CP v2

Category: Mokslas

  • Ben Bulben stebina idealia simetrija: atskleista, kaip ledynai ir jūra suformavo šią Airijos kalną

    Ben Bulben stebina idealia simetrija: atskleista, kaip ledynai ir jūra suformavo šią Airijos kalną

    Ben Bulben kalnas šiaurės vakarų Airijoje laikomas vienu išskirtiniausių regiono kraštovaizdžio objektų: jo stačios, beveik vertikalios uolos ir plokštesnė viršūnė iš tolo atrodo tarsi sąmoningai suprojektuotos. Tačiau geologai pabrėžia, kad šį neįprastą siluetą nulėmė ne vienas įvykis, o ilga procesų grandinė, trukusi šimtus milijonų metų.

    Ben Bulben priklauso Dartry Mountains kalnagūbriui, o jo forma tiesiogiai susijusi su skirtingų uolienų sluoksnių sandara ir jų atsparumu irimui. Kai vieni sluoksniai lengviau skyla ir ardomi, kiti išlieka tvirti, todėl reljefe susiformuoja aštrūs lūžiai, terasos ir stačios sienos.

    Didelė šios istorijos dalis prasidėjo karbone, maždaug prieš 330–345 milijonus metų, kai šiandieninio kalno vietoje plytėjo seklūs jūriniai baseinai. Jų dugne ilgainiui krito ir kaupėsi nuosėdos, kurios virto kalkakmeniu ir skalūnais, o uolienose išliko fosilijų, leidžiančių atkurti senovinės ekosistemos vaizdą.

    Tyrimai rodo, kad viršutinėje dalyje esantys storesni kalkakmenio sluoksniai yra gerokai atsparesni ardymui nei žemiau esantys skalūnai. Šis kontrastas tapo esminiu veiksniu: minkštesnės uolienos greičiau nyko, o tvirtesnės ilgiau išlaikė „stogą“, todėl šlaituose atsirado būdingos stačios briaunos.

    Vanduo, vėjas ir temperatūrų kaita milijonus metų pamažu „nušlifavo“ masyvą, bet ryškiausią paskutinį potėpį paliko ledynmečiai. Kai ledynai slinko per Airiją, jie išnaudojo natūralius plyšius, arė paviršių ir dar labiau paryškino ribą tarp tvirtų ir lengviau byrančių uolienų.

    Ledynai kalno nesukūrė nuo nulio, tačiau suteikė dabartinį, lengvai atpažįstamą pavidalą: stačius šlaitus ir gana plačią, santykinai lygesnę viršūnės zoną. Tokiuose masyvuose reljefo „architektūrą“ dažnai lemia tai, kas yra viršuje ir kas apačioje, nes skirtingos uolienos skyla ir trupa nevienodu greičiu.

    Dėl to Ben Bulben vertinamas ne tik kaip turistų traukos vieta, bet ir kaip natūralus geologinis „archyvas“, kuriame sluoksniai pasakoja apie senovinę jūrą, nuosėdų kaupimąsi ir vėlesnius apledėjimų laikotarpius. Geologams tokie šlaitai yra svarbūs, nes aiškiai matomos uolienų juostos leidžia tiksliau atsekti, kaip kito aplinka ir kokie procesai formavo visą regioną.

    Šiandien Ben Bulben yra priminimas, kad įspūdingos formos gamtoje dažnai gimsta iš paprastos taisyklės: kai skirtingo kietumo uolienos ilgai veikiamos erozijos, kraštovaizdis tampa tarsi trimatis laiko žemėlapis. Kartais tam nereikia nei gilių gręžinių, nei laboratorijų, nes istorija perskaitoma plika akimi, žiūrint į kalno šlaitą.

  • Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Rytų Turkijoje, Mušo provincijoje, netoli Mescidli kaimo, archeologai identifikavo milžinišką Urartu laikų įtvirtinimų kompleksą, kurio mastas prilyginamas maždaug 17 futbolo aikščių plotui. Pirmuosius pėdsakus pastebėti padėjo palydoviniai vaizdai, kuriuose išsiskyrė neįprastos, žmogaus suformuotos linijos.

    Archeologas Melikas Mirbėjus Ömeroğlu, analizuodamas nuotraukas, įžvelgė kraštovaizdyje anomalijas ir nusprendė patikrinti jas vietoje. Apžiūra patvirtino, kad tai ne natūralios uolienų formos, o didelio gynybinio statinio liekanos.

