Category: Mokslas

Marsas turi keistą talentą kurstyti žmonių vaizduotę. Pakanka vienos uolos su neįprastai lygiu šlaitu ar šešėlio, krintančio tinkamu kampu, ir internete tuoj pat pradeda sklisti istorijos apie griuvėsius, monumentus bei senovinės civilizacijos pėdsakus. Šį kartą dėmesio centre atsidūrė formacija Candor Chasma regione – milžiniškos Valles Marineris kanjonų sistemos dalyje. Iš kai kurių rakursų ji primena egiptietišką piramidę.

Pati formacija, vadinama Candor Tetrahedron, nėra naujas pastarųjų dienų atradimas. Šios vietovės nuotraukos internete cirkuliuoja jau ne vienerius metus, o „NASA“ dar XXI amžiaus pradžioje Candor Chasma pristatė kaip teritoriją, kur sluoksniuotos uolienos buvo intensyviai formuojamos erozijos, vėjo ir medžiagos slinkimo šlaitais.

Žmogaus smegenys turi vieną itin stiprią savybę – jos puikiai atpažįsta pažįstamus raštus net ten, kur gamta tėra palikusi atsitiktinį linijų, šešėlių ir briaunų derinį. Dėl to Marsas nuolat „pagamina“ ne tik tariamas piramides, bet ir veidus, lokius, šalmus, duris bei visą galeriją kosminių optinių apgaulių.

Skała atrodo geometriška, nes geologija taip pat „moka“ išgauti aštrias formas

Candor Tetrahedron stūkso Candor Chasma – viename iš kanjonų, priklausančių Valles Marineris, didžiausiai žinomai kanjonų sistemai Saulės sistemoje. Tai kraštovaizdis, kur labai ilgą laiką veikė erozija, nuošliaužos, vėjas ir procesai, susiję su vis naujų uolienų sluoksnių atsidengimu. „NASA“ dar 2002 metais šį regioną aprašė kaip vietą, kur sluoksniuota medžiaga buvo smarkiai „išskobta“ įvairių erozinių mechanizmų.

Formacijos skersmuo siekia apie 290 metrų, o aukštis – maždaug 145 metrus. Tokio mastelio pakanka, kad nuotraukose ji atrodytų monumentaliai, tačiau aplinkoje tai tėra viena iš daugelio izoliuotų kalvų ir atsparesnių uolienų likučių, išlikusių tuomet, kai aplinkinės struktūros palaipsniui buvo ardytos Marso sąlygų. Pažvelgus atidžiau, šlaitai nėra idealiai taisyklingi, o trys „sienos“ neturi vienodų proporcijų.

Būtent čia romantiška istorija apie Marso statytojus ima byrėti. Gamtai nereikia kurti tobulai reguliarių objektų, kad žmogaus akis juos palaikytų pažįstamais. Pakanka kelių ryškesnių briaunų, trikampio kontūro ir tinkamo apšvietimo – visa kita „užpildo“ mūsų vaizduotė. Geologija šiuo požiūriu kartais atrodo stebėtinai išradinga ir sugeba suformuoti figūras, kurios primena žmogaus sukurtas.

Marsas šį triuką rodo jau seniai

Tai ne pirmas kartas, kai Raudonoji planeta žmonėms pakiša vaizdą, atrodantį pernelyg pažįstamai. Garsiausias pavyzdys – vadinamasis „veidas Marse“ Cydonia regione. Kai pasirodė geresnės raiškos „Mars Express“ nuotraukos, „ESA“ aiškiai parodė, kad paslaptingas veidas tebuvo perspektyvos, apšvietimo ir reljefo derinio efektas. Tai kone vadovėlinis atvejis, kaip vaizdo grūdėtumas ir žemas šviesos kritimo kampas gali sukurti sensaciją.

Panašiai gimė ir vėlesni virusiniai „atradimai“ – „meškos veidas“, „šalmas“, „durys“ ir kiti keistai atrodantys objektai, kurie atidesnės analizės metu sugrįždavo į savo įprastą, geologinį paaiškinimą. Tai nereiškia, kad Marsas nuobodus – priešingai. Planeta tokia turtinga reljefo formų, nuogulų, lūžių ir senųjų procesų pėdsakų, kad lengvai sukuria vaizdus, kurie atrodo kone pasakojantys istorijas. Tačiau dažniausiai tos istorijos labiau pasakoja apie mus, o ne apie pačią planetą.

Paradoksalu, bet kuo daugiau turime nuotraukų ir kuo jos kokybiškesnės, tuo rečiau jos sustiprina teorijas apie dirbtinę tokių objektų kilmę. Dažniausiai nutinka priešingai: didėjant raiškai dingsta tariamas „idealumas“, o lieka raukšlėta, nelygi, suaižėjusi uoliena. Taip baigėsi „Marso veido“ istorija – panašiai šiandien aiškinama ir „piramidė“.

Didžiausia šios istorijos „herojė“ yra pareidolija. Terminas skamba moksliškai, tačiau reiškinys – kasdienis. Pareidolija reiškia mūsų polinkį atsitiktiniuose dirgikliuose įžvelgti pažįstamus raštus: veidus debesyse, siluetus dėmėse ant sienos ar gyvūnus uolų formose. Marse tai veikia ypač stipriai, nes tenykštis kraštovaizdis yra atšiaurus, kontrastingas, pilnas šešėlių ir pavienių formų, iškylančių iš tuščios erdvės. Kitaip tariant, tai ideali scena žmogaus vaizduotei.

Turbulencija dažniausiai siejama su chaosu, tačiau fizikoje šis chaosas ilgą laiką turėjo, regis, nepajudinamas taisykles. Viena svarbiausių teigė, kad energijos perdavimo kryptis priklauso nuo sistemos matmenų: trimatėse tėkmėse energija keliauja nuo didelių sūkurių prie vis mažesnių, kol galiausiai išsisklaido, o dvimatėse tėkmėse vyksta priešingai – energija „kyla“ į didesnes struktūras.

