CP v2

Category: Mokslas

  • Czchówo pilies griuvėsiai prie Dunajeco: kuo stebina 20 metrų bokštas ir ką pamatyti mieste

    Czchówo pilies griuvėsiai prie Dunajeco: kuo stebina 20 metrų bokštas ir ką pamatyti mieste

    Czchówo miestelis Mažosios Lenkijos vaivadijoje keliautojus vilioja vienu ryškiausių regiono akcentų – karališkosios pilies griuvėsiais virš Dunajeco upės slėnio. Ši tvirtovė buvo statoma, kaip manoma, XIII ir XIV amžių sandūroje, o jos vieta parinkta neatsitiktinai: iš čia buvo patogu kontroliuoti prekybos kelią Dunajeco kryptimi į pietus, link Vengrijos.

    Istoriniai šaltiniai ir regiono tyrėjų aprašymai sieja pilies pradžią su Čekijos karaliumi Vaclovu II, o vėlesniais amžiais tvirtovė tapo svarbiu administraciniu tašku – čia veikė vietos seniūnija. Čchówo pilis minima ir kaip valdžios atrama valdant Anžu ir Jogailaičių dinastijoms, o regiono galios pusiausvyroje ji siejama ir su Melsztyno valdų savininkais.

    Pilis, kuri atgijo XXI amžiuje

    Nuo XVII amžiaus tvirtovė pamažu pradėjo nykti, o vėlesniais laikais liko tik fragmentai, primenantys buvusią reikšmę. XIX amžiaus pabaigoje fiksuojami pirmieji sistemingesni domėjimosi ženklai, o archeologiniai darbai leido tiksliau suprasti pilies planą ir gynybinių įtvirtinimų mastą.

    Reikšmingas lūžis įvyko XXI amžiuje, kai griuvėsiai buvo sutvarkyti ir pritaikyti lankymui. Tyrimų metu aptiktos gotikinio akmeninio portalo detalės, vartų bokšto fragmentai, taip pat raitelio ir žirgo ekipuotę menančios radinių grupės, padedančios atkurti kasdienybę pilyje.

    20 metrų bokštas ir apžvalgos vaizdai

    Ryškiausias išlikęs pilies elementas – maždaug 20 metrų aukščio cilindrinis bokštas, mūrytas iš smiltainio. Manoma, kad viršutinė jo dalis kadaise turėjo aštuonkampę formą, o šiandien bokštas tapo populiariu apžvalgos tašku, iš kurio atsiveria vaizdai į Czchówo ežerą ir aplinkines kalvas.

    Šalia griuvėsių lankytojai paprastai randa ir papildomų traukos taškų, sukurtų tam, kad istorija būtų lengviau suprantama vietoje: matomi atkurti ar eksponuojami apgulties tematikos įrenginiai, veikia nedidelė istorinė ekspozicija. Sutvarkymo darbai pilies teritorijoje taip pat išryškino gynybinių sienų kontūrus, atsirado medinis tiltas ir sargybos pastatas.

    Ką dar pamatyti Czchówe?

    Nors pilies griuvėsiai laikomi pagrindine miesto vizitine kortele, Czchówe verta skirti laiko ir senajam turgaus aikštės urbanistiniam planui. Po aikšte minimas retas, iš XVI amžiaus siejamas kanalų ir vandentiekio sprendinys, liudijantis apie miesto infrastruktūros brandą ankstyvaisiais naujaisiais laikais.

    Kitas svarbus objektas – XIV amžiaus Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Ji išsiskiria sienų tapyba, vaizduojančia Kristaus ir Marijos gyvenimo scenas, o pats sakralinis paveldas regione dažnai pristatomas kaip vienas vertingiausių vietos istorijos liudininkų.

    Aktyvesnio poilsio ieškantiems keliautojams natūralus pasirinkimas – Czchówo ežeras, kurio pakrantės tinka pasivaikščiojimams ir trumpoms išvykoms. Ežeras yra viena ryškiausių apylinkių rekreacinių erdvių, todėl apsilankymas pilyje dažnai derinamas su laiku prie vandens ir apžvalgos vietomis aplink slėnį.

  • 13 amžiaus tualete rastas sąsiuvinis šokiruoja mokslininkus: įrašai vis dar įskaitomi

    13 amžiaus tualete rastas sąsiuvinis šokiruoja mokslininkus: įrašai vis dar įskaitomi

    Vokietijoje, Paderborne, archeologai viduramžių laikų latrinoje aptiko išskirtinai retą radinį – mažą asmeninį užrašų sąsiuvinį, kuris, nepaisant prabėgusių šimtmečių, išliko stebėtinai geros būklės. Pirminiai tyrimai rodo, kad artefaktas gali būti maždaug 700–800 metų senumo, o įrašai jame vis dar matomi.

