Category: Mokslas

2009 metais Islandijos Krafloje įvyko tai, ko geologai ir inžinieriai paprastai bet kokia kaina stengiasi išvengti – dėl milžiniškos rizikos. Vykdant geoterminį gręžinį pagal projektą „IDDP-1“, grąžtas, užuot pasiekęs itin įkaitusius hidroterminius skysčius, netikėtai pataikė į magmą. Ir ne kažkur giliai po kelių kilometrų uolienų sluoksniais, o maždaug kiek daugiau nei 2 kilometrų gylyje. Manoma, kad magmos temperatūra siekė apie 900 laipsnių.

Šaltų gręžimo skysčių kontaktas su įkaitusiu lydalu akimirksniu dalį magmos pavertė stikliška medžiaga. Iškeltos nuotrupos atrodė kaip niekuo neišsiskiriantys vulkaninio stiklo „traškučiai“, tačiau iš tiesų jos buvo gerokai vertingesnės – beveik tiesioginis aktyvios magminės sistemos mėginys iš Žemės plutos.

Įdomiausia tai, kad istorija nesibaigė avariniu pasitraukimu. Komanda gręžinio neatsisakė kaip nesėkmės, o bandė suprasti, ką iš tiesų „atvėrė“. Iš šio neplanuoto susidūrimo su magma vėliau gimė vienas karščiausių geoterminių gręžinių, kokie kada nors buvo bandomi. Bandymų metu gręžinys tiekė perkaitintą garą, kurio temperatūra siekė apie 452 laipsnius, esant labai aukštam slėgiui – tuo metu tai buvo karščiausias veikiantis geoterminis gręžinys.

Kas iš tiesų nutinka, kai grąžtas pataiko į magmą?

Intuityviai gali atrodyti, kad toks įvykis turėtų baigtis „holivudine“ scena – sprogimu, ugnies fontanu ir projekto pabaiga. Tačiau realybė pasirodė sudėtingesnė ir dėl to dar įdomesnė. Krafloje magma nešovė į viršų kaip lava iš prakiurusio indo. Vietoj to įvyko staigus itin karšto lydalo kontaktas su gręžimo skysčiu: dalis medžiagos greitai atvėso ir virto vulkaniniu stiklu.

Tuo pat metu gręžinys pateko į ypač pavojingą zoną, kur susiduria ekstremalios temperatūros, agresyvi cheminė aplinka ir didžiulė apkrova visai infrastruktūrai. Svarbu suprasti skirtumą: pats „prisilietimas“ prie magmos nebūtinai reiškia neišvengiamą išsiveržimą, tačiau jis atveria sistemą, kuri jau nebėra įprastas geoterminis gręžinys.

Tai tampa darbu su nestabilia medžiaga, kuri išskiria dujas, keičia klampumą, o chemiškai gali būti itin arši vamzdžiams, cementui ir paviršiaus įrangai. „IDDP-1“ atveju garuose buvo komponentų, kurie skatino įrangos koroziją ir eroziją.

Būtent todėl šis incidentas tapo toks vertingas moksliškai. Dažniausiai magmą tyrinėjame netiesiogiai: analizuodami jau sustingusias uolienas, stebėdami išsiveržimus, seismiką ar grunto deformacijas. Čia mokslininkai gavo retą galimybę pažvelgti į magmą, esančią Žemės plutoje palyginti nedideliame gylyje. Tai tarsi skirtumas tarp pelenų apžiūros po gaisro ir žvilgsnio į židinį, kai ugnis dar rusena.

Naujausias posūkis: vulkaninis stiklas nepasako visos tiesos

Naujesnės šių stiklinių nuotrupų analizės atskleidė, kad net tokia išskirtinė „mėginio“ forma gali klaidinti. Tyrėjai nustatė, jog stiklas, susidaręs pataikius į magmą, neišsaugojo tikslaus tuometinių sąlygų „atspaudo“ po žeme. Problema ta, kad magma spėjo sureaguoti į patį gręžimą dar prieš visiškai sustingdama.

Vėsimo metu iš magmos pradėjo šalintis dujos, o tai iškraipė pradinę cheminę informaciją. Iš pirmo žvilgsnio vulkaninis stiklas turėtų būti idealus archyvas, nes greitas atšalimas tarsi „užfiksuoja“ būseną. Tačiau paaiškėjo, kad tarp momento, kai magma buvo pažeista, ir jos pilno virtimo stiklu praeina pakankamai laiko svarbiems pokyčiams įvykti. Manoma, kad dujų pasišalinimas galėjo tęstis kelias minutes, kol medžiaga galutinai tapo stikliška.

Tai reiškia, kad tokius mėginius reikia „skaityti“ kitaip: ne kaip idealią nuotrauką iš ugnikalnio vidaus, o veikiau kaip svarbiausiu momentu šiek tiek sulietą kadrą. Informacijos jame vis tiek daug, tik būtina atskirti tai, kas yra natūrali magmos būsena, nuo žmogaus intervencijos sukelto efekto. Šiuo požiūriu gręžinys ne tik „pažvelgė“ į magmą – jis pats tapo istorijos dalimi, kurią vėliau bandyta atkurti.

Ateities energija ar žaidimas su ugnimi po Žemės pluta?

Islandijos atvejis kursto ne vien geologų smalsumą. Jau seniai žinoma, kad itin karšti skysčiai ir garai netoli magmos galėtų suteikti gerokai daugiau energijos nei įprasti geoterminiai gręžiniai. Tokie projektai kaip „IDDP“ modeliuoja, kad energijos gamyba iš superkarštų sistemų galėtų būti kelis kartus didesnė nei iš konvencinių geoterminių išteklių.

