CP v2

Category: Pasaulis

  • Ryanair vadovas: jei aviacinio kuro kainos Europoje neslūgs, dalis oro bendrovių gali bankrutuoti

    Ryanair vadovas: jei aviacinio kuro kainos Europoje neslūgs, dalis oro bendrovių gali bankrutuoti

    Ryanair generalinis direktorius Michaelas O’Leary perspėja, kad daliai Europos oro linijų vasara gali tapti lemtinga, jei aviacinio kuro kainos išliks aukštos. Jo teigimu, ypač pažeidžiami mažesni vežėjai, turintys silpnesnius finansinius rezervus ir ribotas galimybes apsidrausti nuo kainų šuolių.

    Pasak M. O’Leary, reaktyvinių lėktuvų kuras „Jet A-1“ nuo kovo pabrango nuo maždaug 74 eurų iki apie 139 eurų už barelį. Toks šuolis smarkiai didina skrydžių savikainą prieš pat intensyviausią vasaros kelionių sezoną, kai oro bendrovės tikisi didžiausių pajamų.

    Kodėl kuras taip brangsta

    Kuro kainų šuolį Europoje kursto sutrikęs naftos tiekimas po įtampos Persijos įlankoje ir uždaryto Hormūzo sąsiaurio, kuriuo įprastai gabenama reikšminga pasaulinės naftos dalis. Kai tiekimas susiaurėja, rinkoje greitai kyla ne tik žalios naftos, bet ir perdirbtų produktų, įskaitant aviacinį kurą, kainos.

    Europos Komisija tuo pat metu ieško būdų, kaip mažinti platesnį energijos šoką, tačiau greitų sprendimų, kurie akimirksniu numuštų aviacinio kuro kainas, rinkoje paprastai nebūna. Net ir suvaldžius logistiką, degalų kainos į bilietų kainodarą persiduoda su kelių savaičių ar mėnesių vėlavimu.

    Kaip reaguoja oro bendrovės ir keleiviai

    Oro linijos jau imasi taupymo priemonių ir koreguoja tvarkaraščius, nes kuras daugeliui vežėjų sudaro vieną didžiausių sąnaudų eilučių. Kai kainos kyla, įmonės dažniau mažina mažiau pelningus maršrutus, rečiau skraidina tam tikromis savaitės dienomis arba didina kainas keleiviams.

    Dalį papildomų kaštų vežėjai bando perkelti į bilietų kainas ar kuro priemokas, tačiau konkurencija Europos rinkoje riboja galimybes staigiai branginti skrydžius. Dėl to didžiausia rizika kyla toms bendrovėms, kurios neturi efektyvaus sąnaudų valdymo, lėčiau užpildo lėktuvus arba yra labiau priklausomos nuo trumpųjų maršrutų.

    „Jei šią vasarą aukštos kainos išliks ilgiau, dalis mūsų konkurentų Europoje gali susidurti su rimtais finansiniais sunkumais“, – sakė Michaelas O’Leary.

    Ryanair vadovas mano, kad spaudimas nesumažės, kol neatsistatys laivyba per Hormūzo sąsiaurį ir rinkoje neatsiras aiškesnis tiekimo stabilumo signalas. Keleiviams tai reiškia didesnę tikimybę matyti brangesnius bilietus, retesnius skrydžius kai kuriuose maršrutuose ir intensyvesnes oro bendrovių pastangas mažinti sąnaudas visoje grandinėje.

  • Europos Parlamentas siūlo ES biudžetą virš 2 trilijonų eurų: kas laimės ir kas mokės?

    Europos Parlamentas siūlo ES biudžetą virš 2 trilijonų eurų: kas laimės ir kas mokės?

    Europos Parlamentas balsavimu Strasbūre pritarė siekiui, kad kitas Europos Sąjungos ilgalaikis biudžetas 2028–2034 metų laikotarpiu būtų didesnis už Europos Komisijos siūlomą planą ir viršytų 2 trilijonus eurų. Parlamentarai argumentuoja, kad augant gynybos, konkurencingumo ir paramos regionams poreikiams, vien iš perskirstymų nebeužtenka.

    Rezoliucijai pritarė 370 europarlamentarų, prieš buvo 201, dar 84 susilaikė. Kartu pritarta idėjai papildomai numatyti apie 200 milijardų eurų žemės ūkiui, regioninei sanglaudai ir pramonės konkurencingumui stiprinti, kad ES politika neprarastų apimties didėjant naujiems įsipareigojimams.