    Mokslininkus labiausiai stebina tai, kad radinys išliko vientisas: paprastai organinės medžiagos, tokios kaip medis ar oda, per ilgą laiką suyra. Šiuo atveju suveikė specifinės sąlygos – drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtino irimą ir padėjo išsaugoti net smulkias detales.

    Kaip tualetas tapo laiko kapsule?

    Archeologijoje senos latrinos dažnai laikomos netikėtais lobynais, nes jose susidaro aplinka, kurioje bakterijų veikla ir deguonies trūkumas gali stabdyti irimo procesus. Dėl to tokiose vietose kartais išlieka oda, tekstilė, mediena ir net rašytiniai šaltiniai, kurie kitur būtų sunykę.

    Paderborne rastas daiktas buvo aptiktas kasinėjant 13–14 amžiaus laikotarpio statinį. Tarp kitų radinių išsiskyrė nedidelis, pailgas objektas, maždaug 10 x 7,5 centimetro dydžio, kurio išorė pasirodė esanti puošta įspaustos odos viršeliu.

    Kas tai per knygelė ir kaip joje rašyta?

    Tyrėjai nustatė, kad tai vadinamoji vaško lentelių knygelė: medinės plokštelės buvo padengtos vašku, ant kurio rašyta smailiu rašikliu. Tokia priemonė viduramžiais buvo patogi kasdieniams užrašams, nes tekstą buvo galima nutrinti ir paviršių panaudoti dar kartą.

    Knygelėje yra 10 puslapių, iš kurių aštuoni yra rašomi iš abiejų pusių, o du kraštiniai – tik iš vienos. Konservatoriai teigia, kad vidiniai puslapiai buvo taip glaudžiai suspausti, jog į juos beveik nepateko nešvarumų, todėl vaškas nebuvo pažeistas, o raštas išliko įžiūrimas.

    „Skamba keistai, bet mums, archeologams, latrinos beveik visada yra tikras lobynas“, – sakė archeologė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Ką gali atskleisti įrašai?

    Kol kas tiksliai neaišku, kam priklausė knygelė, tačiau pirminės prielaidos sieja ją su Paderborno pirkliu, galėjusiu fiksuoti sandorius ar trumpas pastabas. Tyrėjai pastebi, kad pirkliai viduramžiais dažniau mokėjo skaityti ir rašyti nei dauguma gyventojų, todėl toks daiktas šioje socialinėje grupėje būtų logiškas.

    Raštas, kaip teigiama, panašu, priklauso vienam žmogui, o kai kur tekstas užrašytas ant ankstesnių, iki galo neištrintų įspaudų. Be to, odinis viršelis su puošniu ornamentu ir lotynų kalbos vartojimas leidžia manyti, kad savininkas galėjo būti pasiturintis.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad įrašų iššifravimas bus lėtas ir kruopštus darbas: rankraštis tankus, o kai kurios vietos gali būti sunkiai suprantamos dėl rašybos ypatumų. Tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti radinį, nustatyti jo gamybos medžiagas ir galbūt priartėti prie atsakymo, kas ir kodėl šią knygelę pametė vietoje, kuri galiausiai ją ir išsaugojo.

  • Mokslininkai atskleidė Didžiosios piramidės paslaptį: štai kodėl ji atlaiko žemės drebėjimus

    Mokslininkai atskleidė Didžiosios piramidės paslaptį: štai kodėl ji atlaiko žemės drebėjimus

    Naujausi tyrimai rodo, kad Didžioji piramidė Gizoje išskirtinai gerai atlaiko žemės drebėjimų poveikį, o jos ilgaamžiškumas greičiausiai nėra vien sėkmės rezultatas. Egipto ir Japonijos mokslininkai, tirdami konstrukcijos vibracijas, priėjo prie išvados, kad piramidė energiją sklaido taip, kaip tai daroma šiuolaikinėje inžinerijoje.

    Tyrėjai piramidės viduje ir aplink ją įrengė seismometrus 37 taškuose. Prietaisai fiksavo vadinamąsias fonines vibracijas, kurias sukelia natūralūs žemės virpesiai, vėjas ar žmogaus veikla, ir leido įvertinti, kaip milžiniškas statinys reaguoja į virpesius skirtingose vietose.

