CP v2

Category: Pasaulis

  • Palydovai fiksuoja, kad Meksikas grimzta: kai kuriuose rajonuose žemė leidžiasi iki 2 cm per mėnesį

    Palydoviniai radarų duomenys rodo, kad Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų – pastebimai sėda, o kai kuriose vietose šis procesas vyksta itin greitai. Vertinimai, apie kuriuos pranešta tarptautinėje žiniasklaidoje, leidžia teigti, kad vidutinis grimzdimas gali siekti apie 1,3 centimetro per mėnesį.

    Toks tempas reiškia, kad per metus kai kuriuose rajonuose susidaro dešimčių centimetrų aukščio skirtumai, o tai didina riziką keliams, pastatams ir inžineriniams tinklams. Mieste jau fiksuojami plyšiai dangose, pasvirę statiniai ir deformuojamos geležinkelio atkarpos.

    Pagrindinė priežastis siejama su požeminio vandens gavyba. Meksikas istoriškai pastatytas buvusio ežero baseine, kur po minkštomis nuogulomis slūgso vandeningieji sluoksniai, o didelė dalis geriamojo vandens gaunama būtent iš jų.

    Ilgainiui intensyviai išgaunant vandenį poringos nuogulos susispaudžia, mažėja jų tūris, ir žemės paviršius ima leistis. Šį poveikį sustiprina ir urbanizacija: nauji, sunkūs pastatai spaudžia minkštą gruntą, todėl kai kurios zonos tampa ypač jautrios deformacijoms.

    Grimzdimas pavojingas tuo, kad jis vyksta netolygiai: vienoje gatvės pusėje gruntas gali leistis greičiau nei kitoje. Dėl to formuojasi įtampos, kurios „laužo“ asfaltą, trūkinėja vamzdynai, o pastatų konstrukcijos patiria papildomas apkrovas.

    Simboliniu pavyzdžiu dažnai minimi miesto monumentai ir istorinių vietų aplinka, kur dėl nuolatinio paviršiaus kritimo tenka keisti laiptų aukščius ar perprojektuoti privažiavimus. Tuo pat metu didėja ir potvynių rizika, nes pakitus reljefui lietaus vanduo kaupiasi žemiau esančiose vietose.

    Ekspertai įspėja, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai tampa ne tik infrastruktūros, bet ir vandens saugumo klausimu. Jei vandeningieji sluoksniai alinami greičiau, nei jie natūraliai atsistato, miestas priartėja prie scenarijaus, kai vandens tiekimas tampa nepatikimas, o sausros laikotarpiais rizika dar labiau išauga.

    Situaciją tiksliau vertinti padeda naujos kartos palydoviniai matavimai, leidžiantys sekti milimetrinius pokyčius dideliuose plotuose. DI vis dažniau taikomas apdorojant didžiulius radarinių vaizdų kiekius ir ieškant pavojingų „karštųjų taškų“, kad prioritetinės vietos būtų sutvarkytos dar prieš atsirandant kritiniams gedimams.

  • Po 200 metų pertraukos Brazilijos Atlanto miške vėl peri raudonžaliai arai: ką parodė pirmieji jaunikliai

    Brazilijos Atlanto miške pirmą kartą per maždaug 200 metų užfiksuotas sėkmingas raudonžalių arų (Ara chloropterus) perėjimas. Du išsiritę jaunikliai tapo aiškiu ženklu, kad rūšis gali sugrįžti į pakrantės miškų ekosistemą, iš kurios buvo praktiškai išnykusi.

    Šis atvejis siejamas su kryptinga reintrodukcijos programa, kurią 2022 metais pradėjo Brazilijos aplinkos ir atsinaujinančių gamtos išteklių institutas Ibama. Pagrindinis tikslas buvo atkurti populiaciją regionuose, kur ją išstūmė miškų naikinimas ir neteisėtas gaudymas prekybai augintiniais.

    Programoje dalyvavę paukščiai buvo laikomi nelaisvėje, dalis jų į ten pateko iš privačių namų ar po konfiskavimo dėl neteisėtos prekybos laukiniais gyvūnais. Prieš paleidžiant į laisvę, paukščiai buvo sužymėti, laikyti karantine ir reabilituoti specializuotuose centruose.

    Svarbi proceso dalis buvo elgsenos paruošimas: arų mokymas bendrauti tarpusavyje, prisitaikyti prie natūralių sąlygų ir mažinti priklausomybę nuo žmogaus. Tuomet jie buvo perkelti į atkurtą miško teritoriją pietinėje Bahijos valstijos dalyje, kur įrengtos lesyklos ir inkilai, padedantys pirmaisiais adaptacijos mėnesiais.

