CP v2

Category: Mokslas

  • Kosmosas visiškai tylus, bet mokslininkai rado būdą „išgirsti“ juodąją skylę

    Kosmosas visiškai tylus, bet mokslininkai rado būdą „išgirsti“ juodąją skylę

    Jei be skafandro dreifuotumėte kosmoso vakuume, paskutinės akimirkos prieš mirtį būtų visiškai tylios.

    Taip yra todėl, kad kosmose medžiagos tankis per mažas, jog garso banga galėtų keliauti nuo vienos dalelės prie kitos. Garsas sklinda tada, kai terpėje esančios dalelės stumdosi ir perduoda energiją, o jai pasiekus mūsų ausis ima virpėti jautri ausies būgnelio membrana.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad kosmoso negalime patirti klausa. Mokslininkai rado ne vieną būdą kosminius signalus paversti garsovaizdžiais, kurie skamba keistai, įspūdingai ir kartais net padeda moksliškai geriau suprasti duomenis. Tokiu būdu galima „išgirsti“ ir juodąją skylę.

    Kosmoso tyrimai iš esmės yra signalų vertimas į prasmingą informaciją. Didžioji dalis iš Visatos gaunamų signalų priklauso elektromagnetiniam spektrui, tačiau žmogaus rega apima tik siaurą jo dalį. Kiti signalai gali būti plazmos bangų matavimai arba gravitaciniai bangavimai pačioje erdvėlaikio struktūroje.

    Šį principą lengva suprasti prisiminus, kaip informacija užkoduojama radijo bangomis ar šviesos impulsais optiniuose kabeliuose, kad žmonės galėtų bendrauti. Patys signalai mūsų pojūčiams neturi įgimtos prasmės – juos reikia iššifruoti, kitaip tariant, išversti į formą, kurią galime interpretuoti.

    Astronomijoje didelė dalis duomenų paverčiama vaizdais. Tai ypač patogu, kai dirbama su šviesa. Tačiau bangos kosmose gali „keliauti“ įvairiais būdais, ir kai kuriais atvejais logiškiau duomenis paversti garsu.

    Vienas iš metodų – tiesioginis vaizdo duomenų pavertimas garsu: šviesos taškai tampa natomis. Kitu atveju paimami bangų duomenys ir susiejami su girdimų dažnių skale. Taip galima atkurti, pavyzdžiui, slėgio bangas, sklindančias karštose dujose aplink supermasyvią juodąją skylę, arba plazmos bangas, judančias išilgai Žemės magnetinio lauko linijų.

    Kiekvienas Saulės sistemos kūnas sukuria savitą „garsovaizdį“. Pavyzdžiui, Saulė, jei garsas galėtų sklisti kosmosu, skambėtų tarsi nuolatinis riaumojimas: jos paviršių nuolat „verda“ kylantys ir grimztantys konvekciniai srautai, kai kurie jų – didesni už Teksaso valstiją. Mokslininkai skaičiuoja, kad toks garsas siektų apie 100 decibelų.

    Saturnas ir Jupiteris, turintys sudėtingas žiedų ir palydovų sistemas, taip pat generuoja signalus, kuriuos pavertus garsu galima išgirsti keistą, kone „ateivišką“ muziką.

    Pirmieji „garsai iš kosmoso“ užfiksuoti 1933 metais, kai astronomas Karlas Guthe’is Jansky pastatė besisukantį radijo teleskopą, pramintą „Jansky’s Merry-Go-Round“. Prietaisas buvo skirtas aptikti tam tikro dažnio radijo bangas.

    Kai duomenys ėmė plaukti, Jansky pastebėjo nuolatinį fone girdimą šnypštimą. Vėliau jis nustatė, kad tai ne atsitiktinis triukšmas, o radijo spinduliuotė iš paties Paukščių Tako centro.

    Tokie duomenų vertimai į garsą daromi ne vien pramogai, nors įspūdis dažnai būna stiprus. Garsas suteikia kitą būdą pasiekti ir patirti informaciją, o tai kartais padeda mokslininkams pastebėti smulkias detales, kurios vaizduose gali praslysti pro akis.

    Pats kosmosas išlieka tylus – toks jis yra nuo tada, kai Visata pakankamai išsiplėtė ir išsisklaidė ankstyvuoju laikotarpiu ją užpildžiusi „taškoma“ plazma. Vis dėlto, pasitelkus technologinius sprendimus, galime atverti klausą Visatai ir patirti erdvėlaikį visiškai nauju būdu.

  • „Artemis II“ grįžta į Žemę: hipergarsinis skrydis, 10 tūkst. °C karštis ir ryšio tyla

    „Artemis II“ grįžta į Žemę: hipergarsinis skrydis, 10 tūkst. °C karštis ir ryšio tyla

    Sėkmingai įvykdžiusi misiją prie Mėnulio, „Artemis II“ įgula ruošiasi sugrįžti į Žemę. Keturi astronautai pasiekė naują rekordą – nuo mūsų planetos buvo nutolę iki 406 771 kilometro.

    Kelionės pabaiga bus viena sudėtingiausių: erdvėlaivis turės hipergarsiniu greičiu įskrieti į Žemės atmosferą, patirdamas milžinišką karštį, o vėliau nusileisti Ramiajame vandenyne prie Kalifornijos krantų. Nusileidimas numatomas apie balandžio 10 d. 20 val. vietos laiku.

    Įskridimas į atmosferą – paskutinis didysis išbandymas dešimties dienų misijoje. Tai pavojinga procedūra, tačiau kapsulėje įdiegta daugybė technologijų, skirtų apsaugoti įgulą.

    „Orion“ kapsulė, kuria skrenda „Artemis II“ astronautai, atmosferos ribą pasieks judėdama didesniu nei 11 km/s greičiu (apie 40 000 km/h). Tai maždaug 40 kartų greičiau nei skrenda keleivinis lėktuvas.

    Pagal kinetinę energiją skirtumas dar ryškesnis: įskridimo metu „Orion“ kapsulė vienam masės kilogramui turės beveik 2 000 kartų daugiau kinetinės energijos nei keleivinis lėktuvas. Kad būtų galima išskleisti parašiutus ir saugiai nusileisti, šią energiją reikia sumažinti beveik iki nulio.

    Erdvėlaiviai lėtėja atlikdami valdomą įskridimą per viršutinius atmosferos sluoksnius. Čia jie naudoja aerodinaminį pasipriešinimą kaip „stabdį“. Skirtingai nei lėktuvai, kurie projektuojami taip, kad būtų kuo aptakesni ir patirtų mažesnį pasipriešinimą, grįžtantys erdvėlaiviai kuriami priešingu principu – kad pasipriešinimas būtų maksimalus ir padėtų greičiau sulėtėti.

    Toks lėtėjimas gali būti itin atšiaurus. Apkrovos dažnai apibūdinamos g jėgomis – tai pagreičio arba lėtėjimo jėga, palyginta su įprasta Žemės gravitacija. Pavyzdžiui, „Formulės 1“ pilotas posūkyje gali patirti daugiau nei 5 g – tai arti ribos, kurią žmogus dar gali pakelti neprarasdamas sąmonės.

    Mažos, be įgulos grįžtančios kapsulės dažnai tiesiog „sminga“ į atmosferą ir staigiai sulėtėja. Toks įskridimas trunka trumpiau nei minutę, o g jėgos gali viršyti 100 – tai priimtina robotinėms sistemoms, bet ne žmonėms.

    Įgulos kapsulės, tokios kaip „NASA“ „Orion“, naudoja keliamąją jėgą, kad sulėtintų įskridimą ir sumažintų apkrovas iki žmogui išgyvenamų lygių. Dėl to įskridimas trunka kelias minutes.

    „Orion“ į atmosferą grįš skriedama daugiau nei 30 kartų greičiau už garsą. Aplink erdvėlaivį susiformuos smūgio banga, o oro temperatūra gali pasiekti 10 000 °C ir daugiau – tai maždaug du kartus karščiau nei Saulės paviršius.

    Tokio karščio veikiamas oras virsta elektriškai įkrauta plazma, kuri laikinai blokuoja radijo signalus. Dėl to astronautai sunkiausios nusileidimo dalies metu negalės palaikyti ryšio.

    Išgyventi ekstremalias sąlygas padeda kruopščiai parinkta skrydžio trajektorija, siekiant kiek įmanoma sumažinti kaitrą. Be to, kapsulė turi šiluminės apsaugos sistemą – izoliacinį sluoksnį, saugantį erdvėlaivį ir įgulą nuo hipergarsinio srauto išorėje.

    Ši apsauga pritaikoma konkrečiam aparatui ir misijai: daugiau karščio atlaikančios medžiagos naudojamos tose vietose, kur tikimasi didžiausių apkrovų, taip pat tiksliai parenkamas sluoksnių storis. Įskridimo metu dalis medžiagų įkaista iki raudonumo ir palaipsniui ardomos, tačiau būtent taip jos sugeria energiją ir padeda ją „išnešti“ į išorę.

    Dėl tokio projektavimo „Artemis“ gali judėti per aplinką, kurioje oras įkaista iki 10 000 °C, o šiluminio skydo paviršiaus temperatūra išlieka apie 3 000 °C.

    Daugelis erdvėlaivių naudoja vadinamąsias abliacines medžiagas – dažniausiai anglies pluošto ir fenolinės dervos derinį. Tokie šiluminiai skydai sugeria energiją ir išskiria palyginti vėsesnes dujas, kurios formuoja apsauginį sluoksnį prie kapsulės paviršiaus ir padeda sumažinti kaitrą.

    „Orion“ kapsulėje naudojama abliacinė medžiaga vadinama AVCOAT. Tai patobulinta technologija, naudota ir „Apollo“ kapsulėse, kai jos grįždavo iš Mėnulio XX a. 7–8 dešimtmečiais.

    Nors „Artemis I“ – bandomoji misija be įgulos – buvo sėkminga, tuomet šiluminio skydo ardymasis įskridimo metu buvo didesnis, nei tikėtasi: kai kuriose vietose nuo skydo atsiskyrė stambesnės medžiagos dalys.

    Po ilgų patikrų ir analizės inžinieriai nusprendė „Artemis II“ misijoje naudoti tą patį skydo tipą. Jų vertinimu, „Artemis I“ atveju problemą galėjo lemti slėgio susikaupimas medžiagos viduje vadinamosios „šoktelėjimo“ fazės metu, kai erdvėlaivis trumpam išeina iš atmosferos atvėsti, o tada atlieka antrą įskridimą.

    „Artemis II“ trajektoriją nuspręsta šiek tiek pakoreguoti: išlaikyti keliamąją jėgą, tačiau padaryti „šoktelėjimą“ mažiau ryškų.