    Rezultatai parodė, kad konstrukcija elgiasi stabiliai ir gana vienodai, nepaisant sudėtingos vidinės sandaros ir didžiulių matmenų. Tai svarbu, nes nelygus virpesių pasiskirstymas paprastai didina riziką, kad tam tikrose vietose susikaups įtempiai ir atsiras pažeidimų.

    Piramidės forma padeda išlikti

    Mokslininkų vertinimu, vienas pagrindinių atsparumo veiksnių yra piramidės geometrija. Plati bazė ir santykinai žemas svorio centras mažina tikimybę, kad per stipresnius sukrėtimus konstrukcija bus destabilizuota.

    Ne mažiau svarbi ir simetrija, nes ji padeda apkrovas ir energiją paskirstyti tolygiau. Vietoj to, kad virpesiai kauptųsi viename silpnesniame taške, jie labiau išsisklaido per visą masyvą.

    Vidinės kameros gali veikti kaip amortizatorius

    Tyrime akcentuojama ir vidinių kamerų bei koridorių reikšmė. Ypač išskiriamos vadinamosios iškrovos kameros virš Karaliaus kameros, kurios, kaip manoma, gali padėti mažinti įtempius ir efektyviau sklaidyti vibracijų energiją.

    Toks sprendimas teoriškai mažina plyšių atsiradimo riziką ir saugo masyvius akmens blokus nuo pažeidimų. Tai atitinka bendrą inžinerinę logiką, kai ertmės ir sluoksniai gali keisti vibracijų sklidimą konstrukcijoje.

    Stabilus pagrindas ir istoriniai drebėjimai

    Papildomu privalumu laikoma tai, kad piramidė pastatyta ant stabilaus kalkakmenio uolienos pagrindo. Tvirta geologinė „platforma“ gali sumažinti dalį nepalankių efektų, kurie pasireiškia pastatams, stovintiems ant minkštesnių ar nevienalyčių gruntų.

    Mokslininkai primena, kad statinys išliko po stiprių regiono žemės drebėjimų, įskaitant 1847 ir 1992 metais fiksuotus sukrėtimus, kai dalis jaunesnių pastatų apylinkėse patyrė rimtų pažeidimų. Toks istorinis kontekstas padeda geriau įvertinti, kad piramidės atsparumas nėra tik teorinis.

    Ar senovės egiptiečiai sąmoningai projektavo piramidę kaip atsparią žemės drebėjimams, lieka atviras klausimas. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad galutinis rezultatas rodo labai aukštą praktinį supratimą apie masės paskirstymą, stabilumą ir apkrovų valdymą.

    Didžioji piramidė, laikoma faraono Cheopso kapaviete, pastatyta apie 2600 metus prieš mūsų erą. Skaičiuojama, kad jai panaudota apie 2,3 milijono akmens blokų, o pirminis aukštis siekė maždaug 146 metrus, todėl ji ilgus šimtmečius buvo aukščiausias žmogaus sukurtas statinys.

  • Turkijoje rasta hetitų antspaudo detalė: archeologai sako, kad tai perrašo imperijos ribas

    Vakarų Anatolijoje, Turkijoje, archeologai aptiko hetitų laikotarpio antspaudą, kuris gali pakeisti supratimą apie šios bronzos amžiaus valstybės įtakos ribas. Radinys aptiktas Aşağıseyit Höyük piliakalnyje, o jo datavimas siejamas maždaug su 3 500 metų senumu.

    Antspaudai hetitų pasaulyje buvo ne vien administracinis įrankis. Jie žymėjo valdžią, statusą ir kontrolę, o dažnai priklausydavo elitui ar aukštiems pareigūnams, atsakingiems už regionų valdymą ir prekybos reguliavimą.

    Kas daro šį radinį išskirtinį?

    Svarbiausia čia ne vien pats artefaktas, o jo vieta. Vakarų Anatolija ilgą laiką buvo laikoma regionu, kuriame II tūkstantmetyje prieš mūsų erą egzistavo nedidelės karalystės, su hetitų centru Hatušoje susietos gana laisvais ryšiais.

    Tačiau antspaudas Aşağıseyit Höyük vietovėje gali rodyti stipresnę politinę ar administracinę hetitų įtaką, nei manyta iki šiol. Jei hipotezės pasitvirtins, istorikams tektų iš naujo vertinti, kaip toli į vakarus galėjo siekti imperijos institucinis valdymas.

