CP v2

Category: Mokslas

  • Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Vengrijos Bánd gyvenvietėje, ant kalkakmenio kalvos stūksančios Essegvár pilies griuvėsiuose, archeologai aptiko nedidelę akmenimis išklotą šachtą, kurios sienos ir dugnas aiškiai paveikti itin aukštos temperatūros. Konstrukcija suformuota kruopščiai: dideli akmenys sustatyti vertikaliai, o viduje matyti intensyvaus kaitinimo palikti pėdsakai.

    Tokie radiniai paprastai leidžia įtarti amatų ar ankstyvosios pramonės veiklą, todėl viena pirmųjų hipotezių susijusi su metalų apdirbimu. Vis dėlto kol kas trūksta svarbiausių įrodymų: šalia nerasta šlako ir išlydyto metalo fragmentų, kurie patvirtintų kalvystę ar kitą metalurgiją.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad šachtos forma nepanaši į viduramžiais įprastus įrenginius, naudotus plytoms degti, kalkėms išgauti ar keramikai gaminti. Dėl šios priežasties tyrėjai kol kas vengia galutinių išvadų ir pabrėžia, kad vien karščio pėdsakų neužtenka tiksliai funkcijai nustatyti.

    Įdomiausia detalė paaiškėjo vertinant kontekstą: tyrėjai mano, kad konstrukcija galėjo būti naudojama dar iki to momento, kai šioje vietoje iškilo akmeninės pilies sienos. Tai reikštų, kad šachtą palikusi veikla yra senesnė už pačią viduramžių tvirtovę, o vieta turėjo reikšmę dar ankstesnei bendruomenei.

    Datavimui padeda ir kiti šių metų kasinėjimų radiniai. Aptiktos monetos, siejamos su Vengrijos karalių Belos III ir Andriaus II valdymo laikotarpiais, yra senesnės už dalį išlikusių pilies konstrukcijų ir tampa orientyrais, padedančiais atsekti atskirus tvirtovės raidos etapus.

    Tyrėjų vertinimu, šiaurinė pilies dalis galėjo būti pastatyta XIII amžiaus antroje pusėje, o paslaptingoji šachta veikė anksčiau. Dėl to kyla platesnis klausimas: kas šioje vietoje buvo iki mūrinės pilies ir kokią funkciją atliko įrenginys, kurį vėlesnių laikų statytojai, panašu, rado jau esantį.

    Šių metų tyrimai atskleidė ir vėlesnio pilies gyvenimo pėdsakus: keramikos šukes, gyvūnų kaulus, strėlių antgalius, geležinį peilį, sidabrines monetas bei aprangos detales. Tarp įdomesnių radinių minimi paauksuoto sidabro elementas, varinės detalės ir gotikinių durų puošybos fragmentai, įskaitant du šešiakampės žvaigždės formos apkalus.

    Istoriniai duomenys rodo, kad Essegvár viduramžiais priklausė Essegvár giminei, o pilies reikšmė mažėjo karų su Osmanų imperija laikotarpiu. Manoma, kad tvirtovė buvo sunaikinta po netoliese esančio Veszprémo užėmimo 1552 metais, tačiau dabartinių tyrimų centre atsidūrė ne griūties istorija, o gerokai senesnė, karščio išdeginta šachta.

    Archeologai pabrėžia, kad tokio tipo objektų paskirtį dažniausiai padeda nustatyti detalūs laboratoriniai tyrimai. Mikroskopinė dirvožemio ir nuosėdų analizė, cheminių elementų pėdsakai bei degėsių struktūra gali atskleisti, ar šachtoje buvo lydomas metalas, deginamos organinės medžiagos, ar atliktos visai kitokios, iki šiol neįvardytos technologinės operacijos.

  • Mokslininkai aptiko žaliojo vandenilio klodus Australijoje: po žeme slypi energijos aukso gysla

    Mokslininkai aptiko žaliojo vandenilio klodus Australijoje: po žeme slypi energijos aukso gysla

    Mokslininkai skelbia radę įtikinamų požymių, kad Vakarų Australijos geležies rūdų sluoksniuose gali formuotis dideli natūraliai susidarančio vandenilio kiekiai. Tyrimas rodo, kad tam tikromis požeminėmis sąlygomis uolienose esantis mineralas magnetitas, sąveikaudamas su karštu vandeniu, gali išskirti vandenilio dujas.

    Vandenilis vis dažniau minimas kaip svarbi mažo anglies pėdsako energetikos grandies dalis, tačiau šiandien didžioji jo dalis vis dar pagaminama iš iškastinio kuro. Dėl to natūralūs vandenilio šaltiniai, jei būtų patvirtinti ir ekonomiškai pasiekiami, galėtų iš esmės pakeisti tiekimo grandinę ir sumažinti emisijas.

