Category: Maistas

Po švenčių dažnas susiduria su tuo pačiu – maisto ant stalo buvo daugiau, nei pavyko suvalgyti. Tokiais atvejais dalis žmonių perteklių atiduoda kitiems arba deda į šaldiklį. Visgi, kaip pastebi Ewa Wachowicz, „reikia žinoti, ką ir kaip“.

Šiuolaikinės technologijos suteikia daug galimybių pasidalinti maisto pertekliumi. Socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, „Facebook“ grupėse, galima greitai rasti žmonių, kurie mielai priims po švenčių likusius patiekalus.

Velykos – metas, kai netrūksta saldumynų. Nors pyragai dažniausiai dingsta greitai, kartais jų lieka daugiau, nei spėjama suvalgyti šviežių. Ewa Wachowicz pabrėžia, kad ne visi kepiniai tinka šaldyti. Pyragai su kremu, sūrio pyragai ar mazurkai po atšildymo gali pakeisti konsistenciją, o kartais net atsiskirti sluoksniais. Dėl to verta iš anksto realistiškai įvertinti, kiek desertų bus suvalgyta.

Tuo tarpu mieliniai ir biskvitiniai kepiniai šaldymui tinka puikiai. Kalbėdama apie mazurkus, Ewa Wachowicz taip pat pataria rinktis trapios tešlos pagrindą.

Po šventinių pietų neretai lieka ir nemažai mėsos. Pasak E. Wachowicz, būdų ją panaudoti yra daug: ji tinka salotoms, apkepams, gali tapti įdaru koldūnams ar blyneliams. Mėsos likučius galima dėti į sriubas, vieno puodo patiekalus (įskaitant bigosą) ar naudoti paštetams.

Svarbiausia – mėsos nelaikyti per ilgai. Geriausia ją šaldytuve suvartoti per kelias dienas, o jei planuojama palikti ilgesniam laikui, iškart porcijuoti ir užšaldyti. Taip lengviau išvengti maisto švaistymo.

Ewa Wachowicz taip pat siūlo idėją apkepui: jame galima sunaudoti likusias daržoves ir mėsos gaminius, o viską užkepti su bešamelio padažu.

Šventės neturi baigtis sąžinės graužatimi dėl išmetamo maisto. Laikantis paprastų taisyklių – dalį patiekalų užšaldant, likučius kūrybiškai panaudojant kituose patiekaluose ar pasidalijant su kitais – galima ramiai mėgautis maistu ir laiku su artimaisiais.

Per Velykas neretai sunku atsispirti naminiams skanėstams. Įdaryti kiaušiniai, kepsniai, sūrio pyragai, keksai ar mazurkai džiugina skonio receptorius, tačiau kartu gali gerokai apsunkinti virškinimo sistemą. Tokiais atvejais gali padėti paprastas ramunėlių užpilas – jis švelniai ramina skrandį ir žarnyną.

Ramunėlės – išskirtinis, tačiau dažnai nepelnytai nuvertinamas augalas. Dėl aktyviųjų medžiagų ramunėlių arbata virškinimo sistemą veikia atpalaiduojamai ir priešuždegimiškai, gali mažinti rūgimo procesus žarnyne, taip pat skatinti tulžies išsiskyrimą. Dėl to ji gali padėti sumažinti pilvo pūtimą, palengvinti rėmenį ir sunkumo jausmą po valgio.

Virškinimą gali palaikyti ne tik ramunėlės. Taip pat dažnai minimos pipirmėtės ir pankolis. Pipirmėtė gali skatinti virškinimo sulčių išsiskyrimą, o pankolis – mažinti spazmus ir padėti atsikratyti susikaupusių dujų. Mėgstantiems natūralią ir švelnią pagalbą šios žolelės dažnai tampa svarbia namų vaistinėlės dalimi.

Jei po gausesnio valgio jaučiate diskomfortą, ramunėlių arbatą verta pasiruošti iškart, nelaukiant, kol simptomai sustiprės. Užpilas yra švelnus, jį paprasta vartoti, tačiau svarbu prisiminti, kad skirtingų ramunėlių rūšių sudėtis gali skirtis – aktyviųjų medžiagų kiekis būna nevienodas. Todėl rekomenduojama rinktis produktus iš patikimų šaltinių. Savarankiškai pievose rinktos ramunėlės gali būti netirtos dėl galimų teršalų, tad čia pravartu elgtis atsargiai.