    Vakarų Anatolijos vaidmuo bronzos amžiuje

    Pats Aşağıseyit Höyük nėra vieno laikotarpio objektas: tai daugiasluoksnė gyvenvietė, kurios istorija apima skirtingas epochas. Ankstesni tyrimai čia atskleidė gyvenamųjų pastatų liekanas, gynybinių struktūrų fragmentus ir gaisrų pėdsakus, siejamus su konfliktais ar stichijomis.

    Tokio tipo kontekstas svarbus vertinant antspaudą: jis gali reikšti, kad vietovė buvo regioninis administracijos ar prekybos mazgas, įtrauktas į platesnį politinį tinklą. Tai ypač aktualu kalbant apie bronzos amžiaus valstybių logistiką, duoklių sistemą ir prekybos maršrutų kontrolę.

    Kodėl mokslininkai neskuba daryti galutinių išvadų?

    Archeologijoje vienas radinys retai tampa galutiniu įrodymu, todėl dabar daug kas priklausys nuo tolimesnių kasinėjimų. Reikšmę turės stratigrafija, lydintys radiniai, dirbinių tipologija ir laboratoriniai tyrimai, kurie padėtų tiksliau įvertinti vietovės funkciją ir ryšius.

    Mokslininkai primena, kad hetitų įtaką Anatolijoje liudija ir kiti šaltiniai, įskaitant dantiraščio lenteles, archyvus bei valdovų antspaudus, rastus skirtinguose regionuose. Vis dėlto radinys Vakarų Anatolijoje išsiskiria tuo, kad gali praplėsti žemėlapį ten, kur iki šiol dominavo prielaidos, o ne aiškesni administracinės kontrolės ženklai.

  • Doñanos nacionalinis parkas Andalūzijoje: Europos pelkės, migruojantys paukščiai ir iberinis lūšis

    Doñanos nacionalinis parkas Andalūzijoje: Europos pelkės, migruojantys paukščiai ir iberinis lūšis

    Doñanos nacionalinis parkas pietų Ispanijoje, Andalūzijoje, laikomas viena vertingiausių Europos šlapynių teritorijų. Parkas driekiasi tarp Huelvos ir Sevilijos provincijų, netoli Gvadalkivyro upės žiočių, kur upė įteka į Atlanto vandenyną.

    Doñana išsiskiria ne vienu kraštovaizdžiu, o jų mozaika: čia susilieja pelkės, seklūs vandens telkiniai, kopos, lagūnos, pušynai ir ilgos pakrantės atkarpos. Dėl šios įvairovės teritorija laikoma vienu svarbiausių gamtos rezervatų Europoje, o parkui suteiktas UNESCO pasaulio paveldo ir biosferos rezervato statusas.

    Didžiausia Doñanos vertė siejama su paukščių migracija. Šlapynės yra svarbus sustojimo taškas migruojantiems paukščiams kelyje tarp Europos ir Afrikos, o žiemos sezonu čia gali susitelkti daugiau nei pusė milijono vandens paukščių.

    Kur slypi didžiausia Doñanos intriga?

    Parkas ypač vilioja paukščių stebėtojus, nes vienoje vietoje galima išvysti skirtingoms buveinėms būdingas rūšis. Doñanoje dažnai stebimi flamingai, garniai, gandrai, ibiai, kormoranai, įvairios antys ir brendantys paukščiai, taip pat plėšrieji paukščiai.

    Svarbiausi šiems gyvūnams yra plačiai išsidėstę pelkynai, užimantys apie 27 000 hektarų. Kraštovaizdis čia kinta sezoniškai: žiemą ir pavasarį vandens daugiau, todėl paukščių skaičius išauga, o vasarą dalis teritorijų išdžiūsta, atsiveria suskilusi žemė ir druskingos nuosėdos.

    Reti gyvūnai ir apsauga

    Doñana svarbi ne tik paukščiams. Čia gyvena ir retos rūšys, tarp jų iberinis lūšis, laikomas viena labiausiai pažeidžiamų kačių rūšių pasaulyje, taip pat iberinis erelis ir kiti regionui būdingi augalai bei gyvūnai.

    Dėl ekosistemų jautrumo nemaža parko dalis yra griežtai saugoma, todėl savarankiškas judėjimas ne visur leidžiamas. Praktikoje lankytojams dažniausiai siūlomos organizuotos išvykos su vietiniais gidais, neretai specialiai pritaikytais 4×4 visureigiais.

    Kaip planuoti apsilankymą?

    Vienas populiariausių starto taškų yra El Rocío miestelis, iš kurio dažnai organizuojamos kelionės per šlapynes ir kopas. Parke įrengti ir pėsčiųjų maršrutai bei stebėjimo aikštelės, padedančios paukščius stebėti netrikdant jų buveinių.

