CP v2

Category: Pasaulis

  • EP valgykloje kilęs aštuonkojo skandalas: ispanų europarlamentaras grasina ginti Galisijos virtuvę

    EP valgykloje kilęs aštuonkojo skandalas: ispanų europarlamentaras grasina ginti Galisijos virtuvę

    Ispanijos europarlamentaras Adrián Vázquez Lázara sukritikavo Europos Parlamento valgykloje patiektą patiekalą, kuris buvo pristatytas kaip galisietiškas aštuonkojis. Politikas teigia, kad valgykloje pasiūlyta versija neatitinka tradicinio polbo á feira recepto ir esą klaidina lankytojus.

    Anot A. Vázquezo Lázaros, klasikinis patiekalas paprastai gaminamas iš virto aštuonkojo, pagardinamo alyvuogių aliejumi, paprika ir druska, o dažnai patiekiamas su bulvėmis. Jis pabrėžė, kad tradiciškai patiekalas pateikiamas ant medinės lentelės, o jo sudėtis yra aiški ir griežtai nusistovėjusi.

    Kas papiktino europarlamentarą?

    Europarlamentaras teigė, kad Parlamento valgykloje patiektame variante, jo žodžiais, atsirado ingredientų, kurių Galisijoje įprastame recepte nebūna. Dėl to jis šį patiekalą pavadino netikru ir nusprendė surengti vakarienę, kurioje svečiams būtų pristatyta autentiška versija.

    „Viskas buvo ne taip: tai nebuvo galisietiškas aštuonkojis, o tik jo imitacija“, – sakė Adrián Vázquez Lázara.

    Daugiau nei kulinarinis ginčas

    Šis epizodas, pasak politiko, yra ir proga atkreipti dėmesį į Galisijos žvejybos sektorių, kurį jis vadina vienu svarbiausių Europoje. A. Vázquez Lázara savo komunikacijoje akcentavo, kad regionui svarbu ne tik saugoti kulinarinį paveldą, bet ir nuolat priminti apie žvejybos pramonės reikšmę vietos ekonomikai bei darbo vietoms.

    Jo teigimu, autentiškų produktų ir tradicijų pristatymas tarptautinėje aplinkoje prisideda prie regionų įvaizdžio, o kartu tampa politinės diskusijos dalimi, kai kalbama apie ES žuvininkystės reguliavimą, kvotas ir sektoriaus ateitį.

    Maisto ginčai ES institucijose

    Tai nėra pirmas kartas, kai maistas ES institucijose tampa platesnių diskusijų priežastimi. Įvairiose situacijose darbuotojai ar politikai yra kritikavę meniu sprendimus ar produktų kokybę, o tokie konfliktai neretai įgauna simbolinę prasmę, susijusią su tradicijomis, tvarumu ar politiniais sprendimais.

    Šįkart aštuonkojo istorija, prasidėjusi nuo vieno patiekalo valgykloje, virto vieša žinute apie tai, kaip lengvai nacionalinės ir regioninės tradicijos gali būti supaprastinamos. A. Vázquez Lázara sako sieksiantis, kad Parlamento erdvėse būtų aiškiau atskiriama, kas yra autentiška virtuvė, o kas tik laisva interpretacija.

  • Į Odesos sritį sugrįžo blizgieji ibisai: „Tuzlovskų limanų“ parke užfiksuotos retos raudonknigės

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlovskų limanai užfiksuotos retos paukščių viešnios – vadinamosios korovajkos, dar žinomos kaip blizgieji ibisai. Apie tai pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad paukščiai pakrantėje ir seklumose ilsisi jau ne pirmą dieną.

    Blizgysis ibis (Plegadis falcinellus) iš tolo dažnai atrodo tamsus, rusvai juodas, tačiau saulėje jo plunksnos ima žaižaruoti bronzos, vario, purpuriniais ir žalsvais atspalviais. Būtent šis metališkas blizgesys ir lėmė pavadinimą, dėl kurio paukštį nesunku supainioti su egzotiška rūšimi.

    Šiai rūšiai būdingas ilgas žemyn lenktas snapas, pritaikytas ieškoti grobio dumble ir sekliose lagūnose. Tokiose buveinėse ibisai dažniausiai lesa vandens vabzdžius, jų lervas, smulkius vėžiagyvius, dėles ir kitus bestuburius, todėl paukščiai ypač priklausomi nuo šlapynių būklės.

