Mongolai šimtmečius buvo laikomi beveik nepagautina kariuomene – greita, žiauria ir galinčia veikti ten, kur kiti dar tik pradėdavo galvoti apie aprūpinimą. Tačiau jų legenda gimė ne iš „karo magijos“ ar tariamo logistikos nebuvimo. Priešingai: viską lėmė sistema, kuri buvo idealiai pritaikyta stepėms, arkliui ir manevriniam karui. Būtent organizacinis pranašumas leido Mongolų imperijai ne tik užkariauti milžiniškas teritorijas, bet ir ilgą laiką išlaikyti tempą, kuris priešams atrodė kone nežmogiškas.
Nesunku patikėti, kad mongolų kariuomenė buvo savotiška istorinė anomalija: pasirodydavo staiga, judėdavo greičiau nei varžovai, smogdavo iš kelių krypčių ir pradingdavo dar nespėjus sukurti atsako. Iš baimės ir nuostabos vėliau gimė mitas apie karius, kuriems nereikėjo užnugario, sandėlių ar „klasikinės“ logistikos. Tačiau tiesa kur kas įdomesnė: mongolai laimėdavo ne todėl, kad apsieidavo be organizacijos, o todėl, kad jų organizacija buvo geriau pritaikyta stepiniam reljefui, arkliui ir judriam karui nei visa, ką prieš juos galėjo pastatyti sėslios valstybės.
Viskas prasidėdavo nuo arklio, o mityba buvo sistemos dalis
Pasakojimą apie mongolų karybą logiškiausia pradėti ne nuo sudėtinių lankų ar garsių atakų, o nuo arklio. Mongolams jis buvo ne tik transportas – jis buvo visos karo sistemos ašis. Vienas raitelis dažnai turėdavo kelis žirgus, neretai šešis ar net aštuonis. Tai reiškė, kad pavargęs žirgas nestabdydavo būrio: karys tiesiog persėsdavo ant kito. Tokia „mobilumo perteklių“ užtikrinanti praktika leido įveikti didžiulius atstumus ir pasirodyti ten, kur priešas dar tikėjo turįs dieną ar dvi atsargai.
Tačiau vien greitis nebūtų davęs tiek, kiek davė kartu su juo ėjusi mitybos ir aprūpinimo logika. Mongolai iš tiesų gyveno kitaip nei grūdinėmis atsargomis, duona ir sunkiais gurguolės vežimais besiremiantys kariuomenių modeliai. Jų mityba buvo glaudžiai susijusi su gyvulininkyste ir nuolatiniu judėjimu. Keliautojas Markas Polas rašė, kad stepės tautos daugiausia rėmėsi mėsa ir pienu, o prireikus galėjo ilgai ištverti labai atšiauriomis sąlygomis. Tarp aprašytų kraštutinių priemonių minėtas ir arklio kraujo gėrimas, taip pat džiovinti pieno produktai, kuriuos buvo galima ištirpinti vandenyje.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad Markas Polas nebuvo ankstyvųjų Čingischano kampanijų liudytojas – jis stebėjo vėlesnį mongolų pasaulį Kublajaus laikais. Jo pasakojimas vertingas, bet neturėtų būti laikomas galutiniu pirmosios XIII amžiaus pusės mongolų kariuomenės portretu.
Džiovinta mėsa, pienas ir „kuras“ kariuomenei, kuri nuolat juda
Daug naudingesnis kasdienybės vaizdas atsiveria iš Giovanni da Pian del Carpine – popiežiaus pasiuntinio, pasiekusio mongolų valdas jau XIII amžiaus viduryje. Jo liudijimuose matyti griežta, atšiauri visuomenė, tačiau tikrai ne tokia, kuri būtų gyvenusi mitinėje „logistikos tuštumoje“. Jis mini pieną, mėsą, gėrimus iš sorų ir kuklius, bet reguliarius valgius. Tai rodo, kad nors mėsa ir pieno produktai dominavo, mongolų racionas neapsiribojo vien krauju, riebalais ar raugintu pienu.
Jų pranašumas buvo lankstumas: jie mokėjo naudotis gyvūniniais ištekliais, bet prireikus įtraukdavo ir grūdinius produktus, kai tai buvo įmanoma ir praktiška. Ypač svarbūs buvo ilgai negendantys, lengvai transportuojami maisto produktai.
„UNESCO“ medžiagoje apie tradicinį Mongolijos maistą aprašoma tiek išplėtota pienininkystės kultūra, tiek įvairūs mėsos džiovinimo būdai. Iš čia kyla ir borts – džiovinta mėsa, kurią vėliau galima sutrupinti ir greitai panaudoti maistui paruošti. Paprastai tariant, tai buvo puikus „kuras“ nuolat judančiai kariuomenei: lengvas, ilgai išsilaikantis ir kaloringas.
Panašiai veikė ir džiovinti pieno produktai. O kumys – fermentuotas kumelės pienas – buvo ne tik kasdienis gėrimas, bet ir svarbi stepės kultūros dalis. Pats jo gamybos procesas turėjo ir socialinę bei ritualinę reikšmę, ne vien praktinę.
Tai buvo ne logistikos nebuvimas, o kitokia logistika
Visa tai veda prie esminės išvados: mongolai nebuvo kariuomenė be logistikos. Jie buvo kariuomenė su logistika, idealiai pritaikyta jų gyvenimo būdui. „Encyclopedia Britannica“ netgi pabrėžia, kad mongolų modelis buvo vienas efektyviausių ikimodernios karo logistikos pavyzdžių.
Įprastame žygyje su mongolais judėdavo bagažo vežimai, nešuliniai gyvuliai ir bandos. Tai leido kariuomenei veikti plačiai, keliomis lygiagrečiomis kryptimis, neužspringstant nuo per ilgos ir sunkios tiekimo „uodegos“, kaip dažnai nutikdavo sėslių valstybių pajėgoms. Artėjant tiesioginei kovai, sunkesni užnugario elementai būdavo ribojami, pereinant prie agresyvesnio ir mobilesnio veikimo. Tai nebuvo aprūpinimo trūkumas – tai buvo kitoks balansas tarp to, ką neša karys, ką veža gurguolė, ir ką suteikia stepės aplinka bei savos bandos.
Šia prasme mongolų karyba atrodė „ištobulinta“ todėl, kad derino paprastumą su disciplina. Ten, kur Europos ar Kinijos kariuomenės dažnai būdavo priklausomos nuo krosnių, miltų, grūdų atsargų ir lėto vežimų judėjimo, mongolai rėmėsi gyvuliais, pienu, mėsa, džiovinimu ir kelių žirgų sistema. Tai nereiškia, kad jų kampanijos buvo nematomos ar be pėdsakų. Tai reiškia, kad jų išgyvenimo ir veikimo slenkstis buvo žemesnis, todėl jie galėjo funkcionuoti sąlygomis, kurios kitoms kariuomenėms greitai reikštų žygio žlugimą, badą ir drausmės irimą.
Prie to prisidėjo ir komunikacija. Vien raitelių ir mitybos nepakaktų milžiniškai imperijai išlaikyti. Mongolai sukūrė organizuotą kurjerių ir persėdimo stočių tinklą, kuris leido greitai perduoti įsakymus, pranešimus ir informaciją per didžiulius atstumus. Dėl to jų armijos galėjo ne tik greitai judėti, bet ir išlaikyti operacinį vientisumą net veikdamos itin didelėse teritorijose. Čia ir matyti skirtumas tarp chaotiškos ordos ir tikros karo mašinos: legendą kūrė ne vien brutalumas, o gebėjimas sujungti mobilumą, ryšį, drausmę ir apgalvotą gyvenimo žygyje organizaciją.
Šiandien sakant, kad mongolai „maitinosi balne“, verta tai suprasti plačiau. Taip, arklys buvo jų sistemos centras: suteikė judėjimą, pieną, o kraštutinėse situacijose – ir avarinį išteklių. Tačiau legenda kilo ne iš antžmogiško atsparumo badui. Ji kilo iš to, kad jų karo modelis buvo neatsiejamas nuo jų gyvenimo modelio. Europos ir Kinijos kariuomenės karą kūrė remdamosi sėsliomis ekonomikomis. Mongolai jau turėjo paruoštą mobilumo, mitybos ir išgyvenimo sistemą, kurią tereikėjo paversti užkariavimo įrankiu. Todėl šimtmečius jie priešams atrodė ne kaip dar viena kariuomenė, o kaip jėga, kuri judėjimą ir karą valdė geriau nei bet kas iki jų.
Šaltiniai: „Encyclopedia Britannica“, „Project Gutenberg“, „The Explorers Club“ Lenkijos skyrius, „UNESCO“.
Nie byliśmy potęgą morską, nie mieliśmy kolonii. Mimo to na mapach świata nie brakuje nazw, które kojarzą się z naszym krajem!
Wiele takich nazw pojawiło się na mapach, gdy Polskę oficjalnie z nich wymazano. Emigranci szukający za morzem pracy i chleba, zesłańcy wywożeni na Syberię, podróżnicy i odkrywcy udowadniali w ten sposób, że „jeszcze nie zginęła”.
Gdy w 1918 roku Polska odzyskała niepodległość, niewiele już było dziewiczych miejsc do odkrycia i zdobycia. Ale wszędobylscy rodacy potrafili je znaleźć. Dzięki nim, wędrując po najdalszych zakątkach globu, możemy niespodziewanie znaleźć się w Warszawie, Krakowie albo po prostu w Polsce.
Kościół pod wezwaniem Matki Boskiej Częstochowskiej, niewielkie muzeum i pomnik ku czci założycieli osady to dziś jedyne polskie ślady w argentyńskiej Wandzie (fot. Forum)
Ameryka Południowa
W 1933 roku uczestnicy ekspedycji Polskiego Towarzystwa Tatrzańskiego weszli na najwyższy szczyt Ameryki Południowej Aconcaguę nową trudną trasą, nazwaną Drogą Polaków 1. Lodowiec, który pokonali, też stał się „polski”, a nowo odkryte lodowce nazwano na cześć członków wyprawy Glaciar Ostrowski i Glaciar Karpinski. Niezdobyty szczyt wysokości 6050 m n.p.m. nasi rodacy nazwali Pico N (Szczyt Nieznany), ale Argentyńczycy, doceniając ich osiągnięcia, przemianowali go na Polski Szczyt (El Pico Polaco).
