CP v2

Category: Mokslas

  • JWST aptiko žvaigždės išdegintą uolinę superžemę: ji didesnė už Žemę, bet beveik plika

    JWST aptiko žvaigždės išdegintą uolinę superžemę: ji didesnė už Žemę, bet beveik plika

    Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) užfiksavo itin tamsų, žvaigždės kaitros išdegintą uolinį pasaulį LHS 3844 b, kuris savo savybėmis gali priminti Merkurijų ar Mėnulį. Planetos dydis išsiskiria: ji laikoma maždaug 30 proc. didesne už Žemę, tačiau, panašu, beveik neturi atmosferos.

    Šis objektas nuo Žemės nutolęs apie 50 šviesmečių ir aplink raudonąją nykštukę apskrieja vos per maždaug 11 valandų. Toks artumas reiškia milžinišką spinduliuotės ir žvaigždinio vėjo poveikį, todėl bet kokia kadaise buvusi atmosfera galėjo būti tiesiog „nupūsta“ į kosmosą.

    Vienoje pusėje amžina diena

    Mokslininkai aiškina, kad LHS 3844 b greičiausiai yra gravitaciškai „pririšta“ prie savo žvaigždės, todėl viena pusė visada atsukta į ją, o kita skendi amžinoje naktyje. Dieninėje pusėje temperatūra gali siekti apie 1 000 kelvinų, tad paviršius tampa ypač nedraugiškas bet kokiems mums įprastiems procesams.

    JWST negali nufotografuoti tokios planetos taip, kaip matome Saulės sistemos kūnus, tačiau gali išmatuoti jos skleidžiamą infraraudonąją spinduliuotę. Iš jos sudaromas spektras, leidžiantis spręsti apie paviršiaus sudėtį, nes skirtingos medžiagos skleidžia ir sugeria šviesą skirtingais bangos ilgiais.

    Ką išdavė infraraudonasis spektras

    Stebėjimams panaudotas JWST vidutinio infraraudonojo diapazono prietaisas MIRI, o rezultatai sulyginti ir su ankstesniais NASA „Spitzer“ teleskopo duomenimis. Tyrėjai padarė išvadą, kad planetos paviršius gali būti panašus į bazaltą, uolieną, susidarančią greitai stingstant magniu ir geležimi praturtintai laviai.

    Kita vertus, spektras taip pat suderinamas su scenarijumi, kad viršuje gali vyrauti ne šviežios uolienų plokštės, o senas, smūgių ir spinduliuotės suardytas dulkinis sluoksnis. Kadangi planeta, tikėtina, neturi atmosferos, jos paviršius neapsaugotas nuo meteorų, kietųjų dalelių ir radiacijos, todėl per ilgą laiką gali susidaryti storas suirusių uolienų sluoksnis.

    Tektonika ir vulkanizmas – didelis klausimas

    Ankstesniuose darbuose buvo svarstoma, ar LHS 3844 b gali turėti tektoninį aktyvumą, tačiau naujesnė analizė pateikia atsargesnį vaizdą. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad Žemei būdinga plokščių tektonika šiai planetai greičiausiai netaikoma arba yra neveiksminga, o vandens joje turėtų būti labai mažai.

    „Galima daryti išvadą, kad Žemei būdinga plokščių tektonika šiai planetai netaikoma arba yra neveiksminga“, – sakė NASA Sagan Fellow Harvardo ir Smithsono astrofizikos centre Sebastianas Zieba.

    „Šioje planetoje, tikėtina, yra labai mažai vandens“, – pridūrė jis.

    Norėdami suprasti, ar pasaulis vis dar geologiškai aktyvus, astronomai ieško netiesioginių ženklų, pavyzdžiui, dujų, kurios Saulės sistemoje dažnai siejamos su vulkanizmu. Tyrėjai nurodo, kad šiuo metu JWST duomenys nepateikė aiškaus anglies dioksido ar sieros junginių signalo, kuris galėtų rodyti aktyvų išsiskyrimą iš gelmių.

    Mokslininkai jau yra surinkę papildomų JWST stebėjimų, kurie turėtų padėti tiksliau atskirti, ar spinduliuotės spektrą formuoja kietos uolienos, ar skirtingo grūdėtumo ir tekstūros dulkės. Tokie metodai remiasi patirtimi, sukaupta tiriant Saulės sistemos beveik beorę aplinką turinčius kūnus, pavyzdžiui, asteroidus.

    Tyrimo rezultatai publikuoti „Nature Astronomy“, o pats metodas laikomas svarbiu žingsniu siekiant tiksliau apibūdinti uolines egzoplanetas. Ilgainiui tai gali priartinti atsakymą, kaip skirtingose žvaigždžių sistemose formuojasi planetų paviršiai, ar jos išlaiko atmosferas ir kokia jų geologinė istorija.

