CP v2

Category: Mokslas

  • Baltas kaip sniegas, bet be pigmento: mokslininkų medžiaga gali pakeisti pakuotes ir drabužius

    Baltas kaip sniegas, bet be pigmento: mokslininkų medžiaga gali pakeisti pakuotes ir drabužius

    Mokslininkai sukūrė medžiagą, kuri atrodo itin balta, nors joje nėra įprastų baltų pigmentų. Vietoje cheminių priedų pasitelkta mikroskopinė struktūra, kuri taip išsklaido šviesą, kad paviršius vizualiai tampa ryškiai baltas.

    Šis reiškinys vadinamas struktūrine balta spalva. Gamtoje ji pasitaiko dažnai: sniego, debesų ar jūros putų baltumas kyla ne iš dažiklių, o iš to, kaip smulkios struktūros sklaido ir atspindi šviesą.

    Nauja gamybos technologija

    Tyrėjai pritaikė metodą, pavadintą DFP, kai polimere suformuojama itin smulkių, atvirų porų sistema. Būtent ši porėta architektūra leidžia efektyviai sklaidyti šviesą ir pasiekti didelį baltumą be papildomo pigmento.

    Procesas apibūdinamas kaip palyginti paprastas: polimeras veikiamas šviesa, kad jo struktūra pakistų, o vėliau naudojamas švelnus tirpiklis. Tai sukelia polimero brinkimą ir suformuoja mikroporų tinklą.

    Ne tik balta, bet ir atstumianti vandenį

    Ta pati mikroskopinė struktūra suteikia dar vieną savybę: paviršius tampa šiurkštesnis ir pradeda stipriai atstumti vandenį. Efektas lyginamas su lotoso lapu, ant kurio vandens lašai nesusigeria, o išlieka beveik rutuliški ir lengvai nurieda.

    Tokio derinio praktinė reikšmė didelė, nes pramonėje baltumas ir nepermatomumas dažnai išgaunamas titano dioksidu, o hidrofobiškumas neretai siejamas su PFAS grupės medžiagomis. Pastarosios vis dažniau atsiduria reguliuotojų ir mokslininkų dėmesio centre dėl ilgaamžiškumo aplinkoje ir galimų rizikų.

    Ką tai gali pakeisti pramonėje

    Mokslininkai teigia, kad naujasis metodas gali sumažinti poreikį daliai tokių priedų, nes norimos savybės pasiekiamos suprojektuojant pačią medžiagos sandarą. Technologija demonstruota ne tik laboratoriniuose mėginiuose: ją pavyko pritaikyti polimerinėms plėvelėms ir audiniams.

    Tyrimuose naudoti keli komerciškai prieinami polimerai, todėl tai gali palengvinti kelią į platesnį pritaikymą. Potencialios kryptys apima pakuočių, dangų, plėvelių ir tekstilės gamybą, kur svarbu baltumas, atsparumas drėgmei ir mažesnis priklausymas nuo papildomų cheminių priedų.

    Vienas įspūdingiausių parametrų yra pasiekiama struktūrų formavimo raiška, kuri, kaip skelbiama, gali siekti apie 20 000 DPI. Tai reiškia itin tikslų mikroskopinės architektūros valdymą, atveriantį kelią medžiagoms, kurių savybes lemia ne priedai, o pati jų struktūra.

  • Mičigano ežero dugne aptiko apie 40 milžiniškų kraterių: mokslininkai dar nežino, kas juos sukūrė

    Mičigano ežero dugne aptiko apie 40 milžiniškų kraterių: mokslininkai dar nežino, kas juos sukūrė

    Mičigano ežero dugne, saugomoje Wisconsin Shipwreck Coast National Marine Sanctuary teritorijoje, tyrėjai patvirtino aptikę apie 40 beveik taisyklingos formos didelių įdubų. Jos nustatytos atliekant dugno kartografavimą sonaru, o vėliau struktūros apžiūrėtos ir iš arti pasitelkus nuotoliniu būdu valdomą povandeninį robotą.

    Neįprasti apskriti kontūrai fiksuoti maždaug 150 metrų gylyje, o atskirų darinių mastas stebina: kai kurios įdubos siekia apie 6–12 metrų gylį, o jų skersmuo dažniausiai vertinamas nuo maždaug 150 iki 300 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tai gali būti tik dalis viso komplekso, nes tolesni matavimai gali atskleisti ir daugiau panašių struktūrų.

    Ypač išskirtina tai, kad krateriai išsidėstę ne pavieniui: jie sudaro sankaupą ir tarsi grandinę, besitęsiančią nuo Sheboygan apylinkių link Port Washington. Tokia geometrija mokslininkams leidžia svarstyti kelis susidarymo scenarijus, tačiau vieno atsakymo kol kas nėra.