Wśród Polaków, którzy po II wojnie światowej osiedlili się w Argentynie, był żołnierz armii Andersa, harcmistrz i alpinista Wacław Blicharski. W 1969 r. – dla uczczenia 25. rocznicy bitwy pod Monte Cassino – zorganizował wyprawę w centralne Andy. Jej uczestnicy zamierzali wspiąć się na kilka niezdobytych dotąd pięciotysięczników. Pierwszemu szczytowi wysokości 5070 m n.p.m. nadali imię powstańca wielkopolskiego i oficera armii argentyńskiej Teofila Iwanowskiego (Pico General Iwanowski), następnemu – Tatry II, najtrudniejszemu – Monte Cassino (5220 m n.p.m). Zgodnie z wcześniejszymi ustaleniami złożyli na nim grudki ziemi spod Monte Cassino i z grobów harcerzy batalionów „Zośka” i „Parasol”. Dwaj członkowie ekspedycji – Ryszard Czeraniawski i Marek Gaiński wspięli się na jeszcze jeden dziewiczy szczyt, nadając mu imię gen. Bora-Komorowskiego (Gaiński zginął).
Aktywistom działającej w II RP Ligi Morskiej i Kolonialnej marzyły się polskie kolonie. Świat był już jednak podzielony między mocarstwa, więc Liga skon-centrowała się na wspieraniu polskiego osadnictwa. W 1936 r. za pośrednictwem firmy Colonizadora del Norte wykupiła ziemie w górnym biegu rzeki Parana, 40 km od wodospadów Iguaçu. Wyrosło tam miasteczko Wanda 2, liczące 15 tys. mieszkańców, a po brazylijskiej stronie – bliźniaczą Jagodę 3. Osady nazwano na cześć córek marszałka Piłsudskiego.
W latach 30. XX w. założono też w Brazylii osadę Orzeł Biały w stanie Espirito Santo. Ze względów praktycznych używano portugalskiego tłumaczenia (Águia Branca) i władze pozwoliły ją zachować. Z kolei w niezmienionej formie przetrwała nazwa 22-tysięcznego miasta Brodowski 4 w stanie São Paulo, które powstało pod koniec XIX w. przy budowanej linii kolejowej. Głównym inżynierem firmy był emigrant Aleksander Brodowski.
Ignacy Domeyko – przyjaciel Mickiewicza, filomata, żołnierz powstania listopadowego – znalazł przybraną ojczyznę w Chile. Tak się jej zasłużył jako autor pierwszej mapy geologicznej kraju, odkrywca złóż wielu cennych minerałów i rektor uniwersytetu w Santiago, że dziś w każdym większym mieście ma swoją ulicę. Ciągnące się przez 600 km pasmo górskie w Andach to Góry Domeyki 5, u ich stóp rozpościera się Równina Domeyki. Jeden z andyjskich szczytów to Cerro Domeyko, dwu-tysięczne górnicze miasteczko – Pueblo Domeyko, port na południu – Lugareja Domeyko.
Na antypodach jest 15 obiektów nazwanych imieniem Strzeleckiego, m.in. pustynia (fot. Wikimedia Commons)
Australia
Tylko przedstawiciele trzech narodów dali imię najwyższym szczytom kontynentów. Brytyjczycy mają Mount Everest, Amerykanie – McKinleya i Mount Vinson na Antarktydzie, Polacy – Górę Kościuszki w Australii. Szczyt (2228 m n.p.m.) jako pierwszy zdobył w 1840 roku Paweł Edmund Strzelecki i nazwał imieniem naszego bohatera. Wokół góry, na obszarze niemal 7 tys. km², rozciąga się Park Narodowy Kościuszko, obejmujący najwyższe pasma Alp Australijskich.
Strzelecki zarządzał włościami księcia Franciszka Sapiehy i odziedziczył po nim majątek. Dzięki temu objechał świat i przez kilka lat penetrował Australię i Tasmanię. Korzystając z prawa odkrywcy, nieznanym obiektom nadawał nazwy. Piaszczysta równina w stanie Południowa Australia to Pustynia Strzeleckiego, płynąca przez nią okresowa rzeka – Strumień Strzeleckiego, pasmo górskie w stanie Wiktoria – Góry Strzeleckiego. Na Wyspie Flindersa jest też Szczyt Strzeleckiego , a w stanie Wiktoria miasteczko Strzelecki.
W 1856 r. grupa osadników z Wielkopolski osiedliła się w Południowej Australii, w pobliżu miasteczka Sevenhill. Gdy w miejscu określanym jako Polska Dolina wyrosły pierwsze domy, szkoła i kościół, przemianowano je na Polish Hill River. Nie wiadomo, dlaczego farmer John Cross nadał osadzie w stanie Queensland nazwę Cracow. Do 1976 roku działała tam kopalnia złota, ale gdy złoża się wyczerpały, osada podupadła. Teraz liczy 120 mieszkańców.
Na Antarktydzie znajduje się kilka miejsc nazwanych ku pamięci Polaków i Polski (fot. Forum)
Antarktyda
Podczas pracy na uniwersytecie w Liège (Belgia) Henryk Arctowski poznał Adriena de Gerlache, który przygotowywał antarktyczną ekspedycję na statku Belgica. Został jednym z jej kierowników naukowych. Wypłynęli w 1897 roku i wrócili po dwóch latach. Wkład Polaka w poznanie Antarktydy upamiętnili późniejsi badacze, nadając jego imię wielu obiektom. Są wśród nich: Półwysep Arctowskiego stanowiący część Półwyspu Antarktycznego; Zatoka Arctowskiego u wybrzeży Wyspy Króla Jerzego i Kopuła Lodowa Arctowskiego na samej wyspie; Nunatak Arctowskiego – szczyt wyrastający ponad poziom lądolodu na krańcach Płw. Antarktycznego i Góra Arctowskiego na tym półwyspie. W 1977 r. na Wyspie Króla Jerzego (ok. 120 km od wybrzeży Antarktydy) uruchomiono polską stację badawczą im. Arctowskiego. Pracujący w niej rodacy nadali polskie nazwy wielu okolicznym obiektom, m.in. polom lodowym Kraków i Warszawa oraz lodowcom Wanda, Krak, Dobrowolski, Domeyko. Uczczono też glacjologa i polarnika Stanisława Baranowskiego, który podczas pobytu na stacji zatruł się gazem. Jego imię nosi Lodowiec Baranowskiego i Zatoka Staszka.
Za sprawą ekspedycji glacjologicznej Aleksandra Kosiby aż 23 nazwy na Grenlandii związane są z Polską. (fot. Fotonova)
Grenlandia
Pierwszą polską ekspedycję naukową na największą wyspę świata zorganizowano w 1937 r. Celem było badanie wpływu topniejących lodowców na ukształtowanie terenu, co mogło wyjaśnić zagadki krajobrazu polodowcowego w naszym kraju. Ekipa kierowana przez glacjologa Aleksandra Kosibę penetrowała teren na zachodzie Grenlandii, w okolicach fiordu Arfersiorfik i osady Ausiait. Był to rejon nierozpoznany, więc odkrywanym obiektom nadawano nowe nazwy, jak m.in. pasma górskie Mościckiego, Romera i Rydza-Śmigłego, szczyty Lwów i Wawel, Jezioro Dybowskiego oraz lodowce Dobrowolskiego (polarnika i protektora ekspedycji) i Polonia.
W Polonezköy co roku odbywa się Festiwal Czereśniowy. W wiosce wciąż mieszka 100 Polaków, którzy kultywują polskie tradycje (fot. East News)
Turcja
W 1841 r. książę Adam Czartoryski sfinansował zakup ziemi i budowę osady dla przebywających w Turcji weteranów powstania listopadowego oraz Polaków wcielonych do armii carskiej, którzy podczas wojen na Kaukazie trafili do niewoli tureckiej. Na cześć fundatora, wsi nadano nazwę Adampol. Usytuowana po azjatyckiej stronie cieśniny Bosfor, dziś znajduje się już niemal w obrębie Stambułu. Z rolniczej osady przekształciła się w ośrodek turystyczny. Turcy określali ją potocznie jako „polska wieś” – Polonezköy i taka właśnie jest obecnie jej oficjalna nazwa. Liczba mieszkańców nie przekracza 400. Zgodnie z tradycją funkcję wójta pełni osoba polskiego pochodzenia. Jest tam kościół Matki Boskiej Częstochowskiej oraz cmentarz, na którym spoczywa m.in. Ludwika Śniadecka, niespełniona miłość Słowackiego.
Do afrykańskiej Częstochowy trafiła kopia obrazu jasnogórskiego
RPA
W 1882 r. austriacki zakonnik trapista Franz Pfanner założył pod Durbanem w Południowej Afryce opactwo Mariannhill, wokół którego tworzył mniejsze placówki misyjne. Nadawał im nazwy słynnych sanktuariów: Betlejem, Asyż, Lourdes i Częstochowa. Afrykańczycy nie byli w stanie wymówić tego słowa, wymyślił więc jego prostszą formę: Centocow. Dziś misję prowadzą polscy paulini, przychodzą do niej pielgrzymki z różnych wiosek. Centocow jest jedyną polską nazwą geograficzną na południu Afryki.
Sanktuarium Matki Boskiej Częstochowskiej w Doylestown, zwane amerykańską Czestochową.
Ameryka Północna
Największa z amerykańskich Warszaw została założona w 1836 r. w stanie Indiana, liczy 14 tys. mieszkańców. Jest stolicą hrabstwa Kosciusko, słynie z polonijnego festynu i rekonstrukcji bitew z czasów wojny o niepodległość USA.
Około 3 tys. mieszkańców ma miasteczko w stanie Kentucky, założone w 1798 r. jako Fredericksburg, ale w wyniku starań Polonii przemianowane na Warsaw. W niespełna 2-tysięcznym Warsaw w stanie Illinois spędził dzieciństwo John Hay – osobisty sekretarz prezydenta Lincolna i szef amerykańskiej dyplomacji za prezydentury W. McKinleya i T. Roosevelta. 5-tysięczna Warsaw w stanie Nowy Jork była jednym z pierwszych centrów ruchu antyniewolniczego, urodzili się w niej m.in. mistrzyni olimpijska w supergigancie Diann Roffe-Steinrotter oraz były prezes Banku Światowego Barber Conable.
