Category: Laisvalaikis

Ukrainietė, neseniai persikėlusi gyventi į Varną Bulgarijoje, pasidalijo įspūdžiais apie gyvenimą šalyje. Vaizdo įraše savo „YouTube“ kanale ji prisipažino, kad nors persikėlimui ruošėsi kruopščiai, dalis dalykų vis tiek tapo netikėta staigmena.

Pasak jos, pirmasis netikėtas pokytis buvo stiprus mieguistumas. Ji teigė, kad jūros oras ir aplinkos pasikeitimas ypač pirmosiomis savaitėmis smarkiai paveikė savijautą – nuolat norėjosi miego, tarsi organizmas persijunginėtų į naujas sąlygas.

Moteris pridūrė, kad tokia būsena truko kelias savaites, o tik vėliau kūnas pamažu prisitaikė prie naujo gyvenimo ritmo prie jūros.

Antrąja staigmena tapo maisto kokybė, ypač daržovių, vaisių ir pieno produktų. Ukrainietė tikino, kad net įprasti produktai čia turi ryškesnį skonį nei tas, prie kurio ji buvo pripratusi anksčiau. Tai, anot jos, sukėlė tikrą „skonio šoką“.

„Atrodo, lyg niekada nebūtume valgę skanių mandarinų, skanių agurkų, skanių pomidorų. Iš esmės viskas, ką žinote iš įprastų lentynų parduotuvėse Ukrainoje, čia kažkodėl yra skaniau“, – pasakojo ji.

Dar vienu maloniu netikėtumu tapo vietinių gyventojų požiūris. Moteris teigė, kad bulgarai pasirodė labai mandagūs, geranoriški ir linkę padėti. Jos nuomone, bendravimas vyksta lengvai net ir esant kalbos barjerui.

„Kokie čia bulgarai geri žmonės, mandagūs. Mano nuomone, jie į mus žiūri geriau, nei mes patys į save. Kai eini į parduotuvę, kai eini į kavinę ar restoraną, atsiranda toks visiškas tarpusavio supratimas, noras padėti, patarti“, – dalijosi emigrantė.

Vis dėlto, nors kalbos iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios, bulgarų kalbos mokymasis, anot jos, nėra paprastas. Ji aiškino, kad paviršinis panašumas į rusų kalbą gali klaidinti, nes dalis žodžių, skambančių pažįstamai, iš tiesų turi visai kitą reikšmę.

„Daug žodžių tarsi turi priešingą reikšmę. Yra bendra dalis, ir tu patenki į iliuziją, kad daug žinai, bet iš tikrųjų bulgariškai nežinai nieko“, – sakė ji.

Atskirame vaizdo įraše ukrainietė papasakojo ir apie kainas Bulgarijoje, kurios, jos nuostabai, yra labai artimos Ukrainos kainoms. Pasak jos, pastebimai brangesnės pasirodė komunalinės paslaugos ir įvairios paslaugos, pavyzdžiui, grožio salonai, tačiau maisto produktų kainos daugeliu atvejų išlieka panašios.

Ji teigė, kad restoranų kainos, jos vertinimu, panašios į tokių pačių įstaigų kainas Kijeve ar Lvove, o kartu esą netrūksta ir biudžetinių kavinių.

Kalbėdama apie prekybos centrus, moteris sakė, kad kasdienių produktų kainos beveik nesiskiria nuo ukrainietiškų. Ji taip pat tvirtino negalėjusi išskirti prekių kategorijų, kurios būtų gerokai brangesnės.

„Iš esmės ir čia skirtumo beveik nematau. Juokingiausia tai, kad tie produktai, kuriuos pirkdavome Ukrainoje, yra konkrečių prekių ženklų, ir čia jie pigesni. Tada net pasidaro apmaudu – kodėl taip?“ – stebėjosi tinklaraštininkė.

Ar esate pasiruošę parodyti, ką sugebate?

Tokios protinės užduotys kaip galvosūkiai su degtukais jau daugelį metų nepraranda populiarumo. Juos mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji.

Tokie iššūkiai ne tik padeda smagiai praleisti laiką, bet ir lavina kasdienybėje naudingus įgūdžius. Jie ugdo susikaupimą, padeda geriau planuoti laiką, treniruoja loginį bei kritinį mąstymą – šį sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai.