    Populiariausia versija: karstiniai įgriuvimai

    Viena realiausių hipotezių sieja šiuos darinius su karstiniais procesais. Mičigano ežero regione dalis pagrindo sudaryta iš karbonatinių uolienų, kurios ilgainiui gali tirpti, formuodamos požemines ertmes, o virš jų esantys nuogulų sluoksniai vėliau įgriūva.

    Panašūs kraterius primenantys dariniai anksčiau buvo aptikti ir gretimo Hurono ežero dugne, kur jie siejami būtent su karstu. Dėl šios priežasties dalis specialistų mano, kad Mičigano ežere gali veikti analogiškas mechanizmas, nors tiksli schema dar tikslinama.

    Kitos hipotezės: skysčių judėjimas ir dujų išsiskyrimas

    Vis dėlto ne visi tyrėjai linkę šias įdubas iškart vadinti tipiniais karstiniais lejais. Aptariamos ir alternatyvos, pavyzdžiui, dugno nuogulų sluoksniuose vykstantis vandens judėjimas arba iš nuosėdų išsiskiriančios dujos, galinčios suformuoti įgriuvimus ar išplovimo struktūras.

    Kol kas apžiūrų metu nepastebėta akivaizdžių vandens veržimosi požymių iš pačių įdubų, todėl aktyvios požeminio vandens cirkuliacijos versija nėra patvirtinta. Mokslininkai pabrėžia, kad galutinei išvadai reikia detalesnių geologinių tyrimų, įskaitant dugno sandaros ir gilesnių sluoksnių analizę.

    Krateriai nėra „tušti“

    Povandeninio roboto įrašuose matyti, kad šios vietos nėra sterilios: fiksuotos mažos žuvys, gėlavandenės krevetės ir invaziniai moliuskai. Tai rodo, kad net ir neįprastos dugno struktūros gali tapti mikrobuveinėmis, kurios pritraukia įvairius organizmus.

    Tyrimai tęsiami, o iki galutinio atsakymo šie dariniai dažniau vadinami neutraliai – krateriais, neįtvirtinant vienos kilmės versijos. Mokslininkai tikisi, kad papildomi sonarų žemėlapiai, geologiniai mėginiai ir išsamesnės apžiūros padės suprasti, kas iš tiesų suformavo šias įspūdingas įdubas.

  • Maža etiketė greito maisto meniu pakeitė pasirinkimus: ką parodė 10 000 žmonių tyrimas

    Maža etiketė greito maisto meniu pakeitė pasirinkimus: ką parodė 10 000 žmonių tyrimas

    Kas pasikeitė meniu?

    Žmonių įpročius keisti sunku, ypač kai nauda nėra tiesioginė, pavyzdžiui, mažesnė tarša ar poveikis klimatui. Vis dėlto naujas atsitiktinių imčių tyrimas rodo, kad meniu pateikta labai trumpa informacija apie patiekalo poveikį klimatui gali pastebimai pakreipti pasirinkimus.

    Tyrimas publikuotas JAMA Network Open ir atliktas internete, imituojant greitojo maisto užsakymą. Mokslininkai siekė įvertinti, ar aiškiai matomos klimato žymos gali paskatinti rinktis mažesnį šiltnamio efektą sukeliančių dujų pėdsaką turinčius patiekalus.

    Kaip vyko 10 000 žmonių eksperimentas?

    Tyrime dalyvavo daugiau nei 10 000 JAV suaugusiųjų, atrinktų taip, kad imtis būtų panaši į šalies gyventojų struktūrą pagal amžių, lytį, išsilavinimą ir kitus kriterijus. Dalyviams buvo pateiktas 16 patiekalų meniu, sudarytas pagal populiaraus greitojo maisto tinklo principą.

    Meniu buvo įvairių pasirinkimų, įskaitant jautienos mėsainius, vištieną, žuvį, salotas ir augalinį mėsainį. Šalia patiekalų tyrėjai pateikė skirtingų tipų žymas, kurios turėjo padėti suprasti galimą patiekalo poveikį klimatui.

    Kontrolinė grupė matė tik QR kodą be klimato informacijos. Kitos grupės matė klimato įvertinimą pažymiu, pažymį su papildoma skale, paprastą „didelio poveikio klimatui“ žymą, įspėjimą apie didelį poveikį arba vadinamąją aplinkosauginę kainą, kai tarša paverčiama pinigine išraiška.

    Rezultatai: poveikis nedidelis, bet aiškus

    Kontrolinėje grupėje 53 proc. dalyvių pasirinko patiekalą, kurį tyrėjai priskyrė prie didelio poveikio klimatui. Tarp mačiusių klimato pažymį ši dalis sumažėjo iki 48 proc., o tarp mačiusių pažymį su skale iki 46 proc.

    Dar ryškesnis pokytis fiksuotas, kai buvo naudojama paprasta „didelio poveikio klimatui“ žyma: tokius patiekalus rinkosi 45 proc. dalyvių. Įspėjamoji žyma siejosi su 47 proc. rodikliu, o taršos pavertimas pinigine suma reikšmingo skirtumo, palyginti su kontrole, nesukūrė.