    Tuzlovskų limanai yra vienas svarbiausių Juodosios jūros šiaurės vakarų pakrantės šlapynių kompleksų, kuriame sustoja migruojantys paukščiai. Specialistai pabrėžia, kad pavasarį ir vasaros pradžioje tokios vietos tampa kritiškai svarbios tiek poilsiui, tiek maitinimuisi prieš tęsiant migraciją ar ruošiantis perėjimui.

    Mokslininkai primena, kad blizgieji ibisai yra saugoma rūšis ir įrašyta į Ukrainos Raudonąją knygą. Pagrindinės grėsmės šlapynių paukščiams paprastai siejamos su buveinių nykimu, vandens režimo pokyčiais, trikdymu perėjimo metu ir mažėjančia maisto baze, todėl bet kokie stebėjimai saugomose teritorijose turi vykti atsakingai.

    Pastaruoju metu parke vis dažniau fiksuojami ir kiti reti sparnuočiai, o tai rodo, kad šlapynių apsauga išlieka esminė biologinei įvairovei. Parko darbuotojai ragina lankytojus laikytis nustatytų taisyklių, neartėti prie paukščių ir jų nevaryti nuo maitinimosi vietų, ypač sekliose lagūnose.

  • Jaguarundis: Pietų Amerikos katė, primenanti ūdrą, stebina dienine medžiokle ir plaukimu

    Šis plėšrūnas paplitęs nuo šiaurinės Meksikos per Centrinę Ameriką iki didelės Pietų Amerikos dalies į rytus nuo Andų, pasiekdamas centrinę Argentiną. Istoriškai jis fiksuotas ir pietų Teksase, tačiau JAV teritorijoje dabar dažniausiai laikomas išnykusiu.

    Jaguarundis priklauso kačių šeimai ir yra artimas pumos giminaitis, nors pavadinimas gali klaidinti siejant su jaguaru. Mokslinėje klasifikacijoje jis priskiriamas vadinamajai pumų linijai, kuriai taip pat priskiriamas gepardas.

    Jaguarundis išsiskiria aptakia kūno forma: nedidelė, kiek suplota galva, trumpas snukis, ilga uodega ir žemas siluetas. Suaugę individai dažniausiai sveria apie 4,5–9 kilogramo, o patinai paprastai stambesni už pateles.

    Jo kailis dažniausiai vienos spalvos, o pasitaikančios atmainos svyruoja nuo tamsiai rudos ar juodai rudos iki pilkos ir gelsvai rausvos. Jaunikliai kartais būna dėmėti, tačiau augant dėmės paprastai išnyksta.

    Ši katė stebina gebėjimu prisitaikyti prie skirtingų buveinių: aptinkama miškuose, sausringuose krūmynuose, savanose, mangrovėse, taip pat vietovėse, kur yra priedanga. Dažnai ji fiksuojama netoli tekančio vandens, o kai kuriose Andų regiono šalyse stebėta ir didesniame aukštyje, iki maždaug 3 200 metrų.

    Jaguarundis daug laiko praleidžia ant žemės ir yra efektyvus smulkios grobio medžiotojas. Jo racioną sudaro graužikai, ropliai, varlės, vabzdžiai ir kiti bestuburiai, antžeminiai paukščiai, o kai kada ir žuvys.

    Pasitaikius progai, jis gali pulti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, triušius ar šarvuočius, taip pat naminius paukščius. Būtent dėl to kai kuriuose regionuose jaguarundžiai konfliktuoja su ūkininkais.

    Skirtingai nei daugelis tropikų smulkiųjų kačių, jaguarundis neretai būna aktyvus dieną ir vakare. Toks dieninis aktyvumas laikomas viena iš priežasčių, kodėl žmonės jį pastebi rečiau nei kitas kates, nes jis renkasi tankesnę augaliją ir judėjimui naudoja priedangą.

    Nors tai daugiausia antžeminis gyvūnas, jaguarundis moka laipioti medžiais, o ilga uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą. Taip pat fiksuota, kad jis plaukia ir gali įveikti vandens kliūtis, todėl neretai siejamas su vandens telkinių kaimynyste.

    Gyvenimo būdas dažniausiai vienišas, tačiau kartais sutinkamos poros arba patelės su paaugusiais jaunikliais. Įdomu tai, kad ši katė yra gana „kalbi“: aprašyta keliolika skirtingų garsų, tarp jų švilpimas, čirškėjimas ir kiti signalai, kuriais individai komunikuoja.