Šį kartą skaitytojams paruoštas naujas įdomus išbandymas. Pasiruošę?

Žemiau pateiktame paveikslėlyje iš degtukų sudėtas matematinis teiginys 8+9=5. Jame yra klaida, nes pagal aritmetikos taisykles atsakymas turėtų būti 17.

Jūsų užduotis – ištaisyti lygybę perkeliant tik vieną degtuką. Atsakymui turėsite vos 11 sekundžių, todėl stenkitės nesiblaškyti.

Žaidžiate? Tuomet įsijunkite laikmatį ir imkitės užduoties.

11 sekundžių, skirtų šiam galvosūkiui, baigėsi. Jei radote teisingą sprendimą, tikrai galite savimi didžiuotis.

Tokio tipo užduotims reikia ne tik logikos, bet ir kūrybiško požiūrio. Čia pasitelkiama ir erdvinė vaizduotė, nes mintyse „perstumdote“ degtukus į kitas vietas.

Atsakymas į galvosūkį:

Norite dar vieno iššūkio? Išbandykite kitą galvosūkį, kuriame reikia ištaisyti klaidą lygybėje 6-5=8. Šįkart turėsite tik 9 sekundes, o užduotis bus išties nelengva.

Jei norisi ko nors kitokio, pabandykite paveikslėlyje rasti žodį pavasaris – tam skirta vos 10 sekundžių.

Lapinis kopūstas (kale, dar vadinamas garbanotuoju kopūstu) Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje tapo tikru išsigelbėjimu nuo bado. Europoje jis plačiau išpopuliarėjo tik per pastarąjį dešimtmetį, tačiau jau dažnai vadinamas supermaistu dėl didelės naudos sveikatai.

Lapinis kopūstas yra viena seniausių kopūstų rūšių, kuri evoliucijos metu nesuformavo gūžės. Vietoje jos jis augina mėsingus lapus, kurių spalva gali varijuoti nuo sodriai žalios iki tamsiai violetinės. Botanikos požiūriu šis augalas yra artimesnis laukiniams kopūstų protėviams nei įprasti baltagūžiai ar raudongūžiai kopūstai, todėl pasižymi išskirtiniu atsparumu – jam nebaisios net iki -15 laipsnių Celsijaus siekiančios šalnos.

Karo metais Japonija susidūrė su itin dideliu maisto trūkumu. Siekdamas spręsti šią problemą, daktaras Niro Endo sukūrė aodžiru – žaliųjų lapų sulčių gėrimą iš lapinio kopūsto, kuris civiliniams gyventojams padėjo gauti koncentruotą vitaminų ir mineralų dozę.

Lapinis kopūstas augo ten, kur kiti augalai pūdavo arba sušaldavo, todėl tapo vienu svarbiausių šaltinių kovojant su vitaminų trūkumu ir skorbutu japonų šeimose. Iki šiol aodžiru Japonijoje laikomas sveikatos ir ilgaamžiškumo simboliu.

Teigiama, kad lapiniame kopūste yra stiprių antioksidantų, siejamų su priešvėžinėmis savybėmis. Nurodoma, kad norint suaktyvinti tam tikras medžiagas, lapus verta susmulkinti maždaug 40 minučių prieš terminį apdorojimą.

Taip pat pabrėžiama, kad pagal kalcio kiekį, tenkantį vienai kalorijai, lapinis kopūstas gali lenkti pieną, o vitamino K kiekis gali siekti apie 700 proc. rekomenduojamos paros normos. Be to, jame yra geležies, todėl šią daržovę dažnai vertina augalinės mitybos besilaikantys žmonės.

Lapinio kopūsto skonis apibūdinamas kaip pikantiškas, šiek tiek riešutinis ir žemiškas.

Ruošiant jį žalią, rekomenduojama mechaniškai suardyti standžias celiuliozės skaidulas: susmulkintus lapus galima pamasažuoti su alyvuogių aliejumi ir druska. Tuomet jie patamsėja, suminkštėja ir tampa švelnesnio, saldesnio skonio.

Vienas populiariausių užkandžių – lapinio kopūsto traškučiai. Kepant 150 laipsnių Celsijaus temperatūroje apie 10–12 minučių, lapai tampa traškūs ir lengvi, todėl gali pakeisti kaloringesnius užkandžius.