  • NASA pradeda Mėnulio bazės statybas: „Blue Origin“ ir „SpaceX“ vaidmuo – štai visas planas

    NASA pradeda Mėnulio bazės statybas: „Blue Origin“ ir „SpaceX“ vaidmuo – štai visas planas

    NASA pradėjo pirmąjį Mėnulio bazės kūrimo etapą ir jau užsako nusileidimo aparatus, mėnuleigius, visureigius bei dronus infrastruktūrai prie Mėnulio pietų ašigalio. Agentūros tikslas – dar iki pirmųjų ilgalaikių įgulų užtikrinti logistiką, ryšį ir darbui reikalingą techniką.

    Pirmojo etapo darbams NASA skyrė šimtus milijonų eurų vertės sutartis keturioms JAV bendrovėms. Tarp svarbiausių rangovų – „Blue Origin“, taip pat techniką kuriantys partneriai „Astrolab“ ir „Lunar Outpost“, o pirmuosius dronus į Mėnulį turėtų pristatyti „Firefly Aerospace“.

    Pagal planą „Blue Origin“ nusileidimo aparatai į Mėnulio paviršių atgabens vadinamąsias Mėnulio reljefo transporto priemones – visureigius, kurie bus naudojami tiek tyrimams, tiek krovinių pervežimui. NASA akcentuoja, kad mobilumas ir autonomiškai veikianti technika yra būtina sąlyga, jei norima pereiti nuo pavienių misijų prie nuolatinio buvimo.

    „Tada galėsime pasakyti: mes čia esame nuolat ir šios vietos neatsisakysime“, – sakė NASA Mėnulio bazės programos vadovas Carlosas Garcia-Galanas.

    Vienas iš numatomų sprendimų – dronais pažymima ir stebima teritorija, kad šalia esanti kitų valstybių technika ar moksliniai įrenginiai būtų gerbiami ir nepažeidžiami. NASA vadovybė pabrėžia, kad toks principas turėtų veikti abipusiškai, nes Mėnulyje daugėja tiek valstybinių, tiek privačių misijų.

    Mėnulio bazės tvarkaraštis siejamas su „Artemis“ programa. NASA tikisi, kad „Artemis III“ misija, kurios metu planuojamas nusileidimas, galėtų įvykti 2027 metais, o pirmieji astronautai Mėnulyje vėl galėtų išsilaipinti jau nuo 2028 metų, jei testai ir technikos parengtis vyks pagal planą.

    Artimiausiose misijose numatoma praktikuoti „Orion“ kapsulės sujungimą orbitoje su įgulos nusileidimo moduliais, kuriuos kuria „Blue Origin“ ir „SpaceX“. Šie bandymai laikomi kritiškai svarbiais, nes nuo jų priklausys ne tik nusileidimo sauga, bet ir vėlesnės krovinių grandinės patikimumas.

    Antrasis etapas, planuojamas nuo 2029 metų iki ankstyvųjų 2030-ųjų, turėtų pereiti prie nuolatinės infrastruktūros kūrimo. Tarp prioritetų įvardijamas energijos tiekimas ir bazinės sistemos, kurios leistų palaikyti įrangą bei pradėti ilgiau trunkančius mokslinius darbus.

    Trečiasis etapas, kurį NASA sieja su 2030-aisiais, apimtų specializuotas gyvenamąsias erdves ir sąlygas ilgesniam astronautų buvimui. Agentūra pabrėžia, kad Mėnulio bazė būtų ne tik mokslinių tyrimų platforma, bet ir žingsnis kuriant Mėnulio ekonomiką bei ruošiantis būsimoms misijoms į Marsą.

  • Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Prie Kadiso uosto Ispanijoje, vykdant gilinimo darbus dėl konteinerių terminalo plėtros, aptiktas iki šiol nežinomas XVII amžiaus laivo vrakas. Laikinai jis pavadintas Delta I, o archeologiniai tyrimai atskleidė įspūdingą radinių mastą ir galimą kontrabandos istoriją.

    Aplink laivo konstrukcijas rasta 27 geležinės patrankos, 18 sidabro luitų ir įvairių to meto jūreivystės daiktų. Tyrėjai skaičiuoja, kad sidabro krovinys siekia apie pusę tonos, o vienas luitas pažymėtas 1667 metų įrašu, padedančiu tikslinti laikotarpį.

    Datavimui svarbus ir bronzinis laivo varpas su užrašu Jesús, María y José 1671. Tai leidžia manyti, kad laivas nuskendo XVII amžiaus antroje pusėje, o jo krovinys buvo surinktas iš skirtingų Europos ir Amerikos prekybos grandinių.

