CP v2

Category: Mokslas

  • Sensacija Ninivoje: Saulės vartuose rasta 2 700 metų stela gali atskleisti Asirijos paslaptis

    Sensacija Ninivoje: Saulės vartuose rasta 2 700 metų stela gali atskleisti Asirijos paslaptis

    Irako ir Jungtinių Amerikos Valstijų archeologų komanda, vykdydama bendrus tyrimus Ninivoje, aptiko išskirtinai gerai išlikusią akmeninę stelą, siejamą su vėlyvuoju Asirijos imperijos laikotarpiu. Radinys aptiktas prie vadinamųjų Saulės vartų, vienų iš monumentalių įėjimų į kadaise didžiausiu pasaulio miestu laikytą sostinę.

    Saulės vartai buvo pagrindinis rytinis įvažiavimas į Ninivą, kuria ėjo kelias dabartinio Irbilio kryptimi. Istoriniai šaltiniai rodo, kad vartai ir miesto gynybinė sistema ypač plėsti valdant karaliui Sinacheribui, VIII–VII amžių sandūroje prieš mūsų erą, kai Niniva tapo imperijos administraciniu ir simboliniu centru.

    Kas pavaizduota ant stelos

    Pasak tyrėjų, stela pagaminta iš akmens, siejamo su Mosulo apylinkėmis, o vienoje pusėje matomas bareljefas su asirų valdovu. Kitoje pusėje išlikę dantiraščio įrašai, kuriuos specialistai dar tik ruošiasi pilnai iššifruoti ir interpretuoti.

    Preliminariai manoma, kad monumentas gali būti susijęs su Sargonidų dinastija ir galimai vaizduoja karalių Ašurbanipalą, vieną paskutinių didžiųjų Asirijos valdovų. Jo valdymo laikotarpiu VII amžiuje prieš mūsų erą imperija pasiekė didžiausią teritorinį mastą ir karinį pajėgumą, o karaliaus įvaizdis propagandoje buvo itin svarbus.

    Ką gali atskleisti įrašai

    Iki šiol skelbiama, kad įrašų turinys pirmiausia susijęs su valdovo statybų ir miesto plėtros darbais. Tokie tekstai dažnai fiksuodavo, ką ir kieno nurodymu buvo atstatyta ar pastatyta, taip pat aprašydavo valdovo titulus, religines dedikacijas ir politines žinutes.

    Mokslininkai tikisi, kad detalus epigrafinis tyrimas padės geriau suprasti, kaip buvo organizuojami Ninivos infrastruktūros projektai, kokia buvo vėlyvosios Asirijos administracija ir kaip formuotas valdovo autoritetas. Ne mažiau svarbu tai, kad nauji duomenys gali papildyti žinias apie laikotarpį prieš Ninivos žlugimą, kai 612 metais prieš mūsų erą miestą užėmė ir sunaikino medų bei babiloniečių koalicija.

    Paveldas po karo ir niokojimų

    Radinys išsiskiria ir tuo, kad Ninivos archeologinė zona ilgą laiką buvo pažeidžiama dėl karinių konfliktų ir tyčinio kultūros paveldo naikinimo. Pastaraisiais metais regione vykdomi ne tik kasinėjimai, bet ir išlikusių struktūrų dokumentavimo bei apsaugos darbai, siekiant suvaldyti eroziją ir ankstesnių niokojimų padarinius.

    Artimiausiu metu stela turėtų būti tiriama konservatorių ir dantiraščio specialistų, kad būtų stabilizuota jos būklė ir parengtas tikslus įrašo perskaitymas. Jei hipotezės pasitvirtins, tai gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių, praplečiančių žinias apie vėlyvąją Asirijos imperiją ir jos sostinės istoriją.

    „Tokie radiniai yra reti, nes jie vienu metu suteikia ir ikonografinę, ir tekstinę informaciją, o tai leidžia tiksliau atkurti valdžios komunikaciją bei miesto raidą“, – sakė tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

  • Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Atkoduota neatplėšus „voko“

    Archeologams pavyko perskaityti maždaug prieš 4 000 metų rašytus laiškus jų fiziškai neatveriant. Iki šiol tai dažnai reikšdavo vieną dalyką: norint sužinoti turinį, tekdavo sulaužyti išorinį molinį apvalkalą ir negrįžtamai sugadinti artefaktą.

    Tyrėjai pasirinko kitą kelią. Užuot ardę molines „voko“ kapsules, jie pasitelkė itin didelės raiškos rentgeno kompiuterinės tomografijos skenavimą, o vėliau speciali programinė įranga atkūrė trimatį viduje esančios lentelės vaizdą ir dantiraščio ženklus.