Tačiau kuo arčiau magmos, tuo labiau kyla ne tik temperatūros, bet ir techninė bei geologinė rizika. Tenka susidurti su agresyvia chemija, uolienų deformacijomis, aušinimo skysčių praradimu, korozija ir klausimu, kaip pati sistema reaguoja į gręžimą. Vėlesni Krafloje atlikti darbai rodė, kad intervencija magmos zonoje gali sukelti terminį uolienų skilinėjimą ir keisti vietinę hidroterminę sistemą.

Dėl to Krafla šiandien yra daugiau nei geologinė istorija. Ji tapo bandymų poligonu, kuriame sprendžiama, ar įmanoma kada nors saugiai ir prasmingai panaudoti šilumą iš pačios magmos kaimynystės. Aplink Krafla Magma Testbed vykdomi projektai rodo, kad šis įvykis jau nebevertinamas kaip vienkartinis incidentas – greičiau kaip naujos, itin drąsios geotermijos krypties pradžia.

Kalmarai ir sepijos šiandien atrodo tarsi puikiai prisitaikę prie šiuolaikinio vandenyno: greiti, gudrūs, gebantys akimirksniu keisti išvaizdą. Žvelgiant į jų spalvas ir odos raštus, sunku atsikratyti įspūdžio, kad evoliucija čia leido sau daugiau kūrybinės laisvės. Vis dėlto nauji duomenys rodo, jog jų kelias į sėkmę nebuvo nuolatinis veržlus žygis pirmyn. Priešingai – ilgą laiką jų istorija buvo tyli, gili ir atsargi.

Nauja genomų analizė leidžia manyti, kad šiuolaikinių aštuonkojų giminaičių grupės, kuriai priskiriami ir kalmarai bei sepijos, protėviai atsirado maždaug prieš 100 mln. metų giliavandeniuose vandenyse. Tuomet dar neįvyko staigus formų ir rūšių „sprogimas“: pagrindinės evoliucinės linijos jau egzistavo, tačiau ryškesnis jų įvairėjimas, panašu, pagreitėjo tik po didžiojo išnykimo kreidos ir paleogeno sandūroje, prieš maždaug 66 mln. metų.

Tyrimo autoriai šį modelį apibūdina kaip „ilgo dagčio“ scenarijų: uždegimas įvyko anksti, bet tikrasis biologinės įvairovės „sprogimas“ atėjo gerokai vėliau. Tai keičia įprastą pasakojimą apie evoliuciją, kur dažnai įsivaizduojame, kad sėkmė ateina iš karto – vos atsiradusi nauja forma greitai užkariauja pasaulį. Šiuo atveju pirmiausia buvo išlikimas, po to ilgas laukimas, o tik vėliau – ryškus iškilimas.

Giliavandenis vandenynas buvo ne pakraštys, o prieglobstis

Esminė šios istorijos dalis – vieta, kur viskas prasidėjo. Vis daugiau požymių rodo, kad ankstyvoji šių gyvūnų evoliucija vyko ne prie krantų ir ne seklumose, o vandenyno gelmėse. Populiarioje vaizduotėje gelmės dažnai atrodo kaip biologinis pasaulio kraštas: tamsa, didžiulis slėgis ir menkas maisto kiekis. Tačiau kai kurioms gyvybės linijoms tokia aplinka gali būti ne dykynė, o saugus bunkeris.

Pagal siūlomą scenarijų būtent giliavandenės buveinės galėjo suteikti kalmarų ir sepių protėviams pranašumą globalios krizės metu kreidos pabaigoje. Seklios jūros tuo laikotarpiu tapo ypač nedraugiškos: vandenynų rūgštėjimas ir staigūs aplinkos pokyčiai smarkiai smogė pakrančių ekosistemoms. Tuo tarpu gelmėse galėjo išlikti stabilesnės, geriau deguonimi aprūpintos „salos“, veikiančios kaip prieglobstis.

Paradoksalu, bet atšiauria laikoma vieta galėjo būti saugesnė nei, atrodytų, „svetingesnės“ pakrančių zonos. Kai planetos paviršius patyrė biologinį sukrėtimą, vandenyno gelmės galėjo tapti tykia laukimo erdve toms linijoms, kurios vėliau pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis.

Vidinė kriauklė – dar vienas svarbus pėdsakas

Dar vienas įdomus tyrimo aspektas – vidinės kriauklės reikšmė. Šiuolaikinių sepių vidinė kriauklė vadinama sepiostanu, daugeliui kalmarų ji primena ploną „gladijų“, o kai kurioms rūšims įgauna dar keistesnes formas. Kai kur ji būna gerokai sumažėjusi arba beveik išnykusi. Nepaisant šios įvairovės, pats vidinės kriauklės išlikimas yra svarbi evoliucinė užuomina.

Jeigu vėlyvojoje kreidoje seklūs, labiau rūgštūs vandenys iš tiesų buvo ypač nepalankūs kalkinėms struktūroms, tai skirtingų vidinės kriauklės formų išlaikymas gali paremti prielaidą apie gilesnę, labiau apsaugotą šių gyvūnų kilmę. Tai nėra vien anatomijos smulkmena – greičiau subtilus aplinkos „parašas“, rodantis, kur tam tikra linija turėjo daugiau šansų išlikti.

Po masinio išnykimo kreidos ir paleogeno sandūroje planeta iš karto negrįžo į pusiausvyrą. Ekosistemų atsikūrimas užtruko, tačiau ilgainiui atsirado naujų ekologinių nišų, o rifai ir seklieji vandenys vėl ėmė teikti daugiau galimybių gyvybei. Būtent tuomet daugelis kalmarų ir sepių linijų, tikėtina, pradėjo judėti į seklesnius ir pakrančių vandenis, o kartu prasidėjo spartesnė jų įvairovės raida.

Tai padeda suprasti, kodėl šie gyvūnai šiandien yra tokie įvairūs, nors jų fosilijų įrašas gana skurdus. Pirmiausia įvyko ankstyvas pagrindinių linijų atsiskyrimas, tačiau ilgą laiką tai nedavė ryškaus „spektaklio“, kurį dabar siejame su jų ekologine sėkme. Tik vėliau, kai pakrančių ekosistemos vėl tapo palankios naujiems „gyventojams“, evoliucija smarkiai pagreitėjo.