    Kas siūloma biudžete?

    Europos Komisija anksčiau yra numačiusi apie 1,8 trilijono eurų išlaidoms tradicinėse srityse, tokiose kaip parama ūkininkams, pramonės plėtra ar tarptautinės programos. Papildomai dar apie 165 milijardai eurų būtų skiriami bendros skolos, išleistos ekonomikos atsigavimui po pandemijos, grąžinimui, o bendra suma artėtų prie 1,984 trilijono eurų.

    Europos Parlamentas siekia, kad 2 trilijonų eurų riba būtų pasiekta neskaičiuojant pandemijos skolos aptarnavimo. Praktikoje tai reikštų didesnį biudžetą, nei siūlo Komisija, ir sustiprintų Parlamento poziciją prieš prasidedant deryboms su valstybėmis narėmis.

    Kur slypi konfliktas?

    Balsavimas laikomas startu sudėtingoms deryboms su nacionalinėmis vyriausybėmis, kurios Taryboje turi lemiamą žodį dėl ilgalaikio biudžeto rėmų. Kai kurios šalys, tarp jų Nyderlandai ir Vokietija, jau signalizavo, kad norėtų mažesnio biudžeto ir griežtesnės fiskalinės drausmės, ypač augant vidaus išlaidų spaudimui.

    Parlamentas taip pat ragina didesnę dalį lėšų aiškiau priskirti konkrečioms ES programoms, kad finansavimas nebūtų pernelyg lengvai perkeliamas į kitus tikslus. Tai susiję su pastarųjų metų diskusijomis, kai valstybės narės dažniau siekia lankstumo, o Europos Parlamentas akcentuoja prognozuojamumą ir ilgalaikes investicijas.

    Nauji ES mokesčiai?

    Siekiant padidinti pajamas, europarlamentarai siūlo svarstyti naujus ES masto mokesčius, įskaitant internetinių lošimų sektorių, didžiąsias technologijų bendroves ir kriptoturto įmones. Tarp minimų pavyzdžių įvardijamos tokios korporacijos kaip „Amazon“ ir „Google“, tačiau konkrečios apmokestinimo schemos dar nėra suderintos.

    Europos Parlamento pagrindiniai derybininkai tvirtina, kad vien siekis „padaryti daugiau su mažiau“ nebeatitinka realybės, kai vienu metu reikia finansuoti konkurencingumą, socialinę sanglaudą, žemės ūkį, saugumą ir tarptautinius įsipareigojimus. Galutinis kompromisas priklausys nuo to, kiek valstybės narės sutiks didinti įnašus arba remti naujus pajamų šaltinius ES lygiu.

    Tuo pat metu bendrame ES darbotvarkės fone išlieka ir kiti jautrūs klausimai, susiję su energetikos tiekimo stabilumu, fiskalinėmis taisyklėmis ir skolos našta. Tai didina riziką, kad derybos dėl 2028–2034 metų biudžeto taps ilgos ir politiškai aštrios.

  • Zelenskis žada sankcijas Izraelio įmonėms dėl Ukrainoje pavogtų grūdų: kas žinoma apie siuntas

    Zelenskis žada sankcijas Izraelio įmonėms dėl Ukrainoje pavogtų grūdų: kas žinoma apie siuntas

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Ukraina rengia sankcijų paketą Izraelio asmenims ir bendrovėms, kurios, Kyjivo teigimu, perka grūdus iš Rusijos okupuotų teritorijų. Pasak jo, kalbama apie produkciją, kuri išvežama iš okupuotų Ukrainos regionų ir vėliau patenka į tarptautinę prekybą.

    V. Zelenskis teigia, kad sankcijos būtų nukreiptos ne tik į logistikos grandinę, gabenančią krovinius, bet ir į sandorio pusę Izraelyje, kuri priima ar įsigyja tokias siuntas. Ukrainos pozicija grindžiama argumentu, kad prekyba grūdais, išvežtais iš okupuotų teritorijų, negali būti laikoma teisėta komercine veikla.

    Kas teigiama apie grūdų kilmę?

    Ukraina tvirtina, jog kai kurie kroviniai iš okupuotų teritorijų buvo gabenami jūra, o dalis jų galėjo būti iškrauti Haifos uoste. Apie galimas grūdų siuntas, siejamas su pavogta ukrainietiška produkcija, anksčiau skelbė ir Izraelio žiniasklaida, remdamasi tyrimais apie grūdų kilmės maskavimą bei maršrutų kaitą.

