CP v2

Category: Mokslas

  • Soavės pilis Veneto regione: kaip viduramžių tvirtovė tapo viena geriausiai išsilaikiusių Italijoje

    Soavės pilis Veneto regione: kaip viduramžių tvirtovė tapo viena geriausiai išsilaikiusių Italijoje

    Soavės pilis, stūksanti virš Soavės miestelio Veneto regione, laikoma vienu ryškiausių Šiaurės Italijos viduramžių gynybinės architektūros pavyzdžių. Pirmieji jos paminėjimai siejami su X amžiumi, kai tvirtovė buvo statoma kaip atrama kontroliuoti svarbius kelius ir apsaugoti apylinkes nuo antpuolių.

    Ankstyvuoju laikotarpiu pilį valdė Sambonifacio giminė, o iki XIII amžiaus ji daugiausia atliko gynybinę funkciją. Vėliau dėl Soavės strateginės padėties tvirtovę perimdavo skirtingos jėgos, o vietos istorija tapo glaudžiai susijusi su Šiaurės Italijos miestų ir dinastijų konkurencija.

    XIII–XV amžių sandūroje pilies vaidmuo ėmė keistis: ji tapo ne tik kariniu objektu, bet ir kilmingųjų rezidencija. Didelį postūmį kompleksui suteikė Scaligerių epocha, kai buvo atnaujinta pati tvirtovė, sustiprinti ir praplėsti miesto gynybiniai mūrai, suformuota aiškesnė viso ansamblio struktūra.

    Vėlesniais šimtmečiais pilis atsidūrė naujų valdovų rankose, o dėl įtakos regione varžėsi ir didesni politiniai centrai, tarp jų Milano valdovas Gianas Galeazzo Visconti bei Venecijos Respublikos atstovai. Šios permainos paaiškina, kodėl Soavės istorijoje tiek daug karinės kontrolės, diplomatinių ambicijų ir kintančių prioritetų.

    Ilgainiui neramumus pakeitė restauravimo etapas: XIX amžiuje tvirtovė sulaukė dėmesio ir buvo tvarkoma, o atnaujinimo darbai siejami su Antonio Cristianio vardu ir vėlesnėmis iniciatyvomis. Būtent nuoseklesnė priežiūra padėjo piliai išlikti geros būklės, kai daugelis panašių objektų Italijoje buvo stipriai sunykę.

    Šiandien Soavės pilis dažnai minima kaip vienas geriausiai išsilaikiusių Veneto regiono pilies tipo kompleksų. Lankytojai čia pirmiausia pamato masyvius gynybinius mūrus, bokštus ir kelis vidinius kiemus, o pati erdvė leidžia įsivaizduoti, kaip viduramžiais veikė tvirtovės kasdienybė ir gynybos sistema.

    Komplekse išskiriami keli autentiški elementai, tarp jų pakeliamasis tiltas, jungęs įtvirtintas dalis, ir skirtingų laikotarpių gynybinės sienos. Minimos ir ankstyvosios sakralinės architektūros žymės, siejamos su X amžiumi, kurios primena, kad pilies istorija apima ne vien karą, bet ir regiono kultūrinę raidą.

    Vienas dažniausiai aptariamų pastatų yra Casa del Capitano, viduramžių rezidencija, kurioje išliko reprezentacinės erdvės su kryžminiais skliautais ir akmeniniais elementais. Taip pat dėmesio sulaukia salė Caminata, siejama su heraldiniais motyvais ir medinėmis konstrukcijomis, atskleidžiančiomis, kaip gynybinis objektas buvo pritaikomas gyvenimui ir statuso demonstravimui.

    Soavė neatsiejama ir nuo vyno kultūros: apylinkės garsėja baltuoju vynu, o vietos identitetas glaudžiai susijęs su vynuogininkyste. Dėl to kelionė į pilį dažnai tampa platesnio maršruto dalimi, kai lankytojai derina istoriją, architektūrą ir regiono gastronomiją.

    Be pilies, pačiame miestelyje verta pamatyti istorines sakralines erdves ir senamiesčio aikštes, kurios išlaiko viduramžių urbanistinę dvasią. Keliautojai dažnai planuoja apsilankymą pavasarį arba ankstyvą rudenį, kai oras palankesnis ilgesniems pasivaikščiojimams, o regione vyksta daugiau kultūrinių renginių.

  • Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos ledo gręžiniuose mokslininkai aptiko itin retą geležies izotopą geležį-60, kuris, kaip teigiama, gali būti tiesioginis įrodymas, kad Saulės sistema pastaraisiais dešimtimis tūkstančių metų judėjo per tarpžvaigždinę supernovų dulkėmis prisotintą sritį. Šis radinys ledo sluoksnius paverčia savotišku Žemės kelionės kosmose „skrydžio registratoriumi“.