    Kodėl šie dokumentai buvo užrakinti

    Tyrimo centre atsidūrė radiniai iš Kültepe vietovės centrinėje Anatolijoje, svarbaus senovės asirų prekybos tinklo mazgo. Tuo laikotarpiu pirkliai intensyviai keitėsi prekėmis ir informacija, todėl paliko tūkstančius molinių lentelių su administraciniais įrašais ir laiškais.

    Dalis pranešimų būdavo įdedami į papildomą molinį apvalkalą, kuris veikė kaip vokas. Ant jo įspausdavo antspaudus, padėjusius patvirtinti autentiškumą ir greitai pastebėti bet kokį bandymą anksčiau atplėšti siuntą.

    Mobilus tomografas ir naujos detalės

    Šiandien dilema „skaityti ar išsaugoti“ vis dažniau sprendžiama technologijomis. Tyrime naudotas tomografas ENCI išsiskiria tuo, kad yra pritaikytas darbui ne tik laboratorijose, bet ir muziejuose ar saugyklose, todėl brangūs radiniai rečiau transportuojami ir mažiau rizikuoja būti pažeisti.

    Pirmieji bandymai vyko Luvre Paryžiuje, vėliau prietaisas naudotas Anatolijos civilizacijų muziejuje Ankaroje. Ten nuskenuota apie 50 uždarų lentelių, o nemaža jų dalis pasirodė esantys senoviniai laiškai, kurių turinys anksčiau buvo neprieinamas.

    Metodas suteikia daugiau nei vien tekstą. Skenavimas leidžia vienu metu tirti molio struktūrą, „voko“ gamybą, uždarymo žymes ir antspaudų įspaudus, o tai padeda tiksliau rekonstruoti administracines ir prekybines praktikas bei dokumentų judėjimą senovės prekybos keliuose.

    „Taip išsaugome ne tik laiško turinį, bet ir patį objektą kaip vientisą savo epochos liudytoją“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama metodo pranašumus.

    Istorikams ir archeologams ypač vertinga tai, kad tokia korespondencija neretai fiksuodavo kasdienius pirklių rūpesčius: prekių pristatymus, skolų ir atsiskaitymų klausimus, sutartinius įsipareigojimus, o kartais ir asmenines žinutes. Kiekvienas naujai perskaitytas tekstas gali papildyti žinias apie vieną ankstyviausių raštu paremtų ekonomikų ir prekybos tinklą, jungusį Mezopotamiją su Anatolija.

  • Mokslininkų šokas: 300 000 metų „Homo naledi“ baltymai atskleidė netikėtą paslaptį

    Mokslininkų šokas: 300 000 metų „Homo naledi“ baltymai atskleidė netikėtą paslaptį

    Mokslininkai paskelbė reikšmingą proveržį tiriant paslaptingą išnykusį žmonių giminės atstovą Homo naledi. Užuot ieškoję DNR, kuri šiltame Afrikos klimate greitai suyra, tyrėjai iš dantų emalio išgavo ir išanalizavo itin senus baltymus.

    Analizė atlikta 23 dantims, priklausiusiems mažiausiai 20 individų. Tokie baltymai gali išlikti šimtus tūkstančių ar net milijonus metų, todėl jie tampa alternatyva ten, kur genetinė medžiaga praktiškai nebeišsaugoma.

    Užuomina apie lytį nustebino

    Didžiausia intriga kilo tiriant amelogeniną – dantų emalio baltymą, turintį formas, siejamas su X ir Y chromosomomis. Tyrėjai nurodė, kad nė viename tirtame mėginyje nepavyko aptikti Y chromosomai būdingo varianto.

    Remiantis šiuo požymiu, visi ištirti individai greičiausiai buvo biologiškai moteriškos lyties. Paleoantropologams tai tapo netikėtu rezultatu, nes iki šiol buvo manoma, kad radiniai turėtų atspindėti mišrią populiaciją.

    Nauja interpretacija dėl urvo radinių

    Homo naledi kaulai buvo aptikti Pietų Afrikoje, Rising Star urvų sistemoje, giliai ir sunkiai pasiekiamoje kameroje. Nuo 2013 metais paskelbto atradimo dalis tyrėjų kėlė hipotezę, kad kūnai galėjo būti sąmoningai padėti urve, o tai reikštų sudėtingesnį socialinį elgesį, nei būtų tikėtasi turint omenyje mažesnę šios rūšies smegenų apimtį.

    Jei vis dėlto kameroje iš tiesų atsidūrė tik vienos lyties individai, atsiranda naujas paaiškinimas: vieta galėjo turėti specifinę paskirtį, susijusią su išskirtinai vienos lyties laidojimo ar kitomis ritualizuotomis praktikomis. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai išlieka hipoteze.