Genomai padėjo sutvarkyti senas painiavas

Tyrimas svarbus ir dėl kitos priežasties: jis padeda sutvarkyti evoliucinį medį grupės, kuri mokslininkams seniai kėlė problemų. Fosilijų duomenų nedaug, kai kurie sandaros požymiai gali klaidinti, o galvakojų genomai yra dideli ir sudėtingi analizuoti. Vis dėlto plačių genominių duomenų sujungimas su naujai ištirtais kelių svarbių rūšių genomais leido sudaryti nuoseklesnį vaizdą.

Ypač reikšmingos pasirodė rūšys, kurios iki šiol sistematikams buvo tarsi biologinės mįslės. Tarp jų – spirulinis kalmaras, turintis neįprastą spiralės formos vidinę kriauklę. Būtent tokie „keistuoliai“ dažniausiai labiausiai klaidina klasifikaciją, nes atrodo lyg evoliucijos paraštė, parašyta visai kitokiu šriftu nei likęs tekstas.

Kiek iš tiesų reikia archeologams, kad atskleistų senųjų civilizacijų paslaptis? Pompėjos gyventojų kasdienybę ir religinius įpročius netikėtai nušvietė, regis, menkas dalykas – pelenų likučiai mažose ritualinėse smilkyklėse. Būtent jie leido atkurti ne tik tai, kas buvo deginama namų altoriuose, bet ir kvapus, lydėjusius apeigas. Be to, radiniai pateikė įrodymų apie prieš du tūkstančius metų egzistavusią plačią prekybos sistemą, primenančią šiandieninę globalizaciją.

Prekybos tinklai ir kasdienybė – nauji faktai apie Pompėją

Proveržį lėmė pelenų, išlikusių nedideliuose ritualiniuose indeliuose, rastuose Pompėjos namų altoriuose, analizė. Vezuvijaus išsiveržimas 79 metais šias medžiagas konservavo beveik nepažeistas – tarsi unikalias laiko kapsules. Dėl to šiuolaikiniai tyrėjai pirmą kartą galėjo tiksliai nustatyti, kas iš tikrųjų buvo deginama per kasdienius religinius ritualus.

Tyrimai parodė, kad Pompėjos gyventojai naudojo ne vien vietines medžiagas – medieną ar žoleles. Pelenuose aptikta ir egzotinių medžiagų pėdsakų: aromatinių sakų, greičiausiai atkeliavusių iš tropinių Afrikos arba Azijos regionų. Tai laikoma pirmuoju tiesioginiu archeologiniu įrodymu, kad importuojami smilkalai buvo naudojami romėnų namų ritualuose.

Šie duomenys keičia įprastą Pompėjos vaizdinį. Miestas, dažnai laikomas tipiška, provincinio pobūdžio romėnų gyvenviete, iš tiesų buvo įtrauktas į plačias prekybos grandines, apėmusias Europą, Afriką ir Aziją. Tokios prekės kaip smilkalai, prieskoniai ar sakai keliavo didžiulius atstumus ir galiausiai pasiekdavo net paprastų miestiečių namus.

Ne provincijos kampelis, o svarbi senovės prekybos grandis

Ne mažiau įdomūs buvo cheminės analizės rezultatai, viename iš indų parodę vyno produktų pėdsakus. Tai leidžia manyti, kad ritualų metu buvo ne tik smilkoma, bet ir naudojamas vynas kaip auka dievams. Tokios praktikos minimos rašytiniuose šaltiniuose ir vaizduojamos ikonografijoje, tačiau iki šiol trūko aiškaus materialaus patvirtinimo.

Šie tyrimai siejami su vadinamąja sensorine archeologija, kurios tikslas – atkurti praeities žmonių patirtis ne tik per daiktus ar veiksmus, bet ir per pojūčius: kvapus, skonius, kasdienio gyvenimo „foną“. Taikydami pažangius metodus, įskaitant biomolekulinę ir mikroskopinę analizę, mokslininkai aptiko plika akimi nematomų medžiagų pėdsakų ir nustatė, ar jos buvo degintos.

Radiniai taip pat primena, kaip glaudžiai senovėje buvo susipynę kasdienis gyvenimas ir religija. Namų altoriuose, vadinamuosiuose larariumuose, žmonės garbino globėjiškas dievybes, aukodami maistą, vyną ir smilkalus. Pelenų analizė ne tik patvirtino šiuos papročius, bet ir leido priartėti prie jų materialios bei pojūtinės pusės.

Ypač reikšminga tai, kad tyrimai sustiprina mintį: globalizacija nėra vien modernių laikų reiškinys. Jau prieš du tūkstančius metų veikė sudėtingi prekybos tinklai, leidę prekėms ir idėjoms judėti tarp žemynų – o jų atgarsiai šiandien aptinkami net pelenų grūdeliais virtusiuose kasdienybės likučiuose.

Šaltinis: Ciuricho universitetas

DNR tyrimai, atlikti su vienu garsiausių krikščionybės artefaktų, iš naujo įplieskė diskusijas apie jo kilmę. Turino drobulė – lininis audeklas, kuriuo, kaip teigiama, po nukryžiavimo buvo apgaubtas Jėzaus kūnas – jau dešimtmečius kelia mokslininkų ginčus. Naujausia genetinė analizė pateikė netikėtą užuominą apie šio audinio kelią.

Turino drobulė – vienas svarbiausių krikščionybės artefaktų

Tyrėjai išanalizavo biologinius pėdsakus, aptiktus drobulės pluoštuose, pasitelkdami mėginius, surinktus dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Rezultatai parodė itin sudėtingą DNR mišinį: jame rasta ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų bei augalų genetinės medžiagos.