Ramunėlių užpilą pasigaminti labai paprasta: arbatinį šaukštelį džiovintų žiedų užpilkite verdančiu vandeniu ir palaikykite uždengę apie 15 minučių. Tuomet nukoškite, šiek tiek atvėsinkite ir gerkite mažais gurkšniais. Jei pilvo skausmai ar diskomfortas kartojasi dažniau, ramunėles galima vartoti reguliariai. Taip pat neretai minima, kad šis užpilas gali palengvinti migrenos ar menstruacijų skausmus ir prisidėti prie lengvesnio užmigimo.

Ramunėlės gali būti naudojamos ir išoriškai. Dėl priešuždegiminių savybių jos kartais pasitelkiamos kaip veido odos tonikas (pavyzdžiui, nuraminant sudirgimus ar aknę) arba kitoms kūno vietoms – tarkime, po vabzdžių įkandimų. Stipresnį ramunėlių nuovirą galima įpilti į vonią – tiek odos priežiūrai, tiek atsipalaidavimui.

Vis dėlto ramunėlės kai kuriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją, todėl alergiškiems asmenims rekomenduojama iš pradžių įsitikinti, ar nėra nepageidaujamų poveikių. Sveikiems žmonėms dažniausiai nurodoma neviršyti maždaug 5 puodelių per dieną. Jei vartojate vaistus ar turite lėtinių sveikatos sutrikimų, pasitarkite su gydytoju.

Mūsų publikacijose pateikiama informacija yra skirta švietimo ir informavimo tikslams bei nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos sprendimų visada rekomenduojama pasitarti su specialistu.

Po švenčių neretai lieka daugiau pyrago, nei kas nors nori suvalgyti. Velykinė babka dar dieną ar dvi paguli ant stalo, o vėliau ima kietėti ir praranda visą žavesį. Vis dėlto jos išmesti neverta – šis kepinys puikiai tinka „antram gyvenimui“. Jį galima atgaivinti arba kūrybiškai panaudoti taip, kad nereikėtų kelias dienas iš eilės valgyti to paties.

Jeigu babka dar nėra visiškai išdžiūvusi, ją galima apsaugoti nuo tolesnio drėgmės praradimo. Geriausia pyragą suvynioti į maistinę plėvelę, pridengti popieriniu rankšluosčiu arba įdėti į sandarų indą. Taip ji lėčiau kietės ir neperims šaldytuve esančių produktų kvapų.

Kai pyragas jau sausas, praverčia paprastas, seniai žinomas triukas. Babką verta lengvai sudrėkinti arbata arba keliais lašais alkoholio, tuomet apvynioti drėgnu popieriumi ir kelioms minutėms įdėti į įkaitintą orkaitę. Šiluma suminkština kepinį, o papildoma drėgmė pagerina jo struktūrą – paprasta, bet dažnai išgelbsti net ir gerokai sukietėjusį pyragą.

Jei atgaivinti nesinori, sudžiūvusi velykinė babka puikiai tinka perdirbti. Vienas paprasčiausių variantų – prancūziški skrebučiai. Babką supjaustykite storesnėmis riekėmis, pamirkykite kiaušinių, pieno ir vanilinio cukraus mišinyje, o tada apkepkite svieste. Per kelias minutes gausite saldžius pusryčius arba greitą desertą, kuris skamba kukliau, nei iš tiesų skanu.

Kita gera išeitis – pudingas. Babkos gabalėlius sluoksniuokite riebalais pateptoje formoje, pertepant uogiene, o tuomet užpilkite plaktu kiaušinių, pieno, grietinėlės ir cukraus mišiniu. Leiskite šiek tiek pamirkti ir kepkite orkaitėje. Iškepęs desertas būna minkštas, kvapnus, skanus dar šiltas – ypač su žiupsneliu cinamono ar ledų rutuliuku.

Sudžiūvusi babka tinka ir paprastam „likučio“ pyragui. Ją sutrupinkite, užpilkite pienu su sviestu ir cukrumi, įmuškite kiaušinius, įmaišykite pamirkytas razinas, taip pat galima įdėti cukatų, riešutų ar šokolado gabalėlių. Iškeptas kepinys būna drėgnas, tvirtas, šiek tiek primena keksą ir visai neišduoda, kad jo pagrindas – po švenčių likęs pyragas.

Praktiškai užšaldyti jau paruoštų daržovių salotų nepavyks, nes dubenyje dažniausiai būna sumaišyti ingredientai, įskaitant majonezą ir kiaušinius, kurių šaldyti nerekomenduojama.

Atšildytas majonezas linkęs atsiskirti ir sušokti į sluoksnius – tai ne tik neestetiška, bet ir pablogina skonį. Kiaušiniai po šaldymo dažnai tampa guminiai, vandeningi ir kieti. Be to, jeigu salotos ilgiau pastovėjo ant stalo prieš dedant į šaldiklį, išauga rizika apsinuodyti maistu.