    Alternatyvus paaiškinimas taip pat neatmetamas: Y chromosomos požymio nebuvimas galėjo būti susijęs su iki šiol nežinomu šios rūšies genetiniu ypatumu, o ne su realia tirtų individų lyties struktūra. Tokiu atveju vien baltymo žymenų dar nepakaktų galutinei išvadai.

    Ryšiai su kitais homininais

    Tyrimas pateikė ir papildomų užuominų apie evoliucinius ryšius. Baltymų duomenys parodė kolageno gamybai svarbaus geno variantą, kurį Homo naledi dalijosi su Paranthropus robustus – kitu išnykusiu homininu, gyvenusiu Afrikoje daugiau nei prieš 1 milijoną metų.

    Tokie sutapimai gali padėti tikslinti senųjų homininų giminystės schemas, ypač kai trūksta DNR. Tačiau mokslininkai pripažįsta, kad vien bendrų baltymų žymenų nepakanka tiksliai nustatyti, ką ši bendra savybė reiškė prisitaikymo ir evoliucijos požiūriu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad itin senų baltymų analizė tampa vis svarbesne paleontologijos kryptimi. Ji leidžia nustatyti giminystės požymius, kai kurias genetines ypatybes ir tikėtiną biologinę lytį net tuomet, kai pilno genomo atkurti neįmanoma.

    Šis darbas publikuotas mokslo žurnale Cell ir laikomas vienu ryškesnių pavyzdžių, kaip proteomika plečia senųjų žmonių ir jų giminaičių tyrimų ribas. Kartu jis primena, kad sensacingos išvados apie elgseną ar laidojimo papročius turi būti vertinamos atsargiai, kol jų nepatvirtina papildomi duomenys.

  • Lemtingas radinys Pelpline: aptikti du iki šiol nežinoti šv. Augustino pamokslai

    Lemtingas radinys Pelpline: aptikti du iki šiol nežinoti šv. Augustino pamokslai

    Lenkijoje, Pelplino bibliotekoje saugomame XII amžiaus rankraštyje tyrėjai aptiko du iki šiol nežinotus šv. Augustino pamokslus. Atradimas laikomas reikšmingu vėlyvosios Antikos krikščioniškos minties paveldui, nes papildo vieno įtakingiausių Bažnyčios mąstytojų tekstyną.

    Rankraštį analizavo Viurcburgo universiteto mokslininkas Christianas Tornau kartu su lotyniškų ankstyvosios krikščionybės tekstų leidybos projekto Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum atstovu Clemensu Weidmannu. Iš pradžių dokumentas atrodė kaip įprastas rinkinys su šešiais Augustinui priskiriamais pamokslais, tačiau paaiškėjo, kad du jų nėra fiksuoti jokiuose ankstesniuose kataloguose ar leidimuose.

    Kokia Biblijos scena aiškinama?

    Naujai identifikuotuose pamoksluose Augustinas aiškina vieną labiausiai ginčytų Senajame Testamente aprašytų epizodų iš Pirmosios Samuelio knygos. Tai pasakojimas apie karalių Saulių, kuris, nesulaukęs atsako iš Dievo prieš artėjantį karą su filistinais, kreipiasi į Endoro žiniuonę.

    Biblinėje istorijoje moteris iškviečia mirusio pranašo Samuelio dvasią, o ši išpranašauja Sauliui pralaimėjimą ir mirtį. Šimtmečius teologai ginčijosi, ar Saulius iš tiesų susidūrė su mirusiu pranašu, ar tai buvo apgaulė, regėjimas arba demoniškų jėgų veikimas.

    Augustino atsakymas: be paprastų formulių

    Pirmasis iš aptiktų pamokslų, kaip spėja tyrėjai, galėjo būti sakytas per sekmadienio pamaldas. Jame Augustinas aptaria kelias galimas interpretacijas ir neskuba pateikti vienos galutinės išvados, pabrėždamas, kad kai kurie tikėjimo klausimai reikalauja atidaus svarstymo.

    Antrajame pamoksle, kuris galėjo būti sakytas po kelių dienų, jis grįžta prie tos pačios temos ir nuosekliau dėlioja argumentus. Augustinas kelia klausimą, ar magija gali turėti valdžią mirusiųjų sieloms, ir svarsto, ar aprašytas įvykis galėjo būti Dievo leistas kaip paskutinė žinia Sauliui.

    „Šie tekstai rodo Augustiną ne kaip nutolusį filosofą, o kaip pamokslininką, kuris kartu su bendruomene ieško atsakymų į sudėtingus tikėjimo klausimus“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama radinio reikšmę.