    Preliminariais vertinimais, tvirtovę juosė maždaug 1,4 kilometro ilgio gynybinė siena. Išlikę sienų fragmentai vietomis siekia apie 2 metrus iš vidinės pusės ir iki 4 metrų iš išorinės pusės, todėl aiškiai matyti, kad tai buvo rimtas fortifikacinis objektas.

    Komplekso architektūra išsiskiria akmens mūro technika: sienos sumūrytos iš masyvių, netaisyklingų akmenų blokų, būdingų ciklopiniam ir poligoniniam mūrui. Tokie sprendimai siejami su ankstyvuoju Urartu laikotarpiu ir randami kituose regiono įtvirtinimuose prie Vano ežero.

    Archeologai taip pat fiksavo ir kitų statinių pėdsakus, leidžiančius manyti, kad čia buvo ne vien sargybinė tvirtovė, o platesnis įtvirtintas kompleksas. Pietinėje dalyje aptikta apvali, smulkesniais akmenimis išklota įduba, kuri galėjo būti susijusi su vandens kaupimu ar tiekimu.

    Tvirtovės vieta laikoma strategiškai reikšminga: ji yra teritorijoje, siejamoje su Urartu plėtra į vakarus ir netoli senųjų kelių tinklo, todėl gali padėti tiksliau suprasti šios valstybės gynybos ir administravimo logiką. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radinys potencialiai svarbus ir diskusijoms apie Arzaškuno vietą, kuri minima kaip viena ankstyvųjų Urartu sostinių.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad šiuo etapu daryti galutinių išvadų dar negalima. Tikslesnei datacijai ir funkcijai nustatyti reikės detalesnių žvalgymų, kasinėjimų bei radinių analizės.

    Žinoma tai, kad tai didžiausias iki šiol Mušo provincijoje identifikuotas tokio tipo Urartu laikų objektas. Archeologai jau inicijavo procedūras, kad vietovė būtų oficialiai įregistruota ir įtraukta į saugomų paveldo objektų sąrašus.

  • Šventa islamo kalno paslaptis: po Džabal Tovru slypi uolienos, menančios 800 mln. metų

    Šventa islamo kalno paslaptis: po Džabal Tovru slypi uolienos, menančios 800 mln. metų

    Džabal Tovras Saudo Arabijoje musulmonams yra itin reikšminga vieta: čia esantis urvas siejamas su pranašo Mahometo ir Abu Bakro slėpimusi hidžros metu 622 metais, keliaujant iš Mekos į Mediną. Tačiau pastaruoju metu dėmesį traukia ne tik religinė istorija, bet ir tai, ką gali pasakoti pats kalnas.

    Geologų vertinimu, Džabal Tovrą sudarančios uolienos gali priklausyti vadinamajam Arabijos skydui – senovinei geologinei sričiai, dengiančiai didelę vakarinės Arabijos pusiasalio dalį. Šį regioną daugiausia sudaro prekambro laikotarpio magminės ir metamorfinės uolienos, susiformavusios gerokai anksčiau nei atsirado šiandien atpažįstami kraštovaizdžiai.

    Skaičiuojama, kad granitai, iš kurių sudaryta dalis masyvo, galėjo pradėti formuotis maždaug prieš 800 mln. metų, giliai po Žemės paviršiumi. Tuo metu vykę magmos procesai ir tektoninių plokščių judėjimas formavo jaunas žemynų struktūras, o dabartinė reljefo išvaizda dar neegzistavo.

    Svarbu pabrėžti, kad uolienų amžius nėra tas pats, kas paties kalno amžius. Granitas galėjo susidaryti šimtus milijonų metų anksčiau, o į paviršių patekti gerokai vėliau dėl erozijos ir tektoninio iškilimo, kai nuo viršaus buvo nuardyti jaunesni sluoksniai.

    Norint tiksliai patvirtinti amžių, būtini laboratoriniai tyrimai, ypač cirkono kristalų datavimas urano ir švino metodu. Cirkonuose būna urano priemaišų, kurios laikui bėgant skyla į šviną, o šių elementų santykis leidžia itin tiksliai nustatyti, kada mineralas kristalizavosi ir kada susiformavo uoliena.

    Kol kas dalis skaičiavimų remiasi platesnio Arabijos skydo tyrimais, todėl be tiesioginių mėginių iš Džabal Tovro neįmanoma galutinai pasakyti, ar visas masyvas vienodai senas. Vis dėlto požymių, kad šioje vietoje gali slūgti vienos seniausių Arabijos pusiasalio uolienų, mokslininkams netrūksta.