    Tarptautiniu mastu jaguarundis dažnai vertinamas kaip rūšis, kuriai šiuo metu negresia išnykimas, tačiau atskirose teritorijose populiacijos gali mažėti. Pagrindinės priežastys siejamos su buveinių nykimu, kai natūralias teritorijas keičia intensyvus žemės ūkis, taip pat su persekiojimu dėl žalos naminiams paukščiams.

  • Prie Balatono nufilmuotas elnias, vandenyje judėjęs tarsi delfinas: paaiškino, kodėl taip nutiko

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išplito vaizdo įrašas iš Vengrijos, kuriame prie Balatono ežero užfiksuotas elnias vandenyje juda ir šokinėja taip, kad primena delfino nėrimą. Įraše matyti, kaip gyvūnas bėga seklumoje, kartkartėmis šokdamas į priekį ir taškydamas vandenį.

    Vaizdai nufilmuoti pietinėje Balatono pakrantėje, kur seklus vanduo nusitęsia toli nuo kranto. Dėl tokio reljefo elnias gali judėti vandeniu beveik kaip sausuma, o iš šalies susidaro neįprastas „plaukimo“ įspūdis.

    Specialistai tokį elgesį aiškina ne gyvūno „mokėjimu nardyti“, o neįprastai žemu ežero lygiu ir plačiais seklumų plotais. Kai vanduo nusekęs, pakrantėje atsiveria daugiau kietesnio dugno zonų, todėl net stambūs laukiniai gyvūnai gali drąsiau bristi į vandenį ir ten judėti.

    Balatonas yra didžiausias Vidurio Europos ežeras, o jo pietinė pakrantė ir įprastomis sąlygomis garsėja lėtai gilėjančiu dugnu. Kai vandens mažiau, keliasdešimt metrų nuo kranto vanduo gali siekti tik kulkšnis ar kelius, todėl judesiai, kurie gilesniame vandenyje atrodytų kaip plaukimas, čia primena šuolius.

    Ekologai pabrėžia, kad laukiniai gyvūnai paprastai vengia atvirų, žmonių lankomų pakrančių, todėl tokie įrašai pasitaiko retai ir greitai sulaukia dėmesio. Vis dėlto pats elgesys nėra mistinis: elnias tiesiog juda jam saugioje, seklioje zonoje.

    Tuo pačiu tai priminimas, kad vandens lygio svyravimai gali keisti gyvūnų maršrutus ir įpročius, ypač šiltuoju sezonu. Jei seklumos plečiasi, gyvūnai gali dažniau pasirodyti netipinėse vietose, o žmonėms rekomenduojama jų nevaryti, nešerti ir laikytis atstumo.

  • Į Odesos sritį sugrįžo retos sėjikinės sivanarakšės: kodėl mokslininkai ragina jas stebėti atsargiai

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlivos limanai, pastebėtos retos migruojančios sivanarakšės, dar vadinamos europinėmis sėjikinėmis. Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad šios rūšies stebėjimai regione nėra dažni.

    Sivanarakšė išsiskiria ryškiu melsvai žydru plunksnų atspalviu, todėl neretai vadinama tropikų viešnia, nors tai Europoje perinti rūšis. Šiuo metų laiku jos grįžta iš žiemaviečių Afrikoje, kai orai stabiliai atšyla ir padaugėja stambių vabzdžių.

    Mokslininkų teigimu, sivanarakšės pavasarį migruoja į veisimosi teritorijas, dažnai laikydamosi pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Dalis jų skrenda naktį, todėl pirmieji pastebėjimai paprastai fiksuojami tada, kai paukščiai jau aktyviai apžiūrinėja vietas lizdams.

    Parko teritorijoje jos dažniausiai matomos tupinčios ant elektros linijų laidų, sausų šakų ar stulpų. Toks elgesys būdingas pasalų medžiotojams: paukštis iš aukštesnės vietos stebi aplinką ir staigiai nerdamas gaudo grobį.

    Sivanarakšių raciono pagrindą sudaro stambūs vabzdžiai, įskaitant skėrius, įvairius vabalus ir svirplius. Tačiau jos gali sumedžioti ir smulkius stuburinius, pavyzdžiui, driežus ar varliagyvius, rečiau smulkius graužikus.