    Kaip patvirtintas autentiškumas?

    Autentiškumui įvertinti atlikta filologinė analizė: lygintas žodynas, sakinių sandara, retorika, argumentavimo logika ir būdingi stiliaus bruožai. Tyrėjai pabrėžia, kad svarbiu įrodymu tapo Augustinui būdingas mokymo būdas, kai klausimas aptariamas etapais, o prie jo grįžtama vėlesnėje kalboje.

    Išvados buvo aptartos specializuotuose akademiniuose seminaruose Vienoje, kur sutarta, kad abu pamokslai turėtų būti laikomi autentiškais šv. Augustino kūriniais. Tokie radiniai yra reti, nes didžioji dalis ankstyvųjų tekstų tradicijos išliko fragmentiškai, o daugelį rankraščių sunaikino karai ir gaisrai.

    Ne mažiau intriguoja ir pamokslų kelias iki Pelplino. Pasak mokslininkų, rankraštis greičiausiai perrašytas iš dar senesnio pavyzdžio, galbūt susijusio su Amelungsborno vienuolynu Žemutinėje Saksonijoje, kurio dalis rinkinių vėliau žuvo per Trisdešimties metų karą.

  • Mokslininkai nustebo: gyvūnai tariasi ir apgaudinėja – susikalba net tarp skirtingų rūšių

    Mokslininkai nustebo: gyvūnai tariasi ir apgaudinėja – susikalba net tarp skirtingų rūšių

    Gyvūnų bendravimas nėra vien instinktų rinkinys: naujesnės apžvalgos rodo, kad skirtingos rūšys gali perduoti informaciją, vertinti partnerių patikimumą ir keisti elgesį pagal situaciją. Tyrėjai pabrėžia, kad tarp rūšių vykstanti sąveika dažnai primena derybas, o ne automatinę reakciją.

    Tokios išvados išryškėjo analizuojant įvairius bendradarbiavimo gamtoje pavyzdžius, kai abi pusės gauna aiškią naudą. Komunikacija čia tampa esminiu įrankiu: garsai, kūno judesiai, spalviniai signalai ar pasikartojantys veiksmai padeda atpažinti pasirengusį bendradarbiauti partnerį.

    Rifuose svarbiausia pasitikėjimas

    Vienas geriausiai žinomų atvejų fiksuojamas koraliniuose rifuose, kur vadinamosios valytojos žuvys pašalina parazitus nuo didesnių žuvų. Mainais jos išvengia užpuolimo, tačiau tokiai sąjungai būtinas pasitikėjimas ir aiškūs signalai, kad nė viena pusė nekelia grėsmės.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad jei viena pusė ima elgtis nesąžiningai, bendradarbiavimas greitai nutrūksta. Tai rodo, kad gyvūnai ne tik reaguoja, bet ir „vertina“ partnerį, o jų elgesys priklauso nuo ankstesnės patirties.

    Bendros medžioklės su ženklais

    Indo Ramiojo vandenyno rifų ekosistemose aprašyti bendros medžioklės scenarijai, kai plėšrios žuvys signalais „pakviečia“ kitą rūšį prisidėti. Pavyzdžiui, kai kurie ešerių giminaičiai tam tikrais galvos judesiais gali nurodyti slėptuvėse esančią grobio vietą.

    Tokiose situacijose murenos, galinčios lįsti į siaurus plyšius, išbaido grobį į atviresnę erdvę, kur jį lengviau pagauna partneriai. Abiejų rūšių medžioklės sėkmė tuomet būna didesnė nei veikiant atskirai, o signalai tampa koordinavimo priemone.

    Žmonės ir paukščiai: senas ryšys

    Dar vienas dažnai minimas pavyzdys siejamas su Afrikoje gyvenančiais paukščiais miodovodais, kurie, kaip rodo tyrimai, gali vesti žmones iki laukinių bičių avilių. Paukščiai naudoja specifinius balsus ir skrydžio trajektorijas, o žmonės, suradę avilį, palieka paukščiams vaško ir lervų.

    Tyrėjai pastebi, kad tokios partnerystės efektyvumas didėja su patirtimi: ir žmonės, ir paukščiai geriau „perskaito“ vieni kitų signalus. Tai laikoma vienu ryškiausių atvejų, kai tarprūšinė komunikacija veikia kaip praktinis, abipuse nauda paremtas susitarimas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausia čia yra komunikacijos lankstumas. Gyvūnai geba mokytis, atskirti patikimus partnerius nuo bandančių apgauti ir keisti signalų intensyvumą ar formą priklausomai nuo aplinkybių.