    „Šio atsitiktinių imčių klinikinio tyrimo rezultatai rodo, kad klimato žymos restoranų meniu, ypač pažymys su skale, gali sumažinti užsakymų poveikį klimatui ir pagerinti jų mitybinį profilį“, – teigė tyrimo autoriai.

    Kodėl vienos žymos veikia geriau?

    Tyrėjų vertinimu, svarbiausia buvo aiškumas ir kontekstas: pažymys su skale leidžia iškart suprasti, ar įvertinimas yra geras, vidutinis ar prastas. Tuo metu „aplinkosauginės kainos“ formatas galėjo būti per abstraktus ir lengviau ignoruojamas, nes skaičius pats savaime nepasako, ar jis didelis.

    Tyrimas taip pat parodė, kad kai kurie žymų tipai labiau veikė žmones, kurie jau iš anksto nurodė didesnį susirūpinimą klimato kaita. Tačiau reikšmingų skirtumų pagal amžių, lytį ar politines pažiūras autoriai nenustatė.

    Ką tai reiškia realiame gyvenime?

    Autoriai pabrėžė tyrimo ribotumus: tai buvo internetinis eksperimentas, dalyviai nebuvo realioje aplinkoje ir nemokėjo tikrų pinigų. Be to, meniu buvo paremtas vieno tinklo pavyzdžiu, o patiekalų emisijos buvo apskaičiuotos kaip įverčiai.

    Vis dėlto net ir nedidelis procentinis pokytis gali tapti reikšmingas mastu, jei panašios žymos būtų taikomos plačiai. Greitojo maisto vartojimas daugelyje šalių išlieka aukštas, todėl net keli procentiniai punktai, perkelti į milijonus užsakymų, reikštų apčiuopiamą mažesnės taršos efektą.

    Tyrimas išryškino paprastą principą: vartotojams dažnai nereikia ilgos analizės, kad pakeistų pasirinkimą. Kartais pakanka vienos aiškios, lengvai perskaitomos žymos, kuri suteikia suprantamą kontekstą prie sprendimo vietos.

  • Mokslininkai nustebo: Amerikos gepardu laikytas plėšrūnas nebuvo gepardas – paaiškėjo kas jis

    Mokslininkai nustebo: Amerikos gepardu laikytas plėšrūnas nebuvo gepardas – paaiškėjo kas jis

    Naujas tyrimas verčia perrašyti vieną įdomiausių Šiaurės Amerikos ledynmečio istorijų: taip vadintas amerikietiškas gepardas iš tiesų nebuvo tikras gepardas. Išsamūs senovinės DNR ir stabiliųjų izotopų duomenys parodė, kad šis greitasis plėšrūnas priklausė kitai kačių giminės šakai, nei manyta dešimtmečius.

    Mokslininkai analizavo keturis fosilijų pavyzdžius, priskiriamus rūšiai Miracinonyx trumani, rastus skirtinguose regionuose. Vienas pavyzdys aptiktas Vajominge ir datuojamas maždaug prieš 23 000 metų, dar trys – Jukone, kurių amžius siekia daugiau nei 30 000 metų. Būtent genetinis palyginimas leido tiksliau nustatyti tikrąją šio plėšrūno vietą kačių evoliucijos medyje.

    Kuo jis buvo iš tikrųjų?

    Genetiniai rezultatai rodo, kad Miracinonyx trumani buvo artimesnis šiuolaikinei pumai, o ne Afrikos gepardui. Išoriškai jis priminė gepardą dėl panašių prisitaikymų bėgimui: liaunesnio kūno, ilgų galūnių ir kvėpavimą palaikančių nosies struktūrų, kurios padeda greitai gauti daugiau deguonies.

    „Labai sunku įsivaizduoti priešistorinę rūšį, kurios niekada nematėme, jos nelyginant su tuo, ką pažįstame šiandien“, – sakė tyrimo autorė Molly Cassatt-Johnstone.

    Pasak jos, toks lyginimas kartais užgožia realų evoliucinį kelią ir gyvūno elgsenos įvairovę, todėl nauji genetiniai metodai tampa svarbūs, kai vien iš kaulų formos padaryti išvadas per rizikinga. Tyrėjai pabrėžia, kad konvergentinė evoliucija, kai skirtingos rūšys įgyja panašius bruožus dėl panašių gyvenimo sąlygų, čia galėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį.

    Nuo Arkties iki pietų: netikėta mityba

    Tyrimas taip pat praplėtė šio plėšrūno geografinį paveikslą: patvirtinus, kad Jukono fosilijos priklauso tai pačiai rūšiai, jos paplitimo arealas tapo gerokai platesnis. Mokslininkai aiškina, kad ledynai galėjo sukurti natūralias barjerų zonas, atskyrusias šiaurines ir pietines populiacijas.