Vis dėlto yra viena išeitis: šaldiklyje gana gerai išsilaiko virtos ir kubeliais supjaustytos daržovės. Jei toks sprendimas jums tinka, daržoves galima pasiruošti iš anksto. Tai patogu, nes smulkintos daržovės atitirpsta labai greitai, ypač jei jos sudėtos į plokščius užsegamus maišelius. Tuomet belieka išsivirti kiaušinius, įdėti traškių priedų, tokių kaip rauginti agurkai, porai, svogūnai, obuolys ar konservuoti kukurūzai, ir viską sumaišyti su majonezu.

Jeigu šiuo metu turite tik salotų perteklių, kuris jau sumaišytas su padažu ir visais priedais, jų geriau nešaldyti. Vietoje to salotas galima panaudoti kitiems patiekalams, pavyzdžiui, pikantiškam pyragui, kroketams ar kotletams.

Norint, kad salotos išliktų šviežios per šventes ar šeimos susibūrimą, daržovių šaldyti nereikia. Pakanka vėliau įdėti obuolį ir svogūną – šie ingredientai gali paspartinti rūgimo procesus. Raugintus agurkus ir konservuotas daržoves taip pat verta palikti pabaigai: dėl didesnio vandens kiekio jie gali suminkštinti likusias daržoves.

Salotas geriausia galutinai sumaišyti maždaug likus 1 valandai iki patiekimo. Drėgnesnes daržoves iš anksto sudėkite į sietelį ir palaukite, kol nuvarvės skystis. Tuomet įmaišykite majonezą, garstyčias ir, jei mėgstate, šviežių žolelių, pagardinkite druska bei pipirais. Išmaišykite, uždenkite maistine plėvele ir padėkite į šaldytuvą, kad skoniai susijungtų. Nors ingredientus patogu laikyti atskirai, patiekti jų nesumaišytų – prasta idėja.

Avižiniai dribsniai jau daugelį metų pirmiausia siejami su pusryčiais, tačiau jų kulinarinis potencialas gerokai platesnis. Tinkamai paruošti jie pakeičia tekstūrą ir virsta glotnia, beveik aksomine mase, kurią be vargo galima paversti užtepėle, primenančia klasikinį sviestą. Dėl to toks sprendimas vis dažniau atsiranda žmonių virtuvėse – ypač tų, kurie mėgsta eksperimentuoti ir ieško sveikesnių alternatyvų.

Avižinis „sviestas“ išsiskiria paprasta sudėtimi ir universalumu. Pagrindas – avižiniai dribsniai, kurie yra skaidulų šaltinis, padedantis palaikyti virškinimo sistemos veiklą ir ilgiau suteikiantis sotumo jausmą. Pridėjus augalinių riebalų, konsistencija tampa kremiška, o atvėsinta masė ima priminti gerai pažįstamą sviestą.

Toks pasirinkimas tinka ne tik augalinės mitybos šalininkams. Vis daugiau žmonių jį išbando vedini smalsumo arba norėdami sumažinti gyvūninės kilmės produktų kiekį racione. Svarbu ir tai, kad skonį lengva keisti: pakanka pakeisti prieskonius arba įmaišyti mėgstamų žolelių.

Avižinis „sviestas“ puikiai tinka tiek ant sumuštinių, tiek šiltiems patiekalams. Juo galima tepti šviežią duoną, taip pat įdėti į makaronus ar kruopų patiekalus – kad suteiktų švelnią, kremišką natą.

Šios užtepėlės paruošimas itin paprastas ir nereikalauja jokių specialių įgūdžių. Pakanka turėti trintuvą (blenderį) ir kelis ingredientus, kurių dažnai galima rasti namuose.

Atvėsinta masė tampa standesnė ir labiau primena tradicinį sviestą, tačiau išlieka švelni ir lengvai tepama.

Po švenčių lieka išskobtas duonos kepalas ir nežinai, ką su juo daryti? Užuot jį išmetus, verta rinktis gudrų sprendimą – pasigaminti skrebučių iš duonos, kuri buvo naudota žurekui. Tai paprastas triukas, padedantis panaudoti kiekvieną kepinio gabalėlį ir kartu sukurti išties gardų užkandį. Žureko aromatų prisigėrusi duona keptuvėje virsta traškiais skrebučiais, kurie nuo stalo dingsta per kelias minutes.

