Category: Maistas

  • Serniko pagrindas vis nepavyksta? Šis kepimo būdas išgelbės nuo žalio ar kieto dugno

    Sernikas gali sužavėti kremine tekstūra ir švelniu skoniu, tačiau vienas netikslumas gali sugadinti visą rezultatą – netinkamai paruoštas pagrindas. Jei norite, kad sernikas turėtų idealiai trapų, bet kartu ir lengvai minkštą dugną, svarbiausia atkreipti dėmesį į kepimo būdą. Šis paprastas triukas padės visam laikui pamiršti problemą, kai pagrindas lieka žalias arba tampa kietas.

    Daugeliui atrodo, kad serniko sėkmę lemia tik varškės masė. Visgi būtent pagrindas dažnai nulemia, ar desertas bus išties tobulas. Dažniausios klaidos – per trumpas pagrindo apkepimas, netinkama orkaitės temperatūra arba neteisingos riebalų proporcijos.

    Jei pagrindas kepamas per trumpai, jis išlieka drėgnas ir atrodo tarsi neiškepęs. O jei kepama per ilgai arba per aukštoje temperatūroje, tešla sukietėja, tampa trapi ir sunkiai pjaustoma. Esminis dalykas – rasti „aukso vidurį“, t. y. tinkamą laiką ir temperatūrą.

    Patikimiausias sprendimas – išankstinis apkepimas, kai pirmiausia kepamas vien pagrindas, o tik tada pilama varškės masė. Taip pagrindas neįmirksta nuo drėgmės ir geriau išlaiko savo struktūrą.

    Laikykitės šių principų:

    Išankstinis apkepimas suteikia sernikui tvirtą bazę, todėl pyragas pjaunant netrupa ir išlaiko gražią formą.

    Jei norite pasiekti „konditerijos namuose“ lygį, pritaikykite dar vieną gudrybę: apkeptą pagrindą plonai patepkite kiaušinio baltymu ir grąžinkite į orkaitę dar 2–3 minutėms. Taip susidaro subtilus apsauginis sluoksnis, kuris neleidžia pagrindui sugerti drėgmės iš varškės masės. Rezultatas – trapus, bet ne kietas dugnas, sernikas gražiai pjaustosi ir neišbyra.

  • Sumaišau varškės sūrelį su avokadu – po minutės turiu švelnią užtepėlę vietoj sviesto

    Nors ant sumuštinio galima tiesiog užtepti labai prinokusį avokadą, kartu su varškės sūreliu jis daug geriau tinka kaip įprasto sviesto pakaitalas. Viską sutrynus trintuvu iki vientisos masės, gausite aksominės konsistencijos užtepėlę, primenančią tirštą majonezą. Ją galima naudoti ne tik ant duonos, bet ir kaip padažą šviežioms daržovėms ar nachos užkandžiui.

    Varškės sūrelio ir avokado derinys vertinamas dėl maistinės vertės. Varškės sūrelis yra geras visaverčių baltymų (daugiausia kazeino) šaltinis, todėl ilgiau suteikia sotumo jausmą ir padeda raumenų atsistatymui. Avokadas savo ruožtu aprūpina organizmą sveikais mononesočiaisiais riebalais ir kaliu, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei bei širdies veiklai.

    Taip pat svarbu, kad avokade esantys riebalai padeda geriau įsisavinti riebaluose tirpstančius vitaminus A, D, E ir K, kurių gali būti kituose pusryčių ingredientuose. Be to, didesnis skaidulų kiekis ir žemas glikemijos indeksas prisideda prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje, todėl tokia užtepėlė tinka ir sergantiems 2 tipo diabetu bei tiems, kurie nori rečiau užkandžiauti tarp valgymų.

