Category: Mokslas

Didysis Druskos ežeras Jutos valstijoje jau ne vienerius metus tapo sparčiai traukiančios ekosistemos simboliu. Kranto linija vis labiau tolsta, dugnas atsiveria didėjančiais plotais, o kartu su tuo sugrįžta ir sena problema – vėjo keliamos, sveikatai pavojingos dulkės. Todėl žinia, kad po vienu sūriausių JAV ežerų gali slėptis didelė gėlo vandens zona, skamba beveik paradoksaliai: po druskos ikona – visiška priešingybė.

Vis dėlto sensaciją verta pristabdyti. Mokslininkai neatrado „paslėpto baseino“ tiesiogine prasme – tokio, kurį užtektų pragręžti ir pradėti siurbti. Tyrimų duomenys rodo, kad po itin laidžiu sūrymu ir nuosėdų sluoksniais gali būti plati gėlu vandeniu prisotinta zona, tikėtina, uždaryta giliai nuosėdose arba pamatinėje uolienoje.

Prie šio pėdsako tyrėjus atvedė neįprasti, nendrynais apaugę kauburiai išdžiūvusioje Farmington Bay dalyje. Tokios formos leidžia įtarti, kad iš požemio veržiasi slėgio veikiamas gruntinis vanduo. Kitaip tariant, ežeras savo paslaptį pradėjo išduoti augalija ir dugno reljefu dar anksčiau, nei ją patvirtino geofiziniai matavimai.

Ne ežeras ežere, o po dugnu pasislėpusi sistema

Jutos universiteto mokslininkų komanda, pasitelkusi orinius elektromagnetinius matavimus, „pažvelgė“ po ežero paviršiumi ir atskyrė zonas, kuriose vanduo yra sūresnis, nuo tų, kurios prasčiau praleidžia elektros srovę – tai gali reikšti gėlo vandens buvimą. Pilotiniame tyrime, apėmusiame dalį Didžiojo Druskos ežero, trimatė duomenų analizė atskleidė plačią didelio elektrinio varžumo „juostą“ po labai laidžiu ežero sūrymu. Būtent šį signalą mokslininkai interpretuoja kaip gėlavandenį rezervuarą.

Kaip skelbiama žurnale „Scientific Reports“ publikuotame darbe, ši gėlo vandens zona gali siekti maždaug 4 kilometrų gylį. Tačiau tai nereiškia, kad po ežeru slypi vientisas požeminis telkinys, tarsi milžiniška vandens talpykla. Greičiau tai panašu į didelį, vandeniu prisotintų nuosėdų ar uolienų kompleksą, į kurį per labai ilgą laiką patekdavo tirpstančio sniego ir kritulių vanduo iš netoliese esančių kalnų. Autorių teigimu, toks procesas galėjo vykti tūkstančius ar net milijonus metų.

Svarbu ir tai, kad gėlas vanduo, panašu, lengvai nesimaišo su ežero sūrymu. Duomenys leidžia įtarti, jog yra sandarinantys uolienų ar nuosėdų sluoksniai, veikiantys tarsi kamštis, atskiriantis gėlesnį vandenį nuo itin sūraus viršuje esančio sluoksnio. Jei tokios izoliacijos nebūtų, ši sistema tikriausiai jau seniai būtų uždruskėjusi ir geofiziniai kontrastai nebebūtų tokie ryškūs.

Didžiausia pagunda šioje istorijoje – iškart nupiešti laimingą pabaigą: jei po ežeru yra gėlo vandens, vadinasi, galima išgelbėti ežerą ir regioną. Tačiau mokslininkai yra daug atsargesni. Kol kas kalbama apie pilotinį tyrimą ribotoje teritorijoje – daugiausia Farmington Bay ir Antelope Island apylinkėse – o ne apie viso ežero dugno išsamią „žemėlapio“ analizę. Todėl dar reikia patikrinti, kaip plačiai ši sistema iš tikrųjų driekiasi.

Vis dėlto galimas atradimo mastas – reikšmingas. Viena didžiausių Didžiojo Druskos ežero problemų šiandien yra dugno atsivėrimas ir su tuo susijęs dulkių kilimas. Vėjui pakėlus smulkias daleles nuo džiūstančio ežero, į atmosferą gali patekti ne tik druskos, bet ir metalai bei kiti nepageidaujami junginiai. Jei dalis požeminio vandens padėtų išlaikyti drėgmę ežero grunte, tai bent lokaliai galėtų sumažinti dulkėjimą. Tai viena priežasčių, kodėl mokslininkai į šiuos rezultatus žiūri rimtai.

Tačiau tai nereiškia, kad šį vandenį reikėtų paprasčiausiai išgauti. Tai jautri aplinkos sistema, o bet koks didesnis poveikis gruntinių vandenų balansui galėtų duoti priešingą efektą, nei tikimasi. Kol kas svarbiau ne eksploatacija, o supratimas, kaip ši sistema veikia ir ar ji iš tiesų gali prisidėti prie ežero dugno stabilumo bei vietinių ekosistemų išsaugojimo. Tai veikiau pasakojimas apie paslėptą regiono hidrologiją, o ne apie naują vandens šaltinį žmonėms.

Druskos ežeras dažniausiai asocijuojasi su džiūvimu, druskos pluta ir vis atšiauresniu kraštovaizdžiu. O po juo gali veikti senas, ramus gėlo vandens papildymo iš kalnų mechanizmas – pasislėpęs giliai po paviršiumi ir beveik nematomas plika akimi. Tai savotiška geologinė pamoka: tai, ką matome paviršiuje, kartais tėra plona, daug sudėtingesnės istorijos danga.

Šiame atradime yra ir simbolikos. Didysis Druskos ežeras viešojoje erdvėje jau seniai tapo praradimo istorija: mažėjančio vandens, nykstančių buveinių ir augančios dulkių rizikos. Paslėptos gėlavandenės sistemos aptikimas šios istorijos neapverčia, tačiau prideda naują skyrių. Ne apie stebuklingą išsigelbėjimą, o apie tai, kad gamta retai būna vienmatis reiškinys, kaip kartais atrodo žvelgiant į palydovines nuotraukas ar gąsdinančią statistiką. Po krizės sluoksniu kartais slypi rezervas, kurio iki šiol niekas aiškiai nematė.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kova su oro tarša ir Arkties ledo tirpsmas – du visai nesusiję pasauliai. Vienas siejasi su kaminų dūmais, elektrinėmis ir miestų smogu, kitas – su jūros ledu, pūgomis ir šaltu vandenynu kitame planetos gale. Tačiau klimato sistema nemėgsta tokių aiškių ribų: ji sujungia tolimus žemėlapio taškus plonomis, bet atkakliomis priklausomybių gijomis.

