iš esmės valstybinę televiziją, kad užgožtų tai, jog jis ir jo administracija nuvilia amerikiečius“, – sakė Gavinas Newsomas.

    Buvusi Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Stephanie Grisham taip pat kritikavo iniciatyvą, teigdama, kad tokį komunikacijos modelį dažniau naudoja autoritarinės valstybės. Jos vertinimu, valdžios kontroliuojamas turinio srautas mažina skaidrumą, nes visuomenė mato tai, ką valdžia pasirenka rodyti.

    Autorinės teisės ir popkultūros klipai

    Daug diskusijų sukėlė reklaminis „Trump TV“ klipas, kuriame panaudoti fragmentai iš žinomų serialų ir filmų, taip pat muzikos kūrinys, lydintis montažą. Kritikai atkreipia dėmesį, kad toks turinys gali kelti autorinių teisių klausimų, ypač jei naudojami studijų ir televizijų valdomi vaizdo įrašai.

    Pastaraisiais metais Trumpo aplinkos komunikacijoje dažnai pasirodydavo popkultūros motyvų, įskaitant ir DI generuotus vaizdus ar montažus, tačiau šįkart dėmesį patraukė klipų gausa ir tai, kad jie naudojami oficialiai administracijos komunikacijai reklamuoti. Teisinės rizikos priklauso nuo konkrečių licencijų, naudojimo apimties ir to, kaip turinys platinamas bei monetizuojamas.

    Buvusi Baltųjų rūmų korespondentų asociacijos vadovė Weijia Jiang interviu pabrėžė, kad JAV tradiciškai remiasi nepriklausomais stebėtojais, o ne valdžios kuruojamu eteriu. „Amerika negali turėti valstybinės televizijos. Jei valdžia rodo tik tai, ką nori, visuomenei kyla klausimas, ko ji nemato“, – sakė Weijia Jiang.

    Balti rūmai skelbia, kad „Trump TV“ tikslas yra patogiai pateikti administracijos naujienas, tačiau kritikai ragina vertinti ir platesnį kontekstą: prieigos žurnalistams ribojimą, politinės reklamos persikėlimą į socialines platformas ir augantį spaudimą tradicinėms žiniasklaidos institucijoms.

  • Trojai Turkijoje aptikta 2 800 metų agora: radinys verčia abejoti miesto apleidimo mitu

    Trojai Turkijoje aptikta 2 800 metų agora: radinys verčia abejoti miesto apleidimo mitu

    Kasdienės kasinėjimų naujienos iš Trojos, esančios Hisarliko kalvoje Turkijos šiaurės vakaruose, vėl keičia nusistovėjusį pasakojimą apie legendinį miestą. Archeologai pranešė aptikę, jų vertinimu, seniausią miesto agorą, kurios amžius siekia apie 2 800 metų.

    Tyrimus nuo 2014 metų vykdo Turkijos kultūros ir turizmo ministerija kartu su Čanakalės Onsekiz Mart universitetu. Naujasis atradimas siejamas su ankstyvuoju geležies amžiumi ir laikotarpiu, kai regione ėmė formuotis vėlesnė graikiška Iliono tradicija.

    Iki šiol nemaža dalis istorikų laikėsi nuomonės, kad po Trojos žlugimo miestas esą ilgam laikui ištuštėjo. Tradiciškai Trojos karo pabaiga dažnai datuojama apie 1184 metais prieš mūsų erą, o vėlesnis aktyvesnis įsikūrimas siejamas su 8 amžiumi prieš mūsų erą.

    Tačiau kasinėjimų komanda teigia, kad rasti požymiai rodo gerokai trumpesnę pertrauką. Kartu su agoros erdve aptikti ir kiti elementai, kurie labiau panašūs į tęstinį miesto gyvenimą, o ne į kelių šimtmečių apleidimą.

    „Naujakuriai čia atsikėlė praėjus maždaug 80 ar 90 metų po miesto žlugimo ir panaudojo senąsias sienas statydami būstus“, – sakė kasinėjimų vadovo pavaduotojas Reyhanas Körpe.

    Pasak tyrėjų, svarbūs ir papildomi radiniai: akmenimis grįstas kelias, vedęs pietinių vartų link, bei geležies amžiaus keramika. Tokie objektai paprastai laikomi patikimu ženklu, kad teritorija buvo naudojama ir prižiūrima, o tai sunkiai dera su ilgo apleidimo scenarijumi.

    Trojos vietovė yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą nuo 1998 metų, o jos tyrimų istorija tęsiasi daugiau nei šimtmetį. Vienas ryškiausių etapų prasidėjo apie 1870 metus, kai vokiečių archeologas Heinrichas Schliemannas pradėjo kasinėjimus, remdamasis Homero epais ir bandydamas susieti literatūrinę tradiciją su realia topografija.