    Stabiliųjų azoto izotopų analizė atskleidė dar vieną netikėtumą: šiaurinė populiacija, panašu, dalį raciono grindė žuvimi, įskaitant lašišas. Tokia mityba palieka aiškų cheminį pėdsaką kauluose, todėl tyrėjai galėjo atskirti, ar gyvūnas daugiausia maitinosi sausumos žinduoliais, ar dažniau rinkosi vandens išteklius.

    „Ši rūšis turėjo milžinišką arealą – nuo Arkties iki žemyninės JAV dalies, ir skirtinguose pakraščiuose demonstravo skirtingą specializaciją“, – sakė paleoekologas Matthew Wooler.

    Prisitaikymas prie šviesos ir išnykimo mįslė

    Tyrėjai taip pat aptiko genetinių pokyčių, susijusių su cirkadinių ritmų reguliavimu. Tai gali reikšti prisitaikymą prie ekstremalių šviesos ciklų šiaurės platumose, kur vasarą diena itin ilga, o žiemą šviesos beveik nėra.

    Vis dėlto išnykimo istorija išlieka ne iki galo aiški. Mokslininkai pažymi, kad šios rūšies nykimas, panašu, buvo lėtas, o ne staigus, ir tai galėjo sumažinti jos gebėjimą laiku persiorientuoti, kai pleistoceno pabaigoje klimatas pradėjo sparčiai šilti, keitėsi ekosistemos ir grobio struktūra.

    Šis darbas papildo vis augantį tyrimų lauką, kuriame senovinė DNR ir izotopų metodai leidžia tikslinti senas prielaidas apie ledynmečio fauną. Tai ypač svarbu vertinant, kaip greitai aplinkos pokyčiai gali pakeisti rūšių paplitimą, mitybą ir išlikimo galimybes.

  • Viduramžių pergamentuose aptiko viruso DNR: atradimas gali keisti požiūrį į epidemijas

    Viduramžių pergamentuose aptiko viruso DNR: atradimas gali keisti požiūrį į epidemijas

    Mokslininkai nustatė, kad viduramžių rankraščiuose išliko avių raupų viruso DNR. Tyrimas rodo, jog pergamentas, gamintas iš gyvūnų odos, gali saugoti ne tik tekstus, bet ir biologinius pėdsakus, leidžiančius atsekti senas ligas.

    Tyrimą koordinavo University College Dublin komanda, subūrusi genetikos, virusologijos, istorijos, baltymų chemijos ir paveldo konservavimo specialistus. Iš viso ištirta daugiau kaip 750 mėginių iš įvairių Eurazijos vietovių, apimančių apie 14 000 metų laikotarpį.

    Analizės metu aptikti 39 istoriniai avių raupų atvejai ir rekonstruoti 22 senoviniai viruso genomai. Dalis viruso genetinės medžiagos rasta pergamentuose iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vidurio Europos, įskaitant dokumentus, siekiančius VIII amžių.

    Ypatingo dėmesio sulaukė maždaug 1 000 metų senumo York Gospels, laikomas vienu svarbiausių išlikusių ankstyvųjų viduramžių iliustruotų rankraščių. Virusų pėdsakų aptikta ir kituose kodeksuose, tarp jų su Cambridge Corpus Christi College siejamuose rankraščiuose.

    Šis atradimas išryškina pergamento, kaip netikėto epidemiologinės istorijos šaltinio, potencialą. Kadangi pergamentas gamintas iš gyvūnų odos, jis gali išsaugoti informacijos apie gyvūnų sveikatą, aplinkos mikroorganizmų pėdsakus ir net tuometines ūkines praktikas.

    Avies raupai yra labai užkrečiama virusinė liga, galinti greitai išplisti bandoje ir sukelti didelius nuostolius. Sergančioms avims dažnai pasireiškia karščiavimas, apetito stoka, išskyros iš akių ir būdingi odos pažeidimai, o mirtingumas gali būti ypač didelis jaunikliams.

    Senovinės DNR analizė leido atkurti ilgesnę ligos istoriją, nei buvo manyta anksčiau. Tyrėjai padarė išvadą, kad virusas su avių populiacijomis siejosi jau prieš daugiau kaip 3 500 metų, o jo kilmė gali būti dar maždaug 1 500 metų senesnė.

    Genomų palyginimas su šiuolaikinėmis atmainomis padėjo įvertinti, kaip keitėsi visa šiai ligai priskiriama virusų grupė. Skaičiuojama, kad pagrindinės linijos galėjo pradėti skirtis maždaug prieš 11 500–3 700 metų, o tai siejama su avių prijaukinimu ir bandų judėjimu iš stepių regionų Europos kryptimi.