    Kyjivas akcentuoja, kad dėl tokių atvejų, jų vertinimu, turėtų kilti klausimų ne tik pirkėjams, bet ir uostų bei kontrolės institucijoms. V. Zelenskis tvirtina, jog diplomatiniais kanalais Ukraina esą bandė užkirsti kelią panašiems pristatymams, tačiau vien diplomatinių žingsnių nepakako.

    Įtampa tarp Kyjivo ir Jeruzalės

    Šis pareiškimas išryškina augančią įtampą tarp Ukrainos ir Izraelio, kurios santykius jau kurį laiką temdo skirtingi interesai Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Nors abi šalys yra artimos Vakarų partnerių orbitai, Izraelio santykiai su Rusija, ypač saugumo ir regioninės politikos klausimais, išlieka jautri tema.

    Viešoje erdvėje jau apsikeista aštresniais pareiškimais: Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Saaras yra suabejojęs, ar Ukraina pateikė pakankamai įrodymų dėl konkrečių siuntų. Tuo metu Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha yra teigęs, kad Izraelio reakcija į Kyjivo prašymus jam atrodo nepakankama.

    Ką galėtų reikšti sankcijos?

    Jei sankcijų paketas būtų patvirtintas, jis galėtų apimti atskirus asmenis, laivybos ir tarpininkavimo grandis bei įmones, kurios, Ukrainos vertinimu, prisideda prie okupuotose teritorijose paimtų žemės ūkio produktų realizavimo. Tokios priemonės paprastai reiškia turto įšaldymą, sandorių ribojimą, draudimą vykdyti ekonominę veiklą su sankcionuotais subjektais ar patekti į šalį.

    Praktinis sankcijų poveikis priklausytų nuo to, kiek plačiai jos būtų taikomos ir ar Ukraina siektų tarptautinio koordinavimo su partneriais. Be to, lemiamas veiksnys būtų įrodymų bazė: grūdų kilmę tarptautinėje prekyboje dažnai sudėtinga atsekti, jei naudojami tarpiniai sandėliai, dokumentų korekcijos ar maršrutų perplanavimas.

    Kol kas Ukraina apie konkrečias pavardes ar įmonių pavadinimus viešai nėra paskelbusi, tačiau signalas aiškus: Kyjivas ketina griežčiau reaguoti į bet kokią prekybą produkcija, kuri, jo teigimu, yra išvežta iš okupuotų teritorijų pažeidžiant Ukrainos teisę ir tarptautinius principus.

  • Europos Komisija: dėl biurokratijos kaltinkite nacionalines sostines, o ne Briuselį

    Europos Komisija: dėl biurokratijos kaltinkite nacionalines sostines, o ne Briuselį

    Europos Komisija ragina valstybių narių vyriausybes nustoti visą perteklinę biurokratiją priskirti Briuseliui. Pasak Komisijos, nemaža dalis naštos atsiranda ne dėl pačių ES taisyklių, o dėl to, kaip jos perkeliamos į nacionalinę teisę.

    Šis akcentas nuskambėjo pristatant planus atnaujinti Komisijos geresnio reglamentavimo gaires, kurios nustato, kaip ES institucijos rengia, vertina ir įgyvendina teisės aktus. Komisija teigia, kad būtent nacionaliniai „priedai“ dažnai pabrangina atitiktį ir apsunkina verslo veiklą.

    Kas yra „aukso danga“?

    Komisija daug dėmesio skiria vadinamajam taisyklių „pertekliniam išpūtimui“, kai valstybės narės į ES reikalavimus įrašo papildomas sąlygas, procedūras ar dokumentus. Briuselis pabrėžia, kad tokia praktika kelia kliūčių, didina kaštus ir fragmentuoja bendrąją rinką.

    „Kai valstybės narės prie ES taisyklių prideda papildomų reikalavimų, tai kuria barjerus, didina sąnaudas ir skaldo bendrąją rinką“, – sakė už ekonomikos klausimus atsakingas eurokomisaras Valdis Dombrovskis.

    Verslo spaudimas ir konkurencingumo klausimas

    Pastaraisiais metais, po energetikos kainų šuolių ir lėtesnio augimo, verslo organizacijos vis aktyviau ragina mažinti administracinę naštą. Diskusijos apima platų spektrą nuo pramonės leidimų, atliekų ir taršos reikalavimų iki pesticidų bei skaitmeninio reguliavimo.