    Kad būtų išvengta streso ir trikdymo, lizdavietės buvo stebimos nuotoliniu būdu. Balandį viename iš inkilų užfiksuota, kad pasirodė du jaunikliai, o vėliau jie paliko lizdą ir pradėjo tyrinėti aplinką.

    „Tai buvo labai ypatingas momentas“, – sakė projekto koordinatorė Ligia Ilg.

    „Pamatyti, kad jaunikliai gerai skraido, gauna maistą iš tėvų ir pradeda patys ieškoti lesalo, buvo nepaprastai jaudinanti patirtis“, – sakė ji.

    Sėkmingas perėjimas laikomas dvigubu laimėjimu: jis rodo ne tik rūšies sugrįžimo galimybę, bet ir tai, kad nelaisvėje laikyti arai gali vėl tapti visaverte laukinės populiacijos dalimi. Tai ypač aktualu rūšims, kurios nukentėjo nuo nelegalios prekybos ir buveinių nykimo.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad Atlanto miškas yra viena labiausiai fragmentuotų ir istoriškai labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų, todėl kiekvienas sėkmingas atkūrimo atvejis yra reikšmingas. Ilgalaikė sėkmė priklausys nuo buveinių apsaugos, kovos su neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais ir nuoseklaus populiacijos stebėjimo.

    „Mintis, kad nelaisvėje laikyti laukiniai arai renkasi žmonių draugiją, yra mitas“, – sakė Ligia Ilg.

    Pasak jos, gavę pakankamai laiko ir tinkamas sąlygas, tokie paukščiai gali sėkmingai grįžti į natūralią aplinką ir prisidėti prie ekosistemų atsigavimo.

  • Karibų jūroje beveik 5 km gylyje aptiko 400 °C hidroterminį lauką: ten knibžda gyvybė

    Karibų jūroje, Kaimanų įduboje, mokslininkai fiksuoja vieną ekstremaliausių Žemės buveinių – hidroterminį lauką, esantį beveik 5 kilometrų gylyje. Čia iš jūros dugno veržiasi mineralais prisotinti skysčiai, kurių temperatūra siekia apie 400 laipsnių Celsijaus, tačiau, nepaisant to, vietovėje aptinkama gyvybės.

    Šis objektas žinomas kaip Beebe hidroterminis laukas ir laikomas vienu giliausių patvirtintų hidroterminių šaltinių pasaulyje. Jį užfiksuoti padėjo giliavandeniai robotai, galintys dirbti didžiuliame slėgyje, kur žmogui pasiekti praktiškai neįmanoma.

    Nors 400 laipsnių Celsijaus temperatūra skamba neįtikėtinai, tokiame gylyje vanduo neverda dėl milžiniško slėgio. Esant beveik 5 kilometrų gyliui, slėgis yra toks didelis, kad vandens virimo temperatūra smarkiai pakyla, todėl superkaršti skysčiai gali išlikti skystos būsenos.

    Hidroterminiai šaltiniai dažniausiai formuojasi ten, kur skiriasi tektoninės plokštės. Jūros vanduo prasiskverbia į plyšius, įkaista priartėjęs prie magmos ar įkaitusių uolienų, prisotėja metalų ir sieros junginių, o tuomet grįžta į dugno paviršių, sukeldamas chemiškai intensyvią, bet ekologiškai produktyvią aplinką.

    Mokslinėje literatūroje hidroterminiai šaltiniai dažniausiai skirstomi į vadinamuosius baltuosius ir juoduosius „dūmtraukius“. Baltieji paprastai būna vėsesni ir šviesesni dėl silicio dioksido bei kitų mineralų, o juodieji – karštesni ir „rūko“ tamsiai, nes skysčiuose gausu metalų sulfidų.

    Beebe lauke vyrauja būtent juodieji „dūmtraukiai“, primenantys pramoninius vamzdžius, iš kurių veržiasi tamsus mineralinis „dūmas“. Nors pati srovė prie išėjimo angos gali būti mirtinai karšta, temperatūra greitai krenta vos skysčiui susimaišius su aplinkiniu, gerokai vėsesniu jūros vandeniu.

    „Šie skysčiai yra labai karšti, bet jie labai greitai atvėsta, kai susimaišo su jūros vandeniu. Šaltinis gali būti itin karštas, tačiau pasitraukus šiek tiek į šoną temperatūra gali siekti apie 20 laipsnių Celsijaus, o tai daugeliui gyvūnų jau tinkama“, – sakė Londono Gamtos istorijos muziejaus tyrėja Maggie Georgieva.

    Šioje giliavandenėje zonoje nėra saulės šviesos, todėl įprasta fotosinteze paremta mitybos grandinė neveikia. Vis dėlto ekosistemą palaiko chemosintezė – mikroorganizmai energiją gauna ne iš šviesos, o iš cheminių reakcijų, pavyzdžiui, oksiduodami sieros vandenilį ar kitus junginius, kurių gausu hidroterminiuose skysčiuose.