    Dar vienas svarbus rezultatas, kad aptikta jau išnykusi viduramžių viruso linija, besiskyrusi nuo šiandien cirkuliuojančių variantų. Tai leidžia manyti, kad tam tikru laikotarpiu ji buvo plačiai paplitusi Europoje, tačiau vėliau ją išstūmė kitos atmainos.

    Mokslininkų teigimu, tokie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip žmonių visuomenių raida veikė patogenų evoliuciją. Gyvulininkystės plėtra, migracija ir prekyba gyvūnais ilgainiui sudarė sąlygas ligoms plisti plačiau, o archyvai ir bibliotekos gali pasirodyti esantys dar neįvertintas duomenų šaltinis šiai istorijai atkurti.

    „Pergamentas gali būti ne tik istorinių tekstų laikmena, bet ir biologinis archyvas, atveriantis naujų galimybių suprasti senąsias epidemijas“, – teigė tyrimo autoriai.

    Ateityje tokio pobūdžio tyrimai gali plėstis, nes modernūs senovinės DNR metodai vis tiksliau atskiria senus genetinius pėdsakus nuo vėlesnės taršos. Tai svarbu ne tik istorinei rekonstrukcijai, bet ir geresniam supratimui, kaip gyvūnų ligos ilgainiui keitė žemdirbystę, prekybą ir regionų ekonomiką.

  • Mokslininkas suabejojo, kaip smegenys priima sprendimus: ar laisva valia tik iliuzija?

    Mokslininkas suabejojo, kaip smegenys priima sprendimus: ar laisva valia tik iliuzija?

    Indianos universiteto mokslininkas Tomas Jamesas siūlo iš naujo permąstyti, kaip apibūdiname sprendimų priėmimą. Jo teigimu, įprastas modelis, kuriame smegenys pirmiausia priima dirgiklius, tada priima sprendimą ir tik galiausiai inicijuoja veiksmą, gali būti per daug supaprastintas.

    Ši schema remiasi prielaida, kad tarp jutiminės informacijos apdorojimo ir judesio valdymo yra atskiras, aiškiai išskiriamas sprendimo etapas. Tačiau, kaip pabrėžia autorius, neuromokslui palyginti lengva susieti konkrečius mechanizmus su jutimais ir judesiais, o „sprendimo momento“ fizinį procesą vienareikšmiškai identifikuoti daug sudėtingiau.

    Vietoj linijinio „pirma supratau, tada nusprendžiau, tada padariau“ aiškinimo Jamesas akcentuoja nuolatinę grįžtamojo ryšio kilpą. Sprendimai, jo požiūriu, gali rastis iš nenutrūkstančios sąveikos tarp jutiminių ir motorinių procesų, kūno būsenos bei aplinkos, o ne vienoje vietoje ir vienu konkrečiu laiko tašku.

    Toks požiūris nereiškia, kad sprendimai yra fikcija ar kad laisva valia išnyksta. Greičiau tai skirtis tarp patogaus elgesio aprašymo ir teiginio, jog smegenyse egzistuoja vienas konkretus mechanizmas, kurį galima vadinti sprendimų priėmimo centru.

    Autorius tam pateikia analogiją su institucijomis: sakome, kad universitetas priėmė sprendimą, nors realybėje už jo slypi daugybė posėdžių, pokalbių ir skirtingų žmonių veiksmų. Panašiai frazė, kad smegenys nusprendė, gali būti naudingas trumpinys, bet nebūtinai tiksliai paaiškinantis, kas fiziškai įvyko nervų sistemoje.

    Argumentui iliustruoti pasitelkiama robotika: robotas su jutikliais ir judėjimo sistema gali elgtis taip, lyg strategiškai rinktųsi, pavyzdžiui, apeitų kliūtis ar sektų sieną. Tačiau tokį elgesį galima sukurti ir be centrinio „sprendimo modulio“, kai veiksmas yra tiesioginė jutiklių, valdymo taisyklių ir aplinkos sąveikos pasekmė.

    Jameso hipotezė kelia platesnį klausimą apie žmogaus elgesį: gal jis atrodo kaip sąmoningų sprendimų rezultatas, nors iš tiesų kyla iš daugelio vienu metu vykstančių procesų. Pats mokslininkas pabrėžia, kad tai nėra galutinis įrodymas prieš laisvą valią, veikiau raginimas tyrimuose dažniau vertinti sprendimus natūraliomis, dinamiškomis sąlygomis, o ne laboratorinėse situacijose, kuriose sprendimas iš anksto laikomas atskiru etapu.

  • Suomijoje aptiko rekordinį vikingų sidabro lobį: kelios tūkstančiai monetų ir mįslė

    Suomijoje aptiko rekordinį vikingų sidabro lobį: kelios tūkstančiai monetų ir mįslė

    Suomijoje, Sysmä apylinkėse, aptiktas iki šiol didžiausias šalyje vikingų laikotarpio sidabro monetų lobis. Pirminiais vertinimais, tai kelios tūkstančiai monetų ir kitų sidabrinių dirbinių, kurių bendra masė siekia apie 4,5 kilogramo. Radinį rugsėjo 3 dieną užfiksavo metalo ieškikliu besinaudojęs entuziastas Kalle Lappinen, o netrukus į vietą atvyko archeologai.