    Tyrimą atliko komanda, vadovaujama branduolinės astrofizikos specialisto Dominiko Kolo iš Vokietijos Helmholtzo centro Drezdene-Rosendorfe. Jie lede ieškojo atomų, kurių kilmę paaiškinti procesais Žemėje praktiškai neįmanoma.

    Kas ypatinga geležyje-60?

    Geležis-60 susidaro tik ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, žvaigždėms sprogstant supernovomis. Žemėje ji natūraliai nesiformuoja reikšmingais kiekiais, todėl jos aptikimas aplinkoje paprastai siejamas su kosminės kilmės dulkėmis.

    Dar vienas svarbus argumentas yra šio izotopo irimas: jo pusėjimo trukmė siekia apie 2,6 milijono metų. Tai reiškia, kad jeigu geležies-60 ir buvo Žemėje jos formavimosi pradžioje, per geologiškai trumpą laiką ji turėjo išnykti, tad šiandien randami pėdsakai laikomi „šviežiu“ įnašu iš kosmoso.

    Kaip Antarktidos ledas tapo laiko kapsule?

    Antarktidos ledo skydas formuojasi sluoksnis po sluoksnio iš sniego, o kartu su krituliais įšąla ir atmosferos dalelės. Suslėgtas ledas leidžia išgręžti cilindrinius gręžinius, kuriuose sluoksniai atspindi skirtingus laikotarpius.

    Naudodami Europos projekto Antarktidos ledo gręžiniams medžiagą, tyrėjai ištyrė apie 295 kilogramus ledo. Ledą jie ištirpdė, išskyrė likusias priemaišas ir suskaičiavo itin mažą kiekį geležies-60 atomų.

    Ką rodo skirtingos koncentracijos?

    Komanda praneša, kad geležies-60 pėdsakų aptikta ledo sluoksniuose, datuojamuose maždaug prieš 40 000–81 000 metų. Kartu nustatyta, kad šiuose senesniuose sluoksniuose izotopo koncentracija mažesnė nei pastarųjų dešimtmečių Antarktidos sniege.

    Toks skirtumas dera su hipoteze, kad Saulės sistema šiuo metu juda per vadinamąjį Vietinį tarpžvaigždinį debesį. Tai dujų, dulkių ir plazmos sritis, kuri, kaip manoma, galėjo būti „pasėta“ supernovų liekanomis, o Žemę pasiekia vos juntamas kosminių dulkių „lietus“.

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad Vietinis tarpžvaigždinis debesis yra kosminis archyvas, kuriame saugoma supernovų pagaminta geležis-60“, – rašė tyrėjai.

    Mokslininkų vertinimu, ledo gręžinių įrašas rodo, kad Saulės sistema per šią sritį galėjo judėti bent 80 000 metų, pereidama per retesnes ir tankesnes debesies zonas. Tai svarbu ne tik kosminės aplinkos rekonstrukcijai, bet ir geresniam supratimui, kaip tarpžvaigždinė medžiaga pasiekia Žemės atmosferą.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Physical Review Letters, o tolesni darbai turėtų padėti tiksliau susieti izotopų „pikas“ su konkrečiais mūsų kosminės kaimynystės pokyčiais. Tokie duomenys gali papildyti ir kitus archyvus, pavyzdžiui, vandenynų nuosėdų įrašus, kuriuose taip pat fiksuojami supernovų kilmės izotopai.

  • JWST mįslė dėl raudonų taškų: netikėtas rentgeno signalas gali atskleisti juodąsias skyles

    JWST mįslė dėl raudonų taškų: netikėtas rentgeno signalas gali atskleisti juodąsias skyles

    Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) pastaraisiais metais ankstyvojoje Visatoje užfiksavo šimtus itin kompaktiškų objektų, astronomų pramintų mažais raudonais taškais. Jie matomi labai dideliuose raudonuosiuose poslinkiuose, kai Visatai tebuvo keli šimtai milijonų metų, todėl laikomi svarbia užuomina apie pirmųjų galaktikų raidą.

    Šie objektai glumina dėl savybių derinio: optiniame diapazone jie atrodo ryškiai raudoni, o ultravioletiniame turi santykinai melsvų požymių. Tokie spektriniai bruožai dažnai siejami su intensyvia spinduliuote ir dulkėmis ar dujomis, kurios dalį šviesos sugeria ir perdirba.

    Iki šiol viena populiariausių hipotezių teigė, kad mažų raudonų taškų šaltinis gali būti aktyvūs galaktikų branduoliai, kuriuos maitina sparčiai augančios supermasyvios juodosios skylės. Tačiau kilo problema: dauguma šių objektų nerodė aiškaus rentgeno spinduliuotės signalo, kuris paprastai laikomas vienu patikimiausių medžiagos kritimo į juodąją skylę požymių.

