CP v2

Category: Mokslas

  • Archeologų klaidos stebina: kodėl mokslininkai dažnai klysta ir kodėl tai – normalu

    Archeologų klaidos stebina: kodėl mokslininkai dažnai klysta ir kodėl tai – normalu

    Archeologija mėgsta tikrumo aurą. Problema ta, kad žemė labai retai kalba pilnais sakiniais. Ji palieka pėdsakus, fragmentus, kaulų išsidėstymą, keramikos šukes, stulpų paliktas dėmes, žiedadulkių likučius. Visa kita tenka „užpildyti“ tyrėjams. Būtent čia slypi didžiausia archeologijos stiprybė, bet kartu ir didžiausia rizika. Archeologai klysta dažniau, nei daugelis įsivaizduoja, tačiau ne dėl nekompetencijos, o todėl, kad praeitį tyrinėja iš neišsamių duomenų.

    Populiariame įsivaizdavime archeologas randa daiktą ir iš karto žino, kas tai. Praktikoje beveik niekada taip nebūna. Radiniai neturi etikečių: jie nepasako, kas juos pagamino, kam buvo skirti ar ką reiškė žmonėms, kurie jais naudojosi.

    Archeologija yra interpretacijos mokslas. Ji remiasi labai tvirtais duomenimis: žemės sluoksniais, radioaktyviosios anglies datavimu, izotopų analize, DNR tyrimais, naudojimo pėdsakų mikroskopija ar nuosėdų analize. Tačiau net geriausi duomenys patys nesusideda į užbaigtą pasakojimą. Tarp fakto ir išvados visada yra erdvės klaidai.

    Dėl to du tyrėjai, žiūrėdami į tą patį objektą, gali prieiti skirtingas išvadas. Vienas matys ritualinį įrankį, kitas – kasdienybės daiktą. Vienas pastatą laikys rūmais, kitas – sandėliu. Ir abu gali turėti pagrįstų argumentų.

    Kaip dažnai archeologai iš tikrųjų klysta

    Į šį klausimą neįmanoma atsakyti vienu skaičiumi – niekas neveda paprasto archeologinių klaidų skaitiklio. Be to, archeologijoje klaida retai atrodo kaip akivaizdi nesąmonė. Dažniau kalbama apie tikrumo laipsnį.

    Daugiausia netikslumų kyla interpretuojant funkciją, prasmę ir kontekstą. Lengviau nustatyti, kad objektas senas, nei paaiškinti, ką jis reiškė. Galima gana patikimai datuoti gyvenvietę ar nustatyti metalo lydinio sudėtį, tačiau gerokai sunkiau atsakyti, ar figūrėlė buvo žaislas, amuletas, ar ritualo dalis. Dar sudėtingiau – suprasti, ką žmonės galvojo, ko bijojo ir kuo tikėjo.

    Todėl archeologai klysta pakankamai dažnai – ne todėl, kad metodai silpni, o todėl, kad klausimai kartais didesni už įrodymų kiekį. Kuo labiau norime žinoti „kam“, „kodėl“ ir „ką tai reiškė“, tuo labiau pereiname į hipotezių teritoriją.

    Didžiausia problema: daiktai išlieka prasčiau nei pasakojimai apie juos

    Iki mūsų dienų išlieka tik maža praeities dalis. Medis supūva, audiniai suyra, oda dingsta, maistas išlieka tik mikrodalelėmis. Dažniausiai išlieka akmuo, keramika, metalas, kartais kaulai. Tai reiškia, kad praeitis išsaugoma labai netolygiai.

    Archeologas netiria viso senovės pasaulio – jis tiria tai, kas atsitiktinai išliko. O tai labai keičia vaizdą. Jei tam tikroje vietoje daugiausia išliko kapai ir monumentalūs statiniai, lengva daryti išvadą, kad visuomenė buvo orientuota į religiją, valdžią ir mirtį. Tuo tarpu kasdienis gyvenimas galėjo būti gerokai turtingesnis – tiesiog paliko mažiau patvarių pėdsakų.

    Šis reiškinys veikia kaip filtras. Ir tas filtras pats savaime gali klaidinti – kartais net labiau nei neteisinga teorija.

    Archeologai mato per savo epochos „akinius“

    Vienas svarbiausių klaidų šaltinių yra ne duomenys, o žmonės, kurie juos aiškina. Archeologija nėra apsaugota nuo madų, išankstinių nuostatų ar kultūrinių įpročių. Ilgą laiką tyrėjai praeitį vertino per savojo pasaulio prizmę, o tai galėjo smarkiai iškreipti vaizdą.

    Geras pavyzdys – polinkis prestižą, valdžią ir veiklumą automatiškai priskirti vyrams. Dešimtmečiais turtingai įkapių turintys kapai su ginklais beveik savaime buvo laikomi vyrų karių palaidojimais. Kai plačiau pradėta taikyti pažangesnė osteologija ir DNR analizė, paaiškėjo, kad dalis tokių prielaidų buvo klaidingos: kai kurie su ginklais palaidoti žmonės buvo moterys. Tai nereiškia, kad kiekviena ankstesnė interpretacija buvo neteisinga – tik kad senieji mąstymo rėmai kartais buvo per siauri.

    Panašiai ilgai buvo linkstama visuomenes laikyti „primityviomis“, jei jos nepaliko didžių statinių ar rašto. Toks požiūris nustūmė į šalį žinias apie bendruomenes, kurios buvo sudėtingos, tačiau organizavosi kitaip nei valstybines civilizacijas primenantys dariniai.

    Kur klaidų rizika didžiausia?

    Daugiausia nesusipratimų gimsta ten, kur medžiaga neišsami, o pagunda sukurti patrauklų pasakojimą – labai stipri. Tai ypač pasakytina apie ritualus. Kai archeologas nežino, kam skirtas daiktas, neretai atsiranda pagunda jį priskirti ceremonijai. Tai patogu, bet ne visada sąžininga duomenų atžvilgiu. Kartais „ritualas“ tampa tiesiog elegantišku pavadinimu frazei „mes nežinome“.

    Antras „minų laukas“ – socialinio gyvenimo rekonstrukcijos. Iš kelių namų, kelių palaidojimų ir indų likučių bandoma atkurti šeimos ryšius, lyčių vaidmenis, hierarchijas ir tikėjimų sistemą. Tai įspūdinga, bet rizikinga: kiekvienas toks modelis neišvengiamai yra apytikris.

    Trečia problema – sensacija. Kuo radinys neįprastesnis, tuo didesnis spaudimas suteikti jam išskirtinę prasmę. Tuomet lengva „persistengti“. Archeologijos istorijoje netrūko atvejų, kai objektai buvo paskelbti „revoliuciniu įrodymu“, o po kelerių metų paaiškėjo, kad jie gerokai mažiau įspūdingi.

    Garsios klaidos apie archeologiją pasako daugiau nei sėkmės istorijos

    Vienas žinomiausių atvejų – Piltdauno žmogus. XX amžiaus pradžioje Anglijoje rasti palaikai buvo palaikyti trūkstama žmogaus evoliucijos grandimi. Jie atitiko to meto lūkesčius, buvo sensacingi, todėl daugelis norėjo jais tikėti. Tik po daugelio metų įrodyta, kad tai buvo klastotė.

    Tai kraštutinis, bet pamokantis pavyzdys: mokslą gali suklaidinti ne tik prasti duomenys, bet ir noras, kad kažkas būtų tiesa.

    Kur kas dažnesnės – mažiau įspūdingos klaidos, susijusios su objektų funkcija. XIX ir XX amžiaus pradžioje daugelis moterų figūrėlių iškart buvo aiškinamos kaip vaisingumo deivės. Dalis tokių interpretacijų gali būti teisingos, tačiau problema ta, kad ilgą laiką jos buvo laikomos beveik savaime suprantamu faktu. Šiandien tyrėjai gerokai atsargesni ir supranta, kad panaši forma nebūtinai reiškia panašią paskirtį.

    Panašių korekcijų būta vertinant senovės gyvenvietes, kapus ir megalitines konstrukcijas. Tai, kas kadaise laikyta šventyklomis, vėliau kartais aiškinta kaip susitikimų vietos, mainų centrai ar daugiafunkcės erdvės. Praeitis retai telpa į vieną stalčių.

    Naujos technologijos padeda, bet neišsprendžia visko

    Per pastaruosius dešimtmečius archeologija patyrė technologinę revoliuciją. DNR analizė leidžia tirti giminystę ir migracijas, izotopai – mitybą ir judrumą, LIDAR technologija atidengia po miškais paslėptas struktūras, mikroskopija išryškina įrankių naudojimo pėdsakus, datavimas tampa vis tikslesnis. Visa tai mažina klaidos tikimybę.

    Tačiau jos visiškai nepanaikina.

    Nauji metodai puikiai atsako į klausimus apie medžiagą, kilmę, amžių ir biologinius ryšius, bet daug silpniau padeda aiškinant simboliką, prasmę ir žmogaus patirtį. DNR gali parodyti, iš kur žmogus kilęs, tačiau nepasakys, kaip jis suvokė savo tapatybę. Riebalų likučių analizė inde gali atskleisti, kas jame buvo gaminta, bet nepaaiškins, ar tas valgymas buvo šventinis, kasdienis ar ritualinis.

    Gera archeologija nėra gebėjimas visada pateikti efektingą atsakymą. Tai gebėjimas atskirti, kas yra tikra, nuo to, kas tik tikėtina. Tačiau žiniasklaida, popkultūra ir auditorija labiau mėgsta tvirtas tezes: „atrastas karaliaus sostas“ skamba patraukliau nei „galbūt tai reprezentacinės funkcijos objektas“.