Didžiausią nuostabą sukėlė tai, kad reikšminga dalis žmogaus DNR siejama su Indijos subkontinentu. Kai kurių analizių duomenimis, tokios kilmės genetiniai pėdsakai gali sudaryti iki maždaug 40 proc.

Šis faktas paskatino hipotezę, jog audinys galėjo būti pagamintas Indijoje arba bent jau kažkuriuo savo istorijos etapu turėjo kontaktą su šiuo regionu. Mokslininkai neatmeta, kad drobulei austas linas galėjo būti kilęs iš Indo slėnio apylinkių arba į Europą patekęs senoviniais prekybos keliais.

Kartu aptikta ir daugybė DNR pėdsakų iš kitų pasaulio vietų, įskaitant Artimuosius Rytus bei Viduržemio jūros regioną. Tyrėjų komanda taip pat identifikavo mikroorganizmus, būdingus aplinkoms, panašioms į Negyvosios jūros apylinkes. Tai galėtų reikšti, kad audeklas iš tiesų yra buvęs tokiuose kraštuose.

Praktikoje tai rodo viena: drobulė per šimtmečius turėjo kontaktą su daugybe žmonių ir skirtingų aplinkų, todėl nustatyti vienintelę, pirminę jos kilmės vietą yra itin sudėtinga.

Užteršti mėginiai ar svarbus kilmės įrodymas?

Ant audinio rasta ir įvairių gyvūnų DNR – nuo naminių iki laukinių rūšių, taip pat gausu augalų pėdsakų. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia įvairovė greičiau liudija ilgą eksponavimo bei nuolatinio lietimo istoriją, o ne aiškiai nurodo vieną konkrečią vietą, kurioje drobulė galėjo būti sukurta.

Vis dėlto nauji rezultatai ginčų neužbaigia – kai kurių tyrėjų vertinimu, jie netgi juos paaštrina. Skeptikai pabrėžia, kad skirtingų regionų DNR buvimas gali būti vėlesnės taršos pasekmė: per šimtmečius drobulė buvo saugoma įvairiomis sąlygomis, tiriama, ją lietė piligrimai ir mokslininkai, tad genetiniai pėdsakai galėjo „susikaupti“ laikui bėgant.

Be to, 1988 metais atliktas radiokarboninis datavimas rodė, kad drobulė galėjo būti pagaminta viduramžiais – XIII–XIV amžiuje. Toks rezultatas silpnino jos tiesioginį ryšį su Jėzaus laikais. Nors ir šie duomenys ne kartą buvo kritikuoti bei ginčijami, jie iki šiol išlieka vienu svarbiausių atskaitos taškų šioje diskusijoje.

Taigi naujausi tyrimai nepateikia vienareikšmio atsakymo. Jie greičiau parodo, kokia sudėtinga yra šio artefakto istorija. Šiandien Turino drobulė vis dažniau vertinama ne tik kaip religinė relikvija, bet ir kaip savotiškas biologinis archyvas – šimtmečius kauptas skirtingų kultūrų, žmonių ir aplinkų sąlyčio pėdsakų rinkinys.

Šaltiniai: „Vatican News“, „New York Post“.

Mers-les-Bains – nedidelis miestelis prie Lamanšo sąsiaurio, dar visai neseniai buvęs nuošalyje nuo pagrindinių turizmo srautų. Tačiau pastaruoju metu jis vis dažniau patraukia keliautojų dėmesį. Lyginant su garsiais Prancūzijos kurortais, Mers-les-Bains išsiskiria autentiškumu ir ramybe – čia nerasite Azūro pakrantei būdingų minių. Vietoj to atsiveria erdvė, kurioje, nors turizmas ir auga, miesteliui pavyksta išsaugoti vietos dvasią.

Labiausiai atpažįstamas Mers-les-Bains bruožas – spalvingos Belle Époque laikotarpio vilos. Jų dekoratyvūs fasadai ir įvairi stilistika sudaro darnų istorinį užstatymą, traukiantį architektūros ir fotografijos mėgėjus. Pasivaikščiojimas pakrantės promenada leidžia grožėtis ne tik senoviniais pastatais, bet ir natūraliais pakrantės vaizdais. Verta dėmesio ir netoliese esantys Le Tréport bei Eu – kartu su Mers-les-Bains jie sudaro vadinamuosius tris seserinius miestus.

XIX amžiuje, atradus jūros maudynių naudą sveikatai, į šiuos tris miestus pradėjo plūsti poilsiautojai. Tai ilgainiui paskatino turizmo infrastruktūros plėtrą: atsirado geležinkelio stotis, o taip pat buvo pastatyta beveik 600 vilų. Įdomu tai, kad kuo arčiau Le Tréport, tuo drąsesni tampa pastatų projektai. Ši vieta stebina spalvomis ir neįprastomis formomis, įkvėptomis įvairių architektūros stilių.

Vienas didžiausių miestelio privalumų – jo vieta. Mers-les-Bains įsikūręs prie įspūdingų skardžių, kurie žavi bet kuriuo paros metu. Jie pakyla iki 106 metrų virš jūros lygio. Lamanšo vaizdai traukia fotografus ir visus, kurie ieško ryšio su gamta. Šiaurietiškas, griežtesnis kraštovaizdis ryškiai skiriasi nuo įprastų saulėtų Prancūzijos kurortų, todėl čia galima patirti autentišką susitikimą su laukine pakrante.

Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie mėgsta ilgus, ramius pasivaikščiojimus. Oro sąlygos Mers-les-Bains pakrantėje gali kisti valanda iš valandos, kurdamos savitą nuotaiką. Apsilankius Cordries rajone, kur stovi buvę žvejų nameliai, vos apie 3 metrų pločio, verta žvilgtelėti į greta esančią pakrantę. Skardis atrodo vaizdingai, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atsiskleidžia įdomi detalė – tunelyje įrengtas funikulierius, kuriuo galima lengvai pakilti į viršų.