Lengviausias ir kartu efektyviausias būdas panaudoti likučius – paruošti skrebučius. Skrebučiai iš duonos po žureko turi gerokai daugiau charakterio nei iš įprastos duonos: jie ryškesnio skonio, kvepia prieskoniais ir turi puikią tekstūrą – išorėje traškūs, o viduje dar šiek tiek minkšti.

Tokie skrebučiai puikiai tinka prie trintų sriubų, salotų arba gali būti patiekiami kaip savarankiškas užkandis. Svarbiausia, kad jiems nereikia nei sudėtingo pasiruošimo, nei ypatingų įgūdžių – užtenka kelių paprastų žingsnių, kad likučiai virstų kažkuo išskirtiniu.

Šviežiai paruošti skrebučiai skaniausi iš karto. Juos galima patiekti kaip priedą prie pietų, užkandį filmui ar kaip salotų ingredientą. Dėl intensyvaus skonio jiems dažniausiai nereikia daug papildomų priedų.

Jeigu duonos liko daugiau ir norisi paeksperimentuoti, idėjų tikrai netrūksta. Skrebučiai – tik pradžia. Iš tokios duonos galima ruošti ir karštus sumuštinius: užteks uždėti sūrio, pievagrybių ar šiek tiek mėsos gaminių ir viską apkepinti orkaitėje.

Taip pat puikiai tiks šilti sumuštiniai keptuvėje. Riekes apkepk svieste ir dėk mėgstamus priedus – skonis bus ryškesnis nei naudojant paprastą duoną. Dar vienas praktiškas būdas: duoną galima išdžiovinti ir sumalti į naminius džiūvėsėlius. Tokia paniruotė būna sodresnio skonio ir puikiai dera tiek prie mėsos, tiek prie daržovių.

Ne paslaptis – po Velykų dažnai lieka nemaža porcija daržovių mišrainės. Kad nereikėtų jos kelias dienas valgyti taip pat, vieną kartą nusprendžiau paeksperimentuoti. Taip gimė mano kroketai su daržovių mišraine – dabar tai tikras hitas namuose. Močiutė sako, kad skonis kaip gero restorano, ir, panašu, ji teisi.

Kroketai su daržovių mišraine – puikus „zero waste“ virtuvės pavyzdys. Iš pirmo žvilgsnio įprasta mišrainė virsta visiškai nauju patiekalu: sotesniu, ryškesnio skonio ir idealiai tinkančiu šiltiems pietums ar vakarienei.

Paslaptis slypi tinkamai paruoštame įdare. Jei mišrainė per tiršta ar per daug suspausta, įdedu šaukštą natūralaus jogurto arba majonezo – masė tampa kremiškesnė ir lengviau tepasi. Kartais pagardinu trupučiu garstyčių ar šviežiai maltų pipirų: smulkmena, o skoniui suteikia didelį skirtumą.

Ne mažiau svarbus ir apvoliojimas – būtent jis užtikrina, kad kroketai būtų auksiniai ir traškūs išorėje, o viduje išliktų minkšti ir švelnūs.

Man šie kroketai – ne tik būdas nemėtyti maisto, bet ir tikras kulinarinis malonumas. Labiausiai patinka akimirka, kai perpjaunu ką tik iškeptą kroketą: traški plutelė ir kremiškas vidus kaskart palieka įspūdį.

Šis patiekalas puikiai tinka ir kaip šilta užkanda, ir kaip greiti pietūs ar vakarienė. Be to, kroketus galima pasiruošti iš anksto ir vėliau pašildyti keptuvėje arba orkaitėje – skonis vis tiek išlieka puikus.

Tarta iš daržovių mišrainės man yra vienas geriausių būdų panaudoti po švenčių likusius patiekalus. Užuot dar kartą valgę tą pačią mišrainę, ją galima paversti visiškai nauju patiekalu – sočiu, kvapniu kepiniu, kuris puikiai tinka ir išsinešti į darbą. Taip ne tik skaniai pavalgysite, bet ir sumažinsite maisto švaistymą bei į virtuvę įnešite daugiau kūrybiškumo.

Tokia tarta – gudrus sprendimas, leidžiantis panaudoti likučius ir kartu sukurti naują skonį. Mano virtuvėje niekas neprapuola, ypač jei iš to galima iškepti ką nors tikrai gardaus.

Didžiausias šio sumanymo privalumas – universalumas. Galite naudoti klasikinę daržovių mišrainę, tačiau tiks ir versija su vištiena, kiaušiniais ar žirneliais. Kepant ingredientai susijungia į vientisą, kreminę masę, o sūris suteikia malonią, lengvai tąsią tekstūrą.