    Vis dėlto būtent atsargumas yra šio mokslo stiprybės ženklas. Archeologas, kuris pasako „mes nežinome“, nerodo silpnumo – jis parodo, kad supranta įrodymų ribas ir nenori prirašyti praeičiai to, ko ji nepaliko.

    Tai svarbu ir todėl, kad klaidingos interpretacijos gyvuoja ilgai. Kai patraukli teorija patenka į vadovėlius, dokumentinius filmus ar internetą, vėliau ją labai sunku paneigti – net jei specialistai jos seniai atsisakė.

    Klaida nėra gėda. Ji yra metodo dalis

    Moksle klaida nebūtinai reiškia nesėkmę – dažnai tai žingsnis tikslesnio modelio link. Archeologija veikia būtent taip: hipotezės keliamos, tikrinamos, kvestionuojamos ir taisomos. Viena interpretacija užleidžia vietą kitai, o praeities vaizdas keičiasi atsirandant naujiems atradimams ir metodams.

    Tai ne archeologijos trūkumas, o sąžiningas jos veikimo būdas. Kur kas pavojingesnė už klaidą yra tariama tikrumo iliuzija. Kai tyrėjas pernelyg prisiriša prie vieno pasakojimo, jis nustoja matyti alternatyvas. O praeitis paprastai būna sudėtingesnė, nei pirmasis mūsų įsivaizdavimas.

    Šia prasme archeologai klysta dažnai, bet ne chaotiškai. Jų klaidos yra įrašytos į bandymą perskaityti pasaulį, kuris iki mūsų atėjo fragmentais. Tai panašu į milžiniškos dėlionės dėliojimą, kai dauguma detalių dingusios, dalis sumaišyta, o vaizdo ant dėžutės niekada nebuvo.

    Interpretacijos ribos yra mūsų kuklumo ribos

    Svarbiausia archeologijos pamoka skamba kiek paradoksaliai: praeitis nėra tai, ką paprasčiausiai „iškasame“ iš žemės. Mes ją rekonstruojame. Darome tai vis geriau, atsargiau ir su vis tobulesniais įrankiais, tačiau vis tiek rekonstruojame, o ne atkuriame šimtu procentų.

    Todėl verta su distancija vertinti kiekvieną antraštę, kuri skelbia galutinai išsprendusi archeologinę mįslę. Šioje srityje galutiniai sprendimai reti – dažniau egzistuoja geresnės ir prastesnės interpretacijos.

    Archeologai klysta ne todėl, kad blogai dirba savo darbą. Jie klysta todėl, kad bando atsakyti į klausimus, didesnius už turimų įrodymų kiekį. Ir būtent todėl jų darbas toks vertingas: jis moko ne tik to, kas buvo, bet ir to, kaip atsargiai turime elgtis su kiekvienu pasakojimu apie praeitį.

  • Od złodziejaszka do bohatera wojennego. Mężczyzna, który przetrwał najgorsze japońskie obozy

    Od złodziejaszka do bohatera wojennego. Mężczyzna, który przetrwał najgorsze japońskie obozy

    Na olimpiadzie w 1936 r . zaimponował samemu Hitlerowi. W czasie wojny przeżył 46 dni, dryfując na tratwie po Pacyfiku. Potem był więźniem najgorszych japońskich obozów jenieckich. Dziś 94-letni Louis Zamperini pomaga innym walczyć ze stresem i własnymi słabościami.

    7 sierpnia 1936 r. Stadion Olimpijski w Berlinie. Tysiące ludzi – wśród nich Führer – dopingują biegaczy walczących o medale na 5000 m. Na czele Finowie. Potem długo nikt i pozostali zawodnicy. Wśród nich o oddech walczy Louis Zamperini. Gdy już wydawało się, że padnie, młody Amerykanin włącza 6. bieg. Nie zdaje sobie sprawy, że cały stadion obserwuje jego finisz… Louis nie wygrał,zajął 8. miejsce, ale podczas ostatniego okrążenia nadrobił aż 46 m! Zdobył też serce niemieckiej publiczności… oraz Führera. Po biegu Louis usiadł na trybunach w pobliżu jego loży. Lekkoatleta chciał na pamiątkę zdjęcie przywódcy. Podał więc swój aparat Goebbelsowi. Szef propagandy wypytał zawodnika o personalia i oddalił się do Führera. Po chwili wrócił. „Hitler chce cię widzieć” – poinformował. „Szczęka mi opadła” – wspominał w  autobiografii Zamperini. Führer podał mu dłoń i powiedział: „Ach, to ty jesteś tym młodym człowiekiem z szybkim finiszem” – i uśmiechnął się. W tej chwili Louis jeszcze nie zdawał sobie sprawy, że stojący przed nim dyktator przeszkodzi mu w przygotowaniach do kolejnej olimpiady.

    MAŁOMIASTECZKOWE TORNADO

    Jeszcze 6 lat wcześniej mieszkańcy małego Torrance w Kalifornii wróżyli Louiemu nie tyle karierę sportsmena, ile przestępcy. Młody Zamperini włóczył się bowiem po mieście, szukając okazji, by coś zwędzić lub zbroić. Moment zwrotny w jego życiu nastąpił w 1931 roku. Za kolejne przewinienie dyrektor lokalnego liceum zawiesił 14-letniego Louiego w zajęciach pozalekcyjnych. Jego starszy brat Pete przekonał pryncypała, że właśnie zmuszenie  winowajcy do uprawiania sportu może przynieść pozytywne efekty. Jednak to nie on namówił go do pierwszego startu. Zrobiły to… koleżanki z klasy. W biegu na 600 jardów (ok. 548 m) Louie poniósł spektakularną klęskę, która jednak podziałała na jego ambicję. Zaczął więc trenować wraz z bratem, który jechał za nim rowerem i dopingował go… kijem. W następnym roku Zamperini zaczął ustanawiać rekordy w biegu na milę (1609 m). Lokalne gazety ochrzciły go mianem Tornada z Torrance.

    Wkrótce dawny złodziejaszek zaczął marzyć o igrzyskach olimpijskich. Niestety na dystansie zbliżonym do mili – 1500 m – konkurencja była bardzo silna. Louie, który biegał od niedawna i w grudniu 1935 r. skończył liceum, nie miał szans w starciu ze starszymi zawodnikami. Wtedy bracia wpadli na absurdalny – wydawałoby się – pomysł. A gdyby tak spróbować sił na 5000 m, dystansie, na którym konkurencja nie była aż tak duża? Pomysł okazał się strzałem w dziesiątkę. W lipcu 1936 r. Louis na dystansie, na którym biegł zaledwie kilka razy w życiu, uzyskał olimpijską kwalifikację, zajmując 2. miejsce w finałach w Nowym Jorku.

    BOMBARDIER Z CHOROBĄ LOKOMOCYJNĄ

    „Gdy dotarliśmy do Berlina, miasto było nieskazitelne – opowiada 94-letni dziś Louie „Focusowi Historia”. – Cały kraj był zmilitaryzowany. Sądziliśmy, że Hitler może mieć zakusy na jakieś państwo, ale nie przyszło nam na myśl, że porwie się na cały świat. Z wąsikiem a la Charlie Chaplin i przesadną gestykulacją odbieraliśmy go jako »niebezpiecznego komedianta«”. Tymczasem komedię zaczął odgrywać pozbawiony braterskiej kontroli Louie. Pewnego razu podczas spaceru ulicami Berlina lekkoatleta zauważył małą nazistowską flagę niedaleko wejścia do Kancelarii Rzeszy. Uznał, że stanowiłaby idealną pamiątkę z podróży. Gdy strażnicy odwrócili się, podbiegł i próbował ją zerwać. Okazało się jednak, że wisiała wyżej, niż myślał. „Gdy strażnicy odwrócili się, zobaczyli mnie i zaczęli krzyczeć – wspominał Louie w autobiografii. – Wyciągnąłem się, chwyciłem flagę i zacząłem biec. Usłyszałem trzask, który brzmiał jak wystrzał z karabinu i krzyk: »Halten Sie! Halten Sie!«”. Amerykanin posłusznie zatrzymał się i zaczekał na wachmanów. Gdy Niemcy zauważyli jego olimpijski strój, sprowadzili z Kancelarii oficera. Okazał się nim generał Werner von Fritsch, szef sztabu wojsk lądowych. Zamperini wytłumaczył mu, że chciał jedynie zyskać pamiątkę „szczęśliwych chwil, które spędził w Niemczech”… Generał podarował mu flagę.

    Po powrocie z Berlina Louie podjął studia na University of Southern California, który szczycił się świetną drużyną lekkoatletyczną. Z oczami skierowanymi ku kolejnym igrzyskom rzucił się w wir treningów. Niestety już wkrótce jego marzenia miały się rozwiać. Wojna, która wybuchła w Europie, szybko zmieniła się w konflikt światowy, a igrzyska odwołano. W marcu 1941 r., gdy sytuacja stawała się coraz bardziej napięta, Zamperini zgłosił się do lotnictwa. Podczas szkolenia okazało się jednak, że w samolocie cierpi na chorobę lokomocyjną i nie nadaje się na pilota. Odszedł więc ze służby. Nie na długo jednak. W sierpniu 1941 r. został zmobilizowany i – po krótkim epizodzie w piechocie – trafił ponownie do lotnictwa. Tym razem nikt się nie przejmował, że przyszłemu bombardierowi robi się w kokpicie „niedobrze”. W październiku 1942 r. ppor. Louis Zamperini,  przydzielony  do  załogi  B-24 D „Superman” należącej do 372. eskadry 307. grupy bombowej 7. Armii Powietrznej, trafił do bazy Kahuku na wyspie Oahu na Hawajach.