    Prie Beebe šaltinių fiksuotos įvairios rūšys, galinčios gyventi tokiose sąlygose: aptikta zoarcidų šeimos žuvų, jūrų anemonų, smulkių vėžiagyvių ir kolonijų neįprastų krevečių. Pranešama, kad dalis šių krevečių turi šviesai jautrų organą, padedantį orientuotis labai silpno apšvietimo sąlygomis, kur vyrauja tik blankūs švytėjimai ir prietaisų šviesos.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik siekiant suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie ekstremalių sąlygų, bet ir aiškinantis ankstyvosios gyvybės Žemėje scenarijus. Be to, hidroterminiai laukai dažnai minimi ir kaip analogai ieškant gyvybės už Žemės ribų, pavyzdžiui, po ledu slypinčiuose vandenynuose kai kuriuose Saulės sistemos palydovuose.

  • Odesos srityje pastebėtas didžiausias Europos vandens vabalas: mokslininkas paaiškino, kur slypi rizika

    Odesos srityje užfiksuotas vienas didžiausių Europos vandens vabzdžių – didysis juodasis vandens vabalas, dar vadinamas vandens mėgėju. Apie radinį pranešė Odesos regiono nacionalinio parko Tuzlovo limanai mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, paviešinęs ir vaizdo įrašą.

    Pasak jo, šio vabalo kūno ilgis gali siekti iki 5 centimetrų, todėl iš tolo jis dažnai atrodo grėsmingai. Tačiau pats vabzdys žmogui paprastai nepavojingas, nors dėl dydžio ir blizgaus šarvo neretai supainiojamas su kitais, agresyvesniais vandens vabzdžiais.

    „Didysis juodasis vandens vabalas visiškai pateisina savo pavadinimą: jis tikrai juodas ir tikrai didelis. Dabar vyksta jų sezoninė migracija iš vieno telkinio į kitą. Ar šis milžinas pavojingas? Visai ne“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas aiškina, kad šis vandens vabalas daugiausia minta augaliniu maistu ir vandens augalijos liekanomis, todėl žmogui neturi kuo skaudžiai įkasti. Ramiai plaukiodamas jis pereina nuo vieno vandens augalo prie kito, o baltymingo maisto, jei ir imasi, dažniausiai tik tuomet, kai grobis beveik nesipriešina.

    Pagrindinė rizika, anot specialisto, yra ne pats vandens mėgėjas, o painiava su panašiai atrodančiu vabalu plaukiku. Abu vabzdžiai gyvena panašiuose tvenkiniuose, užutekiuose ir sekliose vandens telkinių vietose, abu turi glotnų, ovalų kūną, todėl greitai įvertinti, kas pateko į rankas, nėra paprasta.

    Vabalas plaukikas paprastai būna mažesnis, tačiau gali būti gerokai agresyvesnis ir skaudžiai įkąsti, jei žmogus jį paima ar spaudžia. Specialistai pataria vandens vabzdžių neimti plikomis rankomis, ypač jei nesate tikri dėl rūšies, o radus netikėtai didelį vabalą prie vandens telkinio geriausia tiesiog palikti jį ramybėje.

    Skiriamuoju požymiu, kuris gali padėti, laikoma spalva: vandens mėgėjo chitininis dangalas dažniausiai būna vientisai tamsus, o plaukiko šarvo pakraščiuose neretai matyti šviesesnė juostelė. Vis dėlto gamtoje spalvos gali kisti dėl apšvietimo, purvo ar vandens augalijos, todėl saugiausia taisyklė išlieka ta pati: negaudyti ir nebandyti laikyti vabzdžių rankose.

  • Černihivo pasienyje po Rusijos apšaudymų įsiplieskė 2 400 ha miško gaisras: gesinti beveik neįmanoma

    Ukrainos Černihivo srityje, pasienyje su Rusija, po apšaudymų kilo didelio masto miško gaisras. Valstybinė įmonė „Ukrainos miškai“ pranešė, kad ugnis apėmė apie 2 400 hektarų teritoriją, o patekti į dalį židinių šiuo metu praktiškai neįmanoma dėl saugumo situacijos.

    Anot įmonės, gaisras fiksuotas penkių kilometrų pločio pasienio ruože, į kurį miškininkai jau kurį laiką neturi prieigos. Ugnis išplito Elynės ir Tichonovyčių girininkijose, priklausančiose Korjukivkos miškų padaliniui, o liepsnas užfiksavo vaizdo stebėjimo kameros.