    Kas tiksliai nustatyta tyrime

    Edith Cowan universiteto komanda laboratorijoje atkūrė požemines sąlygas: magnetitą veikė aukštu slėgiu ir 200 laipsnių temperatūra, o reakcijas stebėjo 60 dienų. Gręžinių ar tiesioginės gavybos bandymų šiame etape nebuvo, tačiau eksperimentai parodė, kad vandenilis iš tiesų susidaro.

    Esminė detalė ta, kad miltelių pavidalo magnetitas pagamino maždaug penkis kartus daugiau vandenilio, palyginti su vientisu magnetito gabalu, skaičiuojant gramui. Tai leidžia daryti išvadą, kad gamtoje perspektyviausios gali būti suaižėjusios, porėtos uolienos, kur vanduo lengviau pasiekia šviežius mineralų paviršius.

    „Australija gali sėdėti ant milžiniško, dar neišnaudoto energijos rezervo, o potencialas yra milžiniškas“, – sakė Edith Cowan universiteto cheminės inžinerijos specialistas Alireza Keshavarz.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad vandenilio gamyba priklauso ne tik nuo magnetito kiekio, bet ir nuo to, kaip lengvai vanduo per lūžius, poras ir pralaidžius kelius pasiekia naujus mineralų paviršius“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Stefan Iglauer.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Jei natūralūs vandenilio telkiniai būtų patvirtinti lauko tyrimais, jie galėtų tapti papildomu švarios energijos šaltiniu, kuris nepriklauso nuo vėjo ar saulės gamybos svyravimų. Toks vandenilis teoriškai galėtų būti naudojamas pramonėje, sunkiajame transporte ar elektros sistemos balansavimui, tačiau praktinis pritaikymas priklausytų nuo gavybos kainos ir infrastruktūros.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad reakcijos metu dalis magnetito virsta hematitu. Šis virsmas gali suformuoti savotišką apsauginį sluoksnį, kuris ilgainiui ribotų vandens patekimą prie magnetito, todėl realiose geologinėse sąlygose vandenilio susidarymo dinamika gali būti sudėtingesnė, nei rodo trumpalaikiai bandymai.

    Kokie klausimai dar lieka

    Mokslininkų išvada kol kas nėra tiesioginis įrodymas, kad Vakarų Australijoje jau egzistuoja komerciškai išgaunami vandenilio telkiniai. Tam reikėtų geologinių žvalgymų, dujų migracijos kelių analizės, gręžinių duomenų ir aiškaus vertinimo, ar vandenilis išlieka „įkalintas“ uolienose, ar išsisklaido į aplinką.

    „Jei pavyktų šį išteklių atrakinti dideliu mastu, tai galėtų iš esmės pakeisti mūsų energetikos ateitį“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Kaveh Moghanirahimi.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale International Journal of Hydrogen Energy. Autorių teigimu, darbas padeda priartinti laboratorinius bandymus prie realių geologinių sistemų ir tikslinti modelius, kurie ateityje leistų tiksliau prognozuoti, kur ir kiek natūralaus vandenilio galėtų susidaryti.

  • NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ kamera HiRISE 2022 metų gruodžio 12 dieną užfiksavo Marso pietinėse aukštumose esantį kalvelės fragmentą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena lokio snukutį. Dvi tamsios duobės atrodo lyg akys, o šviesesnė V formos struktūra tarp jų – tarsi nosis.

    Nors vaizdas akimirksniu tapo interneto sensacija, planetologai pabrėžia, kad tai nėra nei gyvybės, nei dirbtinių statinių pėdsakas. Tokios formos Marse dažnai susidaro dėl įprastų geologinių procesų ir specifinio apšvietimo.

    „Tai kalva su V formos įgriuvos struktūra, dviem krateriais ir beveik apskritu lūžių raštu“, – aiškino Arizonos universiteto mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovaujantis HiRISE komandai.

    Specialistų vertinimu, apskritas lūžių žiedas galėjo likti po to, kai purios nuogulos nusėdo ant seniai užpildyto smūginio kraterio. Tuo metu V formos darinys gali būti susijęs su senoviniu vulkaniniu arba purvo išsiveržimo kanalu, kurio ištekėjimo pėdsakai suformavo į vėduoklę panašų kontūrą.

    Žmogaus smegenys linkusios atpažinti veidus ir gyvūnų bruožus net ten, kur jų nėra – šis reiškinys vadinamas pareidolija. Tai ta pati psichologinė priežastis, dėl kurios automobilių žibintai kartais atrodo kaip akys, o uolų šešėliai primena figūras.