    Naujesnė analizė, palyginusi JWST giliųjų dangaus laukų stebėjimus su Chandra rentgeno observatorijos duomenimis, išskyrė neįprastą kandidatą, pavadintą 3DHST-AEGIS-12014. Skirtingai nei dauguma panašių objektų, jis yra ryškus rentgeno spinduliuose, o tai leidžia įtarti, kad viduje gali slypėti aktyviai maitinama juodoji skylė.

    „Jei maži raudoni taškai yra sparčiai augančios supermasyvios juodosios skylės, kodėl jos neskleidžia rentgeno spinduliuotės kaip kitos tokios juodosios skylės?“, – sakė Anna de Graaff.

    Mokslininkai svarsto, kad 3DHST-AEGIS-12014 galėtų būti pereinamosios būsenos objektas, padedantis suprasti, kaip ankstyvoje Visatoje užsimezgė ir augo masyvios juodosios skylės. Vienas aiškinimų teigia, kad šaltinį vis dar gaubia tankios dujų ir dulkių sankaupos, kurios paprastai sugeria spinduliuotę, tačiau nevienalytės properšos gali kartais praleisti rentgeno signalą, todėl šis gali kisti laike.

    „Jei patvirtinsime, kad rentgeno taškas yra mažas raudonas taškas pereinamojoje fazėje, galbūt pirmą kartą iš tiesų matysime, kas vyksta jo šerdyje“, – sakė Hanpu Liu.

    Tokie rezultatai svarbūs ir platesniam klausimui: kaip taip anksti kosminėje istorijoje galėjo susiformuoti juodųjų skylių užuomazgos, kurios vėliau užaugo iki supermasyvių. Ankstyvosios Visatos modeliai čia konkuruoja: vieni remiasi „lengvų“ sėklų scenarijumi po pirmųjų masyvių žvaigždžių žūties, kiti numato „tiesioginio kolapso“ variantą, kai didelės dujų sankaupos gana greitai subyra į masyvesnę pradinę juodąją skylę.

    Kol kas mokslininkai pabrėžia, kad vieno ryškaus rentgeno šaltinio neužtenka galutinėms išvadoms apie visą mažų raudonų taškų populiaciją. Reikės papildomų stebėjimų, ypač laiko kintamumo ir spektroskopinių matavimų, kad būtų galima atskirti, ar matomas signalas tikrai kyla iš akrecijos disko ir čiurkšlių, ar jį galėtų imituoti kiti procesai, pavyzdžiui, itin tankios žvaigždėdaros regionai.

    Vis dėlto 3DHST-AEGIS-12014 laikomas itin svarbia užuomina: jei tai iš tiesų pereinamoji mažo raudono taško stadija, ji gali tapti trūkstama grandimi, aiškinančia, kodėl dalis ankstyvųjų objektų atrodo kaip aktyvūs branduoliai, bet ilgą laiką vengė rentgeno spinduliuotės „parašo“.

  • Amžinasis įšalas tirpsta: po žeme užsiveda mikroorganizmų grandininė reakcija

    Amžinasis įšalas tirpsta: po žeme užsiveda mikroorganizmų grandininė reakcija

    Arkties amžinasis įšalas, tūkstančius metų išlaikęs „užrakintą“ mikroorganizmų pasaulį, sparčiau tirpsta, o kartu keičiasi ir tai, kas vyksta po žeme. Nauji tyrimai rodo, kad atitirpus gruntui mikrobai neatsibunda vienu metu, o įsijungia bangomis, sukeldami sudėtingą biologinių procesų grandinę, kuri gali stiprinti klimato kaitą.

    Tyrėjai laboratorijoje beveik 100 dienų stebėjo, kaip palaipsniui šylant Arkties dirvožemio mėginiams kinta mikroorganizmų aktyvumas. Paaiškėjo, kad dalis mikrobų pradėjo daugintis beveik iškart po atitirpimo, kitiems prireikė savaičių, o maždaug pusė aptiktų organizmų net ir po trijų mėnesių išliko neaktyvūs.

    Mokslininkai mikrobų aktyvumą sekė taikydami metodą su sunkesniu deguonies izotopu, leidžiantį tiksliai nustatyti, kurios bakterijos pradeda daugintis. Duomenys atskleidė aiškias aktyvumo bangas: pirmiausia suaktyvėjo greitai paprastesnius organinius junginius skaidančios grupės, vėliau įsijungė labiau specializuoti mikroorganizmai, gebantys ardyti sudėtingesnes medžiagas.

    Anglies dioksidas pasirodo pirmomis dienomis

    Ypač neramina tai, kad anglies dioksido emisijos užfiksuotos jau pirmosiomis dienomis po atitirpinimo. Tai reiškia, kad net trumpalaikiai atšilimo epizodai gali pradėti išlaisvinti anglį, kuri įšale buvo sukaupta labai ilgai, o šis procesas gali tapti papildomu klimato kaitą stiprinančiu veiksniu.