Būtent todėl naujos analizės sulaukė daug dėmesio. Jose teigiama, kad didelės aerozolių emisijos virš Rytų Azijos daugelį metų galėjo paveikti žiemines ciklonų trajektorijas virš šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies. Dalis audrų buvo tarsi pastumiamos šiauriau – Beringo jūros ir Arkties kryptimi. Tai savo ruožtu didino šilto ir drėgno oro priplūdimą į regionus, kuriuose jūros ledas ir taip patiria vis didesnį spaudimą.

Įdomiausia tai, kad oro kokybės gerėjimas Kinijoje po 2013 metų, tikėtina, pradėjo silpninti būtent šį mechanizmą. Tai nereiškia, kad švaresnis oras „išgelbėjo Arktį“. Greičiau – vienas aplinkosauginis laimėjimas pakeitė atmosferinės dėlionės eigą už tūkstančių kilometrų, tačiau didesnės problemos nepanaikino. Mažėjant aerozolių, silpnėja ir jų maskuojantis, trumpalaikį vėsinimą suteikiantis poveikis klimatui.

Aerozoliai ne tik teršia dangų – jie gali perstumti ir orus

Aerozoliai – vieni nepatogiausių klimato istorijos „herojų“. Viena vertus, jie kenkia sveikatai, blogina oro kokybę ir skatina smogą. Kita vertus, dalis aerozolių atspindi Saulės spinduliuotę ir laikinai sumažina dalį šiltnamio dujų sukeliamo atšilimo. Dėl to aerozolių mažinimas klimato požiūriu beveik visada yra sudėtingesnis, nei sufleruoja paprasta intuicija: mažiau taršos reiškia geriau.

Naujame tyrime mokslininkai parodė dar vieną šio sudėtingumo sluoksnį. Jų teigimu, aerozoliai virš Rytų Azijos veikė žieminius ciklonus virš šiaurinio Ramiojo vandenyno ne vien per spinduliuotės balansą. Svarbus buvo ir kritulių pasiskirstymas bei vadinamosios latentinės (slaptosios) šilumos išsiskyrimas pačiose audrų sistemose. Kitaip tariant, tarša keitė ne tik tai, kiek energijos pasiekia Žemės paviršių, bet ir tai, kaip „dirba“ pats ciklono variklis.

Jei vienoje audros dalyje krituliai nuslopinami, o kitoje – sustiprėja, pasikeičia energijos pasiskirstymas visoje sistemoje. Dėl to ciklonas gali būti nežymiai nukreiptas į kitą maršrutą. Tam nereikia jokio staigaus „jungiklio“ – pakanka subtiliai pakeisti, kur ir kaip atmosfera atiduoda šilumą.

Arktis šilumą gaudavo tarsi „per galines duris“

Čia istorija tampa ypač įdomi. Kai daugiau žieminių ciklonų slenka Beringo jūros link ir toliau į šiaurę, Arktis gauna papildomų šilumos ir drėgmės „porcijų“. O tai regionas, kuris ir be to šyla greičiau nei likusi planeta. Kiekvienas papildomas šilto oro pliūpsnis veikia kaip dar vienas spaudimas jau ir taip silpnėjančiam jūros ledui.

Apžvelgiant rezultatus teigiama, kad toks mechanizmas pastaraisiais dešimtmečiais galėjo prisidėti prie didesnių šilumos srautų į Arktį iš šiaurinio Ramiojo vandenyno pusės. Praktikoje tai reiškia, jog dalis jūros ledo pokyčių nebūtinai yra vien tik „foninio“ pasaulinio atšilimo pasekmė – juos gali stiprinti ir konkrečios audrų trajektorijų bei atmosferos cirkuliacijos permainos. Svarbu tai, kad ledas tirpsta ne vien nuo vidutinės temperatūros. Jis tirpsta ir nuo to, kaip atmosfera per konkrečius orų epizodus atgabena šilumą.

Arktis dažnai vaizduojama kaip tolimo CO2 emisijų šaltinių auka. Tai tiesa, bet ne visa. Kartais šiluma ją pasiekia ir „šoniniu kanalu“: per persitvarkiusius orus, audras, pasikeitusius žemo slėgio sričių kelius. Klimato sistema čia veikia ne kaip orkaitė, tiesiog pakėlusi temperatūrą, o labiau kaip kanalų tinklas, kuris gali staiga nukreipti energiją ten, kur anksčiau ji tekėjo kitaip.

Švaresnis oras nereiškia paprastos laimingos pabaigos

Šioje vietoje būtų lengva suformuluoti patogų moralą: Kinija sumažino taršą, todėl Arktis gavo atokvėpį. Tačiau klimato sistema taip paprastai „apdovanojimų“ nedalina. Taip, aerozolių emisijų mažėjimas Rytų Azijoje galėjo silpninti minėtą ciklonų stūmimo į šiaurę mechanizmą. Tačiau kartu mažiau aerozolių reiškia ir mažiau Saulės spinduliuotės atspindėjimo, t. y. mažiau „paslėpto vėsinimo“, kuris ilgą laiką iš dalies slopino šiltnamio dujų sukeltą atšilimą.

Dėl to pastarųjų metų analizėse vis dažniau aptariama mintis, kad oro valymas Rytų Azijoje galėjo prisidėti prie spartesnio šiuolaikinio atšilimo globaliu mastu ir ryškesnio šiaurinio Ramiojo vandenyno šilimo. Ne todėl, kad švaresnis oras yra klaida, o todėl, kad anksčiau purvinas oras užmaskuodavo dalį problemos. Kai ši tarša nyksta, atmosfera tarsi nustoja „apsimesti“, jog yra kiek vėsiau, nei turėtų būti.

Tai viena nepatogiausių šiuolaikinės klimatologijos tiesų: galima gerinti visuomenės sveikatą ir kartu atidengti papildomą atšilimą. Galima sumažinti smogą ir negauti paprasto klimatinio „bonuso“. Pasaulis čia nėra moralinė pasaka – tai susisiejančių procesų sistema. Todėl klimato politika negali baigtis vien oro valymu. Be lygiagretaus CO2 emisijų mažinimo tokia pažanga kartais tėra purvinos užuolaidos nuėmimas nuo didesnės problemos.