    Misijos pasiekimai įspūdingi, tačiau daugeliui svarbiausia – kad sudėtingiausias etapas baigtųsi sėkmingai ir įgula būtų saugiai pasitikta Žemėje.

  • Szpiedzy, którzy zmienili losy wojny. Jak podwójni agenci przechytrzyli Hitlera przed inwazją w Normandii

    Szpiedzy, którzy zmienili losy wojny. Jak podwójni agenci przechytrzyli Hitlera przed inwazją w Normandii

    Podwójni agenci potrafią zmienić bieg historii. Dostarczane przez nich informacje wpływają na politykę mocarstw i decydują o wynikach wojen. Jak pracują i kim byli najlepsi z nich?

    Siergiej Trietiakow do niedawna mieszkał gdzieś w USA pod zmienionym nazwiskiem – w domu, który podarował mu rząd Stanów Zjednoczonych. Jeździł terenowym Lexusem, jego żona Jelena – Porsche Boxsterem. Nie musieli pracować – żyli z inwestycji, których dokonali za pieniądze ze szpiegowania Rosji. Aldrich Ames od 16 lat odsiaduje wyrok dożywocia w amerykańskim więzieniu. Jego majątek – 2 miliony dolarów, zarobione na sprzedaży Rosjanom tajemnic CIA – został skonfiskowany. Trietiakow, który zmarł w czerwcu 2010r., był od 1995 do 2000 roku szefem rezydentury rosyjskiego wywiadu SWR (Służba Wywiadu Zagranicznego) na Manhattanie. Kierował pracą 60 szpiegów i siatką 150 informatorów, nadzorował każdą z tajnych operacji przeciwko Stanom Zjednoczonym. W ciągu ostatnich 3 lat działalności był podwójnym agentem, który przekazał kontrwywiadowi FBI 5 tysięcy tajnych depesz, 100 tajnych raportów wywiadowczych i nazwiska wszystkich informatorów SWR w Kanadzie i Nowym Jorku. Ames był szefem kontrwywiadu CIA na Związek Radziecki i Europę Wschodnią, gdy w 1985 roku przeszedł na stronę wroga. Przez 9 lat sprzedał ZSRR nazwiska wszystkich osób pracujących dla amerykańskiego wywiadu. Większość z nich została rozstrzelana, reszta przewerbowana przez KGB i wykorzystana do dezinformacji amerykańskich władz. Trzech prezydentów USA – Reagan, Bush i Clinton – otrzymywało w latach 1986–1994 raporty o sytuacji w Rosji, przygotowane na podstawie fałszywych informacji od podwójnych agentów. Gdy Ames wpadł, prowadzący go rosyjscy oficerowie przez miesiąc pili z rozpaczy. Ten jeden człowiek przez 9 lat wykonał za nich 90 proc. całej kontrwywiadowczej roboty. Jemu zawdzięczali swoje kariery.

    John Masterman był spokojnym uniwersyteckim wykładowcą, gdy w 1940 roku na polecenie brytyjskiego rządu objął kierownictwo w ściśle tajnym wydziale kontrwywiadu MI5. Jego zadaniem miało być „odwracanie” niemieckich szpiegów, schwytanych na terenie Wielkiej Brytanii. Spisane przez Mastermana doświadczenia stały się później podręcznikiem pracy z podwójnymi agentami dla wszystkich służb wywiadowczych na świecie.

    Pierwsi niemieccy szpiedzy wysłani na początku wojny do Wielkiej Brytanii przez Abwehr łatwo wpadali w ręce MI5. Zrzucani na spadochronach w nocy, na nieznanym terenie, byli wyposażeni w trudne do ukrycia radiostacje i niewielki zapas gotówki – ok. 200 funtów. Hitler zakładał, że tyle powinno im wystarczyć do czasu inwazji Rzeszy na Wyspy Brytyjskie. Mając do wyboru spotkanie z plutonem egzekucyjnym lub przejście na stronę Brytyjczyków, szpiedzy zwykle wybierali to drugie. „Kilku jednak trzeba było rozstrzelać, mimo protestów kontrwywiadu, dla uspokojenia opinii publicznej” – wspominał Masterman po latach.

    Już pierwszy odwrócony agent Abwehry – „Snow” – okazał się skarbem dla MI5. Masterman wykorzystał go do przekazania Niemcom wzorów brytyjskich dokumentów z celowo wprowadzonymi błędami. Wyposażeni w sporządzone na ich podstawie papiery niemieccy szpiedzy byli odtąd łatwym celem dla kontrwywiadu. Nie wszystkich jednak trzeba było zmuszać do współpracy – niektórzy zgłaszali się sami. Najsłynniejszym z ochotników był Hiszpan Juan Garcia Puyol. Był on typem urodzonego szpiega freelancera, a przy tym mistrzem podwójnej gry. Już w czerwcu 1940 roku, po dramatycznej ewakuacji Brytyjczyków spod Dunkierki, zgłosił się do ambasady Zjednoczonego Królestwa w Madrycie z propozycją współpracy. Tam jednak, zgodnie z zasadą „nie przyjmujemy do siatki szpiegowskiej tych, którzy sami się zgłaszają”, jego oferta została odrzucona. Puyol poszedł więc do ambasady Niemiec z propozycją… szpiegowania Brytyjczyków. Abwehra miała o wiele mniej oporów – jej siatka szpiegowska na terenie Wielkiej Brytanii praktycznie nie istniała. Puyol został zarejestrowany pod pseudonimem Arabel, jego bazą miała być Lizbona. Wyposażony przez Abwehrę w fundusze, nadajnik i kontakt do oficera prowadzącego, przystąpił do pracy. W stolicy Portugalii udało mu się kupić stary przewodnik turystyczny i mapę Wielkiej Brytanii oraz nieaktualny rozkład jazdy pociągów. Na podstawie tych źródeł rozpoczął tworzenie raportów wywiadowczych dla Abwehry. Co prawda nie znał angielskiego, miał kłopot z pisownią brytyjskich nazwisk i nie potrafił przeliczać pensów na szylingi, a szylingów na funty, ale był za to mistrzem w pisaniu sensacyjnych historii. Pracował 6 do 8 godzin dziennie, tworząc zmyślone raporty, szyfrując meldunki i werbując fikcyjnych agentów.

    W lutym 1942 roku Anglicy ze zdumieniem dowiedzieli się od swoich szpiegów, że Niemcy przygotowują wielką obławę na brytyjski konwój, który ma płynąć z Liverpoolu na Maltę. Problem w tym, że taki konwój w ogóle nie istniał. Wymyślił go Puyol, przysparzając tym samym niemieckiej marynarce masę niepotrzebnej pracy. John Masterman doszedł wówczas do wniosku, że „samotny muzyk z Lizbony” bardziej przyda się mu jako współpracownik niż mimowolny konkurent. Puyol został przemycony w kwietniu 1942 r. do Wielkiej Brytanii i zarejestrowany jako podwójny agent pod pseudonimem Garbo. W sumie Masterman i jego ludzie pozyskali 120 niemieckich szpiegów. Byli wśród nich zarówno Brytyjczycy i Niemcy, jak i Norwegowie, Belgowie, Hiszpanie, Jugosłowianie, Polacy czy Holendrzy. W 1944 roku MI5 kontrolował już całą siatkę Abwehry w Wielkiej Brytanii.

    Jak wypromować agenta

    Praca z taką ilością podwójnych agentów nie była prostą sprawą. Przypominała chodzenie po polu minowym. Większość odwróconych szpiegów nie wiedziała wzajemnie o swoim istnieniu. Było więc poważne ryzyko, że gdyby ich drogi przypadkiem się skrzyżowały, mogli uznać siebie wzajemnie za niemieckich szpiegów, donieść o tym kontrwywiadowi i nieumyślnie zdekonspirować siatkę. Wydział B1A zajmujący się podwójnymi agentami był bowiem tajny nawet dla oficerów MI5 – do tajemnicy zostało odpuszczonych zaledwie kilkanaście osób. W grudniu 1942 roku został przerzucony do Wielkiej Brytanii Eddie Chapman, specjalista od rozpruwania kas pancernych przy pomocy nitrogliceryny. Złapany przez policję na wyspie Jersey na kanale La Manche odsiadywał tam wyrok więzienia, gdy terytorium to zostało zajęte przez Niemców. Chapman chciał wrócić do Wielkiej Brytanii, do swojej kochanki Betty. Uznał, że najprostszą metodą będzie… zostanie niemieckim szpiegiem. Po przeszkoleniu we Francji, pod nadanym mu przez Abwehrę pseudonimem Fritz, kasiarza zrzucono na spadochronie do Anglii z zadaniem wysadzenia w powietrze zakładów lotniczych Havillanda w Hatfield.

    Natychmiast po wylądowaniu w Wielkiej Brytanii Chapman oddał się w ręce kontrwywiadu. Został przewerbowany i otrzymał pseudonim Zigzag. Był wartościowym nabytkiem – za udaną operację Niemcy obiecali mu 15 tys. funtów i „wycieczkę” do USA, gdzie czekałoby na niego podobne zadanie. A to oznaczało, że MI5 mógłby zdobyć bezcenne informacje na temat działalności Abwehry w Stanach Zjednoczonych. Należało więc uwiarygodnić szpiega i… wysadzić fabrykę. W styczniu 1943 roku specjaliści od kamuflażu przerobili zakłady Havillanda tak, by wyglądały jak po akcji sabotażowej. Budynki zostały przykryte brezentem pomalowanym we wzory przypominające z powietrza ruiny. Wokół porozrzucany był gruz i części maszyn. Przy okazji wzniecili spory pożar nieużywanych baraków, przez co omal nie zostali aresztowani przez policję. Podstęp się jednak udał – zarówno lotnicze zdjęcia, jak i relacje prasowe pokazywały obraz poważnych zniszczeń.