    Platesniame kontekste tai svarbu dėl Arkties dirvožemiuose sukauptų anglies atsargų masto. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad šiaurinių platumų įšalo ir durpinių dirvožemių anglies atsargos yra milžiniškos, todėl jų virtimas šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis gali paveikti globalų balansą.

    Po žeme formuojasi sudėtingi mikropasauliai

    Tyrime išryškėjo ir dar viena detalė: atitirpstančiame dirvožemyje aptikta plėšrių mikroorganizmų, kurie minta ne negyva organine medžiaga, o kitais mikrobais. Tai rodo, kad atitirpęs įšalas tampa dinamiška ekosistema su tarpusavio priklausomybėmis, o ne vien pasyvus šiltnamio dujų „sandėlis“.

    Vėlesnėje fazėje pradėjo aktyvėti ir metaną vartojantys mikroorganizmai, tačiau jiems prireikė daugiau laiko. Kadangi metanas yra viena stipriausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, toks vėlavimas gali reikšti, kad ilgėjant atlydžiams keisis pusiausvyra tarp dujų išskyrimo ir jų suvartojimo.

    Klimato modeliams gali trūkti detalumo

    Tyrėjai pabrėžia, kad dalis klimato modelių mikrobų reakciją į šilimą vis dar aprašo pernelyg supaprastintai, tarsi ji būtų tolygi ir vienoda. Nauji duomenys rodo priešingai: biologinės reakcijos yra etapinės, o jų greitį ir kryptį lemia skirtingų mikroorganizmų grupių sąveikos.

    Dėl to prognozuojant, kaip greitai Arkties dirvožemiai gali tapti papildomu šiltnamio dujų šaltiniu, vis svarbiau įvertinti ne tik temperatūrą ar drėgmę, bet ir tai, kaip realiai persitvarko mikroorganizmų bendrijos. Mokslininkų teigimu, tokie patikslinimai gali pagerinti tiek regionines, tiek globalias klimato projekcijas.

  • Atsitiktinai rado 762,5 g vikingų aukso: Danijoje aptiktas vienas didžiausių lobių

    Atsitiktinai rado 762,5 g vikingų aukso: Danijoje aptiktas vienas didžiausių lobių

    Danijoje, netoli Rold gyvenvietės Himmerlando regione, archeologai aptiko išskirtinį vėlyvojo vikingų laikotarpio lobį. Rasta šeši masyvūs auksiniai papuošalai, tarp jų rankogaliai ir apyrankės, kurių bendra masė siekia 762,5 gramo gryno aukso.

    Šis radinys jau įvardijamas kaip trečias pagal dydį vikingų aukso lobis, kada nors aptiktas Danijoje. Ekspertai pabrėžia, kad tokio masto ir taip gerai išlikęs komplektas yra itin retas, nes vikingų epochoje auksas ir sidabras dažnai būdavo karpomi į dalis ir naudojami atsiskaitymams.

    Atradimas prie miško kelio

    Lobio istorija prasidėjo nuo atsitiktinio pastebėjimo: vietos gyventojas prie miško kelio žemėje pamatė du auksinius objektus, kyšančius iš grunto. Apie radinį pranešta muziejui Nordjyske Museer, kurio archeologai atvykę į vietą ėmėsi detalesnių tyrimų.

    Atlikus apžiūrą ir sistemingai išžvalgius teritoriją metalo ieškikliais, netrukus aptikti dar keturi auksiniai žiediniai papuošalai. Skelbiama, kad visi šeši dirbiniai išliko beveik idealios būklės, o tai leidžia tikėtis itin tikslių technologinių ir istorinių išvadų.

    Ką išduoda papuošalų padėtis?

    Archeologų vertinimu, dalis lobio galėjo būti paslėpta tyčia. Trys dirbiniai gulėjo labai arti vienas kito, todėl tikėtina, kad jie buvo sąmoningai sudėti kaip depozitas prieš daugiau nei 1 000 metų.

    Toks slėpimo būdas siejamas su vėlyvojo vikingų laikotarpio suirutėmis ir valdžios persiskirstymu, kai brangūs metalai galėjo būti slepiami tiek dėl saugumo, tiek kaip aukojimo ar politinės žinutės forma. Vien tai, kad papuošalai nebuvo susmulkinti, rodo galimą ritualinę arba statuso prasmę.

    900–1 000 metų: permainų laikai Danijoje

    Specialistai lobį datuoja 900–1 000 metų laikotarpiu, tai yra vėlyvuoju vikingų epochos etapu. Tuo metu Skandinavijoje vyko ryškūs politiniai pokyčiai, o Danijoje stiprėjo centralizuota monarchija ir plito krikščionybė.