Šaltiniai: „Live Science“; „Nature“.

Vojnovicų pilis įsikūrusi Žemutinės Silezijos vaivadijoje, mažiau nei už 25 km nuo Vroclavo centro. Keliaujant į vakarus, tereikia pasukti į šiaurę Vroclavo gatve, pravažiuoti Krępice ir Mrozów, o tuomet sustoti prie tvirtovės esančioje nemokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Tai vienas iš nedaugelio Lenkijoje išlikusių vadinamosios pilies ant vandens pavyzdžių. Vojnovicų pilis pastatyta ant ąžuolinių polių konstrukcijos, užpildytos rieduliais ir moliu. Kvadratinis, platus griovys supa mūrus ir sukuria įspūdį, kad tvirtovė tiesiog iškyla iš vandens. Iš pradžių tai buvo nedidelė riterių tvirtovė, o dabartinį pavidalą ji įgijo po XVI amžiaus rekonstrukcijos. Dėl kompaktiškos formos ir palyginti nedidelių matmenų pilis neretai vadinama „miniatiūrine“.

Pilis beveik visiškai išlaikė ankstyvųjų naujųjų laikų erdvinį planą, todėl laikoma itin vertingu gynybinės-rezidencinės architektūros paminklu.

Pilies ištakos siekia XIV amžių, kai šioje vietoje veikė įtvirtinta riterių sodyba. Vėlesniais šimtmečiais objektas ne kartą keitė savininkus ir priklausė įvairioms Silezijos giminėms. Lūžis pilies istorijoje įvyko XVI amžiaus pirmoje pusėje, kai ji buvo išplėsta ir perstatyta į keturių korpusų rezidenciją su nedideliu vidiniu kiemu.

Nuo tada reikšmingiausi pokyčiai buvo tilto pertvarkymas: pakeliamasis tiltas pakeistas mūriniu, paremtu trimis arkinėmis arkadomis. Taip pat pastatytas naujas įėjimo portalas ir įrengta stogo mansarda.

Iki 1945 metų pilis liko privačiose rankose, o paskutiniais savininkais tapo von Livonius giminė. Deja, tuo laikotarpiu pilis buvo iš dalies nuniokota. 1961–1984 metais čia vyko konservavimo darbai, o 2014 metais Vojnovicų pilis perduota Vroclave veikiančiai „Kolegium Europy Wschodniej“ Jano Nowako-Jeziorańskio vardu.

Vojnovicų pilis laikoma harmoningos gotikos ir renesanso jungties pavyzdžiu. Pastatas, iškilęs stačiakampiame 22 x 24 metrų plane, turi keturis korpusus, supančius vidinį kiemą. Visa konstrukcija sumūryta iš plytų, o architektūrinės detalės iškaltos iš smiltainio.

Tarp svarbiausių elementų išskiriamas arkinis kiemas su šuliniu, latrinų erkeriai ir būdingi laiptuoti frontonai. Pilį juosiantis griovys ir tiltas, vedantis link vartų, primena pirminę, gynybinę statinio paskirtį.

Šiandien pilis atlieka turistinę ir kultūrinę funkciją. Viduje įrengtos konferencijų salės, veikia restoranai ir svečių kambariai. Lankytojai gali apžiūrėti kiemą, istorinius interjerus ir renesanso laikotarpį menančias architektūrines detales. Kultūriniai renginiai, koncertai ir susitikimai traukia turistus ne tik sezono metu. Dalis erdvių prieinama nemokamai, nes pirmame aukšte veikia kavinė, o aukštesniuose aukštuose įrengtos viešbučio patalpos.

Visapusiškai pilį galima aplankyti tik grupėmis, kuriose yra mažiausiai 8 suaugusieji. Ekskursija su gidu trunka apie 60 minučių – jos metu pasakojama pilies istorija ir įdomūs faktai. Bilietas suaugusiajam kainuoja apie 3,50 euro, o vaikai įleidžiami nemokamai.

Neatsiejama viso ansamblio dalis – pilį supanti aplinka. Aplink driekiasi parkas ir žaliosios erdvės, puikiai tinkančios ramiam pasivaikščiojimui gamtoje. Didžiausią įspūdį vieta palieka pavasarį, kai vešli žaluma apgaubia mūrinį tiltą, tvirtovę ir vandens griovį, sukurdama vaizdingą, beveik pasakišką sceną. Vojnovicų pilis dažnai pasirenkama kaip vienos dienos ar savaitgalio išvykos tikslas.

Kravicos kriokliai yra pietinėje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje, Trebižato upėje, maždaug 40 km nuo Mostaro ir kiek daugiau nei 7 km nuo Ljubuški. Tai Balkanams būdingas karstinis regionas: kalkakmenio pagrindas čia sudaro palankias sąlygas formuotis įspūdingiems kriokliams. Dėl netoliese esančių populiarių miestų ir kitų lankytinų vietų Kravica dažnai pasirenkama vienos dienos išvykoms.

Išskirtiniausias Kravicos krioklių bruožas – puslankiu išsidėstę kriokliai. Kaskados driekiasi maždaug 150 metrų pločiu ir primena natūralų amfiteatrą. Vanduo krenta iš maždaug 25 metrų aukščio tiesiai į turkio spalvos ežerą krioklio papėdėje. Apsilankius vietoje galima pasinaudoti vietinėmis paslaugomis ir medine valtimi priplaukti visai prie pat krintančio vandens srovės.

Vis dėlto tai nėra vienas vienintelis krioklys – Kravica sudaryta iš daugelio lygiagrečių kaskadų. Priklausomai nuo upės vandens lygio, jos gali išsiskirti į atskiras sroves arba susijungti. Būtent ši kintanti struktūra suteikia vietovei dinamikos, o krioklių vaizdas ryškiai priklauso nuo metų laiko ir oro sąlygų.

Kravicos kriokliai su Niagara lyginami ne dėl aukščio, o dėl pločio ir vandens sienos formos. Kaip ir Niagara, Kravica sukuria plačią vandens uždangą, kuri krenta puslankiu, o ne vienu siauru srautu. Pavasarį, kai Trebižato upė pasiekia aukščiausią lygį, vandens kiekis dar labiau sustiprina vizualinį įspūdį. Dėl šių panašumų Kravica dažnai vadinama Balkanų Niagara.