    Jei hipotezės pasitvirtintų, Džabal Tovras būtų išskirtinis dvigubos reikšmės objektas: vieniems tai svarbus islamo istorijos simbolis, kitiems – natūralus archyvas, leidžiantis atsekti procesus, vykusius Žemėje dar gerokai iki žmonijos atsiradimo. Tolesni tyrimai galėtų padėti tiksliau suprasti Arabijos skydo raidą ir geologinius mechanizmus, formavusius dabartinį Arabijos pusiasalį.

  • Mokslininkai įspėja: pylimai nuo potvynių gali atsisukti prieš mus ir sustiprinti stichiją

    Mokslininkai įspėja: pylimai nuo potvynių gali atsisukti prieš mus ir sustiprinti stichiją

    Naujas mokslinis tyrimas kelia nepatogų klausimą: kai kurios tradicinės apsaugos nuo potvynių priemonės gali ne mažinti, o didinti didelių potvynių mastą. Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus įsikišimas į upių sistemas neretai susilpnina natūralų gebėjimą sugerti perteklinį vandenį.

    Tyrime analizuota Jangdzės upės vidurupio potvynių istorija per maždaug 500 metų, sujungiant ežerų nuogulų duomenis, istorinius įrašus ir klimato rekonstrukcijas. Toks laikotarpis leido atskirti, kiek riziką lėmė klimato svyravimai, o kiek ilgalaikiai kraštovaizdžio pokyčiai.

    Kaip pylimai gali padidinti riziką?

    Jangdzė yra viena svarbiausių Azijos upių, o jos baseine gyvena šimtai milijonų žmonių, todėl nuo seno čia plėtota intensyvi potvynių kontrolė. Tačiau tyrimo autoriai teigia, kad atitvėrus upę pylimais ji praranda ryšį su natūraliomis užliejamomis teritorijomis, kurios anksčiau veikė kaip amortizatorius.

    Istoriškai su upe susiję ežerai ir užliejamos lygumos per didelius vandens pakilimus perimdavo dalį srauto ir laikinai jį sukaupdavo. Kai tokios erdvės nusausinamos, užstatomos ar hidrotechniškai atskiriamos, daugiau vandens lieka pagrindinėje vagoje, todėl vandens lygis kyla sparčiau ir aukščiau.

    Skaičiavimai rodo, kad pylimų statyba galėjo padidinti rimtų potvynių mastą vidutiniškai apie 18 proc. Papildomai, ežerų ir kitų natūralių vandens kaupimo teritorijų praradimas siejamas su dar maždaug 8 proc. didesne rizika.

    Klimato kaita ir žmogaus pėdsakas

    Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinis potvynių dažnio ir ekstremalumo veiksnys yra klimato kaita ir ilgalaikiai kritulių bei temperatūrų svyravimai. Vis dėlto žmogaus pakeistas kraštovaizdis gali lemti, kad tos pačios liūtys sukelia didesnę žalą, nes vandeniui tiesiog nebelieka kur saugiai išsilieti.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tai nereiškia visiško infrastruktūros beprasmiškumo. Problema ta, kad sprendimai, saugantys vieną teritoriją, gali perkelti riziką žemupio kryptimi arba sukurti didesnę stichijos bangą ten, kur erdvė upės vandeniui yra labiausiai apribota.

    Kodėl ši žinia svarbi ir Europai?

    Šios išvados aktualios ne vien Kinijai: daugelyje šalių vyksta diskusija, ar vien pylimų ir upių reguliavimo pakanka, kai ekstremalūs krituliai kartojasi vis dažniau. Vis daugiau dėmesio sulaukia sprendimai, grąžinantys upėms dalį natūralios erdvės, atkuriantys šlapynes ir saugantys užliejamas teritorijas.

    Tokios priemonės dažnai vadinamos gamta paremtais sprendimais, nes jos remiasi natūralia hidrologija: vanduo ne tik nukreipiamas, bet ir sulaikomas ten, kur žala mažiausia. Tyrimas primena, kad potvynių valdymas turi būti planuojamas viso baseino mastu, o ne tik atskiromis atkarpomis.

    Ekspertai įspėja, kad ateityje svarbiausiu kriterijumi taps ne vien apsaugos statinių aukštis, bet ir tai, kiek regione išliko natūralių vandens kaupimo zonų. Kuo mažiau tokių teritorijų, tuo didesnė tikimybė, kad net ir gerai prižiūrimi pylimai taps ne barjeru, o papildomu rizikos stiprintuvu.