    Specialistai nustatė, kad monetos nebuvo sukrautos vienoje duobėje. Sidabras sudaro mažiausiai du atskirus depozitus, nutolusius vienas nuo kito maždaug 12 metrų, o abu buvo maždaug 45 centimetrų gylyje, tarp akmenų. Toks išdėstymas kelia klausimų, ar lobis buvo sąmoningai padalytas, ar skirtingu metu slėptas skirtingų žmonių.

    Ypatingo dėmesio sulaukė ir tai, kad sidabras, kaip manoma, buvo paslėptas dviejuose beržo tošies induose. Organinės medžiagos tokio amžiaus radiniuose išlieka itin retai, todėl šis radinys gali suteikti papildomos informacijos apie tai, kaip vikingų laikotarpiu regione buvo pakuojamos ir maskuojamos vertybės.

    Be monetų, rasta ir kitų sidabrinių daiktų: vadinamojo sveriamo sidabro fragmentų, apyrankės, apkausto bei karoliuko. Archeologai pabrėžia, kad vikingų laikotarpiu sidabras dažnai buvo vertinamas ne vien kaip moneta, bet ir kaip metalo kiekis, tinkamas mainams pagal svorį. Dėl to viename lobyje neretai pasitaiko ir papuošalų, ir monetų, ir tiesiog susmulkintų dirbinių detalių.

    Didžiausia intriga kol kas išlieka monetų kilmė. Dėl nešvarumų sluoksnio jos dar nėra galutinai nuvalytos, suskaičiuotos ir identifikuotos, todėl aiškesnį vaizdą turėtų pateikti konservavimas ir numizmatinė analizė. Būtent ji gali atskleisti, kur monetos kaldintos ir kaip jos pateko į dabartinės Suomijos teritoriją.

    Istorikai primena, kad vikingų laikotarpiu sidabras keliavo milžiniškais atstumais, o Baltijos regiono lobiuose neretai aptinkamos monetos iš skirtingų Europos vietų, taip pat ir iš islamo pasaulio. Todėl naujasis radinys gali papildyti žinias apie prekybos kelius, ryšius ir ekonominę aplinką šiaurės Europoje, ypač tais laikais, kai sidabras buvo vienas svarbiausių mainų instrumentų.

    Sysmä lobis taip pat pagerino daugiau nei šimtmetį gyvavusį Suomijos rekordą. Iki šiol didžiausiu vikingų laikotarpio monetų radiniu buvo laikomas Nousiainen apylinkėse 1895 metais aptiktas lobis, kuriame buvo apie 1 700 monetų ir kitų sidabrinių daiktų, o bendra masė siekė maždaug 2,2 kilogramo. Naujojo radinio sidabro masė yra daugiau nei dvigubai didesnė.

    Kol kas neaišku, kodėl toks turtas buvo užkastas, kas galėjo būti jo savininkas ir ar abu depozitai slėpti tuo pačiu metu. Archeologai tikisi, kad po konservavimo darbų pavyks ne tik tiksliai suskaičiuoti monetas, bet ir nustatyti jų chronologiją bei geografiją, o tai padėtų atsakyti į klausimą, ar čia matome vieną istoriją, ar kelias skirtingas.

  • NASA aptiko keistas skylutes Marse: mokslininkai pripažįsta – kol kas neturi atsakymo

    NASA aptiko keistas skylutes Marse: mokslininkai pripažįsta – kol kas neturi atsakymo

    NASA marsaeigis „Curiosity“ Gėlo kraterio regione aptiko neįprastą reiškinį – mažas, negilias skylutes uolienoje ir grunte, kurių kilmė kol kas nėra aiški. Aparatas jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėja Marso paviršių, tačiau tokio tipo įdubos, pasak misijos komandos, išsiskiria forma ir kontekstu.

    NASA duomenimis, skylutės pastebėtos „Curiosity“ kylant per Valle Grande – platų slėnį, kertantį sulfatais turtingus Šarpo kalno sluoksnius. Vienos iš nufotografuotų įdubų skersmuo siekia apie 1 centimetrą, o jų paviršius atrodo neįprastai platus ir lėkštas.

    Kas įprastai suformuoja įdubas?

    Marse duobučių ir skylėtų paviršių pasitaiko dažnai, ypač teritorijose, kurias veikė meteoritų smūgiai ir ilga erozijos istorija. Geologijoje įprastas paaiškinimas mažoms ertmėms – kai minkštesnė uoliena eroduojasi, o kietesni į ją įaugę akmenukai ar mineralų gumbeliai iš pradžių laikosi, vėliau iškrenta ir palieka tuštumas.