    Miškininkų pajėgos telkiamos ten, kur dar įmanoma dirbti, kad ugnis nepersimestų į prieinamas teritorijas ir fronto ruože esančius kaimus. Pagrindinis tikslas dabar yra sustabdyti plitimą, o ne tiesiogiai gesinti gaisro epicentrą, kuris išlieka pavojingiausioje zonoje.

    Įmonė nurodė, kad įrengiamos papildomos mineralizuotos juostos, kurios padeda sudaryti barjerą liepsnoms. Technika dirba padidintos rizikos sąlygomis, todėl darbus tenka derinti su saugumo priemonėmis ir nuolat vertinti situaciją.

    „Pirmiausia įrengiame papildomas mineralizuotas juostas. Įmonės traktoriai dirba po radijo elektroninės kovos priemonių priedanga, nes priešas apšaudo bet kokią techniką“, – sakė valstybės įmonės „Ukrainos miškai“ atstovai.

    Taip pat surengtas pasitarimas su kariškiais, gelbėjimo tarnybomis ir vietos valdžia, siekiant apsaugoti gyvenvietes prie fronto linijos. Įmonė praneša mobilizavusi naują gaisrų gesinimo techniką, tačiau ją panaudoti visu pajėgumu trukdo nuolatinė dronų grėsmė ore.

    Pastaruoju metu Ukrainoje dažnėja pranešimų apie gaisrus, kylančius dėl apšaudymų ir karo veiksmų. Pasienio ir fronto zonose gesinimą apsunkina ne tik ugnies mastas, bet ir ribota prieiga, sprogmenų bei nuotolinių atakų rizika, todėl prioritetu dažnai tampa gaisro plitimo stabdymas ir civilių apsauga.

  • „Lufthansa“ rengia tarpinius degalų papildymo sustojimus: ką reiškia aviacijos kuro krizė Europoje

    „Lufthansa“ rengia tarpinius degalų papildymo sustojimus: ką reiškia aviacijos kuro krizė Europoje

    Vokietijos oro linijų grupė „Lufthansa“ svarsto galimybę dalyje maršrutų įvesti tarpinius degalų papildymo sustojimus, jei paskirties oro uostuose pritrūktų reaktyvinių degalų. Apie tokį pasirengimą, pristatydamas pirmojo ketvirčio rezultatus, pranešė grupės vadovas Carstenas Spohras.

    Tokie sustojimai leistų išlaikyti pelningiausius tolimųjų skrydžių maršrutus net ir esant sutrikusiai tiekimo grandinei. Sprendimas nėra naujas aviacijoje, tačiau pastarosiomis savaitėmis jis vėl įgauna aktualumo dėl augančios rizikos degalų tiekimui Europoje.

    Kodėl auga kuro stygiaus rizika

    Problemos šaknis siejama su tanklaivių srautų sutrikimais Hormūzo sąsiauryje, per kurį juda reikšminga dalis pasaulinės naftos ir naftos produktų prekybos. Kadangi Europa dalį reaktyvinių degalų importo gauna per šį maršrutą, bet koks ilgiau trunkantis trikdis gali greitai sumažinti komercines atsargas.

    Rinkos analitikai atkreipia dėmesį, kad kritinis veiksnys yra ne tik kaina, bet ir fizinis prieinamumas konkrečiuose oro uostuose. Net jei degalų bendrai sistemoje pakanka, logistika ir tiekimo grafikai gali lemti laikinus trūkumus tam tikruose regionuose.

    Kaip atrodytų tarpiniai sustojimai

    Carstenas Spohras pabrėžė, kad bendrovė dar nepasiekė taško, kai tokie sustojimai būtų privalomi, tačiau planai rengiami iš anksto. Paprasta logika tokia: jei neįmanoma saugiai pasiekti galutinio oro uosto su turimu degalų kiekiu, pasirenkamas papildymo taškas pakeliui.

    Praktikoje tai gali reikšti ilgesnę kelionės trukmę ir sudėtingesnį tvarkaraščių valdymą, nes į skrydžio planą įtraukiamas papildomas nusileidimas, aptarnavimas ant žemės ir pakilimas. Oro linijoms tai taip pat didina veiklos sąnaudas, o keleiviams gali reikšti didesnę vėlavimų riziką, ypač jei oro uostai pradeda veikti arti pajėgumų ribos.

    „Jei su turimu degalų kiekiu nepasiekiate paskirties oro uosto, tuomet tenka daryti degalų papildymo sustojimus. Mes dar ne ten, bet, žinoma, tam ruošiamės“, – sakė Carstenas Spohras.

    Ką „Lufthansa“ jau patyrė ir ko tikisi

    Bendrovės vadovas nurodė, kad praėjusią savaitę „Lufthansa“ kai kuriuose skrydžiuose buvo priversta daryti degalų papildymo sustojimus Namibijoje, nes Keiptaune, pasak jo, nebuvo degalų. Panašių atvejų, kaip teigiama, pasitaikė ir anksčiau, o tai rodo, kad problema gali būti ne vien teorinė.