  • Po Maču Pikču džiunglėmis aptiko tai, ko niekas nematė: lazeriai atvėrė naujus inkų kelius

    Po Maču Pikču džiunglėmis aptiko tai, ko niekas nematė: lazeriai atvėrė naujus inkų kelius

    Po Maču Pikču apylinkių tankia augmenija mokslininkai aptiko iki šiol nedokumentuotų inkų laikų infrastruktūros pėdsakų. Lazerinio skenavimo technologija LiDAR padėjo užfiksuoti daugiau kaip 2,5 kilometro naujai identifikuotų prekolumbinių kelių, taip pat struktūras, kurios gali būti buvusių terasų ir platformų liekanos.

    LiDAR veikia iš orlaivio ar drono siųsdamas lazerio impulsus į žemės paviršių ir fiksuodamas jų atspindį. Iš apdorotų duomenų sudaromas itin detalus reljefo modelis, leidžiantis pamatyti kelių, sienų ar pamatų kontūrus net ten, kur iš žemės lygio viską uždengia miško laja.

    Tyrimą vykdė Lenkijos mokslininkų komanda iš Varšuvos universiteto, Vroclavo technologijos universiteto ir Vroclavo universiteto, bendradarbiaudama su Peru tyrėjais. Darbai vyko Maču Pikču archeologinio parko ribose, o žvalgomoji tyrimų fazė, kaip nurodoma publikacijose, prasidėjo 2023 metais liepą.

    Ryškiausias radinys – 1,2 km kelias

    Daugiausia dėmesio sulaukė kelias, kurio ilgis siekia mažiausiai 1,2 kilometro. Jo trasa pasižymi inkų inžinerijai būdingais bruožais, įskaitant zigzaginį išdėstymą, padedantį įveikti stačius šlaitus Andų kalnuose.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien iš nuotolinių duomenų neįmanoma galutinai nustatyti tikslaus kelio amžiaus ir funkcijos. Tam reikės tikslinių patikrinimų vietoje, stratigrafinių stebėjimų ir papildomų archeologinių tyrimų, kurie leistų patvirtinti datavimą bei ryšius su kitais objektais.

    Kodėl Maču Pikču vis dar stebina?

    Maču Pikču daugiau nei šimtmetį laikomas vienu svarbiausių Pietų Amerikos archeologinių objektų, tačiau jį supantis kalnų kraštovaizdis išlieka mažiau ištirtas. Andų migliniame miške tyrimus apsunkina reljefas ir tanki augmenija, todėl tradicinės paieškos metodais daug kas lieka nepastebėta.

    Nauji duomenys sustiprina hipotezę, kad Maču Pikču galėjo būti ne izoliuota citadelė, o didesnės sistemos dalis. Tokia sistema galėjo apimti susisiekimo tinklą, žemdirbystei pritaikytas terasas, gyvenvietes ir ūkines platformas, kurios padėjo funkcionuoti visam regionui.

    Kas bus daroma toliau?

    Peru kultūros paveldo apsaugą prižiūrinčios institucijos Cusco regione yra užsiminusios apie tikslines archeologines ekspedicijas, kurios turėtų patikrinti LiDAR identifikuotas vietas. Lauko darbai turėtų atsakyti, kaip šios struktūros buvo statomos, kokia jų būklė ir ar jos tikrai priklausė inkų kelių tinklui.

    Archeologijoje LiDAR jau tapo vienu svarbiausių įrankių ieškant objektų sudėtingoje aplinkoje, nes leidžia greitai susiaurinti teritorijas, kur verta kasti ir tirti. Maču Pikču atvejis dar kartą parodė, kad net labiausiai lankomose vietose gali slypėti iki šiol nematytas istorijos sluoksnis.

  • Ieškojo vienos auksinės apyrankės, bet netoli Carlisle ištraukė tris: radinys glumina archeologus

    Ieškojo vienos auksinės apyrankės, bet netoli Carlisle ištraukė tris: radinys glumina archeologus

    Metalo ieškiklių entuziastai netoli Carlisle, šiaurės Anglijoje, į paieškas vyko tikėdamiesi pavienių radinių, tačiau žemė pateikė kur kas daugiau. Per kelias akimirkas po pirmojo aptikto auksinio papuošalo paaiškėjo, kad tai ne vienintelis objektas toje vietoje.

    Radinys užfiksuotas gegužės pabaigoje renginio metu, kai dešimtys dalyvių keturias dienas šukavo apie 190 hektarų teritoriją. Be įvairių epochų monetų ir kitų smulkių istorinių objektų, didžiausią sensaciją sukėlė trys auksiniai torques tipo papuošalai.