Teigiama ir tai, kad šis kopūstas skaniausias po šalnų: žema temperatūra skatina krakmolo skaidymąsi į paprastuosius cukrus, todėl sumažėja kartumas. Jei įsigijote šviežių lapų, juos galima per naktį įdėti į šaldiklį.

Dietologai taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais lapinis kopūstas gali būti naudingesnis termiškai apdorotas. Kaitinimas esą padeda lengviau pasisavinti mineralus, tokius kaip kalcis ir magnis, bei suardo kietesnes skaidulas.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta teiginių, esą Ukrainoje kregždžių beveik nebeliko. Ornitologas Vitalijus Griščenka paaiškino, kodėl gali susidaryti toks įspūdis, kur šie paukščiai žiemoja, ar tikrai grįžo į Ukrainą ir kodėl jų lizdų geriau neliesti.

Ukrainoje dažniausiai sutinkamos trys kregždžių rūšys: naminė (kaimo), langinė (miesto) ir urvinė (pakrančių). Pasak mokslininko, šių pavadinimų esmė labiau susijusi ne su gyvenamąja vieta, o su lizdų įrengimo ypatumais.

Ar kregždžių tikrai sumažėjo?

Ornitologas pabrėžė, kad tiksliai įvertinti, ar kregždžių populiacija iš tiesų mažėja, sudėtinga. Ukrainoje nėra nuoseklios, ilgalaikės net ir dažnų paukščių rūšių stebėsenos programos, todėl kartais galima kalbėti ne apie realų skaičiaus kritimą, o apie pasiskirstymo pokyčius skirtingose teritorijose.

„Kartais susidaro įspūdis, kad paukščių mažiau, nes jiems tampa sunkiau rasti įprastas perėjimo vietas“, – aiškino Vitalijus Griščenka.

Kaip ir kur skirtingos kregždės suka lizdus?

Pasak ornitologo, naminė kregždė tradiciškai lizdus lipdo po stogais ar pastogėmis ant medinių konstrukcijų – įvairiuose ūkiniuose pastatuose, tvartuose ar arklidėse. Jos lizdas primena iš viršaus atvirą „taurelę“, nulipdytą iš purvo gumulėlių, kuriuos paukštis atneša snapu.

Langinė kregždė lizdus lipdo panašiai, tačiau dažniausiai renkasi akmeninius ar betoninius pastatus. Tuo metu urvinė kregždė elgiasi kitaip – ji išsikasa urvelius skardžiuose ar upių šlaituose, kur galima pamatyti ištisus „išvarpytus“ pakraščius su daugybe angų.

Mokslininko teigimu, būtent dėl ribotų galimybių įsirengti lizdus įprastomis sąlygomis kai kuriuose regionuose gali atrodyti, kad kregždžių sumažėjo. Pavyzdžiui, miestuose langinėms kregždėms darosi vis sunkiau – trūksta lengvai pasiekiamos drėgmės, o šiuolaikinė statyba ne visada palanki lizdams pritvirtinti.

Kodėl kregždės lizdus suka ant namų?

Ornitologas aiškino, kad kregždės lizdams naudoja molį, dumblą ir žemę, todėl ieško vietos, kur konstrukcija būtų apsaugota nuo lietaus. Dėl to patogiausios tampa pastogės, stogų pakraščiai ar įvairūs stogeliai.

Kur kregždės žiemoja ir kada grįžta?

Pasak Vitalijaus Griščenkos, kregždės žiemoja labai toli – Afrikoje. Kadangi jos gaudo ore skraidančius vabzdžius, joms būtinas šiltas oras: atvėsus vabzdžių sumažėja, o kartu nelieka ir maisto.

„Anksčiausiai grįžta naminės kregždės – jos jau pasirodė. Šiemet pirmą kregždę mačiau netoli Kanevo balandžio 7 dieną“, – sakė ornitologas.

Jis pridūrė, kad langinės ir urvinės kregždės paprastai parskrenda šiek tiek vėliau – maždaug antroje balandžio pusėje.

Kodėl negalima ardyti kregždžių lizdų? Ar jos visą gyvenimą gyvena tame pačiame lizde?

Ornitologas pabrėžė, kad kregždės negali visą gyvenimą gyventi viename lizde, nes tokie statiniai nėra ilgaamžiai – jie gana lengvai suyra. Paukščiai kiekvienais metais lipdo naujus lizdus, nors kartais gali panaudoti ir senesnį, jį pataisydami.