    Od świąt Bożego Narodzenia Zamperini i jego koledzy bez szwanku wychodzili z nalotów na japońskie pozycje (m.in. na Wake).  Ich szczęście skończyło się w kwietniu podczas bombardowania Nauru. Po zrzuceniu ładunku Amerykanów przechwyciły japońskie myśliwce. Pilot „Supermana” Russell Allen Phillips (Phil) robił co mógł, by uniknąć zestrzelenia, ale Zera zdołały podziurawić bombowiec jak szwajcarski ser. Louis uwijał się jak w ukropie wśród rannych kolegów. Na szczęście mimo uszkodzeń Philowi udało się wylądować. To był jednak ostatni lot „Supermana”: w samolocie naliczono 594 dziury. Zdolni do dalszej służby członkowie załogi – wśród nich Phil i Louis – zostali przeniesieni do Kualoa.

    27 maja 1943 roku Louis i Phil mieli spędzić czas, wałęsając się po wyspie. W ostatniej chwili otrzymali jednak rozkaz wzięcia udziału w misji ratowniczej. Jakieś 200 mil na północ od Palmyry zaginęła załoga B-25. „Jeśli nie wrócimy w ciągu tygodnia, gorzała jest wasza” – nabazgrał Louis na swojej szafce w pokoju, zanim wsiadł do jedynego wolnego samolotu „Green Hornet”. Zamperini, Phil i pozostali członkowie załogi mieli duszę na ramieniu, wchodząc na pokład B-24, który do tej pory służył za… magazyn części zapasowych i słynął z tego, że w powietrzu zachowuje się nieprzewidywalnie.  

    PRZYGOTUJCIE SIĘ NA UDERZENIE!

    Początkowo misja odbywała się bez zakłóceń. W pewnym momencie drugi pilot Hugh Cuppernell zamienił się miejscami z Philem. Chwilę potem zgasł zewnętrzny z silników po lewej stronie. W takiej sytuacji mechanik powinien nacisnąć przycisk, umożliwiający ustawienie śmigieł w chorągiewkę. Niestety pomylił się i wyłączył lewy wewnętrzny silnik! Samolot wpadł w spiralę. „Spadanie w samolocie to najbardziej przerażające doświadczenie w życiu – wspominał Louie w autobiografii. – Te chwile, kiedy spadasz, przypominają jazdę na kolejce górskiej. Z jedną ważną różnicą: na rollercoasterze zamykasz oczy, wytrzymujesz mimo przerażenia, i przeżywasz. W spadającym samolocie jest tylko przerażenie (…)”. 

    „Na stanowiska! Przygotować się na uderzenie!” – krzyknął Phil, który desperacko próbował wyciągnąć samolot ze  spirali. Louie skulił się i czekał na śmierć. W momencie zderzenia z wodą jego ciało gwałtownie poleciało do przodu. Następnie poczuł zalewającą go wodę. Samolot zaczynał powoli tonąć. Zamperini chciał wydostać się na zewnątrz, ale zaplątał się w przewody. Jeden z kabli zaciskał się wokół jego gardła. Louie dusił się. Zemdlał. I wtedy stało się coś niesamowitego. W zanurzającym się samolocie odzyskał przytomność. Wokół niego nie było już przewodów. „Nie wiem, jak to się stało. Byłem w 100 proc. przekonany, że umrę. Chyba jakiś anioł czuwał nade mną” – opowiada „Focusowi Historia”.

    Zamperini wynurzył się i spostrzegł dwie postacie unoszące się na resztkach zapasowego zbiornika paliwa. Oprócz niego katastrofę przeżył Phil oraz ogonowy strzelec Francis P. McNamara (Mac). Louisowi udało się przechwycić dwie gumowopłócienne tratwy ratunkowe wielkości metr na dwa. Pomógł kolegom wspiąć się do środka. Nie pozostało im nic innego jak czekać na ratunek.

    Niestety w katastrofie przepadło pudełko z zapasami, które powinien trzymać Mac. Rozbitkowie musieli się zadowolić tym, co znaleźli na tratwach: kilkoma batonikami czekolady oraz puszkami wody objętości ok. 240 ml. Poza tym znaleźli lusterko, pistolet na flary, barwnik do wody, haczyki, żyłkę, dwie pompki do tratw, obcęgi i śrubokręt, łatki. Nie było ani noża, ani kompasu!

    „Umrzemy!” – krzyknął Mac niedługo po katastrofie. Zamilkł dopiero, gdy Louis uderzył go w twarz. To był jednak dopiero początek problemów z McNamarą, który załamał się. Gdy zapadła noc, strzelec sam zjadł zapasy. Od tej pory lotnicy mogli liczyć tylko na to, co sobie „zorganizują”.  Dwa razy nad ich głowami  przelatywały samoloty, dając nadzieję. Dwa razy wystrzeliwali race i czekali. Nadaremnie. Zostało im tylko rozmyślanie. Phil prawdopodobnie obwiniał siebie za ich los. „Być może zamiana miejsc przyczyniła się do katastrofy, ale ten samolot był kompletnym gratem. Równie dobrze mógł spaść bez niczyjej »pomocy«” –  opowiada Zamperini  „Focusowi”. On w każdym razie nie winił  pilota. 

    Wkrótce musiał myśleć o czymś innym. Skromne zapasy wody szybko się skończyły. Na szczęście po trzech dniach spadł deszcz. Rozbitkowie łapali wodę w pochewki od pompek do tratw. Następnie brali płyn do ust i wypluwali do puszek. Jedynie w ten sposób mogli zabezpieczyć wodę przed solą z bryzgających fal. Natura kilkakrotnie ratowała ich przed śmiercią z pragnienia, choć raz musieli wytrzymać 7 dni bez wody. Do pragnienia dochodził głód. Lotnicy kilkakrotnie złapali albatrosy, które brały ich za kawałki skały i siadały im na głowie. Surowe mięso – poza zaspokojeniem pierwszego głodu – służyło jako przynęta dla ryb. Połowy nie były jednak zbyt obfite. Rozbitkowie mieli też jeszcze jeden problem – krążące wokół tratwy rekiny. Niektóre z nich, nie mogąc doczekać się na posiłek, wyskakiwały z wody, próbując złowić sobie obiad… 

    27. dnia rozbitkowie dostrzegli samolot. Natychmiast wystrzelili w jego kierunku race i zamarli w oczekiwaniu. Nagle stał się cud. Samolot zawrócił i zaczął obniżać wysokość. Wybuch radości na tratwie ostudziła seria z karabinu maszynowego. Zostali ostrzelani! Rozbitkowie zeskoczyli do wody i schowali się pod tratwę, nie zważając na kręcące się wokół rekiny. Po chwili Louie musiał pomagać kolegom wspiąć się z powrotem do środka. Japoński bombowiec nie dał jednak za wygraną. Wracał jeszcze cztery razy – za każdym podejściem Louie chował się pod wodą, jego koledzy jednak byli już na to za słabi. Zostawali na tratwie, udając martwych. O dziwo nikt – poza tratwą – nie ucierpiał. Kolejne dni Amerykanie spędzili na łataniu tratwy.

    „Byłem zbyt zajęty tym, aby wymyślić, jak przetrwać, by martwić się o śmierć” – wspominał Louie w rozmowie z „Focusem” dni spędzone na tratwie. Niemal od razu zaczął zabawiać towarzyszy rozmową. Phil i Zamperini opowiadali o swoim życiu oraz o… przepisach na ulubione potrawy. Wkrótce umieli je już na pamięć.

    „Studiując na USC, chodziłem na zajęcia dr. Webstera – tłumaczy „Focusowi” swoją taktykę. – Nauczył nas, że mózg to taki mięsień. Jeśli go nie używasz, ulega atrofii. Po prostu zmuszałem nas do używania mózgów, stosując ćwiczenia myślowe”. I to okazało się kluczem do przeżycia. „To, co zrobił, było genialne! – podkreśla amerykański psycholog, specjalizujący się w leczeniu traumatycznych przeżyć, dr Robert Scott w rozmowie z „Focusem”.  – Zdolność do użycia wyobraźni i poczucie humoru  Zamperiniego na tratwie były zadziwiające” – kontynuuje Scott i właśnie w tym, obok siły fizycznej i cech osobowościowych, upatruje sekret jego przetrwania. Tych cech nie miał Mac… Po 33 dniach zmarł.

    Trzynaście dni później w tratwę uderzył tajfun. Gdy się przejaśniło, Phil i Louis dostrzegli ląd. Wkrótce przechwyciła ich załoga japońskiej łodzi motorowej. „Gdy Japończycy nas znaleźli, na początku odczuliśmy ulgę, że zejdziemy z tratwy – opowiada Louie „Focusowi”. – Lepiej było cierpieć w japońskim obozie jenieckim niż umrzeć na morzu… Ale wkrótce miałem sprzeczne uczucia”. 

    POJEDYNEK Z PTAKIEM

    Rozbitkowie wylądowali na Wotje na Wyspach Marshalla. Początkowo Japończycy traktowali ich dobrze, jednak po kilku dniach nadszedł rozkaz o przeniesieniu jeńców na Kwajalein zwaną Wyspą Egzekucji. „Cela była bardzo niehigieniczna, musiałem spać z głową obok dziury, której używałem jako toalety – wspomina Louie. – Najgorsze jednak były ataki biegunki. Na tratwie musieliśmy przeżyć o łyku wody. Tutaj po prostu przez nas przelatywała”. Strażnicy regularnie pastwili się nad jeńcami, nie tylko fizycznie, ale pokazując niedwuznacznie gestem, że wkrótce zostaną ścięci. 

    Na Kwajalein rozpoczęły się przesłuchania, które kontynuowano w obozie Ofuna, dokąd mimo gróźb strażników przeniesiono Louisa i Phila pod koniec sierpnia. Po ponad roku Zamperini został skierowany do Omuri niedaleko Tokio. Tam spotkał swego prześladowcę kaprala Mutsuhiro Watanabe, zwanego przez więźniów „Ptakiem”. „Krzywdzenie jeńców sprawiało mu przyjemność. Zaspokajał swoje seksualne pożądanie, krzywdząc ich” – opisywał „Ptaka” obozowy księgowy Yuichi Hatto. W dodatku nikt z oficerów mu w tym nie przeszkadzał.