Ši intuicija, įtvirtinta klasikinėje teorijoje, plėtotoje nuo praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio, ilgai buvo laikoma kone skysčių dinamikos pagrindais. Vis dėlto nauji rezultatai rodo, kad šie pagrindai nėra tokie griežti, kaip manyta.

Tyrėjai sukūrė teorinį modelį ir jį patikrino eksperimentiškai bei skaitmeninėse simuliacijose. Jiems pavyko dvimatėje sistemoje išgauti vadinamąjį tiesioginį energijos srautą – situaciją, kai energija keliauja į mažesnes skales, nors klasikinis vaizdas leistų tikėtis priešingo proceso. Tai nėra menka pataisa detalėse – greičiau smūgis senam įsitikinimui, kad vien tik tėkmės matmeniškumas iš anksto nulemia energijos kaskados kryptį.

Turbulencija ir toliau paklūsta Navjė–Stokso lygtims, tačiau paaiškėjo, kad ją galima kur kas labiau valdyti keičiant sąveikų geometriją, nei buvo manoma dešimtmečius. Paprasčiau tariant, reikšmę turi ne vien tai, kiek energijos perduodama skysčiui, bet ir tai, kaip tarpusavyje „suderintos“ judesio deformacijos ir jį sukeliančios jėgos. Pakeitus šią tarpusavio geometriją, galima pakeisti ir pačios energijos tėkmės kryptį.

Kur teka energija?

Turbulencijoje svarbiausia ne pavienė banga ar vienas sūkurys, o tai, kaip energija perskirstoma tarp skirtingų judėjimo mastelių. Didelės struktūros gali irti į mažesnes, o smulkūs sūkuriai – jungtis į didesnius darinius. Šis energijos „judėjimas per skales“ iš esmės yra visos turbulencijos pasakojimo karkasas. Dėl to fizikai ilgą laiką laikėsi paprasto skirstymo: trys matmenys reiškia kaskadą žemyn, du matmenys – kaskadą aukštyn.

Naujasis darbas rodo, kad kryptis nėra vien „matmeniškumo nuosprendis“. Tyrėjai energijos srautą susiejo su tenzorių, aprašančių ryšį tarp poslinkio ir jėgos sistemoje, geometrija. Nors skamba techniškai, esmę galima nusakyti paprasčiau: svarbu, kokiu kampu ir kokia struktūra tarpusavyje dera judesio deformacija ir ją sukeliantys poveikiai. Keičiant šią tarpusavio sandarą, galima pakeisti net energijos srauto ženklą.

Ilgą laiką turbulencijos tyrimai priminė orų stebėjimą: galima matuoti ir statistiškai prognozuoti, tačiau sunku iš tiesų paveikti patį mechanizmą. Dabar atsiranda prielaida, kad tinkamai suprojektavus sistemą, galima ne tik stebėti, kur teka energija, bet ir daryti įtaką tam, kuria kryptimi ji tekės.

Laboratorija parodė, kad tai ne vien graži teorija

Kad viskas neliktų tik elegantiška matematika, komanda savo idėją patikrino plono elektrolito sluoksnio eksperimente, kur tėkmė buvo varoma elektromagnetiškai. Tai buvo beveik dvimatė tėkmė – tokia, kurioje klasikinė teorija prognozuotų atvirkštinę energijos kaskadą (į didesnes struktūras). Vis dėlto tyrėjai papildomai įrengė tiksliai orientuotą strypų struktūrą, kuri specifiniu būdu trikdė srautą, o judėjimą sekė naudodami skystyje esančias žymimąsias daleles.

Rezultatas buvo aiškus: pakeitus sąveikų geometriją, sistema iš tiesų galėjo pereiti į režimą, kuriame energija keliauja į mažesnes skales. Tai svarbu, nes tokiose situacijose didžiausia rizika – kad nauja koncepcija puikiai veiks teorijoje ar kompiuteriuose, bet „ištirps“ realiame skystyje. Šį kartą tokio neatitikimo nematyti: eksperimentai ir simuliacijos sutapo.

Toks atradimas turi ir grynai intelektualų svorį. Turbulencija seniai laikoma vienu sunkiausiai „prisijaukinamų“ reiškinių klasikinėje fizikoje. Todėl bet koks rezultatas, kuris ne tik tiksliau ją aprašo, bet ir leidžia tikėtis jos pagrindinio mechanizmo valdymo, natūraliai sukelia didelį atgarsį.

Skamba abstrakčiai, bet pasekmės – labai praktiškos

Viena akivaizdžiausių pritaikymo sričių – pakrančių srovės ir taršos pernaša. Tyrėjai svarsto, kad nedidelės fizinės užtvaros galėtų pakeisti didelių pernašos struktūrų elgesį taip, kad būtų galima daryti įtaką nuotekų ar kitų medžiagų sklaidai palei pakrantes. Kitaip tariant, nebūtina „perprojektuoti“ visos jūros, kad subtiliai pakeistumėte, kaip energija organizuoja vandens judėjimą didesniu masteliu.

Antra įdomi kryptis – mikrolygis. Mikrofluidikos sistemose, kur svarbus kiekvienas lašas ir kiekvienas kanalas, kurio plotis tesiekia milimetro dalį, skysčių maišymas dažnai sudėtingas, nes tėkmė būna pernelyg tvarkinga, o klampa slopina sūkurius. Jei vis dėlto įmanoma sukurti savotišką silpną turbulenciją esant mažam Reinoldso skaičiui, tinkamai suderinus jėgas ir poslinkius, atsivertų kelias efektyvesniam reagentų maišymui. Tokiose sistemose maišymo kokybė gali lemti labai daug – nuo diagnostikos iki vaistų gamybos.