    Užtepėlę geriausia suvartoti tą pačią dieną. Jei norite ją laikyti ilgiau, sandariai užsukite stiklainį ir padėkite į šaldytuvą – tuomet suvalgykite per 2–3 dienas.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

  • Į sūrio pyragą įberkite šio ingrediento: iškils aukštas, nesutrūkinės ir bus aksominis

    Naminis sūrio pyragas gali būti nuostabus, tačiau kartais jis „išveda iš kantrybės“. Vieną kartą gražiai iškyla, kitą – sutrūkinėja per vidurį arba subliūkšta taip, kad vietoje dailaus kepinio lieka liūdnas plokštainis. Dėl to daugelis ieško patikimo būdo, kaip iškepti aukštą sūrio pyragą.

    Paslaptis slypi ne viename stebuklingame triuke, o keliose paprastose taisyklėse. Labai svarbu pasirinkti tinkamą varškę, pasirūpinti, kad ingredientai būtų tinkamos temperatūros, taip pat reikšmės turi ir maišymo būdas bei priedas, kuris stabilizuoja masę.

    Paklausus, koks yra geriausias būdas iškepti aukštą sūrio pyragą, pirmas atsakymas būtų toks: neplakite masės iki putų. Tai viena dažniausių klaidų. Per daug įplakta masė orkaitėje gražiai iškyla, o vėliau taip pat įspūdingai sukrenta. Sūrio pyragas nemėgsta skubos ir jam nereikia didelio kiekio oro.

    Didelį darbą atlieka stabilizuojantis priedas – bulvių krakmolas. Jis padeda surišti varškės masę, todėl kepinys geriau išlaiko aukštį ir rečiau sutrūkinėja. Kitaip tariant, krakmolas suteikia tešlai tinkamą struktūrą: ji išlieka švelni, tačiau nepernelyg trapi, mažiau linkusi suirti ar sukristi po kepimo.

    Net ir geriausias patarimas nepadės, jei ingredientai bus netinkamai paruošti. Rinkitės tirštą varškę – geriausia skirtą sūrio pyragui arba maltą tris kartus. Skystesnė varškė iš indelio taip pat gali tikti, tačiau tuomet reikia atidžiau sekti proporcijas. Kiaušiniai, sviestas ir grietinėlė turėtų prieš gaminimą pastovėti kambario temperatūroje. Šalti ingredientai apsunkina vientisos masės išgavimą ir gali lemti netolygų kepimą.

    Ne mažiau svarbi ir kepimo temperatūra. Per aukšta temperatūra greitai sutvirtina viršų, o vidus dar „dirba“, todėl vėliau atsiranda įtrūkimų. Dar vienas paprastas būdas iškepti aukštą sūrio pyragą – kepti ramiai, nuolat netikrinant kas kelias minutes. Iškepus pyragą verta palikti pravertoje orkaitėje, kad jis atvėstų pamažu.

    Ingredientai pagrindui:

    Ingredientai varškės masei:

    Paruošimo būdas:

  • Velykų salotos greitai rūgsta ir pažliunga? Paprasta OW taisyklė gali išgelbėti

    Daržovių salotos jau daugelį metų yra neatsiejama Velykų stalo dalis. Tačiau dažnas nori jas pasiruošti iš anksto, o vėliau paaiškėja, kad salotos greitai paleidžia skystį, sluoksniuojasi, įgauna keistą kvapą ir tiesiog nebeskanios. Tuomet kyla klausimas, ką daryti, kad daržovių salotos nesurūgtų ir per šventes išliktų geros. Didžiausią reikšmę turi ne „stebuklingas“ priedas, o ingredientų paruošimas.

    Svarbiausia taisyklė – į dubenį nemesti drėgnų produktų. Išvirus bulves, morkas, salierus ar petražoles, jos dažnai atrodo sausos tik paviršiuje, tačiau viduje vis dar turi nemažai drėgmės. Vėliau ši drėgmė išsiskiria jau paruoštose salotose, praskiedžia majonezą ir pablogina konsistenciją. Nors tai ne vienintelė greito gedimo priežastis, salotų išsilaikymo laiką tai sutrumpina pastebimai.