    Toks požiūris padeda aiškinti ir socialinio intelekto evoliuciją: gebėjimas suprasti kitos rūšies signalus galėjo daug kartų atsirasti skirtingose evoliucinėse linijose, nes suteikė apčiuopiamos naudos. Tai susiję su maisto paieška, plėšrūnų vengimu ir didesnėmis išlikimo galimybėmis.

    Pastarųjų metų tyrimų kryptys vis dažniau jungia elgsenos ekologiją, neurobiologiją ir duomenų analizę, o kai kur taikomas ir DI, padedantis aptikti subtilius signalų dėsningumus. Dėl to mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti, kada gyvūnai keičiasi informacija, o kada tik pasinaudoja atsitiktine kito elgsena.

    Vis dėlto ekspertai ragina vengti supaprastintų išvadų: tarprūšinė komunikacija nebūtinai reiškia žmogui įprastą kalbą. Dažniau tai kontekstiniai signalai ir išmoktos sąsajos, kurios gamtoje veikia pakankamai patikimai, kad palaikytų ilgalaikį bendradarbiavimą.

  • 6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    Pietų Norvegijoje, netoli Brandbu vietovės, mokyklos išvyka į lauką baigėsi netikėtu atradimu. Šešiametis berniukas, rinkdamas akmenis dailės pamokai, pastebėjo iš žemės kyšantį neaiškų, rūdimis ir gruntu aplipusį daiktą. Ištraukęs radinį jis dar nesuprato, kad rankose laiko itin retą istorijos liudininką.

    Mokytojai greitai įtarė, jog tai gali būti archeologiškai reikšmingas objektas, todėl informavo regiono kultūros paveldo specialistus. Apžiūros metu paaiškėjo, kad tai geležinis vienaašmenis kardas, neįprastai gerai išsilaikęs, turint omenyje jo amžių ir ilgametį buvimą dirvožemyje.

    Kardas iš virsmo epochos

    Ekspertų vertinimu, ginklas priskiriamas laikotarpiui, kuris sieja vėlyvąjį merovingų laikotarpį ir ankstyvąją vikingų epochą. Preliminariai teigiama, kad kardas galėjo būti nukaltas maždaug 750–850 metais, kai Skandinavijoje keitėsi karybos tradicijos, o geležies dirbiniai tapo svarbia statuso ir galios išraiška.

    Tokių kardų regione aptinkama nedažnai, o panašūs radiniai paprastai pasirodo kas kelerius metus. Istorikai pabrėžia, kad ankstyvaisiais viduramžiais kardai buvo brangūs ir technologiškai sudėtingi gaminiai, todėl dažniausiai priklausė aukšto socialinio statuso kariams ar vietos vadams.

    Kas slepiasi po lauku?

    Netoli vietos, kur rastas kardas, anksčiau buvo fiksuota pilkapių ir senųjų laidojimo vietų iš geležies amžiaus. Dėl to neatmetama versija, kad ginklas galėjo būti kapo įkapių dalis ir daugiau kaip tūkstantį metų išgulėjo žemėje kaip laidojimo ritualo elementas.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar apylinkėse gali būti ir daugiau archeologinių objektų, susijusių su tuo pačiu laikotarpiu. Tokiais atvejais specialistai paprastai vertina dirvožemio sluoksnius, vietovės istorinius duomenis ir radinio kontekstą, nes būtent aplinka padeda tiksliau nustatyti, kaip ir kodėl ginklas atsidūrė žemėje.

    Radinys keliauja į muziejų

    Kardas perduotas ekspertams ir išgabentas į muziejų Osle, kur bus konservuojamas ir detaliai tiriamas. Konservavimo metu nuo metalo pašalinamos korozijos nuosėdos, stabilizuojama medžiaga, o analitiniai metodai leidžia įvertinti geležies sudėtį, gamybos techniką ir galimus naudojimo pėdsakus.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik dėl sensacijos, bet ir dėl galimybės geriau suprasti ankstyvųjų Skandinavijos visuomenių ginkluotę, prekybos ryšius bei socialinę struktūrą. Panašios istorijos pasitaiko ir kitur regione, pavyzdžiui, Švedijoje anksčiau vaikas žaisdamas vandenyje buvo aptikęs maždaug 1 500 metų senumo kardą, kuris taip pat pateko į specialistų rankas.

  • Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajuose esantis Roopkundo ežeras, dažnai vadinamas Skeletų ežeru, jau dešimtmečius kelia klausimų mokslininkams. Dar 1942 metais šioje atokioje vietovėje buvo aptikta šimtai žmonių kaulų, o vėlesni vertinimai rodė, kad aplink ežerą jų gali būti iki maždaug 800.