Galiausiai tai aktualu ir klimatui bei okeanografijai. Čia kalbama ne apie pažadą, kad vienas naujas modelis išspręs visų klimato prognozių problemas, o apie realesnį tikslą: geriau suprasti, kada ir kodėl energija atmosferoje ar vandenynuose elgiasi ne taip, kaip teigia supaprastintas vaizdas. O sistemose, kuriose itin svarbi impulso, šilumos ir teršalų pernaša, net nedidelis mechanizmo supratimo pagerėjimas gali turėti didelę reikšmę.

Trintis – toks kasdienis reiškinys, kad dažnai atrodo, jog čia nebėra ką atrasti. Kėdė priešinasi stumiama, padanga kimba į asfaltą, degtukas užsidega patrynus. Mokykloje viskas pateikiama itin paprastai: kuo stipriau prispausi paviršius, tuo didesnė bus trintis. Šią tvarką nuo XVII a. pabaigos apibūdina pirmasis Amontonso dėsnis – vienas klasikinių empirinių mechanikos dėsnių.

Vis dėlto naujas tyrimas rodo, kad ši taisyklė nėra tokia universali, kaip ilgą laiką manyta. Konstanco universiteto mokslininkų komanda nagrinėjo trintį magnetinėje sistemoje, kurioje du sluoksniai mechaniškai nesiliečia, tačiau judėjimui vis tiek atsiranda pasipriešinimas. Paaiškėjo, kad didinant „apkrovą“ trintis neauga tolygiai. Vietoj to pasireiškia aiškus pikas: pasipriešinimas didžiausias esant vidutiniams atstumams, o silpnesnis tiek tada, kai sluoksniai yra labai arti, tiek tada, kai jie labiau nutolę.

Šis rezultatas nereiškia, kad kasdienėje aplinkoje staiga nustos galioti mums įprastas trinties vaizdas – batų paduose, stabdžiuose ar stalčiuose. Greičiau tai priminimas, kad fizikoje taisyklės, puikiai veikiančios makromasteliu ir esant mechaniniam kontaktui, gali pradėti „trūkinėti“ specialiose ar mikroskopinėse sistemose. Ypač ten, kur pasipriešinimą lemia ne paviršių sąlytis, o kolektyvinė magnetinių laukų dinamika.

Trintis atsiranda ir be prisilietimo

Šiame eksperimente nebuvo dviejų šiurkščių paviršių, besitrinančių tarsi švitrinis popierius. Tyrėjai dirbo su magnetine sistema, sudaryta iš judančių sukinių (spinų) elementų ir antro magnetinio sluoksnio. Kai vienas sluoksnis slenka kito atžvilgiu, magnetiniai momentai nuolat bando prisitaikyti prie kintančios padėties. Būtent šis nenutrūkstantis persitvarkymas tampa pasipriešinimo šaltiniu. Kitaip tariant, trintis čia kyla ne iš klasikinio kontakto, o iš vidinės magnetinės tvarkos reorganizacijos.

Nors tai skamba tarsi fizikinis triukas, logika paprasta: jei sistema judėdama turi nuolat „perrašinėti“ savo būseną, tam reikia energijos. Ten, kur judėjimas sukelia energijos nuostolius, greitai atsiranda ir reiškinys, kurį suvokiame kaip trintį. Tik šiuo atveju pagrindinį vaidmenį atlieka ne paviršiaus nelygumai, dėvėjimasis ar mikroskopiniai įbrėžimai, o magnetinė „frustracija“ ir kolektyvinis sukinių persitvarkymas.

Įprastas trinties vaizdinys yra grynai mechaninis: kažkas šnypščia ir braižosi į kažką. Čia pasipriešinimas labiau primena žmonių minią siaurame praėjime. Kai erdvės per daug – visi praeina lengvai. Kai viskas itin suspausta – tvarka gali vėl tapti paprastesnė. Tačiau „per vidurį“ atsiranda blogiausias momentas: kiekvienas bando įsitaisyti, trukdo kitiems, ir judėti tampa sunkiausia. Būtent tada fiksuojamas trinties maksimumas.

Senas dėsnis nežlunga, bet nebėra vienintelis

Pirmasis Amontonso dėsnis supaprastintai teigia, kad trinties jėga yra proporcinga prispaudimo jėgai. Kasdienėje mechanikoje tai veikia puikiai, ir nėra požymių, kad dėl šio eksperimento reikėtų perrašyti automobilių stabdžių instrukcijas. Problema atsiranda tada, kai šis dėsnis pradedamas laikyti beveik visur ir visada galiojančiu principu. Nauji rezultatai aiškiai rodo: egzistuoja sistemos, kuriose ryšys tarp „apkrovos“ ir judėjimo pasipriešinimo nėra tiesinis.

Tokio pobūdžio atradimai moksle dažniausiai nereiškia, kad senos teorijos „išmetamos pro langą“. Dažniau jos tiesiog praranda absoliutumo pretenziją: tai, kas atrodė fundamentalus dėsnis, pasirodo esąs labai geras artinys tam tikroms sąlygoms. Už jų ribų ima veikti kita fizika arba ta pati fizika, tik su papildomais „veikėjais“ – šiuo atveju su kolektyvine magnetine dinamika.

Verta prisiminti, kad tai ne pirmas signalas apie klasikinių trinties dėsnių ribotumą. Jau seniai žinoma, kad nanomasteliu trinties elgsena gali skirtis nuo paprasto makroskopinio vaizdo. Šis tyrimas papildo bendrą istoriją nauju, itin ryškiu skyriumi: reiškinys, kuris vadovėliuose dažnai atrodo banalus, vis dažniau atskleidžia subtilią sudėtingų sistemų fiziką.