W 1838 r. funkcję zawiadowcy malutkiej stacji kolejowej w osadzie Mooresville w Karolinie Północnej objął Thaddeus Love, który tak żarliwie namawiał mieszkańców i pasażerów do lektury biografii T. Kościuszki „Thaddeus of Warsaw”, że w końcu to jego zaczęto nazywać Tadeuszem z Warszawy, a stacyjkę przemianowano na Warsaw. Dziś żyje tu ok. 3 tys. osób.
Najmniejsza z amerykańskich Warszaw leży w Teksasie, w hrabstwie Kaufman, i ma 58 mieszkańców. Nieco większe są Warszawy w stanach Missouri, Ohio, Północna Dakota, Pensylwania i Alabama. Aż dwie wioski Warsaw znajdują się w Georgii, po jednej w stanach: Arkansas, Missisipi, Wirginia i Minnesota.
Na listach stu najlepszych do życia małych miast Ameryki regularnie pojawia się 7-tysięczna stolica hrabstwa Attala w stanie Missisipi – Kosciusko. Decyduje o tym subtropikalny klimat, niski poziom przestępczości i wysoki poziom edukacji. W miasteczku urodziła się gwiazda telewizyjnych show Oprah Winfrey oraz słynny działacz ruchu obrońców praw człowieka James Meredith, który w 1962 roku jako pierwszy Afroamerykanin przełamał zasady segregacji rasowej i został przyjęty na studia przez uniwersytet stanu Missisipi w Oxfordzie. Imię bohatera narodowego Polski i USA nosi również hrabstwo Kosciusko w Indianie, ze stolicą w Warsaw (75 tys. mieszkańców).
Little Rock, stolica stanu Arkansas, którego wieloletnim gubernatorem był Bill Clinton, znajduje się w hrabstwie Pulaski.
Marszałek konfederacji barskiej i bohater amerykańskiej wojny o niepodległość Kazimierz Pułaski ma na mapie USA wyjątkowo mocną pozycję. Jego imię nosi jeszcze sześć hrabstw w stanach Georgia, Illinois, Indiana, Kentucky, Missouri i Wirginia. Miasto Pulaski w stanie Tennessee zapisało się w historii jako miejsce powstania Ku-Klux-Klanu – ale jeszcze nie jako organizacji rasistowskiej, lecz otoczonego aurą tajemniczości stowarzyszenia weteranów wojny secesyjnej, opiekującego się wdowami i sierotami. Obecnie liczy około 8 tys. mieszkańców.
W 1883 r. polscy emigranci założyli osadę Pulaski w stanie Wisconsin. Dziś to 3-tysięczne miasteczko słynie z corocznego festiwalu Pulaski Polka Days, na który zjeżdżają najlepsi wykonawcy i miłośnicy skocznego tańca. Miasteczka Pulaski odnajdujemy także w stanach Georgia, Iowa i Wirginia, gminy zaś w stanach Illinois, Michigan, Minnesota, Dakota Północna, Ohio i Pensylwania.
W stanie Wisconsin niedaleko miejscowości Pulaski leży liczący 350 mieszkańców Krakow. Inna wioska o tej samej nazwie została założona w XIX w. przez polskich kolonistów w stanie Missouri. W Wisconsin są także osady Lublin i Torun.
W 1854 roku grupa Ślązaków zachęcona przez księdza Leopolda Moczygembę osiedliła się na południu stanu Teksas. Duchowny pisał: „Przyjeżdżajcie. Ziemi pod dostatkiem, klimat cudowny, uprawiać można, ile się chce, by wyżywić siebie i rodzinę, i jeszcze sprzedać z zyskiem miód i mleko”. Mocno przesadzał, klimat był niezdrowy i malaryczny, osadników nękały powodzie i susze. Mimo to imigranci zdołali zbudować miasteczko Panna Maria, a w jego okolicy osady Cestohowa i Pawelekville. Przetrwali nieliczni, dziś w Pannie Marii mieszka stu farmerów.
Najważniejszym miejscem kultu maryjnego dla Polonii jest założone w 1953 r. Narodowe Sanktuarium Matki Bożej Częstochowskiej w Doyleston w Pensylwanii, nazywane amerykańską Częstochową. Na uroczystości w 1966 r. zebrało się tam 150 tys. Amerykanów polskiego pochodzenia; w 1984 r. sanktuarium odwiedził prezydent Ronald Reagan. W przedsionku świątyni złożono urnę z sercem Ignacego Paderewskiego.
Spitsbergen
Pierwszym Polakiem prowadzącym badania na tej polarnej wyspie był Henryk Arctowski. Jego pobyt upamiętnił szwedzki geolog i podróżnik Gerard de Geer, wpisując na mapy Spitsbergenu Lodowiec Arctowskiego i Szczyt Arctowskiego. W latach 30. zorganizowano trzy wyprawy na Spitsbergen. Podczas pierwszej (1934 r.)Polacy odkryli lub zdobyli wiele dziewiczych obiektów, co znalazło odzwierciedlenie w nazwach: Góry Piłsudskiego z najwyższym szczytem Ostrą Bramą, Lodowcem Polaków, Szczytem Polaków i Szczytem Belweder, Wawel, Warszawa, Kopernik, Staszic, Curie-Skłodowska. Z Ostrej Bramy spływa lodowiec Wilno; między szczytami Kopernik i Belweder rozciąga się Przełęcz Kopernika. Lwów upamiętnia szczyt, nazwany jak przed wojną główna ulica miasta – Wały Hetmańskie. Swoje nazwiska nadali też szczytom i lodowcom uczestnicy wyprawy: Alfred Jahn, Henryk Mogilnicki, Stefan Różyc-ki, Stanisław Siedlecki, Antoni Zawadzki. Na cześć Stefana Bernadzikiewicza, uczestnika wypraw w Andy, na Grenlandię i Spitsbergen, Norweski Instytut Polarny nadał szczytowi w Górach Piłsudskiego nazwę Góra Bernadzikiewicza. Norwegowie upamiętnili też wybitnego badacza Spitsbergenu Stanisława Baranowskiego, nadając jego imię przylądkowi w Zatoce Białego Niedźwiedzia.
Szkoła podstawowa w Poland na Kiribati. We wsi są też dwa samochody i 400 mieszkańców, ale brakuje wody pitnej.
Kiribati
Do Polski można nawet trafić, żeglując po Pacyfiku. Na Kirimati – największej, choć mającej zaledwie 642 km², wyspie wchodzącej w skład państwa Kiribati usytuowane są cztery wioski. Jedna z nich to Poland.Tuż obok przebiega linia zmiany daty, więc 200 mieszkańców Polski jako jedni z pierwszych witają Nowy Rok. Są rodowitymi Polinezyjczykami. Według ustaleń podróżnika Ryszarda Badowskiego, tubylcy upamiętnili w nazwie swej wioski Stanisława Pełczyńskiego, głównego mechanika na statku przewożącym wytwarzaną na wyspie koprę (miąższ orzechów kokosowych). Zrobili to z wdzięczności za pomoc w zbudowaniu systemu nawadniania plantacji. Nie potrafili jednak wymówić nazwiska i wybrali angielską nazwę kraju, z którego pochodził. Hipotezę tę potwierdza imię patrona miejscowego kościoła – św. Stanisława. We wsi nie ma nic poza chatami krytymi strzechą i sklepikiem. Maleńki kościół ożywa, gdy raz na jakiś czas przybywa do niego ksiądz z położonego na drugim brzegu laguny… Londynu.
Rosyjskie miasto Czerski nazwano na cześć polskiego badacza Syberii, zesłańca i geologa Jana Czerskiego.
Syberia
Jan Czerski, zesłany po upadku powstania styczniowego do Omska, otrzymał od władz carskich pozwolenie na prowadzenie badań geologicznych w rejonie jeziora Bajkał i na Syberii. Po 20 latach został objęty amnestią, ale kontynuował badania. Na mapach Syberii jego imię nosi kilkanaście obiektów, w tym ciągnące się na długości 1500 km Góry Czerskiego w górnym biegu rzek Indigirka i Kołyma i pasmo Gór Czerskiego na Zabajkalu ze Szczytem Czerskiego. Z Kamienia Czerskiego w pobliżu Listwianki rozciąga się najpiękniejszy widok na Bajkał. W paśmie Sajanów znajduje się Dolina Czerskiego; w Jakucji, nad Kołymą, leży 7-tysięczne miasto Czerski. Jeszcze przed wybuchem powstania styczniowego za konspirację zesłano na Syberię geologa Aleksandra Czekanowskiego. Po pięciu latach robót przymusowych poświęcił się badaniom środkowej Syberii. W dowód uznania dla jego dokonań pasmo górskie w delcie rzeki Leny nazwano Górami Czekanowskiego, a wierzchołek gór Chamar-Daban nad Bajkałem Szczytem Czekanowskiego.
Naujame tyrime teigiama, kad šiuolaikinių žmonių giminaičiai galėjo gaminti ir naudoti lipnią medžiagą ne tik kaip klijus, bet ir žaizdoms gydyti – taip jie galėjo aplenkti modernią mediciną net iki 200 tūkst. metų.
Mokslininkams jau seniau buvo žinoma, kad neandertaliečiai naudojo beržo degutą – klampią medžiagą, išgaunamą iš beržo žievės – ietigaliams pritvirtinti prie kotų. Šis procesas archeologijoje vadinamas antgalių tvirtinimu prie kotų.
Beržo deguto pėdsakų aptikta įvairiose Europos vietose. Manoma, kad ši medžiaga turėjo ne vieną paskirtį: ji galėjo būti naudojama kaip vandeniui atspari danga, o kartais – net kaip primityvi kramtomoji medžiaga.
„Kartu su šiais radiniais daugėja įrodymų apie neandertaliečių gydymo praktiką ir augalų naudojimą, todėl mus ypač sudomino beržo deguto taikymas šiame kontekste“, – aiškino Kelno universiteto ir Oksfordo universiteto archeologas Tjaarkas Siemssenas, vienas iš tyrimo autorių.