    Išskirtine patirtimi laikomos ir vietoje siūlomos žirgų išvykos, leidžiančios keliauti tyliau ir neretai priartėti prie laukinių gyvūnų. Daugiausia įspūdžių paprastai suteikia pavasaris ir ruduo, kai migracija intensyviausia, o vasarą karštis ir išdžiūvusios teritorijos gali apsunkinti lankymą.

    Doñana nėra masinio turizmo objektas, kur svarbiausia pramogos ar infrastruktūra. Tai pirmiausia gamtos apsaugos teritorija, kurioje lankytojams tenka prisitaikyti prie taisyklių, sezoninių sąlygų ir gamtos ritmo.

  • Beskidų Sądeckių Leśne Molo: lengvas 1,6 km takas į medžių lajų taką su stiklo sferomis

    Beskidų Sądeckių Leśne Molo: lengvas 1,6 km takas į medžių lajų taką su stiklo sferomis

    Stary Sącz apylinkėse, Miejskos kalvoje, nuo 2021 metais veikia Leśne Molo – medžių lajų takas, tapęs viena ryškiausių regiono traukos vietų. Vietovė laikoma kurortiniu klimato mišku, todėl pasivaikščiojimas čia dažnai derinamas su ramesniu poilsiu ir panoramomis į Sądeckio dubumą.

    Į šį objektą veda nesudėtingas, maždaug 1,6 kilometro ilgio maršrutas, kurį daug kas pradeda net iš Stary Sącz centro. Takas eina plačiu, patogiu keliu, o įprastas ėjimo laikas siekia iki 50 minučių, tad tai dažnas pasirinkimas šeimoms su vaikais ir trumpų išvykų mėgėjams.

    Kas laukia Leśne Molo take

    Pats lajų takas yra apie 212,5 metro ilgio ir suprojektuotas taip, kad suteiktų ir vaizdų, ir šiek tiek adrenalino. Lankytojai mini didelį ant konstrukcijos įrengtą hamaką, o taip pat judantį tiltą, kuris įneša žaismingumo net ir į lėtą pasivaikščiojimą.

    Didžiausias akcentas – maždaug 18 metrų aukštyje įrengta apžvalgos platforma su stiklinėmis dalimis, leidžianti pažvelgti žemyn ir į tolį. Nuo čia atsiveria Stary Sącz, netoliese matomas Nowy Sącz, taip pat aplinkiniai Beskidų kalnagūbriai, priklausomai nuo oro ir matomumo.

    Stiklo sferos ir edukacinė tako idėja

    Pakeliui dėmesį patraukia septynios stiklinės sferos, dažnai apibūdinamos kaip rasos lašai. Jos yra edukacinės gamtos trasos Szlakiem Płazów dalis ir pasakoja apie kalninio kūmutės gyvenimo ciklą nuo buožgalvio iki suaugusio varliagyvio.

    Ši rūšis siejama su Karpatų regionu ir dalimi Sudetų, todėl pasirinktas pasakojimas natūraliai atliepia vietos gamtinį kontekstą. Tokia forma leidžia suderinti lengvą maršrutą su pažintine patirtimi, ypač keliaujant su vaikais ar ieškant papildomos prasmės trumpame žygyje.

    Ką dar verta žinoti planuojant išvyką

    Miejskos kalvoje įrengtas ir bėgimo bei dviračių trasų kompleksas su dviem kilpomis, todėl apsilankymą galima pratęsti aktyvesne veikla. Istoriškai minima, kad iki 20 amžiaus 7 dešimtmečio šiaurės vakariniame šlaite veikė slidinėjimo šuolių tramplinas ir rogučių trasa.

    Planuojant kelionę pravartu įvertinti sezoniškumą ir lankytojų srautus, nes tokie objektai savaitgaliais dažnai būna populiaresni. Geriausios panoramos paprastai atsiveria esant geram matomumui, o patogūs batai pravers net ir lengvoje, bet ilgesnėje atkarpoje iki tako pradžios.

  • Sidabriškieji debesys danguje: kada ir kur juos geriausia pamatyti Lietuvoje šią vasarą

    Sidabriškieji debesys danguje: kada ir kur juos geriausia pamatyti Lietuvoje šią vasarą

    Sidabriškieji debesys, dar vadinami švytinčiais nakties debesimis, yra vienas įspūdingiausių vasaros dangaus reiškinių. Mokslinėje literatūroje jie dažniausiai įvardijami kaip mezosferos debesys, nes formuojasi itin aukštai, maždaug 75–85 kilometrų aukštyje.