    Marso istorijoje tai ne pirmas kartas, kai žemos raiškos ar kontrastingo apšvietimo nuotraukos sukelia audringas interpretacijas. Dar 1976 metais „Viking 1“ misijos kadre užfiksuota Cydonia srities kalva dėl šešėlių atrodė kaip žmogaus veidas, tačiau vėlesnės, gerokai detalesnės nuotraukos parodė, kad tai įprastas reljefo darinys.

    Panašūs atvejai fiksuojami ir pastaraisiais metais, kai Europos kosmoso agentūros „Trace Gas Orbiter“ tyrėjai, analizuodami Marso paviršiaus nuosėdas, aptiko druskų sankaupas, kurios priminė šypsenėlę. Moksliniu požiūriu svarbiausia ten buvo ne forma, o pats chloridų druskų sluoksnis, siejamas su senovėje išgaravusiais sekliais vandens telkiniais.

    Tokie druskų telkiniai laikomi reikšmingais, nes sūrus vanduo gali išlikti skystas esant žemesnėms temperatūroms nei gėlas, o tai didina tikimybę, kad tam tikrais Marso istorijos laikotarpiais galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikančios skystos terpės. Dėl to panašios vietos išlieka potencialiais taikiniais misijoms, kurios ateityje ieškos cheminių ar mineraloginių biosignatūrų.

    HiRISE kamera, nuo 2006 metų fiksuojanti Marso paviršių, yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių vertinti kraterių, nuošliaužų, kopų ir kitų procesų dinamiką. Kartais jos kadrai sužadina vaizduotę, tačiau mokslininkai primena: net ir įspūdingiausios „figūros“ dažniausiai tėra geologijos, erozijos ir šviesos žaismo rezultatas.

  • Japonijos salos laukinėms katėms užfiksuotas keistas pokytis: mokslininkai ieško priežasties

    Japonijos salos laukinėms katėms užfiksuotas keistas pokytis: mokslininkai ieško priežasties

    Mažoje Japonijos Cušimos saloje gyvenanti itin reta Cušimos leopardinė katė yra ties išnykimo riba: manoma, kad laukinėje gamtoje liko apie 100 šių gyvūnų. Pastaraisiais metais mokslininkai fiksavo naują, iki šiol šiai populiacijai nebūdingą požymį, kuris kelia nerimą dėl rūšies ateities.

    2024 ir 2025 metais lauko stebėjimų metu buvo pastebėtos trys leopardinės katės su neįprastai trumpomis uodegomis. Tyrėjų teigimu, jų uodegos siekė maždaug pusę įprasto ilgio, o toks bruožas anksčiau nebuvo aprašytas nei Cušimos, nei kitose leopardinių kačių populiacijose.

    „Tai, kad uodegos pakitimai užfiksuoti keliems individams, leidžia manyti, jog vien atsitiktinės traumos nėra labiausiai tikėtinas paaiškinimas ir verčia svarstyti paveldimą ar vystymosi priežastį“, – rašė tyrėjai.

    Pirmoji akivaizdi hipotezė buvo hibridizacija su naminėmis katėmis, nes Cušimoje jos taip pat paplitusios, o trumpauodegiškumas naminių kačių populiacijose sutinkamas dažniau. Toks genų „įsiliejimas“ mažoms, izoliuotoms laukinių gyvūnų populiacijoms yra viena pavojingiausių grėsmių, nes gali keisti paveldimus požymius ir ilgainiui susilpninti prisitaikymą.

    Norėdami patikrinti šią versiją, Japonijos tyrėjai atliko genetinius tyrimus ir vienam trumpauodegiam individui išnagrinėjo visą genomą. Rezultatai buvo lyginami su kelių Cušimos naminių kačių, kitų Cušimos leopardinių kačių, taip pat leopardinių kačių iš žemyninės Azijos duomenimis.

    „Neįprastas išorinis bruožas gali iškart kelti įtarimų dėl hibridizacijos, tačiau norėjome objektyviai įvertinti, ką iš tiesų rodo genomas, o ne spręsti vien pagal išvaizdą“, – sakė tyrimo pirmasis autorius Jukis Macumotas.

    Tyrimas nerado aiškių įrodymų, kad trumpauodegės leopardinės katės būtų neseniai kryžminusiosis su naminėmis katėmis. Analizėse trumpauodegis individas pateko į Cušimos leopardinių kačių genetinės įvairovės ribas, o ne į tarpinę zoną, kurios būtų tikimasi hibridui.

    Vis dėlto tai paliko atvirą svarbiausią klausimą: kodėl toks požymis apskritai pasirodė. Tyrėjai svarsto kelis scenarijus, tarp jų ir retą vystymosi sutrikimą, nepastebėtą senesnį ar labai menką genetinį „įmaišymą“, taip pat įgimtų defektų riziką, kuri kartais išauga mažose, artimai susijusiose populiacijose.