    Ilgą laiką vyravo versija, kad visi šie žmonės žuvo per vieną katastrofą prieš kelis šimtmečius. Tai derėjo ir su vietos legendomis apie piligrimus, kuriuos kalnuose galėjo ištikti mirtina audra, tačiau rimtų įrodymų ilgai trūko.

    DNR sugriovė vienos tragedijos versiją

    Situaciją iš esmės pakeitė 2019 metais publikuotas tyrimas, kuriame išanalizuota 38 asmenų palaikų DNR. Rezultatai parodė, kad žmonės nepriklausė vienai bendruomenei ir nebuvo vieno įvykio aukos, o į Roopkundo apylinkes pateko skirtingais laikotarpiais.

    Didžiausią tirtą grupę sudarė Pietų Azijos kilmės žmonės, kurių palaikai datuojami laikotarpiu tarp VII ir X amžiaus. Dalis kaukolių turėjo traumų žymių, todėl mokslininkai svarstė hipotezę apie ypač smarkią krušą ar kitą staigų gamtos reiškinį kalnuose.

    Netikėtas ryšys su Viduržemio jūros regionu

    Didžiausia staigmena paaiškėjo tiriant kitą grupę: 14 žmonių genetiniai požymiai labiausiai siejosi su rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, ypač su dabartinės Graikijos ir Kretos regionais. Dar labiau nustebino datavimas: šie asmenys greičiausiai mirė gerokai vėliau, maždaug tarp XVII ir XX amžiaus.

    Toks rezultatas kertasi su ankstesnėmis prielaidomis, nes Roopkundas yra toli nuo pagrindinių istorinių prekybos ar kelionių maršrutų, o kelias iki ežero reikalauja sudėtingo žygio kalnuose. Istoriniai šaltiniai taip pat nepateikia aiškių užuominų apie didesnes keliautojų grupes iš Graikijos ar Kretos, kurios būtų pasiekusios šią Himalajų vietą.

    Ką parodė izotopai ir kodėl mįslė išlieka

    Papildomi kaulų izotopiniai tyrimai leido įvertinti mitybą ir kilmės aplinkybes. Jie patvirtino, kad Viduržemio jūros regiono kilmės žmonių dieta skyrėsi nuo Pietų Azijos grupės, o tai sustiprino išvadą, jog jie užaugo ne Indijoje.

    Tyrime minėta ir dar viena, pavienė kilmės linija, siejama su Pietryčių Azija, o tai dar labiau komplikuoja bendrą vaizdą. Kol kas aiškaus paaiškinimo, kodėl skirtingų epochų ir skirtingų regionų žmonės atsidūrė viename atokiame ežere Himalajuose, mokslas neturi, todėl Roopkundo mįslė lieka atvira.

  • Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Amazonės baseinas ilgai buvo laikomas menkai apgyventa, laukine teritorija, tačiau nauji archeologiniai tyrimai vis dažniau griauna šį įsitikinimą. Virš džiunglių lajų atlikti skenavimai atskleidė taisyklingas linijas ir didžiules žmogaus sukurtas struktūras, kurios rodo sudėtingą, suplanuotą gyvenvietių tinklą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Llanos de Moxos regionas šiaurės Bolivijoje. Iš viršaus kraštovaizdis primena savanų, miškų salų ir ežerų mozaiką, tačiau lazeriniai matavimai parodė senovinius kelius ir kanalus, sujungusius didelę teritoriją į vieną susisiekimo sistemą.

    Šiuos pėdsakus mokslininkai sieja su Casarabe kultūra, kuri, kaip manoma, klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 400 metų. Tyrimai rodo, kad tai nebuvo viena didžiulė metropolija, o tarpusavyje susietas skirtingo dydžio gyvenviečių tinklas, išsidėstęs maždaug 20 000 kvadratinių kilometrų plote.

    Didžiausi centrai galėjo užimti iki 3 kvadratinių kilometrų, o juos su mažesnėmis gyvenvietėmis jungė tiesūs keliai, pylimai ir vandens keliai. Tokia struktūra rodo ne atsitiktinę gyvenvietę, bet organizuotą teritorijos planavimą, kuriam reikėjo darbo jėgos, valdysenos ir ilgalaikės strategijos.

    Didžiausią nuostabą sukėlė monumentalūs statiniai, aptikti po miško danga. Tarp jų išsiskiria kūginės piramidės, kurių aukštis viršija 20 metrų, taip pat didelės U formos konstrukcijos, galėjusios būti skirtos ceremonijoms ar bendruomenės susibūrimams.