    Sidabro kelias iš Amerikos

    Specialistai kelia versiją, kad sidabras galėjo būti atgabentas iš dabartinės Bolivijos kasyklų regionų, įskaitant Potosí ir Oruro, kurie tuo metu priklausė Ispanijos kolonijinei sistemai. XVII amžiuje tauriųjų metalų srautai buvo griežtai kontroliuojami karūnos, tačiau realybėje klestėjo šešėlinė prekyba ir kyšininkavimas.

    Kadisas tuo laikotarpiu buvo vienas svarbiausių Atlantinės prekybos centrų, todėl kartu tapo patogia vieta apeiti oficialias taisykles. Tyrėjų teigimu, Delta I galėjo būti platesnio kontrabandos tinklo dalis, veikusi tarp Europos uostų ir Naujojo pasaulio.

    Švediškos patrankos ir olandiški tarpininkai

    Didelį dėmesį patraukė patrankos, kurios, kaip nustatyta, pagamintos Švedijoje. XVII amžiuje Švedija buvo viena reikšmingiausių ginkluotės eksportuotojų Europoje, o prekyboje dažnai dalyvaudavo Nyderlandų pirkliai ir tarpininkai.

    Archeologai identifikavo penkis skirtingus kalibrus, todėl neatmetama, kad ginkluotė buvo komplektuojama iš kelių šaltinių. Dalis patrankų apgadintos, o tai leidžia svarstyti ir apie mūšį, avariją ar bandymą skubiai atsikratyti krovinio.

    Sudėtinga gelbėjimo operacija

    Vrakas daugiau nei 300 metų gulėjo po dumblu ir smėliu, maždaug šešių metrų gylyje po uosto dugnu, todėl ilgą laiką buvo nematomas. Tik šiuolaikiniai hidrotechniniai darbai atidengė konstrukcijų fragmentus, o tolesni veiksmai pareikalavo itin tikslios gelbėjimo operacijos.

    Nardytojai dirbo beveik nulinio matomumo sąlygomis, o laivo liekanos buvo keliamos naudojant didelės galios kranus ir plūdrumo platformas. Po iškėlimo pradėtas 3D skenavimas, fotogrametrinė dokumentacija ir medienos analizė, galinti padėti nustatyti laivo statybos regioną.

    Kol kas neaišku, kokiu vardu laivas buvo vadinamas ir dėl kokių priežasčių nuskendo: audra, gaisras, mūšis ar bandymas pabėgti nuo patikros išlieka realios hipotezės. Tyrėjai taip pat pažymi, kad ankstesni gilinimo darbai galėjo pajudinti dalį artefaktų ir apsunkinti paskutinių laivo valandų rekonstrukciją.

    Ši istorija gali būti tik pradžia: toje pačioje įlankoje jau fiksuojami ir kiti panašiai žymimi radiniai, vadinami Delta II ir Delta III. Jei jų tyrimai patvirtins ryšį, Kadiso vandenys gali atskleisti dar platesnį XVII amžiaus prekybos, karo ir kontrabandos paveikslą.

  • Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po viduramžių katedra Opolėje archeologai aptiko neįprastą kapą, kuris iš pradžių buvo palaikytas vyro ir moters bendru palaidojimu. Skeletai gulėjo taip, lyg būtų paskutiniame apkabinime, todėl radinys iškart sukėlė daug klausimų. Naujausi tyrimai parodė, kad ankstesnė interpretacija buvo klaidinga.

    Kaip skelbia mokslininkai, senovinės DNR analizė visiškai pakeitė istoriją: abi palaidotosios buvo biologinės moterys. Be to, genetiniai duomenys patvirtino, kad jos nebuvo giminaitės, tad tai nebuvo nei seserys, nei mama ir dukra, nei artimesnės giminės.

    Palaidojimas buvo aptiktas 2022–2023 metais vykdant archeologinius darbus, kurių metu iš viso identifikuoti 46 kapai, siejami su XIII amžiaus kapinėmis ir pačia šventove. Vis dėlto būtent šis kapas išsiskyrė kūnų padėtimi, kuri viduramžių Europoje laikoma itin netipiška.

    Viena moteris buvo paguldyta pagal įprastą krikščionišką tradiciją: ant nugaros, rankas ištiesus palei kūną. Antroji gulėjo ant šono, ranką pakišusi po kitos kaklu, o delną padėjusi jai ant krūtinės, tarsi sąmoningai atkuriant artumo gestą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio palaidojimo negalima automatiškai aiškinti kaip romantiškų santykių įrodymo. Viduramžiais socialinės normos buvo kitokios, o stiprūs ryšiai galėjo būti dvasiniai, globos, bendruomeniniai ar ekonominiai, ypač jei žmonės gyveno ar dirbo kartu.