    Jaunikliai išsirita akli ir pliki, o lizde išbūna maždaug mėnesį. Tėvai intensyviai maitina juos stambiu grobiu, todėl sėkmingam perėjimui svarbi vabzdžių gausa ir tinkamos buveinės šalia atvirų plotų.

    Specialistai pabrėžia, kad sivanarakšių skaičius Ukrainoje ir daugelyje Europos vietovių mažėja, todėl kiekvienas patikimas stebėjimas yra vertingas. Pagrindinės grėsmės paprastai siejamos su buveinių nykimu, maisto bazės mažėjimu dėl intensyvios žemdirbystės ir pesticidų, taip pat tinkamų lizdaviečių stoka.

    Gamtininkai ragina paukščius stebėti atsargiai ir neartėti prie galimų lizdaviečių, ypač pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje. Triukšmas, dažnas lankymasis ar bandymai fotografuoti iš arti gali sutrikdyti perėjimą ir priversti paukščius palikti teritoriją.

    Odesos srities pakrančių šlapynės, tokios kaip Tuzlivos limanai, yra svarbus migracijos ir perėjimo arealo taškas daugeliui rūšių. Todėl kiekvienas toks sugrįžimas tampa ir priminimu, kad saugomų teritorijų būklė tiesiogiai lemia biologinės įvairovės išlikimą.

  • Kodėl gamtoje nėra tikrai mėlynų žinduolių: zoologė paaiškino, kas už to slypi

    Žinduolių pasaulyje tikrai mėlyna spalva yra kone neįmanoma: nėra nei mėlyno kailio, nei mėlynų plaukų, o net ir „mėlynais“ vadinami gyvūnai dažniausiai tėra pilkšvi ar melsvai pilki. Zoologai pabrėžia, kad tai susiję ne su atsitiktinumu, o su tuo, kaip žinduolių organizme formuojasi spalvos.

    Dalis rūšių pavadinimuose turi žodį „mėlynas“, pavyzdžiui, mėlynasis banginis ar vadinamoji mėlynoji beždžionė, tačiau jų atspalvis dažniausiai yra šiferio pilkumo. Tam tikrame apšvietime, esant šešėliams ar drėgmei, toks koloritas akiai gali pasirodyti mėlynas, bet tai nėra tikras pigmentinis mėlynumas.

    „Žinduoliai yra apriboti savo evoliucinės istorijos: tūkstančius metų jie prisitaikė būti tokie, kokių reikia išgyvenimui“, – sakė Londono zoologijos sodo ZSL vyresnioji prižiūrėtoja Shannon Farrington.

    Pagrindinė priežastis paprasta: dauguma žinduolių spalvų kyla iš melanino, kurio formos daugiausia sukuria juodus, rudus ir gelsvus tonus. Mėlynas atspalvis gamtoje dažnai atsiranda ne iš mėlyno pigmento, o dėl vadinamosios struktūrinės spalvos, kai mikroskopinės paviršiaus struktūros išsklaido ir atspindi šviesą.

    Gerai žinomas pavyzdys yra mandrilai: jų ryškios veido ir užpakalinės kūno dalies spalvos nėra vien tik „nudažytos“ pigmentais. Mėlynumo įspūdį sukuria odos struktūros, kurios šviesą išsklaido taip, kad matomas mėlynas atspalvis, o ryškus kontrastas padeda socialinėje komunikacijoje ir poravimosi signalams.

    Toks šviesos sklaidos principas siejamas su Tyndallo efektu, kuris aiškina ir tai, kodėl žmonių akys gali atrodyti mėlynos, nors jose nėra mėlyno pigmento. Akies audinių mikroskopinė sandara išsklaido šviesą taip, kad labiau „išryškėja“ trumpesnio bangos ilgio, melsva šviesa.

    Dėl tų pačių priežasčių zoologai dažnai pabrėžia ir kitą netikėtą detalę: tikrai žalių žinduolių beveik nėra. Žalia spalva dažniau būdinga augalams ar kai kuriems ropliams ir varliagyviams, o žinduoliams ji paprastai atsiranda tik kaip vizualinė iliuzija, atspindžiai arba išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, dumbliai ant kailio drėgnose buveinėse.