Kravicos kriokliai Bosnijoje ir Hercegovinoje žavi laukine aplinkos gamta ir išskirtiniu grožiu. Tiesa, tai gana populiari vieta – vasarą čia susirenka nemažai žmonių, nors jų vis tiek gerokai mažiau nei prie Niagaros. Norint išvengti didžiausių srautų, verta atvykti pavasarį, kai gamta dar tik bunda.

Daugeliui keliautojų svarbiausias privalumas – galimybė mėgautis vandeniu. Krioklių papėdėje tyvuliuoja natūralus ežeras, kuriame galima maudytis. Vasarą tai pamėgta poilsio vieta tiek vietiniams, tiek turistams, o pavasarį aplinka ypač žavi sodria žaluma ir beveik tropišku, „rojų“ primenančiu kraštovaizdžiu. Dėl kalnuoto upės pobūdžio vanduo ežere dažnai išlieka vėsus net ir šiltesnėmis dienomis.

Šaltiniai: hub.pl, mynaszlaku.pl

Mažai kas prisimena, kad Kaliszas turi net 40 tiltų, o seniausias jų pastatytas 1825 metais. Dėl to miestas pelnė „Lenkijos Šiaurės Venecijos“ vardą. Vis dėlto Kaliszo istorija siekia dar senesnius laikus: miestas buvo įsikūręs Gintaro kelyje, jungusiame Romos imperiją su Baltijos jūra, o šios vietovės buvo apgyvendintos dar akmens amžiuje.

158 mūsų eros metais Klaudijus Ptolemėjus Kaliszą paminėjo kaip gyvenvietę Calisia. Tai laikoma vienu svarbiausių argumentų, kodėl Kaliszas dažnai įvardijamas seniausiu Lenkijos miestu. Tačiau Kaliszas įdomus ne vien dėl savo amžiaus.

Ne visi žino, kad Kaliszas turi ir savą Romeo bei Džuljetos istoriją, o miestas garsėja ne tik fortepijonais, bet ir žaislais. Be to, jis gali pasigirti net „Grammy“ apdovanojimu: 2014 metais Kaliszo filharmonijos simfoninis orkestras buvo įvertintas už albumą Night in Calisia kategorijoje „Best Large Jazz Ensemble Album“.

Viena žymiausių vietos legendų – pasakojimas apie Dorotką ir Maciejų, vadinamas Kaliszo Romeo ir Džuljetos versija. Legenda teigia, kad Kaliszo pilies seniūnas uždarė dukrą bokšte, kad ši nesusitikinėtų su neturtingu batsiuviu Maciejumi, o istorija baigėsi tragiškai. Šiandien Baszta Dorotka galima iš arčiau susipažinti su nelaimingos meilės pasakojimu, o netoliese stovi paminklas batsiuvui, laukiančiam mylimosios.

Kaliszo fortepijonų istorija prasidėjo 1878 metais, kai mieste įkurta pirmoji fortepijonų ir pianinų gamykla. Iki 1945 metų čia gaminti instrumentai buvo vertinami ir pristatomi pasaulinėse parodose Paryžiuje, Londone bei Vilniuje. Vėliau įmonė buvo nacionalizuota ir veikė kaip „Fabryka Fortepianów i Pianin „Calisia““. Miestas taip pat išsiskiria tuo, kad čia veikia viena iš trijų mokyklų pasaulyje, rengiančių fortepijonų meistrus, taip pat siūlančių instrumentų derinimo kryptis.

O kaip su žaislais? 1884 metais mieste įkurta „Fabryka Adama Szrajera“ – anuomet didžiausia, o šiandien dažnai vadinama ir seniausia lėlių gamykla Lenkijoje. Joje rankomis gamintos lėlės su mediniais korpusais, taip pat pliušiniai ir flaneliniai žaislai. Buvo kuriami ir konstruktorių rinkiniai, skirti, pavyzdžiui, funikulieriui į Kasprowy Wierch, lėktuvams ar sklandytuvams surinkti.

Ypatingo populiarumo sulaukė vadinamosios shirlejki – lėlės, įkvėptos aktorės Shirley Temple išvaizdos. Jos išsiskyrė pieštomis arba stiklinėmis akimis, raudonomis lūpomis ir ryškiai nuspalvintais skruostais. Lėlių gamyba baigėsi 1965 metais, tačiau iki šiol Kaliszo lėlės yra geidžiamas kolekcininkų laimikis visame pasaulyje.

Pagrindinė miesto traukos vieta – Kaliszo turgaus aikštė, apsupta istorinių namų ir išsiskirianti neorenesansine rotuše su bokštu. Bokšte yra paslaptinga patalpa, o įspūdingas laikrodis, pasak pasakojimų, prižiūrimas ir reguliuojamas vienos šeimos. Iš rotušės bokšto atsiveria miesto panorama.

Be senamiesčio, verta aplankyti G. J. Osiakowskių muziejų, kuriame pristatoma Kaliszo istorija ir eksponuojami įvairūs dokumentai, buities daiktai bei įranga, priklausiusi miesto gyventojams. Turistų taip pat laukia Baszta Dorotka – vienintelis išlikęs miesto gynybinių sienų fragmentas iš XIV–XV amžių sandūros, bei XVIII amžiaus Rogatka Wrocławska, anksčiau naudota kaip sargybos postas ir priedanga.

Dar viena svarbi vieta – Kaliszo Piastų pilis, veikusi Mieszko III Senojo laikais. Joje galima pamatyti medines trobas su įranga, įvažiavimo vartus su palisada, tiltą ir gynybinį bokštą. Kalisze taip pat stovi XIII amžiaus Šv. Mikalojaus vyskupo katedra, o nuo XVI amžiaus veikia Šv. Juozapo nacionalinė šventovė, garsėjanti stebuklingu Šventosios Šeimos paveikslu.

Miestas gali pasigirti ir Wojciecho Bogusławskio teatru, Puchalskių rūmais, Tribunolo rūmais, taip pat Knygos paminklu, menančiu 1939–1945 metų įvykius, smarkiai paveikusius Kaliszo kultūrą ir švietimą. Kalisze gimė „nepoetiškų laikų poetas“ Adam Asnyk, o čia užaugo ir Maria Konopnicka.

Šaltiniai: hub.pl, fajnepodroze.pl, national-geographic.pl, informatorpolski.dk.