    Reikšminga ir kapo vieta: jis buvo labai arti katedros sienų, o tai viduramžiais paprastai reiškė prestižą ir išskirtinį statusą. Dėl to mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jeigu palaidotosios būtų buvusios laikomos socialiai atstumtomis, tikėtina, jog tokios garbingos vietos būtų negavusios.

    Antropologiniai metodai ilgą laiką neleido patikimai nustatyti lyties, nes kaulai buvo prastos būklės. Situaciją išsprendė senovinės DNR mėginiai, paimti iš dantų ir smilkinio kaulo fragmentų, kurie dažnai geriau išsaugo genetinę medžiagą.

    Tyrėjai taip pat nurodo, kad nerasta aiškių smurto ar infekcinių ligų pėdsakų, kurie galėtų paaiškinti išskirtinį bendrą palaidojimą. Abi moterys, sprendžiant pagal turimus duomenis, buvo apie 40 metų amžiaus ir, tikėtina, priklausė vietinei Vidurio ir Rytų Europos populiacijai.

    Pasak mokslininkų, daug požymių rodo, kad jos buvo palaidotos vienu metu ir rūpestingai, o tai leidžia įtarti ypatingą ryšį, kurio pobūdžio dabar tiksliai nustatyti nebeįmanoma. Vis dėlto šis atvejis jau laikomas vienu iš retų genetiškai patvirtintų tos pačios lyties asmenų bendro palaidojimo pavyzdžių regione, todėl jis svarbus ir archeologijai, ir platesniam viduramžių visuomenės ryšių supratimui.

  • Vokietijos Gau-Weinheim bokštas lenkia Pizos rekordą: jo pasvirimas siekia apie 5,43 laipsnio

    Vokietijos Gau-Weinheim bokštas lenkia Pizos rekordą: jo pasvirimas siekia apie 5,43 laipsnio

    Rekordas mažame vynuogynų regione

    Gau-Weinheim yra nedidelė gyvenvietė Reino krašte-Pfalce, Rheinhessen regione, garsėjančiame vynuogynais ir istoriniu paveldu. Būtent čia stovi viduramžių laikų bokštas, kuris pastaraisiais metais vis dažniau minimas kaip vienas labiausiai pasvirusių statinių Europoje.

    Vietiniai bokštą neoficialiai praminė reiniškąja Piza, nes jo nuokrypis nuo vertikalės matomas iš tolo. Tačiau šįkart kalbama ne tik apie pravardę: matavimai rodo, kad bokšto pasvirimas gali būti didesnis nei garsiojo Pizos bokšto.

    Kiek pasviręs bokštas ir kuo jis išskirtinis

    Pagal 2022 metais atliktus matavimus, Gau-Weinheim bokšto pasvirimas siekia apie 5,43 laipsnio. Palyginimui, Pizos bokštas po stabilizavimo darbų yra pasviręs maždaug 4 laipsniais, tad vokiškas statinys šiuo rodikliu jį lenkia.

    Vokietijos rekordų institucija bokštą pripažino labiausiai pasvirusiu bokštu savo kategorijoje, pabrėždama, kad pasvirimas nebuvo suplanuotas architektų. Tokia detalė svarbi, nes dalis pasaulio rekordų sąrašų atskirai vertina tyčia pakreiptus arba specialiai suprojektuotus statinius.

    Kodėl bokštai ima svirti

    Kaip ir daugeliu panašių atvejų Europoje, pasvirimas atsirado ne dėl dizaino, o dėl grunto ir pamatų sėdimo. Per šimtmečius nestabilus pagrindas, drėgmės pokyčiai ir nevienodas apkrovos pasiskirstymas gali lėtai „ištraukti“ konstrukciją iš vertikalės.

    Gau-Weinheim bokšto istorija taip pat keitėsi: jis buvo susijęs su senomis gynybinėmis struktūromis, o vėliau pritaikytas kitoms funkcijoms. Skirtingose bokšto pusėse fiksuojamas nevienodas nuokrypis, todėl inžinierių vertinimu tai nėra paprastas vienos krypties pasvirimas.

    Dar 1990-aisiais buvo atlikti darbai, skirti konstrukcijai sutvirtinti ir stabilizuoti, kad statinys išliktų saugus. Dėl to bokštas tapo ne tik vietos simboliu, bet ir traukos objektu keliautojams, ieškantiems mažiau žinomų, bet įspūdingų istorinių vietų.

    Kartu diskusijos nesibaigia: kartais minimi ir kiti labiau pasvirę statiniai, tačiau jie ne visada priskiriami tai pačiai kategorijai arba matavimo metodikos skiriasi. Vis dėlto Gau-Weinheim atvejis jau dabar laikomas vienu ryškiausių pasvirusių bokštų pavyzdžių Vokietijoje.