Pasitaiko ir taip, kad senus kregždžių lizdus užima kiti paukščiai, pavyzdžiui, žvirbliai ar raudonuodegės. Tokiu atveju kregždėms neretai paprasčiau šalia įsirengti naują lizdą, nei konkuruoti dėl senojo.

Kalbėdamas apie draudimą ardyti lizdus, Vitalijus Griščenka pažymėjo, kad tai dažnai siejama su liaudies tikėjimais: kregždė, kaip ir gandras, laikyta „ypatingu“ paukščiu, pranašaujančiu pavasarį, todėl jos lizdo naikinimas esą galėdavęs užtraukti nelaimę namams.

Kiek metų gyvena kregždės ir ar jos monogamiškos?

Pasak ornitologo, kregždės gali gyventi maždaug 10–15 metų, nors tai priklauso nuo sėkmės ir aplinkos sąlygų.

Jis pridūrė, kad kregždės tam tikra prasme laikomos monogamiškomis, tačiau dažniausiai tai galioja vienam veisimosi sezonui. Per sezoną pora gali išvesti vieną ar du jauniklių vadus – priklausomai nuo sąlygų ir maisto kiekio. Kitais metais poros dažniausiai formuojamos iš naujo, todėl „visam gyvenimui“ išliekantis partnerystės ryšys paprastai nebūdingas.

Ar kregždės gali „nuspėti“ orą?

Ornitologas teigė, kad pastebėjimas, jog prieš prastą orą kregždės skraido žemai, iš dalies pagrįstas. Prieš atvėsimą ar blogėjant orams vabzdžiai laikosi žemiau, arčiau žemės, todėl ir kregždės, medžiodamos vabzdžius, leidžiasi žemyn. Kai atšąla smarkiau, jos gali rinkti vabzdžius net nuo augalų, beveik prie pat žemės.

Atšilus orui šiltas oras kyla aukštyn, kartu aukščiau pakyla ir vabzdžiai, o paskui juos – ir kregždės. Taigi, tam tikra prasme vabzdžių elgesys iš tiesų gali „signalizuoti“ artėjančius oro pokyčius.

Vitalijus Griščenka yra baigęs Kijevo universiteto T. G. Ševčenkos vardu stuburinių zoologijos katedrą (1985), dirbęs universitete, apgynęs biologijos mokslų kandidato disertaciją (1994) apie paukščių rudeninės migracijos fenologinius dėsningumus Ukrainos teritorijoje. Jis taip pat yra vyresnysis mokslo darbuotojas ir mokslo veiklos vadovo pavaduotojas rezervate, kuris nuo 2010 metų priklauso Kijevo universiteto T. G. Ševčenkos vardu Biologijos institutui.

Egipte archeologai aptiko apvalų statinį, skirtą dievybei Pelusijui. Maždaug 2200 metų senumo šventykla išsiskiria sudėtinga vandentiekio infrastruktūra ir, kaip manoma, kadaise buvo sujungta su Nilu, todėl galėjo būti naudojama vandens ritualams.

Egipto Turizmo ir senienų ministerijos teigimu, radinys aptiktas senovės mieste Pelusijuje. Dėl strategiškai svarbios vietos netoli Nilo žiočių miestas faraonų laikais atliko tvirtovės funkciją, o Romos imperijos klestėjimo metu buvo naudojamas kaip muitinės punktas. Pranešama, kad 2022 metais toje pačioje vietoje archeologai taip pat rado iš rožinio granito iškaltą Dzeuso šventyklą.

Pirmą kartą Pelusijaus šventykla aptikta 2019 metais. Tuomet daliniai kasinėjimai, apėmę maždaug ketvirtadalį teritorijos, atskleidė apvalų statinį iš raudonų plytų. Iš pradžių specialistai jį interpretavo kaip miesto senato pastatą, tačiau užbaigus visus kasinėjimus šis vertinimas pasikeitė.

Šventykla buvo įrengta aplink apvalų baseiną, kurio skersmuo siekė apie 35 metrus, o centre buvo kvadratinis postamentas. Spėjama, kad ant jo galėjo stovėti didžiulė dievo Pelusijaus statula. Dievybės vardas kildinamas iš senovės graikų žodžio, reiškiančio „purvas“ arba „dumblas“.