Naujame tyrime teigiama, kad galėjo būti identifikuoti seniausi iki šiol žinomi lošimo kauliukai, kurių amžius siekia daugiau nei 12 tūkst. metų.

Šie rekordiniai žaidimo reikmenys, pasak tyrėjų, buvo naudojami Šiaurės Amerikos vietinių medžiotojų ir rinkėjų paskutiniojo ledynmečio pabaigoje. Tai reiškia, kad jie yra tūkstančiais metų senesni už anksčiau rastus artefaktus, kuriuos buvo galima laikyti kauliukais.

Tiesa, jie neatrodė kaip mums įprasti kubeliai su taškeliais. Vietoj to tai buvo dvipusiai daiktai, kurių kiekviena pusė turėjo skirtingus ženklus. Tačiau principas tas pats: juos buvo galima mesti ir taip gauti atsitiktinį dviejų reikšmių rezultatą – panašiai kaip metant monetą.

„Istorikai tradiciškai kauliukus ir tikimybių sampratą laikė Senojo pasaulio inovacijomis“, – sako antropologas Robertas Maddenas, Kolorado valstijos universiteto doktorantas ir naujojo tyrimo autorius.

„Archeologiniai duomenys rodo, kad senovės Šiaurės Amerikos vietinių grupės sąmoningai gamino objektus, skirtus atsitiktiniams rezultatams gauti, ir tuos rezultatus naudojo struktūruotuose žaidimuose – tūkstančiais metų anksčiau, nei buvo pripažįstama iki šiol“, – teigia jis.

Patys daiktai nebuvo naujai atrasti – nauja yra jų funkcijos interpretacija. R. Maddenas sukūrė vertinimo metodą: išanalizavęs jau anksčiau kaip kauliukais laikytus vietinių gyventojų artefaktus, jis nustatė keturis bendrus bruožus, kurie jiems būdingi.

Tuomet tyrėjas palygino kitus radinius, kurie galėjo būti žaidimo detalės, ir tikrino, ar jie atitinka visus arba dalį šių požymių. Artefaktai, atitikę visus keturis kriterijus, buvo priskirti „diagnostiniams“ priešistoriniams Šiaurės Amerikos vietinių kauliukams, o atitikę tik dalį – „tikėtiniems“ kauliukams.

Kad objektas būtų laikomas kauliuku, jis turėjo būti dvipusis ir pagamintas iš medžio arba kaulo; abi pusės turėjo aiškiai skirtis (dažniausiai dėl dažų, pigmentų ar žymėjimų); paviršiai turėjo būti plokšti arba šiek tiek išlenkti; be to, forma ir dydis turėjo būti tokie, kad žaidėjas galėtų laikyti kelis vienoje rankoje ir mesti ant paviršiaus.

„Daugeliu atvejų šie objektai jau buvo iškasti ir aprašyti publikacijose. Trūko ne įrodymų, o aiškaus, visam žemynui taikomo standarto, kaip atpažinti tai, į ką žiūrime“, – aiškina R. Maddenas.

Iš analizuotų radinių tyrėjas nustatė 565 objektus, kurie atitiko visus keturis kriterijus. Dar 94 buvo priskirti tikėtiniems kauliukams, nes turėjo tik dalį požymių. Visi šie artefaktai rasti 57 skirtingose archeologinėse vietovėse visoje Šiaurės Amerikoje ir apima tūkstančius metų.

Seniausi radiniai siejami su Folsomo kultūra ir datuojami maždaug 12 200–12 800 metų laikotarpiu – iš šio laikotarpio aptikta daugiau nei tuzinas diagnostinių kauliukų. Vis dėlto vienas tikėtinas kauliukas gali būti dar senesnis: manoma, kad jis galėtų siekti Kloviso laikotarpį ir būti maždaug 13 tūkst. metų amžiaus.

Už Amerikos ribų kiti panašios paskirties objektai, kurie laikomi kauliukų analogais, yra gerokai jaunesni – maždaug 5,5 tūkst. metų senumo – ir rasti Azijoje bei Artimuosiuose Rytuose. Jei Šiaurės Amerikoje aptikta kolekcija iš tiesų yra ankstyva kauliukų forma, tai reikštų, kad tokio tipo žaidimai ir su jais susijęs mąstymas atsirado gerokai anksčiau, nei manyta.

„Šis atradimas ypač reikšmingas, nes matematikos istorikai dažnai kauliukų ir azartinių žaidimų atsiradimą įvardija kaip svarbų ankstyvą žingsnį žmonijai atrandant ir pradedant suprasti atsitiktinumą bei tikimybinę Visatos prigimtį“, – publikacijoje rašo R. Maddenas.

Žinoma, išlieka tikimybė, kad šie artefaktai nebuvo kauliukai. R. Maddenas pripažįsta, jog objektai galėjo turėti ir kitų paskirčių, pavyzdžiui, būti naudojami būrimui. Vis dėlto, kaip teigiama tyrime, įrodymų, kad jie buvo skirti būtent žaidimams, šiuo metu esama daugiau.

„Šio darbo rezultatai leidžia manyti, kad kauliukai, atsitiktinumo žaidimai ir lošimai buvo nuolatinė Šiaurės Amerikos vietinių kultūros dalis – atlikusi svarbų vaidmenį socialinei integracijai – mažiausiai pastaruosius 12 tūkst. metų ir tai tęsiasi iki šių dienų“, – rašo R. Maddenas.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale American Antiquity.

Archeologai, bandydami naują skenavimo įrangą Egipto šiaurės vakarų Nilo deltoje, po senovinio miesto griuvėsiais aptiko mįslingą statinį.

Per beveik 6 tūkst. metų nuo įkūrimo miestas buvo vadinamas įvairiai. Senovės egiptiečiai jį vadino Per Vadžet, nes tai buvo vieta, skirta jų gyvatės deivei Vadžet. Graikų valdymo laikotarpiu, prasidėjusiu 305 m. pr. Kr., miestas buvo vadinamas Butu. Šiandien miesto griuvėsių vieta turi arabišką pavadinimą Tell el-Fara’in, reiškiantį „Faraonų kalvą“.

Ilgoje miesto istorijoje pastatai buvo statomi, griaunami ir perstatomi, kol maždaug VII a. po Kr. vietovė galutinai sunyko.

Per daugelį amžių susikaupę sluoksniai šią vietą daro itin patrauklią archeologams. Vis dėlto tradicinius kasinėjimus apsunkina dumblo nuosėdos, gruntinis vanduo, taip pat didelis teritorijos plotas ir gylis.