    Trys papuošalai vienoje vietoje

    Pirmąjį radinį aptiko Andy Crammond. Iš pradžių jis palaikė daiktą paprastu metaliniu žiedu, tačiau pakėlęs suprato, kad rankose laiko neįprastai sunkų ir vertingą objektą.

    Tuomet jis pasikvietė bičiulį Alaną Danielsą, o abu nusprendė atidžiai patikrinti tą patį plotą. Netrukus aptiktas antras auksinis papuošalas, o dar po akimirkos ir trečias, visi trys išlikę vientisi.

    Kodėl tai svarbu archeologams

    Ekspertams ypač reikšminga, kad visi trys dirbiniai išsilaikė ne fragmentais, o pilnos formos. Bronzo amžiaus auksiniai papuošalai dažnai randami sulankstyti, apgadinti ar dalimis, todėl trijų pilnai išlikusių objektų grupė vienoje vietoje laikoma išskirtine.

    Preliminariai nurodoma, kad papuošalai galėjo būti pagaminti maždaug prieš 3 100 metų, apie 1100 metus prieš Kristų. Bendra jų masė viršija 500 gramų, o vien metalo vertė, konvertuojant į eurus, siekia apie 350 000 eurų, nors mokslinė reikšmė gali būti gerokai didesnė.

    Statuso ženklas ar ritualinė auka?

    Torques tipo papuošalai bronzos amžiaus Britanijoje siejami su prestižu, socialiniu statusu ir galimu vaidmeniu apeigose. Kai kurie analogiški radiniai rodo intensyvaus nešiojimo ir taisymo žymes, todėl neatmetama, kad tokie dirbiniai galėjo būti perduodami iš kartos į kartą.

    Dabar papuošalai perduoti specialistams, kurie nustatys tikslesnę jų kilmę, technologiją ir kontekstą, taip pat įvertins teisinį statusą pagal Jungtinėje Karalystėje taikomą radinių registravimo ir paveldo apsaugos tvarką. Archeologai tikisi, kad tolesni tyrimai padės atsakyti, ar tai buvo paslėptas lobis, sąmoninga auka, ar su gyvenviete susijęs radinių kompleksas.

  • Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Miškų plėtra iki neregėto masto

    Kinijoje jau kelis dešimtmečius vykdomos milžiniškos apželdinimo programos, tarp jų ir 1978 metais pradėtas Didysis žaliasis mūras, skirtas stabdyti dykumėjimą, eroziją ir smėlio audras šiaurinėse teritorijose. Per laiką prie jo prisidėjo ir kitos iniciatyvos, orientuotos į degradavusių žemių atkūrimą bei dirvožemio stabilizavimą.

    Vertinant ilgalaikius pokyčius, miškų dalis šalyje nuo maždaug 10 proc. teritorijos 1949 metais išaugo iki maždaug ketvirtadalio pastaraisiais metais. Apželdintas plotas prilygsta apie 300 000 kvadratinių kilometrų, tad poveikis aplinkai tapo ne tik vietinis, bet ir sisteminis.

    Netikėtas efektas – pasikeitė vandens apytaka

    Mokslininkų analizė, apėmusi 2001–2020 metų laikotarpį, parodė, kad auganti augalijos danga pakeitė vandens apytaką: sustiprėjo garavimas ir transpiracija, kai augalai per lapus išleidžia vandenį į atmosferą. Ši drėgmė neišnyksta, ją perneša oro srautai, todėl krituliai gali iškristi visai kitose vietovėse.

    Tyrime akcentuojama, kad dalis drėgmės srautų persiskirstė Tibeto plynaukštės kryptimi, kur vandens prieinamumas išaugo. Tuo metu rytiniuose ir šiaurės vakarų regionuose kai kur fiksuotas vandens išteklių sumažėjimas, o sausringam šalies šiaurės vakarui tai ypač jautru.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir saugumui?

    Masinis medžių sodinimas paprastai siejamas su nauda klimatui ir biologinei įvairovei, tačiau hidrologiniu požiūriu tai gali turėti kainą ten, kur vandens ir taip trūksta. Didesnė augalija reiškia didesnį vandens poreikį, o kartu ir spartesnį jo „iškėlimą“ į atmosferą, mažinant dalį vietoje prieinamos drėgmės.