    Nors giminingo kryžminimosi poveikis dažnai siejamas su įvairiais anatomijos pakitimais, atlikta analizė neparodė, kad tirtas trumpauodegis individas būtų labiau giminingai susijęs nei kitos tirtos Cušimos leopardinės katės. Tyrėjai taip pat pažymėjo, kad dabartiniai metodai gali neaptikti labai senų ar ypač menkų kryžminimosi pėdsakų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad išvadoms trukdo labai mažas stebėtų atvejų skaičius: genetiškai ištirtas buvo tik vienas trumpauodegis individas, o dar du atvejai užfiksuoti kameromis. Siekiant suprasti, ar tai vienas pasikartojantis požymis, ar skirtingų priežasčių nulemti uodegos pakitimai, reikės daugiau stebėjimų ir papildomų genetinių mėginių.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Global Ecology and Conservation. Pasak autorių, aiškesnis šio požymio paaiškinimas gali turėti praktinę reikšmę saugant vieną rečiausių Japonijos laukinių kačių populiacijų ir planuojant jos išsaugojimo priemones.

  • Mokslininkai metė iššūkį Darvinui: evoliucija gali būti kryptingesnė, nei manėme

    Mokslininkai metė iššūkį Darvinui: evoliucija gali būti kryptingesnė, nei manėme

    Evoliucija dažnai aiškinama kaip procesas, kuriame organizmai, geriau prisitaikę išgyventi ir daugintis, palaipsniui išstumia kitus. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad net ir tada, kai keli evoliuciniai keliai suteikia tą patį prisitaikymo lygį, pokyčiai gali vykti ne atsitiktinai.

    Tyrimas, publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences (PNAS), nagrinėja vadinamąjį prisitaikymo kraštovaizdį, kai populiacijos „kopia“ į prisitaikymo viršūnes. Iki šiol daug kur buvo laikomasi prielaidos, kad pasiekus vienodą naudą suteikiančią „plokštumą“, tolesni pokyčiai daugiausia būna neutralūs.

    Evoliucija ant „plokštumos“

    Biologijoje dažna situacija, kai skirtingi požymių deriniai suteikia panašų išgyvenimo ir dauginimosi potencialą, vadinama degeneracija. Tai reiškia, kad kelios skirtingos formos ar strategijos gali būti vienodai sėkmingos, nors į tą patį rezultatą ateina skirtingais keliais.

    Izraelio Techniono instituto mokslininkai sukūrė supaprastintą matematinį modelį ir atliko simuliacijas, įtraukdami natūralios atrankos ir mutacijų poveikį. Jų rezultatai parodė, kad net ir vienodo prisitaikymo „plokštumoje“ populiacijos gali judėti kryptingai.

    Kryptingas dreifas ir atsparumas

    Autoriai šį reiškinį apibūdina kaip kryptingą dreifą: populiacijos juda link „plokštesnių“ kraštovaizdžio sričių, kuriose požymiai yra atsparesni mutacijoms ir atsitiktiniams sutrikimams. Kitaip tariant, net jei tiesioginio prisitaikymo pranašumo nėra, ilgainiui gali būti „pasirenkami“ stabilesni sprendiniai.

    „Kai skirtingi keliai suteikia vienodą prisitaikymą, pasirinkimas tarp jų nėra atsitiktinis“, – sakė biologė Naama Brenner, pristatydama tyrimo idėją.

    Mokslininkų teigimu, toks mechanizmas gali padėti paaiškinti, kaip evoliucijoje atsiranda atsparumas ir stabilumas net be aiškios kryptingos atrankos konkrečiam požymiui. Tai ypač aktualu kalbant apie sudėtingas sistemas, kur daug požymių tarpusavyje sąveikauja, o vien „naudingumo“ kriterijus ne visada leidžia numatyti, kas įsitvirtins ilguoju laikotarpiu.

    Ką tai keičia evoliucijos aiškinime

    Tyrimas siūlo atsargiau vertinti situacijas, kurios anksčiau būdavo laikomos neutralios evoliucijos pavyzdžiais. Jei kryptis atsiranda dėl kraštovaizdžio geometrijos ir populiacijos kintamumo sąveikos, tuomet net „neutralūs“ pokyčiai gali turėti paslėptą tendenciją vesti link didesnio atsparumo.

    Autoriai taip pat pabrėžia, kad nedideli fenotipiniai skirtumai gali būti informatyvesni, nei manyta, nes gali atskleisti, kokiu keliu populiacija judėjo evoliucinėje istorijoje. Kitas žingsnis, kaip nurodoma, yra panašius modelius sieti su sudėtingesniais organizmais ir realių ekosistemų duomenimis, kur kintamumas ir aplinkos poveikis yra dar įvairesni.