    Palyginimui, įprasti debesys, kuriuos matome kasdien, dažniausiai laikosi nuo kelių šimtų metrų iki maždaug 7 kilometrų aukščio. Dėl to sidabriškieji debesys išlieka apšviesti Saulės spindulių net tada, kai prie žemės jau sutemę, ir danguje įgauna sidabriškai melsvą, kartais perlamutrinį atspalvį.

    Šie debesys susidaro iš labai smulkių ledo kristalų, kurie nusėda ant mikrodalelių, tarp jų ir kosminės kilmės dulkių. Tikslios susidarymo detalės vis dar tiriamos, tačiau žinoma, kad reiškiniui ypač svarbios labai žemos mezosferos temperatūros ir pakankamas vandens garų kiekis dideliame aukštyje.

    Lietuvoje sidabriškųjų debesų sezonas paprastai tęsiasi nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio pabaigos, o geriausios sąlygos dažniausiai pasitaiko birželį ir liepą. Būtent tada mezosfera pasiekia žemiausias sezono temperatūras, o reiškinys neretai būna ryškiausias.

    Didžiausia tikimybė juos pamatyti yra vėlai vakare ir paryčiais, kai Saulė būna maždaug 6–16 laipsnių žemiau horizonto. Praktikoje tai dažnai atitinka laiką apie 22.00–1.00 valandą ir trumpą intervalą prieš aušrą, nors tikslus metas priklauso nuo paros ir sezono.

    Stebėjimui nereikia teleskopo ar specialios įrangos, tačiau svarbu turėti kuo atviresnį vaizdą į šiaurinį horizontą. Geriausiai tinka vietos toliau nuo miesto šviesų, nes šviesos tarša mažina kontrastą ir subtilios struktūros gali tiesiog „pranykti“ dangaus fone.

    Sidabriškieji debesys dažnai atrodo kaip plonos, banguojančios juostos ar švytinčios gijos žemai virš šiaurės. Jie gali išsilaikyti kelias ar keliolika minučių ir keisti formą, o nuotraukose neretai matosi ryškiau nei plika akimi, ypač fotografuojant ilgesniu išlaikymu.

    Mokslininkams šis reiškinys svarbus ne tik dėl grožio. Stebint sidabriškųjų debesų dažnį ir ryškumą, galima geriau suprasti procesus viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, o kai kurie tyrimai sieja ilgalaikes tendencijas su mezosferos temperatūrų kaita ir vandens garų pokyčiais, kurie gali būti susiję ir su platesniais klimato procesais.

  • Mokslininkai rado 2 senovinius įkalčius: paaiškėjo, kodėl net 90 proc. žmonių dešiniarankiai

    Mokslininkai rado 2 senovinius įkalčius: paaiškėjo, kodėl net 90 proc. žmonių dešiniarankiai

    Kodėl dešiniarankių tiek daug?

    Apie 90 proc. žmonių kasdienes užduotis natūraliai atlieka dešine ranka, o toks pasiskirstymas matomas daugelyje pasaulio kultūrų. Ilgą laiką tai aiškinta vien tradicija ar auklėjimu, tačiau naujesni duomenys rodo, kad šaknys kur kas senesnės.

    Naujas tyrimas, apjungęs primatų elgsenos duomenis ir evoliucinius modelius, siūlo dviejų pakopų paaiškinimą. Pirmiausia mūsų protėvius pakeitė vaikščiojimas dviem kojomis, vėliau šį polinkį sustiprino smegenų didėjimas ir specializacija.

    Ką rodo primatų palyginimas?

    Mokslininkai atliko metaanalizę, kurioje įvertino daugiau nei 2 000 individų iš 41 beždžionių ir žmogbeždžionių rūšies, taip pat žmonių, duomenis. Daugumai rūšių ryškaus polinkio į vieną ranką nebuvo, tačiau žmonės išsiskyrė aiškiu dešinės rankos dominavimu.

    Tyrime pastebėta, kad kai kurios rūšys gali turėti silpną kryptingumą, bet jis paprastai nėra toks stiprus ir toks plačiai paplitęs kaip žmonių populiacijoje. Tai leido kelti klausimą, kokie biologiniai pokyčiai žmogaus linijoje galėjo „užfiksuoti“ dešiniarankiškumą.

    „Tai pirmas darbas, kuriame keli pagrindiniai paaiškinimai dėl rankos dominavimo patikrinti viename bendrame modelyje“, – sakė evoliucinės antropologijos tyrėjas Thomas Püschel.