  • Kaip Mazovijoje užaugina tikrą wasabi: vienintelės Lenkijos plantacijos triukai ir kantrybės kaina

    Kaip Mazovijoje užaugina tikrą wasabi: vienintelės Lenkijos plantacijos triukai ir kantrybės kaina

    Wasabi, kurį sunku priversti augti

    Wasabi, dar vadinamas japonišku krienu, natūraliai auga vėsiame ir drėgname klimate prie kalnų upelių, kur vanduo nuolat švarus ir vėsus. Dėl šių reikalavimų ilgą laiką vyravo nuomonė, kad tokios kultūros auginti Vidurio Europoje praktiškai neįmanoma.

    Tačiau Mazovijoje, netoli Radomo, veikianti šeimos ūkio plantacija parodė, kad labai tiksliai suvaldžius mikroklimatą ir drėgmę galima priartėti prie natūralių sąlygų. Ūkininkai sistemą kūrė ne vienerius metus, daug sprendimų atsirado per bandymus ir klaidas.

    Švarus vanduo ir pastovi temperatūra

    Vienas svarbiausių principų, kuriuo remiasi ši plantacija, yra vadinamoji sawa auginimo praktika, kai augalams užtikrinamas pastovus vėsios ir švarios vandens tėkmės judėjimas. Japonijoje tam dažnai pasitelkiami natūralūs kalnų šaltiniai, o Mazovijoje teko sukurti dirbtinai valdomą vandens cirkuliaciją.

    Wasabi jautriai reaguoja į temperatūros svyravimus, todėl augintojams būtina išlaikyti palankų režimą maždaug nuo 8 iki 20 laipsnių. Per didelis karštis stabdo augimą, o šalčiai gali pažeisti šaknų sistemą, todėl nuolatinė stebėsena ir korekcijos tampa kasdienybe.

    Plantacijos vieta pasirinkta neatsitiktinai: miškų apsuptose vietovėse dažnai juntama didesnė oro drėgmė nei atvirose erdvėse. Toks vietinis mikroklimatas padeda sumažinti stresą augalams, kuriems ypač svarbus pusšešėlis ir pastovi drėgmė.

    Kodėl tikras wasabi retas

    Augintojai pabrėžia, kad net sudarius tinkamas sąlygas didžiausias iššūkis yra laikas. Subrendusiam šakniastiebiui susiformuoti gali prireikti iki 2 metų, o visą šį laikotarpį reikia saugoti augalus nuo ligų, užtikrinti vandens kokybę ir stabilų substratą.

    Dėl sudėtingo auginimo ir lėto augimo tikras wasabi yra brangus ir sunkiai prieinamas, todėl daugelis žmonių jo net nėra ragavę. Restoranuose dažnai pateikiama žalia pasta paprastai būna pagaminta iš paprastų krienų, garstyčių ir dažiklių, o ne iš wasabi šakniastiebio.

    Šviežiai tarkuotas wasabi skiriasi ne tik kilme, bet ir skoniu: jo aštrumas yra ryškus, tačiau trumpalaikis, o aromatas sudėtingesnis. Dėl to restoranuose, kurie naudoja tikrą produktą, jis dažniausiai tarkuojamas prieš pat patiekimą.

    Lenkijos plantacijos produkcija, pasak augintojų, daugiausia pasiekia atrinktus restoranus ir virtuvės profesionalus, besispecializuojančius japoniškoje virtuvėje. Tai didina tikimybę paragauti tikro wasabi, tačiau kartu parodo, kodėl masinei rinkai jis vis dar išlieka retenybe.

  • NASA bando naują DI lustą kosmosui: žada iki 500 kartų spartesnį skaičiavimą

    NASA bando naują DI lustą kosmosui: žada iki 500 kartų spartesnį skaičiavimą

    Skrydis tolyn reiškia daugiau autonomijos

    Kuo toliau nuo Žemės skrenda aparatai ir įgulos, tuo labiau reikia sistemų, galinčių veikti beveik be žmogaus įsikišimo. Tai ypač aktualu Mėnulio ir Marso misijoms, kur ryšio vėlavimas apsunkina operatyvų komandų perdavimą ir duomenų gavimą.

    NASA pabrėžia, kad autonominis duomenų apdorojimas gali pagreitinti mokslinių rezultatų gavimą, nes dalis analizės atliekama pačiame kosminiame aparate. Taip mažėja poreikis nuolat siųsti didžiulius duomenų kiekius į Žemę ir laukti atsakymų.

    HPSC procesorius kuriamas su „Microchip Technology“

    Siekdama spręsti augančio duomenų srauto problemą, NASA per Game Changing Development programą vysto High Performance Spaceflight Computing sistemą, trumpinamą HPSC. Projektas vystomas komercinėje partnerystėje su „Microchip Technology“.