    Tyrimo išvados taip pat įdomios platesniame kontekste, nes panašus „polinkis“ į stabilesnius sprendinius aptariamas ir skaičiavimo moksluose, įskaitant kai kurių DI sistemų mokymo dinamiką. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad dabar svarbiausia yra patikrinti, kiek šis efektas pasireiškia natūraliose populiacijose už modelių ribų.

    Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences (PNAS).

  • Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje archeologų tyrimai atnešė netikėtą radinį: moliniame inde, datuojamame maždaug prieš 4 000 metų, išliko sėklų ir augalinių liekanų pėdsakai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia geriau suprasti, kokia augalija ir žemdirbystės praktikos buvo paplitusios bronzos amžiuje Anatolijoje.

    Radiniu domimasi ir dėl jo sąsajų su hetitais, viena įtakingiausių senovės Artimųjų Rytų civilizacijų. Hetitų valstybės centras buvo Vidurio Anatolijoje, o sostinė Hatuša, o didžiausias pakilimas siejamas su antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Ką pasako sėklos inde

    Archeobotanikai aiškina, kad sėklos ir kitos augalinės liekanos gali atskleisti ne tik mitybą, bet ir ūkininkavimą, prekybinius ryšius bei sandėliavimo įpročius. Tokie duomenys dažnai papildo tai, ko neįmanoma patikimai nustatyti vien pagal pastatų liekanas ar molinėse lentelėse išlikusius tekstus.

    Ypač vertinga tai, kad augalinė medžiaga buvo rasta inde, kuris tūkstantmečius išliko pakankamai sandarus. Dėl to išlieka didesnė tikimybė identifikuoti rūšis ir įvertinti, ar jos buvo augintos vietoje, rinktos laukinėje gamtoje, ar atgabentos iš kitų regionų.

    Kodėl svarbūs būtent indai

    Hetitų laikotarpio keramika archeologams svarbi ne vien kaip buities daiktas. Tokie indai galėjo būti naudojami vaišėse, apeigose ir religinėse ceremonijose, o dalis jų būdavo puošiami reljefais, siejamais su kultu ir aukojimo tradicijomis.

    Todėl sėklos inde gali būti susijusios ir su kasdieniu maisto laikymu, ir su specialia paskirtimi, pavyzdžiui, atsargomis ritualams ar šventėms. Galutinės išvados priklausys nuo tolesnių laboratorinių tyrimų, įskaitant mikroskopinę analizę ir palyginimą su šiuolaikinėmis rūšimis.

    Ką tai reiškia šiandien

    Vienas svarbiausių tokio radinio aspektų yra galimybė palyginti senovines sėklas su dabartine regiono flora, ypač centrinėje Turkijos dalyje. Jei identifikacija bus patvirtinta, tai gali tapti papildomu įrodymu, kad kai kurios rūšys šiame regione buvo žinomos ir naudojamos jau hetitų laikais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai tampa vis svarbesni platesniame kontekste, kai klimato kaita ir dirvožemio pokyčiai skatina iš naujo vertinti senąsias žemdirbystės sistemas. Net nedidelės sėklos kartais pateikia itin daug informacijos apie tai, kaip žmonės prisitaikydavo prie aplinkos prieš tūkstančius metų.

    „Tokios augalinės liekanos leidžia atkurti ne tik tai, ką žmonės valgė, bet ir kaip jie augino, saugojo bei naudojo augalus kasdienybėje ir apeigose“, – teigia tyrėjai.

  • 4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    Liuksemburge archeologai atskleidė išskirtinį vėlyvosios Romos laikotarpio radinį – vienoje vietovėje aptiktas 141 iš gryno aukso kaldintas solidas. Nors iš pradžių rasta tik 38 monetos, vėlesni, platesni tyrimai parodė, kad lobis gerokai didesnis.

    Monetos aptiktos vietovėje, vadinamoje Um Rank, kur kartu užfiksuoti ir vėlyvosios Romos gynybinio statinio pėdsakai. Tyrėjai nurodo, kad tai buvo burgus tipo įtvirtinimas, priklausęs vėlyvojoje imperijos fazėje veikusiai gynybinių objektų sistemai.

    Kasimą apsunkino ne archeologija, o XX amžiaus paveldas: teritorija Antrojo pasaulinio karo metais buvo aktyvi kovų zona, todėl žemėje liko nesprogusios amunicijos. Dėl to archeologai dirbo kartu su Liuksemburgo kariuomene ir išminavimo specialistais, o darbai vyko itin atsargiai.

    Monetų amžius ir reta galimybė

    Radinį sudaro solidai, naudoti vėlyvojoje Romos imperijoje kaip viena svarbiausių aukso pinigų formų. Monetos datuojamos 364–408 metais ir kaldintos valdant devyniems imperatoriams, o jų būklė – neįprastai gera.