    Kinijoje vanduo pasiskirstęs netolygiai: šiauriniuose regionuose gyvena apie 46 proc. gyventojų ir sutelkta daugiau nei pusė žemės ūkio naudmenų, tačiau ten tenka tik apie penktadalis šalies vandens išteklių. Todėl net ir palyginti nedideli natūralaus vandens ciklo pokyčiai gali atsiliepti derliams, pramonei ir vandens saugumui.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamas yra ne vien pasodintų medžių skaičius, bet ir tai, kokia augalija pakeičia ankstesnį žemės naudojimą. Pavyzdžiui, pievų ar dirbamos žemės virtimas mišku gali didinti ewapotranspiraciją ir keisti kritulių režimą, o vietomis – sumažinti upių nuotėkį ar gruntinių vandenų papildymą.

    Vis dėlto apželdinimo programos nelaikomos klaida: jos padėjo suvaldyti dirvožemio eroziją, pristabdyti dykumėjimą ir mažinti aplinkos degradaciją. Pagrindinė išvada – planuojant želdinimą būtina vertinti vandens balansą, rūšių parinkimą ir regioninius skirtumus, kad klimato ir aplinkosaugos tikslai neprieštarautų vandens prieinamumui.

  • Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Atrasta vieta nustebino datomis

    Egipto archeologai rytinėje Nilo deltoje, Kom el-Chilgano vietovėje, atkasė didelį nekropolį ir gyvenvietės pėdsakus, rodančius, kad ši teritorija buvo naudojama kelis tūkstantmečius. Seniausi palaidojimai datuojami pirmąja IV tūkstantmečio prieš Kristų puse ir siejami su Žemutinio Egipto Buto kultūros etapais.

    Ankstyviausi kapai buvo paprastos ovalios duobės smėlyje, o laidojimo padėtys skyrėsi. Tyrėjų vertinimu, tai gali atspindėti tuo metu besikeitusias arba skirtingose bendruomenėse taikytas laidojimo tradicijas.

    Šių kapų įkapės buvo kuklios: rasta nedidelių rankomis lipdytų keramikinių indų ir jūrinių kriauklių. Vis dėlto didelis palaidojimų skaičius leidžia manyti, kad vietovėje jau tada gyveno gana gausi bendruomenė.

    Gyvenvietė ir ūkio pėdsakai

    Vėlesni sluoksniai atskleidė, kad Kom el-Chilganas buvo apgyvendintas ir po daugelio šimtmečių, įskaitant Antrojo pereinamojo laikotarpio laiką. Aptikti džiovintų molio plytų statiniai, grūdų laikymo silosai, krosnys ir židiniai padeda atkurti kasdienį vietos žmonių gyvenimą.

    Kasinėjimuose fiksuotos ir būdingos banguotos, sinusoidinės sienos, juosusios dalį gyvenamųjų bei laidojimo zonų. Tarp radinių gausu keramikos, akmeninių įrankių, žuvų, paukščių ir kitų gyvūnų kaulų, kurie svarbūs mitybos ir vietos išteklių naudojimo rekonstrukcijai.

    Tokie bioarcheologiniai duomenys pastaraisiais metais tampa ypač reikšmingi, nes leidžia ne tik datuoti radinius, bet ir vertinti aplinkos kaitą, ūkio struktūrą bei gyventojų prisitaikymą prie deltos sąlygų.

    Hyksosų laikotarpis ir vėlesni palaidojimai

    Didelį dėmesį mokslininkai skiria kapams, datuojamiems XV–XVII dinastijų laikotarpiu ir Naujosios karalystės pradžia. Tai laikoma papildomu įrodymu, kad rytinėje deltoje Hyksosų epochoje vyko intensyvus gyvenimas, ypač turint omenyje netoliese buvusį Avarį, vieną svarbiausių to meto centrų.

    Šiuose kapuose rasta įvairesnių įkapių: papuošalų, amuletų, skarabėjų, įrankių, bronzinių ginklų ir keramikos, įskaitant vadinamuosius Tell el-Yahudiyeh tipo indus. Taip pat identifikuotas iš molio plytų mūrytas kapas, siejamas su XVIII dinastijos pradžia, kuriame aptikta keramikos ir bronzinių dirbinių.

    Vietovė naudota ir vėliau, nes nustatyti helenistinio laikotarpio, Ptolemėjų epochos, palaidojimai. Tarp jų išsiskiria vaiko laidojimas, kai kūnas buvo patalpintas į dvi pakartotinai panaudotas amforas, o tai atitinka žinomas to meto laidojimo praktikas.