    Chapman ewakuował się statkiem do Lizbony. Masterman został jednak zaalarmowany przez innego podwójnego agenta, że jego podopieczny zostawił na jednostce „prezent” w postaci bomby ukrytej w bryłce węgla. Jak się później okazało, był to wymysł Zigzaga, który sprzedał tę historię Abwehrze, by wyciągnąć od niej dodatkowe 10 tysięcy marek. Po czym został konsultantem ds. sabotażu w placówce niemieckiego wywiadu w Oslo, oddając MI5 kolejne nieocenione przysługi. 6 czerwca 1944 roku, w dniu lądowania wojsk alianckich w Normandii, pracujący dla Abwehry i MI5 podwójny agent przekazał Niemcom informację o składzie jednostek spadochronowych, które miały być zrzucone nad Caen. Gdy rozpoczął się desant, żołnierze Wehrmachtu czekali już na brytyjskich komandosów. Nastąpiła rzeź. Informacja podwójnego agenta pochodziła od samego Winstona Churchilla. Cel był jeden – odciągnięcie niemieckich dywizji od oddalonej o 15 km plaży Omaha, gdzie lądowali Amerykanie. Gdyby ich atak załamał się, oznaczałoby to fiasko operacji „Overlord”. Ciemną stroną pracy podwójnych agentów był fakt, że czasem należało przekazywać informacje, które oznaczały posłanie na pewną śmierć tysięcy ludzi. Państwo prowadzące wojnę musi kalkulować jak szachista: gdzie opłaca się stracić pionka, by następnie zaszachować króla. Tak było również w Normandii.

    Jeśli jakieś wydarzenie mogło zmienić bieg historii XX wieku, to było nim niewątpliwie lądowanie alianckich armii na francuskich plażach. Hitler i niemieccy dowódcy spodziewali się od dawna desantu angielskich i amerykańskich wojsk na okupowany przez nich kontynent. Pytanie nie brzmiało „czy uderzą”, tylko „gdzie uderzą”. Aby zaskoczyć Niemców, brytyjski kontrwywiad MI5 przeprowadził największą operację dezinformacyjną w historii o kryptonimie „Bodyguard”. Chodziło o wskazanie fałszywych celów inwazji i rozproszenie niemieckich dywizji na terytorium całej Europy – od Bałkanów przez Zatokę Biskajską aż po Norwegię. Kluczową rolę w tej operacji odegrali podwójni agenci, a szczególną – kapitan Roman Czerniawski. Był on najwyżej uplasowanym niemieckim szpiegiem w dowództwie wojsk alianckich, oficerem łącznikowym do sztabu generała Bradleya.

    Jednocześnie Czerniawski był agentem MI5, MI6 oraz polskiego wywiadu. W sumie – był agentem poczwórnym. Kapitan Czerniawski po kampanii wrześniowej przedostał się do Francji. Po jej zajęciu przez Niemców rozpoczął budowanie – na własną rękę – siatki szpiegowskiej o nazwie „Interallie” (Międzyaliancka). W marcu 1941 roku nawiązał kontakt radiowy z Londynem i odtąd jego informacje zaczęły trafiać do polskiego wywiadu w Wielkiej Brytanii – II oddziału sztabu generała Sikorskiego. Czerniawski – pod kryptonimem Armand – przygotowywał rocznie 80 raportów wywiadowczych o jednostkach niemieckich stacjonujących w okupowanej części Francji. Jego praca tak spodobała się Brytyjczykom, że postanowili zwerbować go do swojego wywiadu. Ewakuowali go więc samolotem do Anglii, gdzie Armand najpierw został udekorowany przez Sikorskiego orderem Virtuti Militari – pierwszym przyznanym za działalność wywiadowczą – a potem zaproszony na tajne rozmowy z szefami MI6. Do Francji wrócił – skacząc ze spadochronem – już jako agent brytyjski. Nie było to do końca uczciwe. Czerniawski był polskim oficerem, wiedział jednak, że możliwości Brytyjczyków w tajnej wojnie są o wiele większe.

    W listopadzie 1943 roku Armand i jego szpiedzy zostali aresztowani przez kontrwywiad III Rzeszy. Czerniawski trafił do więzienia Fresnes pod Paryżem, gdzie wkrótce odwiedził go pułkownik Oskar Reile z zadaniem przewerbowania polskiego oficera. Propozycja brzmiała: praca dla Abwehry w sztabie generała Sikorskiego w zamian za darowanie życia 66 członkom siatki „Interallie”. Kapitan przyjął ofertę: został niemieckim szpiegiem o kryptonimie Hubert. Jednym z jego zadań miało być podburzanie polskich oficerów w Wielkiej Brytanii przeciwko sojuszowi Sikorskiego ze Stalinem. Po zorganizowanej przez Niemców „ucieczce” Czerniawski przedostał się do Madrytu, skąd brytyjska ambasada ewakuowała go do Anglii. Jego koledzy pozostali w więzieniu jako zakładnicy Abwehry. Wkrótce po wylądowaniu w Wielkiej Brytanii Polak nawiązał kontakt z MI5 i trafił pod opiekę Mastermana, który zdawał sobie sprawę, że poczwórny agent może mu przysporzyć wielu kłopotów.

    Jednak Czerniawski był najlepiej osadzonym niemieckim agentem do spraw informacji wojskowych w Wielkiej Brytanii. Abwehra pokładała w nim wielkie nadzieje. To stwarzało dla MI5 nowe, doskonałe możliwości. Masterman postanowił zaryzykować: Czerniawski został jego agentem o kryptonimie Brutus. Kryptonim nie był przypadkowy. Zadaniem Brutusa było bowiem zadanie Niemcom decydującego ciosu w czasie operacji „Overlord”. Stał się on tzw. agentem długodystansowym, którego pozycję buduje się przez długi czas, a wykorzystuje dopiero w kluczowym momencie. Tym momentem miało być lądowanie w Normandii. 6 czerwca 1944 roku nadeszła chwili desantu na francuskie wybrzeże. Hubert-Brutus w swoich depeszach przekonywał Abwehrę, że inwazja nastąpi w lipcu pod Calais. Tam właśnie Niemcy skoncentrowali swoje największe siły, pozostawiając w Normandii zaledwie kilka dywizji. Nie ogłosili też stanu pogotowia, mimo że na 24 godziny przed desantem niemiecki nasłuch radiowy wyłapał treść depeszy adresowanej do francuskiego ruchu oporu, z której wynikało, że inwazja zacznie się następnego dnia. Niemcy woleli uwierzyć Brutusowi niż własnemu wywiadowi.

    Kiedy alianckie oddziały walczyły już na plażach Normandii, Brutus wysłał do Abwehry kolejną depeszę, która trafiła bezpośrednio na biurko Hitlera. Pisał w niej, że widział na własne oczy brytyjskiego króla, Churchilla oraz gen. Eisenhowera wizytującego armię w Dover. To oznaczało, że główne alianckie siły mają zamiar przeprawić się przez Cieśninę Kaletańską, a Normandia jest tylko próbnym desantem. Było zupełnie inaczej. Mimo to depesze Brutusa jeszcze przez długi czas utrzymywały Hitlera w przekonaniu, że „prawdziwa” inwazja nastąpi w lipcu pod odległym o 350 km od normandzkich plaż Calais, wiążąc stacjonujące tam niemieckie dywizje. „Trudno jest spalić dobrze ustawionego agenta – stwierdził po wojnie John Masterman. – Nawet jeśli jego informacja się nie potwierdzi, mocodawcy – dla zachowania twarzy – zawsze znajdą dla niego jakieś wiarygodne usprawiedliwienie”.

    Panienki i Pearl Harbor?

    Choć trudno dziś w to uwierzyć, jeszcze siedemdziesiąt lat temu USA nie miały żadnej agencji wywiadowczej. Odnosiły spore sukcesy w wywiadzie elektronicznym i potrafiły odczytywać szyfrowane japońskie depesze, jednak zajmowały się tym dwie konkurujące ze sobą jednostki armii. Dzieliły się pracą w ten sposób, że w dni parzyste jedna z nich dostarczała raporty na biurko prezydenta Roosevelta, a w dni nieparzyste – druga. Duszan „Dusko” Popow urodził się w bogatej jugosłowiańskiej rodzinie, a kształcił się we Francji i Niemczech. Gdy Abwehra podjęła próbę zwerbowania go przeciw Wielkiej Brytanii, zgłosił się do ambasady tego kraju w Belgradzie i wkrótce został zarejestrowany jako agent MI5 o pseudonimie Tricycle. Miał odtąd prowadzić podwójną grę przeciwko Niemcom.

    W 1941 roku Abwehra postanowiła wysłać Popowa do Stanów Zjednoczonych. Jego zadaniem było dowiedzieć się, na jakim etapie są prowadzone przez Amerykanów prace nad bronią atomową. Ale nie tylko – swoje pytania do listy Popowa dołożył także wywiad japoński. Tricycle miał więc zbadać usytuowanie amerykańskich lotnisk na Hawajach, hangarów, składów paliw i bomb, suchych doków i wielu innych instalacji. Po analizie tych pytań specjaliści z MI5 doszli do wniosku, że jeśli dojdzie do japońskiego ataku, jednym z pierwszych celów będzie Pearl Harbor. Brytyjczycy zaaranżowali więc spotkanie Popowa z szefem FBI Edgarem Hooverem, odpowiedzialnym za kontrwywiad. Skończyło się ono całkowitą klapą. Faktem jest, że pseudonim Tricycle (Trójkołowiec) wziął się stąd, że Dusko Popow znany był z brania do łóżka dwóch panienek naraz. Dla pełnego uprzedzeń i przewrażliwionego na punkcie seksu szefa FBI Jugosłowianin był więc po prostu „skorumpowanym degeneratem”.  Po latach Hoover napisał w swoich pamiętnikach: „Przesłuchałem osobiście nikczemnego niemieckiego szpiega i kazałem mu się spakować”. Katastrofa w Pearl Harbor stała się nieunikniona.

    Jeszcze większa katastrofa spotkała Amerykanów w Europie po II wojnie światowej. W czasie wojny powołali ponad 10 tysięcy ludzi do służby wywiadowczej OSS (Biuro Służb Strategicznych, poprzednik CIA), by natychmiast po zakończeniu walk zwolnić 80 proc. z nich do cywila. Działo się to dokładnie w momencie, kiedy służby kontrwywiadowcze Związku Radzieckiego werbowały na potęgę w Europie Wschodniej dawnych agentów Abwehry oraz gestapo, a także członków antysowieckiej partyzantki. Wybór był prosty – pluton egzekucyjny albo współpraca. Kiedy prezydent USA Harry Truman zorientował się w końcu, że Stalin zamierza dokonać komunistycznych przewrotów w wyzwolonych przez Armię Czerwoną krajach, było za późno. Sowiecki kontrwywiad miał już tam dziesiątki tysięcy agentów, nowo utworzona CIA – 228. Pod koniec lat 40. CIA rozpoczęła akcje wspomagania antysowieckiego ruchu oporu w krajach Europy Wschodniej. Na pierwszy rzut poszły Rumunia, Ukraina, Albania, kraje bałtyckie oraz Polska. Pod Monachium został utworzony obóz szkoleniowy CIA, w którym rozpoczęło się przygotowywanie agentów do misji szpiegowskich i sabotażowych na zajętych przez Stalina terytoriach. Ludzi rekrutowano spośród zbiegłych na Zachód członków antysowieckiego podziemia. Jednak co najmniej połowa z nich była zwerbowana wcześniej przez kontrwywiady bloku wschodniego.