    Komisija pripažįsta, kad ES, ilgą laiką buvusi viena įtakingiausių pasaulio reguliavimo sistemų kūrėjų, dabar susiduria su politiniu spaudimu dėl konkurencingumo. Įmonės vis dažniau lygina ES aplinką su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija, kur kai kuriuose sektoriuose reguliavimas laikomas mažiau varžančiu.

    Pažadas mažinti naštą ir kritika dėl skubos

    Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra įsipareigojusi mažinti biurokratiją verslui 25 proc. ir siekti, kad iki 2029 metų administracinės sąnaudos ES mastu sumažėtų maždaug 37,7 milijardo eurų per metus. Viena priemonių – vadinamieji omnibus pasiūlymai, kuriais peržiūrimi galiojantys teisės aktai ir šalinami pertekliniai reikalavimai.

    Kartu Komisija nori peržiūrėti ir patį teisėkūros procesą, įskaitant poveikio vertinimų apimtį ir viešų konsultacijų trukmę. Tai kelia nevyriausybinių organizacijų, profesinių sąjungų ir akademinės bendruomenės nerimą, kad sprendimai gali tapti mažiau skaidrūs, o naujų taisyklių poveikis – išanalizuotas paviršutiniškiau.

    Komisija tikina į kritiką atsižvelgsianti ir žada vertinti kiekvieno atvejo skubą bei galimą žalą, jei sprendimai būtų atidėti. Tačiau pagrindinė žinutė valstybėms narėms išlieka aiški: jei nacionaliniu lygmeniu atsiranda papildomų „priedų“, atsakomybė dėl jų neturėtų būti automatiškai permetama Briuseliui.

  • ES biudžeto kova įkaista: Europos Parlamentas siekia daugiau nei 2 trln. eurų, Vokietija stabdo

    ES biudžeto kova įkaista: Europos Parlamentas siekia daugiau nei 2 trln. eurų, Vokietija stabdo

    Europos Parlamentas pritarė siekiui, kad kitas Europos Sąjungos daugiametis biudžetas 2028–2034 metų laikotarpiui viršytų 2 trilijonus eurų. Tačiau Vokietija ir vadinamosios taupiosios valstybės jau signalizuoja, kad tokį didinimą bandys blokuoti derybose.

    Ši priešprieša reiškia, kad prasideda vienas sudėtingiausių politinių etapų Briuselyje: valstybės narės nenori didinti įnašų, o Europos Parlamentas spaudžia finansuoti gynybą, konkurencingumą ir kitas naujas ES ambicijas. Derybos dėl pinigų ir prioritetų paprastai tampa testu, kiek ES gali reaguoti į krizes neprarasdama valstybių narių paramos.

    Kas siūloma ir kodėl kyla ginčas

    Europos Komisijos pradiniuose planuose buvo numatyta apie 1,8 trilijono eurų išlaidų dalis programoms, o papildomai apie 165 milijardai eurų būtų skirti grąžinti bendrą skolą, susijusią su po pandemijos finansuotu atsigavimo paketu. Europos Parlamentas ragina didinti bendrą „voko“ dydį dar maždaug 200 milijardų eurų ir taip peržengti 2 trilijonų eurų ribą, neskaičiuojant skolų grąžinimo.

    Kritikai, ypač fiskalinės drausmės šalininkai, teigia, kad siūlomi prioritetai pernelyg remiasi senesnėmis biudžeto tradicijomis, o kartu siekiama dar didesnio finansavimo. Vokietija, kaip didžiausia įmokų mokėtoja, pabrėžia, kad daug valstybių pačios vykdo griežtą biudžeto konsolidaciją, todėl ES lygmens išlaidų augimas politiškai sunkiai parduodamas.

    Nauji mokesčiai ir skolos grąžinimo atidėjimas

    Europos Parlamentas taip pat kelia idėją stiprinti ES „nuosavus išteklius“, kad biudžeto didinimas nebūtų tiesioginis spaudimas nacionaliniams biudžetams. Tarp svarstomų krypčių minimi platesni ES masto mokesčiai, kurie paliestų dideles skaitmenines platformas ir kai kurias sparčiai augančias rinkas, pavyzdžiui, kriptoturtą.