Didžiausias Mers-les-Bains pranašumas – išlaikyta pusiausvyra tarp turizmo ir autentiškumo. Miestelis siūlo ramų pajūrio gyvenimą be perteklinės komercializacijos. Be to, vilioja vietine gastronomija, paremta šviežiomis jūros gėrybėmis. Mers-les-Bains sulaukia vis daugiau keliautojų dėmesio, siūlydamas įdomią alternatyvą perpildytiems, itin populiariems kurortams.

Šios pilies statyba buvo turtingo bankininko Stephano von Sartero svajonė ir vizija. Turtus jis susikrovė Paryžiaus biržoje, o barono titulą, nors kilmingas nebuvo, gavo garbės tvarka. „Pasakų pilis“ turėjo atspindėti ne tik Sartero socialinį statusą, bet ir jo susižavėjimą viduramžių riterių legendomis bei to laikotarpio architektūra, kuri baronui atrodė romantiškas idealas.

Vieta rezidencijai buvo pasirinkta ant Drachenfels – „Drakono uolos“ virš Reino. Ji garsėjo legenda apie drakoną Fafnirą, kurį nugalėjo Zygfridas viduramžių herojiškame epe „Giesmė apie Nibelungus“. Tad nenuostabu, kad ambicingas bankininkas siekė sukurti simbolinę, prestižo ir įspūdžio kupiną erdvę, apgaubtą mitinės istorijos. Vis dėlto verta paminėti, kad Stephanas von Sarteras Drachenburgo pilyje taip ir neapsigyveno.

Didinga neoromantinė pilis buvo statoma 1882–1884 metais. Projektą rengė architektai Ernstas von Ihne ir Carlas Schlösseris – jie sukūrė eklektišką rūmų tipo rezidenciją, primenančią gotikines riterių pilis, su neogotikos, neorenesanso ir romaninio stiliaus elementais. Įdomu tai, kad Drachenburgo pilis buvo itin moderniai įrengta: joje veikė centrinis šildymas, vandentiekis ir elektros instaliacija.

Kas nutiko niekada negyventai „pasakų piliai“? Po Sartero rezidencija ne kartą keitė savininkus ir pamažu prarado spindesį – buvo paversta internatu, mokymų centru, o po 1945 metų virto griuvėsiais. Tik 10-ajame XX amžiaus dešimtmetyje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė pradėjo Drachenburgo pilies restauraciją. Šiandien ji laikoma viena didžiausių regiono lankytinų vietų.

Romantiška Drachenburgo pilies atsiradimo istorija iki šiol traukia turistus ir istorijos bei architektūros mėgėjus. Puošnūs fasadai, bokštai, bokšteliai ir frontonai slepia įspūdingą interjerą. Kiekviena erdvė buvo kuriama su nuorodomis į mitologiją, konkrečias istorijas ar meną. Dabar čia galima išvysti sienų tapybą, medžio apdailą, vitražus, reprezentacines sales, įskaitant Riterių salę, taip pat restauruotus baldus.

Tačiau bene įspūdingiausia pilies pramoga – terasos ir apžvalgos aikštelės. Iš jų atsiveria Reino panorama, matyti Königswinter miestas ir Siebengebirge kalnai.

NASA pirmadienį pradėjo atgalinį skaičiavimą pirmajam žmonijos skrydžiui į Mėnulį per pastaruosius 53 metus.

32 aukštų „Space Launch System“ raketa trečiadienio vakarą turėtų pakilti su keturiais astronautais. Po paros Žemės orbitoje jų kapsulė „Orion“ leisis į kelionę Mėnulio link ir grįš atgal – be jokių sustojimų, tik apskriejant Mėnulį ir apsisukant atgal.

Beveik 10 dienų truksianti misija turėtų baigtis nusileidimu į Ramųjį vandenyną.

„Mūsų komanda labai sunkiai dirbo, kad pasiektume šią akimirką“, – sakė skrydžio direktorius Charlie Blackwell-Thompson.

„Šiuo metu visi požymiai rodo, kad esame puikios formos“, – pridūrė jis.

Misijos vadovai teigė, kad po naujausio remonto etapo raketos būklė yra gera, o sinoptikai prognozuoja palankias oro sąlygas startui.

„Artemis II“ misija turėjo įvykti dar vasarį, tačiau ją sustabdė vandenilio kuro nuotėkiai. Problemas pavyko pašalinti, tačiau vėliau užsikimšo helio slėgio linija, dėl ko praėjusio mėnesio pabaigoje raketą teko grąžinti į angarą.

Į starto aikštelę raketa sugrįžo prieš pusantros savaitės, o JAV ir Kanados įgula penktadienį atvyko į paleidimo vietą.

Skirtingai nei „Apollo“ programa, kuri 1968–1972 m. į Mėnulį siuntė tik vyrus, „Artemis“ debiutinėje įguloje yra moteris, nebaltasis astronautas ir ne JAV pilietis.

Pilotas Victor Glover savaitgalį sakė, kad nori, jog jaunimas pamatytų jų komandą ir pagalvotų apie platesnes galimybes ateities kartoms.

Tuo pačiu jis pabrėžė, jog laukia dienos, kai nebereikės akcentuoti „pirmų kartų“, o kosmoso tyrinėjimas taps visų žmonių istorijos dalimi.

NASA turi pirmąsias šešias balandžio dienas „Artemis II“ startui, po to planuojama pertrauka iki mėnesio pabaigos.

Pirmykštės juodosios skylės (angl. PBH) – ypatinga juodųjų skylių rūšis, kuri, mokslininkų manymu, galėjo susiformuoti iš itin tankių subatominių medžiagos sankaupų vos per pirmąją sekundę po Didžiojo sprogimo. Naujas tyrimas skelbia, kad gali būti užfiksuotas pirmasis tiesioginis tokio objekto stebėjimas.