    NASA skelbia, kad HPSC yra nuo radiacijos apsaugotas didelio našumo procesorius, turintis gerokai viršyti iki šiol daugelyje misijų naudotų, prieš dešimtmečius sukurtų lustų galimybes. Agentūros tikslas – suteikti aparatams daugiau skaičiavimo galios ten, kur ji labiausiai reikalinga, pavyzdžiui, nusileidimo metu ar analizuojant sudėtingus jutiklių duomenis.

    „Remdamiesi ankstesnių kosminių procesorių paveldu, sukūrėme daugiašerdę sistemą, kuri yra atspari gedimams, lanksti ir itin našiai veikianti“, – sakė Eugene’as Schwanbeckas.

    Kas yra HPSC ir kuo jis išsiskiria

    HPSC priskiriamas system-on-a-chip tipo sprendimams, kai esminiai kompiuterio elementai integruojami į vieną mikroschemą. Tokiuose lustuose paprastai sutelpa centriniai procesoriai, atminties ir įvesties bei išvesties valdikliai, ryšio sąsajos ir kiti blokai.

    NASA akcentuoja, kad kosminėms sąlygoms pritaikyti komponentai turi atlaikyti metų metus trunkantį darbą esant didelei spinduliuotei, ekstremalioms temperatūroms ir vibracijoms. Būtent dėl šių rizikų kosmose dažnai naudojama konservatyvesnė, bet patikimesnė aparatinė įranga, o atnaujinimai vyksta lėčiau nei komercinėje elektronikoje.

    HPSC taip pat projektuojamas taip, kad galėtų lanksčiai valdyti energijos sąnaudas, išjungiant nereikalingas funkcijas arba perjungiant dalį mazgų į taupesnius režimus. Tai svarbu, nes elektra kosmose yra vienas labiausiai ribojančių išteklių, ypač tolstant nuo Saulės.

    Testai JPL ir pirmieji rezultatai

    NASA Jet Propulsion Laboratory vykdo bandymus, kurie imituoja realias kosmoso sąlygas: radiaciją, šiluminius ciklus ir smūgius. Tokie bandymai reikalingi, kad būtų įvertinta, ar procesorius išlaikys stabilų darbą ten, kur remontas praktiškai neįmanomas.

    Agentūra primena, kad Saulės dalelių srautai ir kosminiai spinduliai gali sukelti skaičiavimo klaidas, o stiprus šaltis gali sutrikdyti energijos sistemas. Tokie sutrikimai neretai priverčia kosminius aparatus pereiti į vadinamąjį saugųjį režimą, kai prioritetas teikiamas išgyvenimui, o ne mokslinėms užduotims.

    „Naujus lustus varginame radiacijos, šiluminiais ir smūgio testais, o kartu vertiname jų veikimą griežtoje funkcinių bandymų kampanijoje“, – sakė Jimas Butleris.

    NASA teigimu, ankstyvuose bandymuose procesorius kai kuriais scenarijais demonstravo iki 500 kartų didesnį našumą, palyginti su šiuo metu naudojamais nuo radiacijos apsaugotais lustais. Jei rezultatai pasitvirtins ir sprendimas bus sertifikuotas skrydžiams, HPSC ateityje galėtų būti diegiamas orbitiniuose aparatuose, marsaeigiuose, gyvenamuosiuose moduliuose ir kitose tolimojo kosmoso misijose.

  • Mokslininkus pribloškė 2010 metų lūžis: po Ramiojo vandenyno Žemės branduolys pakeitė kryptį

    Mokslininkus pribloškė 2010 metų lūžis: po Ramiojo vandenyno Žemės branduolys pakeitė kryptį

    Žemės gelmėse, maždaug 3 000 kilometrų gylyje, skystame išoriniame branduolyje nuolat verda lydytos geležies ir nikelio srautai. Būtent ši laidžių metalų „jūra“ sukuria Žemės magnetinį lauką, kuris padeda išlaikyti atmosferą ir slopina kenksmingos kosminės spinduliuotės poveikį.

    Tačiau palydoviniai matavimai parodė netikėtą lūžį: apie 2010 metus dalis srauto po Ramiojo vandenyno regionu staiga apsivertė ir ėmė tekėti priešinga kryptimi. Mokslininkai šį reiškinį vadina didelio masto srauto reversu, o jo priežastys iki šiol nėra aiškios.

    Kas pasikeitė Žemės gelmėse?

    Analizuodami 1997–2025 metų magnetinio lauko duomenis, tyrėjai atstatė išorinio branduolio judėjimo vaizdą ir pastebėjo ryškų poslinkį. Iki 2010 metų po Ramiojo vandenyno srautas buvo silpnas ir daugiausia judėjo įprasta kryptimi, o po 2012 metų sustiprėjo ir ėmė ryškiai tekėti priešinga.