Tai taip pat puikus pasirinkimas pietums darbe. Užtenka tartą supjaustyti porcijomis ir įsidėti į dėžutę – ji skani ir šilta, ir atvėsusi. Be to, šis patiekalas yra sotus, jame netrūksta baltymų ir riebalų, todėl alkio jausmas negrįžta ilgą laiką.

Tartos iš daržovių mišrainės paruošimas nėra sudėtingas – prireiks kelių paprastų produktų ir šiek tiek laiko.

Prieš pjaustydami iškeptą tartą palikite kelioms minutėms atvėsti – taip ją bus lengviau supjaustyti, o kepinys geriau išlaikys formą.

Po šventinių pusryčių nesinori ruošti sudėtingų pietų, bet ir visko daryti „ant greito“ taip pat nenoriu. Būtent todėl dažnai grįžtu prie Liublino stiliaus kiaulienos karbonadų. Tai lengvesnė nei klasikinė versija, tačiau išlieka labai namų skonio ir soti. Puikiai tinka, kai prie stalo susėda keli žmonės ir visi tikisi, kad karbonadai bus minkšti, kvapnūs ir gerai pagardinti.

Daugiausia klaidų padaroma dar renkantis mėsą. Jei pasirenkate per liesą, nevienodos struktūros gabalą arba jis supjaustytas per plonai, po kepimo rezultatas dažniausiai nuvilia. Karbonadas greitai praranda sultis, o tuomet tampa kietas ir sausas. Todėl geriausia pirkti kiaulienos nugarinę be kaulo vienu gabalu ir pačiam supjaustyti maždaug 1,2 cm storio riekėmis. Išmušus jos turėtų būti apie 8 mm storio. Toks storis leidžia mėsą iškepti tolygiai ir neatima iš jos drėgmės.

Antras labai svarbus žingsnis – marinatas iš pieno, svogūno, česnako ir mairūno. Būtent jis suminkština mėsos skaidulas ir padeda pasiekti, kad iškepti karbonadai būtų pastebimai švelnesni.

Tokie karbonadai ypač skanūs su bulvėmis ir agurkų–grietinės salotomis, tačiau puikiai tinka ir su burokėlių salotomis ar troškintais kopūstais. Jei kas nors lieka kitai dienai, karbonadą įdedu į bandelę su garstyčiomis ir raugintu agurku – greita ir labai skanu.

Žurekas iš prigimties yra rūgštoka sriuba, tačiau ne tiek, kad nuo kiekvieno šaukšto norėtųsi susiraukti. Jei šį kartą įpylei per daug raugo, dar nereiškia, kad visą puodą teks išpilti. Situaciją galima greitai ištaisyti – pravers paprasta priemonė, kurią daugelis turi šaldytuve: grietinėlė.

Močiutės būdas pernelyg rūgščiam žurekui sušvelninti – įpilti grietinėlės. Joje esantys riebalai sumažina rūgštumo aštrumą, todėl skonis tampa švelnesnis ir labiau subalansuotas. Svarbu ir tai, kad žureko charakteris nepasikeičia, nes grietinėlė yra įprastas šios sriubos ingredientas.

Kad sriuba nesutrauktų ir neprarastų malonios konsistencijos, pirmiausia sumažink kaitrą: žurekas turi būti karštas, bet nebevirti. Tuomet grietinėlę būtina „pratinti“ prie temperatūros, ypač jei ji ką tik ištraukta iš šaldytuvo.

Į puodelį su grietinėle įdėk 1–2 šaukštus karštos sriubos ir gerai išmaišyk. Tada įpilk dar šiek tiek žureko, vėl išmaišyk, ir tik tuomet paruoštą grietinėlę supilk į puodą. Paragauk, įvertink skonį – jei žurekas vis dar per rūgštus, procesą pakartok, grietinėlę dėdamas po truputį, kol pasieksi norimą rezultatą.

Ne kiekviena grietinėlė tiks vienodai. Geriausia rinktis klasikinę 30–36 proc. riebumo grietinėlę – ji stabilesnė kaitroje, rečiau sutraukia ir efektyviau sušvelnina rūgštumą dėl didesnio riebalų kiekio.

Jei po ranka turi tik liesesnę grietinėlę, pavyzdžiui, skirtą kavai, ją naudoti sudėtingiau – ji lengviau sutraukia ir silpniau „gesina“ rūgštumą. Vis dėlto išeitis yra: ypač kruopščiai ją pratink prie karščio ir pilk į sriubą labai lėtai, mažomis porcijomis, nuolat maišydamas. Taip žurekas vis tiek pavyks, o niekas net neįtars, kad prieš akimirką pietūs buvo atsidūrę ant ribos.