    Niemal natychmiast Watanabe skupił się na Louiem. „Jako biegacz olimpijski miałem wartość propagandową dla Japończyków. Sądzę, że zdecydowali się podkusić »Ptaka«, by spróbował mnie złamać, abym był skłonny do współpracy” – opowiada Zamperini „Focusowi”. Watanabe codziennie tropił więc Louiego, by się na nim wyładować. Wkrótce okazało się, do czego miał go „zmiękczyć”. W połowie listopada producenci z Tokio zaproponowali Zamperiniemu udział w audycji propagandowej „Postman Calls” transmitowanej na teren USA. Mógł sam napisać przemówienie, informujące rodzinę o tym, że żyje. Louie po konsultacji z wyższym oficerem zgodził się. Po pierwszej audycji producenci wrócili – tym razem z gotowym tekstem propagandowym do przeczytania. Amerykanin nie zgodził się. Za karę miał być przeniesiony do „obozu karnego”.

    Tymczasem z końcem roku przeniesiono nie Zamperiniego, lecz Watanabe. Szczęście nie trwało długo. 28 lutego 1945 r. Louie i kilku jego kolegów zostali odkomenderowani do obozu 4B Naoetsu na zachodnim wybrzeżu Japonii. Tam spotkali… „Ptaka”, który niemal oszalał z radości. Uważał bowiem, że więźniowie się za nim stęsknili! Natychmiast też zaczął pastwić się nad Louiem. To właśnie w Naoetsu Zamperini był najbliżej poddania się. Gdy nabawił się kontuzji podczas rozładowywania barki z węglem (w Naoetsu oficerowie także musieli pracować), aby odzyskać obcięte racje żywnościowe, poprosił Watanabe o przydzielenie do innej pracy. Ten wyznaczył mu funkcję świniopasa. Jednocześnie zakazał używania narzędzi do czyszczenia wybiegu. Louie, który zawsze miał bzika na punkcie higieny, musiał więc zbierać ekskrementy gołymi rękoma. Od załamania i śmierci uratowały go bomby atomowe zrzucone na Japonię…

    EPILOG

    Louie po kilku miesiącach wrócił do domu. Stał się gwiazdą mediów. Zaczął też ostro pić. „Po powrocie Louis, który doskonale trzymał się podczas niewoli, cierpiał na gwałtowne reakcje posttraumatyczne (PTSD) – miał koszmary, zaburzenia snu, depresję, stany lękowe – tłumaczy dr Scott. – Należał więc do tej grupy ludzi, u której PTSD rozwija się w opóźnieniu”. Louis usiłował trenować, by wrócić do olimpijskiej formy, lecz w trakcie forsownych ćwiczeń odnowiła się kontuzja z Japonii. Jego kariera definitywnie się skończyła. Ożenił się, lecz nie udało mu się wyjść na prostą. Roztrwonił oszczędności, a alkohol stał się poważnym problemem. Pewnego dnia obudził się, dusząc swą żonę. Myślał, że to „Ptak”… Zespół stresu pourazowego nie był wówczas jednostką chorobową, Zamperini nie miał więc co liczyć na fachową pomoc. „Louis znalazł ukojenie w religii” – tłumaczy dr Scott nagłe nawrócenie lotnika. Po kilku latach Zamperini pod wpływem kaznodziei Billego Grahama sam postanowił głosić Słowo Boże. Pojechał nawet do obozu dla japońskich zbrodniarzy w Sugamo, by im przebaczyć. „Doświadczenie, które jest przerażające, czasem może wyjść ludziom na dobre. Gdy wezmą pod uwagę to, jak stali się silniejszymi osobami, jak dojrzeli, jest możliwe, że powiedzą: »Jestem lepszą osobą dzięki temu, co przeszedłem«. Innymi słowy, jak mówi słynna sentencja: Co cię nie zabije, to cię wzmocni”.

    SPECJALNIE DLA „FOCUSA HISTORIA”  DR ROBERT SCOTT wyjaśnia, co zwiększa szanse na przetrwanie w ekstremalnych sytuacjach

    „Jeśli jest pod dostatkiem wody i jedzenia, a warunki naturalne (pogoda, temperatura) nie są zbyt ostre, rozbitkowie mogą wytrzymać tygodniami, może miesiącami, zanim stres związany z przetrwaniem odciśnie na nich piętno. W sytuacji, w jakiej przebywał Louis, stres powodują przede wszystkim: poczucie utraty kontroli i niepewność, czy zostaniesz uratowany. To właśnie ona jest tak wyczerpująca dla ciała i umysłu. Louisowi przeżycie umożliwiły jego cechy osobowości i wcześniejszy trening fizyczny oraz siła. Badania nad stresem wskazują, że ludzie, którzy są psychicznie odporni (to ci, którzy widzą szklankę w połowie pełną i są nastawieni na rozwój) i wykazują rezyliencję, czyli umiejętność dostosowania się do zmieniającej się sytuacji, mają większą szansę na przetrwanie intensywnego stresu i uporanie się później z traumatycznymi wspomnieniami”.

  • Norvegijos jūroje guli sovietų povandeninis laivas: matavimai rodo radiacijos šuolius

    Norvegijos jūroje guli sovietų povandeninis laivas: matavimai rodo radiacijos šuolius

    Keli dešimtmečiai po Šaltojo karo pabaigos Norvegijos jūros dugne vis dar guli vienas pavojingiausių to laikotarpio reliktų – sovietų povandeninis laivas K-278 „Komsomolec“. Naujausi tyrimai rodo, kad nuskendęs laivas į aplinkinius vandenis periodiškai išskiria radioaktyvias medžiagas, todėl vėl atsinaujino diskusijos apie ilgalaikes pasekmes aplinkai.

    Sovietų povandeninis laivas K-278 „Komsomolec“ – įvykių epicentre

    Laivas nuskendo 1989 m. balandį po gaisro laive. Jo viduje buvo branduolinis reaktorius ir dvi torpedos su branduolinėmis kovinėmis galvutėmis. Wrakas dabar yra maždaug 1680 metrų gylyje.

    Tarptautinė mokslininkų komanda nustatė, kad konstrukcija palaipsniui degraduoja, o reaktorius jau ne vienus metus skleidžia radioaktyvias medžiagas į aplinkinį vandenį. Tyrėjai pastebėjo, kad nuotėkiai nėra nuolatiniai – jie pasireiškia periodiniais „šuoliais“. Medžiagos į vandenį patenka, be kita ko, per ventiliacijos sistemą ir pažeistas korpuso vietas.

    Vienos ekspedicijos metu buvo užfiksuotos net vizualiai matomos užteršto vandens „debesų“ sankaupos virš wrako. Matavimai arti laivo parodė itin dideles kai kurių radioaktyvių izotopų koncentracijas: cezio-137 ir stroncio-90 lygis vietomis siekė šimtus tūkstančių kartų didesnes reikšmes nei natūralus šio regiono fonas. Vienu atveju po vieno emisijos šuolio cezio koncentracija padidėjo tūkstantį kartų.

    Kol kas grėsmė laikoma lokalia

    Nepaisant nerimą keliančių duomenų, mokslininkai pabrėžia, kad bent jau šiuo metu grėsmė išlieka lokali. Radioaktyvūs elementai greitai praskiedžiami didžiulėje jūros vandens masėje, todėl jų poveikis platesnei aplinkai, vertinant dabartinius duomenis, yra ribotas. Iki šiol analizės neparodė reikšmingo radionuklidų kaupimosi nei nuosėdose, nei organizmuose, gyvenančiuose aplink wraką.

    Svarbu ir tai, kad laive esančios branduolinės torpedos, kaip nurodo tyrėjai, išlieka sandarios – nuotėkių iš jų nefiksuota. Didžiausia problema išlieka pats reaktorius, kurio struktūra laikui bėgant koroduoja ir palaipsniui ardomasi.

    Ekspertai pažymi, kad situaciją būtina nuolat stebėti. Nors šiuo metu nėra įrodymų apie didelio masto taršą, wrako degradacija progresuos, o tai ateityje gali didinti riziką, kad į aplinką pateks didesni radioaktyvių medžiagų kiekiai. Dėl to K-278 „Komsomolec“ ir toliau laikomas vienu labiausiai nerimą keliančių povandeninių Šaltojo karo palikimų bei potencialiu pavojumi jūroms ateinančiais dešimtmečiais.

    Šaltiniai: „Proceedings of the National Academy of Sciences“, „NDTV World“.

  • Mokslininkai pagaliau tai patvirtino: palydovai užfiksavo milžiniškas bangas, kurios atrodė kaip mitas

    Mokslininkai pagaliau tai patvirtino: palydovai užfiksavo milžiniškas bangas, kurios atrodė kaip mitas

    Vandenyno ir jūrų pasakojimai neapsiriboja pabaisomis, kurios, esą, vien pasirodžiusios šalia laivo galėdavo sukelti katastrofą. Ypatingą vietą legendose užima ir istorijos apie vandens sienas, atsirandančias tarsi iš niekur – per aukštas, per stačias ir per staigias, kad tilptų į įprastą, tvarkingą vandenyno vaizdą. Nors tai nėra fantastinio kino vaizdiniai, Žemės sąlygomis tokios bangos vis tiek atrodo stulbinamai.