    Archeologų vertinimu, Kom el-Chilganas yra išskirtinis dėl ilgos naudojimo tęstinumą rodančios stratigrafijos: nuo predinastinių bendruomenių, per Hyksosų laikus ir Naująją karalystę iki graikų ir romėnų epochų. Kasinėjimai tęsiami, todėl tikimasi, kad artimiausiu metu bus paskelbta daugiau duomenų apie radinių datavimą ir platesnį regiono kontekstą.

    „Ši vietovė leidžia vienoje erdvėje matyti, kaip per tūkstantmečius kito gyvenvietės funkcijos ir laidojimo papročiai Nilo deltoje“, – sakė kasinėjimus pristatę Egipto institucijų atstovai.

    Apie atradimą viešai komunikavo Egipto Turizmo ir senienų ministerija, o detalesni moksliniai vertinimai paprastai pateikiami po papildomų laboratorinių tyrimų. Tokiose vietose ypač svarbūs keramikos tipologijos palyginimai, konteksto analizė ir, kai įmanoma, tikslesni datavimo metodai.

  • Graikų dugne – nacių karo laivas beveik kaip naujas: po 83 metų atskleidė stulbinančias detales

    Graikų dugne – nacių karo laivas beveik kaip naujas: po 83 metų atskleidė stulbinančias detales

    Vakarų Graikijoje, netoli Mytikas vietovės, narai aptiko beveik nepažeistą Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karo laivo LS 6 nuolaužą. Ji guli maždaug 96 metrų gylyje, todėl tyrimams prireikė specialios giluminio nardymo įrangos ir kruopštaus planavimo.

    LS 6 buvo mažas, apie 12,5 metro ilgio, lengvosios greitosios valties tipo laivas, priklausęs Kriegsmarine. Šios klasės laivai buvo projektuojami taip, kad pasiektų didelį greitį išlaikant kuo mažesnę masę, o tam naudotos tuo metu neįprastos medžiagos, įskaitant aliuminį.

    Istoriniuose aprašymuose nurodoma, kad laivą projektavo „Dornier“, o jį varė „Junkers“ dyzeliniai varikliai Jumo 205. Tokia kombinacija leido išvystyti iki maždaug 40 mazgų greitį, o ginkluotę sudarė, be kita ko, 20 mm MG151 tipo patranka, taip pat buvo numatytos torpedos ir giluminės bombos.

    Vienas netipiškiausių sprendimų buvo torpedų paleidimo įtaisų įrengimas laivagalio dalyje. Tai leido atakuoti atsitraukiant nuo taikinio, kas tokio dydžio laivui buvo svarbu dėl ribotos vietos ir manevravimo specifikos.

    Trumpa karjera ir žūtis jūroje

    LS 6 kartu su seseriniu LS 5 į Viduržemio jūrą atsidūrė 1943 metais, kai nedideli laivai buvo perkelti sausuma. Toks sprendimas sietas su tuo, kad sąjungininkų kontrolė ties Gibraltaru ribojo galimybes laisvai perplukdyti vienetus iš Šiaurės Europos.

    1943 metų rugsėjo 24 dieną LS 6 buvo užpultas netoli Igumenicos, o atakoje dalyvavo Italijos „Reggiane“ Re.2002 lėktuvai. Laivas patyrė rimtų pažeidimų ir buvo nuspręsta jį tempti remonto link Pirėjo, tačiau pakeliui korpusas ėmė vis labiau leisti vandenį.

    Tempimo metu apkrovos dar labiau padidino pažeidimus, ir galiausiai laivas nuskendo netoli Mytikas. Nuolauža ilgam liko nežinoma, o tiksli vieta nebuvo patikimai fiksuota šaltiniuose, todėl paieškos užtruko dešimtmečius.

    Kaip pavyko rasti nuolaužą

    Paieškos rimčiau pajudėjo 2013 metais, kai vokiečių istorikas Peteris Schenkas pasidalijo informacija su graikų naru ir dokumentalistu Vasilisu Mentogianniu. Tyrėjai analizavo archyvinius dokumentus, žemėlapius ir liudijimus apie paskutinį LS 6 reisą, kad susiaurintų galimą paieškos zoną.

    Radus nuolaužą, narai pranešė išvydę beveik pilną korpusą, išlikusius „Junkers“ variklius, įrangos detales ir ginkluotės liekanas. Išskirtiniu radiniu tapo prie laivo priekio vis dar esanti tempimo virvė, laikoma tiesioginiu paskutinės kelionės įrodymu.