Tyrime Kelno universiteto, Oksfordo universiteto ir Lježo universiteto mokslininkai atkūrė beržo degutą, naudodami sudedamąsias dalis ir metodus, kurie, tikėtina, galėjo būti prieinami neandertaliečiams. Vėliau biologinius bandymus, siekdami patikrinti galimas gydomąsias savybes, atliko Keipo Bretano universiteto (Naujoji Škotija, Kanada) tyrėjai.
„Būtent tai ir įrodėme. Medžiaga, kurią neandertaliečiai gamino prieš 200 tūkst. metų, kaip dabar žinome, turi antibakterinių savybių“, – teigė Keipo Bretano universiteto chemijos profesorius ir bendraautoris Matthias Bierenstielis.
Siekiant atkurti istorinę „klijų ir vaisto“ kombinaciją, buvo surinkta dviejų rūšių (negyvų) beržų žievė. Tokie medžiai vėlyvajame pleistocene – maždaug prieš 129 tūkst. iki 11 700 metų – buvo plačiai paplitę.
Tuomet pasitelkti trys deguto išgavimo būdai, leidžiantys žievę paversti lipnia, tepama mase:
Pirmasis metodas – beržo žievės kaitinimas skardinėje. Šią techniką įkvėpė Naujosios Škotijos čiabuvių mikmakų praktika: jų bendruomenė beržo degutą ištisas kartas naudojo kaip tradicinės „vaistinės“ dalį.
Du kiti metodai atkartojo tai, ką galėjo daryti neandertaliečiai. Vienu atveju žievė buvo deginama sandarioje požeminėje duobėje, taip pasiekiant sausąją distiliaciją – procesą, vykstantį be deguonies.
Kitu, laikotarpį atitinkančiu būdu, beržo žievė buvo deginama greta kieto paviršiaus, pavyzdžiui, akmens, o vėliau nuo akmens paviršiaus nugramdytas ant jo susikondensavęs degutas.
Įvairiais metodais gauti deguto mėginiai parodė skirtingą, tačiau teigiamą antibakterinį poveikį bakterijai Staphylococcus aureus, kuri siejama su žaizdų infekcijomis.
Vis dėlto degutas nebuvo toks veiksmingas kaip įprastas antibiotikas gentamicinas. Be to, jokio poveikio nepastebėta prieš Escherichia coli bakteriją, dažnai aptinkamą apatinėje žarnyno dalyje.
Tyrėjai daro prielaidą, kad senovės žmonės beržo degutą galėjo naudoti būtent žaizdoms ar odos būklėms, kai yra infekcijos rizika, gydyti.
Mokslininkai pažymi, kad šios medžiagos savybes pastebėti galėjo būti nesunku: dirbant su degutu jis lengvai išsitepa ir „atsiduria visur“. Be to, jo reikia labai nedaug – maždaug 0,2 g gali padengti 100 cm2 odos.
Ypač svarbu tai, kad tokios senos žinios gali būti naudingos ieškant priemonių kovai su antibiotikams atspariomis ir ligoninėse įgytomis infekcijomis, nes degutas veikė S. aureus. Šis patogenas gali įgyti atsparumą visoms šiuo metu naudojamų antibiotikų klasėms ir, kaip teigiama, Jungtinėse Valstijose kasmet siejamas su maždaug 500 tūkst. hospitalizacijų.
„Mūsų rezultatai rodo, kad verta išsamiau tirti tikslinės paskirties antibiotikus, žinomus iš etnografinių – arba, kaip šiuo atveju, iš priešistorinių – kontekstų“, – apibendrino T. Siemssenas.
Tyrimo autoriai primena, kad sveikatos priežiūros sprendimai gali kartotis: kai naujos priemonės tampa mažiau veiksmingos, verta pasisemti įkvėpimo iš gerokai senesnių metodų.
Siedem wieków temu nie wygraliśmy, lecz przegraliśmy z Krzyżakami pod Płowcami. Jednak tego samego dnia, 27 września 1331 r., pobiliśmy ich pod Radziejowem. Tymi bataliami wojska Łokietka uratowały Polskę od rozbioru
Bitwa pod Płowcami od wieków jest wykorzystywana propagandowo. Jej mit budowano już za czasów Władysława Łokietka, rozgłaszając po Europie, że Polacy wytłukli pod kujawską wsią 20 tys. przeciwników, sami tracąc ledwie kilkudziesięciu ludzi. „W odpowiedzi na polską propagandę wielki mistrz Luder z Brunszwiku poczuł się w obowiązku wystosować do kurii papieskiej w Awinionie list przedstawiający właściwy przebieg wydarzeń” – przypomina Piotr Strzyż w książce „Płowce 1331” i dodaje: „Skoro zaś wielki mistrz musiał prostować przebieg bitwy pod Płowcami w siedzibie papieża, znaczy to, że przedstawiciele króla Polski dotarli tam wcześniej. Skuteczność ich działań musiała być duża, skoro korzystny wynik bitwy utrwalił się w całym dziejopisarstwie polskim na wieki”. To „kłamstewko płowieckie” nie uchodziło jednak za nic zdrożnego i było dobrze zawoalowane. „Historycy wiedzieli wprawdzie od dawna, że pod Płowcami w istocie przegraliśmy, ale nikt nie chciał tego powiedzieć otwarcie. Pisano, że starcie było nierozstrzygnięte, próbowano »odwrócić kota ogonem«” – mówi „Focusowi Historia” prof. dr hab. Tomasz Jurek z Instytutu Historii Polskiej Akademii Nauk. Wydarzeniom z 27 września 1331 r. poświęcił od lat 90. cały ciąg artykułów i opracowań, które pozwalają dziś spojrzeć na to, co się stało, w nowym świetle. Dla Polaków, od dziecka uczonych, że pod Płowcami pobiliśmy Krzyżaków, jego ustalenia mogą być zaskakujące, jeśli nie szokujące.
WYGRANA NA RADZIEJOWSKIM POLU
Na podstawie licznych przebadanych materiałów źródłowych (kronika oliwska, kronika Wiganda z Marburga etc.) prof. Jurek stwierdził, że o świcie 27 września 1331 r. około 7-tysięczna armia krzyżacka znajdowała się w Radziejowie (kilka kilometrów od wsi Płowce). Po spędzonej tam nocy Krzyżacy podzielili swoje siły na dwie części. Pierwsza, stanowiąca 2/3 sił, wyruszyła pod wodzą komtura Otto von Lutterberga w kierunku na Płowce i dalej na Brześć Kujawski. Druga, mniejsza, dowodzona przez wielkiego marszałka Dietricha von Altenburga, szykowała tabory i gromadziła żywność w Radziejowie. To na nią około godz. 9 natknęli się w gęstej mgle Polacy, idący śladem rajdu wojsk zakonnych po Kujawach. Jak opisywał kronikarz Wigand z Marburga, z początku przeciwnicy nawet nie mogli się zobaczyć, tylko się usłyszeli. Pewnie nie była to jedynie licentia poetica autora. Sam wielki mistrz krzyżacki też stwierdził w napisanym później liście: „podniosła się taka mgła, że jeden drugiego ledwie mógł zobaczyć i rozpoznać”, jednak było za późno, by uniknąć walki. Ponoć jako pierwsi przystąpili do boju polscy rycerze Wincentego z Szamotuł, dowódcy przedniej straży wojsk Łokietka. „Kraków!” – zagrzmiało hasło bojowe Polaków, którzy zaatakowali wroga przy opadającej już mgle, ale na dobrą sprawę nie znając nawet dokładnie jego liczebności. Armia Łokietka liczyła ok. 4 tys. ludzi. Jak się okazało, znacznie przewyższała siłą oddział von Altenburga.
„Nie ulega wątpliwości, że walki musiały być bardzo gwałtowne. Uszykowane oddziały ruszyły na siebie z pełnym impetem, podczas gdy kusznicy obu stron prowadzili nieustanny ostrzał. Dwie pędzące ławy ciężkozbrojnych jeźdźców zderzyły się ze sobą. Drzewce kopii pękały przy gwałtownym zderzeniu się mas wojska, wbijając się w piersi rycerzy. Pierwsi zabici i ranni zasłali pole bitwy. Padło też wiele koni, dodatkowo powiększając bitewny zamęt. Szybko odrzucono skruszone kopie i sięgnięto po miecze: rozpoczęła się mordercza walka wręcz” – obrazowo opisuje przebieg starcia Paweł Strzyż w swej książce i zaznacza: „Słabsi liczebnie Krzyżacy odpierali ataki, nie chcąc dopuścić do połączenia się oddziałów polskich i zamknięcia swoich wojsk w pierścieniu okrążenia. Być może w tym celu wykorzystano też wozy taborowe, aczkolwiek wzmianka Jana Długosza na ten temat jest raczej podyktowana jego wiedzą na temat walk taboru husyckiego, który był używany w wojnach Polski z Zakonem w latach 30. XV wieku, niż znajomością faktów. Należy ją więc raczej odrzucić”.
Prof. Jurek stwierdził natomiast w swoim opracowaniu „Radziejowskie Pole”: „Marszałek Altenburg bronił się być może w oparciu o posiadane wozy taborowe. Późniejszy co prawda o całe 150 lat Jan Długosz wspomina, że krzyżaccy rycerze mieli spiąć się wzajemnie łańcuchami, aby utrzymać zwartość szyku; być może ten ciekawy szczegół zaczerpnął z żywej wciąż w Polsce tradycji. Szczegół ten, o ile autentyczny, świadczy chyba o desperacji osaczonych Krzyżaków; zachowania takie pasują bowiem do sytuacji ostatecznych”. Jak podkreśla prof. Jurek, Krzyżacy bronili się dzielnie, aż padł trafiony strzałą koń chorążego Iwana. Wraz z nim zniknęła z pola widzenia wielka chorągiew Zakonu. Wtedy w wojsku krzyżackim zapanowała olbrzymia panika. Polacy dosłownie zgnietli wroga. Byli bezlitośni. Śmierć z polskich rąk poniosło kilku komturów i w sumie aż 56 braci krzyżackich, nie licząc innych rycerzy i pachołków. Polacy triumfowali. Na Radziejowskim Polu nie tylko zwyciężyli Krzyżaków, ale i przełamali własne kompleksy, własne przeświadczenie, że z rycerzami zakonnymi w prawdziwej bitwie nie da się wygrać. Był to jednak dopiero początek.