    Todėl po virimo daržoves verta kruopščiai nukošti, palikti visiškai atvėsti, o tada dar leisti joms ramiai apdžiūti. Tam puikiai tinka daržoves paskleisti ant švarios virtuvinės šluostės ar popierinio rankšluosčio. Būtent tuo remiasi OW principas – paprasta taisyklė „nusausink daržoves“.

    Daržovių salotos genda gana greitai, nes jose yra kiaušinių, virtų daržovių ir majonezo pagrindu pagaminto padažo, be to, jos neretai ilgai stovi ne šaldytuve. Tokie produktai į šaltį turėtų grįžti ne vėliau kaip per dvi valandas. Maždaug 4 °C temperatūra reikšmingai sulėtina bakterijų dauginimąsi.

    Dėl to neverta gaminti didžiulio dubens kelioms dienoms į priekį tikintis, kad „kažkaip bus“. Kur kas protingiau daržoves išvirti iš anksto, gerai atšaldyti, o salotas sumaišyti kuo vėliau. Kai kurie namų virtuvės meistrai smulkintus ingredientus laiko atskirai, o majonezą įmaišo tik prieš pat patiekimą. Geriausia daržovių salotas suvalgyti per 1–2 dienas.

    Jei vis dėlto salotos pradeda rūgščiai kvepėti, įtartinai gausiai leidžia skystį, tampa putotos arba keistai slidžios, jų gelbėti neverta. Tokį produktą saugiau išmesti, nei rizikuoti skrandžio sutrikimais. Apsinuodijimo maistu simptomai gali būti pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas ir karščiavimas.

  • Perki šparagus automatiškai? Spalva išduoda skonį, paruošimą ir ką gausi lėkštėje

    Pavasarį turguose ir parduotuvėse šparagai pasirodo trumpam, todėl daugelis juos griebia spontaniškai. Skirtumai tarp jų akivaizdūs, tačiau neretai pasirinkimas apsiriboja greitu žvilgsniu, ar ūgliai dar neapvytę. Visgi šparagų spalva – ne vien estetika: ji pasako daug apie tai, kaip augalas augo, kokio skonio ir tekstūros tikėtis, ir kiek darbo reikės virtuvėje.

    Šparagų spalvą pirmiausia lemia tai, ar augdamas ūglis gavo šviesos. Kai jauni ūgliai išlenda virš žemės ir juos pasiekia saulė, audiniuose susidaro chlorofilas – žalias augalų pigmentas. Šis procesas keičia ne tik spalvą, bet iš dalies daro įtaką skoniui bei struktūrai.

    Balti šparagai užauginami kitaip: jie auginami po žemės sluoksniu, kad šviesa nepatektų, todėl chlorofilas nesusidaro. Violetinis atspalvis atsiranda tuomet, kai ūgliuose kaupiasi antocianinai – natūralūs augaliniai pigmentai, randami ir mėlynėse ar raudonuosiuose kopūstuose. Tokia spalva dažniausiai būdinga specialiai išvestoms veislėms, galinčioms sukaupti daugiau šių pigmentų. Taigi spalva tiesiogiai atspindi augimo sąlygas ir augale esančias medžiagas.

    Balti šparagai seniai turi tvirtą vietą Vakarų Europos virtuvėse – ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje, kur jų sezonas neretai suvokiamas kaip kulinarinė šventė. Jų skonis paprastai švelnesnis nei žaliųjų, todėl jie dažnai patiekiami su paprastais priedais, kurie neužgožia paties daržovės charakterio.

    Dažnas klasikinis pasirinkimas – šparagai su sviestu, jaunomis bulvėmis ir olandišku padažu. Tačiau baltiesiems šparagams dažniausiai prireikia kruopštesnio paruošimo: išorinis sluoksnis būna labiau pluoštinis, todėl prieš verdant juos paprastai plonai nulupa nuo galvutės žemyn. Daugelyje virtuvių panaudojamos ir nuopjovos – trumpai pavirus, iš jų išgaunamas aromatingas nuoviras sriuboms ar padažams.