    W 1947 roku funkcjonariusze utworzonego przez komunistów Ministerstwa Bezpieczeństwa Publicznego zlikwidowali tajną organizację niepodległościową Wolność i Niezawisłość. Na jej miejsce stworzyli kontrolowaną przez siebie strukturę: tzw. V Zarząd Zrzeszenia WiN. Był to początek operacji „Cezary” – wielkiej akcji dezinformacji wywiadów zachodnich. W 1950 roku wysłany do Londynu nieświadomy podstępu kurier WiN powiadomił polską emigrację, że w kraju istnieje potężna podziemna organizacja, licząca 500 żołnierzy, 20 tysięcy uzbrojonych partyzantów oraz 100 tysięcy sympatyków, gotowa do natychmiastowej walki z Armią Czerwoną. Informacja została przekazana do CIA. Amerykanie połknęli haczyk – postanowili uruchomić wielką akcję wsparcia WiN. Jej częścią był tzw. plan „Wulkan” – w razie wybuchu III wojny światowej antykomunistyczne podziemie miało rozpocząć niszczenie węzłów komunikacyjnych i głównych fabryk. W ciągu dwóch lat amerykański wywiad wysłał do Polski kilkudziesięciu emisariuszy z zadaniem przeprowadzenia szkoleń dywersyjnych i wywiadowczych, 17 radiostacji, milion dolarów w gotówce, pięć milionów dolarów w złocie, broń i amunicję. Wszystko zostało przejęte przez komunistyczną bezpiekę. 30 agentów zniknęło bez śladu, a zdobyte fundusze zostały wykorzystane na dofinansowanie Włoskiej Partii Komunistycznej, która miała spełnić rolę piątej kolumny Stalina w Europie Zachodniej. Po tej klęsce CIA była bliska rozwiązania. Uratował ją… wybuch wojny w Korei. Tam jednak poszło agencji jeszcze gorzej – na 1500 zwerbowanych szpiegów wszyscy okazali się podwójnymi agentami podesłanymi przez chiński lub koreański kontrwywiad.

    Kto tu kogo werbuje?

    Siergiej Trietiakow postanowił przejść na stronę przeciwnika i został „kretem” kontrwywiadu FBI w rosyjskim wywiadzie – wielokrotnie był świadkiem olbrzymiej korupcji we władzach swojego państwa i wykorzystywania służb specjalnych do napychania sobie kieszeni przez ministrów i ich przyjaciół. Zanim jednak został podwójnym agentem, zwerbował dla SWR kilku dyplomatów, pracujących przy siedzibie Organizacji Narodów Zjednoczonych w Nowym Jorku. Pierwszy z nich, Niemiec o pseudonimie Radca, dostarczał mu regularnie tajnych materiałów o charakterze politycznym i wojskowym na temat Stanów Zjednoczonych i ich sojuszników. Z jednym wyjątkiem – nie było wśród nich żadnych dokumentów dotyczących spraw niemieckich. Nie chciał pieniędzy, po prostu wymieniał swoje informacje wywiadowcze na te, które miał Siergiej. Trietiakow doszedł w końcu do wniosku, że Radca jest oficerem BND – niemieckiej Federalnej Służby Wywiadowczej. Nie zmieniło to w niczym ich udanej współpracy.

    Drugi informator, polski dyplomata o pseudonimie Profesor, również działał w podobny sposób. Po pewnym czasie Trietiakow dowiedział się, że Profesor po powrocie do kraju został zastępcą szefa działu informacji w Urzędzie Ochrony Państwa. Był oficerem wywiadu, z którym Rosjanin również dzielił się informacjami. Kto więc kogo zwerbował? „To się często zdarza, że oficer wyrusza, by kogoś zwerbować, i nagle okazuje się, że ten ktoś próbuje zwerbować jego – opowiadał Trietiakow. – Jak na ironię często bywa tak, że obaj są zadowoleni, bo znaleźli  obszary, na których mogą bezpiecznie wymieniać się informacjami”. W świecie podwójnych agentów nic i nikt nie jest tym, czym się na pierwszy rzut oka wydaje.

  • Kamščiai – iš viršaus? Kodėl eVTOL vilioja miestus, bet atsitrenkia į 4 kliūtis

    Kamščiai – iš viršaus? Kodėl eVTOL vilioja miestus, bet atsitrenkia į 4 kliūtis

    Įsivaizduokite miestą, kuriame spūstis apeinate ne apylankomis, o aukščiu: kelios minutės vertikaliai, keliolika – į šoną, švelnus nusileidimas ant daugiaaukštės aikštelės stogo ir jūs jau kitame aglomeracijos gale. Vertikalaus pakilimo ir nusileidimo orlaiviai (VTOL) šią fantaziją maitina dešimtmečius, tačiau tik dabar – dėl elektrifikacijos, automatizacijos ir besikeičiančių taisyklių – ima panašėti į daugiau nei mokslinę fantastiką. Esminis klausimas paprastas: ar tai taps transporto ateitimi apskritai, ar tik labai konkrečių, nišinių scenarijų sprendimu?

    VTOL nėra dronų eros išradimas. Sraigtasparniai jau seniai yra VTOL, o kariuomenė daug metų naudoja tokias mašinas kaip „V-22 Osprey“. Skirtumas tas, kad klasikinis sraigtasparnis yra technologiškai subrendęs, bet brangus įsigyti ir išlaikyti, triukšmingas ir reiklus aptarnavimui. Naujoji banga, dažniausiai vadinama eVTOL, žada priešingai: paprastesnę pavaros mechaniką, mažiau judančių dalių, pigesnę eksploataciją ir mažesnį triukšmą – nes vietoje vieno didelio rotoriaus naudojama daug mažesnių sraigtų, kurie turėtų suktis lėčiau ir skambėti švelniau (bent jau teoriškai).

    Reguliuotojai temą vertina rimtai. JAV institucija „FAA“ 2024 m. paskelbė svarbias pilotų kvalifikavimo ir mokymo taisykles „powered-lift“ kategorijai – orlaiviams, jungiantiems lėktuvo ir sraigtasparnio savybes, į kurią patenka dauguma eVTOL. Europoje „EASA“ vysto savo sertifikavimo reikalavimus mažiems, įgulos valdomiems VTOL (vadinamąjį SC-VTOL režimą) ir praktines gaires, kaip tuos reikalavimus įgyvendinti.

    Tai svarbu, nes tikra transporto revoliucija prasideda ne nuo prototipo, o nuo to, ar įmanoma jį legaliai, saugiai ir pakartojamai įleisti į eismą.

    Kodėl vertikalus pakilimas vilioja labiau nei dar viena eismo juosta

    Miestuose erdvė yra brangiausias mobilumo „kuras“. Kelius praplatinti sudėtinga, metro statomas metų metus, o geležinkelio infrastruktūra – puiki, bet reikalauja koridorių ir didžiulių investicijų. VTOL dalį šios lygties apeina: jam nereikia ilgo tako, nereikia brautis per gatvių „butelio kakliukus“. Jis veikia kaip „liftas“ vertikaliai ir „taksi“ horizontaliai.

    Vis dėlto ši magija turi fizikinę kainą. Aviacijoje vertikalus pakilimas yra energijai ypač brangus: kurį laiką reikia „išlaikyti visą svorį galia“, o ne pasinaudoti sparnų keliamąja jėga, kaip tai daro lėktuvai. Todėl dauguma eVTOL projektų siekia, kad vertikali fazė truktų kuo trumpiau, o vėliau pereinama į horizontalią skrydžio dalį ant sparnų – nes taip paprasčiausiai efektyviau.

    Čia atsiranda pirmasis didysis „bet“. Kelių transporte baterija yra sunki, tačiau ją „neša“ ratai. Ore kiekvienas papildomas kilogramas baudžia dvigubai: didina energijos poreikį ir mažina saugumo rezervus. Dėl to eVTOL geriausiai atrodo trumpuose ir vidutinio trumpumo maršrutuose, kur dar įmanoma suderinti naudingąją apkrovą, energijos atsargas ir protingą įkrovimų skaičių per dieną. Kuo atstumas didesnis, tuo greičiau priartėjama prie ribos, už kurios pradeda dominuoti hibridiniai sprendimai, vandenilis arba įprastas aviacijos kuras.

    Tai nereiškia pralaimėjimo – tai reiškia specializaciją. VTOL ateitis gali būti panaši į sraigtasparnių ateitį: jie nepakeis automobilių ar traukinių, tačiau bus nepralenkiami ten, kur svarbiausia laikas, prieiga prie sudėtingų vietovių ir lankstumas.

    Problema, kuri mieste grįžta kaip aidas

    Net jei eVTOL būtų „tildesnis“ už sraigtasparnį, mieste svarbūs ne vien decibelai. Reikšmę turi garso pobūdis: tonas, pulsavimas, pasikartojimas ir tai, kaip garsas sklinda tarp pastatų. „EASA“ socialinio priimtinumo tyrimuose apie miesto oro mobilumą triukšmas įvardijamas kaip vienas pagrindinių rūpesčių greta saugumo, o žmonių dirglumą lemia ir tai, kiek garsas „pažįstamas“, bei kaip dažnai jis kartojasi. Tai intuityvu: vienas praskridimas gali būti įdomi naujovė, tačiau dešimtys per valandą naujovę paverčia fonu, kurio neįmanoma „išjungti“.

    „NASA“ taip pat atskirai tiria, kaip žmonės vertina naujų orlaivių triukšmą miesto aplinkoje. Tai signalas, kad problema ne ignoruojama, o bandoma ją išmatuoti ir suvaldyti, o ne tik žadėti.

    VTOL vilioja tuo, kad „nereikia kilimo tako“. Tačiau reikia kitko: saugių pakilimo ir nusileidimo vietų, priartėjimo zonų, procedūrų, priešgaisrinės apsaugos, įkrovimo logistikos ir eismo valdymo. Europa ir JAV jau gilinasi į detales: „EASA“ yra pateikusi bandomąsias technines specifikacijas vadinamiesiems vertiportams, o „FAA“ parengė projektavimo gaires, įskaitant esamų objektų (pavyzdžiui, sraigtasparnių aikštelių) pritaikymą.

    Čia slypi mažiau matoma tiesa apie VTOL ateitį: laimi ne tas, kas turi gražiausią orlaivį, o tas, kas sugeba įjungti jį į miesto sistemą be chaoso, skundų ir incidentų.