    Tuo pat metu dalis valstybių narių svarsto, ar nereikėtų lanksčiau tvarkyti maždaug 165 milijardų eurų skolos grąžinimo grafiko, kad daugiau lėšų liktų einamosioms programoms. Ši idėja laikoma politiškai jautria: vienos sostinės ją mato kaip būdą sustiprinti investicijas, kitos – kaip riziką fiskalinei drausmei ir precedentą ateičiai.

    Kas sprendžia ir kada laukti atomazgos

    Nors Europos Parlamentas formaliai neturi lemiamo balso nustatant bendrą biudžeto dydį, jo pritarimas galutiniam susitarimui yra būtinas, o pastaraisiais metais Parlamentas vis dažniau demonstruoja norą derėtis kietai. Tai didina neapibrėžtumą: net jei valstybės narės susitars tarpusavyje, galutinis paketas gali įstrigti, jei Parlamentas pareikalaus daugiau finansavimo ar aiškesnių prioritetų.

    Derybų tempas jau greitėja, o politinis spaudimas didės artėjant neoficialiam terminui, kai ES lyderiai sieks užtvirtinti susitarimą. Kuo arčiau finalo, tuo labiau išryškės esminis klausimas: ar ES turi daugiau daryti su didesniu biudžetu, ar prisitaikyti prie griežtesnių nacionalinių finansų realijų.

  • Černobylio zonoje gamta klesti, bet ne taip, kaip tikėtasi: mokslininkai fiksuoja pokyčius

    Praėjus 40 metų po 1986 metais įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos, aplinkinė atskirties zona nėra virtusi „negyva dykuma“. Priešingai, čia sugrįžo gausi laukinė fauna ir tankūs miškai, o žmonių nebuvimas daugeliui rūšių tapo netikėta „apsauga“ nuo kasdienės ūkinės veiklos.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia: gausesnė gyvūnija nereiškia, kad radiacija tapo palanki gyvybei. Tyrimai rodo, kad jonizuojančioji spinduliuotė gali daryti neigiamą poveikį organizmams, o dalis pokyčių – nuo pakitusių audinių iki vystymosi sutrikimų – fiksuojami ir šiandien.

    Pagrindinis veiksnys, kurį dažniausiai akcentuoja ekologai, yra priverstinė evakuacija ir ilgalaikis žmonių veiklos sumažėjimas. Nebeliko intensyvios žemdirbystės, miškų kirtimo, nuolatinio triukšmo ir eismo, todėl daugeliui rūšių atsivėrė didelės vientisos buveinės.

    Tokiose sąlygose laukiniai gyvūnai gali daugintis ir migruoti be įprastų trikdžių, o augalija natūraliai atkuria buvusias ekosistemas. Tačiau tai nėra „grįžimas į praeitį“: radiacijos židiniai, gaisrų rizika ir dirvožemio tarša lemia, kad ekosistemų raida vyksta kitokiu keliu nei prieš avariją.

    Skirtingos mokslininkų grupės Černobylio zonoje fiksuoja įvairius biologinius efektus – nuo pakitusių medžių formų iki gyvūnų sveikatos problemų. Kai kuriais atvejais aprašomi navikiniai pakitimai, o taip pat neįprasti mikroorganizmų reiškiniai radioaktyviose aplinkose, kurie tebėra aktyvių diskusijų objektas.

    Pastaraisiais metais dėmesio sulaukė ir hipotezės apie galimą prisitaikymą. Pavyzdžiui, 2022 metais publikuotame tyrime apie medvarles buvo aptarta, kad atskirties zonoje jos vidutiniškai tamsesnės nei už jos ribų, o didesnis melanino kiekis teoriškai galėtų būti susijęs su apsauginiais mechanizmais.

    Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vien radiacijos paaiškinimo gali nepakakti. Rezultatus gali veikti ir kiti veiksniai, tokie kaip sunkieji metalai ar specifinės vietovės sąlygos, todėl priežastinis ryšys tarp spalvos pokyčių ir radiacijos lygio išlieka tiriamas.

    Populiariojoje kultūroje Černobylis dažnai vaizduojamas kaip „mutantų“ teritorija, tačiau realybė gerokai nuosaikesnė. Ekologai ir radiobiologai zoną apibūdina kaip unikalią, bet sudėtingą natūralią laboratoriją, kur susipina žmonių nebuvimo nauda ir ilgalaikės taršos padariniai.