    Šis pokytis neatrodė kaip smulkus vietinis sūkurys: signalas apėmė apie 5 proc. išorinio branduolio paviršinio srauto. Tyrėjų vertinimu, banga primenantis struktūrinis persitvarkymas rodytų, kad Žemės gelmės gali būti gerokai dinamiškesnės, nei ilgą laiką manyta.

    Kodėl tai svarbu magnetiniam laukui?

    Išorinis branduolys veikia kaip geodinama: judantis laidus metalas generuoja magnetinį lauką, o jo svyravimai matomi kaip magnetinio lauko pokyčiai Žemės paviršiuje ir orbitoje. Dėl to palydovai tampa vienu svarbiausių įrankių netiesiogiai „matyti“ procesus gelmėse.

    Magnetinis laukas svarbus ir praktiniu požiūriu, nes jis susijęs su kosminiais orais, galinčiais trikdyti palydovų ryšį, navigaciją ir elektros tinklų stabilumą. Nors pats srauto krypties pasikeitimas tiesioginės grėsmės žmonėms nekelia, jis gali padėti geriau suprasti, kaip ateityje kinta apsauginis planetos „skydas“.

    Ką dar rodė 2010 metų laikotarpis?

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad panašiu metu fiksuota ir daugiau neįprastų signalų. Vienas jų siejamas su nedideliais paros trukmės svyravimais, kurių cikliškumas dažnai aptariamas kaip galimai susijęs su branduolio ir mantijos sąveika.

    Be to, vėlesniais metais registruoti vadinamieji geomagnetiniai trūkčiojimai, kai magnetinis laukas per trumpą laiką staigiau pakinta. Tokie epizodai siejami su turbulencija giliai branduolyje, o tyrėjai neatmeta, kad tai gali būti to paties ilgesnio persitvarkymo grandinė.

    „Didelio masto srauto apsivertimas po Ramiojo vandenyno kelia naujų klausimų apie Žemės gelmių elgseną“, – sakė Edinburgo universiteto geofizikas Frederikas Dahlas Madsenas.

    „Norime suprasti, ar tai buvo trumpalaikis svyravimas, pasikartojančios oscilacijos dalis, ar nauja stabilesnė pusiausvyra branduolio cirkuliacijoje“, – pridūrė jis.

    Naujausi vertinimai rodo, kad srautas stiprėjo iki maždaug 2020 metų, o pastaraisiais matavimais jis vėl tarsi silpnėja. Tolimesni palydoviniai stebėjimai bus esminiai siekiant patikrinti, ar tai laikinas epizodas, ar ilgalaikės Žemės vidaus kaitos ženklas.

  • Ispanijoje aptiko bronzos amžiaus kasyklas: gali paaiškėti, iš kur atėjo skandinavų metalas

    Ispanijoje aptiko bronzos amžiaus kasyklas: gali paaiškėti, iš kur atėjo skandinavų metalas

    Archeologai Ispanijoje identifikavo šešias iki šiol nežinotas bronzos amžiaus kasyklas, kurios gali pakeisti supratimą apie senovės Europos prekybą ir metalų kilmę. Nauji duomenys leidžia sieti šias vietas su žaliavomis, iš kurių vėliau buvo gaminami skandinavų bronzos dirbiniai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamą vaidmenį čia suvaidino cheminės sudėties tyrimai, leidžiantys lyginti metalo priemaišas ir vadinamąjį geocheminį parašą. Taip galima nustatyti, ar konkretus varis ar kiti metalai galėjo būti išgauti būtent šiame regione.

    Vienas ryškiausių radinių aptiktas netoli Cabeza del Buey, kur užfiksuotas įspūdingas maždaug 70 metrų ilgio ir apie 3 metrų pločio iškasas, primenantis ilgą griovį. Pasak archeologų, toks mastas rodo ne atsitiktinį kasimą, o sistemingą, intensyvią ir gerai suplanuotą rūdos gavybą.

    Šiose vietovėse rasta vario, švino ir sidabro gyslų, o viename iš telkinių aptikta apie 80 akmeninių kasybos kūjų. Tokie įrankiai buvo naudojami uolienoms skaldyti ir rūdai išgauti, o jų gausa vienoje vietoje liudija organizuotą darbą ir stabiliai veikusią kasybos infrastruktūrą.

    Iki šiol istorikams ir archeologams trūko konkrečių, aiškiai identifikuojamų kasybos taškų, kurie patvirtintų hipotezę apie metalo srautus iš Pirėnų pusiasalio į Šiaurės Europą vėlyvuoju bronzos amžiumi. Šie radiniai tampa svarbiu argumentu, kad maždaug prieš 3 000 metų Europos regionus siejo gerokai platesni mainų tinklai, nei ilgą laiką manyta.