    Grupės finansų vadovas Tillas Streichertas teigė, kad bent iki birželio, įskaitant ir šį mėnesį, degalų tiekimas, ypač pagrindiniuose grupės mazguose, laikomas visiškai užtikrintu. Vis dėlto, jei situacija pablogėtų, tarp galimų priemonių būtų svarstomi sustojimai atrinktuose maršrutuose į Aziją, Afriką ir kitomis kryptimis.

    Kartu „Lufthansa“ nurodo, kad bendras veiklos fonas išlieka sudėtingas dėl išaugusių reaktyvinių degalų kainų. Grupė prognozuoja, kad 2026 metais papildomos sąnaudos dėl brangesnio kuro gali siekti apie 1 700 000 000 eurų, o tai didina spaudimą bilietų kainoms ir maršrutų pelningumui.

    „Lufthansa“ skelbia, kad yra apsidraudusi daugiau nei tris ketvirtadalius reikalingo degalų kiekio, taip ribodama trumpalaikį kainų šuolių poveikį. Tačiau apsidraudimas neišsprendžia fizinio prieinamumo problemos, todėl planuojamos priemonės labiau orientuotos į operacinį atsparumą.

    Jei degalų krizė Europoje gilėtų, o laivyba per Hormūzo sąsiaurį neatsistatytų, tarpiniai sustojimai galėtų tapti dažnesniu reiškiniu. Tokiu atveju keliautojams reikėtų tikėtis ilgesnių skrydžių laikų, didesnės tvarkaraščių kaitos ir galimo bilietų brangimo, ypač tolimuosiuose maršrutuose.

  • Prancūzų lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ perplaukė Suecą: Paryžius žvalgosi Hormūzo misijos

    Prancūzų lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ perplaukė Suecą: Paryžius žvalgosi Hormūzo misijos

    Prancūzijos pagrindinis lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ perplaukė Sueco kanalą ir įplaukė į Raudonąją jūrą, taip priartėdamas prie Hormūzo sąsiaurio. Paryžius šį judėjimą sieja su augančiu poreikiu atkurti saugią laivybą viename svarbiausių pasaulio jūrinių „butelio kaklelių“.

    Prancūzija siekia paspartinti balandį pradėtą Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės iniciatyvą, prie kurios, Prancūzijos vertinimu, prisijungė 51 valstybė. Iniciatyvos tikslas – sudaryti sąlygas atnaujinti navigaciją Hormūzo sąsiauryje, per kurį įprastai keliauja reikšminga pasaulinės naftos prekybos dalis.

    Prancūzijos gynybos ministerija nurodė, kad lėktuvnešio ir jį lydinčių laivų dislokavimas skirtas įvertinti padėtį regione ir nuraminti jūrų prekybos dalyvius. Tuo pačiu Paryžius pabrėžia, kad nenori įsitraukti į platesnio masto karinius veiksmus ir ieško „gynybinio“ formato.

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas anksčiau viešai kalbėjo apie gynybinę tarptautinę misiją, kuri galėtų lydėti komercinius laivus. Europos valstybės šią kryptį vertina atsargiai, nes eskalacijos rizika didelė, tačiau laivybos sutrikimai daro tiesioginį poveikį tiekimo grandinėms, draudimo kaštams ir energijos kainų lūkesčiams.

    Jungtinėse Valstijose pastarosiomis dienomis taip pat skambėjo pareiškimai dėl galimų palydos operacijų Hormūzo sąsiauryje, tačiau signalai buvo nevienareikšmiai. Toks kintantis fonas sustiprina spaudimą europiečiams aiškiau apsibrėžti, ką jie pasirengę daryti, kad būtų atkurta laivybos laisvė, neperžengiant tiesioginio karo įsitraukimo ribos.

    Tuo metu regione fiksuojami incidentai pabrėžia rizikos lygį: pranešta apie ataką prieš su Prancūzija siejamą konteinerinį laivą, per kurią nukentėjo įgulos nariai. Prancūzijos pareigūnai akcentavo, kad laivas neplaukė su Prancūzijos vėliava, tačiau incidentas, jų vertinimu, rodo, jog grėsmė jūrinei prekybai išlieka reali.

    Prancūzijos pozicija viešai įvardijama kaip bandymas atskirti laivybos laisvės klausimą nuo kitų geopolitinių nesutarimų ir ieškoti kelio, kuris leistų atnaujinti tranzitą. Praktikoje tai reiškia diplomatijos ir karinio atgrasymo derinimą, kurio sėkmė priklausys nuo regiono veikėjų sprendimų ir tarptautinės koalicijos susitelkimo.