    Dvi pakopos: dvikojystė ir didėjančios smegenys

    Analizė parodė, kad su rankos dominavimu labiausiai siejosi smegenų dydis ir kūno proporcijos, ypač galūnių santykis. Idėja paprasta: kai protėviai pradėjo vaikščioti dviem kojomis, rankos „atsilaisvino“ nuo judėjimo funkcijos ir galėjo labiau specializuotis smulkiai motorikai, įrankių valdymui ir tiksliems veiksmams.

    Vėliau, didėjant smegenims ir ryškėjant pusrutulių funkcijų pasidalijimui, tokia specializacija galėjo tapti dar stabilesnė populiacijos mastu. Kitaip tariant, dešiniarankiškumas galėjo tapti ne atsitiktiniu pasirinkimu, o efektyvumo principu paremtu sprendimu, kurį ilgainiui „įtvirtino“ nervų sistema.

    „Dvikojystė sukūrė anatomines ir ekologines galimybes rankų specializacijai, o smegenų didėjimas vėliau sustiprino ir dar labiau įtvirtino lateralizacijos dėsningumus populiacijoje“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad kultūra galėjo veikti kartu su biologija: visuomenėse, kuriose įrankių naudojimas, rašymas ir kitos kasdienės praktikos reikalavo nuoseklių judesių, dominuojanti ranka galėjo tapti dar labiau standartizuota. Vis dėlto pabrėžiama, kad vien kultūros nepakanka paaiškinti tokio masto reiškinį.

    Nors dešiniarankiškumas dominuoja, kairiarankiai niekur nedingo, o tai rodo, kad gamtoje vis dar išlieka vietos įvairovei. Mokslininkai kelia klausimą, kodėl kairiarankiškumas išsilaikė ir ar panašūs evoliuciniai dėsningumai galėtų būti aptikti ir kitose gyvūnų grupėse, kur pasitaiko galūnių ar net regos dominavimas.

    Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame žurnale „PLOS Biology“.

  • Cheopso piramidės paslaptis: mokslininkai aptiko keistą ypatybę, padėjusią išgyventi

    Cheopso piramidės paslaptis: mokslininkai aptiko keistą ypatybę, padėjusią išgyventi

    Kas padėjo piramidei atlaikyti laiką

    Cheopso, arba Chufu, piramidė Gizoje stovi jau apie 4 600 metų ir išlieka ryškiausiu Senovės Egipto inžinerijos simboliu. Nors per šimtmečius ji neteko didelės dalies baltų apdailos akmenų, pagrindinė konstrukcija iš kalkakmenio ir granito išliko stulbinamai stabili.

    Mokslininkams seniai kyla klausimas, kodėl būtent ši piramidė atlaikė laiką geriau nei dalis kitų Egipto piramidžių, kurių išoriniai sluoksniai buvo suirę ar net griuvo. Naujas tyrimas siūlo dar vieną paaiškinimo dalį, susijusią su tuo, kaip statinys reaguoja į virpesius.

    Jutikliai parodė netikėtą virpesių skirtumą

    Egipto tyrėjų komanda piramidėje ir aplink ją išdėstė kelias dešimtis vibraciją fiksuojančių jutiklių, kad išmatuotų natūralius aplinkos virpesius. Tokius signalus nuolat sukuria vėjas, tolimas transportas, jūros bangų energija ir menki Žemės plutos drebėjimai.

    Duomenys parodė, kad gruntas šalia piramidės dažniausiai virpėjo apie 0,6 herco dažniu, o piramidės viduje fiksuotas dažnis buvo didesnis, maždaug 2,0–2,6 herco. Toks nesutapimas gali reikšti, kad seisminė energija iš grunto į statinį perduodama ne taip efektyviai, todėl sumažėja pavojingos rezonanso stiprinimo rizikos.

    Keista ertmių funkcija virš laidojimo kameros

    Tyrime išskirtos ir vadinamosios iškrovos, arba slėgį mažinančios, kameros virš Karaliaus kameros. Jos tradiciškai aiškinamos kaip konstrukcinis sprendimas, padedantis paskirstyti milžinišką piramidės masę ir apsaugoti vidines patalpas nuo spaudimo.

    Tačiau matavimai parodė, kad būtent šiose ertmėse virpesių sustiprėjimas staigiai sumažėja. Tai leidžia manyti, kad jos gali veikti ir kaip savotiškas virpesių pertraukiklis, perskirstantis įtampas ir mažinantis vibracijų plitimą piramidės viduje.