ZAKON KONTRATAKUJE
„Krzyżacy po raz pierwszy poczuli, że wojują z Polakami. Przedtem bowiem Krzyżacy do tego stopnia lekceważyli rycerstwo i oddziały polskie, że twierdzili, iż Polacy nigdy nie potrafią złamać ich siły” – pisał z perspektywy czasu Jan Długosz. Tyle że Krzyżacy byli ludźmi czynu, a nie filozofami, rozpamiętującymi swoje niepowodzenia. Nie minęło parę godzin od starcia, które przyniosło im klęskę, kiedy rycerze zakonni przystąpili już do kolejnej walki. Między godz. 10 a 11 na wieść o wydarzeniach pod Radziejowem główne siły krzyżackie zawróciły z drogi na Brześć Kujawski. W południe pod Płowcami natknęły się na podążających ich śladem rycerzy Łokietka. Walka była mocno chaotyczna. Polacy z początku zanotowali pewne sukcesy, m.in. wzięli do niewoli komturów von Plauena i von Honsteina oraz sporo innych jeńców. Podobnymi zdobyczami mogli jednak pochwalić się i Krzyżacy. Na dodatek rycerze zakonni zapewne odzyskali też swoją wielką chorągiew straconą pod Radziejowem. W końcu pod krzyżackim naporem polscy rycerze ustąpili i zaczęli uciekać. Wśród umykających był i następca tronu królewicz Kazimierz. „Jan Długosz pisał, że Łokietek celowo odesłał go na tyły, bo sytuacja była groźna. Wydaje się jednak, że Kazimierz po prostu uciekł. Tak twierdzą źródła krzyżackie i taka jest chyba prawda. Jednak Długosz inaczej zinterpretował oczywiste fakty. Chyba nawet nie przyszło mu do głowy, że wielki król Kazimierz mógł uciekać z pola bitwy, choćby świta królewska była zagrożona. Długosz uznał, że to złośliwa informacja, rozpowszechniana przez Krzyżaków” – wyjaśnia „Focusowi Historia” prof. Jurek.
Tak czy owak, wykrwawione wojska polskie wycofały się. Wielki mistrz krzyżacki odnotował, że „całe pole zasłało się trupami”, zaś kronikarz oliwski stwierdził: „Król ze swym wojskiem uciekł, a podczas tej ucieczki wielu tak konnych, jak i pieszych zostało zabitych”. Bitwa pod Płowcami zakończyła się porażką wojsk polskich. Na dodatek rycerze zakonni rozpuszczali plotki o okrucieństwie Polaków i mordowaniu rycerzy wziętych do niewoli. Jeśli jednak chodzi o samą bitwę, kronikarze krzyżaccy niezbyt chwalili się tą wygraną, opisując dzieje Zakonu (do tego stopnia, że czasem zapominają o niej nawet współcześni zachodni biografowie Krzyżaków!). Co ciekawe, rycerze zakonni natychmiast po bitwie zarządzili odwrót w stronę Torunia. Dlaczego?
KONIEC PLANU „JASTRZĘBI”
„Wojowanie z chrześcijańską Polską było dla Krzyżaków rzeczą trochę wstydliwą. To nie była sprawa, którą specjalnie chcieli się szczycić. Toczyli wojny z Litwinami i Prusami, to była ich misja. Dlatego kronikarze Zakonu specjalnie walk z 27 września 1331 r. nie eksponowali” – wyjaśnia prof. Jurek. To jeden z powodów, ale nie jedyny. Biskup włocławski Maciej naliczył na pobojowisku 4187 poległych z obu stron, nieco więcej jednak Krzyżaków. Pod Płowcami zginęło aż 73 braci zakonnych z ogólnej liczby 200, biorących udział w batalii. „To był wielki upust krwi. Warto pamiętać, że straszny cios zadany pod Grunwaldem, który kompletnie załamał kadrowo Zakon, kosztował życie 213 braci” – zwraca uwagę prof. Jurek. Jego zdaniem bitwa z 27 września 1331 r. po pierwsze oznaczała dla Krzyżaków zakończenie rozpoczętej kampanii przeciw Polsce, a po drugie była wielkim szokiem wewnętrznym. Wymusiła na wielkim mistrzu zmianę polityki. Krzyżacy nie mogli już się spodziewać, że najadą Polskę i po prostu podbiją wszystko, co im się podoba. A właśnie takie plany mieli. Zdaniem prof. Jurka, od kiedy tylko Krzyżacy zajęli Pomorze Gdańskie w 1308 r., zależało im, żeby ten nabytek zalegalizować. Próbowali dojść do porozumienia z Polską, ale Łokietek tego nie chciał, utrzymując ciągły stan niepewności, na granicy wojny i pokoju. Kolejnymi wyprawami Krzyżacy postanowili zmusić polskiego króla do jakiejś ugody. Nie udało im się, a Łokietek jeszcze się odgryzał.
„W 1330 r. urządził wielką wyprawę odwetową na ziemię chełmińską. Wtedy Krzyżacy zawarli z nim rozejm, w gruncie rzeczy stanowiący porażkę Zakonu. Był to jakby policzek dla Krzyżaków. Krótko potem zamordowano wielkiego mistrza [Wernera von Orselna – przyp. red.]. Przypuszcza się, że stała za tym frakcja »jastrzębi«, potępiająca go jako zbyt słabego i ugodowego. Nowy wielki mistrz [Luder z Brunszwiku – przyp. red.] był bardziej przekonany do polityki najazdów” – opowiada prof. Jurek. Zwraca uwagę, że zwykliśmy traktować Krzyżaków jako jedną, zwartą kastę. Tymczasem w XIV wieku Zakon przeżywał wewnętrzne rozterki. Wielcy mistrzowie mieli świadomość, że wojna z chrześcijanami im nie służy. Poprzez reformy chcieli umacniać Zakon duchowo, ale natykali na opór komturów pruskich, tworzących frakcję »jastrzębi«. Pod ich wodzą Krzyżakom jeszcze zaostrzyły się apetyty. W 1331 r. zaświtała im myśl, że można by Polskę całkiem rozgromić” – mówi prof. Jurek. Krzyżacy zaczęli działać w porozumieniu z królem Czech Janem Luksemburskim, zgłaszającym pretensje do polskiego tronu. Zamierzali wspólnie ni mniej ni więcej, tylko dokonać rozbioru ziem Królestwa Polskiego. Pewni sukcesu Krzyżacy zabrali na wyprawę przeciw Łokietkowi zagranicznych gości, m.in. Anglików dowodzonych przez Tomasza de Ufford (przybyłych do walki nie z chrześcijańskimi Polakami, lecz z pogańskimi Litwinami). „Na szczęście pod Radziejowem Krzyżacy zostali powstrzymani i wrócili do rozsądniejszej polityki wymuszania ugody. Czyli postanowili zająć Kujawy, żeby je potem wymienić na Pomorze” – konkluduje Tomasz Jurek.
IRONIA HISTORII
Otrzeźwiliśmy więc Krzyżaków pod Radziejowem, nie pod Płowcami, choć wiedza ta wciąż nie jest wśród Polaków powszechna. „Ironią natomiast jest fakt, że pomnik upamiętniający bitwę stoi w miejscu, gdzie wojsko polskie doznało od Krzyżaków poważnej porażki” – pisze w książce „Polskie pola bitew w świetle archeologii” Krzysztof Wolski. „Takie są niestety dzieje, że miejscowości zmieniają czasem lokalizację. Również Płowce wędrowały” – wyjaśnia autor w rozmowie z „Focusem Historia”. „Pod Płowcami więcej jest legend niż rzeczywistości” – dodaje Danuta Walczewska, kierowniczka włocławskiej delegatury Wojewódzkiego Urzędu Ochrony Zabytków w Toruniu. Okazuje się, że do dziś pojawiają się informacje o szczątkach ludzkich, wykopywanych na okolicznych polach. W wyobraźni mieszkańców łączą się one z bitwą, ale w rzeczywistości ciężko znaleźć jej fizyczne ślady. W swojej książce Krzysztof Wolski zwraca uwagę, że np. w latach 70. odkopano intrygujący szkielet mężczyzny z nożem między żebrami, ale pochowany raczej mógłby być zbójnikiem niż rycerzem.
Na dodatek całe cmentarzysko, na którym go znaleziono, datuje się na XII–XIII w., a nie na XIV. Ostatnio archeolodzy przystąpili do badań m.in. w roku 2006. „Miały one na celu znalezienie miejsca zbiorowej mogiły rycerzy krzyżackich i polskich. Przeprowadzono je w bliskim sąsiedztwie obecnej kaplicy, która prawdopodobnie była wzniesiona w miejscu dawnego kościoła w Płowcach, czyli 400–500 m na południowy zachód od pomnika przy szosie. Badania te prowadzono w sposób sondażowy, ponieważ w miejscu tym znajduje się obecnie użytkowany cmentarz. W trakcie badań odkryto relikty fundamentów kościoła, prawdopodobnie XIV-wiecznego i zbudowanego po bitwie pod Płowcami” – opowiada „Focusowi Historia” Danuta Walczewska. Nie znaleziono jednak tam szczątków, które dałoby się powiązać z bitwą. Walczewska uważa, że skoro mogiła miała się znajdować koło kościoła, to warto byłoby sprawdzić pobliski park dworski.