    Žalieji šparagai ypač vertinami dėl paprastesnio paruošimo. Dažnai pakanka nulaužti kietesnį galiuką, nes likusi dalis tinka iškart termiškai apdoroti. Dėl to vakarienė paruošiama greičiau, o žalieji šparagai dažniau atsiduria kasdieniuose pavasario patiekaluose.

    Jie puikiai tinka kepti keptuvėje, orkaitėje ar ant grilio. Žaliųjų šparagų struktūra paprastai būna standesnė nei baltųjų, todėl po trumpos kaitros jie lengvai išlieka traškūs ir elastingi. Be to, jie gerai dera su makaronais, kiaušiniais ir žuvimi – daugelyje receptų užtenka kelių minučių, kad atsiskleistų skonis ir maloni tekstūra.

    Violetiniai šparagai prekyboje pasitaiko rečiau nei žalieji ar balti, nes jie auginami iš pasirinktų selekcinių veislių. Tokie ūgliai dažnai būna šiek tiek storesni ir minkštesnės struktūros, todėl neretai jų net nereikia lupti.

    Daugelyje receptų violetiniai šparagai patiekiami žali, plonai supjaustyti, arba tik labai trumpai pakaitinami. Aukšta temperatūra gali susilpninti jų išskirtinę spalvą, todėl dažniau jie keliauja į salotas, daržovių karpačą arba trumpam apkepinami keptuvėje. Taip geriau išlaikomas ir vaizdas, ir švelnus skonis.

    Spalva tam tikra prasme susijusi ir su šparagų sudėtimi, nors skirtumai nėra milžiniški. Žaliuose ūgliuose daugiau chlorofilo ir kai kurių su fotosinteze susijusių augalinių junginių, pavyzdžiui, karotenoidų bei nedidelių kiekių fenolinių medžiagų, kurios susidaro augalui gavus šviesos.

    Violetinės veislės išsiskiria antocianinais – tais pačiais pigmentais, kurie būdingi daugeliui tamsių uogų. Baltųjų šparagų sudėtis kiek kitokia, nes augimas be šviesos riboja dalies šių medžiagų susidarymą.

    Visos šparagų rūšys yra vertingos mitybiniu požiūriu: jos suteikia skaidulų, folatų (vitamino B9) ir vitamino K. Todėl į racioną verta įtraukti ir baltuosius, ir žaliuosius, ir violetinius – priklausomai nuo patiekalo ir norimo rezultato.

    Perkant šparagus svarbiausia įvertinti šviežumą ir ūglių standumą. Kokybiški šparagai turi tvirtas, uždaras galvutes ir lygų paviršių be išdžiūvusių vietų. Ūgliai turi būti elastingi, šiek tiek drėgni, o ne suminkštėję ar susiraukšlėję.

    Vienas paprasčiausių šviežumo testų – apžiūrėti apatinę ūglio dalį. Jei galiukas labai išdžiūvęs ar sumedėjęs, tikėtina, kad daržovė nuskinta gerokai anksčiau. Verta atkreipti dėmesį ir į kvapą: švieži šparagai skleidžia lengvą, gaivų augalinį aromatą, be fermentacijos natų.

    Parsinešus namo, šparagus geriausia suvynioti į lengvai sudrėkintą rankšluostį ir dėti į šaldytuvą, arba laikyti stačius nedideliame vandens kiekyje. Taip lėčiau prarandama drėgmė, o ūgliai kelias dienas išlieka tvirtesni.

    Šparagų spalva – ne tik išvaizdos detalė. Ji pasako, kokiomis sąlygomis augalas augo ir ką tai reikš lėkštėje: nuo skonio ir tekstūros iki paruošimo paprastumo. Supratus šiuos skirtumus, lengviau išsirinkti šparagus būtent tam patiekalui, kurį planuojate gaminti, ir maksimaliai išnaudoti trumpą jų sezoną.