  • Maskuotės meistras vandenyne: aštuonkojis mimikas gali apsimesti net 13 skirtingų rūšių

    Aštuonkojis mimikas (Thaumoctopus mimicus) laikomas vienu įspūdingiausių jūrų gyvūnų, nes geba greitai keisti ne tik spalvą, bet ir kūno formą bei judėjimo manierą. Mokslininkų aprašymuose minimas jo repertuaras siekia daugiau nei tuziną skirtingų „vaidmenų“, kurie padeda išvengti plėšrūnų.

    Ši rūšis aptinkama sekliose tropinių vandenų vietose, pavyzdžiui, dumblėtuose upių žiotyse ar smėlėtose pakrantės lygumose. Tokiame dugne dažnai trūksta slėptuvių, o matomumas būna geras, todėl aštuonkojui tenka ieškoti gudresnių apsaugos būdų.

    Aštuonkojis mimikas dažnai maitinasi dieną, čiuopdamas dugną ir ieškodamas smulkios grobio, pavyzdžiui, vėžiagyvių ar mažų žuvų. Tačiau judėjimas atvirose vietose jį išduoda, todėl plėšrūnų spaudimas, kaip manoma, ir skatino išskirtinę mimikrijos strategiją.

    Skirtingai nei „statinė“ maskuotė, kai gyvūnas tiesiog susilieja su fonu, aštuonkojis mimikas renkasi aktyvią apgaulę. Jis keičia laikyseną, raštus ir plaukimo stilių taip, kad primintų tuos organizmus, kurių konkrečios žuvys ar kiti plėšrūnai linkę vengti.

    Vienas dažnai minimas pavyzdys: persekiodamas plėšrūnui, aštuonkojis gali pailginti kūną ir vilkti dryžuotus čiuptuvus, taip sukurdamas jūrinės gyvatės įspūdį. Kitais atvejais jis priglunda prie dugno ir banguoja kūnu, kad primintų plekšnę, arba išskleidžia čiuptuvus į šalis, imituodamas dyglius.

    Greitus spalvų pokyčius užtikrina odoje esantys chromatoforai, pigmentą turinčios struktūros, kurias valdo nervų sistema. Kai aplinkiniai raumenys susitraukia, pigmento „maišeliai“ išsiplečia ir paviršiuje išryškėja norima spalva bei raštai.

    Tačiau apgaulė neapsiriboja vien spalvomis. Aštuonkojai gali keisti ir odos tekstūrą, pasitelkdami papiles, kurios pakyla arba priglunda, taip sukurdamos šiurkštaus dugno, gumbų ar kitų paviršių imitaciją.

    Dar vienas pranašumas yra tai, kad aštuonkojai neturi standaus skeleto, todėl jų kūnas itin plastiškas ir lengvai „modeliuojamas“ į skirtingas formas. Būtent spalvos, tekstūros ir judesio derinys leidžia sukurti įtikinamą, kontekstui pritaikytą mimikriją.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia mimikrija greičiausiai nėra atsitiktinių triukų rinkinys. Ji panašesnė į situacijos vertinimą ir tinkamiausios strategijos pasirinkimą, kai iš „repertuaro“ parenkamas būdas, geriausiai atitinkantis konkrečią grėsmę.

    Dėl to aštuonkojis mimikas dažnai minimas kaip pavyzdys, rodantis, kiek daug gali lemti aplinka, plėšrūnų spaudimas ir nervų sistemos kontrolė keičiant kūno išvaizdą. Kuo atviresnė buveinė ir kuo mažiau slėptuvių, tuo vertingesnė tampa gebėjimo apsimesti kaina ir nauda.

  • Tualetinio popieriaus atsisako vis daugiau žmonių: kokios alternatyvos populiarėja ir kodėl

    Vis daugiau pirkėjų ieško būdų sumažinti atliekų kiekį ir ilgainiui sutaupyti, todėl vietoj įprasto tualetinio popieriaus renkasi alternatyvas. Dažniausiai minimos dvi kryptys: popierius iš bambuko ir bidė tipo sprendimai, kurie naudoja vandenį.

    Kas keičia tualetinį popierių?

    Vienas populiariausių pakaitalų yra bambukinis tualetinis popierius. Bambukas vertinamas dėl greito augimo ir atsinaujinančios žaliavos įvaizdžio, todėl dalis vartotojų jį laiko tvaresniu pasirinkimu nei tradicinė celiuliozė iš medienos.

    Kita kryptis – bidė arba bidė funkciją turintys tualeto dangčiai ir lengvai montuojami antgaliai. Tokie sprendimai higienai naudoja vandens srovę, o popierius lieka tik papildoma priemonė arba jo atsisakoma visai.