Aplink baseiną aptikti vandens kanalai ir rezervuarai. Pačiame baseine, kuris buvo sujungtas su viena iš Nilo atšakų, archeologai rado vandens ir Nilo dumblo. Tai, jų vertinimu, rodo simbolinį ryšį su Pelusijumi ir galimą sakralinę vandens reikšmę.

Remdamiesi vietovės stratigrafiniais sluoksniais, ekspertai padarė išvadą, kad šventykla pastatyta II amžiuje prieš mūsų erą ir buvo nuolat naudojama iki VI amžiaus mūsų eros.

Pasak Egipto Aukščiausiosios senienų tarybos atstovų, unikalus šventyklos architektūrinis sprendimas, kuriame dera senovės egiptietiškos tradicijos su graikų ir romėnų stilistika, atspindi to meto kultūrinę mainų aplinką.

Šis atradimas vadinamas itin reikšmingu, nes jis leidžia spręsti, kad Pelusijus kadaise buvo svarbus ir išskirtinis miestas vis kosmopolitiškesniame senovės pasaulyje.

Anksčiau Egipto dykumoje buvo aptikti didžiuliai hieroglifai, kurių reikšmę mokslininkai siejo su kosmosu. Taip pat Egipto archeologas Zahi Hawass yra pareiškęs, kad artėjama prie legendinės karalienės Nefertitės kapavietės atradimo.

JAV karinio jūrų laivyno lėktuvnešyje USS „Abraham Lincoln“ taikomas griežtas maitinimo planas: meniu kartojamas kas 21 dieną. Toks grafikas pakeitė ankstesnius 35 dienų ciklus, siekiant didesnio logistikos efektyvumo ir geriau suderinti ribotas maisto atsargų laikymo galimybes su būtina mitybine verte ilgų misijų metu.

Tokio tipo laive tarnauja apie 5100 kariškių. Kad būtų pamaitinta tokia įgula, virtuvėse kasdien, visą parą, paruošiama daugiau kaip 17 300 patiekalų.

Įvedus 21 dienos grafiką, JAV karinis jūrų laivynas sumažino reikalingų produktų atsargas iki maždaug 500 pagrindinių ingredientų, kai anksčiau jų būdavo apie 1200. Tai padeda taupyti gynybos biudžeto lėšas ir efektyviau išnaudoti gyvybiškai svarbias sandėliavimo patalpas.

Maitinimo planavimas paremtas kariuomenei skirtomis rekomendacijomis, kurių tikslas – išlaikyti įgulos sveikatą ir ištvermę ilgų jūrinių ekspedicijų metu. Skaičiuojama, kad vyrams per dieną numatoma apie 2850 kilokalorijų, moterims – apie 2100, kruopščiai stebint maistinių medžiagų, riebalų ir natrio kiekius.

Numatomas ir iš anksto suplanuotas meniu taip pat palengvina aprūpinimą atvirame vandenyne. Kas septynias–dešimt dienų aprūpinimo laivai arba lėktuvai atgabena iki 317 000 kilogramų maisto atsargų, o į lėktuvnešį perduodami sausi ir šaldyti produktai.

Virtuvės šiame milžiniškame laive dirba 24 valandas per parą, nes jūreiviai dirba pamainomis ir turi būti pamaitinti bet kuriuo paros metu.

Be to, tokia optimizacija leidžia laive daugiau vietos skirti ne maisto sandėliavimui, o prioritetiniams poreikiams – maždaug 13 milijonų litrų aviacinio kuro bei garinių katapultų sistemų įrangai.

Šis kūrinys paauglę pavertė žvaigžde per kelias valandas.

Prieš 63 metus daina I Will Follow Him, kurią atliko 15-metė Margaret Battavio (sceniniu vardu Little Peggy March), tapo tikru megahitu.

Kūrinys akimirksniu pakilo į pirmąją Billboard Hot 100 vietą ir joje išsilaikė tris savaites. Little Peggy March tapo jauniausia atlikėja, kada nors pasiekusia šio topo viršūnę, o šis rekordas iki šiol nėra pagerintas, skelbia žurnalas „Parade“.