    „Gauti rezultatai suteikia kiekybinių įrodymų, kad konstrukcijoje yra savybių, galinčių prisidėti prie ilgaamžiškumo net esant seisminiams pavojams“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Egiptas nėra vienas seismiškiausių regionų, tačiau istoriniai duomenys rodo, kad netoli Gizos fiksuoti ir stipresni drebėjimai. Tyrėjai pabrėžia, jog dar anksti tvirtinti, kad piramidė sąmoningai suprojektuota kaip atspari žemės drebėjimams, bet nauji matavimai rodo, kad kai kurie konstrukciniai sprendimai galėjo turėti tokį šalutinį efektą.

    Tolesni darbai paprastai orientuojami į pakartotinius matavimus ir išsamesnį modeliavimą, kad būtų patikrinta, kaip skirtingos piramidės dalys elgiasi įvairių tipų virpesių metu. Tokie tyrimai svarbūs ne tik aiškinantis senovės inžinerijos mįsles, bet ir planuojant kultūros paveldo apsaugą bei restauravimo sprendimus.

  • Darbininkai aptiko senovės šventyklą, palaidotą po 3 m dumblu: ją užkonservavo didžiulis potvynis

    Darbininkai aptiko senovės šventyklą, palaidotą po 3 m dumblu: ją užkonservavo didžiulis potvynis

    Šiaurės Italijoje, netoli Ponso vietovės, techninių darbų metu aptikti akmenys su paslaptingais įrašais atvedė prie stulbinančio radinio: po beveik 3 metrų dumblo ir žvyro sluoksniu slėpėsi didelis priešromėniškas religinis kompleksas. Iš pradžių teritorijoje buvo vykdomi įprasti patikrinimai dėl galimų Antrojo pasaulinio karo sprogmenų, tačiau aptikti fragmentai pakeitė darbų kryptį.

    Į vietą atvykę archeologai nustatė, kad tai gali būti senovės venetų, gyvenusių šiaurės Apeninuose dar iki Romos įtakos, šventvietė. Dalis radinių, sprendžiant iš epigrafinių požymių, datuojami V–IV amžiais prieš mūsų erą, o pats kompleksas rodo, kad regionas turėjo svarbų kulto centrą dar prieš romanizaciją.

    Akmeniniai stulpai su užrašais

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė ceremoniniai akmeniniai stulpai, vadinami cippi, kurių paviršiuje aptikta įrašų. Pasak tyrėjų, čia matyti ir lotyniškos abėcėlės ženklų, ir vietinės venetų kalbos pėdsakų, o dalis tekstų galėjo būti votyviniai, skirti dievybėms ar šventoms apeigoms.

    Toks dvikalbiškumas ir skirtingų laikotarpių ženklai leidžia manyti, kad vieta nebuvo tiesiog apleista atėjus Romai. Greičiau tai buvo erdvė, kur vietinės tradicijos palaipsniui persipynė su romėniškomis praktikomis, keičiantis ritualams, kalbai ir simboliams.

    Monumentali architektūra ir perėjimas į romėnų epochą

    Vėlesni kasinėjimai atidengė monumentalių statinių pamatus, kurie, archeologų vertinimu, priklausė dideliam šventyklų ansambliui. Vienas pastatas apibūdinamas kaip peripteras, tai yra statinys, iš visų pusių apjuostas kolonomis, toks sprendimas senovėje buvo brangus ir būdingas tik ypač reikšmingoms vietoms.

    Radinių visuma rodo, kad šventvietė galėjo būti ne tik religinis, bet ir regiono politinę ar socialinę įtaką atspindintis centras. Taip pat aptikta požymių, kad dalis komplekso buvo perstatoma jau romėnų laikotarpiu, todėl vieta tampa svarbi norint suprasti, kaip vyko kultūrinė transformacija Šiaurės Italijoje.

    Potvynis sunaikino, bet kartu ir išsaugojo

    Istorinį komplekso išlikimą lėmė didžiulė Adidžės upės potvynio katastrofa: senovėje upės vaga buvo arčiau šios teritorijos nei dabar. Stichija sugriovė šventyklas, o vėliau viską užklojo storas dumblo, smėlio ir žvyro sluoksnis, kuris ilgainiui tapo savotiška kapsule.

    Paradoksalu, tačiau būtent toks palaidojimas galėjo apsaugoti akmenines konstrukcijas ir įrašus nuo erozijos bei žmogaus veiklos daugiau nei du tūkstančius metų. Archeologai neatmeta, kad po nuogulomis gali slypėti ir daugiau su šventviete susijusių objektų, kurie padėtų tiksliau datuoti potvynį ir atkurti komplekso raidos etapus.