    Istorikai primena, kad šiuo laikotarpiu elitas savo galią dažnai demonstravo prabangiais papuošalais. Auksiniai rankogaliai ir apyrankės galėjo reikšti ne tik turtą, bet ir priklausymą aukščiausiam sluoksniui, lojalumą vadui, sąjungas ar apdovanojimus už tarnybą.

    Ypatingą susidomėjimą kelia meistrystė: dalis žiedų supinta iš dviejų storų auksinių strypų, kiti turi dekoratyvius užbaigimus ir puošybą plonu auksiniu vielos ornamentu. Vienas dirbinys išsiskiria zigzagų ir trikampių motyvais, būdingais aukštos kvalifikacijos meistrų darbui.

    Dėl nelegalių ieškotojų grėsmės tiksli radimvietė neviešinama, o radėjo ir žemės savininko tapatybės neatskleidžiamos. Visi artefaktai perduoti tolesnėms analizėms, o vėliau turėtų patekti į Danijos nacionalinio muziejaus rinkinius.

  • Pievų plėšrūnas gąsiorkas: „Zorro“ kaukė, keisti laimikio sandėliai ir kada jis pasirodo

    Pievų plėšrūnas gąsiorkas: „Zorro“ kaukė, keisti laimikio sandėliai ir kada jis pasirodo

    Gąsiorkas (lot. Lanius collurio) – nedidelis, bet plėšrus paukštis, dažnai vadinamas pievų ir krūmynų medžiotoju. Nors dydžiu jis panašus į žvirblį, elgesiu ir mityba labiau primena tikrą plėšrūną: gaudo stambius vabzdžius, kartais smulkius graužikus ar driežus.

    Ši rūšis aiškiai skiriasi pagal lytį. Patino galva ir sprandas pilkšvi, o per akį eina ryški juoda juosta, dėl kurios jis neretai lyginamas su Zorro kauke. Patelės spalvos santūresnės, o jaunikliai dažniausiai panašūs į patelę, tik dar mažiau kontrastingi.

    Kur gyvena ir kada atskrenda?

    Gąsiorkai paplitę didelėje Europos dalyje, o žiemoti migruoja į Afriką. Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse jie dažniausiai siejami su mozaikiniu kraštovaizdžiu, kur atviri plotai persipina su krūmynais, gyvatvorėmis, pavieniais medžiais ir pakraščiais.

    Dažniausiai gąsiorkai pasirodo vėlyvą pavasarį, o išskrenda dar vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį. Per migraciją jie paprastai nesudaro didelių būrių, o judėjimas dažnai vyksta nepastebimai.

    Kodėl jam būtini dygliuoti krūmai?

    Šiam paukščiui itin svarbūs dygliuoti krūmai, tokie kaip gudobelės ar erškėčiai: jie tinka ir lizdavietei, ir medžioklės strategijai. Gąsiorkas mėgsta atviras vietas, kur patogu stebėti grobį nuo krūmo viršūnės, o netoliese yra slėptuvių.

    Garsiausias jo įprotis – laimikio „sandėliavimas“. Sugautą grobį gąsiorkas neretai užmauna ant dyglio ar aštresnės šakelės, taip susikurdamas maisto atsargas. Tai padeda, kai orai pablogėja, grobio sumažėja arba kai reikia greitai pamaitinti jauniklius.

    Dar vienas netikėtas bruožas

    Gąsiorkai išsiskiria ir gebėjimu mėgdžioti kitų paukščių balsus. Tai ypač svarbu per perėjimo sezoną, kai patinas stengiasi pritraukti patelę ir išsiskirti tarp konkurentų įvairesniu giedojimu.

    Toks balsų „skolinimasis“ gali pasitarnauti ir teritorijoje: sudaryti įspūdį, kad aplink daugiau paukščių, klaidinti varžovus ar nukreipti dėmesį nuo lizdo. Dėl šių savybių gąsiorkas laikomas vienu įdomiausių atvirų buveinių plėšriųjų giesmininkų.

  • Val di Mello Italijoje: kodėl šį slėnį Lombardijoje vadina „lombardiškais Maldyvais“

    Val di Mello Italijoje: kodėl šį slėnį Lombardijoje vadina „lombardiškais Maldyvais“

    Kur yra Val di Mello

    Val di Mello slėnis yra šiaurinėje Italijoje, Lombardijoje, Val Masino apylinkėse netoli Sondrio. Tai Rėtinės Alpės, garsėjančios šviesiomis granito uolomis ir itin skaidriu kalnų vandeniu.

    Kelionių giduose šis slėnis dažnai minimas kaip „lombardiški Maldyvai“, nes saulėtą dieną vanduo čia įgauna ryškų turkio atspalvį. Spalvą sustiprina šviesus akmenuotas dugnas ir ledynų maitinamų upelių švara.