    Tempą diktuoja reguliuotojas, o ne rinka

    Aviacijoje trumpesnio kelio nėra. Tai, kas vartotojų technologijose būtų „beta versija“, viešajame transporte gali virsti katastrofos antrašte. Todėl eVTOL juda sertifikavimo keliu, panašiu į lėktuvų, tik pritaikytu naujai kategorijai. „FAA“ teigia, kad taisyklės vertikalaus pakilimo orlaiviams yra paskutinis trūkstamas elementas, leidžiantis šias mašinas saugiai įvesti artimiausiu metu. „EASA“ Europoje vysto SC-VTOL kaip bendrą rėmą leidimams ir reikalavimams.

    Tuo pat metu sektorius skausmingai supranta, kad „mobilumo revoliucija“ yra itin kapitalo imli ir negailestinga. Bendrovės „Volocopter“ pavyzdys – ilgai buvusios europietiško oro taksi simboliu – parodė, kaip greitai entuziazmą gali pristabdyti finansai: įmonė 2024 m. pabaigoje pradėjo nemokumo procesą, o 2025 m. jos situaciją plačiai aptarinėjo aviacijos žiniasklaida. Tai nėra įrodymas, kad VTOL neturi ateities. Tai įrodymas, kad ateitis nebus paskirstyta po lygiai: laimės nedaugelis, o kiti liks technologijų istorijos išnašose.

    Jei ieškoti sričių, kuriose VTOL per artimiausius metus realiai gali pakeisti žaidimo taisykles, tai greičiausiai bus „didelės laiko vertės“ scenarijai, o ne masinis kasdienis važiavimas į darbą.

    Medicininėje pagalboje ir skubiuose pervežimuose minutės yra kritinės, o vertikalus pakilimas kartais lemia skirtumą tarp „spėsime“ ir „neįmanoma“. Kritinėje logistikoje – kraujo, organų ar laiko jautrių vaistų gabenime – net mažesni orlaiviai gali turėti didžiulę prasmę, nes vėlavimo kaina nepalyginama su skrydžio kaina. O vietovėse, kur susisiekimas prastas (salos, kalnuoti regionai, silpnas kelių tinklas), VTOL gali būti patikimesnis sprendimas nei pažadas, kad „kada nors bus nutiestas geležinkelis“.

    O miestuose labiausiai tikėtinas modelis panašus į dabartinius sraigtasparnius: premium skrydžiai, maršrutai oro uostas–centras, verslo ir renginių aptarnavimas bei „avarinės“ misijos infrastruktūrai (inspekcijos, energetika, tarnybos). Rinka svajoja apie „oro taksi“, tačiau tai veiks tik tuo atveju, jei vienu metu pavyks: sumažinti eksploatacijos kaštus, apriboti triukšmą, sukurti vertiportų tinklą ir išlaikyti civilinės aviacijos saugumo standartą. Tai keturios spynos, kurias reikia atrakinti iš karto.

    Tai ateitis ar tik brangus žaislas?

    Transporto ateitis nepriklausys VTOL orlaiviams ta prasme, kaip kadaise „ateitis priklausė automobiliui“. VTOL nepakeis kelių, nepanaikins geležinkelių ir nepavers miestų skirtingais „aukštais“ lyg vaizdo žaidime. Tačiau lygiai taip pat teisinga ir tai, kad VTOL gali tapti nuolatiniu mobilumo kraštovaizdžio elementu – kaip įrankis užduotims, kur vertikalus pakilimas yra pranašumas, o ne užgaida.

    Realistiškiausias scenarijus – mažiau įspūdingas nei „oro greitkelių“ vizijos, bet todėl ir tikėtinesnis: VTOL bus diegiami taikliai ir etapais, pradedant paprastesnėmis operacijomis; jie augs kartu su infrastruktūra ir taisyklėmis, o jų sėkmė bus matuojama ne futuristinių vizualizacijų kiekiu, o tuo, ar po kelerių metų jie taps tokie pat įprasti kaip šiandien gelbėjimo sraigtasparnis. Tai ne revoliucija, kuri praryja viską. Tai pokytis, kuris randa savo vietas – ir pasilieka.

  • Neandertaliečio skeletas atskleidė stulbinančią tiesą: tai keičia požiūrį į jų ritualus

    Neandertaliečio skeletas atskleidė stulbinančią tiesą: tai keičia požiūrį į jų ritualus

    Vieno geriausiai išlikusių neandertaliečio skeletų analizės pateikia tvirtų įrodymų, kad mūsų išnykę giminaičiai jau prieš maždaug 40 tūkst. metų galėjo atlikti netikėtai sudėtingus ritualus. Radiniai aptikti pietvakarių Prancūzijoje, o jų tyrimai iš naujo įžiebė vieną svarbiausių paleoantropologijos diskusijų: ar neandertaliečiai turėjo sudėtingų elgsenos formų, ilgą laiką laikytų būdingomis tik Homo sapiens?

    Tyrimai sutelkti į La Ferrassie vietovę – vieną žymiausių su neandertaliečiais siejamų archeologinių objektų. Ten rasta ne viena žmonių liekanų sankaupa, tarp jų ir išskirtinai gerai išlikęs skeletas, vadinamas La Ferrassie 1. Naujausios analizės rodo, kad kūnas greičiausiai buvo sąmoningai paguldytas į žemę, o ne atsitiktinai užklotas natūralių geologinių procesų.

    Tokią išvadą mokslininkai daro vertindami kaulų padėtį ir išlikimo būklę. Skeletas aptiktas beveik anatomine tvarka, vadinasi, kūno neišdraskė plėšrūnai ir jo neišblaškė aplinkos veiksniai. Be to, nerasta gyvūnų dantų žymių, o ir irimo požymių nedaug – tai leidžia manyti, kad nuogulos kūną užklojo per labai trumpą laiką.

    Ypač svarbu tai, kad palaikai gulėjo nuogulų sluoksnyje, kuriame paprastai neaptinkama kitų archeologinių radinių. Tai sustiprina prielaidą, jog neandertaliečiai galėjo iškasti specialią duobę ir joje paguldyti mirusįjį. Tyrėjų teigimu, tokiam išsidėstymui sunku rasti įtikinamą natūralų paaiškinimą, todėl labiausiai tikėtina sąmoninga žmogaus veikla.

    Daugelį dešimtmečių vyravo nuomonė, kad neandertaliečiai kognityviškai buvo gerokai mažiau išsivystę nei Homo sapiens. Vis dėlto vis nauji atradimai šį vaizdinį pamažu keičia. Jau žinoma, kad jie gamino įrankius, naudojo ugnį, o kai kuriais atvejais kūrė ir papuošalus ar struktūras, galėjusias turėti simbolinę reikšmę.

    Laidojimo klausimas šioje diskusijoje ypač reikšmingas, nes jis gali rodyti sudėtingesnes mąstymo formas – galbūt susijusias su emocijomis, atmintimi apie mirusiuosius ar net ankstyvomis tikėjimo užuomazgomis. Įdomu ir tai, kad La Ferrassie vietovė jau seniai kelia mokslinius ginčus: dar XX amžiuje pasigirdo spėjimų, kad ten rasti skeletai galėjo būti tyčinių palaidojimų rezultatas, tačiau senųjų kasinėjimų dokumentacijos trūkumas ilgai neleido padaryti tvirtų išvadų.

    Šaltinis: „Journal of Archaeological Science“.

  • Ar tikrai galima girdėti spalvas? Mokslininkai pateikė netikėtą įrodymą apie sinesteziją

    Ar tikrai galima girdėti spalvas? Mokslininkai pateikė netikėtą įrodymą apie sinesteziją

    Sinestezija – neurologinė būsena, kai skirtingi pojūčiai tarsi susimaišo. Kai kuriems žmonėms skaičiai, raidės ar garsai automatiškai sukelia konkrečias spalvas. Pavyzdžiui, vienas žmogus skaičių 5 gali nuolat „matyti“ kaip raudoną, o raidę A – kaip žalią. Ilgą laiką mokslininkai ginčijosi, ar tai yra tikri jutiminiai išgyvenimai, ar tiesiog labai stiprios asociacijos, susiformuojančios mintyse.

    Lūžį atnešė naujas tyrimas, pristatytas mokslo leidinyje „eLife“. Mokslininkai nusprendė patikrinti, ar sinesteziją patiriančių žmonių organizmas į įsivaizduojamas spalvas reaguoja taip pat, kaip į realiai matomas. Tam buvo pasitelktas preciziškas akių judesių ir vyzdžių dydžio pokyčių sekimas.

    Eksperimento metu dalyviai žiūrėjo į ekrane rodomus nespalvotus skaitmenis. Žmonėms, neturintiems sinestezijos, tai buvo neutralūs simboliai. Tačiau sinestetikams kiekvienas skaitmuo automatiškai sukeldavo tam tikrą spalvą jų percepcijoje. Esminis klausimas buvo toks: kas tuo metu vyksta jų akyse?

    Paaiškėjo, kad tiriamųjų vyzdžiai reaguodavo lygiai taip, tarsi jie matytų realias spalvas. Kai konkretus skaičius jiems asocijavosi su šviesia spalva, vyzdžiai susiaurėdavo. Kai „matoma“ spalva buvo tamsi, vyzdžiai išsiplėsdavo. Tai buvo tokia pati reakcija, kokią sukelia tikra šviesa, priklausomai nuo jos ryškumo.

    Ypač svarbu tai, kad toks efektas nepasireiškė žmonėms, kurie tiesiog mėgino sąmoningai įsivaizduoti spalvas. Jų akių pokyčiai buvo kitokie ir labiau siejosi su protine pastanga, o ne su automatine percepcija. Tai leidžia daryti išvadą, jog sinestezija nėra sąmoninga fantazija – greičiau tai gilesnis, nevalingas procesas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vyzdžių reakcijos yra objektyvus, fiziologinis sinestetinių potyrių egzistavimo įrodymas. Iki šiol daugiausia buvo remiamasi pačių sinestetikų pasakojimais apie jų patirtis, o dabar pirmą kartą pademonstruota, kad kūnas į šiuos vidinius pojūčius reaguoja taip, lyg jie būtų realūs.

    Rezultatai rodo, kad sinestetikų smegenys „vidines“ spalvas apdoroja labai panašiai kaip tikrą regą. Kitaip tariant, riba tarp to, kas iš tiesų yra prieš akis, ir to, kas gimsta žmogaus galvoje, gali būti gerokai labiau slidi, nei manyta iki šiol.