  • Vienas saldžiausių vaisių: štai kaip organizmas reaguoja, kai valgote mango

    Mango – vienas mėgstamiausių vaisių, ir dėl to abejonių beveik nekyla. Vis dėlto jis kelia nemažai klausimų: vaisius turi daug natūralių cukrų, o jo minkštimas būna itin švelnus ir sultingas. Vieni mango vengia dėl saldaus skonio, kuris tarsi išduoda didesnį cukraus kiekį. Kiti vertina jį dėl skaidulų ir įvairių augalinių junginių, kurių vietiniuose vaisiuose dažnai randama mažiau. Todėl verta aiškiai suprasti, kaip mango iš tiesų veikia cukraus kiekį kraujyje – juk būtų gaila atsisakyti šio vaisiaus vien dėl nuojautos.

    Saldus mango skonis daugiausia susijęs su natūraliais paprastaisiais cukrais, kurie kaupiasi vaisiui bręstant. Dažniausiai vyrauja sacharozė, taip pat yra gliukozės ir fruktozės. Valgymui tinkamame mango jų bendra suma paprastai siekia apie 13–15 g 100 g minkštimo, nors tikslus kiekis priklauso nuo veislės ir prinokimo.

    Bręstant keičiasi ir angliavandenių sudėtis: neprinokusiame vaisiuje esantis krakmolas pamažu virsta paprastaisiais cukrais. Šis procesas vyksta veikiant augaliniams fermentams, todėl labai minkštas mango paprastai būna gerokai saldesnis nei kietesnis, mažiau prinokęs vaisius. Saldumą dar labiau sustiprina aromatiniai augaliniai junginiai, suteikiantys intensyvų vaisių kvapą.

    Glikemijos indeksas (GI) parodo, kaip greitai po angliavandenių turinčio produkto suvalgymo pakyla gliukozės kiekis kraujyje. Skalė paprastai svyruoja nuo 0 iki 100: kuo rodiklis didesnis, tuo greičiau gliukozė patenka į kraują, todėl dažniausiai palankiau, kai GI mažesnis.

    Mango dažniausiai priskiriamas vidutinio GI produktams. Daugelyje analizių jo GI patenka į 50–60 ribas. Tai reiškia, kad organizmo reakcija į mango paprastai lėtesnė nei į aukšto GI produktus, pavyzdžiui, baltą duoną ar saldintus gėrimus.

    Tačiau svarbu žinoti, kad GI vertinamas pagal standartinę sąlygą: tyrimuose imamas produkto kiekis, kuriame yra 50 g pasisavinamų angliavandenių. Mango atveju tai gali būti net apie 300–350 g minkštimo. Kasdien įprastai suvalgoma mažiau – viena porcija dažnai siekia apie 100–150 g. Dėl to reali organizmo reakcija praktikoje gali būti švelnesnė, nei vien iš GI skaičiaus atrodytų.

    Vis dažniau atsižvelgiama ir į glikeminį krūvį – rodiklį, kuris vienu metu įvertina du dalykus: gliukozės kilimo tempą ir pasisavinamų angliavandenių kiekį konkrečioje porcijoje. Jis geriau padeda suprasti, kokio poveikio galima tikėtis po įprasto dydžio suvalgymo.

    Glikeminis krūvis skaičiuojamas taip: produkto GI dauginamas iš angliavandenių kiekio porcijoje, o gautas skaičius padalijamas iš 100. 100–150 g mango minkštimo paprastai suteikia apie 14–20 g angliavandenių. Esant maždaug 50–60 GI, glikeminis krūvis dažniausiai siekia apie 8–12. Įprasta laikyti, kad mažesnė nei 10 reikšmė yra žema, o 11–19 – vidutinė. Taigi standartinė mango porcija dažniausiai patenka į žemą arba žemesnę vidutinę zoną, o tai rodo, kad protingas kiekis sveikiems žmonėms retai sukelia itin staigų gliukozės šuolį.