    Kas sukuria „Maldyvų“ efektą

    Didžiausia Val di Mello traukos dalis yra vandens sistema: per slėnį teka skaidrus upelis, formuojantis natūralius baseinus ir mažus ežerėlius. Viena žinomiausių vietų yra Laghetto di Mello, kur vandens paviršiuje atsispindi kalnai ir granito sienos.

    Slėnio reljefą suformavo ledynai, todėl čia aiškiai matomas gana lygus slėnio dugnas, masyvios uolų sienos ir iš šoninių tarpeklių krintantys kriokliai. Būtent šis derinys sukuria įspūdį, kad Alpėse atsirado tropikams būdingos spalvos.

    Kaip suplanuoti apsilankymą

    Val di Mello laikomas lengvai pasiekiamu: pagrindinis maršrutas slėniu daug kur yra beveik lygus ir tinkamas ramiam pasivaikščiojimui. Dažniausiai žygis pradedamas San Martino vietovėje, o kelionė pirmyn iki vaizdingiausių ruožų gali trukti apie 2 valandas.

    Takai veda ir platesniu keliu, ir miškingomis atkarpomis, todėl slėnis tinka tiek šeimoms, tiek keliautojams be rimtos kalnų patirties. Norintiems daugiau iššūkių regione yra ir sudėtingesnių maršrutų, tačiau jiems jau prireikia geresnio pasirengimo ir tinkamos avalynės.

    Nuo 2009 metais Val di Mello turi gamtos rezervato statusą ir yra laikomas didžiausia saugoma teritorija Lombardijoje. Apsaugos tikslas yra išsaugoti kraštovaizdį, ekosistemas ir laukinę gyvūniją, todėl lankytojams svarbu laikytis pažymėtų takų ir vietos taisyklių.

    Slėnyje galima sutikti kalnų ožkų, elnių, švilpikų, erelių ir kitų plėšriųjų paukščių. Nors vieta sparčiai populiarėja socialiniuose tinkluose, ji dažnai pristatoma kaip alternatyva masinio turizmo maršrutams, ieškantiems daugiau tylos.

    Geriausias metas keliauti dažniausiai siejamas su vėlyvu pavasariu ir vasara, kai vandens lygis būna aukštesnis, o kriokliai įspūdingesni. Tuo metu turkio spalva paprastai atrodo ryškiausiai, tačiau pravartu įvertinti ir tai, kad populiariausiais savaitgaliais gali būti daugiau lankytojų.

  • Pilies Cisy griuvėsiai netoli Książ: laukinės gamtos apsuptyje slypintis maršrutas savaitgaliui

    Pilies Cisy griuvėsiai netoli Książ: laukinės gamtos apsuptyje slypintis maršrutas savaitgaliui

    Pilis, saugojusi prekybos kelius

    Cisy pilies griuvėsiai Žemutinėje Silezijoje, netoli Książ pilies, laikomi vienais įdomesnių viduramžių įtvirtinimų šiame regione. Manoma, kad mūrinė pilis pradėta statyti XIII amžiaus pabaigoje, o labiausiai plėsta XIV amžiuje, kai Švidnicos ir Javaro kunigaikštystėje stiprėjo sienų ir prekybos kelių kontrolė.

    Pagrindinis tvirtovės vaidmuo buvo praktiškas: stebėti ir saugoti apylinkėse ėjusius maršrutus, kuriais judėjo pirkliai tarp Bohemijos ir svarbių Silezijos miestų. Tokios pilys pasienio zonoje tuo metu veikė ir kaip signalizacijos grandinės dalis, ir kaip vietos valdžios atrama.

    Reljefas, kuris tapo gynyba

    Pilis pastatyta ant uolėtos kalvos virš slėnio, todėl natūralus reljefas stipriai didino jos atsparumą puolimams. Pietinėje pusėje prieigą apsunkino uoloje iškirstas griovys, o šiaurinėje – statūs šlaitai, nusileidžiantys link upelio.

    Vėlesniais amžiais įtvirtinimai buvo perplanuojami, atsirado papildomos kiemo zonos ir naujos gynybinės sienų linijos. Nors pilis buvo projektuota keturkampiu planu, mūrai realiai prisitaikė prie uolų formų, todėl šiandien griuvėsiuose aiškiai matyti, kaip architektūra „seka“ reljefą.

    Kaip tvirtovė virto griuvėsiais

    Strateginė reikšmė laikui bėgant mažėjo, o pilies istorija nebuvo rami. Šaltiniuose minimi laikotarpiai, kai apleisti įtvirtinimai tapdavo patogia slėptuve plėšikams, o galiausiai, apie XIX amžiaus pradžią, statinys galutinai sunyko ir nebuvo atstatytas.