Pasitelkę modernias technologijas – palydovinį radarą ir elektrinės varžos tomografiją (ERT) – Kafrelsheikho universiteto (Egiptas) archeologo Mohamedo Abouarabo vadovaujami tyrėjai galėjo pažvelgti į žemės gelmes ir tiksliau nustatyti, kur verta pradėti kasinėjimus.

Naudodami 2018 m. radaro palydovo Sentinel-1 užfiksuotus vaizdus, komanda paviršiuje pastebėjo didelio masto anomalijas. Jos galėjo reikšti po žeme slypinčias struktūras, todėl mokslininkai nusprendė vietovę tirti detaliau.

Komanda atrinko 15 perspektyvių taškų vietoje, vadinamoje Kom C, ir ėmėsi ERT matavimų. Kiekviename taške į žemę buvo įrengti 24 nerūdijančio plieno elektrodai, sujungti 69 metrų ilgio kabeliu.

Elektrodai siunčia į gruntą elektros sroves, o pagal jų patiriamą varžą ar laidumą galima spręsti, kas yra po žeme – tai tarsi didelio masto „kompiuterinė tomografija“, tik atliekama pačiam gruntui.

Iš viso Kom C teritorijoje atlikti 1332 varžos matavimai atskleidė mįslingą, dalinai užpustytą molinių plytų statinį. Jo plotas – maždaug 25 x 20 metrų, o jis glūdi 3–6 metrų gylyje po sudužusios keramikos ir griuvėsių sluoksniais, susidariusiais vėlyvuoju romėnų bei Ptolemėjų laikotarpiu (apie 332 m. pr. Kr. – 395 m. po Kr.).

„3D inversijos algoritmai ypač veiksmingai leido išryškinti po žeme esančias molinių plytų sienas ir architektūrines struktūras, reikšmingai pagerindami mūsų supratimą apie vietovės formavimosi procesus“, – pažymi tyrėjai.

Vėlesni kasinėjimai patvirtino skenavimo rezultatus. Nustatyta, kad statiniui apie 2600 metų – jis datuojamas saitų laikotarpiu, t. y. 26-ąja ir paskutine senovės Egipto valdovų dinastija iki Persijos užkariavimo 525 m. pr. Kr.

Archeologai atkasė molinių plytų sienas ir aptiko amuletų bei kitų 26-osios dinastijos laikotarpio radinių. Tarp jų – išskirtinė hibridinė figūra, jungianti babuino, sakalo ir Patiko (nykštukinio dievo) bruožus.

Kituose amuletuose pavaizduotos labiau žinomos Egipto dievybės: Izidė, Horas, Taueret, taip pat ir Buto globėja deivė Vadžet.

Dėl gausių dvasinių ir ritualinių radinių mokslininkai įtaria, kad pastatas galėjo turėti religinę paskirtį.

„Amuletų, altoriaus ir kitų ritualinių objektų buvimas leidžia manyti, kad vietovė galėjo veikti kaip šventykla arba tam tikras religinės paskirties kompleksas, galbūt turėjęs ir laidojimo funkciją, arba kunigų rezidencija“, – rašoma tyrime.

„Tačiau šiame etape tiksliai nustatyti šių struktūrų paskirtį išlieka sudėtinga. Aiškesnis supratimas turėtų atsirasti tęsiant kasinėjimus ateinančiais sezonais“, – priduria autoriai.

Mokslininkai šį bandymą vadina itin sėkmingu ir planuoja technologiją taikyti dar gilesniuose, senesniuose vietovės sluoksniuose.

„Šio tyrimo rezultatai parodė, kad geofizinių matavimų ir nuotolinio stebėjimo duomenų derinimas yra veiksmingas ir leidžia labai tiksliai aptikti po žeme slypinčias gyvenvietes sudėtingame regione“, – teigia komanda.

„Mūsų radiniai leidžia manyti, kad, be jau žinomos šventyklos, po storu molio sluoksniu gali būti palaidota ir dar viena šventykla. Ji bus tiriama atliekant platesnio masto matavimus būsimuose tyrimuose“, – rašoma publikacijoje.

Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale Acta Geophysica.

Įvyko startas – žmonija vėl pradėjo kelionę Mėnulio link pirmą kartą per daugiau nei 50 metų.

Trečiadienį, 2026 m. balandžio 1 d., 22:35 UTC (18:35 EDT), iš „NASA“ Kenedžio kosmoso centro Floridoje sėkmingai pakilo raketa, į giliąją kosminę erdvę išsiųsdama astronautus pirmą kartą nuo „Apollo“ eros.

„Mes skrendame dėl savo šeimų“, – sakė misijos pilotas Victor Glover.

„Mes skrendame dėl savo komandos draugų“, – teigė misijos specialistė Christina Koch.

„Mes skrendame dėl visos žmonijos“, – pridūrė misijos specialistas Jeremy Hansen.

Keturių asmenų „Artemis II“ įgula oficialiai pradėjo maždaug 10 dienų truksiančią misiją: erdvėlaivis apskries Mėnulį ir grįš į Žemę.

Prognozuojama, kad ši kelionė žmones nuneš toliau nuo Žemės nei bet kada anksčiau, pagerinant 1970 m. „Apollo 13“ įgulos pasiektą rekordą.

Įskridus į Žemės orbitą, įgula pranešė: „Matome gražų Mėnulio tekėjimą. Skrendame tiesiai į jį.“ Planuojama, kad orbitoje erdvėlaivis praleis apie 23,5 valandos – per tą laiką astronautai atliks sistemų patikras ir pasiruoš tolesniam skrydžiui Mėnulio link.

„Artemis II“ misija žymi pirmą kartą, kai žmonės grįžta prie Mėnulio nuo tada, kai 1972 m. baigėsi „Apollo“ programa. Tai laikoma vienu svarbiausių žingsnių siekiant vėl išlaipinti astronautus Mėnulio paviršiuje.

„Prieš 53 metus žmonija paliko Mėnulį ir negrįžo. Dabar grįžtame“, – prieš startą spaudos konferencijoje sakė „NASA“ asocijuotasis administratorius Amit Kshatriya.