    Šį kartą, kaip pabrėžia „Curiosity“ komanda, šalia įdubų nėra akivaizdžių akmenukų ar gumbelių, kurie galėjo būti jų pirmtakai. Dėl to tyrėjai neatmeta, kad skylutes galėjo suformuoti kitoks ir dar menkai suprastas procesas, susijęs su uolienos sudėtimi ar irimu.

    Kaip tai tiriama iš arti?

    Norėdami tiksliau įvertinti formą ir gylį, mokslininkai pasitelkė marsaeigio MAHLI artimo plano kamerą, o platesniam kontekstui – „Mastcam“ vaizdus. Stereoskopinės nuotraukos leidžia sudaryti trimatį paviršiaus modelį, iš kurio galima tiksliau išmatuoti įdubų geometriją ir ieškoti užuominų apie jų susidarymą.

    „Curiosity“ šiuo metu važiuoja palyginti nauju maršrutu, todėl kiekvienas netikėtas radinys tampa svarbus. Anksčiau marsaeigis tyrinėjo vadinamąsias „boxwork“ formacijas – mineralizuotų keterų tinklą, kuris, manoma, susiformavo senovėje tekėjus požeminiam vandeniui.

    Kodėl svarbūs Šarpo kalno sluoksniai?

    Kylant aukščiau Šarpo kalnu, „Curiosity“ pasiekia sluoksnius, kuriuose gausu sulfatų mineralų. Tokie dariniai Žemėje dažnai siejami su vandens garavimu ir chemijos pokyčiais, todėl jie gali išsaugoti užrašą apie laikotarpius, kai Marso aplinka kito iš drėgnesnės į vis sausesnę.

    NASA skelbia, kad marsaeigis neseniai pasiekė svarbų etapą – pakilo 1 000 metrų aukščio skirtumą nuo ankstesnių pozicijų kraterio dugno atžvilgiu. Tai reikšminga, nes kylant keičiasi uolienų tekstūra, atsparumas erozijai ir cheminė sudėtis, o šie pokyčiai padeda atkurti planetos geologinę istoriją.

    „Kol kas matome neįprastas, plačias ir negilias įdubas, kurioms neatsiranda paprasto paaiškinimo“, – teigiama NASA „Curiosity“ misijos komentaruose. Mokslininkai tikisi, kad papildomi vaizdai ir cheminės sudėties matavimai leis susiaurinti hipotezes, tačiau aiškus atsakymas gali pareikalauti laiko.

  • Žvejai netoli Kalymno ištraukė 2 000 metų paslaptį: kas buvo bronzinė „Kalymno dama“?

    Žvejai netoli Kalymno ištraukė 2 000 metų paslaptį: kas buvo bronzinė „Kalymno dama“?

    Prie Graikijai priklausančios Kalymno salos žvejai tinklais netikėtai iškėlė įspūdingą radinį – beveik dviejų metrų aukščio bronzinę moters skulptūrą. Artefaktas daugiau kaip 2 000 metų gulėjo maždaug 120 metrų gylyje Egėjo jūroje ir, specialistų teigimu, išliko neįprastai gerai.

    Skulptūra šiandien vadinama „Kalymno dama“ ir dažniausiai datuojama helenistiniu laikotarpiu, maždaug III amžiumi prieš Kristų. Ji vaizduoja moterį su chitonu ir sunkiu apsiaustu, o tokia apranga bei proporcijos siejamos su to meto aukštesnio socialinio sluoksnio atvaizdais.

    Kas pavaizduota skulptūroje?

    Nors skulptūra tapo vienu ryškiausių Egėjo jūros povandeninės archeologijos radinių, klausimas, ką ji vaizduoja, iki šiol atviras. Tarp versijų minima ir galimybė, kad tai galėjo būti Ptolemėjų dinastijos Egipto karalienė Arsinojė III, tačiau aiškių įrodymų tokiai tapatybei trūksta.

    Archeologai pabrėžia, kad helenistiniu laikotarpiu moterų atvaizdai skulptūroje neretai būdavo idealizuojami, todėl vien apranga ar stilistika ne visada leidžia tiksliai nustatyti konkretų asmenį. Dėl to neatmetama, kad skulptūra galėjo vaizduoti ir dievybę ar apibendrintą kilmingos moters tipą.

    Kaip ji atsidūrė jūros dugne?

    Labiausiai tikėtina versija – jūrinė katastrofa. Monumentalios bronzinės skulptūros helenistiniu laikotarpiu buvo itin brangus krovinys, o jas gabendavo laivais per svarbius Viduržemio jūros prekybos ir kultūros maršrutus.

    Kalymnas buvo netoli kelių intensyviai naudotų laivybos kelių, jungusių graikiškąjį pasaulį su rytine Viduržemio jūros dalimi. Todėl manoma, kad skulptūra galėjo būti didesnio krovinio dalis, o laivui nuskendus ji nugrimzdo į dugną.