Daugelį metų technologijos bandė iš gamtos išmokti vieną sudėtingą „triuką“: kaip padaryti, kad paviršius būtų ne pasyvi danga, o gyvas, kintantis ir į aplinką reaguojantis sluoksnis. Aštuonkojai bei sepijos per kelias akimirkas geba ne tik pakeisti spalvą, bet ir odos tekstūrą, todėl ima atrodyti ne kaip atskiras objektas, o kaip aplinkos dalis.

Dabar Stanfordo universiteto inžinieriai pristatė medžiagą, judančią būtent šia kryptimi: ji gali keisti ir spalvą, ir paviršiaus topografiją, o pokyčiai vyksta mažesniu masteliu nei žmogaus plauko storis.

Tai dar nėra „nematomumo apsiaustas“ ir ne paruoštas masinei prekybai ateities įrenginys. Tačiau šis sprendimas svarbus kaip įrodymas, kad galima sujungti minkštą polimerą, itin tikslius raštus, formuojamus elektronų pluoštu, ir kontroliuojamą medžiagos brinkimą taip, kad paviršius tiesiogine prasme pradėtų transformuotis. Kai plėvelė sausa, ji atrodo įprastai ir išlieka lygi. Patekus vandeniui, tam tikrose vietose ji išbrinksta, susiraukšlėja, iškyla ar įdumba ir ima kitaip atspindėti šviesą.

Esminė idėja čia ne vien estetinė – ne šiaip „gražiai keičianti spalvą“ plėvelė. Medžiagą galima programuoti mikro- ir nanostruktūros lygmeniu, kad aktyvavus ji atskleistų raštus, blizgesį, matinį efektą, reljefą ar net labai konkrečius erdvinius vaizdus. Tai mažiau primena dažus ar ekraną, o labiau – naujo tipo paviršių, kuris pats tampa dinamiška informacijos forma.

Vanduo, elektronai ir netikėtas atradimas

Medžiagos veikimo principas stebėtinai elegantiškas. Tyrėjai panaudojo į vandenį reaguojantį polimerą ir elektronų pluošto litografiją – metodą, gerai žinomą mikroelektronikos srityje. Elektronų pluoštas lokaliai pakeičia plėvelės savybes, todėl vienos zonos vandenį sugeria ir brinksta kitaip nei kitos. Kai brinkimas tampa netolygus, atsiranda reljefas: įdubos, iškilimai ir bangelės. Kitaip tariant, paviršius tarsi „išsiskaptuoja“ pats, bet tiksliai ten, kur jis iš anksto buvo „užprogramuotas“.

Kaip neretai nutinka geruose tyrimuose, svarbiausia užuomina atsirado ne iš anksto suplanuotame „nušvitimo“ momente. Komanda pastebėjo, kad mėginiai, anksčiau stebėti elektroniniu mikroskopu, vėliau elgiasi kitaip nei likusi medžiagos dalis. Šis, iš pirmo žvilgsnio, šalutinis efektas ir atvėrė kelią idėjai, kaip labai tiksliai valdyti paviršiaus topografiją.

Procesas yra grįžtamas. Panaudojus tinkamą alkoholio pobūdžio tirpiklį, vanduo pašalinamas, o plėvelė sugrįžta į pradinę – lygią – būseną. Tai svarbu, nes be grįžtamumo sprendimas būtų labiau vienkartinis efektas nei praktiška platforma. Šiuo atveju kalbama apie paviršių, galintį pereiti tarp skirtingų būsenų, o ne visam laikui „įšalti“ viename vaizde.

Spalva čia atsiranda ne iš dažų, o iš struktūros

Šios medžiagos spalva kyla ne iš pigmentų tradicine prasme. Tyrėjai polimerą iš abiejų pusių padengė plonais metalo sluoksniais ir taip suformavo Fabry–Pérot tipo rezonatorius, kurie „atsirenka“ tam tikro ilgio šviesos bangas. Plėvelei brinkstant ar traukiantis, kinta jos storis ir šviesos interferencija, todėl keičiasi ir matoma spalva.

Toks sprendimas leidžia ne tik keisti atspalvį, bet ir transformuoti patį paviršiaus charakterį: vienu metu jis gali būti blizgesnis, kitu – matinis; kartais optiškai lygesnis, kartais ryškiau faktūruotas. Tai ypač įdomu, nes šiuolaikiniai ekranai puikiai atkuria spalvas, tačiau daug prasčiau perteikia fizinį paviršiaus „pojūtį“. Šiuo atveju tekstūra ir spalva ima veikti kartu – panašiai kaip gamtoje veikia galvakojų oda.

Tyrėjų komanda pademonstravo, kad šiuo metodu galima sukurti ne tik abstrakčius raštus. Pavyzdžiui, buvo suformuota miniatiūrinė reljefo kompozicija, kuri lygiame paviršiuje iš pradžių nematoma, o išryškėja tik aktyvavus vandeniu. Tai rodo, kad kalbama ne vien apie spalvinį efektą, o apie perėjimą nuo lygios plėvelės prie realios mikroreljefo struktūros.

„Lasy Janowskie“ driekiasi vakarinėje Solskos girios dalyje, Liublino ir Pakarpatės vaivadijų paribyje. Tai vienas didžiausių vientisų miškų masyvų Lenkijoje: visas kompleksas užima apie 124 tūkst. hektarų, o kraštovaizdžio parkas „Lasy Janowskie“ – apie 40 tūkst. hektarų.

Čia pirmuoju smuiku griežia gamta, o žmogus tėra svečias. Šioje vietovėje nėra turistinių minių, triukšmo ar suvenyrų prekystalių – vietoj jų tvyro tyla ir ramybė. Keliautojai gali leistis pažintiniais maršrutais ir stebėti kraštovaizdžio įvairovę: pušynus, pelkes ir durpynus, miško ežerėlius bei upių slėnius. Be to, netrūksta konkrečių objektų, kurie gali tapti kelionės tikslu.