Primename, kad daina sulaukė didžiulės sėkmės ir užėmė pirmąsias vietas Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos ir Honkongo hitparaduose. Ji taip pat pasiekė R&B topo viršūnę, o 15-metė dainininkė tapo pirmąja baltaode atlikėja, kuriai tai pavyko.

Šiandien I Will Follow Him laikoma viena žinomiausių ankstyvųjų 7-ojo dešimtmečio kompozicijų ir tebėra populiari: ją atlieka kiti atlikėjai, o pats kūrinys skamba įvairiuose filmuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių – filmas Veik, sese, kuriame vaidino Whoopi Goldberg.

Vis dėlto, nepaisant pirmosios dainos sėkmės, Little Peggy March netapo pasaulinio masto žvaigžde. Vėliau JAV spauda ją pavadino „vieno hito atlikėja“, tačiau Europoje dainininkė dar apie 10 metų koncertavo ir išliko populiari.

Nors scenoje jai sekėsi, pilnaverčio finansinio atlygio už pasirodymus ji taip ir negavo: kadangi buvo nepilnametė, jos pinigus valdė vadybininkas. Vėliau paaiškėjo, kad pagal sutartį didžiąją dalį uždarbio jis pasisavino.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje Little Peggy March pasitraukė iš aktyvios dainininkės karjeros ir ištekėjo.

Ilgai termiškai apdorojant brokolius, dalis vertingų maistinių medžiagų gali suirti. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad brokolius supjausčius ir trumpai pakepinus, gali padidėti tam tikro antioksidanto – sulforafano – kiekis, o tai padeda maksimaliai išnaudoti jų naudą sveikatai.

Tyrėjai taip pat nustatė, kad gaminant brokolius slopinamas fermentas mirozinazė, kuris yra svarbus sulforafanui susidaryti. Dėl to ilgesni ar agresyvesni gaminimo būdai reikšmingai sumažina sulforafano kiekį.

„Gerai žinoma, kad ilgas terminis apdorojimas gali ardyti brokoliuose esančias maistines medžiagas, ypač sulforafaną“, – teigė dietologė, Rutgerio universiteto Medicinos profesijų mokyklos Klinikinės ir prevencinės mitybos paslaugų katedros docentė Stefanie Johnson.

Pasak mokslininkų, yra du veiksmai, kurie gali padėti išlaikyti ar net padidinti sulforafano susidarymą.

Trumpas pakepinimas

Tyrimas parodė, kad lengvas brokolių pakepinimas iš tiesų padeda sumažinti mirozinazės aktyvumą gaminimo metu, todėl patiekale gali susidaryti didesnis sulforafano kiekis.

Supjaustymas likus 90 minučių iki gaminimo

Dar vienas pastebėjimas – didžiausias sulforafano kiekis siejamas su tuo, kai brokoliai į žiedynus supjaustomi maždaug likus 90 minučių iki lengvo pakepinimo keptuvėje. S. Johnson aiškino, kad pjaustymas, tikėtina, suaktyvina mirozinazę, kuri padeda paversti gliukorafaniną į sulforafaną dar prieš šilumai deaktyvuojant fermentą.

Kartu pabrėžiama, kad tyrimas turėjo ribojimų: autoriai nevertino, kaip sulforafano kiekiui įtaką daro kiti gaminimo būdai, pavyzdžiui, ruošiant mikrobangų krosnelėje ar garuose.

„Nepaisant šio ribojimo, gauti duomenys rodo, kad tokie gaminimo metodai kaip išankstinis pjaustymas ir lengvas pakepinimas atlieka svarbų vaidmenį siekiant maksimalios brokolių naudos sveikatai“, – pridūrė S. Johnson.

Sulforafanas yra natūralus junginys, aptinkamas kryžmažiedėse daržovėse, pavyzdžiui, brokoliuose, briuseliniuose ir žiediniuose kopūstuose bei lapiniuose kopūstuose. Jam priskiriamas antioksidacinis ir priešuždegiminis poveikis.

„Viena pagrindinių jo funkcijų – skatinti organizme antioksidacinių fermentų gamybą, kurie neutralizuoja laisvuosius radikalus ir apsaugo ląsteles nuo oksidacinės žalos“, – sakė specialistė.

Pasak jos, sulforafanas taip pat gali prisidėti prie kepenų detoksikacijos procesų ir padėti palaikyti širdies bei kraujagyslių sistemos sveikatą, gerindamas kraujospūdžio rodiklius.