„Šis iššūkis – plėsti ribas – bus laimėtas… meistrų, inžinierių ir laisvų tautų pramonės, kuri kartu kuria tai, ko nė viena valstybė negali sukurti viena. Ir visiems vaikams, kurie stebi „Artemis II“, turite mus išgirsti: optimistinė ateities vizija nėra naivi. Ją galima pastatyti“, – pridūrė jis.

„Artemis II“ skrydžiu „NASA“ į Mėnulio orbitos trajektoriją „Orion“ erdvėlaivyje išsiuntė misijos vadą Reid Wiseman, pilotą Victor Glover ir misijos specialistus Christina Koch bei Jeremy Hansen. Tai pirmasis įgulos skrydis už žemosios Žemės orbitos ribų nuo „Apollo“ laikų.

Šis bandomasis skrydis yra pirmasis įgulos pakilimas naudojant „NASA“ „Space Launch System“ (SLS) raketą ir „Orion“ modulį. Pagrindinis tikslas – realiomis sąlygomis įvertinti, kaip veikia „Orion“, įskaitant gyvybės palaikymo, navigacijos ir ryšio sistemas. Iš esmės tai – generalinė repeticija būsimai misijai su nusileidimu Mėnulyje.

„Artemis I“ buvo beįgulis bandymas, skirtas išbandyti sistemų patikimumą ir pašalinti kuo daugiau rizikų dar prieš į erdvėlaivį įsodinant žmones. „Artemis II“ tapo kitu žingsniu, tačiau misija susidūrė su vėlavimais: pradinis vasario startas buvo atidėtas dėl skysto vandenilio nuotėkio, o vėliau nukeltas dar kartą dėl helio srauto problemos.

Planuojama, kad balandžio 6 d., kai „Orion“ skris už Mėnulio ir kurį laiką bus pasislėpęs nuo tiesioginio ryšio su Žeme, įgula turėtų pasiekti didžiausią atstumą žmonijos istorijoje – daugiau nei 400 171 km, taip pranokstant „Apollo 13“ rekordą.

„Tai – galimybė… nusiųsti mūsų įgulą toliau, nei kas nors yra buvęs anksčiau“, – prieš startą sakė vyriausioji skrydžio direktorė Emily Nelson.

Be erdvėlaivio sistemų bandymų, misija suteiks svarbių duomenų apie astronautų darbą giliojoje erdvėje ilgesnį laiką: nuo ryšio vėlavimų iki navigacijos už žemosios Žemės orbitos ribų, kur paprastai veikia Tarptautinė kosminė stotis.

Kitas programos etapas, „Artemis III“, šiuo metu numatytas 2027 m. Dar viena misija, „Artemis IV“, taikoma į 2028 m. pradžią. „NASA“ teigia, kad šių skrydžių tikslai apima pasirengimą įgulos nusileidimui netoli Mėnulio pietų ašigalio, kur astronautai atliktų mokslinius stebėjimus ir rinktų mėginius.

Vis dėlto tolesni planai priklauso nuo „Artemis II“ sėkmės – tai demonstracija, kad žmones galima patikimai nusiųsti Mėnulio link ir saugiai pargabenti namo.

„Tai neįtikėtinas momentas „Artemis“ kartai. Mes jaudinamės, esame pasiruošę ir judame pirmyn“, – sakė E. Nelson.

Remonto darbai Vienoje esančioje senoje viloje virto istorija, primenančia nuotykinį filmą. Viskas prasidėjo visai nekaltai – rūsyje, iš senų betoninių grindų, kyšojo lyno ar laido gabalas. Būtent jis ir atvedė santechniką prie vieno neįprasčiausių radinių šalyje.

Atsitiktinis radinys renovuojant seną vilą

Įvykis nutiko Penzingo rajone, kur buvo remontuojamas senos vilos rūsys. Santechnikas pastebėjo detalę, į kurią kiti darbininkai anksčiau numojo ranka: iš betono kyšojo lyno arba laido galas. Iš pradžių tai atrodė kaip niekuo neišsiskirianti senų komunikacijų liekana, tačiau vyras nusprendė patikrinti, kur jis veda.

Bandant jį ištraukti paaiškėjo, kad lynas tvirtai įtvirtintas grindyse. Smalsumas nugalėjo – santechnikas griebė įrankius ir pradėjo ardyti betoną. Po kurio laiko jis atsitrenkė į kietą objektą: giliai po grindimis buvo paslėpta metalinė dėžė. Ji buvo surūdijusi ir atrodė labai sena, lyg specialiai užkasta prieš daugelį metų.

Atidarius dėžę darbininką ištiko šokas. Viduje buvo dešimtys kilogramų auksinių monetų – manoma, apie 30 kilogramų. Ant kiekvienos jų buvo pavaizduotas Wolfgangas Amadeusas Mozartas, todėl ekspertai spėja, kad lobis gali būti iš laikotarpio iki Antrojo pasaulinio karo.

Monetos vertinamos milijonais

Radinio vertė, preliminariais skaičiavimais, siekia apie 2,4 mln. JAV dolerių (maždaug 2,2 mln. eurų). Keliama versija, kad lobį karo metais galėjo paslėpti turtingas savininkas, siekdamas apsaugoti turtą nuo konfiskavimo ar plėšimo. Vis dėlto iki šiol neaišku, kas tiksliai paslėpė skrynią ir kodėl niekada jos neatsiėmė.

Įdomu tai, kad šis atradimas galėjo taip ir neįvykti. Prieš kelias dienas tą patį lyną buvo pastebėjęs kitas darbuotojas, tačiau jam tai nepasirodė reikšminga. Tik santechniko atkaklumas ir noras išsiaiškinti, kas slepiasi po betonu, privedė prie lobio.

Ši istorija turi ir teisinę pusę. Pagal Austrijoje galiojančias taisykles tokie radiniai dalijami tarp nekilnojamojo turto savininko ir radėjo. Tai reiškia, kad santechnikas galėtų pretenduoti net į pusę vertės – suma, galinti akimirksniu paversti jį milijonieriumi.

Nors įvairių lobių žmonės kartais randa ir atsitiktinai, Vienos atvejis išsiskiria tiek radinio verte, tiek aplinkybėmis: auksas gulėjo didmiesčio centre, po storu betono sluoksniu, sename pastate. Pranešama, kad santechnikas kaip tik artėjo prie pensijos, tad toks netikėtas „priedas“ galėtų gerokai palengvinti jo ateitį.