    „Miškas aplink Černobylio elektrinę knibžda medžių ir laukinių gyvūnų, bet jis nėra toks, koks buvo iki avarijos“, – sakė radiobiologė Carmel Mothersill.

    Praktikoje tai reiškia, kad gyvybė čia sugebėjo atsikurti, tačiau ekosistemos struktūra, rūšių santykiai ir sveikatingumas kai kuriose vietose gali skirtis nuo priešavarinių. Mokslininkams tai suteikia retą galimybę vertinti, kaip gamta reaguoja į ilgalaikę taršą, kai žmogaus spaudimas yra minimalus.

  • Jūros lygis kyla, žemė sėda: nauja grėsmė Kinijos pakrančių miestams, įskaitant Šanchajų

    Jūros lygio kilimas, spartėjantis dėl klimato kaitos, vis dažniau vertinamas kartu su kitu, mažiau matomu reiškiniu – sausumos sėdimu. Mokslininkai įspėja, kad ši dviguba rizika ypač pavojinga dideliems Kinijos pakrančių miestams, pirmiausia deltose įsikūrusiems urbanistiniams centrams.

    Pastarųjų dešimtmečių duomenys rodo, kad pasaulinis vidutinis jūros lygis kyla greičiau nei ankstesniais šimtmečiais, o pakrančių infrastruktūra tampa jautresnė net ir nedideliam vandens lygio pokyčiui. Kai tuo pačiu metu sėda ir pati žemė, santykinis jūros lygis mieste didėja dar sparčiau, o potvyniai iš retų įvykių gali virsti pasikartojančia problema.

    Jūros lygio kilimą lemia keli susiję procesai: šylantis vandenynas plečiasi, be to, prie jo prisideda tirpstantys sausumos ledynai ir ledyniniai skydai. Dėl šių priežasčių pakrančių zonose ilgainiui didėja audrų bangų prasiskverbimas į sausumą, druskingo vandens įsiskverbimas į požeminius vandenis ir apkrovos apsauginiams pylimams.

    Tačiau vien tik jūros lygio kilimas nėra visa istorija. Daugelio miestų pažeidžiamumą didina žemės paviršiaus sėdimas, kuris gali vykti natūraliai dėl nuogulų suslūgimo, bet dažnai pagreitėja dėl žmogaus veiklos, ypač intensyvaus požeminio vandens išgavimo ir didėjančios tankios statybos apkrovos.

    Didelė dalis Kinijos pakrančių megapolių yra įsikūrę upių deltose, kur gruntas sudarytas iš vandeniu prisotintų nuogulų. Tokiose vietovėse net ir be papildomų veiksnių būdingas lėtas suslūgimas, o spartus urbanizacijos tempas ir pramoninė veikla riziką padidina.

    Šanchajus dažnai minimas kaip vienas aiškiausių pavyzdžių, nes istoriškai dalyje miesto fiksuotas reikšmingas žemės paviršiaus nusėdimas, siejamas su požeminio vandens naudojimu. Įvedus griežtesnes gavybos taisykles ir taikant vandens valdymo priemones, sėdimo tempas kai kuriose teritorijose sumažėjo, tačiau kartu augantis jūros lygis reiškia, kad bendras potvynių pavojus išlieka aktualus.

    Ekspertai pabrėžia, kad dalį rizikos galima mažinti vietiniais sprendimais, net jei jūros lygio kilimas yra globalus reiškinys. Tarp svarbiausių priemonių – požeminio vandens išgavimo ribojimas, vandens grąžinimas į požeminius sluoksnius ten, kur tai įmanoma, ir statybų bei infrastruktūros planavimas atsižvelgiant į geologines sąlygas.

    Vis dažniau remiamasi ir palydoviniais matavimais, leidžiančiais sudaryti detalius žemės sėdimo žemėlapius, identifikuoti sparčiausiai besikeičiančias zonas ir nukreipti investicijas ten, kur poveikis būtų didžiausias. Tokie duomenys gali padėti miestams laiku stiprinti krantines, pertvarkyti lietaus nuotekų sistemas ir peržiūrėti naujų projektų reikalavimus.

    Kelių veiksnių susidėjimas reiškia, kad pakrančių miestams svarbu vertinti ne tik klimatines prognozes, bet ir tai, kas vyksta po kojomis. Ten, kur kylantis jūros lygis sutampa su sėdančia žeme, laiko pasiruošti gali būti mažiau, nei rodo vien tik globalios klimato kreivės.