    Šie statiniai dažnai buvo supilti ant dirbtinių platformų, kai kuriose vietose siekusių iki 20 hektarų. Archeologai pabrėžia, kad vien žemės perkasimo ir formavimo mastas leidžia kalbėti apie itin ambicingus projektus, prilygstančius kai kuriems žinomiems monumentaliems kompleksams Andų regione.

    Tokie atradimai keičia ir patį miesto sampratos vertinimą. Casarabe bendruomenės, panašu, nekūrė tankiai užstatytų centrų, o rinkosi išsklaidytą modelį: gyvenvietės buvo atskirtos želdynais, laukais ir vandens infrastruktūra, bet išliko glaudžiai susietos keliais ir kanalais.

    Panašų modelį mokslininkai lygina su kai kuriais istorinių majų centrų bruožais Centrinėje Amerikoje ar Angkoro kompleksu dabartinėje Kambodžoje, kur didelę reikšmę turėjo kraštovaizdžio planavimas ir infrastruktūra. Tokie palyginimai pabrėžia, kad miestietiškumas gali reikštis ne vien mūru ir tankiu užstatymu, bet ir didelio masto teritoriniu organizavimu.

    Svarbi sistemos dalis buvo aplinkos valdymas. Vietos gyventojai kūrė sausinimo kanalus, vandens telkinius, tvenkinius ir rezervuarus, kurie leido dirbti su sezoniniais lietumis bei sausromis, o žemdirbystę pritaikyti prie užliejamų teritorijų.

    Žemdirbystės pagrindu laikomi kukurūzai, tačiau tyrimai rodo ir didesnę ūkinę įvairovę, būdingą ilgalaikiam gyvenimui. Tokia infrastruktūra rodo, kad kraštovaizdis buvo ne pasyvi aplinka, o kryptingai pertvarkyta maisto gamybos ir vandens kontrolės sistema.

    Archeologai atkreipia dėmesį ir į galimą astronominį bei religinį planavimo aspektą. Dalis statinių ir laidojimo vietų orientuotos panašia kryptimi, todėl neatmetama, kad svarbų vaidmenį galėjo turėti dangaus stebėjimai ir su jais susiję tikėjimai.

    Panašios technologijos vis dažniau naudojamos ir kitose Amazonės regiono vietose. Pavyzdžiui, Upano slėnyje Ekvadore taip pat aptikta tūkstančiai struktūrų, sujungtų tiesių kelių ir platformų tinklu, o radiniai Brazilijoje ir Kolumbijoje stiprina versiją, kad iki europiečių atvykimo Amazonė buvo kultūrų ir sudėtingų gyvenviečių mozaika.

    Šiuolaikiniuose tyrimuose lemiamą vaidmenį atlieka LiDAR technologija, kai iš lėktuvų ar dronų siunčiami lazerio impulsai leidžia sukurti itin tikslų reljefo modelį net ir tankiai apaugusiose teritorijose. Tai suteikia galimybę ieškoti objektų neiškertant miško ir nesukeliant didelio poveikio ekosistemai, o archeologams padeda tiksliau planuoti, kur reikalingi žemės darbai.

  • Meksiko džiunglėse aptiktas tūkstantmetį nepaliestas majų miestas: stulbina radiniai

    Meksiko džiunglėse aptiktas tūkstantmetį nepaliestas majų miestas: stulbina radiniai

    Meksikoje, Calakmul biosferos rezervato šiaurinėje dalyje, archeologai pranešė aptikę iki šiol nežinotą majų miestą, išlikusį neįprastai geros būklės. Tyrėjai pabrėžia, kad vietovė buvo itin izoliuota, todėl čia beveik nematyti plėšikavimo ar vėlesnės žmogaus veiklos pėdsakų.

    Ekspediciją vykdė tarptautinė mokslininkų komanda iš Meksikos ir Slovėnijos, kuriai vadovavo archeologas Ivanas Šprajcas. Nors pirmieji signalai apie galimą nežinomą objektą buvo pastebėti nuotoliniais tyrimais dar prieš kelerius metus, tik dabar pavyko pasiekti vietą ir atlikti detalesnę apžiūrą.

    „Tai viena rečiausių situacijų, kai galime matyti beveik nepaliestą miesto struktūrą, nes nėra požymių, kad čia būtų veikę plėšikai ar atsitiktiniai ieškotojai“, – sakė Ivanas Šprajcas.

    Pasak Instituto Nacional de Antropología e Historia (INAH), miestas, pavadintas Minanbé, užima apie 15 hektarų. Tarp svarbiausių statinių išskiriama monumentali piramidės formos šventykla, kurios aukštis viršija 13 metrų, taip pat gyvenamosios platformos, ceremonialinės aikštės ir rūmų kompleksų liekanos.