    „Mūsų tikslas šiandien labai paprastas: atskirti laivybos laisvės Hormūzo sąsiauryje klausimą nuo visų kitų dalykų“, – sakė Prancūzijos prezidentūros pareigūnas.

  • Trumpo ir JK prekybos susitarimas: bioetanolio sektoriaus griūtis smogė ūkiams ir grūdų kainoms

    Trumpo ir JK prekybos susitarimas: bioetanolio sektoriaus griūtis smogė ūkiams ir grūdų kainoms

    Jungtinės Karalystės ir JAV prekybos susitarimo pasekmės labiausiai išryškėjo ten, kur jų mažai kas tikėjosi: šalies bioetanolio grandinėje ir kviečių augintojų pajamose. Po politinių derybų dėl muito lengvatų britų automobiliams ir plienui JK suteikė JAV didelę be muito bioetanolio kvotą, kuri rinkoje greitai pakeitė vietinę produkciją.

    Dėl to sustojo vienas iš dviejų pagrindinių JK bioetanolio gamybos centrų, o likęs fabrikas kurį laiką veikė su pertraukomis ir priklausė nuo laikinos paramos. Ūkininkai teigia praradę stambų vietinį kviečių pirkėją, todėl regione sumažėjo konkurencija dėl grūdų, o kainos tapo labiau priklausomos nuo pašarų rinkos ir importo.

    Kaip kvotos pakeitė rinką

    Bioetanolis JK naudojamas kaip atsinaujinantis priedas benzinui, o jo gamyba tradiciškai rėmėsi vietiniais grūdais. Kai į rinką įėjo didelė be muito importo kvota, vietos gamintojams tapo sunkiau konkuruoti, nes importuojamas bioetanolis spaudė kainas ir mažino maržas.

    Ūkininkai pabrėžia, kad bioetanolio pirkėjai anksčiau dažnai mokėdavo nedidelę priemoką už tinkamos kokybės kviečius. Net ir keli eurai už toną ūkiams turi reikšmę, nes augalininkystės pelningumas paprastai skaičiuojamas mažomis maržomis, o sąnaudos, ypač trąšoms ir kurui, išlieka jautrios energijos kainų šuoliams.

    „Atrodė, kad derybose žemės ūkis buvo tik išnaša, o ne prioritetas“, – sakė vienas šiaurės Anglijos kviečių augintojas.

    Smūgis ne tik degalams

    Bioetanolio gamyklos svarbios ne vien degalų rinkai. Gamybos proceso šalutiniai produktai paprastai tampa baltymingais pašarais, kuriuos naudoja gyvulininkystės ūkiai, todėl sumažėjus gamybai dalis pašarų poreikio persikelia į importą, o tai didina tiekimo grandinės pažeidžiamumą.

    Dar vienas jautrus elementas yra anglies dioksidas, kuris kai kuriais atvejais taip pat gaunamas kaip bioetanolio gamybos šalutinis produktas ir naudojamas maisto bei gėrimų pramonėje, taip pat skerdyklose. Dėl to bioetanolio sektoriaus sutrikimai gali greitai virsti platesne problema, ypač kai rinkoje daug kitų sukrėtimų.

    Ūkininkų pajamos ir platesnis kontekstas

    Grūdų augintojams praradus dalį vietinės paklausos, daugiau kviečių nukreipiama į pašarų segmentą, o tai didina pasiūlą ir spaudžia kainas. Ūkininkai teigia, kad kai kuriuose regionuose kainų kritimas buvo ypač juntamas tada, kai likusi gamykla laikinai stabdė veiklą, nes rinka akimirksniu prarado reikšmingą pirkėją.

    Situaciją apsunkina ir geopolitinis neapibrėžtumas, keliantis energijos ir trąšų kainas, o tai tiesiogiai didina javų auginimo savikainą. Ūkininkai perspėja, kad jei kainos neatsigaus, dalis jų bus priversti mažinti investicijas, rinktis atsargesnes sėjomainas arba mažinti apsėjamo ploto riziką.

    JK vyriausybė viešai tvirtina, kad prekybos susitarimas pasiektas nacionalinio intereso labui ir saugo darbo vietas kituose sektoriuose, tačiau žemdirbių organizacijos ragina vertinti visą poveikį. Jų teigimu, vieną kartą praradus vietinį pramonės pajėgumą, atkurti jį brangu ir lėta, o priklausomybė nuo importo tampa ilgalaike.