Augalams ilgai buvo priskiriamas pasyvus „gyvos dekoracijos“ vaidmuo: jie auga, linksta į šviesą, kartais suskleidžia lapus, bet esą lieka tik fonu. Vis dėlto kuo atidžiau juos tiria mokslas, tuo aiškiau matyti, kad šis „fonas“ yra kur kas dinamiškesnis, jautresnis ir geriau organizuotas, nei įprasta manyti. Naujas tyrimas su mimoza drovia (Mimosa pudica) papildo šią istoriją intriguojančia detale: panašu, kad augalas geba sekti šviesos įvykių skaičių savo aplinkoje.

Žinoma, tai nereiškia, kad augalas „skaičiuoja“ kaip žmogus ar mintyse atlieka aritmetinius veiksmus. Kalbama apie subtilesnį, tačiau biologiniu požiūriu itin įdomų reiškinį: augalas, regis, skiria atskirus šviesos ir tamsos epizodus ir pritaiko judesius pagal jų seką, o ne vien pagal laiko tėkmę. Jei šie rezultatai pasitvirtins, tai būtų vienas pirmųjų eksperimentinių signalų, leidžiančių manyti, kad augalai gali enumeruoti įvykius, t. y. sekti jų skaičių kaip atskirus vienetus.

Šis atradimas dar kartą stumia ribą, ką laikome įmanoma be neuronų. Jei organizmas be smegenų gali užčiuopti dėsningumą, jį „įsiminti“ ir pakeisti elgesį pagal tą dėsningumą, tuomet įprastas pasakojimas, kad sudėtingas mokymasis yra išskirtinai nervų sistemų privilegija, tampa per ankštas.

Mimoza pradėjo „numatyti“ ritmą

Tyrėjai dirbo su mimoza drovia – augalu, garsėjančiu tuo, kad palietus suskleidžia lapus, tačiau taip pat natūraliai atveria ir užveria lapelius pagal paros ritmą. Eksperimento metu augalai buvo veikiami pasikartojančiu modeliu: dvi dienas kaitaliojosi šviesa ir tamsa, o trečią dieną tikėtina šviesa nepasirodydavo.

Po kelių ciklų augalai ėmė rodyti ryškesnį judesį tamsiomis valandomis prieš momentą, kai „turėjo“ pasirodyti šviesa, tačiau to nedarydavo tomis dienomis, kai pagal modelį šviesos ir neturėjo būti. Tai svarbi detalė, nes toks elgesys nepanašus į paprastą reakciją į esamą dirgiklį – augalas elgėsi kitaip dar iki laukiamo įvykio.

Dar daugiau – elgesio pokytis didėjo palaipsniui maždaug 15 dienų ir atitiko logaritminę kreivę: pradžioje pokytis buvo spartesnis, vėliau stabilizavosi. Toks dinamikos pobūdis primena mokymosi procesus, stebimus gyvūnų tyrimuose.

Augalų pasaulyje įprasta kalbėti apie hormonus, fotoreceptorius, tropizmus ir cirkadinius ritmus. Tačiau čia atsiranda užuomina į tai, kas panašu ne vien į fiziologinę reakciją, bet ir į patirties „organizavimą“: augalas neatrodo kaip pasyvus objektas, kurį stumdo šviesa, greičiau kaip sistema, kuri fiksuoja dėsningumus ir pradeda prognozuoti.

Sunkiausias klausimas: ar tai tik „vidinis laikrodis“, ar vis dėlto įvykių skaičiavimas?

Pirmas sveiko proto paaiškinimas paprastas: gal augalas nieko neskaičiuoja, o tiesiog paklūsta paros ritmui. Juk augalai puikiai „jaučia“ 24 valandų dienos ir nakties ciklą. Todėl tyrėjai mėgino atskirti šias dvi galimybes.

Pirmiausia jie sutrumpino ciklą nuo 24 iki 20 valandų. Augalai „nesugriuvo“ – gana greitai prisitaikė ir savo judesius suderino su nauju modeliu.

Vėliau mokslininkai ėmė atsitiktinai keisti atskirų ciklų trukmę po šviesa–šviesa–tamsa sekos, intervale nuo 10 iki 32 valandų. Jei augalas tiesiog „matuotų laiką“ kaip laikrodis, toks chaosas turėtų išsklaidyti rezultatą. Tačiau 12–24 valandų ribose pagrindinis dėsningumas vis dar buvo matomas: judesys buvo ryškesnis tą dieną, kai „turėjo“ pasirodyti šviesa, ir silpnesnis tą dieną, kai buvo numatyta tamsa. Tik už šių ribų elgesys pradėjo irti.

Tai dar neužveria klausimo galutinai, tačiau sustiprina interpretaciją, kad augalas gali sekti ne vien laiko trukmę, o pačių epizodų skaičių. Kitaip tariant, galbūt svarbu ne „praėjo 72 valandos“, o „tai jau trečias toks įvykis“. Žmogui skirtumas gali atrodyti subtilus, tačiau biologijai jis esminis, nes liečia informacijos kodavimą organizme be nervų sistemos.

„Intelekto“ sąvoka vilioja, bet čia reikalingas atsargumas

Tokiose vietose lengva perlenkti lazdą ir paskelbti, kad augalai „mąsto“, turi „atmintį“ ar yra „protingesni, nei manėme“. Patys autoriai pabrėžia, kad būtini papildomi pakartojimai ir kontroliniai bandymai. Tai nėra galutinis verdiktas ar biologijos „perversmas“, o veikiau stiprus, provokuojantis rezultatas.

Vis dėlto tyrimas kelia svarbių klausimų. Vien tai, kad panaši priklausomybė pasirodo augale be neuronų, skatina svarstyti, ar dalis procesų, kuriuos esame įpratę vadinti „mokymusi“, nebūtinai priklauso vien smegenims. Gali egzistuoti paprastesni, labiau išsklaidyti biologiniai būdai apdoroti dėsningumus – ląstelių ir audinių lygmeniu. Tyrėjai taip pat svarsto, kad panašūs gebėjimai galėtų pasireikšti ir kituose audiniuose, neturinčiuose neuronų.

Mokslas vis dažniau rodo, kad sudėtingumas gamtoje nebūtinai turi vieną centrą. Tai matyti tiek ląstelinių tinklų tyrimuose, tiek stebint gleivūnus, bakterijų kolonijas ar augalų elgseną. Esmė ne viską skubėti vadinti intelektu, o pripažinti, kad gamta turi daugiau nei vieną būdą įsiminti dėsningumus ir į juos reaguoti.