    Radinių grandinė ir konservavimas

    „Kalymno damos“ istorija paskatino atidesnį regiono tyrimą, o vėliau imta fiksuoti ir daugiau su tuo pačiu kontekstu siejamų radinių. Pranešama apie kitus senovinius fragmentus, tarp jų – didesnio nei natūralaus dydžio barzdoto valdovo galvą su makedonišku galvos apdangalu bei raitelių ir ginkluotų karių skulptūrų dalis.

    Po iškėlimo skulptūrai prireikė ilgų konservavimo darbų, nes bronza, ilgai buvusi jūroje, paprastai būna padengta nuosėdomis ir korozijos sluoksniais. Atlikus restauravimą, „Kalymno dama“ sugrąžinta į salą ir tapo vienu svarbiausių vietos archeologijos muziejaus eksponatų.

    Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo atradimo, skulptūra vis dar kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Tyrėjai ieško duomenų, kurie leistų tiksliau nustatyti jos kilmę, kelionės maršrutą ir aplinkybes, lėmusias, kad toks vertingas kūrinys atsidūrė Egėjo jūros gelmėse.

  • Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Mokslininkai 17 metų stebėjo, kaip buvusi ganykla, sustabdžius galvijų ganymą, pamažu keičiasi ir ima panašėti į mišką. Eksperimento esmė buvo paprasta: dalis teritorijos buvo aptverta, kad gyvūnai nebegrįžtų, o dalyje papildomai pasodinti vietiniai medžiai.

    Tyrėjai taikė dvi skirtingas atkūrimo strategijas ir jas lygino su plotais, paliktais natūraliai sukcesijai, kai augmenija atsikuria be tiesioginio žmogaus įsikišimo. Skirtumai buvo siejami ir su tuo, kaip plinta medžių sėklos, nes tai lemia, kaip greitai į teritoriją atkeliauja naujos rūšys.

    Ką parodė 2023 metų inventorizacija

    2023 metų liepą, praėjus 17 metų nuo eksperimento pradžios, mokslininkai atliko detalią augalų apskaitą. Tyrimo plotuose suskaičiuotos 4 847 augalų individų sankaupos, priskirtos 109 taksonominėms grupėms, iš kurių 80 identifikuotos rūšies lygiu.

    Dalis augalų buvo nustatyti tik genties ar šeimos lygiu, o kai kurių tiksliai atpažinti nepavyko. Vis dėlto bendras vaizdas buvo aiškus: plotai, kuriuose buvo sodinti medžiai, bendrai pasižymėjo didesne augalų gausa ir įvairove nei tie, kurie palikti vien natūraliam atsigavimui.

    Kodėl svarbus sėklų platinimas

    Geriausi rezultatai fiksuoti ten, kur sodinti medžiai, kurių sėklas dažniau išnešioja gyvūnai. Tokiuose plotuose vidutiniškai suskaičiuota apie 253 augalus viename sklype, kai vėjo platinamų sėklų medžių plotuose buvo apie 219, o natūraliai sukcesijai paliktuose sklypuose – apie 134.

    Panaši tendencija matyta ir rūšių skaičiuje: gyvūnų platinamų sėklų medžių plotuose vidutiniškai nustatyta apie 33,5 rūšies, vėjo platinamų sėklų plotuose – apie 29,1, o paliktuose gamtai – apie 20. Tyrėjai pabrėžė, kad skirtumai nėra atsitiktiniai ir rodo skirtingą ekosistemos atkūrimo greitį.

    Ką reiškia atkuriant miškus

    Mokslininkai papildomai patikrino, ar įvairovė nebuvo dirbtinai „išpūsta“ vien dėl pasodintų rūšių, todėl dalį analizės atliko atmetę augalus, kurie galėjo būti tiesiog vėlesnės sodintų medžių kartos. Net ir tokiu atveju geresni rezultatai išliko plotuose, kuriuose dominavo gyvūnų platinamų sėklų medžiai.

    Tyrimo išvada praktiška: pradinė, tiksli ir vietos sąlygoms pritaikyta žmogaus pagalba gali pagreitinti miško grįžimą į degradavusias teritorijas, o vėliau procesą vis labiau perima pati gamta. Ilgalaikis stebėjimas parodė, kad atkūrimas nėra momentinis, tačiau kryptingai sudarytos sąlygos gali sukurti savotišką grandininę reakciją, kai augmenijos struktūra ima sparčiau sudėtingėti.

    Tokios įžvalgos svarbios ir šiandien, kai Europoje vis daugiau dėmesio skiriama ekosistemų atkūrimui bei biologinės įvairovės didinimui. Praktikoje tai reiškia, kad vien tik palikti plotą likimo valiai ne visada yra greičiausias kelias, o gerai parinkti vietiniai medžiai ir gyvūnų „įdarbinimas“ kaip sėklų pernešėjų gali duoti pastebimai stipresnį efektą.