    Jūrininkų „legendos“ buvo patvirtintos ir anksčiau, tačiau palydovai pakeitė stebėjimų mastą

    Svarbiausia detalė – palydovai pirmą kartą neįrodė, kad išskirtinės, vadinamosios „bangos pabaisos“, egzistuoja. Lemiamas lūžis įvyko 1995 m. sausio 1 d., kai Draupner platformoje Šiaurės jūroje lazerinis prietaisas užfiksavo 25,6 metro aukščio bangą, nors vadinamasis reikšmingas bangavimas tuo metu siekė beveik 12 metrų. Šis matavimas užbaigė laikotarpį, kai jūrininkų pasakojimai dažnai būdavo nurašomi kaip perdėjimas: paaiškėjo, kad vandenynas iš tiesų gali „iškelti“ pavienes bangas, akivaizdžiai didesnes, nei leistų tikėtis įprastos jūros būklės statistika.

    Naujiena slypi kitur. Dabartinės palydovinės sistemos leidžia matyti ne vieną platformą, vieną laivą ar vieną tašką žemėlapyje, o ištisus bangavimo laukus, besidriekiančius tūkstančius kilometrų. Tai esminė permaina, nes net ir pati didžiausia banga nėra atsitiktinis „monstras“, atsirandantis tuščioje vietoje. Ji visada yra konkretaus energijos pasiskirstymo, bangų krypčių, ilgių ir atmosferos sąlygų rezultatas. Palydovai pagaliau suteikė galimybę šį vaizdą pamatyti tokiu mastu, kokio anksčiau paprasčiausiai neturėjome.

    Ką virš Ramiojo vandenyno iš tiesų pamatė SWOT?

    Daugiausia dėmesio pastaraisiais mėnesiais sulaukė misijos SWOT (Surface Water and Ocean Topography) duomenys. Tai bendras „NASA“ ir „CNES“ projektas, kurį taip pat remia „CSA“ ir „UKSA“. Misijos tikslas – itin tiksliai matuoti vandens paviršiaus aukštį Žemėje.

    Palydovas paleistas 2022 m. gruodį, o 2024 m. pradėti plačiau skelbti ir aprašyti pirmieji reikšmingesni okeanografiniai ir hidrologiniai duomenų rinkiniai. Esminis skirtumas tas, kad SWOT neapsiriboja vien matavimu tiesiai po savimi, kaip daugelis ankstesnių sprendimų: naudodamas instrumentą KaRIn, jis stebi gerokai platesnę juostą ir fiksuoja paviršiaus detales didesniu tikslumu.

    Būtent šie matavimai leido išsamiau analizuoti 2024 m. gruodžio 21 d. šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje įsisiautusį štormą Eddie. Remiantis „ESA“ ir „AVISO“ medžiaga, pagal vidutinį bangų aukštį tai galėjo būti stipriausias pastarojo dešimtmečio štormas, o analizė parodė rekordinę didžiausios bangos reikšmę – maždaug 19,7–20,2 metro. Kai kuriuose apžvalginiuose šaltiniuose minima ir dar didesnė, iki 35 metrų siekusi banga.

    Ne mažiau įdomu tai, kad tyrėjai vėliau stebėjo, kaip štormo sukelta energija sklido maždaug 24 tūkst. kilometrų atstumu iki tropinio Atlanto. Taip vandenynas tarsi „pernešė informaciją“ apie audrą gerokai toliau nei jos gimimo vieta.

    Kas yra išskirtinė banga?

    Dažniausiai laikoma, kad išskirtinė banga yra tokia, kurios aukštis viršija bent dvigubą reikšmingo bangavimo aukštį. Reikšmingas bangavimas nėra viena konkreti banga – tai parametras, apibūdinantis vidutinį aukščiausio trečdalio bangų dydį tam tikroje jūros būklėje. Todėl iškart matyti, kiek smarkiai išskirtinė banga „iškrenta“ iš aplinkos. Jei reikšmingas bangavimas siekia apie 12 metrų, riba, nuo kurios banga laikoma išskirtine, tampa itin pavojinga.

    Ilgą laiką tokios bangos atrodė įtartinos ir dėl supaprastinto požiūrio į vandenyno bangas. Buvo tikimasi, kad jų aukščiai pasiskirsto pagal gana nuspėjamą statistiką: labai didelės bangos pasitaiko, tačiau neturėtų taip ryškiai iššokti virš likusio bangavimo. Problema ta, kad realus vandenynas nėra „tvarkingas“ – jame veikia skirtingos bangų sistemos, kryptingumas, nelineariniai procesai, o energija pasiskirsto ne visada taip, kaip norėtų teoriniai modeliai.

    Svarbių įžvalgų pateikė ir 2025 m. paskelbta analizė, paremta Ekofisk platformos Šiaurės jūroje duomenimis. Mokslininkai išnagrinėjo 27 505 pusvalandžio trukmės jūros būklės įrašus iš 2003–2020 m., naudodami didelio dažnio lazerinius matavimus. Išvados susilpnino vieną populiariausių hipotezių, kad pagrindinis „kaltininkas“ yra moduliacinis nestabilumas. Vietoje to pabrėžta antros eilės nelinearinių efektų svarba: jie aštrina bangų keteras ir „seklina“ įdubas, todėl sustiprina įprastą, konstruktyvų energijos susidėjimą.

    Paprasčiau tariant, išskirtinė banga nebūtinai yra „magija“ ar reiškinys, laužantis fizikos dėsnius. Ji gali susiformuoti tuomet, kai keli įprasti mechanizmai sutampa ypač nepalankiu metu: bangos įgauna tinkamą formą, energija susitelkia palankioje fazėje, ir galutinis rezultatas tampa vandens siena, gerokai didesne už ką tik buvusią „normą“. Todėl laivo įgulai gali atrodyti, kad banga atsirado iš niekur, nors realiai ji yra proceso, vykusio platesniame bangavimo lauke, pabaiga.

    Įdomiausia, kad nors išskirtinės bangos seniai nebėra vien legendos, jos vis dar nėra reiškinys, kurį galėtume patikimai prognozuoti iš anksto su pakankama laiko atsarga.

  • Hooverio užtvankoje vanduo ima kilti aukštyn: stulbinantis vaizdas turi paprastą paaiškinimą

    Hooverio užtvankoje vanduo ima kilti aukštyn: stulbinantis vaizdas turi paprastą paaiškinimą

    Yra vietų, kurios atrodo per didelės, per triukšmingos ir per įspūdingos, kad joms dar reikėtų interneto triukų. Hooverio užtvanka Kolorado upėje, Juodajame kanjone, pastatyta 1931–1936 metais, akivaizdžiai priklauso būtent tokioms. Prie jos žmogus pirmiausia pamato betoną, bedugnę ir konstrukcijos mastą, o tik po akimirkos prisimena, kad tai sukurta ne grožėtis, o suvaldyti upę, kaupti vandenį ir gaminti energiją.

    Užtvanka siekia apie 221,4 metro aukštį, o jos viršaus plotis – beveik 380 metrų. Galbūt todėl bet kuris vaizdo įrašas, bandantis šį inžinerinį milžiną parodyti iš netikėtos perspektyvos, taip greitai sužadina vaizduotę.

    Tai ne vanduo, tekantis į viršų – tai oras, laimintis prieš vandens lašelius

    Svarbiausia – Hooverio užtvanka staiga neatšaukia fizikos dėsnių. Vaizduose matomas reiškinys dažniausiai pasireiškia dienomis, kai pučia labai stiprus vėjas: oro srautas Juodajame kanjone gali viršyti 80 km/val. Tokiomis sąlygomis vanduo, išlietas nuo krašto, beveik akimirksniu suyra į smulkias daleles – lašelius ir dulksną. Tuomet tai jau nebėra vientisa srovė, kuri paklūsta įprastam kritimui, o veikiau lengvas „aerozolis“, kurį oro judėjimas gali veikti itin efektyviai.

    Būtent todėl triukas atrodo toks įspūdingas. Čia nematome jokios gravitacijos anomalijos – tai situacija, kai aerodinaminė varža ir vietiniai kylantieji oro srautai yra pakankamai stiprūs, kad „pagautų“ smulkiais lašeliais virtusį vandenį. Jei lašelis turi menką masę ir patenka į zoną, kur oras kyla į viršų arba atstumia jį nuo sienos, vizualiai gali pasirodyti, kad vanduo krenta „ne ta kryptimi, kuria turėtų“.

    Reikšmę turi ir pati užtvankos forma. Didžiulė siena ir vieta siaurame kanjone lemia, kad oras čia elgiasi visai kitaip nei paprastoje apžvalgos aikštelėje. Oro masės nukreipiamos, suspaudžiamos ir nukrypsta dėl reljefo bei pačios konstrukcijos. Prie to prisideda ir įkaitęs betonas bei kanjono geometrija, todėl vietinės sąlygos gali tapti itin specifinės.

    Dar viena detalė, kuri dažnai pasimeta virusiniuose įrašuose: kai kas nors tiesiog išpila vandenį nuo krašto ir pamato, kad jis grįžta dulksna, tai neturi nieko bendra su įprastu užtvankos darbu potvynių metu. Oficialiai Hooverio užtvanka neturi išleisti vandens per viršų. Tam skirti specialūs angų mazgai, įrengti maždaug 8,2 metro žemiau viršaus, kurie gali praleisti apie 5660 kubinių metrų vandens per sekundę.

  • Neįtikėtinas 130 proc. proveržis saulės energetikoje? Atskleista, kas iš tiesų įvyko laboratorijoje

    Neįtikėtinas 130 proc. proveržis saulės energetikoje? Atskleista, kas iš tiesų įvyko laboratorijoje

    Pačiame šviesos pavertimo elektra centre vis dar slypi reiškinių, kurių neįmanoma sutalpinti į paprastą schemą „fotonas pataiko, elektronas pajuda, teka srovė“. Tai primena naujausias Kyushu universiteto ir „Johannes Gutenberg University Mainz“ mokslininkų darbas. Vis dėlto aplink jį greitai atsirado supaprastinta interpretacija, esą tyrėjai tiesiog sukūrė saulės elementą, kurio efektyvumas siekia 130 proc. Realybė – kur kas įdomesnė.