  • ES ir Trumpo prekybos sandoris ant lūžio ribos: 25 proc. muitų grėsmė skaldo Briuselį ir Berlyną

    ES ir Trumpo prekybos sandoris ant lūžio ribos: 25 proc. muitų grėsmė skaldo Briuselį ir Berlyną

    Europos Sąjungos derybos dėl pernai pasiekto transatlantinio prekybos susitarimo artėja prie kritinio taško, nes JAV prezidentas Donaldas Trumpas vėl grasina didinti muitus europietiškiems automobiliams. Briuselyje vis garsiau keliamas klausimas, ar susitarimą įmanoma įgyvendinti, kai JAV pozicija keičiasi greičiau nei spėjama parengti teisės aktus.

    Trečiadienį Europos Parlamentas, Europos Komisija ir ES valstybių narių atstovai mėgins suderinti bendrą liniją, tačiau nuomonių skirtumai gilėja. Dalis valstybių, ypač Vokietija ir su ja glaudžiai siejama automobilių pramonė, nori kuo greičiau užbaigti procesą, kad verslui neliktų neapibrėžtumo.

    Kas stabdo susitarimo ratifikavimą?

    Europos Parlamente stiprėja pozicija, kad vien ekonominių argumentų neužtenka, jei JAV grasinimai muitais kartojasi. Parlamento kairiojo sparno dauguma pabrėžia, kad 25 proc. muito idėja kertasi su anksčiau aptartomis tarifo „lubomis“ ir esą patvirtina nuogąstavimus dėl Vašingtono patikimumo.

    „Tai blogas susitarimas, ir mes jo nepatvirtinsime vien dėl vaizdo“, – sakė Belgijos europarlamentarė Kathleen Van Brempt, laikoma viena griežtesnės Parlamento linijos šalininkių.

    Per pastaruosius mėnesius Parlamentas yra siūlęs papildomas sąlygas, kurios leistų stabdyti ar nutraukti susitarimą, jei JAV imtųsi naujų spaudimo priemonių. Tarp idėjų minimas ir automatinis galiojimo terminas, kad susitarimas neliktų „amžinas“ net ir pasikeitus politinėms aplinkybėms.

    Komisijos ir šalių narių pragmatizmas

    Europos Komisija laikosi pozicijos, kad susitarimų esmė yra nuspėjamumas ir abipusė pagarba, todėl ragina susitelkti į įgyvendinimo mechaniką. Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen viešai pabrėžė, kad ES juda link paskutinių sprendimų dėl savo įsipareigojimų, tačiau JAV pusėje vis dar matomas neatitikimas tarp sutarto tarifo rėmų ir viešų grasinimų.

    Kita vertus, dalis valstybių narių baiminasi, kad papildomos Parlamento sąlygos tik dar labiau erzins Vašingtoną ir išprovokuos naują muitų spiralę. Diplomatiniuose užkulisiuose pripažįstama, kad Europos Parlamentui politiškai lengviau „kietinti“ poziciją, o nacionalinėms vyriausybėms tenka galvoti apie praktines pasekmes eksportui, investicijoms ir darbo vietoms.

    Automobiliai – jautriausias taikinys

    Grasinimai muitais automobiliams ES ekonomikai būtų ypač skausmingi, nes šis sektorius yra vienas svarbiausių eksporto variklių, ypač Vokietijai. Net ir vien tik tarifų rizika gali reikšti brangesnį finansavimą, atsargiau planuojamas investicijas bei lėtesnį užsakymų srautą, nes įmonės blogiau prognozuoja prieigą prie JAV rinkos.

    Papildomą įtampą kelia ir tai, kad prekybos derybos vis dažniau persipina su saugumo ir geopolitikos klausimais. ES sostinėse nuogąstaujama, jog muitai gali tapti spaudimo priemone ne tik ekonomikos, bet ir gynybos ar užsienio politikos temomis.

    Kas toliau: kompromisas ar užsitęsęs limbas?

    Trumpuoju laikotarpiu lemiamu taps ES vidaus kompromisas: be jo susitarimas gali likti „pakibęs“ tarp Komisijos siekio jį įtvirtinti ir Parlamento reikalavimo turėti aiškius saugiklius. Centro dešinė Europos Parlamente signalizuoja, kad svarsto spartinti balsavimą, nes, jų vertinimu, verslas nebegali sau leisti užsitęsusios nežinios.

    Jei JAV toliau viešai laikys ant stalo 25 proc. muito idėją, Europos Parlamente gali augti parama griežtesniems mechanizmams, įskaitant galiojimo terminą ar aiškiai apibrėžtas sustabdymo sąlygas. Tuo pat metu didžiosios ES ekonomikos sieks išvengti eskalacijos, kad prekybos konfliktas netaptų dar vienu smūgiu jau ir taip lėtėjančiam pramonės atsigavimui.