    Ne tik medžiaga lemia poveikį

    Specialistai pabrėžia, kad vertinant aplinkosauginį poveikį neužtenka žiūrėti vien į tai, iš ko pagamintas popierius. Svarbi ir visa gamybos grandinė: kaip ruošiama celiuliozė, kiek sunaudojama vandens, kaip organizuojamas transportas ir kokia energija naudojama gamyklose.

    Šiame kontekste dėmesys krypsta į energijos šaltinius. Jei gamyboje dominuoja iškastinis kuras, reali nauda gali sumažėti, o jei naudojami mažiau taršūs šaltiniai, bendras pėdsakas gali būti mažesnis nepriklausomai nuo pasirinktos žaliavos.

    „Pereiti prie švaresnių energijos šaltinių yra vienas greičiausių būdų sumažinti įvairių medžiagų gamybos poveikį aplinkai“, – sakė tyrėja Naika Forfaro.

    Vartotojų elgsena rodo ir praktinį motyvą: dalis žmonių bidė renkasi dėl komforto, o ilgalaikėje perspektyvoje – ir dėl mažesnių nuolatinių išlaidų, nes popieriaus sunaudojama gerokai mažiau. Tuo metu gamintojai reaguoja siūlydami daugiau alternatyvų: nuo bambukinio popieriaus iki namuose paprastai įrengiamų bidė sprendimų.

    Ekspertai rekomenduoja sprendimą rinktis pagal realius poreikius ir sąlygas: ar namuose paprasta įsirengti bidė antgalį, ar prioritetas yra mažesnis atliekų kiekis, ar svarbiausia – jautrios odos komfortas. Bet kuriuo atveju tendencija aiški: įprastas tualetinis popierius vis dažniau tampa ne vieninteliu pasirinkimu.

  • 10 mln. saulės panelių Sacharoje: mokslininkai modeliuoja, kaip tai galėtų pakeisti vietos klimatą

    Sachara laikoma viena saulėčiausių vietų Žemėje, todėl ji dažnai minima kaip ideali erdvė didžiulėms saulės elektrinėms. Tačiau klimato modeliai rodo, kad itin didelio masto saulės panelių parkai gali ne tik gaminti energiją, bet ir keisti vietos orų bei temperatūros režimą.

    Esminis mechanizmas siejamas su paviršiaus spalva ir šilumos sugėrimu. Šviesus smėlis natūraliai atspindi didelę dalį Saulės spinduliuotės, o tamsios saulės panelės ją sugeria ir dalį energijos paverčia šiluma, kuri sušildo orą virš jų.

    Toks papildomas įšilimas gali sustiprinti oro kilimą į viršų ir pakeisti atmosferos cirkuliaciją lokaliu mastu. Net ir dykumoje ore yra drėgmės, o spartesnis šilto oro kilimas gali padėti jai pasiekti aukštesnius, vėsesnius sluoksnius, kur vandens garai lengviau kondensuojasi.

    Dėl to, kaip rodo modeliavimas, virš didelių saulės panelių masyvų gali dažniau formuotis tankesni debesys ir kai kuriais atvejais padidėti kritulių tikimybė. Svarbu pabrėžti, kad panelės „nesukuria“ naujos drėgmės, bet gali pakeisti tai, kaip esama drėgmė pasiskirsto ir juda atmosferoje.

    Jeigu kritulių padaugėtų, teoriškai galėtų didėti augalijos plotai, o tai dar labiau keistų paviršiaus savybes ir vietos mikroklimatą. Tokia grandininė reakcija klimato moksle vadinama grįžtamojo ryšio kilpa: daugiau augalijos gali keisti drėgmės apytaką ir šilumos balansą, o tai savo ruožtu veikia debesuotumą ir temperatūrą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad saulės energetika išlieka viena svarbiausių priemonių mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Vis dėlto didelio masto projektams vis dažniau keliami papildomi klausimai dėl vietos ekosistemų, dirvožemio, vėjo režimo ir temperatūrinių kontrastų, todėl planuojant tokius parkus reikalingi išsamūs poveikio aplinkai vertinimai.