    Šaltinis: „eLife“

  • Gyvenimas Mėnulyje skamba romantiškai, bet mokslininkai įspėja: kūnas greitai palūžtų

    Gyvenimas Mėnulyje skamba romantiškai, bet mokslininkai įspėja: kūnas greitai palūžtų

    Mėnulis neretai vaizduojamas kaip kitas didysis žmonijos persikėlimo etapas: po žemynų atradimų, vandenynų įveikimo ir skrydžių į orbitą – metas bazėms kraterių šešėlyje. Tačiau žmogaus organizmas nebuvo sukurtas nei gyvenimui vakuume, nei nuolatiniam funkcionavimui esant vos šeštadaliui Žemės traukos. Todėl esminis klausimas apie buvimą Mėnulyje nėra „kaip ten nusigauti“, o kas nutiktų kūnui, jei trumpa viešnagė virstų kasdienybe.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Mėnulio aplinka reiškia vienu metu veikiančius veiksnius: sumažintą gravitaciją, kosminę spinduliuotę, Mėnulio dulkes, izoliaciją, sutrikusį paros ritmą ir ilgalaikį buvimą uždaroje erdvėje. Tai nėra vienos srities problemos. Dalis jų žinomos iš skrydžių į orbitą – astronautai jau seniai rodo, kaip mikrogravitacija veikia raumenis, kaulus, kraujotakos sistemą ar regėjimą. Tačiau Mėnulis situaciją komplikuoja: čia nėra nei visiškos nesvarumo būsenos, nei saugios Žemės normos. Vietoj to – tarpinė būsena, apie 0,16 g, o apie tokias sąlygas, kaip pripažįstama, vis dar žinome stebėtinai mažai. Europos kosmoso agentūra atvirai teigia, kad nepaisant „Apollo“ misijų patirties, apie ilgalaikio gyvenimo Mėnulio traukos sąlygomis poveikį žmogui duomenų vis dar trūksta.

    Kalbama ne apie vieną didelį negalavimą, o apie visą perkrovų ir trūkumų rinkinį, kuris kartu sukuria naują biologinę realybę. Mėnulyje žmogus būtų ne šiaip „lengvesnis“ – jis gyventų aplinkoje, kuri vienu metu silpnina kūną, didina spinduliuotės rizikas ir verčia prisitaikyti prie paros ritmo, mažai panašaus į žemišką.

    Kaulai ir raumenys nemėgsta pasaulio, kuriame staiga viskas sveria per mažai

    Lengviausia pradėti nuo akivaizdžiausio: Žemėje susiformavusiam kūnui būtinas pasipriešinimas. Kaulai ir raumenys nėra pasyvios „detalės“ – jie nuolat reaguoja į krūvį. Silpstant traukai, organizmas ima laikyti dalį šių audinių per brangiu „pertekliniu“ ištekliumi.

    JAV kosmoso agentūros apžvalgose apie dalinę gravitaciją nurodoma, kad aplinka, kur trauka mažesnė nei 0,4 g, tikėtina, nėra pakankama ilgainiui palaikyti normalias raumenų ir kaulų sistemos bei širdies ir kvėpavimo funkcijų savybes. Tai svarbu todėl, kad Mėnulio 0,16 g yra gerokai žemiau šios ribos.

    Praktinė išvada nemaloni: vien faktas, kad egzistuoja „kažkokia“ trauka, nebūtinai apsaugos nuo vadinamojo fiziologinio išsiderinimo – laipsniško organizmo „ištreniruotumo“ praradimo. Toje pačioje medžiagoje minimas modelis prognozuoja, kad Mėnulio sąlygomis kaulų mineralinis tankis galėtų mažėti maždaug 0,39 proc. per savaitę. Skaičius neatrodo grėsmingas, kol nepradedama kalbėti apie mėnesius ar metus, o ne kelias dienas.

    Čia baigiasi fantazija apie lengvą, spyruokliuojantį gyvenimą mažoje traukoje ir prasideda paprasta fiziologija. Žmogus galėtų džiaugtis, kad lengviau nešti, aukščiau pašokti ir judėti tarsi be pastangų, bet audiniai tai vertintų kitaip: mažesnis svoris – mažesnis stimulas išlaikyti jėgą ir tankį. Mėnulis greičiau būtų vieta, kur kūną tektų nuolat „priversti“ prisiminti, kaip veikia Žemė.

    Širdžiai, plaučiams ir kraujotakai ten taip pat nebūtų lengviau

    Kalbant apie kosmoso poveikį sveikatai, dažniausiai daugiausia dėmesio skiriama kaulams ir raumenims. Vis dėlto dalinė gravitacija veikia ir kraujotakos bei kvėpavimo sistemas. Apžvalgose nurodoma, kad tokie rodikliai kaip širdies ritmas, deguonies suvartojimas ir energijos sąnaudos judant yra glaudžiai susiję su gravitacijos lygiu. Kuo labiau tolstama nuo 1 g, tuo labiau kinta pati judėjimo ir organizmo darbo „ekonomika“.

    Tai nebūtinai reikštų staigią katastrofą, tačiau reikštų kasdienybę, kurioje organizmas veikia ne pagal įprastus žemiškus „nustatymus“. Jei kūnui nebereikia nuolat dirbti prieš tokį patį „svorio stulpą“, ilgainiui gali mažėti ištvermė. Be to, pabrėžiama, kad net intensyvios treniruotės kosmose ne visada pilnai pašalina šias problemas.

    Todėl būsimai Mėnulio bazei žinia gana griežta: nepakaks pastatyti gyvenamojo modulio, pridėti bėgimo takelį ir tikėtis, kad visa kita „susitvarkys“. Visa rodo, jog reikėtų nuolatinių, gerai apgalvotų apsaugos priemonių, nes vien Mėnulio trauka gali nesuteikti organizmui pakankamos atramos.

    Imuninė sistema taip pat gali pradėti veikti kitaip

    Kitas aspektas mažiau pastebimas, bet keliantis nerimą. Moksliniame žurnale „npj Microgravity“ publikuoti tyrimai rodo, kad tiek Mėnulio, tiek Marso trauka gali keisti, kaip imuninės ląstelės sąveikauja su kraujagyslių endotelio ląstelėmis. Eksperimentuose, atliktuose parabolinių skrydžių metu, stebėta, jog ląstelės gali „riedėti“ greičiau ir silpniau prisitvirtinti prie endotelio, o tyrėjai pažymi, kad dalinės gravitacijos sąlygomis elgsena turi panašumų į tai, kas matoma mikrogravitacijoje.

    Imunitetas neveikia izoliuotai. Jei kinta ląstelių prisitvirtinimo mechanika ir citoskeleto organizacija, kyla klausimų dėl uždegiminių procesų, žaizdų gijimo, reakcijos į infekcijas ir bendro atsparumo. Vienas tyrimas dar nėra galutinis nuosprendis gyvenimui Mėnulyje, bet jis aiškiai parodo, kad 0,16 g nėra neutralus kompromisas tarp Žemės ir nesvarumo.

    Šis poveikis ypač klastingas: žmogus kurį laiką gali jaustis pakankamai gerai, o ląsteliniame lygmenyje jau vyktų pokyčiai, kurių pasekmės išryškėtų tik per ilgesnį laiką. Mėnuliui nereikia „pulti“ organizmo įspūdingai – pakanka jį po truputį perstatyti.

    Spinduliuotė už Žemės magnetinio „skėčio“ – visai kito lygio rizika

    Jei šioje temoje yra vienas ypač negailestingas veiksnys, tai spinduliuotė. Mėnulis didžiąja dalimi yra už Žemės magnetinio lauko teikiamos apsaugos ribų, todėl įgulos būtų labiau veikiamos kosminės spinduliuotės ir Saulės aktyvumo įvykių nei astronautai žemoje Žemės orbitoje. Pietų Velso universiteto mokslininkai pabrėžia, kad tokia ekspozicija gali pažeisti DNR, sutrikdyti imuninės sistemos funkcijas, paveikti smegenis ir širdies bei kraujagyslių sistemą.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad didelis Saulės dalelių įvykis šalia įgulos gali reikšmingai padidinti spinduliuotės lygį net laivo ar modulio viduje, o per visą astronautų karjerą sukauptos per didelės dozės didina onkologinių ligų ir kitų sveikatos sutrikimų riziką, galinčią paveikti pažintines funkcijas ir darbingumą. Tai vienas pagrindinių ribojančių veiksnių planuojant pilotuojamas misijas už žemos Žemės orbitos ribų.

    Šiame kontekste Žemė ima atrodyti kaip itin saugus „bunkeris“, prie kurio taip pripratome, kad beveik nebejaučiame jo vertės. Atmosfera ir magnetosfera kasdien atlieka milžinišką darbą, filtruodamos tai, ko Mėnulyje tiesiog nebūtų kam sulaikyti. Todėl Mėnulio bazė būtų ne tik namai su vaizdu į kraterius – tai turėtų būti ir itin efektyvi apsaugos sistema nuo nematomų grėsmių.

    Mėnulio dulkės gali būti klastingesnės už patį kraštovaizdį

    Yra ir dar viena rizika, kuri pasikartoja beveik kiekvienoje rimtoje Mėnulio pavojų apžvalgoje: dulkės. Aštrios, itin smulkios Mėnulio regolito dalelės nėra įprastas „buitinis“ ar pramoninis dulkėtumas. Sveikatos rizikų apžvalgose Mėnulio dulkės minimos tarp svarbiausių grėsmių šalia hipogravitacijos ir spinduliuotės.

    Problema neapsiriboja tuo, kad jos purvina skafandrus ar įrangą. Kalbama apie pavojų kvėpavimo takams, akims ir odai, taip pat apie sunkumus sulaikant dulkes už gyvenamosios erdvės ribų. Mėnulyje nėra vėjo, lietaus ar tokių erozijos procesų, kurie Žemėje apgludina daleles. Dėl to jos apibūdinamos kaip ypač dirginančios ir mechaniškai „nedraugiškos“.

    Tai geras pavyzdys, kaip vaizduotė dažnai koncentruojasi į didžiąsias grėsmes, o kasdienybę gali sugriauti daug žemiškesnis dalykas. Galima sukurti apsaugą nuo spinduliuotės ir treniruočių režimus raumenims, bet vis tiek kasdien tektų kovoti su dulkėmis, kurios linkusios patekti visur. Mėnulyje net „paprastas“ dulkėtumas gali virsti medicinine problema.

    Miegas, psichika ir paros ritmas taip pat turėtų savo kainą

    Norint matyti visą vaizdą, būtina pridėti dar vieną elementą, dažnai mažiau dramatišką nei spinduliuotė, bet ilgainiui galintį būti ne mažiau alinantį: izoliaciją, uždarumą ir sutrikusį miego bei budrumo ritmą. Pietų Velso universitetas tiesiai įvardija sutrikdytą paros ciklą, izoliaciją ir ilgalaikį buvimą uždaroje erdvėje kaip Mėnulio „kosminės aplinkos“ veiksnius, veikiančius vienu metu.