    Architektūroje atpažįstami Río Bec stiliaus bruožai, būdingi pietryčių Jukatano pusiasalio regionams. Archeologams tai svarbu, nes leidžia tiksliau suprasti, kaip skirtingos majų politinės ir kultūrinės zonos veikė viena kitą bei kokiais keliais skleidėsi statybos tradicijos.

    Itin vertingais laikomi akmeniniai altoriai ir stelės su įrašais ir vaizdinėmis scenomis. Tyrėjai suskaičiavo mažiausiai 14 tokių monumentų, o vienoje stelėje aptikta scena, vaizduojanti nukirsdinimą ir valdovą su ceremoniniu peiliu, gali padėti aiškiau atkurti politinių konfliktų ir ritualų kontekstą.

    Pagal keramikos, architektūros ir epigrafinių duomenų analizę, didžiausias miesto klestėjimo laikotarpis siejamas su maždaug 600–900 metais. Tai klasikinio majų laikotarpio pikas, kai regione veikė daug konkuruojančių centrų, o tokios didmiesčių valstybės kaip Calakmul darė įtaką plačioms teritorijoms.

    Calakmul rezervatas laikomas viena geriausiai išsilaikiusių tropinių miškų teritorijų Amerikoje, kur po medžių lajomis gali slėptis dar dešimtys ar net šimtai neidentifikuotų gyvenviečių. Pastaraisiais metais archeologijoje vis plačiau taikomi nuotoliniai metodai, ypač LiDAR skenavimas, leidžiantis aptikti žmogaus sukurtas struktūras net tankioje augmenijoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Minanbé atvejis svarbus ne vien dėl įspūdingų statinių, bet ir dėl galimybės tirti urbanistinę struktūrą bei kasdienio gyvenimo pėdsakus mažiau suardytoje aplinkoje. Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti skirtingas miesto raidos fazes ir nustatyti jo ryšius su aplinkiniais majų centrais.

  • Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijos Tønsbergo mieste, laikomame vienu seniausių šalies miestų, archeologai kasinėjimų metu aptiko išskirtinį radinį – auksinį viduramžių žiedą. Jis rastas vykdant miesto infrastruktūros, susijusios su nuotekų tinklų atnaujinimu, darbus, kuriuos prižiūrėjo archeologų komanda.

    Pasak tyrėjų, tokio lygio aukso dirbiniai Skandinavijos miestuose aptinkami itin retai, todėl radinys iškart sulaukė didelio dėmesio. Žiedas išsiskiria ne tik medžiaga, bet ir meistryste, būdinga aukščiausios klasės juvelyrikai.

    Žiedas nukaltas iš aukso ir dekoruotas filigranu bei granuliacija – ornamentika, kuri formuojama iš itin smulkių auksinių rutuliukų, pritvirtintų prie paviršiaus. Centre įtvirtintas ovalus sodriai mėlynas intarpas, kuris, mokslininkų vertinimu, greičiausiai nėra safyras, o dažytas stiklas, imituojantis brangakmenį.

    Radinys preliminariai datuojamas laikotarpiu tarp IX ir XI amžiaus. Tokią datą leidžia siūlyti ir žiedo stilius, ir archeologinis kontekstas: artefaktas aptiktas žemiau sluoksnio, kuriame rasta radiokarboniniu metodu datuota eglės šakelė, priskiriama 1167–1269 metų laikotarpiui, tad žiedas į žemę pateko anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į kultūrinių įtakų derinį. Filigrano ir granuliacijos tradicijos ankstyvaisiais viduramžiais Skandinavijoje siejamos su plačiais ryšiais Europoje, o panašūs dekoravimo principai fiksuoti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Anglijoje bei Danijoje, nors šis egzempliorius laikomas išskirtiniu vietiniu variantu.

    Pagal dydį ir prabangą spėjama, kad žiedas galėjo priklausyti aukštą socialinį statusą turėjusiai moteriai. Tuo metu Tønsbergas buvo svarbus Norvegijos centras, susijęs su karališkuoju kompleksu Tunsberghus, todėl mieste nuolat lankėsi įtakingi pasaulietiniai ir dvasiniai asmenys.

    Mėlyna spalva viduramžių Europoje turėjo aiškią simbolinę reikšmę: mėlyni akmenys buvo siejami su apsauga, sveikata ir religiniu pamaldumu. Net jei intarpas pasirodė esąs stiklas, jo parinkta spalva greičiausiai buvo sąmoningas statuso ir prasmės ženklas, o ne atsitiktinė puošmena.