Kraštovaizdžio parko „Lasy Janowskie“ teritorijoje įsteigti šeši gamtos rezervatai: Kacze Błota, Imielty Ług, Jastkowice, Szklarnia, Łęka ir Lasy Janowskie. Tai puiki vieta pažinti laukinę gamtą: be gausios augalijos, čia gyvena daugiau kaip 150 paukščių rūšių, taip pat bebrai, lapės, briedžiai, stirnos, vilkai ir net stumbrai.

Vienas įspūdingiausių kampelių – rezervatas Imielty Ług. Tai pasakiškai atrodanti erdvė, kurioje dažnai tvyro miglos, o vandens paviršių ir aplinką gaubia tyla. Plačiame durpynų, tvenkinių ir pušynų plote, siekiančiame daugiau kaip 700 hektarų, įrengti mediniai takai leidžia patogiai stebėti retus augalus, taip pat vabzdžiaėdžius augalus ir neįprastus paukščius, pavyzdžiui, gerves ar jūrinius erelius. Tiesa, ši vieta graži ne klasikine prasme – ji netvarkinga, laukinė ir atšiauri, tačiau būtent tai ir sudaro didžiausią Imielty Ług žavesį.

Vis dėlto ne viskas „Lasy Janowskie“ yra visiškai laukinė. Planuojantiems šeimos išvyką ar norintiems pasivaikščiojimą gamtoje suderinti su edukacija verta apsvarstyti „Zoom Natury“ – rekreacinį ir edukacinį kompleksą prie Janovo tvenkinio. Čia įrengtos interaktyvios ekspozicijos, pasivaikščiojimo takai, apžvalgos bokštai ir siūlomos aktyvaus poilsio pramogos.

Tarp senų medžių juntami ir istorijos aidai. Porytowe Wzgórza laikoma viena svarbiausių regiono atminties vietų, įamžinančių 1944 m. birželio 14–15 d. įvykius. Nors atmosfera čia sunki, apsilankyti verta: galima pamatyti paminklą ir pereiti edukaciniais takais, padedančiais geriau suprasti to meto istoriją. Šios vietos tyla – kitokia nei likusiuose miškuose.

Einant nuo Porytowe Wzgórza vakarų kryptimi, maršrutas veda į rezervatą Szklarnia. Jo pavadinimas primena kadaise čia veikusią stiklo lydyklą. Šiandien tai – biłgorajaus arkliuko prieglobstis: žmogaus įsikišimas ribojamas, o gyvūnai laikomi sąlygomis, artimomis natūralioms. Per teritoriją teka upė, kuri kartu yra ir girdykla.

Geriausias būdas pažinti „Lasy Janowskie“ – keliauti pėsčiomis. Pakanka įžengti į mišką ir pasirinkti vieną iš maršrutų. Laikantis tylos ir stebint laukinę gamtą, galima tapti netikėtų akimirkų liudininku. Daugybė pėsčiųjų ir dviračių trasų veda per vaizdingiausias regiono vietas, įskaitant žemynines kopas ir pelkėtus slėnius.

Tarp populiariausių maršrutų – Imielty Ług pažintinis takas, vedantis per svarbiausius rezervato taškus. Jo ilgis siekia apie 7 km, todėl tai patogi ir maloni pasivaikščiojimo galimybė. Aktyvesni keliautojai gali rinktis dviračių trasas, kurių bendras ilgis viršija 100 km.

Pastaraisiais metais „Lasy Janowskie“ tapo ir stumbrų namais. Jų grąžinimas į natūralią buveinę pradėtas 2021 m., įgyvendinant projektą, kuriuo siekiama atkurti šalies didžiausio Europos žinduolio populiaciją. Šių didingų gyvūnų banda palaipsniui auga ir, vertinant specialistų duomenis, yra geros būklės. Skelbiama, kad 2026 m. vasarį „Lasy Janowskie“ gyveno 17 stumbrų. Tai gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, Belovežo girioje, kur laisvėje klajoja keli šimtai, tačiau gamtininkai tikisi, kad situacija nuosekliai gerės, o stumbrai čia įsitvirtins ilgam.

Šaltiniai: „hub.pl“, „rudeiczarne.pl“, „lublin.lasy.gov.pl“

Kasmetinė stumbrų inventorizacija Bieszčaduose patvirtino, kad šios saugomos rūšies populiacija išlieka stabili ir toliau plečia savo arealą. Kovo mėnesį atliktas šių metų skaičiavimas parodė, kad iš viso aptikta 880 laisvėje gyvenančių stumbrų, iš jų 60 – Slovakijos Bieszčadų dalyje. Palyginti su praėjusiais metais, stumbrų skaičius išaugo 100 individų.

Bieszčadų stumbrais vietos miškininkai rūpinasi jau daugiau kaip 60 metų. Vis dėlto 2009 metais Aplinkos apsaugos generalinė direkcija Bieszčadų girininkijoms oficialiai pavedė stumbrų populiacijos stebėseną, įskaitant kasmetinę bandų inventorizaciją. Taip ankstesnius apytikslius vertinimus pakeitė sistemingas skaičiavimas ir nuolatinė stumbrų sveikatos būklės kontrolė.

Gauti duomenys laikomi itin tiksliais, nes stumbrai suskaičiuojami per vieną dieną, tuo pačiu metu visose teritorijose, įskaitant ir privačius plotus. Prieš skaičiavimą kelias dienas stebimos bandos, todėl sumažinama rizika tą patį gyvūną įtraukti du kartus. Populiacijos sveikatos stebėsena vykdoma ištisus metus.