Ciekawostek dostarczyły prace przy budowie autostrady A1. Zgłosił się do Danuty Walczewskiej archeolog prowadzący nadzór przy budowie. „W jego trakcie we wsi Dąbrówka pod Kowalem, oddalonej na południe od Płowców, znalazł dwa noże,których nijak nie można powiązać z wiejskim charakterem osady średniowiecznej. Były to po prostu sztylety, używane przez rycerzy. Pomyślałam, że może trafiły tam drogą rabunku? Może miejscowa ludność, dowiedziawszy się o bitwie, poszła rabować, co się da?” – zastanawia się Walczewska. To prawdopodobne, ale równie dobrze sztylety mogły pochodzić z innego z wielu starć polsko-krzyżackich w tym rejonie. Podobnie jak eksponowane na wystawie w Muzeum Wojska Polskiego w Warszawie dwa miecze i kilka innych pamiątek, które tradycyjnie wiąże się z batalią z 27 września 1331 r. Żadnej pewności, że wtedy nimi walczono, jednak nie ma. A zwycięstwo na Radziejowskim Polu wciąż czeka na upamiętnienie, będące w zgodzie z historyczną prawdą. A przynajmniej na używanie odpowiedniej dla niego nazwy. „Otóż znana pieśń polska o bitwie, powstała jeszcze w XIV w., zaczyna się od wspomnienia, jak to »na Radziejowskim Polu wołali Polacy: Kraków!«. Jej tekst znamy z kilku aż przekazów (rzecz wyjątkowa przy zabytkach poetyckich tego czasu), co świadczy, że była znana powszechnie w całym kraju – oddawała więc z pewnością obiegową opinię. Sami XIV-wieczni Polacy zwali więc tę batalię bitwą na Radziejowskim Polu” – pisał prof. Jurek, argumentując, że tradycja ta wydaje się godna przypomnienia i ponownego upowszechnienia. Tym bardziej że odpowiada to starodawnemu zwyczajowi nazywania batalii (Kosowe Pole, Kulikowe Pole, Psie Pole itp.) i podkreśla, że walki polsko-krzyżackie miały miejsce na rozległym terenie, a nie w jednym punkcie. Zdaniem profesora Radziejowskie Pole podkreśliłoby też, gdzie bitwa została nawiązana. Bitwa – w odróżnieniu od tej pod Płowcami – przez Polaków wygrana!
Įsivaizduokite, kad kas sekundę per jūsų kūną pralekia trilijonai beveik nematomų dalelių. Tai – neutrinai, dažnai vadinami mikropasaulio vaiduokliais dėl savo nepaprasto neapčiuopiamumo. Jų gebėjimas prasiskverbti pro beveik bet ką nepaliekant pėdsako jau seniai intriguoja mokslininkus. Dabar vis dažniau svarstoma, kad būtent šios dalelės gali padėti įminti vieną didžiausių Visatos mįslių.
Oksfordo universiteto tyrėjai, vadovaujami dr. Claros Murgui, kelia hipotezę, kad neutrinai galėtų būti savotiški pasiuntiniai tarp mums pažįstamo pasaulio ir paslaptingos tamsiosios medžiagos. Naujausios analizės rodo, jog teoriškai įmanoma, kad neutrinai sąveikauja su tamsiąja medžiaga. Jei tai pasitvirtintų, tektų iš esmės peržiūrėti kai kurias dalelių fizikos prielaidas. Kol kas tai – tik hipotezė, kurią dar reikia kruopščiai patikrinti eksperimentais.
Standartinis modelis ir jo ribos: kodėl fizikai ieško naujų sprendimų?
Šiuolaikinės dalelių fizikos pagrindas – vadinamasis Standartinis modelis – laikomas vienu didžiausių XX amžiaus mokslo pasiekimų. Jis aprašo mums žinomas elementariąsias daleles ir tris iš keturių fundamentaliųjų sąveikų. Tačiau yra esminė spraga: modelis nepaaiškina nei tamsiosios medžiagos, nei tamsiosios energijos, kurios kartu sudaro apie 95 proc. kosmoso.
Tamsioji medžiaga ypač mįslinga – manoma, kad ji sudaro apie 27 proc. Visatos. Ji neskleidžia, nesugeria ir neatspindi šviesos, todėl apie jos egzistavimą sprendžiame tik iš gravitacinio poveikio galaktikoms ir jų spiečiams. Tuo metu neutrinai, nors ir priklauso Standartiniam modeliui, yra itin sunkiai tiriami: jų masė labai maža, o sąveika su įprasta medžiaga tokia silpna, kad jie gali laisvai pereiti net per visą Žemę.
Eksperimentai CERN: ieškoma tamsiosios medžiagos ir neutrinų sąveikos
Norėdami patikrinti, ar šie du sunkiai pagaunami „Visatos veikėjai“ gali veikti vienas kitą, mokslininkai pasitelkia galingiausius turimus instrumentus. CERN didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve (LHC) vykdomi eksperimentai, skirti aptikti bet kokius galimus tokios sąveikos pėdsakus. Svarbų vaidmenį čia atlieka detektorius „ATLAS“, fiksuojantis dalelių susidūrimų produktus.
Tyrėjai ieško neįprastų požymių, pavyzdžiui, vadinamųjų išsiskiriančių viršūnių arba pėdsakų, kuriuos galėtų palikti ilgiau gyvuojančios dalelės. Tokie signalai galėtų rodyti tarpininką tarp įprastos ir tamsiosios medžiagos. Neutrinai, būdami elektringai neutralūs ir sąveikaujantys tik silpnąja sąveika, teoriškai laikomi vienais tinkamiausių kandidatų šiam vaidmeniui.
Problema ta, kad tikėtini signalai yra itin silpni ir paskęsta milžiniškuose duomenų kiekiuose. Dėl to dr. Murgui komanda naudoja pažangius mašininio mokymosi algoritmus, kurie peržiūri milijardus susidūrimų įrašų ir mėgina aptikti subtilius dėsningumus, kurių žmogaus analizė gali nepastebėti. Tai primena adatos paieškas šieno kupetoje, tačiau net ir neigiamas rezultatas yra vertingas – jis susiaurina tolesnių paieškų kryptis.
Ką reikštų toks atradimas: pasekmės fizikos ateičiai
Jeigu paaiškėtų, kad neutrinai iš tiesų „bendrauja“ su tamsiąja medžiaga, tai turėtų esminių pasekmių mūsų supratimui apie Visatą. Toks ryšys galėtų paaiškinti dalį stebimų anomalijų, pavyzdžiui, tam tikrus kosminių spindulių energijos pasiskirstymo netikslumus ar kai kurių galaktikų dinamikos ypatumus.
Be to, tai atvertų visiškai naują tyrimų kryptį – vadinamąjį tamsųjį sektorių, kuriame hipotetiškai egzistuotų dalelių ir jėgų rinkinys, sudarantis mums nematomą „lygiagrečią“ realybę. Vis dėlto mokslininkai ragina išlikti atsargiems: tamsiosios medžiagos paieškos trunka jau dešimtmečius, o nepaisant vis jautresnių detektorių, įrengiamų net giliai po žeme, tiesioginių įrodymų iki šiol nėra.
Todėl kiekviena nauja hipotezė, kad ir kokia perspektyvi, privalo atlaikyti griežtą eksperimentinį patikrinimą. Darbas CERN tęsiasi, o fizikai įpratę prie ilgalaikių iššūkių: net jei dabartiniai matavimai neatneš proveržio, kiekviena atmesta galimybė priartina prie tikrojo atsakymo. Kaip detektyviniame tyrime, klaidingų pėdsakų eliminavimas yra ne mažiau svarbus nei naujų užuominų atradimas.
Tarptautinė mokslininkų komanda, ištyrusi šunų kaulų fragmentus, rastus Europoje ir Anatolijoje, siūlo iš esmės peržiūrėti vieną seniausių žmogaus ir gyvūno partnerystių istorijoje. Iki šiol manyta, kad šunys buvo prijaukinti maždaug prieš 11–12 tūkst. metų, tačiau nauji duomenys rodo, jog pirmieji keturkojai žmogaus palydovai šalia mūsų atsirado gerokai anksčiau.
Šunų palaikų analizė pakeitė prijaukinimo datą
Tarptautinio projekto metu buvo analizuota iš priešistorinių kaulų fragmentų išgauta DNR. Tyrimui atrinkti radiniai iš kelių archeologinių vietovių, tarp jų – pietvakarių Anglijoje ir centrinėje Turkijoje. Kai kuriems mėginiams pavyko atkurti viso genomo sekas, leidusias aiškiai atskirti šiuos gyvūnus nuo vilkų.
Tai svarbu todėl, kad tyrėjai galėjo patvirtinti: dalis rastų palaikų priklausė ne laukiniams, o žmonių jau prijaukintiems šuniniams – tūkstančiais metų anksčiau, nei manyta iki šiol.
Seniausi genetiškai patvirtinti šuns palaikai, aptikti Turkijoje, datuojami maždaug 15 800 metų. Dar vienas individas, rastas Britų salose, yra ne jaunesnis nei 14 300 metų. Tai reiškia, kad šunys Europoje ir Vakarų Azijoje buvo paplitę dar gerokai prieš žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžią, kai žmonės daugiausia gyveno medžiotojų-rankiotojų gyvenimo būdu. Vis dėlto, panašu, šunys jau tuomet galėjo būti nuolatiniai žmonių palydovai.
Įspūdingas prijaukintų keturkojų paplitimas
Tyrėjai pabrėžia, kad ankstyvieji šunys ne tik keliavo kartu su žmonėmis, bet ir turėjo aiškų ryšį su bendruomenėmis. Izotopiniai tyrimai parodė dar vieną įdomią detalę: Turkijoje rasti šunys buvo šeriami panašiu maistu kaip ir žmonės, pavyzdžiui, žuvimi. Tai leidžia manyti, kad šie gyvūnai buvo aktyviai integruoti į kasdienį gyvenimą.
Papildomų užuominų apie emocinę bei simbolinę šunų reikšmę suteikia ir tai, kad jų palaikai kai kur aptinkami laidojimo kontekstuose arba vietose, kuriose matyti ritualinio elgesio požymių.
Skirtingos radimviečių vietos – nuo Britanijos, per Vidurio Europą iki Anatolijos – rodo, kad šunys galėjo gana greitai plisti kartu su įvairiomis žmonių kultūromis, lydėdami jas migracijose ir prisitaikant prie aplinkos pokyčių vėlyvajame pleistocene.
Apibendrinant, šunų prijaukinimas, panašu, buvo gerokai ankstesnis ir sudėtingesnis procesas, nei manyta iki šiol. O šunys, sprendžiant iš naujausių duomenų, žmogui tapo svarbiais partneriais dar tada, kai žmonių technologijos ir bendruomenės tik pradėjo sparčiau vystytis.
Antarktidos ledas, kurio mėginiai paimti tyrimams, pasirodė esąs ypač vertingas šaltinis mokslininkams, tiriantiems Žemės klimato istoriją. Analizuodami jame užfiksuotus pokyčius, tyrėjai atkūrė aplinkos kaitos įrašą, siekiantį net 3 milijonus metų. Tai vienas ilgiausių ir detaliausių klimato rekonstrukcijų laikotarpių, iki šiol gautų iš ledo.