    Tyrimas 2026 m. kovo 25 d. publikuotas Journal of the American Chemical Society. Jis dar kartą parodo, kad būtina aiškiai atskirti laboratorinį rezultatą nuo realaus saulės elemento, kurį būtų galima įmontuoti į fotovoltinį modulį, naudingumo.

    Tai nėra saulės panelė, kurios efektyvumas siekia 130 proc.

    Svarbiausia pasakyti iš karto: mokslininkai neparodė paruošto saulės elemento, kuris 130 proc. krintančios šviesos energijos paverstų naudinga elektros energija. Komunikacijoje vartojamas terminas apie 130 proc. „energy conversion efficiency“ gali klaidinti, nes vėliau patikslinama, jog kalbama apie maždaug 130 proc. kvantinę išeigą (angl. quantum yield) – t. y. santykį tarp gautų sužadinimų skaičiaus ir sugertų fotonų skaičiaus.

    Praktine prasme tai reiškia, kad tiriamoje sistemoje pavyko gauti apie 1,3 sužadinto molibdeno komplekso kiekvienam sugertam fotonui. Skamba įspūdingai ir iš tiesų yra reikšminga, tačiau tai apibūdina konkretų fotofizikinį reiškinį medžiagoje, o ne galutinį fotovoltinio modulio naudingumą. Tai panašu į situaciją, kai apie naujo variklio proveržį būtų skelbiama vien dėl to, kad bandymų stende pavyko pagerinti degimą viename cilindre, dar nesukūrus viso automobilio.

    Iš kur apskritai atsiranda „fotovoltikos limitas“?

    Klasikinis, vienos sandūros saulės elementas turi gerai žinomą teorinį apribojimą, vadinamą Shockley–Queisser riba. Paprastai tariant, dalis Saulės fotonų turi per mažai energijos, kad apskritai sužadintų krūvininkus, o kita dalis – per daug, todėl energijos perteklius prarandamas šilumos pavidalu. Vienos sandūros elementams teorinė riba siekia apie 33,7 proc., todėl jau daugelį metų daug dėmesio skiriama idėjoms, kurios mažina termalizacijos nuostolius arba leidžia efektyviau „padalyti“ šviesos spektrą.

    Čia ir atsiranda pirmasis nesutapimas su sensacingomis antraštėmis. Shockley–Queisser riba nėra „absoliutus fotovoltikos lubų“ aukštis – ji taikoma klasikiniams vienos sandūros elementams. Tandeminiai ir daugiasandūriai sprendimai jau seniai laikomi keliu, leidžiančiu šią ribą viršyti, o laboratorijoje tokios konstrukcijos jau demonstruoja reikšmingai didesnį naudingumą nei vienos sandūros teorinis maksimumas. Kitaip tariant, naujasis darbas nepaneigia gamtos dėsnių – jis įsilieja į platesnes pastangas išradingiau apeiti vieno absorberio apribojimus.

    Koks reiškinys čia svarbiausias?

    Eksperimento esmė – reiškinys, vadinamas singlet fission. Tai procesas, kai vienas didelės energijos sužadintas singletinis būvis gali skilti į du mažesnės energijos tripletinius būvius. Fotovoltikai tai skamba kaip itin patraukli idėja: vietoj to, kad didelės energijos fotono perteklius būtų „iššvaistytas“ šiluma, mėginama jį paversti dviem naudingais sužadinimais. Idealiu atveju tai leistų gauti daugiau krūvininkų nei klasikiniame scenarijuje „vienas fotonas – vienas sužadinimas“.

    Pats singlet fission nėra naujiena – žinoma, kad taip gali elgtis, pavyzdžiui, tetracenas. Tačiau ilgą laiką problema būdavo tai, kas vyksta toliau: papildomus sužadinimus reikia realiai „pagauti“ ir prasmingai panaudoti, kol energija nepasišalina kitais kanalais. Naujojo darbo autoriai išskiria konkretų trukdį – konkuruojantį FRET mechanizmą (rezonansinį Förster energijos pernašą), kuris gali „perimti“ energiją anksčiau, nei ji išgaunama pageidaujama forma.

    Ką tiksliai padarė Japonijos ir Vokietijos mokslininkai?

    Tyrėjų komanda sujungė tetracenu paremtą medžiagą su molibdeno kompleksu, veikiančiu kaip vadinamasis spin-flip emitter. Būtent šis komponentas yra esminis, nes jis veikia kaip selektyvus tripletinės energijos akceptorius. Tinkamai suderinus energijos lygius, pavyko sumažinti nuostolius dėl FRET ir parodyti, kad sužadinimus, atsirandančius po singlet fission, galima surinkti efektyviau. Šis žingsnis ir yra pagrindinė naujovė bei moksliškai įdomiausia darbo dalis.

    Svarbu ir tai, kad galutinis rezultatas gautas tirpale, o ne paruoštame kietajame saulės elemente. Patys autoriai aiškiai nurodo, jog tai yra atvejo analizės etapas, po kurio tik vėliau bus bandoma perkelti abi medžiagas į kietą būseną ir integruoti į realų fotovoltinį įrenginį. Tai reikšminga, nes fotovoltikos technologijų istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai laboratorijoje įspūdingai atrodę reiškiniai vėliau susidurdavo su sąsajų (interfeisų) problemomis, stabilumo, mastelio didinimo ir gamybos kaštų realybe.

    Taigi, kas iš tiesų įvyko? Mokslininkai pademonstravo naują selektyvaus „padaugintų“ sužadinimų surinkimo būdą, kuris ateityje potencialiai galėtų padėti saulės elementams peržengti klasikinius vienos sandūros apribojimus. Be to, autoriai šios chemijos galimybes mato plačiau nei vien saulės panelėse: minimi ir LED sprendimai, ir kvantinės technologijos, nes efektyvus energijos pernašos valdymas bei sukinio būsenų kontrolė molekuliniuose dariniuose aktuali ne tik fotovoltikos sričiai.

    Šaltiniai: Kyushu universitetas; Journal of the American Chemical Society; „EurekAlert“; „National Laboratory of the Rockies“.

  • Marsas jau duoda derlių: mokslininkai iš Marso dulkių išaugino valgomas žoles – kas toliau?

    Marsas jau duoda derlių: mokslininkai iš Marso dulkių išaugino valgomas žoles – kas toliau?

    Kiekvienas, prisimenantis romaną ar jo ekranizaciją „Marsietis“, žino: užauginti ką nors Marse būtų milžiniškas iššūkis. Vis dėlto atskyrus fantastiką nuo mokslo, tyrėjai žengė svarbų žingsnį, galintį padidinti tikimybę, kad ateityje marso žemdirbystė taps realesnė.

    Iš šalies Marso ūkininkavimas gali atrodyti paprastas: pasiimi sėklų, pastatai šiltnamį ir lauki, kol kas nors sudygs. Tačiau realiose diskusijose apie Raudonosios planetos kolonizaciją didžiausia problema dažnai nėra pačios augalų sėklos. Kur kas sudėtingiau sukurti visą gyvybės apytakos sistemą ten, kur nėra įprasto dirvožemio, lengvai prieinamų trąšų ir galimybės nuolat patogiai atsivežti viską iš Žemės.

    Todėl naujas Brėmeno mokslininkų tyrimas įdomus ne tuo, kad „augalas pasodintas į Marso smėlį ir kažkaip išgyveno“. Esmė – bandymas sukurti biologinį aplinkkelį: sistemą, kuri pirmiausia pasitelkia mikroorganizmus vietiniams ištekliams apdoroti, o tik tada šį rezultatą paverčia naudingu augalų auginimui.

    Auginti augalus Marse sudėtinga, bet ne neįmanoma

    Marsą gaubia atmosfera, kurioje dominuoja anglies dioksidas – pagal NASA duomenis, jis sudaro apie 95,9 proc. jos tūrio. Tuo metu Marso regolite (paviršiaus grunte) yra dalis reikalingų mineralų, tačiau tai dar nereiškia, kad jis tinka žemdirbystei.

    Tyrėjai primena kelias esmines kliūtis: žema maistinių medžiagų biologinė prieiga, šarminis pH, galimai toksiški junginiai (pavyzdžiui, perchloratai) ir itin smulki struktūra. Kitaip tariant, „Marso dulkės“ nėra paruoštas dirvožemis – tai žaliava, kurią dar reikia paversti tinkama augalams.

    Čia į procesą įtraukiamos melsvabakterės (sinicės). Jos turi atlikti patį sunkiausią pradinį darbą: panaudoti anglies dioksidą, gaminti deguonį ir iš regolito „ištraukti“ dalį reikalingų medžiagų. Šiame metode augalai iš karto neauginami Marso dulkėse – pirmiausia auginama sinicių biomasė, naudojant išteklius, kuriuos teoriškai būtų galima gauti arba atkurti vietoje.

    Vėliau ši biomasė anaerobinės fermentacijos būdu paverčiama trąšomis, skirtomis hidroponiniams (be dirvožemio) augalams. Šis tarpinis etapas yra kritinis: jis leidžia „negyvą“ mineralinę aplinką ir laboratorijoje išaugintą biomasę paversti augalams prieinama forma.

    Tyrimas daugiausia dėmesio skyrė būtent šiam tarpiniam etapui – mokslininkai analizavo, kaip rezultatą veikia biomasės paruošimas, darbo temperatūra ir substrato koncentracija. Galiausiai iš 1 gramo sausos sinicių masės buvo gauta 27 gramai šviežios, valgomos vandens lęšio (Lemna genties) biomasės.

    Tai svarbus įrodymas, kad visa grandinė iš tiesų veikė: nuo mikroorganizmų, per fermentaciją, iki realiai užauginto valgomo augalo. Kitaip tariant, procesas neapsiribojo vien „chemija mėgintuvėlyje“ – jis pasiekė praktišką, apčiuopiamą rezultatą.