    Žmogus nėra vien kaulų, raumenų ir imuninės sistemos rinkinys. Ilgas gyvenimas ankštoje, dirbtinai palaikomoje aplinkoje, su ribotu socialiniu kontaktu ir be natūralių Žemės dienos bei nakties signalų, gali veikti psichiką net ir be jokių ryškių incidentų. Praktiškai Mėnulio bazė būtų ne tik inžinerinis projektas, bet ir testas žmogaus psichologiniam atsparumui.

    Galiausiai grįžtama prie senos kosmoso tyrinėjimo tiesos: sudėtingiausia misijos dalis neretai būna ne aparatai, o žmogus, priverstas gyventi sąlygose, kurios jam nebuvo sukurtos. Romantiška bazės Mėnulyje vizija žavi, tačiau tokios vietos kasdienybė greičiau primintų gyvenimą laboratorijoje nuolatinio spaudimo sąlygomis nei futuristinę atvirutę.

    Šaltiniai: „Science Alert“, Pietų Velso universitetas, „npj Microgravity“, Europos kosmoso agentūra, JAV kosmoso agentūra.

  • Stanfordo formulė gali apversti cemento rinką: žada iki 67 proc. mažesnes emisijas

    Stanfordo formulė gali apversti cemento rinką: žada iki 67 proc. mažesnes emisijas

    Cementas – viena tų medžiagų, apie kurias retai susimąstome, nors jos visur: daugiabučiuose, tiltuose, tuneliuose, šaligatviuose ir miestų pamatuose. Tačiau ši kasdienybė turi kainą klimatui. Skaičiuojama, kad cemento gamyba lemia beveik 8 proc. pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Didelė dalis jų atsiranda ne vien dėl kuro deginimo krosnyse, bet ir dėl paties cheminio proceso – kaitinant klintį išsiskiria anglies dioksidas.

    Todėl bet kokia „švaresnio“ cemento idėja iškart sulaukia didelio dėmesio. Šįkart kalbama apie Stanfordo universitete vystomą receptūrą, įkvėptą vulkaninių uolienų iš Pozzuoli apylinkių Italijoje. Tizianos Vanorio vadovaujama komanda teigia, kad jų formulė, pavadinta „Phlego“, gali sumažinti su cemento gamyba susijusias emisijas net iki 67 proc. Vietoje įprastai naudojamo klinties jie siūlo naudoti magminę uolieną, kurioje yra reikalingų mineralų, bet nėra tokio pat „įmontuoto“ anglies dioksido išsiskyrimo potencialo.

    Svarbu tai, kad mokslininkai nesiekia tik papildyti cemento pelenais ar pramoninėmis atliekomis. Jų tikslas – pakeisti pačią receptūros bazę ir, kaip pabrėžia Stanfordas, tai padaryti taip, kad sprendimas būtų suderinamas su esamais gamybos metodais. Kitaip tariant, tai ne nišinė egzotika pavieniams projektams, o bandymas pajudinti seniai nusistovėjusią didelės pramonės rutiną.

    Didžiausia cemento problema slypi klintyje

    Cemento pramonė gyvena paradokse: tai pigi, universali ir sunkiai pakeičiama medžiaga, tačiau jos gamyba netikėtai tarši. Tradiciniame procese klintis, kurios pagrindas – kalcio karbonatas, patenka į krosnį. Aukštoje temperatūroje ji skyla į kalkes ir anglies dioksidą. Vėliau iš gautos masės gaminamas klinkeris – pagrindinis aktyvusis cemento komponentas. Stanfordas atkreipia dėmesį, kad maždaug pusė klinties masės šiame procese „išgaruoja“ į atmosferą kaip CO2.

    Dėl to cemento emisijų neįmanoma reikšmingai sumažinti vien pagerinus krosnių efektyvumą ar pakeitus kurą. Kuro deginimas sudaro nemenka dalį taršos, tačiau didelė – net iki maždaug dviejų trečdalių – bendro pėdsako dalis kyla iš pačios cheminės reakcijos, susijusios su klinties perdirbimu. Galima modernizuoti gamyklą, bet „cheminė sąskaita“ vis tiek išlieka.

    Būtent čia Stanfordo idėja atrodo taikliausia: užuot ieškoję būdų, kaip mažiau teršti klasikiniame procese, mokslininkai klausia, ar galima apskritai apeiti taršiausią etapą. Jei vulkaninės uolienos geologiniuose procesuose jau yra patyrusios natūralų „iškaitinimą“, gal verta rinktis medžiagą, kuri turi reikiamą sudėtį, bet nereikalauja dar kartą išlaisvinti didelių CO2 kiekių.

    Įkvėpimas – iš vietų, kur Žemė tai daro pati

    Ši istorija prasidėjo ne nuo klimato ataskaitų, o nuo lauko tyrimų. T. Vanorio susidomėjo uolienomis po savo šeimos namais Pozzuoli – vulkaniniame Italijos regione, kur šiluma, slėgis ir vanduo jau seniai vykdo intensyvius cheminius procesus po žeme. Mokslininkę sudomino iš vulkaninių pelenų susiformavusios struktūros – natūralus pucolanas – pasižymėjusios dideliu atsparumu ir savo sudėtimi primenančios kai kurių išlikusių romėnų konstrukcijų medžiagas.

    Romėniškas betonas inžinierių vaizduotę kursto ne be priežasties: Panteonas, uostų statiniai ir kitos konstrukcijos išsilaikė gerokai ilgiau, nei dažnai tikimasi iš šiuolaikinių medžiagų. Stanfordas atvirai pripažįsta šią inspiraciją: jei gamta ir senosios technologijos parodė, kad iš vulkaninių medžiagų galima sukurti tvirtas, rišančias ir atsparias struktūras, verta šią pamoką pritaikyti moderniai pramonei.

    Taigi „Phlego“ nėra bandymas sukurti cementą „nuo nulio“. Greičiau tai mėginimas perkelti geologinius principus į pramoninę receptūrą – rasti sudėtį, kuri atitiktų statybų reikalavimus, bet klimatui kainuotų mažiau nei įprastas klinkeris.

    Kalba ne vien apie emisijas: ryškėja priedų trūkumo problema

    Naujoji formulė turi ir kitą privalumą, apie kurį kalbama rečiau. Šiandien cemento pramonė dalį klinkerio keičia priedais, pavyzdžiui, lakiaisiais pelenais ar aukštakrosnių šlaku – tai padeda mažinti emisijas. Tačiau šių medžiagų pasiūla nėra begalinė: traukiantis anglies energetikai ir keičiantis sunkiajai pramonei, tokių priedų prieinamumas tampa vis labiau ribotas. Stanfordas pabrėžia, kad „Phlego“ turėtų būti atsakas ir į didėjantį šių priedų deficitą.

    Tai svarbus niuansas, nes nemažai „žaliųjų“ sprendimų atsiremia į tą pačią ribą: jie veikia tol, kol pakanka žaliavos. Jei globali statybų paklausa remiasi medžiagomis, kurios pačios yra nykstančių pramonės procesų šalutinis produktas, ilgalaikės strategijos patikimumas tampa abejotinas. Magminės uolienos šiuo požiūriu atrodo perspektyvesnės – jos plačiai paplitusios ir nepriklauso nuo to, ar kur nors dar veikia senos anglimi kūrenamos elektrinės ar konkretus metalurgijos modelis.

    Galiausiai statybų sektoriui reikia ne tik „mažiau kenksmingos“ medžiagos. Reikia tokios, kuri būtų pigi, prieinama, vienodos kokybės ir prognozuojama. Tik toks derinys suteikia realią galimybę pereiti nuo laboratorinių prototipų prie milijonų tonų masto.

    Ar tai įmanoma įdiegti praktikoje?

    Čia dažniausiai ir užstringa panašios istorijos: sukurti perspektyvią medžiagą laboratorijoje lengviau nei ją įtvirtinti pramonėje, kuri veikia milžinišku mastu, nemėgsta rizikos ir vertina ne idėjos grožį, o stiprumą, kainą bei atitiktį normoms. Stanfordas, regis, tai supranta. Universiteto skelbiamoje informacijoje teigiama, kad projektas jau peržengė veikimo įrodymo etapą ir vis labiau artėja prie komercinio įgyvendinimo.

    Ši atsarga suprantama: cementas nėra produktas, kuriam rinka atleidžia eksperimentus. Jei telefonui skirta programėlė veikia prastai, ją galima tiesiog ištrinti. Jei prastesnė medžiaga patenka į tilto ar pastato pamatus, pasekmės gali būti nepalyginamai rimtesnės. Todėl suderinamumas su esama gamyba čia beveik toks pat svarbus kaip ir emisijų mažinimas: kuo mažiau reikia pertvarkyti gamyklas bei tiekimo grandines, tuo didesnė tikimybė, kad technologija neliks vien gražiose skaidrėse.

    Neatsitiktinai Stanfordas pabrėžia ne tik chemiją, bet ir finansinės rizikos mažinimą diegiant naują cementą. Skamba mažiau romantiškai nei istorija apie vulkanines uolienas, tačiau būtent čia yra riba tarp įdomaus sumanymo ir realaus pramonės pokyčio.

  • Mįslingas priešistorinis akmuo atskleidė, kada pasaulis nustojo priklausyti gigantams

    Mįslingas priešistorinis akmuo atskleidė, kada pasaulis nustojo priklausyti gigantams

    Daugiau nei milijoną metų Levante – rytinėje Viduržemio jūros baseino dalyje – žmonės gamino įrankius, kuriuos sunku pavadinti subtiliais. Sunkūs kumštiniai kirvukai, akmeninės rutulio formos priemonės, masyvūs skobtai ir kitos stambios formos nebuvo atsitiktinis priešistorės kaprizas. Tokia įranga tiesiog atitiko pasaulį, kuriame kraštovaizdžiu vaikščiojo iš tiesų didžiuliai gyvūnai – daugiau nei toną sveriantys milžiniški žolėdžiai.

    Naujas tyrimas rodo, kad šiems gyvūnams pradėjus nykti, pasikeitė ne tik ankstyvųjų žmonių mityba, bet ir pati akmens technologijų logika. Sunkūs įrankiai pamažu traukėsi iš kasdienės praktikos, o jų vietą vis dažniau užėmė lengvesni ašmenys, nuoskalos ir labiau specializuotos formos.