    Šiandien išlikę perimetro mūrų fragmentai, gyvenamųjų pastatų reliktai, kiemų struktūra bei aiškiai atpažįstamas griovio išdėstymas. Siekiant išsaugoti tai, kas liko, XX amžiaus antroje pusėje griuvėsiai buvo sutvirtinti kaip vadinamoji nuolatinė griuvėsių forma, kad lankytojams būtų saugiau.

    Vienas labiausiai atpažįstamų elementų – medinis lieptas, vedantis per buvusį griovį į pilies vidų. Būtent jis sukuria tą „atradimo“ jausmą, kai po miško takų staiga atsiveria akmeniniai mūrai.

    Maršrutas pėsčiomis ir ką verta žinoti

    Nors Cisy pilis neprilygsta masteliu gretimai Książ piliai, ji traukia tuo, ko dažnai pasigendama populiariuose objektuose: mažiau infrastruktūros ir daugiau autentiškos aplinkos. Griuvėsiai dalinai pasislėpę medžiuose, todėl einant miško takais jie ilgai lieka nematomi, o atsiveria tik visai priėjus.

    Patogiausia pradėti žygį nuo Cieszów apylinkių, kur iki griuvėsių pėsčiomis yra apie 1,3 kilometro. Norint ilgesnio pasivaikščiojimo, galima rinktis startą iš Struga pusės, tuomet atstumas siekia apie 4,5 kilometro.

    Pro pilį eina žaliasis Piastų pilių takas, kuriuo galima tęsti kelionę Książ kryptimi, taip vieną išvyką paverčiant pilnaverčiu maršrutu po Książ kraštovaizdžio parko slėnius, miškus ir apžvalgos vietas. Įėjimas į Cisy pilies teritoriją įprastai yra nemokamas, todėl tai patrauklus pasirinkimas savaitgalio planui bet kuriuo metų laiku.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl mamos gali lemti ilgaamžiškumą: raktas slypi vaiko priežiūroje

    Mokslininkai atskleidė, kodėl mamos gali lemti ilgaamžiškumą: raktas slypi vaiko priežiūroje

    Kas sieja ilgaamžes rūšis?

    Žmonės gyvena neįprastai ilgai, lyginant su daugeliu panašaus kūno dydžio žinduolių, o mokslininkai vis dar aiškinasi, kodėl taip nutiko. Naujesni modeliavimu paremti tyrimai rodo, kad vienas svarbiausių veiksnių gali būti ilgas laikotarpis, kai jaunikliai priklauso nuo motinos priežiūros.

    Analizuodami lėtai bręstančias ir ilgai gyvenančias rūšis, tokias kaip kai kurie primatai, banginiai, hienos ar drambliai, tyrėjai ieškojo bendro bruožo. Paaiškėjo, kad šių rūšių jaunikliai dažnai ilgai išlieka priklausomi nuo motinos, o tai keičia visos populiacijos evoliucijos kryptį.

    Kodėl motinos išgyvenimas toks svarbus?

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Kornelio universiteto neurobiologo Matthew Zipple, modeliavo, kaip motinos išlikimas susijęs su palikuonių šansais išgyventi ir vėliau patiems susilaukti jauniklių. Išvada paprasta: kai jaunikliai ilgai remiasi motinos pagalba, ilgiau gyvenančios motinos suteikia tiesioginį pranašumą savo palikuonims.

    Tokiose populiacijose natūrali atranka ilgainiui gali palankiau vertinti ilgaamžiškumą, nes motinos buvimas didina palikuonių sėkmę. Kartu dažnai atsiranda ir kitas dėsningumas: tokios rūšys paprastai susilaukia mažiau jauniklių, bet kiekvienam jų skiria daugiau resursų.

    „Viena paslaptingiausių žmogaus savybių yra tai, kad gyvename itin ilgai, palyginti su daugybe kitų žinduolių“, – sakė Matthew Zipple.

    „Siūlome, kad dalis paaiškinimo slypi kitame esminiame mūsų gyvenimo aspekte – motinos ir vaiko ryšyje“, – sakė Matthew Zipple.

    Kaip tai siejasi su kitomis teorijomis?

    Ilgaamžiškumo aiškinimuose dažnai minima vadinamoji močiutės hipotezė, teigianti, kad vyresnės patelės po reprodukcinio laikotarpio gali didinti palikuonių išgyvenimą, padėdamos auginti anūkus. Vis dėlto ši idėja tinka ne visoms rūšims, nes aiškus pomenopauzinis etapas būdingas tik daliai gyvūnų, pavyzdžiui, žmonėms ir kai kuriems banginiams.

    Naujesnis požiūris siūlo platesnį paaiškinimą: net ir ten, kur nėra aiškaus močiutės vaidmens, vien motinos išlikimas ir ilgalaikė priežiūra gali stipriai pakreipti evoliuciją ilgesnės gyvenimo trukmės link. Modeliai rodo, kad kuo labiau jauniklių sėkmė priklauso nuo motinos, tuo labiau populiacijoje įsitvirtina ilgaamžiškumas ir lėtesnis dauginimasis.