    Vis dėlto pasirinktas augalas – vandens lęšis – nėra pomidoras, bulvė ar kviečiai. Tai greitai augantis organizmas, patogus eksperimentams ir seniai svarstomas kaip didelio našumo maisto sistemų kandidatas. Dėl to rezultatas yra vertingas moksliškai, tačiau jo nereikėtų automatiškai laikyti galutiniu atsakymu į klausimą, kaip atrodys pilnavertė Marso žemdirbystė.

    Įdomiausia gali būti ne pats maistas, o visa sistema šalia jo

    Anaerobinės fermentacijos metu susidarė ir metanas. Marso sąlygomis tai galėtų tapti papildomu energijos nešikliu arba platesnės išteklių valdymo sistemos dalimi.

    Būtent čia ir atsiskleidžia didžiausia tokio darbo vertė: Marso kolonija neveiks dėl vieno stebuklingo išradimo. Greičiau ją palaikys daugybė tarpusavyje sujungtų, galbūt ne itin įspūdingai atrodančių sprendimų, kurie kartu uždarys medžiagų apytakos ratą. Sinicės gali surišti anglį ir gaminti deguonį, fermentacija – sugrąžinti maistines medžiagas ir pagaminti metaną, o hidroponika – paversti tai valgoma biomase.

    Tačiau entuziazmą verta dozuoti. Tyrimas rėmėsi regolito simuliantu MGS-1, kontroliuojamomis laboratorinėmis sąlygomis ir vieno specifinio augalo hidroponiniu auginimu. Inkubacija 35 °C temperatūroje, darbas laboratorinėje įrangoje ir kruopščiai parengtos fermentacijos sąlygos – tai dar toli nuo sistemos, kuri realybėje turėtų veikti Marso šaltyje, esant žemam slėgiui, veikiant radiacijai ir sprendžiant sudėtingą gyvenamojo modulio logistiką.

    Šį rezultatą tiksliausia vertinti kaip gerai suprojektuotą didesnės dėlionės dalį – kryptingą demonstraciją, kaip vietiniai ištekliai teoriškai galėtų būti įtraukti į ateities gyvybės palaikymo ir maisto gamybos sistemas Marse.

  • Kas nutiktų, jei Žemė nors sekundei nustotų suktis: smūgis, kurio neatlaikytų pasaulis

    Kas nutiktų, jei Žemė nors sekundei nustotų suktis: smūgis, kurio neatlaikytų pasaulis

    Žemė apie savo ašį sukasi maždaug 4,5 mlrd. metų. Ji tai daro be pertraukų – be pauzių ir be „reklaminių intarpų“. Mums šis judėjimas beveik nepastebimas: diena tiesiog virsta naktimi, Saulė patekėja rytuose ir nusileidžia vakaruose. Tačiau nuo Žemės sukimųsi priklauso kone viskas – orai, jūrų lygis, vandenynų srovių struktūra ir net mūsų biologinių laikrodžių veikla.

    Todėl klausimas, kas nutiktų, jei Žemė nustotų suktis nors vienai sekundei, skamba kaip mokslinė fantastika. Ir ne be priežasties: fizikos požiūriu toks scenarijus praktiškai neįmanomas, nes reikėtų energijos, prilygstančios žvaigždžių mastui. Vis dėlto kaip mintinis eksperimentas jis labai pamokantis – parodo, kokia siaura ir tiksli yra stabilumo riba, ant kurios „laikosi“ mūsų planeta.

    Inercija: akimirka, kai viskas nori judėti toliau

    Prieš kalbant apie globalias katastrofas, verta pradėti nuo pagrindų. Esminė sąvoka čia – inercija, aprašoma pirmuoju Niutono dėsniu: jei kūnas juda, jis judės toliau, kol jo nepaveiks išorinė jėga. Žemė sukasi milžinišku greičiu – ties pusiauju jis siekia apie 1600 km per valandą. Mes to nejaučiame, nes judame kartu su planeta: oras, vandenynai, pastatai ir visa, kas yra paviršiuje, dalyvauja tame pačiame judėjime.

    Problema prasidėtų tuo momentu, jei šis judėjimas staiga sustotų. Net jei rotacija būtų nutraukta tik vienai sekundei, viskas, kas nėra tvirtai susieta su litosfera, mėgintų tęsti judėjimą. Tai primintų situaciją automobilyje, kai vairuotojas staigiai stabdo – tik šiuo atveju „stabdis“ būtų visa planeta.

    Oras, vanduo ir įvairūs objektai Žemės paviršiuje būtų „išmesti“ rytų kryptimi. Kinetinė energija akimirksniu virstų griaunamąja jėga, kuri galėtų sušluoti miestus ir visiškai pakeisti kraštovaizdį.

    Viena sekundė ties pusiauju

    Įsivaizduokite, kad stovite ties pusiauju tiksliai tuo momentu, kai Žemės sukimasis sustoja. Prieš akimirką jūsų kūnas judėjo maždaug 1700 km per valandą greičiu. Staigaus „stop“ atveju jis neturėtų priežasties iš karto sustoti. Tokiu greičiu kliūtys – pastatai, medžiai ar net kalnų masyvai – vargiai ką reikštų.

    Atmosfera virstų pasauliniu, viršgarsiniu uraganu, slenkančiu per planetos paviršių, kol trintis ir gravitacija pradėtų jį palaipsniui lėtinti.

    Ne mažiau dramatiškai sureaguotų ir vandenynai. Tai, ką laikome gana ramiomis vandens masėmis, per akimirką taptų chaotišku, didžiuliu greičiu judančiu stichijos srautu, galinčiu sukelti bangas, kurių masto įprastose žemės drebėjimų sukeltose katastrofose net nematome.

    Žemės drebėjimai ir cunamiai be precedento

    Kol atmosfera ir vandenynai „norėtų judėti toliau“, pati Žemė patirtų galingą mechaninį šoką. Planetos pluta nėra vienalytė – ją sudaro tektoninės plokštės, plūduriuojančios ant pusiau skysto mantijos sluoksnio. Staigus rotacijos sustabdymas reikštų drastišką įtempių persiskirstymą visame šiame mechanizme.

    Pasekmės galėtų būti milžiniško masto žemės drebėjimai, kokių žmonija nėra patyrusi, ir ugnikalnių išsiveržimai regionuose, kurie iki šiol laikyti stabiliais. Uolienų masės judėtų, sistema bandytų prisitaikyti prie naujo jėgų pasiskirstymo. Labiausiai apkrautose zonose pluta galėtų iš dalies suminkštėti, o kai kur – net pradėti lydytis.

    Ypač įspūdingai sureaguotų vandenynai. Šiandien ties pusiauju vanduo yra kiek toliau nuo Žemės centro, nes jį veikia išcentrinė jėga. Sustojus sukimui, ši jėga iškart dingtų, o vandens masės pradėtų slinkti link ašigalių. Net jei sustojimas truktų tik sekundę, vandens judėjimas nesustotų vien todėl, kad rotacija vėl „įsijungė“. Cunamiai galėtų įsiveržti šimtus, o kai kuriais scenarijais – net tūkstančius kilometrų į žemynų gilumą.

    Klimatas ir atmosfera: tvarka subyra

    Žemės sukimasis lemia ne tik dienos ir nakties kaitą, bet ir globalią atmosferos bei vandenynų cirkuliacijos tvarką. Dėl jo veikia Koriolio efektas, kreipiantis oro ir vandens masių judėjimą – taip formuojasi pasatai, ciklonai ir palyginti stabilios klimato zonos. Be rotacijos ši sistema iš esmės subyrėtų.

    Vietoje įprastų srautų atsirastų atmosferos chaosas: milžiniškos audros klajotų po planetą, bandydamos rasti naują energinę pusiausvyrą. Tačiau nėra garantijos, kad toks stabilus išsidėstymas apskritai susiformuotų.

    Cirkuliacijos pokyčiai reikštų ir radikalias klimato permainas. Temperatūrų skirtumai tarp Saulės apšviestų ir tamsoje esančių regionų taptų ekstremalūs: tropikai įkaistų iki daugeliui organizmų mirtinų ribų, o poliarinės sritys panirotų į dar gilesnį šaltį.

    Diena ir naktis be įprasto ritmo

    Jei Žemė nustotų suktis, išnyktų mums pažįstamas 24 valandų dienos ir nakties ciklas. Trumpas, vienos sekundės sustojimas šio ritmo nespėtų pakeisti visam laikui. Tačiau jei rotacijos nebūtų ilgiau, vienas „dienos“ ciklas truktų tiek, kiek Žemei reikia apskrieti Saulę – apie pusę metų.

    Viena planetos pusė mėnesiais būtų apšviesta ir stipriai įkaistų, kita tuo pačiu metu skęstų ledinėje tamsoje. Tokios sąlygos sunaikintų mums žinomas orų sistemas ir stipriai suardytų biosferą – daugeliui rūšių prisitaikyti tiesiog nebūtų realių galimybių.

    Magnetinis laukas: tylus sargas

    Nors vienos sekundės sustojimas magnetinio lauko iš karto neišjungtų, Žemės rotacija yra svarbi jo ilgalaikiam palaikymui. Magnetinis laukas susidaro dėl skysto geležies judėjimo Žemės branduolyje. Būtent jis saugo mus nuo Saulės vėjo ir kosminės spinduliuotės.

    Be rotacijos planetinis „dinamas“ palaipsniui silptų. Ilguoju laikotarpiu Žemė taptų jautresnė atmosferos nykimui – panašiai kaip Marsas, kuris, silpstant magnetiniam laukui, prarado didelę dalį kadaise tankesnės atmosferos.