Daugiausia stumbrų fiksuojama Baligrodo girininkijoje – čia gyvena 392 individai, susibūrę į 14 bandų. Tuo metu didžiausia banda žiemojo prie Otryto, Lutoviskų girininkijoje – ji siekė net 99 individus. Žiemą bandos daugiausia laikosi Baligrodo, Cisnos, Komančos, Lesko, Lutoviskų ir Stuposianų girininkijų teritorijose, o pavienių stumbrų pasitaiko ir Birczoje, Bžozove, Dukloje bei Rymanove.

Stumbrai į Bieszčadus sugrįžo 1963 metų spalį, kai pirmieji gyvūnai pateko į aklimatizacijos aptvarą Stuposianų girininkijoje. 1964 metų pavasarį 17 stumbrų buvo paleisti į laisvę – nuo to prasidėjo dabartinė populiacija. Dėl ilgalaikės miškininkų priežiūros ir nuolatinės stebėsenos stumbrai tapo nuolatine Bieszčadų ekosistemos dalimi.

Nors stabilus populiacijos dydis yra palankus signalas gamtosaugai, mokslininkai jau ne vienerius metus atkreipia dėmesį į grėsmes, kylančias dėl per didelio stumbrų tankio. Augantis individų skaičius didina spaudimą aplinkai ir kartu stiprina užkrečiamųjų ligų protrūkių riziką. Viena didžiausių epidemiologinių grėsmių Bieszčadų stumbrams yra telaziozė – parazitinė akių liga, kuri užsikrėtusiems gyvūnams gali baigtis mirtimi.

Šaltiniai: „hub.pl“, „lasy.gov.pl“

Floridos Kapo Kanaveralas (AP) – astronautas, dėl kurio šių metų pradžioje „NASA“ pirmą kartą inicijavo medicininę evakuaciją, teigia, kad gydytojai iki šiol negali paaiškinti, kodėl jis netikėtai sunegalavo Tarptautinėje kosminėje stotyje.

Keturis kartus kosmose buvęs Mike’as Fincke’as pasakojo, kad incidentas įvyko sausio 7-ąją. Tą vakarą jis valgė vakarienę po pasirengimo kitą dieną planuotam išėjimui į atvirą kosmosą.

Pasak astronautų, situacija pablogėjo akimirksniu: jis nebegalėjo kalbėti, skausmo nejautė, tačiau įgulos nariai iš karto suprato, kad jis patyrė rimtą sveikatos sutrikimą. Jie skubiai kreipėsi pagalbos į Žemėje dirbančius skrydžio chirurgus.

„Viskas įvyko visiškai netikėtai. Tai buvo neįtikėtinai greita“, – interviu naujienų agentūrai „Associated Press“ iš Hiustono Džonsono kosmoso centro sakė M. Fincke’as.

59-erių į atsargą išėjęs oro pajėgų pulkininkas teigė, kad epizodas truko maždaug 20 minučių, o vėliau jis pasijuto gerai. Anot jo, taip jis jaučiasi ir dabar.

M. Fincke’as pabrėžė, kad niekada anksčiau nebuvo patyręs nieko panašaus – nei iki šio atvejo, nei po jo.

Gydytojai atmetė infarkto tikimybę. Astronautas tikino, kad taip pat nespringo, tačiau kitos galimos priežastys, pasak jo, vis dar svarstomos ir gali būti susijusios su 549 dienomis, praleistomis nesvarumo būsenoje.

Įvykio metu jis buvo jau 5,5 mėnesio savo naujausios misijos kosminėje stotyje. Jis palygino sutrikimą su „labai, labai greitu žaibo smūgiu“.

„Mano įgulos nariai tikrai matė, kad man bloga“, – sakė jis ir pridūrė, kad visi šeši įgulos nariai susibūrė aplink jį.

„Per kelias sekundes visi įsitraukė ir ėmė veikti“, – teigė astronautas.

M. Fincke’as sakė negalintis pateikti daugiau detalių apie medicininį epizodą. Anot jo, kosmoso agentūra siekia užtikrinti, kad kiti astronautai nebijotų, jog jų medicininis privatumas bus pažeistas, jei jiems kas nors nutiktų.

Jis taip pat pažymėjo, kad tuo metu pravertė kosminėje stotyje esantis ultragarso aparatas, o grįžęs į Žemę jis buvo tiriamas ne vieną kartą.

Pasak M. Fincke’o, „NASA“ analizuoja kitų astronautų medicininius įrašus, ieškodama, ar panašių atvejų nėra buvę kosmose.

Praėjusį mėnesį M. Fincke’as viešai patvirtino, kad būtent jis buvo tas astronautas, kurio sveikatos sutrikimas sukėlė dideles diskusijas ir spėliones.

Jis prisipažino vis dar jaučiantis kaltę, kad dėl jo negalavimo teko atšaukti planuotą išėjimą į atvirą kosmosą. Tai būtų buvęs jo dešimtasis išėjimas, o įgulos narei Zena Cardman – pirmasis. Be to, dėl incidento ji ir dar du jų įgulos nariai buvo parskraidinti atgal anksčiau nei planuota.

Skrydis atgal į Žemę įvyko sausio 15 dieną – daugiau nei mėnesiu anksčiau. Astronautus pargabeno „SpaceX“, o nusileidę jie buvo nedelsiant nuvežti į ligoninę.

„Man labai pasisekė, nes visada buvau itin sveikas. Todėl tai visiems buvo didžiulė staigmena“, – sakė M. Fincke’as.

Jis teigė, kad nustojo atsiprašinėti kolegų tik tuomet, kai naujasis „NASA“ administratorius Jaredas Isaacmanas paprašė liautis.

„Tai ne tavo kaltė. Tai kosmosas, tiesa?“ – pasak jo, taip jį ramino kolegos. „Tu nieko nenuvylei.“

Nepaisant patirto incidento, optimistiškai nusiteikęs M. Fincke’as viliasi, kad vieną dieną dar galės sugrįžti į kosmosą.