    Ar tėvų vaidmuo taip pat svarbus?

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta motinoms, nes daugumoje analizuotų rūšių būtent jos atlieka didžiąją priežiūros dalį, o patikimų duomenų apie tėvų įtaką dažnai trūksta. Ten, kur tokie ryšiai tirti, pavyzdžiui, žmonių ir kai kurių primatų populiacijose, motinos įtaka paprastai būna ilgesnė ir stipresnė nei tėvo.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra paprastas receptas ilgaamžiškumui, o evoliucinis mechanizmas, veikiantis per kartas. Vis dėlto tokie darbai padeda geriau suprasti, kodėl žmonėms būdingas ilgas gyvenimas, lėtesnis brendimas ir ilga vaikystė, o kartu atveria kelią tikslesnėms hipotezėms apie sveiko senėjimo biologiją.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences.

  • Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Dyrholm radiniai keičia vaizdą

    Danijoje esančioje Dyrholm vietovėje archeologai iš naujo įvertino žmonių kaulus, kurie mokslo dėmesį patraukė dar XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, o vėliau vėl buvo tiriami XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Naujausi tyrimai, pasitelkiant šiuolaikinius metodus, leido tiksliau įvertinti radinių kontekstą ir jų datavimą.

    Kylio universiteto mokslininkai, dirbantys projekte ROOTS, pabrėžia, kad Dyrholm medžiaga padeda geriau suprasti Skandinavijos bendruomenių tikėjimus ir socialines praktikas laikotarpiu, kai Europoje vyko lūžis nuo medžioklės ir žvejybos prie žemdirbystės.

    Nuo medžiotojų iki žemdirbių

    Dyrholm buvo naudojama ilgą laiką: nuo Ertebølės kultūros, siejamos su medžiotojais-rinkėjais maždaug 5 400–3 950 metais prieš mūsų erą, iki piltuvėlinių taurių kultūros, atspindinčios pirmąsias žemdirbių bendruomenes regione. Tai reiškia, kad vietovė egzistavo tuo metu, kai šiaurės Europoje keitėsi pragyvenimo modeliai ir visuomenės struktūra.

    Ši transformacija siejama ne tik su ūkiniais pokyčiais, bet ir su naujomis pasaulėžiūromis, migracija bei skirtingų bendruomenių kontaktu. Dėl to archeologai Dyrholm vertina kaip svarbų tašką, leidžiantį sekti, kaip keitėsi žmonių santykis su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.

    Kaulai ne kapuose ir pjūvių žymės

    Daugiausia klausimų kelia tai, kad žmonių palaikai nebuvo rasti įprastuose kapuose. Kaulai aptikti išbarstyti didesniame plote, susimaišę su gyvūnų kaulais ir kitomis gyvenvietės atliekomis, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie ten pateko per šimtus metų, o ne per vieną įvykį.

    Ant daugelio kaulų matyti aiškios pjūvių žymės, būdingos darbui akmeniniais įrankiais. Kai kurie kaulai, mokslininkų vertinimu, buvo perskelti taip, kad teoriškai galėjo būti siekiama pasiekti kaulų čiulpus, o dalis radinių turi ir gyvūnų graužimo pėdsakų.

    Smurtas, ritualai ar kanibalizmo šešėlis?

    Ankstesnėse interpretacijose Dyrholm kartais buvo siejama su prehistoriniu kanibalizmu, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai ragina neskubėti su išvadomis. Tie patys pjūvių ir laužymo pėdsakai gali atsirasti tiek per smurto epizodus, tiek per sudėtingas pomirtines praktikas, kurios šiandien gali atrodyti neįprastos.

    Mokslininkai pažymi, kad mezolito bendruomenės galėjo turėti kitokią mirties sampratą nei vėlesnės Europos kultūros. Palaikai galėjo būti laikinai laikomi atvirose vietose, vėliau pernešami, sąmoningai išardomi arba tvarkomi pagal apeigas, o tai nereiškia vien tik nusikaltimo ar ekstremalaus bado scenarijaus.

    „Šie pėdsakai gali būti susiję ir su smurtu, ir su įvairiomis pomirtinėmis praktikomis, todėl vienareikšmių išvadų daryti negalima“, – teigia Kylio universiteto tyrėjai.

    Dyrholm istorija primena, kad priešistorė nebuvo nei paprasta, nei vienalytė: vienoje vietoje galėjo persidengti skirtingos tradicijos, o tai, kas šiandien atrodo kraupu, anuomet galėjo būti socialiai priimtina ritualo dalis. Būtent todėl archeologai vis dažniau akcentuoja kontekstą, tikslius datavimo metodus ir atsargų interpretavimą, prieš pateikiant galutines išvadas.