    Tokie atradimai keičia ir bendrą vaizdą apie to meto ekonomiką, kuri anksčiau neretai buvo vertinama kaip daugiausia lokali ir ribota. Jei metalai ir žaliavos išties keliavo dideliais atstumais, tai reikštų, kad Atlanto pakrančių ir vidaus maršrutais galėjo veikti sudėtinga logistikos bei tarpininkavimo grandinė.

    Archeologai neatmeta, kad šios kasyklos yra tik didesnio tinklo dalis, o vien Estremadūroje ir Andalūzijoje gali būti gerokai daugiau neatrastų bronzos amžiaus gavybos vietų. Jei tai pasitvirtins, mokslininkams gali tekti iš naujo vertinti prekybos mastą, technologijų sklaidą ir politinius ryšius, kurie formavo priešistorinę Europą.

    Apie atradimą paskelbta remiantis Geteborgo universiteto pateikta informacija, o tolesni tyrimai turėtų patikslinti, kiek tiksliai šie telkiniai susiję su Skandinavijoje rastų bronzos dirbinių žaliava. Specialistai pabrėžia, kad panašūs tyrimai dažnai remiasi kelių metodų deriniu, todėl galutiniams atsakymams gali prireikti papildomų analizių.

  • Mįslė urvuose: neandertaliečiai galėjo garbinti plėšriuosius paukščius – pėdsakai siekia 175 000 metų

    Mįslė urvuose: neandertaliečiai galėjo garbinti plėšriuosius paukščius – pėdsakai siekia 175 000 metų

    Archeologų radiniai iš kelių Europos urvų vis dažniau kelia klausimą, ar neandertaliečiai turėjo sudėtingesnį simbolinį pasaulį, nei ilgai manyta. Tyrėjai fiksuoja selektyvų plėšriųjų paukščių kaulų apdorojimą, ypač ten, kur išryškėja aiškūs akmeniniais įrankiais padarytų pjūvių pėdsakai.

    Skirtingose vietovėse kartojasi panašus motyvas: randami erelių, grifų ar varninių paukščių sparnų kaulai, o taip pat nagai, kurių pašalinimas atrodo tikslingas. Mokslininkai tokį elgesį sieja su galimu plunksnų ar nagų naudojimu kaip puošmenų, statuso ženklų arba ritualinių atributų.

    Vienas dažniausiai aptariamų pavyzdžių yra Fumane urvas Italijoje, kur aptiktas plėšriųjų paukščių sparnų kaulų telkinys, interpretuojamas kaip ne atsitiktinis maisto likutis. Panašiai Ispanijos Cova Negra vietovėje aprašyti radiniai, kuriuose išsiskiria specifinis, išrankus tam tikrų paukščio dalių pasirinkimas.

    Šios hipotezės dažnai lyginamos su vėlesnėmis žmonių kultūromis, kur erelis tapo dangaus, galios ir sakralumo simboliu. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tiesioginio įrodymo apie organizuotą religiją nėra, o kalbama veikiau apie ankstyvas simbolines praktikas, kurios galėjo apimti kūno puošybą ir bendruomenines reikšmes.

    Bruniquel urvo paslaptis

    Dar daugiau diskusijų kelia Prancūzijoje esantis Bruniquel urvas, kuriame aptiktos į apskritimus sukrautos sulaužytų stalagmitų konstrukcijos. Datavimas rodo, kad jos gali būti maždaug 175 000 metų senumo, todėl priskiriamos laikotarpiui gerokai iki Homo sapiens paplitimo Europoje.

    Tokio masto statinys, esantis giliai urve, reiškia planavimą, bendrą darbą ir ugnies naudojimą sudėtingoje aplinkoje. Dalis mokslininkų tai laiko svariu argumentu, kad neandertaliečiai gebėjo koordinuotai veikti ir kurti erdves, kurios galėjo turėti ne tik praktinę, bet ir simbolinę funkciją.

    Ką iš tiesų leidžia sakyti įrodymai?

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama atsargumo būtinybė: pjūvių žymės ir atrinktų kūno dalių rinkiniai rodo elgesį, kurio ne visada paaiškina vien mityba. Tačiau šie duomenys nėra vienareikšmis įrodymas apie kultą, nes alternatyvūs paaiškinimai gali apimti amatų praktiką ar utilitarinį plunksnų naudojimą.

    Vis dėlto bendra kryptis aiški: neandertaliečių įvaizdis moksle per pastaruosius dešimtmečius smarkiai pasikeitė. Vis daugėja požymių, kad jie galėjo turėti simbolinės komunikacijos elementų, puošybos tradicijų ir sudėtingesnių socialinių praktikų, nei buvo įsivaizduojama anksčiau.