    Numizmatams itin svarbu tai, kad lobis buvo ištirtas archeologiniame kontekste, o ne pateko į rinką be kilmės duomenų. Tokie radiniai leidžia tiksliau vertinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis lobiai buvo slepiami, bei kaip juda pinigai ir turtas karo ar politinių krizių laikotarpiu.

    Kelias iš Nikomedijos į Vakarus

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė monetų kilmės analizė: 17 jų kaldintos Nikomedijoje – svarbiame Romos monetų kalyklos centre senovės Anatolijoje, prie Marmuro jūros. Šios monetos datuojamos 364–367 metais, o jų kelias iki dabartinio Liuksemburgo rodo, kokiais atstumais galėjo cirkuliuoti aukso pinigai.

    Tyrėjai neatmeta, kad dalis aukso į Vakarus galėjo keliauti su kariuomene ar imperine administracija, ypač keičiantis valdovams ir judant kariniams vienetams. Vis dėlto pabrėžiama, kad vienareikšmiškai susieti lobį su konkrečia karo kampanija nėra pagrindo, todėl daromos atsargios išvados.

    Kada lobis paslėptas ir kiek išmokėta

    Monetų chronologija leidžia spėti, kad lobis galėjo būti paslėptas apie 395 metus arba netrukus po to. Tarp radinių aptiktos ir itin retos uzurpatoriaus Eugenijaus emisijos, kaldintos jo trumpu valdymo laikotarpiu 392–394 metais, o tokių egzempliorių retumas paprastai reikšmingai didina viso rinkinio vertę.

    Liuksemburgo institucijos pirminiams radėjams išmokėjo 308 600 eurų. Suma nustatyta pagal nepriklausomą numizmatinę ekspertizę, vertinusią monetų išsilaikymą ir retų kaldinių dalį.

  • Atlanto „šilumos vožtuvas“ gali užsiverti: mokslininkai įspėja dėl staigių klimato pokyčių

    Atlanto „šilumos vožtuvas“ gali užsiverti: mokslininkai įspėja dėl staigių klimato pokyčių

    Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad Atlanto vandenyne veikianti didžioji srovių sistema AMOC silpnėja, o tai gali turėti reikšmingų pasekmių pasaulio klimatui. Ši cirkuliacija perneša šilumą ir maistines medžiagas, todėl jos pokyčiai atsiliepia ir orams, ir ekosistemoms.

    AMOC dažnai apibūdinama kaip milžiniškas konvejeris, kuris šiltesnį vandenį iš tropikų kelia į Šiaurės Atlantą, o atvėsusį vandenį gramzdina gilyn. Dėl to šiluma pasiskirsto tolygiau, o kai kuriuose regionuose palaikomos stabilesnės temperatūros ir kritulių režimai.

    Naujausi tyrimai siūlo kitą, dar aiškesnį vaizdinį: AMOC gali veikti kaip vandenyno šilumos vožtuvas, reguliuojantis, kiek šilumos vandenynas atiduoda atmosferai ir kiek jos „užrakina“ savyje. Kai cirkuliacija stipri, Šiaurės Atlantas efektyviai išleidžia šilumą į atmosferą, o planeta lengviau netenka energijos į kosmosą.

    Kai AMOC silpnėja, giluminė konvekcija Šiaurės Atlante gali prislopti, todėl vandenynas mažiau atvėsta ir ima kaupti daugiau šilumos savo gelmėse. Tokiu atveju, pasak tyrėjų, bendra Žemės energijos pusiausvyra gali krypti taip, kad šiltėjimas būtų ne slopinamas, o stiprinamas, nes šiluma nebeišleidžiama taip efektyviai.

    Toks „vožtuvo“ mechanizmas padeda paaiškinti ir seniai žinomą neatitikimą ledo gręžinių įrašuose: Grenlandijos klimato pokyčiai praeityje kartais būdavo labai staigūs, o Antarktidoje fiksuoti pokyčiai vykdavo lėčiau. Tyrėjai aiškina, kad šie skirtumai gali atspindėti greitą šilumos praradimo pokytį Šiaurės Atlante ir lėtesnį bendro vandenyno šilumos atsargų persitvarkymą.

    „AMOC veikia kaip vandenyno šilumos vožtuvas, per Žemės spinduliuotės pusiausvyrą reguliuojantis planetos temperatūrą“, – teigiama ekspertiniame šio darbo vertinime.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribas: ledynmečių laikų klimato sąlygos smarkiai skyrėsi nuo dabartinių, o svarbią grįžtamųjų ryšių dalį tuomet sudarė platus jūros ledo paplitimas. Jei ateityje Šiaurės Atlantas bus gerokai mažiau apledėjęs, kai kurie senovinį „svyravimų“ režimą palaikę mechanizmai gali nebeveikti taip pat.