    Pasaulio pabaiga, kokią pažįstame

    Nors Žemės sustojimas vienai sekundei tėra teorinis scenarijus, šis mintinis eksperimentas aiškiai parodo, kaip giliai planetos sukimasis persmelkia mūsų egzistenciją – nuo procesų ląstelėse iki orų, klimato ir žemynų geologijos.

    Žemės rotacija nėra tik fonas. Tai viena pagrindinių sąlygų, kad pasaulis atrodytų taip, kaip jį pažįstame. Net trumpas sutrikimas galėtų paleisti pokyčių grandinę, kurios pasekmės reikštų mums įprasto pasaulio pabaigą.

  • Po 1300 metų senumo gulinčiu Buda Tailande rado lobį: 33 aukso ir sidabro dirbiniai

    Po 1300 metų senumo gulinčiu Buda Tailande rado lobį: 33 aukso ir sidabro dirbiniai

    Per įprastus konservavimo darbus Wat Thammachak Sema Ram šventykloje Tailande įvyko atradimas, kuris nustebino net patyrusius specialistus. Darbininkai, įrenginėję drenažo sistemą aplink maždaug 1300 metų senumo monumentalią gulinčio Budos skulptūrą, po jos pagrindu aptiko senovinį depozitą su vertingais artefaktais. Iš pradžių planuotas techninis kasimas greitai virto reikšmingu istoriniu ir kultūriniu radiniu.

    Atsitiktinis radinys konservavimo darbų metu

    Radinių vieta buvo daugiau nei metro gylyje. Keraminiame inde rasti 33 daiktai, pagaminti iš aukso, sidabro ir bronzos. Tarp jų – žiedai, auskarai ir kiti papuošalai, būdingi Dvaravati laikotarpiui, siejamam su ankstyvaisiais Pietryčių Azijos viduramžiais. Tyrėjų teigimu, dirbinių stilius ir gamybos technika rodo aukštą amatininkystės lygį ir tuometės meninės kultūros brandą.

    Tačiau tuo atradimai nesibaigė. Vykdant tolesnius archeologinius darbus aptikta ir daugiau objektų, įskaitant plonas metalines plokšteles, dekoruotas repusavimo technika – ornamentas išgaunamas kalant iš kitos pusės. Vienoje auksinėje plokštelėje pavaizduotas mokytojo pozoje sėdintis Buda, atpažįstamas iš ikonografinių bruožų: spiralinių plaukų sruogų, pailgintų ausų ir aureolės aplink galvą. Kita, pagaminta iš alavo ir švino lydinio, vaizduoja stovintį Budą su dviem lydinčiomis figūromis – viena jų gali būti interpretuojama kaip vietinė dievo Brahmos forma.

    Ypatingą tyrėjų dėmesį patraukė ir prie skulptūros galvos aptiktas metalinių sluoksnių rinkinys, paslėptas molyje ir cemente. Dėl pažeidimų tiksli forma nėra aiški, tačiau radimo vieta leidžia manyti, kad tai galėjo būti ritualinė auka, padėta šventyklos statybos metu arba vėlesniu jos naudojimo laikotarpiu. Tokios praktikos senosiose budistinėse kultūrose buvo paplitusios ir turėjo simboliškai pašventinti garbinimo vietą.

    Vienas seniausių tokio tipo paminklų šalyje

    Pati skulptūra, po kuria aptiktas depozitas, laikoma viena seniausių ir ilgiausių Tailande. Maždaug 13 metrų ilgio kūrinys, manoma, sukurtas VII amžiuje ir yra išskirtinis ankstyvosios regiono budistinės dailės pavyzdys. Naujas radinys dar kartą patvirtina šios vietos svarbą kaip reikšmingo religinio ir meninio centro Dvaravati epochoje, kai budizmas turėjo esminę įtaką formuojantis vietinėms tradicijoms ir kultūrinei tapatybei.

    Rasti artefaktai perduoti Phimai nacionaliniam muziejui, kur šiuo metu konservuojami ir detaliai analizuojami. Ekspertai tikisi, kad tolesni tyrimai padės geriau suprasti ir šių daiktų paskirtį, ir religinį bei socialinį kontekstą, kuriame jie atsirado. Jau dabar aišku, kad atradimas bus svarbus nagrinėjant budistinės dailės raidą Pietryčių Azijoje ir taps vertingu daugiau nei tūkstantmečio senumo dvasinio gyvenimo liudijimu.

    Šaltinis: Tailando Dailiųjų menų departamentas.

  • Šokiruojantis radinys Arktyje: mokslininkai lede aptiko mikroplastiko pėdsakus

    Šokiruojantis radinys Arktyje: mokslininkai lede aptiko mikroplastiko pėdsakus

    Užšalęs Arkties pasaulis ilgą laiką atrodė kaip paskutinis nepaliestos gamtos bastionas. Tačiau net ir į ten pasiekė žmogaus veiklos pėdsakai – mikroplastikas.

    Dvi savaites trukusios ekspedicijos metu „Vermont State University“ ir „Castleton University“ mokslininkai vyko į Cambridge Bay – Arkties Kanados teritoriją ties Arkties vandenyno ir Arkties archipelago sandūra. Ši vieta laikoma viena labiausiai izoliuotų Žemėje, toli nuo pramonės ir intensyvios žmogaus veiklos. Vis dėlto būtent ten tyrėjai aptiko tai, ko nesitikėjo.

    Vykdant projektą DRACO (Dynamic Research of Arctic Cryospheric Organisms) buvo tiriami mikroorganizmai, gyvenantys lede, sniege ir amžinajame įšale. Gręžiant mėginius atokiose ledyno vietose, ledo struktūroje buvo pastebėta mikroskopinių pluoštelių ir plastiko fragmentų.

    Tyrimų daliai, susijusiai su mikroplastiku, vadovaujantis prof. Andrew Vermilyea pabrėžia:

    „Plastikui yrant, jo smulkios dalelės gali būti pernešamos vandenyno srovių, atmosferos cirkuliacijos ir net kritulių“, – pažymi mokslininkas.

    Mikroplastikas Arktyje – bloga žinia visiems

    Mikroplastikas yra lengvas ir itin patvarus, todėl gali sklandyti ore, būti nunešamas vėjo, o vėliau kartu su lietumi ar sniegu nusėsti tūkstančius kilometrų nuo taršos šaltinio. Tai reiškia, kad Europoje ar Azijoje išmesta plastikinė pakuotė po kelerių metų gali atsidurti Arkties lede – susmulkėjusi, bet vis dar išlikusi.

    Pats reiškinys nėra naujas, tačiau vis labiau stebina jo mastas. Dar prieš dešimtmetį buvo manoma, kad poliariniai regionai didžiąja dalimi yra apsaugoti nuo tokios taršos. Šiandien vis daugiau ekspedicijų, įskaitant tyrimus Grenlandijoje ir Špicbergene, patvirtina mikroplastikų buvimą sniege ir paviršiniuose vandenyse. „Vermont State University“ komandos atradimas papildo bendrą išvadą: praktiškai nebeliko Žemėje vietos, kur nebūtų plastiko pėdsakų.

    Mikroplastiko aptikimas lede – tik problemos pradžia. Tirpstant ledo dangai, dalelės patenka į vandenyną, kur jas gali praryti planktonas ir smulkūs vėžiagyviai – Arkties mitybos grandinės pagrindas. Vėliau mikroplastikas kaupiasi žuvų, jūros paukščių ir net žinduolių, tokių kaip ruoniai ar banginiai, organizmuose.

    Pastarųjų metų tyrimai taip pat rodo, kad mikroplastiko dalelės geba prisitraukti kitas toksiškas medžiagas – pavyzdžiui, sunkiuosius metalus ar organinius junginius – ir veikti kaip savotiški cheminių teršalų „nešėjai“ aplinkoje. Dėl to tarša gali lengviau patekti į gyvų organizmų audinius ir netiesiogiai pasiekti žmogų.

    Mokslininkams tai dar vienas įrodymas, kad mikroplastikas nėra vien aplinkosaugos klausimas – tai ir sveikatos problema, kurios pasekmes dar tik pradedame suprasti. Mikroskopinių plastiko dalelių jau aptikta žmogaus kraujyje, plaučiuose ir placentoje; jos siejamos su uždegiminėmis reakcijomis bei oksidaciniu stresu ląstelėse.

    DRACO komanda neapsiriboja vien atradimo fiksavimu. Tyrimų tikslas – sudaryti mikroplastiko pernašos poliariniuose regionuose žemėlapį ir geriau suprasti, kaip šie teršalai juda globaliame cikle. Projekte dalyvaujantys studentai taip pat kuria naujus plastiko dalelių identifikavimo metodus dirvožemio ir vandens mėginiuose, pasitelkdami spektroskopiją ir fluorescenciją.

    Kaip pabrėžia tyrėjai, problema slypi ne tik plastiko kiekyje, bet ir jo „nemirtingume“. Plastikas neišnyksta – jis skyla į vis smulkesnes daleles, kurios tampa nematomos plika akimi, tačiau vis labiau paplinta biosferoje.

    Nors Arktis atrodo tolima, šių tyrimų išvados aktualios visiems. Mikroplastikų randama ir Europos šalių upėse, Baltijos jūroje bei dirvožemyje. Ekspertai akcentuoja, kad realiausia strategija mažinti šią taršą – mažinti vienkartinio plastiko gamybą ir naudojimą, stiprinti perdirbimo sistemas, plėtoti biodegraduojamas alternatyvas ir keisti kasdienius vartojimo įpročius.

    Net paprasti sprendimai – daugkartinis puodelis, medžiaginis maišelis ar perdirbto plastiko pakuotė – gali turėti reikšmės ne tik miestų aplinkai, bet ir vietoms, kurios dar visai neseniai atrodė nepasiekiamos žmogaus poveikiui.