Ką Antarktidos mėginiai pasako apie senąjį Žemės klimatą?
Mėginiai buvo surinkti Allan Hills regione, rytinės Antarktidos ledyninio skydo pakraštyje. Ši vietovė išskirtinė tuo, kad itin seni ledo sluoksniai, kurie paprastai slypi giliai po paviršiumi, dėl ledyno judėjimo buvo išstumti aukščiau. Tai sudarė galimybę juos tirti tiesiogiai.
Lede įstrigusiuose oro burbuliukuose išliko informacija apie prieš milijonus metų buvusią atmosferos sudėtį, taip pat apie vandenynų temperatūras ir bendrą globalų klimatą. Remdamiesi šiais duomenimis, mokslininkai atkūrė paskutinių 3 milijonų metų klimato kaitos eigą.
Rezultatai rodo, kad per šį laikotarpį Žemė palaipsniui vėso, tačiau, tyrėjų teigimu, tam nebuvo būdingas ryškus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažėjimas. Anglies dioksido koncentracija didžiąją periodo dalį laikėsi žemiau 300 ppm, o metano kiekis išliko palyginti stabilus.
Šie duomenys meta iššūkį iki šiol vyravusiam įsitikinimui, jog anglies dioksido koncentracijos pokyčiai buvo pagrindinis ilgalaikio klimato vėsimo variklis. Mokslininkai pabrėžia, kad reikšmingą vaidmenį galėjo atlikti ir kiti mechanizmai: vandenynų cirkuliacijos pokyčiai, ledo dangos kaita bei Žemės gebėjimo atspindėti Saulės spinduliuotę svyravimai.
Istorijos pamokos – perspėjimas ateičiai
Ypač svarbūs pasirodė tauriųjų dujų, esančių oro burbuliukuose, tyrimai. Jie leido atkurti globalią vandenynų temperatūrą. Nustatyta, kad per pastaruosius 3 milijonus metų vidutinė vandenynų temperatūra sumažėjo maždaug 2–2,5 laipsnio Celsijaus.
Svarbu tai, kad vėsimas vyko netolygiai: gilieji vandenynų sluoksniai vėso kitaip nei paviršius. Tai rodo, kad keitėsi šilumos pernašos vandenynuose mechanizmai.
Tyrimai taip pat padėjo tiksliau nustatyti laikotarpį, kai Šiaurės pusrutulyje prasidėjo didieji apledėjimai. Maždaug prieš 2,6–2,7 milijono metų ėmė formuotis plačios ledo dangos, kurios inicijavo ledynmečių ciklus.
Gauti rezultatai ryškiai kontrastuoja su dabartine situacija. Šiandien anglies dioksido koncentracija viršija 420 ppm – tai gerokai daugiau nei analizuotame laikotarpyje, o metano lygis yra kelis kartus didesnis nei praeityje.
Surinkti duomenys gali būti itin reikšmingi prognozuojant klimato ateitį. Jei praeityje temperatūros pokyčiai nebuvo tiesiogiai ir vien tik susieti su šiltnamio efektą sukeliančių dujų lygiu, tai reiškia, kad Žemės klimato sistema yra sudėtingesnė, nei iki šiol manyta.
Dar visai neseniai jie gyveno šalia mūsų – miškuose, pievose, upėse ir Baltijos jūroje. Tačiau vis dažniau tai tampa tarsi vaiduokliški kaimynai: jų buvimą patvirtina ataskaitos, o ne akys gamtoje. Lenkijos gamta pasiekė tašką, kai klausimas jau nebe „ar rūšys nyksta“, o „kurias iš jų dar spėsime pamatyti“.
Rūšių išnykimas retai atrodo kaip staigi drama. Dažniausiai tai ilgas, sunkiai pastebimas procesas – ypač tiems, kurie neseka stebėsenos duomenų. Iš pradžių mažėja radviečių skaičius, vėliau populiacijos susiskaido ir izoliuojasi, o galiausiai ateina tyla: nebėra stebėjimų, pėdsakų, pavasarinių balsų. Lenkija čia nėra išimtis – ji yra Europos centre, viename labiausiai žmogaus pakeistų regionų, kur infrastruktūros plėtra, intensyvus žemės ūkis ir urbanizacija susilieja su klimato kaita. Vis dėlto dalis rūšių dar laikosi – ne todėl, kad yra atsparios, o todėl, kad kai kur žmogus dar nenutraukė visų gyvybę palaikančių gijų.
Rysys: plėšrūnas, kuriam reikia erdvės, o ne simbolių
Eurazinis rysys šiandien yra vienas geriausių miškų būklės rodiklių Lenkijoje. Ten, kur jis nyksta, dažniausiai prieš tai atsiranda nauji keliai, išsiskaidę gyvenviečių plotai ir intensyvesnė miškininkystė. Aplinkos stebėsenos duomenys rodo, kad rysio populiacija Lenkijoje siekia tik kelis šimtus individų ir yra stipriai fragmentuota. Geriausiai laikosi Karpatų bei šiaurės rytų Lenkijos rysiai, kur miškų masyvai didesni ir geriau susieti.
Reintrodukcijos ir populiacijos stiprinimo projektai, kuriuos vykdo nevyriausybinės organizacijos kartu su mokslininkais, duoda rezultatų, tačiau jie išlieka trapūs. Rysiui nereikia nei šėrimo, nei prijaukinimo – jam reikia tylos ir vientisų buveinių. Pamatyti jį gyvai šiandien yra reta patirtis, bet vien tai, kad tai dar įmanoma, daug pasako apie vietas, kuriose pralaimėjimas dar nėra galutinis.
Stumbras: ikona, primenanti, kad sėkmė niekada nėra amžina
Stumbro istorija dažnai pasakojama kaip užbaigta sėkmės istorija su laiminga pabaiga. Iš tiesų tai procesas, kuris tęsiasi iki šiol. Po to, kai stumbrai gamtoje buvo visiškai išnykę, rūšis sugrįžo dėl uždarose sąlygose vykdytų veisimo programų ir nuoseklios reintrodukcijos. Remiantis „Lasy Państwowe“ bei tarptautinių gamtosaugos institucijų informacija, Lenkija šiandien turi didžiausią stumbrų populiaciją pasaulyje.
Tačiau tai yra intensyviai valdoma populiacija, jautri užkrečiamosioms ligoms, konfliktams su ūkininkais ir visuomenės spaudimui. Bet koks didesnis sukrėtimas – epidemija, sausra ar apsaugos politikos pokyčiai – gali nubraukti dešimtmečius pastangų. Stumbrus Lenkijoje galima pamatyti keliuose regionuose, kartais net per lengvai. Tai gamtosaugos paradoksas: kuo sėkmingiau ką nors saugome, tuo labiau mums ima atrodyti, kad rūpintis jau nebereikia.
Atvirų kraštovaizdžių paukščiai: nyksta greičiau, nei spėjame pastebėti
Dirvinis tetervinas nėra vienišas atvejis – jis tapo platesnės problemos simboliu. Paukščiai, susiję su pievomis, durpynais ir mozaikiniu žemės ūkio kraštovaizdžiu, Lenkijoje nyksta sparčiausiai. Perinčių paukščių stebėsena, kurią vykdo aplinkosaugos institucijos ir ornitologinės organizacijos, fiksuoja dramatišką gausos mažėjimą net ir tų rūšių, kurios dar neseniai buvo laikomos įprastomis.
Tetervino padėtis ypač sudėtinga, nes jam reikia labai specifinių sąlygų: atvirų erdvių, mažos žmogaus trikdymo įtakos ir stabilaus vandens režimo. Tokių buveinių atkūrimas yra brangus ir ilgas procesas. Jei tuokvietės dar išlikusios, jos dažnai saugomos itin griežtai, todėl prieiga prie jų ribojama. Tai viena iš rūšių, kurias dar galima pamatyti, tačiau vis dažniau – tarsi nykstančios epochos liudininką.
Maži žinduoliai, didelė reikšmė
Dėmėtasis sušis parodo, kad ne kiekviena gamtosaugos sėkmė privalo būti įspūdinga ar plačiai matoma. Šis nedidelis graužikas Lenkijoje buvo beveik išnykęs dėl intensyvėjančio žemės ūkio ir tradicinių ganyklų naikinimo. Vis dėlto reintrodukcijos Liublino regione ir sausų žolynų apsauga įrodė, kad kartais pakanka pakeisti žemės naudojimo būdą – be didelių investicijų ir be didelių deklaracijų.
Sušis sugrįžo ten, kur kraštovaizdžiui leista išlikti „netobulam“. Šiandien tai vienas iš nedaugelio pavyzdžių, kai rūšis, dar visai neseniai buvusi ant vietinio išnykimo ribos, vėl realiai stebima gamtoje.
Jūrų kiaulė: nykimas, kurio beveik nematome
Dramatiškiausia padėtis tenka jūrinėms rūšims. Baltijos jūros jūrų kiaulė nyksta tyliai – tiesiogine ir perkeltine prasme. Tarptautinių organizacijų ir Lenkijos tyrimų įstaigų vertinimai kalba apie populiaciją, siekiančią tik kelis šimtus individų. Tai per mažai, kad būtų galima kalbėti apie genetinį saugumą.
Pagrindinės grėsmės gerai žinomos: įsipainiojimas į žvejybos tinklus, povandeninis triukšmas, tarša. Sprendimai taip pat žinomi, tačiau įgyvendinami per lėtai. Pamatyti jūrų kiaulę Lenkijos vandenyse šiandien – didelės sėkmės reikalas. Gali būti, kad tai viena iš paskutinių progų, jog ši rūšis liktų ne tik vadovėlių paraštėse.
Kas lemia, ar dar spėsime jas pamatyti?
Tarptautinės ir nacionalinės biologinės įvairovės apsaugos analizės sutaria: svarbiausi yra teritorijų planavimo sprendimai ir reakcijos greitis. Vien tik rūšių apsauga be buveinių apsaugos neveikia. Nacionaliniai parkai be ekologinių koridorių tampa salomis. O rūšys, kurioms reikia didelių plotų ar specifinių sąlygų, nepajėgia „peršokti“ greitkelių ar betoninėmis vagomis sureguliuotų upių. Todėl vienus gyvūnus dar kartais sutinkame, o kiti išnyksta beveik nepastebimai.