    Specialistų teigimu, toks išlikimas po daugiau nei aštuonių dešimtmečių nėra dažnas, ypač kai kalbama apie lengvųjų lydinių konstrukcijas. Nuolaužos būklė leidžia tiksliau rekonstruoti tiek šios klasės laivų dizainą, tiek jų pritaikymą Viduržemio jūros karo veiksmams.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs

    Antrojo pasaulinio karo nuolaužos jūrose dažnai laikomos ir istoriniu šaltiniu, ir rizikos objektu, nes dalyje jų gali būti likę pavojingų medžiagų ar šaudmenų. Dėl to tokie objektai paprastai dokumentuojami atsargiai, o tikslios koordinatės ne visada viešinamos, siekiant apsaugoti vietą nuo plėšikavimo.

    LS 6 atvejis išsiskiria tuo, kad nuolauža suteikia retą galimybę iš arti įvertinti neįprastą Kriegsmarine eksperimentinį požiūrį į mažų, itin greitų kovinių laivų kūrimą. Tyrėjai tikisi, kad tolimesnė dokumentacija padės papildyti žinias apie šios klasės laivų naudojimą ir techninius sprendimus.

  • Vokietijoje rastas suakmenėjęs miškas atvėrė 300 mln. metų paslaptį: mokslininkai liko apstulbę

    Vokietijoje rastas suakmenėjęs miškas atvėrė 300 mln. metų paslaptį: mokslininkai liko apstulbę

    Šiaurinėje Tiuringijoje Vokietijoje tiriami suakmenėję medžių kamienai mokslininkams tapo išskirtine geologine laiko kapsule. Münsterio universiteto geologo Steffeno Trümperio vadovaujama komanda nustatė, kad šie medžiai augo maždaug prieš 300 milijonų metų, kai dabartinės Vokietijos teritorija buvo arčiau pusiaujo.

    Radavietė žinoma nuo XVIII amžiaus, o kai kurie išlikę kamienai siekia iki 20 metrų ilgį. Tyrėjų teigimu, tai buvo tropinių miškų liekanos, augusios superkontinente Pangėjoje, o vėliau palaidotos upių atneštų nuosėdų sluoksniuose.

    Kaip medis virto mineralu

    Fosilizacijos metu medienos audinius palaipsniui pakeitė mineralai, o ypač svarbų vaidmenį atliko kvarcas. Būtent jis įsiskverbė į medžio struktūrą ir laikui bėgant pakeitė pirminę organinę medžiagą, išsaugodamas mikroskopines detales.

    Analizuodami skirtingas kvarco „kartas“ mokslininkai aptiko penkis nuoseklius mineralizacijos etapus. Šie etapai apėmė maždaug 200 milijonų metų laikotarpį nuo vėlyvojo karbono iki ankstyvosios kreidos, o įvertinus vėlesnį uolienų iškilimą, bendras įrašas siekia apie 300 milijonų metų.

    Mikroskopinės kapsulės su temperatūra ir slėgiu

    Vienas svarbiausių atradimų buvo skysčių inkliuzai, įstrigę kvarco kristaluose. Jie išsaugojo informaciją apie sąlygas, kuriomis formavosi mineralas, įskaitant temperatūrą, slėgį ir tirpalų sudėtį.

    Tyrimai parodė, kad tam tikru metu suakmenėjusios medienos fragmentai buvo atsidūrę maždaug 3–5,5 kilometro gylyje, kur temperatūra siekė apie 160–240 laipsnių Celsijaus. Tokie duomenys leidžia atkurti ne tik fosilizacijos eigą, bet ir regiono tektoninę bei terminę istoriją.

    Kodėl tai svarbu geologijai

    Norėdami perskaityti šį ilgaamžį „įrašą“, tyrėjai taikė kelis geocheminius ir mineraloginius metodus, įskaitant kvarco katodoliuminescencinę analizę, skysčių inkliuzų tyrimus, deguonies ir silicio izotopų analizę, Ramanų termometriją bei U–Pb datavimą tiesiogiai mineralų mėginiuose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad suakmenėjusi mediena aptinkama daugelyje pasaulio geologinių formacijų, todėl panašūs tyrimai ateityje gali padėti atkurti ir kitų regionų raidos istoriją. Vis dėlto šis atvejis laikomas išskirtiniu, nes iki šiol suakmenėjusioje medienoje nebuvo taip aiškiai dokumentuota tokia ilga ir daugiaetapė mineralizacijos seka.

    Studijos autoriai nurodo, kad net nedidelis suakmenėjusios medienos fragmentas gali saugoti signalus apie senovinius temperatūros pokyčius, skysčių cirkuliaciją ir tektoninius procesus. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Scientific Reports“.