    Be natūralių cukrų, mango turi ir maistinių skaidulų, kurios veikia angliavandenių virškinimo greitį. 100 g minkštimo paprastai būna apie 1,5–2 g skaidulų. Jos lėtina skrandžio išsituštinimą ir cukrų pasisavinimą. Taip pat mango yra įvairių augalinių junginių – pavyzdžiui, karotenoidų ir polifenolių. Tarp jų minimas beta karotenas, organizme virstantis vitaminu A, taip pat mangiferinas – natūrali augalinė medžiaga, tiriama dėl galimo ryšio su angliavandenių apykaita.

    Prinokimo laipsnis daro įtaką tiek angliavandenių sudėčiai, tiek minkštimo struktūrai. Bręstant keičiasi skirtingų cukrų proporcijos, o dalis junginių, lemiančių tvirtesnę tekstūrą, suyra. Labai minkštas, ryškiai kvepiantis mango paprastai turi daugiau lengvai pasisavinamų cukrų nei dar kiek tvirtesnis vaisius. Todėl mažiau prinokęs mango kai kuriems žmonėms gali sukelti švelnesnį gliukozės pakilimą.

    Tai paaiškina ir kulinarinius skirtumus: daugelyje Azijos šalių žalias, neprinokęs mango naudojamas salotoms ir pikantiškiems patiekalams – jis rūgštesnis, tvirtesnis, todėl geriau tinka ne desertams.

    Kalbant apie natūralius cukrus turinčius produktus, daugiausia lemia suvalgytas kiekis. Net ir maistingi vaisiai gali suteikti per didelį angliavandenių kiekį, jei jų suvalgoma labai daug vienu metu. Vidutinis mango dažnai sveria apie 300–400 g, o minkštimo dalis sudaro maždaug 200–250 g. Toks kiekis neretai suteikia daugiau nei 30 g angliavandenių, todėl dažnai rekomenduojama apsiriboti puse vaisiaus. Toks kiekis geriau įsilieja į subalansuotą valgį ir neapkrauna organizmo per dideliu cukraus kiekiu.

    Dietologijoje dažnai pabrėžiama, kad organizmo reakciją labiausiai lemia bendras angliavandenių kiekis valgyme ir kitų maistinių medžiagų derinys, o ne vienas produktas atskirai.

    Reikšmės turi ir tai, kaip mango pateikiamas. Angliavandenių turinčius produktus derinant su baltymais, riebalais ir papildomais skaidulų šaltiniais, skrandis išsituština lėčiau, o gliukozė į kraują patenka tolygiau. Mango tam puikiai tinka: jį galima valgyti su jogurtu, įmaišyti į salotas su riešutais ar derinti su varške. Kai kuriose Azijos ir Pietų Amerikos virtuvėse mango valgomas ir su žuvimi, avokadu ar sezamo sėklomis – tokiuose deriniuose maistinės medžiagos įvairesnės, o cukraus kreivė po valgio dažniausiai būna švelnesnė nei valgant vien vaisių.

    Mango neretai kelia abejonių dėl cukraus kiekio kraujyje, tačiau jo poveikis priklauso nuo kelių dalykų: porcijos dydžio, prinokimo laipsnio ir viso patiekalo sudėties. Iš tiesų saikingas mango kiekis gali būti puiki įvairios mitybos dalis. Kadangi reakcija į vaisius skiriasi, verta stebėti individualią toleranciją ir bendrus mitybos įpročius.