  • Bulgarijos kova su korupcija: ministras paviešino schemas, o Radevo valdžiai tai pirmas rimtas testas

    Bulgarijos kova su korupcija: ministras paviešino schemas, o Radevo valdžiai tai pirmas rimtas testas

    Bulgarijoje laikinasis žemės ūkio ministras Ivanas Hristanovas per kelis mėnesius pavertė kovą su korupcija viešu procesu: transliavo policijos reidus, grąžino į stalčių nugrimzdusias bylas ir kreipėsi į prokurorus bei ES institucijas. Artėjant valdžios perdavimui naujai Vyriausybei, klausimas tampa paprastas: ar paviešinti įtarimai bus realiai ištirti, ar ir vėl įstrigs sistemoje.

    Šis momentas laikomas pirmuoju rimtu išbandymu Rumenui Radevui, buvusiam prezidentui, kurio politinė jėga rinkimus laimėjo žadėdama ardyti oligarchinį valdymo modelį. Hristanovo surinkti dokumentai ir perduotos medžiagos dabar tampa naujos daugumos patikimumo matu, ypač kai visuomenė tikisi ne demonstracijų, o teismo salę pasiekiančių bylų.

    Viešinami įtarimai ir skaičiai

    Ministras tvirtina fiksavęs atvejus, kai ES lėšomis finansuojamuose konkursuose sąmatos galėjo būti dirbtinai išpūstos keliasdešimt kartų. Pasak jo, kai kurie darbai, kurių reali kaina turėjo siekti kelias dešimtis tūkstančių eurų, dokumentuose galėjo virsti iki maždaug 1 000 000 eurų sąnaudomis.

    Hristanovas taip pat teigė aptikęs situaciją, kai ankstesnis jo pranešimas apie galimą sukčiavimą, susijusį su gyvulių utilizavimu, esą buvo ištrintas iš kelių institucijų registrų. Tokie kaltinimai rodo ne vien atskiras problemas, bet ir galimai koordinuotą bandymą naikinti pėdsakus, jei tai pasitvirtintų tyrimuose.

    „Mano vaidmuo yra dvejopas: vienas kaip ministro, kitas kaip pranešėjo. Iš Vyriausybės mane galima pašalinti, bet pranešėjo vaidmuo gyvuos ir po to“, – sakė Ivanas Hristanovas.

    Silpnoji grandis – prokuratūra

    Bulgarija ES kontekste nuolat minima tarp prasčiausiai korupciją kontroliuojančių valstybių, o kritika dažnai nukreipiama į tai, kaip baigiasi tyrimai. Ekspertai ir pilietinės visuomenės organizacijos ne kartą pabrėžė modelį, kai ikiteisminiai tyrimai vilkinami, bylos nutraukiamos, o iki teismo pasiekia tik nedidelė dalis rezonansinių atvejų.

    Todėl Hristanovo perduotos bylos naujai valdžiai yra ne tik politinė, bet ir institucinė užduotis. Jei prokuratūra nesugebės parodyti realios pažangos, pažadai apie permainas rizikuoja tapti dar viena kampanijos retorika, o visuomenės pasitikėjimas valstybės institucijomis toliau silps.

    Simbolinė istorija apie valstybės turtą

    Vienu ryškiausių epizodų tapo istorija apie valstybei priklausantį poilsio kompleksą prie Sofijos, kurio vertę Hristanovas viešai vertino apie 10 000 000 eurų. Pasak jo, ankstesnė administracija buvo sutikusi objektą parduoti su verslo interesais siejamai bendrovei už maždaug 500 000 eurų, nors sandoris dar nebuvo galutinai užbaigtas.

    Ministro teigimu, ministerija sandorį sustabdė ir pasiūlė turtą perduoti švietimo reikmėms, kad jis būtų naudojamas vaikų stovykloms ar edukacijai. Tačiau pirkėjo pusė, kaip skelbta, gali reikalauti maždaug 1 000 000 eurų kompensacijos, o tai reiškia potencialų ilgą ginčą, kuriame spręsis ne tik dėl konkretaus pastato, bet ir dėl principo, kaip valstybė valdo savo turtą.

    Politiniu lygmeniu Radevo stovyklai palanki aplinkybė tapo laikinojo generalinio prokuroro atsistatydinimas iškart po rinkimų. Nors tai pristatoma kaip pokyčių signalas, analitikai perspėja: vienas ryškus sprendimas dar nereiškia sisteminės reformos, jei nebus pakeistos skyrimo procedūros, atsakomybės mechanizmai ir reali kontrolė.

    Artimiausiais mėnesiais Radevo valdžiai teks parodyti, ar antikorupcinė darbotvarkė virs nuosekliu teisėsaugos darbu. Būtent tai lems, ar Hristanovo paviešintos schemos bus tik trumpalaikė politinė audra, ar pradžia ilgesnių pokyčių Bulgarijoje.