Dar nepasiekėme taško, iš kurio nėra kelio atgal, bet esame arti. Daug aprašytų rūšių Lenkijoje vis dar gyvena, tačiau dažnai – ties biologinio išlikimo riba. Tai reiškia, kad dabartinei kartai tenka išskirtinis vaidmuo: ji gali būti paskutinė, kuri pamatys rysį laukiniame miške, teterviną tuokvietėje ar jūrų kiaulę Baltijos jūroje, arba pirmoji, kuri įrodys, kad gamtosauga neprivalo baigtis elegija. Viskas priklauso nuo to, ar šiuos gyvūnus laikysime bendro kraštovaizdžio dalimi, ar tik įdomybe, kurią lengviau apraudoti nei apsaugoti.
Vienas kilogramas sieros heksafluorido (SF₆) klimatą veikia taip pat, kaip maždaug 24 tonos anglies dioksido. Tai vienos stipriausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o jų koncentracija virš Vokietijos, kaip rodo nauji tyrimai, gali būti gerokai didesnė, nei iki šiol skelbta oficialiose ataskaitose.
Problema išryškėjo atliekant įprastus matavimus Taunuso observatorijoje. Nuo 2023 metų ši stotis priklauso tarptautiniam AGAGE matavimo tinklui ir užfiksavo didžiausias SF₆ koncentracijas tarp visų Europos stebėsenos taškų. Mokslininkus ypač sudomino tai, kad aukščiausios reikšmės pasirodydavo, kai oro masės atkeliaudavo iš pietų, nors tai neatitiko iki šiol žinomų emisijų dėsningumų.
Mįslingi rodmenys atvedė į Heilbronn regioną
Frankfurto mokslininkai, bendradarbiaudami su Europos partneriais, nusprendė išsiaiškinti šių rodmenų kilmę. Jie pasitelkė oro mėginius iš ICOS tinklo Karlsrūhėje, kur SF₆ koncentracijos, kaip paaiškėjo, buvo dar didesnės. Naudodami pažangų inversinį modeliavimą ir atmosferos pernašos modelius, tyrėjai galėjo erdviškai lokalizuoti galimą taršos šaltinį.
Rezultatai aiškiai parodė, kad reikšminga emisijų dalis siejasi su Heilbronn regionu pietvakarių Vokietijoje. Skaičiuojama, kad iš šios teritorijos į atmosferą per metus gali patekti apie 30 tonų SF₆ – tai sudaro maždaug trečdalį visų šalies SF₆ emisijų. Tokios išvados ryškiai kertasi su Vokietijos oficialiais šiltnamio efektą sukeliančių dujų inventorizacijos duomenimis.
Ne vien senų garso izoliacinių langų problema
Iki šiol Vokietijos ataskaitose buvo daroma prielaida, kad didžioji SF₆ emisijų dalis susijusi su senų garso izoliacinių langų utilizavimu. Šios dujos tokio tipo languose kaip izoliacinė medžiaga buvo naudojamos iki 2006 metų, kai jų naudojimas buvo uždraustas. Oficialūs vertinimai rėmėsi prielaida, kad SF₆ į atmosferą išsiskiria ardant ir išmetant senus langus.
Tačiau nauji matavimai piešia kitokį vaizdą. Heilbronn regione, pasak tyrėjų, yra vienintelė jiems žinoma Europoje gamykla, susijusi su SF₆ gamyba ir perdirbimu. Tai iš esmės keičia požiūrį į galimus šių dujų šaltinius Vokietijoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad emisijos gamybos, naudojimo ir perdirbimo procesuose neretai būna didesnės, nei numatoma teoriniuose modeliuose.
Tiksli emisijų šaltinių lokalizacija laikoma būtina sąlyga, norint efektyviai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Nežinant, iš kur tarša iš tikrųjų kyla, sudėtinga parinkti tinkamas priemones ir įvertinti jų poveikį.
Problema – pasaulinio masto
Nors Vokietijoje aptikti neatitikimai reikšmingi nacionaliniu lygiu, pasauliniame kontekste tai tik dalis daug didesnės problemos. Skaičiuojama, kad pasaulinės SF₆ emisijos siekia apie 8000 tonų per metus, o vien Kinija sudaro apie 5000 tonų. Heilbronn regiono indėlis, nors ir didelis Vokietijai, globaliai sudaro tik labai mažą dalį.
SF₆ visame pasaulyje daugiausia naudojamas kaip izoliacinė ir apsauginė duja elektros skirstyklose bei vidutinės ir aukštos įtampos įrangoje. Šios bespalvės, bekvapės ir netoksiškos dujos pasižymi išskirtiniu cheminiu stabilumu, todėl yra patrauklios pramonei. Tačiau būtent stabilumas lemia ir kitą problemą – patekusios į atmosferą jos gali išlikti tūkstančius metų.
Frankfurto tyrėjų darbai pabrėžia, kad vien teoriniais skaičiavimais paremti „bottom-up“ modeliai gali smarkiai skirtis nuo realybės. Todėl vis svarbesnės tampa „top-down“ metodikos, paremtos tiesioginiais atmosferos matavimais. Tarptautinis AGAGE stočių tinklas šiuo požiūriu atlieka svarbų vaidmenį – jis leidžia patikrinti ir papildyti oficialius šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų duomenis.
Žemės istorijoje netrūksta staigių lūžių, o kai kurie senoviniai įvykiai šiandien skamba nejaukiai pažįstamai. Vis daugiau dėmesio skiriama laikotarpiui prieš maždaug 56 mln. metų, kuris gali tapti savotišku, nors ir netobulu, veidrodžiu dabartiniams klimato iššūkiams.
Raktas į vadinamąjį paleoceno–eoceno terminį maksimumą (PETM) slypi jūrų gelmėse. Tyrėjų grupė, vadovaujama Mei Nelissen iš Holandijos jūrų tyrimų instituto ir Utrechto universiteto, išanalizavo itin detalius žiedadulkių ir sporų įrašus, išlikusius Norvegijos jūros dugno nuosėdose. Šios šerdys buvo paimtos tarptautinės gręžinių ekspedicijos metu 2021 metais, o jų vertė – išskirtinė, nes puikiai išsilaikė net sezoniniai sluoksniai.
Nuosėdose aptiktos dumblių mikrofosilijos Apectodinium augustum laikomos būdingu PETM laikotarpio „parašu“. Toks tikslus geologinis įrašas leido ypač detaliai atsekti, kaip į staigų klimato sukrėtimą reagavo sausumos ekosistemos.
Greitas miškų nykimas ir katastrofiška erozija
Dar prieš PETM Žemės klimatas buvo gerokai šiltesnis nei dabar. Aukštose platumose augę didžiuliai spygliuočių miškai sukaupė milžiniškus anglies kiekius. Tačiau kai atmosferoje ėmė sparčiai didėti anglies dioksido koncentracija, pokyčiai įgavo sunkiai įsivaizduojamą pagreitį net geologiniu mastu.
Skaičiuojama, kad per maždaug 300 metų vešlūs spygliuočių miškai beveik išnyko, o jų vietą užėmė pionierinės paparčių bendrijos. Nuosėdų analizė taip pat parodė aiškius dažnesnių ir intensyvesnių gaisrų pėdsakus.
Pasekmės kraštovaizdžiui buvo itin skaudžios. Į jūras ėmė patekti didžiuliai kiekiai nuo sausumos nuplauto medžiagos – tai rodo staigus molingųjų mineralų kiekio šuolis tirtuose gręžinių mėginiuose. Kitaip tariant, didėjanti erozija „nuplovė“ ištisas teritorijų dalis, o šis sausumos ekosistemų nestabilumas tęsėsi daugelį tūkstančių metų.
Ne mažiau drastiški pokyčiai vyko ir vandenynuose. Greitas vandens rūgštėjimas, kurį skatino CO2 įsisavinimas, lėmė kalcio karbonato nykimą giliavandenių nuosėdų sluoksniuose. Tai signalizuoja rimtas problemas jūrų organizmams, kuriems tapo sudėtingiau formuoti skeletus ir kriaukles.
Kas sukėlė anuometinę grandininę reakciją – ir kodėl šiandien situacija aiškesnė
Kas tiksliai uždegė PETM įvykių grandinę prieš 56 mln. metų, iki šiol yra diskusijų objektas. Labiausiai tikėtina, kad sutapo keli veiksniai: dėl šiltėjimo iš jūros dugno hidratų galėjo išsiskirti didžiuliai metano kiekiai, o situaciją dar labiau kaitino intensyvus vulkanizmas.
Ši nežinia ryškiai kontrastuoja su dabartimi, kai pagrindinė šiltnamio efektą sukeliančių dujų augimo priežastis – iškastinio kuro deginimas – yra aiškiai dokumentuota. Nors tiesioginis palyginimas nėra idealus, jis kelia nerimą: dabartinis CO2 išmetimų tempas yra gerokai spartesnis nei PETM laikotarpiu. Vis dėlto tuometinis koncentracijos didėjimo greitis buvo vienas artimiausių tam, ką stebime šiandien – o geologiniu mastu tai buvo beprecedentis įvykis.
Ką praeities krizė gali pasakyti apie ateitį
Žvelgiant į geologinę praeitį, pagrindo perdėtam optimizmui mažai. Žemės sistemos atsakas į staigų pokytį pasirodė esąs gilus, daugiasluoksnis ir ilgalaikis. Dabartinis pasaulis, žinoma, kitoks: žmonija turi technologijas ir žinias, galinčias padėti sušvelninti pasekmes.
Vis dėlto tokie tyrimai aiškiai primena, kad ekosistemos turi kritinius taškus, kuriuos peržengus pasekmės gali vystytis sava, sunkiai sustabdoma dinamika. Praeities įvykių supratimas nepateikia paruoštų atsakymų į šiandienos klausimus, tačiau veikia kaip rimtas įspėjimas nevertinti iššūkio masto per lengvai ir sprendimus grįsti mokslu.
Na Antarktydzie znajduje się kilka miejsc nazwanych ku pamięci Polaków i Polski (fot. Forum)