    Nepaisant to, išvada išlieka praktiškai svarbi: AMOC pokyčiai gali lemti ne tik tai, kur nukeliauja šiluma, bet ir tai, kiek jos visa klimato sistema sukaupia. Dėl to mokslininkai ragina intensyvinti stebėjimus ir modeliavimą, siekiant aiškiau atsakyti, ar ateities AMOC gali turėti kelias stabilias būsenas, o silpnėjimas tam tikru momentu taptų sunkiai grįžtamas.

  • Mokslininkai aptiko gyvūną, kuris DNR lūžius taiso per kartas: tokio reiškinio dar nebuvo

    Mokslininkai aptiko gyvūną, kuris DNR lūžius taiso per kartas: tokio reiškinio dar nebuvo

    Belgijos mokslininkų komanda, tirdama mikroskopinius organizmus, aptiko išskirtinį reiškinį: bdeloidinė rotiferė Adineta vaga gali perduoti palikuonims stipriai pažeistą genomą ir leisti DNR taisymui tęstis per kelias kartas. Tokia transgeneracinė sugadintų chromosomų „paveldėjimo ir remonto“ grandinė iki šiol nebuvo patikimai aprašyta kituose gyvuose organizmuose.

    Rotiferės, panašiai kaip geriau žinomi tardigradai, gali beveik visiškai išdžiūti ir vėl „atsigauti“ grįžus vandeniui. Tyrime jos buvo veikiamos protonų spinduliuote 100, 250 ir 500 grejų dozėmis, kurios, tyrėjų vertinimu, gali sukelti atitinkamai apie 88, 220 ir 440 dvigrandės DNR lūžių visame genome.

    Kas nustebino tyrėjus

    Eksperimento pradžia atrodė paprasta: apšvitintai A. vaga pateliai padėjus kiaušinį, iš jo buvo sukurta genetiškai identiška, kloninė populiacija. Logiška būtų tikėtis, kad visi klonai turės panašų, „užfiksuotą“ spinduliuotės paliktą DNR pažeidimų vaizdą.

    Tačiau sekoskaitos duomenys parodė keistą dalyką: dideli chromosomų „iškritimai“ skirtinguose individuose skyrėsi, o trūkstama genetinė informacija tarsi palaipsniui atsistatydavo. Tai leido įtarti, kad taisymas vyksta ne viename organizme ir ne vienu etapu, o išsitęsia per laiką ir kartas.

    „Išskirtiniausia tai, kad jos kažkaip stabilizuoja chromosomų galus, išlaiko DNR fragmentus ir gali juos perduoti kitai kartai, kur taisymas tęsiasi“, – sakė evoliucinė biologė Karine Van Doninck.

    Kaip įmanoma „paveldėti“ sudaužytas chromosomas

    Įprastai stipriai suskilus chromosomoms kyla problema: dalijantis ląstelei fragmentai be centromeros dažnai „nepatenka“ į dukterines ląsteles, todėl genetinė medžiaga prarandama. Tyrėjai daro išvadą, kad bdeloidinių rotiferių chromosomos greičiausiai turi holocentrinę sandarą, kai centromeros funkcijos elementai išsidėstę ne vienoje vietoje, o per platesnius chromosomos regionus.

    Tokiu atveju net ir suskilę chromosomų gabalai gali išlikti „funkcionalūs“ segregacijos prasme, todėl gali būti perduodami toliau. Tai paaiškintų, kodėl pažeisti fragmentai ne iškart dingsta, o išsilaiko tiek ląstelių dalijimuose, tiek palikuonių kartose.

    Remontas, kuris gali užtrukti kelias kartas

    Antroji istorijos dalis yra pats taisymas. A. vaga genomas yra diploidinis, todėl kiekviena chromosoma turi homologą, kuris gali veikti kaip šablonas atkurti trūkstamas sekas.

    Nors ši rotiferė dauginasi nelytiškai, ji, pasak autorių, yra išlaikiusi neįprastą mejozės formą, kurioje homologinės chromosomos susiporuoja. Tuomet pažeistas DNR galas gali „susirasti“ atitinkamą vietą sveikesnėje homologėje chromosomoje ir palaipsniui atkurti prarastą seką, mechanizmą tyrėjai vadina BIHER.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad pakartotinis BIHER iš principo gali atkurti pirminę sulūžusios chromosomos struktūrą, o kai kurie ištrynimai po tam tikro kartų skaičiaus gali visiškai išnykti“, – sakė molekulinis biologas Bernard Hallet.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie gebėjimai greičiausiai neatsirado vien dėl atsparumo radiacijai. Rotiferės gyvena samanose ir kerpėse, kur drėgmės sąlygos smarkiai kinta, o išdžiūvimas gali sukelti DNR žalą, panašią į jonizuojančios spinduliuotės padarinius, įskaitant dvigrandžius lūžius.