Nors galutiniams įrodymams gali prireikti metų, pati galimybė laikoma itin jaudinančia.

Įprastai juodosios skylės atsiranda, kai žvaigždė žūsta supernovos sprogime ir jos branduolys subliūkšta. Tačiau jau seniai svarstoma, kad pirmykštės juodosios skylės galėjo egzistuoti pačioje Visatos pradžioje – joms nereikėjo žvaigždės kaip „pradinės medžiagos“. Ilgą laiką tai buvo tik teorija, tačiau pastaraisiais metais daugėja užuominų, kurios leidžia manyti, kad tokie objektai gali būti realūs.

Dabar Majamio universiteto astrofizikai Alberto Magaraggia ir Nico Cappelluti praneša aptikę dar vieną galimą pirmykštės juodosios skylės kandidatą, pasitelkę Lazerinį interferometrinį gravitacinių bangų observatorijų tinklą „LIGO“, veikiantį dviejose vietose – Vašingtone ir Luizianoje.

„LIGO“ fiksuojamos gravitacinės bangos yra erdvėlaikio „raibuliai“, galintys kilti susidūrus dviem juodosioms skylėms. Tyrėjų analizuotas signalas rodė susidūrimą, kurio metu vieno objekto masė buvo mažesnė nei Saulės masė. Tai ypač svarbu, nes toks „posaulės“ masės objektas galėtų būti būtent pirmykštė juodoji skylė.

„Dažniausiai juodosios skylės susidaro po supernovos – masyvios žvaigždės mirties, – teigia N. Cappelluti. – Todėl jų masė gali svyruoti nuo kelių Saulės masių iki milijardų Saulės masių.“

Pasak mokslininkų, pirmykštės juodosios skylės turėtų būti gerokai mažesnės masės.

„Manome, kad mūsų tyrimas padės patvirtinti, jog [pirmykštės juodosios skylės] iš tiesų egzistuoja“, – sako N. Cappelluti.

Vis dėlto, norint tvirtai atsakyti, reikės papildomų tyrimų: signalą, pavadintą S251112cm, dar būtina išsamiau išanalizuoti. Tačiau, tyrėjų teigimu, pirmykštės juodosios skylės, kurios masė mažesnė nei Saulės, egzistavimas šiuo metu yra labiausiai tikėtinas paaiškinimas.

A. Magaraggia ir N. Cappelluti taip pat skaičiavo, kokio dažnio pirmykščių juodųjų skylių būtų galima tikėtis Visatoje, ir kaip dažnai jas teoriškai galėtų užfiksuoti „LIGO“. Šie skaičiavimai esą dera su duomenimis, kuriuos „LIGO“ renka nuo 2015 metų, kai pirmą kartą pradėjo aptikti gravitacines bangas.

„Bandėme įvertinti, kiek pirmykščių juodųjų skylių galėtų egzistuoti Visatoje ir kiek jų turėtų būti pajėgus aptikti „LIGO“, – teigia A. Magaraggia. – Mūsų rezultatai nuteikia optimistiškai. Prognozuojame, kad posaulės masės juodosios skylės, panašios į tą, kurią galėjo užfiksuoti „LIGO“, turėtų būti retos, ir tai atitinka tai, kaip retai iki šiol buvo stebėti tokie įvykiai.“

Kaip ir įprastos juodosios skylės, pirmykštės neleidžia iš jų pabėgti šviesai, todėl jas aptikti labai sunku. Be to, manoma, kad jos gali būti mažesnės už kitas juodąsias skyles – kai kuriais atvejais net prilygti asteroidų dydžiui.

Pridėjus dar ir tai, kad kalbama apie įvykius prieš milijardus metų, toks aptikimas prilygsta adatos paieškai kosminėje šieno kupetoje. Vis dėlto, jei pirmykštes juodąsias skyles pavyktų patikimai identifikuoti ir „sukataloguoti“, jos galėtų padėti paaiškinti kitą didžiulę kosmologijos mįslę – tamsiąją medžiagą.

Tamsioji medžiaga taip pat yra hipotetinė: tiesiogiai jos nematome, tačiau astrofizikai mano, kad ji gali sudaryti apie 85 proc. Visatos masės ir būti atsakinga už tai, kad kosminės struktūros laikytųsi kartu. Nors jos neįmanoma stebėti tiesiogiai, jos egzistavimą išduoda erdvės ir laiko elgsena.

Ekspertų manymu, pirmykštės juodosios skylės galėtų sudaryti didelę, o gal net ir didžiąją tamsiosios medžiagos dalį. Teoriškai jų turėjo būti neįtikėtinai daug: jos galėjo prasidėti nuo itin mažų dydžių ir ilgainiui „pasklisti“ po erdvės platybes.

Norint galutinai patvirtinti jų egzistavimą, reikės aptikti daugiau tokių objektų. Tikimasi, kad tai taps vis labiau įmanoma tobulinant „LIGO“ ir įjungiant naujus prietaisus, pavyzdžiui, Europos kosmoso agentūros projektą „Interferometer Space Antenna“ (LISA) – gravitacinių bangų detektorių, kurį planuojama paleisti 2035 metais.

„LIGO“ užfiksavo labai stiprių įrodymų, kad tokio tipo juodosios skylės egzistuoja, tačiau norint gauti neginčijamą patvirtinimą, reikės aptikti dar vieną tokį signalą – arba net kelis, – teigia N. Cappelluti. – Aišku viena: atmesti jų realumo nebegalime.“

Tyrimą planuojama publikuoti būsimame žurnalo The Astrophysical Journal numeryje.

Gali būti, kad pagaliau paaiškėjo, kas pirmą kartą „įjungė šviesą“ ankstyvojoje Visatoje, vadinamuoju kosminės aušros laikotarpiu.