Raudongalvė dzierzba (lot. Lanius senator) – nedidelis dzierbinių šeimos paukštis, užaugantis iki 17–19 cm ilgio ir sveriantis iki 40 g. Ji išsiskiria kontrastingu apdaru: ant sparnų ir nugaros vyrauja juoda spalva, o per akis tęsiasi būdinga tamsi „kaukė“. Pagurklis ir pilvas dažniausiai būna balti arba kreminiai, sparnuose matyti pavienės baltos juostelės. Galvos viršus ir sprandas yra rusvai rausvi – būtent dėl šios detalės paukštis ir gavo savo pavadinimą.

Raudongalvės dzierzbos kūno sudėjimas kresnas. Jai būdinga santykinai didelė galva ir kabliuko formos snapas, aiškiai išduodantis plėšrią prigimtį. Uodega gana ilga, todėl paukštis gali greitai ir vikriai manevruoti skrisdamas bei vaikydamasis grobį.

Natūrali raudongalvės dzierzbos paplitimo zona – Viduržemio jūros regionai Europoje, Šiaurės Afrika ir pietvakarių Azija. Ten ji randa palankiausias sąlygas: šiltas, atviras erdves su pavieniais medžiais ir krūmais. Paukštį galima sutikti ir giraitėse, uolėtuose šlaituose, miškų pakraščiuose bei šviesiuose miškuose, kuriuose gausu proskynų.

Lenkijoje raudongalvės dzierzbos istorija klostėsi visai kitaip. XIX amžiuje ji buvo aptinkama didesnėje šalies dalyje, išskyrus šiaurinius regionus. Tačiau nuo XX amžiaus pradžios populiacija ėmė smarkiai mažėti. XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje buvo skaičiuojama, kad šalyje galėjo perėti daugiausia iki 300 porų, o 2003 m. jų beliko vos 5–10 porų. Paskutinis patvirtintas perėjimas užfiksuotas 1997 m.

Šiuo metu raudongalvė dzierzba įtraukta į Lenkijos paukščių Raudonąjį sąrašą kaip regioniškai išnykusi rūšis. Nors perėjimo laikotarpiu ji kartais stebima šalies teritorijoje, iki šiol nepatvirtinta nė viena Lenkijoje perinti pora. Šis itin retas migruojantis paukštis į šalį retkarčiais užklysta balandį ir gegužę, o išskrenda rugpjūtį ir rugsėjį. Dažniausiai jis pastebimas pietų ir rytų regionuose, o centrinėje bei šiaurinėje šalies dalyje aptikimai yra ypač reti.

Nors iš pirmo žvilgsnio paukštis gali pasirodyti neįspūdingas, raudongalvė dzierzba yra plėšrūnė. Tai patvirtina jos kabliuko formos snapas. Ji minta daugiausia vabzdžiais, tačiau taip pat gaudo driežus, peles ir kitus paukščius. Dzierzbos garsėja įpročiu grobį smaigstyti ant aštrių šakelių. Taip jos ne tik „sandėliuoja“ maistą ir, manoma, gali demonstruoti savo pajėgumą partneriui, bet ir palengvina maitinimąsi, nes šio smulkaus plėšrūno kojos per silpnos tvirtai prilaikyti grobį.

Raudongalvės dzierzbos mėgsta laikytis aukštesniuose medžiuose, kur ir krauna lizdus, naudodamos samanas, žoles, plaukus bei plunksnas. Paprastai per metus jos peri vieną kartą: patelė padeda iki 6 kiaušinių, peri 14–16 dienų, o tuo metu patinas aprūpina maistu. Maždaug po 20 dienų jaunikliai jau gali palikti lizdą.

Lenkijoje šios dzierzbos anksčiau rinkdavosi įvairialypį žemės ūkio kraštovaizdį su krūmynais ar medžių juostomis. Tokios vietos suteikdavo ir slėptuvių, ir pakankamai maisto. Manoma, kad pagrindinės populiacijos nykimo priežastys – intensyvėjantis žemės ūkis, infrastruktūros plėtra ir apželdinimas mišku. Visa tai mažina tinkamų buveinių plotą ir apsunkina galimybes rasti grobio.

Šaltiniai: „hub.pl“, „otop.org.pl“, „ekologia.pl“

Invazinių augalų problema aštrėja dėl klimato kaitos. Dėl to vis daugiau organizacijų imasi priemonių, kad apsaugotų vietinę florą ir fauną. Vienas iš augalų, į kurį raginama atkreipti dėmesį, yra apvalialapis smaugikas – jis įtrauktas į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą.

Apvalialapis smaugikas į Europą atkeliavo iš Azijos – natūraliai augo, pavyzdžiui, Japonijoje ir Kinijoje. Lenkijoje jis pirmą kartą užfiksuotas XX a. pirmoje pusėje: augalas buvo naudojamas karinių įtvirtinimų maskavimui, vėliau pradėtas sodinti parkuose ir miestų želdynuose dėl itin greito metinio prieaugio.

Šis vijoklis gali užaugti iki maždaug 15 metrų aukščio, o tvirti stiebai ilgą laiką buvo vertinami kaip patogi priemonė apželdinti atramas, tvoras, pastatų fasadus ar mūrus. Be to, augalas patrauklus ir vizualiai: tankus, su gražiais lapais bei ryškiais, šviesiai oranžiniais, apvaliais vaisiais.

Dar viena priežastis, kodėl jis išpopuliarėjo – atsparumas. Smaugikas gali augti skurdesnėse dirvose, pakelia tiek saulėtas vietas, tiek stiprų pavėsį, taip pat yra atsparus šalčiui. Dėl to jis lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų.