    Iš pirmo žvilgsnio būtų patogu pasakoti priešistorinių įrankių istoriją kaip tiesią pažangos liniją: nuo grubių akmenų iki vis išradingesnių sprendimų, tarsi žmogus staiga „taptų protingesnis“. Tačiau Tel Avivo mokslininkų siūlomas paaiškinimas gerokai žemiškesnis: pokytį galėjo lemti ne staigus intelektinis šuolis, o paprastas faktas – aplinkoje ėmė trūkti milžiniškų gyvūnų, kurių apdorojimui sunkieji įrankiai buvo išties naudingi.

    Kitaip tariant, technologija šiuo atveju nebūtinai „bėgo prieš žmogų“ kaip pažangos lokomotyvas. Ji galėjo reaguoti į kraštovaizdį ir valgiaraštį. Kai nebelieka milžiniškų skerdenų, kurias reikia išskrosti ir išdalinti, sunkus akmeninis arsenalas praranda prasmę, o pranašumą įgauna lengvesnės, patogesnės priemonės, labiau tinkančios smulkesniems gyvūnams ir kitokiam maisto gavimo ritmui.

    Kai dingsta gigantai, sunkūs įrankiai nebeatrodo savaime suprantami

    Tyrimas, publikuotas žurnale „Quaternary Science Reviews“, apėmė 47 Levanto archeologines vietoves, datuojamas skirtingais paleolito etapais. Komanda sugretino akmens įrankių duomenis su tose pačiose vietose rastomis gyvūnų liekanomis. Rezultatas parodė aiškų dviejų procesų sutapimą: po žemutinio paleolito mažėjo daugiau nei 1000 kilogramų sveriančių milžiniškų žolėdžių dalis, o kartu nyko ir sunkiosios akmens technologijos.

    Tarp senųjų regiono gyvūnų „gigantų“, su kuriais tekdavo susidurti žmonėms, buvo didelės straublinių formos ir kiti ypač stambūs žolėdžiai žinduoliai. Toks grobis reiškė ne tik milžinišką mėsos ir riebalų atsargą, bet ir visai kitokią skerdenos apdorojimo logiką: storesnę odą, sunkesnes raumenų grupes, galingus sąnarius ir daugiau darbo skaidant kūną į panaudojamas dalis. Tokiose sąlygose stambūs, masyvūs įrankiai turėjo labai aiškią paskirtį.

    Vėliau vaizdas ėmė keistis. Maždaug prieš 200 tūkst. metų sunkūs įrankiai šiame regione beveik pranyksta iš archeologinio įrašo, o vis dažniau aptinkamos mažesnės formos: ašmenys, nuoskalos, skobtai ir kiti lengvesni akmens dirbiniai. Tai panašu ne į kosmetinį patobulinimą, o į viso technologinio gyvenimo būdo pasikeitimą.

    Akmens įrankiai pasakoja apie mitybą, o ne vien apie rankų miklumą

    Šis tyrimas meta iššūkį patogiai idėjai, kad kiekvienas technologinis posūkis praeityje privalo būti staigaus „žmogaus patobulėjimo“ įrodymas. Žinoma, pažintiniai gebėjimai ir kultūra turėjo didžiulę reikšmę, tačiau ne viską galima aiškinti vien proto raida. Kartais technologija keičiasi todėl, kad pasikeičia pasaulis, kuriam ji turi tikti.

    Autoriai sunkesnius įrankius pirmiausia sieja su didelių gyvūnų apdorojimu, o lengvesnius – su vėlesniu perėjimu prie smulkesnės medžioklės. Tokia perspektyva primena, kad įrankis neegzistuoja vakuume: jis yra ryšio tarp žmonių, gyvūnų, kraštovaizdžio ir išlikimo galimybių dalis. Jei šimtus tūkstančių metų vertingiausias resursas buvo didžiulės skerdenos, dideli ir sunkūs įrankiai buvo logiškas sprendimas. Tačiau kai kraštovaizdis „ištuštėja“ nuo tokių gyvūnų, technologija taip pat turi „sulieknėti“.

    Ši išvada griauna mokyklinį vaizdinį apie priešistorę kaip paprastą nuolatinės pažangos grandinę. Ne visada vėlesnis reiškia pažangesnis visomis prasmėmis. Kartais vėlesnis reiškia tiesiog geriau pritaikytas kitokiam, skurdesniam ar pasikeitusiam pasauliui.

    Sunkūs kumštiniai kirvukai nebuvo primityvūs

    Pats žodis „kumštinis kirvukas“ šiandien gali klaidinti: daug kam jis asocijuojasi su paprastu, grubesniu ir beveik atsitiktiniu akmens gabalu. Vis dėlto tokie įrankiai turėjo aiškią logiką, buvo patvarūs ir funkcionalūs. Ašelinėje tradicijoje dideli kumštiniai kirvukai buvo vienos svarbiausių akmens technologijos formų ir stebėtinai ilgai išliko kaip veiksmingas sprendimas. Ankstesni tyrimai net pabrėžė išskirtinį šios technologinės tradicijos ilgaamžiškumą.

    Be to, žinomi ir vadinamieji gigantiniai kumštiniai kirvukai. Archeologai jau anksčiau nurodė, kad ypač didelės formos greičiausiai nėra atsitiktinė egzotika – jos gali turėti savitą chronologinį ir kultūrinį kontekstą. 2024 m. žurnale „Antiquity“ publikuotas darbas atkreipė dėmesį, kad gigantiniai kumštiniai kirvukai Didžiosios Britanijos žemutiniame paleolite nėra atsitiktinai išsibarstę laike, o sudaro aiškesnį dėsningumą.

    Tai dera su naujuoju Levanto tyrimu: stambūs akmeniniai įrankiai nebuvo beprasmiška „mažiau išsivysčiusių“ žmonių palikta tradicija. Tai buvo technologija, sukurta konkrečiam pasauliui – dideliems gyvūnų kūnams, kitokiai medžioklės ekonomikai ir kitokiam skerdenos panaudojimui. Kai tas pasaulis susitraukė, susitraukė ir įrankiai.

  • Japonijos izoliacija – mitas: VII a. šarvų paslaptis veda į Korėjos Baekje karalystę

    Japonijos izoliacija – mitas: VII a. šarvų paslaptis veda į Korėjos Baekje karalystę

    Remiantis naujausiais archeologų atradimais, vis garsiau keliama mintis, kad ankstyvoji Japonija nesivystė taip izoliuotai, kaip ilgą laiką manyta. Mokslininkų dėmesys šįkart sutelktas į VII amžiuje naudotą ginkluotę, ypač šarvus, kurių konstrukcijoje aptikta aiškių technologinių sąsajų su kitomis Azijos dalimis.

    Tyrimų atspirties tašku tapo dar 1957 metais aptikti šarvų fragmentai Asukaderos šventykloje Nara prefektūroje. Ši vieta laikoma viena ankstyviausių reikšmingų budistinių šventyklų Japonijoje. Ji pastatyta laikotarpiu, kai šalis aktyviai perėmė žemyninės Azijos patirtį. Istoriniai šaltiniai, pavyzdžiui, kronika „Nihon Shoki“, mini, kad prie šventyklos statybų prisidėjo iš Baekje atvykę amatininkai ir vienuoliai, o tai jau anksčiau rodė glaudžius ryšius tarp regionų.

    Lūžį atnešė modernios tyrimų metodikos: rentgeno vaizdinimas ir trimačiai matavimai leido tiksliai įvertinti rastų šarvų konstrukciją. Analizė parodė, kad Asukaderoje aptikti šarvai savo sandara beveik sutampa su šarvais, randamais archeologinėse vietovėse, siejamose su Korėjos pusiasalyje gyvavusia Baekje karalyste. Esminis bendras bruožas – lamelinė konstrukcija, kai nedidelės geležinės plokštelės sujungiamos virvelėmis. Tokia technologija užtikrino ir lankstumą, ir didelį atsparumą smūgiams.

    Anksčiau dalis tyrėjų panašumus siejo su kitos korėjiečių valstybės – Goguryeo – įtaka. Tačiau dabartinės išvados akcentą perkelia Baekje naudai, teigdamos, kad technologijų ir karinių žinių perdavimas buvo tiesioginis. Šį argumentą sustiprina radiniai Gongsanseong tvirtovėje Korėjoje, kur aptikti VII amžiaus viduriu datuojami šarvų fragmentai pasižymi beveik identiškais konstrukciniais sprendimais.

    Platesniame istoriniame kontekste šie duomenys patvirtina dokumentuotą kontaktų tinklą tarp Japonijos ir Korėjos pusiasalio tuo metu, kai formavosi Yamato valstybė. VI–VII amžiais vyko intensyvi prekių, idėjų, technologijų ir žmonių apykaita. Baekje karalystė atliko svarbų tarpininko vaidmenį perduodant ir Kinijos įtaką: budizmą, administracines sistemas bei pažangias metalurgijos technologijas.

    Patys šarvai – tik dalis platesnio paveikslo. VII amžiaus Japonijoje vyravo šarvų tipas, vadinamas „keiko“. Kaip ir korėjietiški analogai, jis buvo sudarytas iš daugybės metalinių plokštelių, sudarančių lanksčią, žvynus primenančią struktūrą. Toks ginkluotės elementas buvo brangus, todėl dažniausiai prieinamas kariniam elitui. Paprasti kariai dažniau naudojo paprastesnes apsaugos priemones – neretai tekstilines, sutvirtintas mažais metaliniais intarpais.

    Puolamoji ginkluotė taip pat rodo aukštą technologinį lygį ir galimas išorines įtakas. Kariai naudojo maždaug 60–70 centimetrų ilgio kalavijus, ilguosius lankus iš kietmedžio, o bambukines strėles laikė dėkluose, talpinusiuose net keliasdešimt šaudmenų. Toks komplektas leidžia spręsti apie palaipsnį kariuomenės profesionalėjimą ir labiau organizuotų karinių struktūrų formavimąsi.

    Asukaderos radiniai tampa dar vienu įrodymu, kad ankstyvoji Japonija nebuvo izoliuota. Priešingai – ji veikė dinamiškame Rytų Azijos kultūrinių ryšių tinkle. Technologijų perėmimas iš Baekje neapsiribojo vien karyba: jis apėmė religiją, architektūrą ir politines sistemas, kurios vėliau formavo Japonijos civilizacijos pamatus. Šių tyrimų šviesoje vis aiškiau matyti, kad Japonijos, kaip valstybės, pradžia buvo nulemta intensyvaus bendradarbiavimo ir mainų su kaimynais, o ne vien vidinės raidos.

    Šaltinis: „Arkeonews“.