Remiantis „Hubble“ ir Jameso Webbo kosminio teleskopo (JWST) duomenimis, lemiamą vaidmenį atliko mažos nykštukinės galaktikos: jos sužibo, o jų spinduliuotė padėjo prasklaidyti tarpgalaktinėje erdvėje tvyrojusį neutraliojo vandenilio „rūką“. Tyrimas publikuotas 2024 m. vasarį žurnale „Nature“.

„Šis atradimas atskleidžia itin blankių galaktikų esminį vaidmenį ankstyvosios Visatos raidoje. Jos skleidžia jonizuojančius fotonus, kurie kosminės rejonizacijos metu neutralų vandenilį paverčia jonizuota plazma. Tai parodo, kaip svarbu suprasti mažos masės galaktikų reikšmę formuojant Visatos istoriją“, – teigė astrofizikė Iryna Chemerynska iš „Institut d’Astrophysique de Paris“.

Ankstyviausiuose Visatos etapuose, netrukus po Didžiojo sprogimo, erdvę užpildė karšta, tanki jonizuotos plazmos migla. Šviesa per ją beveik nesklido: fotonai sklaidėsi nuo laisvų elektronų, todėl Visata atrodė tamsi.

Vėliau, Visatai vėstant, maždaug po 300 tūkst. metų protonai ir elektronai ėmė jungtis, susiformavo neutralus vandenilis (taip pat nedidelis kiekis helio). Dauguma šviesos bangos ilgių per šią neutralią terpę galėjo sklisti, tačiau trūko pačių šviesos šaltinių. Vis dėlto iš vandenilio ir helio gimė pirmosios žvaigždės.

Pirmųjų žvaigždžių spinduliuotė buvo pakankamai stipri, kad „nuplėštų“ elektronus nuo atomų branduolių ir vėl jonizuotų dujas. Tuo metu Visata jau buvo smarkiai išsiplėtusi, todėl dujos tapo retos ir nebegalėjo sulaikyti šviesos.

Praėjus maždaug 1 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo, kosminės aušros laikotarpis baigėsi: Visata tapo visiškai rejonizuota. Kitaip tariant, „šviesos“ jau degė.

Tačiau šį etapą stebėti itin sunku: kosminė aušra yra ir labai tolima, ir blanki, be to, ją užstoja didelis kiekis tarpinės medžiagos. Dėl to ilgą laiką manyta, kad didžiąją „rūko“ sklaidymo darbo dalį turėjo atlikti ypač galingi šaltiniai – pavyzdžiui, milžiniškos juodosios skylės arba didelės galaktikos, kuriose intensyviai gimsta žvaigždės (o jaunos žvaigždės skleidžia daug ultravioletinės spinduliuotės).

JWST, be kita ko, buvo kuriamas tam, kad galėtų pažvelgti į kosminę aušrą. Teleskopas jau pateikė nemažai netikėtumų apie šį lemiamą Visatos formavimosi laikotarpį. Naujausi stebėjimai rodo, kad pagrindiniai rejonizacijos „žaidėjai“ galėjo būti būtent nykštukinės galaktikos.

Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama astrofiziko Hakimo Ateko iš „Institut d’Astrophysique de Paris“, analizavo JWST duomenis apie galaktikų spiečių Abell 2744, o išvadas sustiprino „Hubble“ stebėjimais.

Abell 2744 yra labai tankus spiečius, dėl kurio išlinksta erdvėlaikis ir susidaro gravitacinis lęšis: per jį sklindanti tolima šviesa mums atrodo sustiprinta. Tai leido tyrėjams pamatyti itin mažas nykštukines galaktikas, egzistavusias netoli kosminės aušros laikotarpio.

Vėliau, pasitelkę JWST, mokslininkai gavo detalius šių mažų galaktikų spektrus. Analizė parodė, kad jos ne tik yra gausiausias galaktikų tipas ankstyvojoje Visatoje, bet ir gerokai šviesesnės, nei buvo tikėtasi.

Tyrėjų skaičiavimai rodo, kad nykštukinės galaktikos didžiąsias galaktikas galėjo lenkti santykiu 100 prie 1, o jų bendra jonizuojančios spinduliuotės „produkcija“ buvo maždaug keturis kartus didesnė, nei įprastai priskiriama didelėms galaktikoms.

„Šie kosminiai „galingieji“ bendrai išspinduliuoja daugiau nei pakankamai energijos, kad užduotis būtų atlikta. Nepaisant mažo dydžio, šios mažos masės galaktikos yra itin produktyvios energingos spinduliuotės gamintojos, o jų gausa tuo laikotarpiu tokia didelė, kad bendras poveikis gali pakeisti visos Visatos būseną“, – sakė H. Atekas.

Nors tai kol kas vienas įtikinamiausių paaiškinimų, kas paskatino rejonizaciją, tyrėjai pabrėžia, kad darbo dar liko. Analizuota tik nedidelė dangaus sritis, todėl būtina patikrinti, ar stebėtas nykštukinių galaktikų „derlius“ nėra išskirtinė išimtis.

Mokslininkai planuoja tirti daugiau gravitacinių lęšių sričių, kad surinktų platesnę ankstyvųjų galaktikų populiacijų imtį. Vis dėlto net ir šie rezultatai vertinami kaip itin daug žadantys – rejonizacijos paslapties atsakymo ieškoma nuo pat tada, kai šis reiškinys buvo suvoktas, o dabar, panašu, esame vis arčiau galutinio paaiškinimo.

„Su JWST dabar įžengėme į nepažintą teritoriją. Šis darbas atveria dar daugiau įdomių klausimų, į kuriuos turime atsakyti, siekdami sudėlioti mūsų pradžios evoliucinės istorijos žemėlapį“, – teigė astrofizikas Themiya Nanayakkara iš Australijos „Swinburne University of Technology“.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Nature“.

Gausus nikelio kiekis kadaise vandens apsemtame Marso regione suteikia dar vieną užuominą, kad Raudonoji planeta praeityje galėjo turėti gyvybei tinkamas sąlygas.