Vis dėlto populiarumas turėjo pasekmių: augalas ėmė sparčiai plisti. Dabar jis aptinkamas ir natūralioje aplinkoje – miškų pakraščiuose, šlaituose, medžių juostose tarp laukų. Jis auga tiek žemumose, tiek kalnuotose vietovėse. Nors sodo prekių parduotuvėse smaugikas vis dar pasirenkamas norint uždengti neestetiškas kiemo vietas, specialistai pabrėžia, kad toks plitimas daro žalą vietiniams ekosistemoms.

Stiprūs vijoklio stiebai ir dideli lapai užstoja šviesą šalia augantiems augalams, o šaknys konkuruoja dėl maistinių medžiagų. Miškuose smaugikas gali užimti didelius plotus, slopindamas miško paklotės augalus ir jaunuolynų augimą.

Į problemą sureagavo Europos Sąjunga: 2022 metais pradėtos priemonės, skirtos riboti šio augalo plitimą natūralioje aplinkoje. Pagal reglamentą nuo 2027 m. rugpjūčio 2 d. įsigalios apvalialapio smaugiko pardavimo, auginimo ir net laikymo draudimas. Tuomet jis oficialiai bus priskirtas invazinėms rūšims, keliančioms grėsmę Europos Sąjungos ekosistemoms.

Numatomas ir pereinamasis laikotarpis. Per artimiausius dvejus metus augalo turėtojai galės išparduoti turimas atsargas arba perduoti jas subjektams, kurie vykdo mokslinius tyrimus ar naudoja invazines rūšis medicininiais tikslais, tačiau tik turėdami specialius leidimus. Taip pat leidžiama augalą sunaikinti.

Kita galimybė – laikinai laikyti ir transportuoti smaugiką, jei tai daroma siekiant jį parduoti arba perduoti nekomerciniams tikslams, tačiau ir šiuo atveju privalomi specialūs leidimai laikymui bei gabenimui.

Nesilaikantiems naujų taisyklių gresia piniginės baudos. Skelbiama, kad jos gali siekti iki 1 mln. Lenkijos zlotų, tai yra apie 230 tūkst. eurų.

Šaltiniai: „hub.pl“, „wiescirolnicze.pl“

Lenkijos gamtoje galima sutikti du katinių šeimos atstovus: gerai žinomą eurazinę lūšį ir kur kas rečiau pastebimą miškinę katę (žbiką). Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena naminę katę, šis plėšrūnas yra didesnis ir stambesnio sudėjimo.

Suaugusių patinų kūno ilgis siekia 52–67 cm, patelių – 44–64 cm. Miškinės katės kailis paprastai būna tankus, švelnus ir ilgesnis nei naminių kačių. Jo spalva varijuoja nuo rusvai gelsvos iki tamsiai pilkos. Gyvūną galima atpažinti pagal tamsias juostas šonuose, ant kojų ir uodegos. Uodega – gana trumpa, tačiau ypač pūkuota.

Šio gyvūno pėdsakai neretai supainiojami su naminių kačių žymėmis. Nagai, paslėpti pagalvėlėse, dažniausiai nepalieka aiškių įspaudų. Priekinės letenos yra penkiapirštės, o vidinis pirštas, esantis kiek aukščiau, dažnai taip pat neįsispaudžia į žemę, todėl skirtumus atpažinti sudėtinga.

Miškinės katės – mėsėdės vienišės. Patelės ir patinai susitinka tik rujojimo laikotarpiu. Tai patyrę medžiotojai: dažniausiai minta smulkiais graužikais, rečiau – paukščiais ir kiškinių šeimos gyvūnais. Atšiauriomis žiemomis, kai maisto trūksta, gali ėsti ir kanopinių žinduolių gaišenas.

Geriausiai jos prisitaikiusios gyventi miškingose vietovėse, kur lengviau rasti maisto ir slėptuvių. Vis dėlto medžioja dažniau atviresnėse erdvėse – laukuose ir pievose. Aktyviausios būna anksti ryte ir po saulėlydžio, kai lengviau netikėtai užklupti grobį. Su žmonėmis šie gyvūnai vengia kontaktuoti: dieną paprastai slepiasi miškuose, todėl žmogaus susitikimai su miškinėmis katėmis yra itin reti.

Šiuo metu manoma, kad Lenkijoje miškinės katės populiacija siekia ne daugiau kaip 200 individų. Daugiausia jų aptinkama rytinėje Lenkijos Karpatų dalyje, tarp jų – „Bieszczadų nacionaliniame parke“ ir „Maguros nacionaliniame parke“.

Rūšis saugoma nuo 1952 metų, o šiuo metu ji įtraukta į Europos Sąjungos buveinių direktyvą, Berno konvenciją ir Vašingtono konvenciją kaip nykstanti.

Natūraliais šių laukinių kačių priešais laikomi vilkai ir sulaukėję šunys. Jaunikliai taip pat nukenčia nuo lapių bei plėšriųjų paukščių. Tačiau specialistai pabrėžia, kad didžiausią grėsmę rūšiai kelia ne plėšrūnai.

Nors rūšis griežtai saugoma, jos populiacija Lenkijoje neauga. Pagrindinėmis priežastimis įvardijama žmogaus veikla: buveinių fragmentacija ir nykimas, greitkelių plėtra bei didėjantis kelių tinklo tankis, lemiantys negrįžtamus pokyčius natūralioje aplinkoje.

Dar viena problema – gausėjantys sulaukėję naminiai katinai, gyvenantys ekosistemoje. Miškinės katės su jais kryžminasi, todėl rūšis praranda genetinį grynumą.

Prie rūšies apsaugos kasdien gali prisidėti ir visuomenė: važiuojant miško keliais verta mažinti greitį, o naminių kačių šeimininkams rekomenduojama neleisti augintinių klajoti lauke, ypač miškuose ir laukinėse teritorijose. Likusios apsaugos priemonės – specialistų atsakomybė.

Šaltiniai: „hub.pl“, „gov.pl“ ir kiti.