    Mokslininkai tikisi, kad šis modelis padės geriau suprasti, kaip ląstelės tvarkosi su katastrofišku chromosomų suardymu, įskaitant procesus, siejamus su chromotripse ir sudėtingais genomo persitvarkymais. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Science Advances.

  • Pirmą kartą pamatė, kaip ląstelės „susikalba“ visame gyvame kūne: tai keičia mediciną

    Pirmą kartą pamatė, kaip ląstelės „susikalba“ visame gyvame kūne: tai keičia mediciną

    Naujas žvilgsnis į kūną

    Biologijoje ilgą laiką vyravo fragmentuotas požiūris: vieni tyrimai nagrinėjo pavienes ląsteles, kiti – organus ar viso kūno sistemas. Nors mikroskopija leidžia matyti smulkiausias detales, o vaizdiniai tyrimai atveria didesnį vaizdą, realiu laiku stebėti, kaip ląstelės komunikuoja per visą gyvą organizmą, iki šiol buvo itin sudėtinga.

    Tarptautinė mokslininkų komanda pristatė metodą, kuris leidžia fiksuoti ląstelių signalus skirtinguose audiniuose ir organuose vienu metu. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Nature“ ir jau dabar laikomi svarbiu žingsniu, sujungiančiu ląstelių biologiją, fiziologiją ir neuromokslus.

    Kas yra WHOLISTIC metodas

    Naujoji technologija pavadinta WHOLISTIC – tai viso organizmo gyvo vaizdinimo sistema, skirta registruoti audinių ir viduląstelinį aktyvumą. Sistema leidžia sekundė po sekundės sekti, kaip visame kūne kinta ląstelių signalai, suteikdama galimybę vienu vaizdu aprėpti skirtingų organų tarpusavio sąveiką.

    Pirmiesiems bandymams pasirinkti natūraliai skaidrūs modeliniai organizmai – zebravisės lervos ir žuvis Danionella cerebrum, išliekanti skaidri ir suaugusi. Tokie gyvūnai laboratorijose vertinami dėl to, kad leidžia stebėti procesus gyvai, neardant audinių, o jų biologiniai mechanizmai dažnai padeda suprasti ir žmogaus fiziologiją.

    „Šis darbas sujungia du fundamentalius biologijos mastelius – ląstelę ir visą organizmą – ir leidžia užpildyti iki šiol buvusią stebėjimo spragą“, – sakė neuroinformatikos mokslininkė Virginie Ruetten, viena iš metodo kūrėjų.

    Kodėl pasirinktas kalcio signalas

    Metodas remiasi kalcio signalizacijos stebėjimu, nes kalcis yra vienas universaliausių ląstelių „kalbos“ elementų. Kalcio jonų koncentracijos pokyčiai ląstelėse dalyvauja raumenų susitraukimuose, nervinių impulsų perdavime, ankstyvuosiuose vystymosi etapuose ir programuotoje ląstelių žūtyje.

    Tyrėjai pasitelkė genetinius sprendimus, kad didelė dalis ląstelių pradėtų gaminti fluorescencinius kalcio jutiklius. Kai ląstelėje kinta kalcio lygis, jutikliai sužimba, todėl aktyvumą galima fiksuoti optiškai ir susieti su konkrečiais audiniais ar organų sistemomis.

    „Kai kurių labai bazinių organizmo savybių mums tiesiog trūko, nes buvo be galo sunku pažvelgti į ląstelių atsakus tokiu mastu“, – teigė Virginie Ruetten.

    Netikėti atradimai ir reikšmė medicinai

    Stebėjimai jau atskleidė netikėtų reakcijų: pavyzdžiui, kremzlę formuojančios ląstelės sureagavo į šaltį, o tai leidžia naujai kelti klausimus apie audinių jautrumą aplinkai. Taip pat fiksuota, kad į tam tikras medžiagas reaguoja ne tik neuronai, bet ir smegenis dengiantys apsauginiai audiniai, vadinami smegenų dangalais.

    Dar vienas svarbus rezultatas – geriau apčiuopiami viso kūno ritmai ir koordinacija, įskaitant raumenų tarpusavio sinchronizaciją bei raumenų ir organų sąveikas. Tyrėjai taip pat užfiksavo, kaip smegenų kamieno valdomi mechanizmai gali perskirstyti kraujotaką visame kūne, o tokie procesai svarbūs aiškinantis streso, temperatūros ar vaistų poveikį.

    Mokslininkai tikisi, kad WHOLISTIC principu paremtas vaizdinimas bus pritaikomas ir kitose laboratorijose, o ilgainiui padės tiksliau suprasti sistemines ligas. Tarp potencialių krypčių minimi neurologiniai sutrikimai, uždegiminės būklės, vaistų poveikio vertinimas ir tyrimai, kuriuose svarbu matyti ne vieną organą, o viso organizmo atsaką.