  • Surówka na zdrowe serce i problemy z trawieniem. Podawaj do każdego obiadu

    Surówka na zdrowe serce i problemy z trawieniem. Podawaj do każdego obiadu

    Agnieszka Boreczek

  • Prieš virsite bulves, prisiminkite seną šeimininkių triuką – skonis nustebins

    Prieš virsite bulves, prisiminkite seną šeimininkių triuką – skonis nustebins

    Bulvių virimas pietums dažnai atrodo visai paprastas: nuskutame, suberiame į pasūdytą vandenį ir verdame apie pusvalandį, kol suminkštėja. Vis dėlto yra keli seniai žinomi triukai, padedantys išvirti bulves ne tik skanesnes, bet ir išlaikyti daugiau naudingų medžiagų.

    Anksčiau bulvės dažnai būdavo verdamos nenuluptos, su lupena. Šis būdas ir šiandien turi savo gerbėjų: taip paruoštos bulvės dažniau išlaiko formą, mažiau suyra, o jų skonis būna ryškesnis. Be to, verdant su odele, po ja išlieka daugiau vitaminų ir mineralų.

    Prieš verdant bulves su lupena, svarbiausia – jas labai kruopščiai nuvalyti. Geriausia tai daryti švariu šepetėliu, nes gumbuose gali būti smėlio ar žemių. Jei nešvarumų liks, jie gali sugadinti patiekalo skonį.

    Nuplautas bulves dėkite į šaltą vandenį. Kai vanduo užvirs, pasūdykite – maždaug 1 arbatinis šaukštelis druskos 1 litrui vandens. Reikėtų žinoti, kad bulvės su lupena dažniausiai verda ilgiau nei nuluptos ir supjaustytos. Dažniausiai jos būna išvirusios maždaug po 30 minučių nuo užvirimo, tačiau tikslus laikas priklauso nuo bulvių dydžio.

    Ne visos bulvės tinka virti su lupena. Geriausiai pasiteisina tvirtesnio minkštimo bulvės, kuriose mažiau krakmolo. Taip pat reikėtų vengti daigų leidžiančių bulvių – jose gali būti daugiau solanino, kuris laikomas sveikatai nepalankia medžiaga.

    Kai bulvės išverda, verta atlikti dar vieną žingsnį – jas „nugarinti“. Pirmiausia bulves nupilkite, tada puodą su bulvėmis trumpam grąžinkite ant labai silpnos ugnies maždaug keliolikai sekundžių ir kelis kartus atsargiai supurtykite. Taip pasišalins likęs vanduo.

    Tuomet puodą uždenkite švariu medvilniniu rankšluostėliu ir palikite pastovėti apie 10 minučių. Įprasto dangčio geriau nenaudoti – rankšluostis sugeria garus, todėl bulvės netampa „guminės“, o išlieka purios.

    Tinkamai paruoštos bulvės gali būti puikus priedas prie pietų. Bulvių virimas su lupena vertas dėmesio ne tik dėl sodresnio skonio, bet ir dėl didesnės maistinių medžiagų dalies, kuri išlieka gumbuose.

  • Velykoms ieškote saldaus hito? Ši Vienos boba gali pavergti šventinį stalą

    Velykoms ieškote saldaus hito? Ši Vienos boba gali pavergti šventinį stalą

    Tarp gausybės Velykų kepinių receptų šis išsiskiria labiausiai. Vienos boba – tradicinis mielinis kepinys, kuris džiugina sodriu skoniu ir puikiai tinka šventiniam stalui. Išbandykite – ir įsitikinsite patys.

    „Gugelhupf“ – tradicinis pyragas, kilęs iš Austrijos. Tai savotiška mūsų bobos versija, tačiau nebūtinai kepama tik Velykoms. Šis kepinys dažnai patiekiamas namuose ir kavinėse kaip priedas prie kavos visus metus.

    Manoma, kad pyrago pavadinimas kilo nuo viduramžiais nešiotų gobtuvų formos. Anksčiau „Gugelhupf“ ypač išpopuliarėjo tose šalyse ir regionuose, kuriuose valdė Habsburgai.

    Nors šis kepinys dažnai siejamas su austriška virtuve, bobos ištakos siekia romėnų laikus. Romėnai kepdavo apvalų mielinį pyragą, kuris simbolizavo saulę.