    Šiandien Trojos sluoksniai dažnai apibūdinami kaip kelių skirtingų miestų pėdsakai vienoje vietoje, todėl kiekvienas naujas atradimas priverčia iš naujo tikslinti chronologiją. Mokslininkai pabrėžia, kad agoros radinys ir su juo siejami artefaktai gali tapti svarbiu argumentu diskusijose, kaip iš tiesų klostėsi gyvenimas po vadinamojo Trojos karo laikotarpio.

  • Princesės Dianos brolio knyga įplieskė ginčą su karaliumi Karoliu III: rūmų atsakas retas

    Princesės Dianos brolio knyga įplieskė ginčą su karaliumi Karoliu III: rūmų atsakas retas

    Antradienį pasirodžiusi princesės Dianos brolio Charleso Spencerio knyga vėl atvėrė senas Britanijos karališkosios šeimos žaizdas. Joje pateikiami griežti teiginiai apie Dianą ir jos buvusį vyrą, dabar karalių Karolį III, o vieša rūmų reakcija tapo neįprastai aštri.

    Knygoje Swan Song: Diana, My Sister autorius aprašo konfliktą su tuometiniu princu Charlesu dėl sprendimo, kad princesės sūnūs Williamas ir Harry, tuomet 15 ir 12 metų, eis už motinos karsto 1997 metų laidotuvių procesijoje. Spenceris teigia bandęs įtikinti rūmus, jog Diana nebūtų norėjusi, kad berniukai patirtų tokį išbandymą.

    Pasak Spencerio, ginčas peraugo į emocingą susidūrimą, o princas, jo žodžiais, reagavo itin audringai. Autorius taip pat teigia išgirdęs frazę, kurią pristato kaip cinišką požiūrį į Dianos atminimą.

    „Jo Didenybė supranta, kad brolio gedulo skausmas gali aptemdyti protą, paveikti sprendimą ir nuspalvinti atmintį taip, kaip kiti to neatpažįsta, net ir po daugelio metų“, – teigiama Bekingemo rūmų pareiškime.

    Rūmų pozicija išsiskiria tuo, kad karališkoji šeima paprastai vengia atvirų polemikų dėl biografijų ar atsiminimų knygų, ypač kai jose kalbama apie senas, visuomenėje jautriai vertinamas istorijas. Vis dėlto, pasak knygos ištraukų, ginčo ašis sukasi apie pačios monarchijos sprendimus Dianos mirties metu ir po jos, o tai ir šiandien išlieka reputaciškai jautri tema.

    Spenceris viešai gynė savo pasakojimą ir tvirtino, kad pateikia tiesą, paremtą jo paties prisiminimais. Komentuodamas rūmų atsaką, jis leido suprasti, kad, jo manymu, karališkąją šeimą galėjo paskatinti pyktis arba nepatogumas dėl atgimstančios diskusijos.

    Senos įtampos sugrįžta

    Diana ir tuometinis princas Charlesas susituokė 1981 metais, o jų santuoka ir vėlesnės skyrybos tapo vienu ryškiausių monarchijos krizių epizodų XX amžiaus pabaigoje. Pora išsiskyrė 1996 metais, o po dešimtmečio Charlesas vedė Camillą Parker Bowles, dabar karalienę Camillą.

    Spenceris daugelį metų kritiškai vertino tai, kaip, jo manymu, Diana buvo traktuojama rūmų aplinkoje. Šią įtampą po Dianos mirties sustiprino ir visuomenės nuotaikos, kai dalis britų karališkajai šeimai priekaištavo dėl pernelyg santūrios reakcijos į pasaulinį gedulą.

    Knygoje taip pat keliami klausimai dėl to meto rūmų požiūrio į princą Harry, kurį autorius apibūdina kaip ypač pažeidžiamą po laidotuvių. Spenceris rašo, kad berniukui trūko artumo ir ramybės, o vietoje to, jo vertinimu, situacija buvo valdoma pernelyg formaliai.

    Viešos atminties kova

    Pastaraisiais dešimtmečiais monarchija stengėsi atsitraukti nuo 1997 metų krizės šešėlio, o viešo bendravimo stilius palaipsniui tapo šiltesnis ir labiau asmeniškas. Vis dėlto kiekvienas naujas leidinys apie Dianą ar jos santuoką sugrąžina diskusiją apie atsakomybę, žiniasklaidos spaudimą ir sprendimus, kurie buvo priimti gedulo akivaizdoje.

    Kritikai svarsto, kodėl autorius nusprendė sugrįžti prie skausmingų prisiminimų praėjus beveik trims dešimtmečiams. Pats Spenceris aiškina norėjęs užfiksuoti savo patirtį ir atsiminimus „kartą ir visiems laikams“, kad jo sesers istorija, jo žodžiais, nebūtų formuojama vien kitų interpretacijų.

    Leidėjai skelbia, kad knyga bus platinama tarptautiniu mastu ir išversta į 12 kalbų. Tai reiškia, kad debatai dėl Dianos palikimo, santykių su rūmais ir karališkosios šeimos sprendimų dar kartą taps plačiai aptariami ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir už jos ribų.