    Panašios diskusijos vyksta ir Europoje, kur saulės elektrinių plėtra siejama ne tik su elektros gamyba, bet ir su žemės naudojimo pokyčiais. Tyrimai skirtingose šalyse rodo, kad saulės parkai gali keisti dirvožemio drėgmę, temperatūrą prie paviršiaus ir augalijos augimo sąlygas, todėl vietos sprendimai dažnai priklauso nuo konkretaus kraštovaizdžio ir klimato.

  • Pirmasis klimato viršūnių susitikimas už JT ribų: 57 šalys sutarė dėl iškastinio kuro mažinimo

    Kolumbijos Santa Martoje surengtas pirmasis klimato viršūnių susitikimas, vykęs už Jungtinių Tautų (JT) proceso ribų, subūrė 57 valstybes, pasiryžusias greičiau mažinti iškastinio kuro naudojimą. Renginio organizatoriai tikina, kad tikslas buvo pereiti nuo ilgų derybų prie praktinių sprendimų, kurie realiai keistų energetikos ir ekonomikos kryptį.

    Susitikime daug dėmesio skirta vadinamajam teisingam perėjimui, kai klimato politika derinama su socialinėmis garantijomis, darbo vietų transformacija ir regionų, priklausomų nuo anglies, naftos ar dujų, persitvarkymu. Skirtingai nei JT klimato konferencijose, šįkart siekta suformuoti valstybių branduolį, kuris sutaria dėl krypties ir nori veikti greičiau.

    Kas sutarta ir kodėl tai svarbu

    Pagrindinė politinė žinutė – būtinybė mažinti iškastinio kuro vaidmenį energetikoje, kartu spartinant investicijas į švarią energiją ir energijos vartojimo efektyvumą. Tačiau jau dabar aišku, kad sudėtingiausia dalis prasideda po deklaracijų: kaip įsipareigojimus paversti teisės aktais, finansavimo programomis ir konkrečiais projektais.

    Nyderlandų klimato ir žaliojo augimo ministrė Stientje van Veldhoven akcentavo, kad perėjimas neišvengiamai bus sunkus, nes daugelio šalių biudžetai ir darbo rinka vis dar remiasi iškastinio kuro pajamomis.

    „Tai sunku. Mes to neišspręsime per vieną naktį, bet turime pradėti šį procesą“, – sakė Stientje van Veldhoven.

    Didžiausias iššūkis – ekonomikos perstatymas

    Susitikime dalyvavo labai skirtingos šalys – nuo iškastinio kuro importuotojų iki naftą išgaunančių valstybių. Pavyzdžiui, Nigerijos atstovai pabrėžė, kad šaliai reikės alternatyvių pajamų šaltinių, nes nafta ir dujos ilgą laiką buvo vienas svarbiausių biudžeto ramščių.

    Ganos atstovai atvirai pripažino dilemą: klimato krizę didina iškastinis kuras, tačiau valstybės viešosios paslaugos ir infrastruktūra taip pat finansuojamos iš šio sektoriaus pajamų. Tokia padėtis reiškia, kad vien technologinių sprendimų nepakanka – būtina ekonomikos diversifikacija, persikvalifikavimo programos ir aiški mokesčių bei reguliavimo politika.

    Ar įmanoma progresuoti be didžiųjų teršėjų?

    Šis formatas išsiskyrė tuo, kad jame nedalyvavo kai kurios didžiausią įtaką pasaulinėms emisijoms turinčios valstybės, o organizatoriai tai pateikė kaip galimybę išvengti derybų blokavimo. Vis dėlto klausimas lieka atviras: ar tokios koalicijos pajėgios pakeisti pasaulinę trajektoriją, jei svarbiausi teršėjai ir didžiausios energetikos rinkos lieka už proceso ribų.

    Mažos salų valstybės pabrėžė, kad praktiniai susitarimai turi pasiekti ir platesnę darbotvarkę, įskaitant JT klimato konferencijas (COP). Jų argumentas paprastas: kuo daugiau šalių prisijungs prie konkrečių sprendimų, tuo mažesnė rizika, kad pažanga liks tik regioniniu eksperimentu.

    Susitikimo organizatoriai jau planuoja kitą renginį Tuvalu ir žada stiprinti finansinius instrumentus, kurie padėtų šalims pereiti prie švarios energijos ne tik deklaracijomis, bet ir investicijomis. Artimiausias testas – ar dalyvavusios valstybės pristatys aiškius veiksmų planus, terminus ir finansavimo modelius, kad perėjimas nuo iškastinio kuro taptų apčiuopiamu politikos rezultatu.