Neretva Vallis – senoviniame kanale, kuris kadaise nešė vandenį į Jezero kraterio deltą, – tyrėjai aptiko nikelio koncentracijas, didesnes nei iki šiol kada nors fiksuotas Marso uolienose. Vertinant šį radinį platesniame geologiniame kontekste, metalas padeda atkurti vietovės cheminę istoriją ir papildo dėlionę apie planetos praeities tinkamumą gyvybei.

„Nors nikelis Marse buvo aptiktas ir anksčiau, tai yra stipriausias mūsų iki šiol gautas signalas, neskaičiuojant geležies–nikelio meteoritų, randamų Marso paviršiuje“, – teigė Purdue universiteto planetologas Henry Manelski.

„Paprastai nikelis tiek Žemėje, tiek Marse yra tik mikroelementas, nes didžioji jo dalis planetoms formuojantis nusėda jų branduoliuose. Toks didelis kiekis paviršiuje leidžia daryti svarbias išvadas apie tai, kaip šios uolienos susidarė ir kaip vėliau buvo pakitusios“, – aiškino jis.

Nikelio Marse netrūksta, tačiau dažniausiai jis aptinkamas meteoritų fragmentuose, išsibarsčiusiuose paviršiuje.

2024 m. NASA marsaeigiui „Perseverance“ judant per seniai išdžiūvusį Neretva Vallis, buvo aptikta neįprastų uolienų. Tarp jų – ypač šviesi atidengtos uolienos atkarpa, kurią mokslininkai pavadino Bright Angel.

Bright Angel vietovėje nustatyta požymių, kurie Žemėje neretai siejami su mikrobine veikla: geležies sulfido mineralų, panašių į piritą, taip pat organinių junginių. Šiuos duomenis tyrėjai vertina kaip svarbius aplinkos, kurioje galėjo vykti sudėtingesni cheminiai procesai, indikatorius.

Vykdydamas misiją „Perseverance“ rinko daugelio Neretva Vallis uolienų sudėties duomenis. Analizuodami šią informaciją, H. Manelski ir jo kolegos ieškojo užuominų apie uolienų susidarymą. Būtent tuomet ir išryškėjo neįprastai stiprus nikelio signalas.

Iš 126 nuosėdinių uolienų ir aštuonių uolienų paviršių mėginių tyrėjai rado 32 atvejus, kai nikelio koncentracija siekė iki 1,1 proc. masės. Tačiau svarbu ne tik pats nikelis, bet ir tai, su kokiais kitais mineralais jis aptiktas.

„Nikelio gausus geležies sulfidas Žemėje aptinkamas senovinėse nuosėdinėse uolienose. Geležies sulfidas lengvai irti deguonies turtingoje aplinkoje, todėl jo buvimas senose Žemės uolienose laikomas vienu iš įrodymų, kad ankstyvoji atmosfera buvo labai skurdi deguonies“, – paaiškino H. Manelski.

„Tai ryškiai skiriasi nuo kitos aplinkos, kurioje Žemėje dažnai aptinkamas nikelis – lateritų, t. y. labai išdūlėjusių senovinių dirvožemių. Nikelio aptikimas geležies sulfide leidžia manyti, kad šios uolienos greičiausiai formavosi redukcinėje, arba deguonies stokojančioje, aplinkoje“, – pridūrė jis.

Šių mineralų buvimas taip pat rodo dinamišką vandeningą aplinką. Neretva Vallis uolienos, sprendžiant iš surinktų duomenų, galėjo būti formuojamos vandens srautų, kurie judėjo per nuosėdas ir laikui bėgant skatino chemines reakcijas.

Mokslininkai mano, kad nikelis galėjo būti atneštas meteoritu, vėliau ištirpintas ir vandens perskirstytas. Čia atsiranda dar viena reikšminga detalė: Žemėje nikelis yra svarbus elementas daugeliui organizmų, ypač mikroorganizmams.

Nustatytos nikelio koncentracijos leidžia svarstyti, kad šis elementas galėjo būti biologiškai prieinamas – nors tyrėjai nepateikia teiginių, jog tuo metu ten tikrai egzistavo gyvybė.

„Perseverance“ tirtose uolienose taip pat aptikta organinių junginių – anglies turinčių molekulių. Anglis gali susidaryti ir ne biologiniais būdais, tačiau, kaip ir vanduo, ji yra būtina gyvybei, kokią ją pažįstame Žemėje.

„Ieškant gyvybės įrodymų senoviniame Marse, naudinga lyginti su senovine Žeme. Maždaug prieš 3,5–4 mlrd. metų – tai panašus laikotarpis, kokio amžiaus yra Jezero krateris, – gyvybę Žemėje daugiausia sudarė anaerobiniai mikroorganizmai“, – sakė H. Manelski.

„Dideli nikelio kiekiai, aptikti greta pirmųjų organinės anglies požymių ir makroskopinių redukuotos sieros zonų, leidžia manyti, kad nikelis buvo biologiškai prieinamas. Tai dar labiau sustiprina idėją, kad senoviniame Marse buvo gyvybei reikalingų ingredientų“, – teigė jis.

Šie rezultatai kelia klausimų ir apie tai, kada tokios sąlygos galėjo egzistuoti. Neretva Vallis uolienos gali būti jaunesnės nei kitos Jezero kraterio dalys, todėl tikėtina, kad potencialiai gyvybei tinkamos aplinkos Marse neapsiribojo vien pačia ankstyviausia planetos istorija.

„Mūsų radinys, rodantis galimai tinkamą aplinką senovės mikrobinei gyvybei, leidžia manyti, kad per daug susitelkti į vis senesnių uolienų paieškas gali būti klaidinga kryptis. Turime išlikti atviri netikėtiems atradimams, kad ir kur keliautų mūsų marsaeigiai“, – sakė H. Manelski.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Communications.