    Šiandien nėra vieno konkretaus šio saldėsio recepto – galima rasti bobų su glajumi arba be jo, apibarstytų cukraus pudra, su šokoladu ar net razinomis. Vis dėlto visus variantus vienija forma: banguotas, apvalus kepimo indas su viduje esančiu „kaminėliu“.

    Jei iki šiol kepėte bobą su aliejumi ar klasikines citrinines bobas, verta išbandyti ir Vienos bobą. Jai paruošti prireiks mielių, miltų, razinų ir kitų įprastų ingredientų. Tad pirmyn į virtuvę.

    Receptas parengtas remiantis „austria.info“ pateikiama informacija.

    Maisto gaminimas – tai ne tik receptai, bet ir gudrūs sprendimai, palengvinantys kasdienybę: kaip tinkamai laikyti produktus, sutrumpinti laiką virtuvėje ir sunaudoti viską iki paskutinio trupinio.

  • Ne vanduo, o pienas: šis silkės mirkymo būdas Velykoms nustebina skoniu

    Ne vanduo, o pienas: šis silkės mirkymo būdas Velykoms nustebina skoniu

    Idealios silkės paslaptis Velykoms dažnai slypi ne prieskoniuose, o viename, neretai nuvertinamame etape – tinkamame mirkyme. Būtent jis lemia, ar žuvis bus maloniai švelni, o ne per sūri ar prėska.

    Silkė daugelyje namų yra klasikinė šventinio stalo dalis: patiekiama su aliejumi, grietine ar svogūnais. Nors paruošimas gali atrodyti paprastas, galutinį skonį labiausiai nulemia tai, kaip atsakingai ji išmirkyta. Tinkamai mirkoma silkė tampa minkštesnė, sultingesnė ir pasiruošusi tolesniam ruošimui.

    Mirkyti būtina todėl, kad didžioji dalis parduotuvėse parduodamos silkės būna konservuota druskoje. Taip ji ilgiau išsilaiko, tačiau skonis tampa itin intensyvus. Mirkymas padeda pašalinti druskos perteklių ir kartu pagerina žuvies tekstūrą.

    Kiek laiko mirkyti silkę, priklauso nuo jos tipo. Tradicinė statinėse laikoma silkė gali reikalauti 12–24 valandų mirkymo, kelis kartus pakeičiant vandenį. Tuo metu sūdyti silkės filė gabalėliai iš parduotuvės dažnai pakankamai išmirksta per 1–3 valandas.

    Veiksmingi mirkymo būdai – ne vien įmerkti į vandenį. Daugelis renkasi pieną, kuris sušvelnina skonį ir suteikia žuviai švelnesnį charakterį. Taip pat galima pagardinti vandenį keliais priedais, pavyzdžiui, lauro lapu, kvapiaisiais pipirais ar svogūnu – tuomet aromatas atsiranda dar prieš ruošiant galutinį patiekalą. Svarbu silkę mirkyti šaldytuve ir reguliariai keisti skystį – taip druska šalinama greičiau. Geriausias būdas įsitikinti, ar jau gana, – paragauti mažą gabalėlį ir nuspręsti pagal norimą sūrumą.

    Dažniausios klaidos – per trumpas mirkymas, kai žuvis lieka persūdyta, arba per ilgas laikymas vandenyje, kai silkė praranda būdingą skonį ir tampa blanki. Taip pat dažnai pamirštama keisti vandenį, o tai smarkiai sumažina viso proceso efektyvumą. Skyrus šiam etapui daugiau dėmesio, galima lengvai pagerinti vieno svarbiausių šventinio stalo patiekalų skonį.

    Maisto gaminimas – tai ne tik receptai, bet ir sumanūs triukai, kurie palengvina kasdienybę: kaip geriau laikyti produktus, sutrumpinti laiką virtuvėje ir panaudoti maistą iki paskutinio kąsnio.