Ekspertė priminė, kad brokoliai yra maistingi: juose gausu vitaminų ir mineralų, tarp jų – vitamino C, vitamino K, vitamino A, taip pat kalio, magnio, kalcio ir geležies. Be to, brokoliai turi skaidulų, kurios svarbios virškinimo sistemos veiklai, ir kitų antioksidantų, tokių kaip liuteinas ir zeaksantinas.

Ji pabrėžė, kad brokoliai naudingi beveik bet kokia forma.

„Nepriklausomai nuo gaminimo būdo, brokoliai išlieka nekaloringas, skaidulų turintis produktas, todėl yra vertingas sveikos mitybos papildymas“, – teigė S. Johnson.

Vardų mados keičiasi – tai, kas kadaise buvo itin populiaru, šiandien gali būti beveik pamiršta. Taip nutiko ir su vardu Renata, kuris 8-ajame dešimtmetyje buvo vienas dažniausių mergaičių vardų, tačiau dabar sutinkamas itin retai.

Pasak leidinio „Meglepetes“, šiuolaikinėje jaunimo kartoje Renatos vardas jau beveik nebeaptinkamas.

Renata į populiariausių mergaičių vardų sąrašą pateko 1965 metais – tuomet debiutavo 63-ioje vietoje. Praėjus dešimtmečiui, vardas jau buvo pakilęs iki 31-os pozicijos. Tuo laikotarpiu kasmet šį vardą gaudavo daugiau nei tūkstantis mergaičių, todėl Renata įsitvirtino tarp dešimties labiausiai mėgtų moteriškų vardų.

„Laikui bėgant sėkmė baigėsi. Nuo šio amžiaus pradžios Renatos populiarumas ėmė sparčiai kristi. 2009 metais jis vos pateko į šimtuką. O kas įvyko vėliau? Vardas visiškai iškrito iš dažniausiųjų, o šiandien ekspertai jį priskiria prie labai retų“, – rašoma „Meglepetes“.

Renata laikomas moterišku vardo Renatus atitikmeniu. Jo reikšmė – „atgimusi“. Nors vardo kilmė nėra visiškai vienareikšmė, dažniausiai nurodoma, kad jis turi lotyniškas šaknis.

Vardų tendencijos nuolat kinta, todėl neatmetama, kad Renata kada nors gali sugrįžti į madą. Juk neretai tai, kas šiandien atrodo reta, rytoj vėl tampa išskirtiniu pasirinkimu.

Aviatų lėktuvnešyje „USS Abraham Lincoln“ tarnauja jungtinė įgula ir aviacijos grupė, iš viso apie 5680 žmonių – beveik kaip nedidelio miesto gyventojų skaičius. Pamaitinti tokią minią reiškia, kad laivo virtuvė turi dirbti be pertraukų, visą parą.

Skaičiuojama, kad vien tik maisto produktams per dieną išleidžiama apie 40 000–57 000 eurų. Tai reiškia, jog per savaitę JAV karinės jūrų pajėgos įgulos maitinimui dislokacijos metu gali skirti iki maždaug 400 000 eurų.

Per 24 valandas čia pagaminama iki 17 000 patiekalų – į šį skaičių įeina pusryčiai, pietūs, vakarienė ir vadinamieji „vidurnakčio daviniai“, skirti naktinėje pamainoje dirbantiems jūreiviams. Per vieną dieną įgula sunaudoja apie 730 kilogramų mėsos, 160 kilogramų salotų, 600 litrų pieno ir 30 dėžių dribsnių.

Dar vienas įspūdingas faktas – „Nimitz“ klasės lėktuvnešio įgula kasdien išgeria apie 20 000 puodelių kavos.

Kadangi lėktuvnešis jūroje praleidžia mėnesius, maisto atsargas reikia reguliariai papildyti net ir plaukiant atviroje jūroje. Tiekimo laivai kas 7–10 dienų prilygsta lėktuvnešio greičiui ir perduoda iki 320 000 kilogramų maisto atsargų.

Siekdama palaikyti gerą įgulos nuotaiką, virtuvės komanda atnaujina laivo meniu kas 14–21 dieną. Taip pat naudojami švieži ingredientai, pristatomi iš netolimų sąjungininkų uostų, kad patiekalai netaptų pernelyg monotoniški.