  • Kas bus Kachovkos tvenkinio vietoje po 100 metų: ekologas prognozuoja Dnipro ateitį

    Po Kachovkos užtvankos suardymo ir staigaus vandens nuslūgimo teritorijoje prasidėjo spartūs gamtiniai pokyčiai. Ukrainos ekologas Valentynas Ščerby­na teigia, kad jei žmogus nesikiš, per artimiausius 5–15 metų čia natūraliai susiformuos nauja, bet istoriniu požiūriu šiam regionui būdinga ekosistema.

    Pasak jo, ši vietovė dar iki tvenkinio įrengimo buvo Didžiojo Zaporižios Luko dalis – plataus Dnipro užliejamų pievų, pelkių ir salpinių miškų kompleksas. Tokios teritorijos svarbios klimatui, vandens apytakai ir biologinei įvairovei, todėl jų natūralus atsikūrimas gali turėti reikšmės visam vidurinio ir žemutinio Dnipro baseinui.

    Ekologas primena, kad šios žemumos istoriškai ne kartą patirdavo didelius potvynius, o salpinės ekosistemos yra prisitaikiusios prie staigių vandens lygio šuolių. Dėl to, jo vertinimu, yra pagrindo tikėtis, kad dalis gamtinių funkcijų čia atsistatys ir po šio sukrėtimo, nors kai kurie pokyčiai gali būti ilgalaikiai.

    Kalbėdamas apie žuvų išteklius, Ščerby­na pabrėžia, kad iki užtvankos Dnipre ir jo salpose gyveno apie 70 žuvų rūšių, įskaitant vertingas eršketines. Įrengus tvenkinį, migracija į nerštavietes tapo sudėtinga, o daliai rūšių populiacijos smarkiai sumenko, kai kurios, pasak eksperto, regioniniu mastu išnyko.

    Staigus vandens nuslūgimas dalį žuvų nuplovė žemyn, kita dalis žuvo seklumose, ypač jautriu neršto laikotarpiu. Ekologas atkreipia dėmesį, kad ypač didelė rizika tenka eršketinėms žuvims, kurių populiacijoms atsigauti prireikia dešimtmečių, o jų netektys gali būti sunkiai atstatomos.

    Paukščiams smūgis, pasak jo, sutapo su perėjimo sezonu, todėl daugiausia nukentėjo jaunikliai ir perinčios kolonijos užliejamose vietose. Vis dėlto nemaža dalis vandens ir pakrančių paukščių rūšių yra gana prisitaikančios, todėl, jei buveinės nebus trikdomos, jos gali per kelis sezonus persikelti ir vėl gausėti.

    Didelėje dalyje buvusio dugno liko stori dumblų sluoksniai, kurie išdžiūvę suskeldėjo, tačiau, pasak ekologų, tokios nuosėdos dažnai būna itin derlingos. Į įtrūkimus patekusios sėklos greitai sudygo, o vietomis ėmė formuotis tankūs karklų sąžalynai, kurie stabilizuoja dirvožemį ir sudaro sąlygas tolimesnei sukcesijai.

    Ščerby­na aiškina, kad laikui bėgant karklų tankmės natūraliai praretės dėl konkurencijos, atsivers plotai, kuriuose gali įsitvirtinti kitos medžių rūšys, įskaitant tuopas ir drebulę. Taip palaipsniui galėtų formuotis salpiniai miškai, būdingi periodiškai užliejamoms upių slėnių teritorijoms.

    Ilgesnėje perspektyvoje, per 50–100 metų, jei nebus vykdomas intensyvus teritorijos pertvarkymas, buvusi tvenkinio zona, anot eksperto, gali priartėti prie natūralesnės, laisviau tekančios upės slėnio būklės. Kartu jis pabrėžia, kad procesų greitį lems žmogaus veikla, Dnipro nuotėkio reguliavimas ir tai, ar teritorija bus palikta gamtinei raidai.

    Ekologas taip pat įspėja, kad didžiausia rizika kyla endeminėms rūšims, kurios gyvena tik šioje teritorijoje. Jei jų nebelieka, atkurti populiacijas praktiškai neįmanoma, todėl galutines išvadas, jo teigimu, bus galima daryti tik atlikus išsamius lauko tyrimus, kai tai leis saugumo sąlygos.

  • Panamoje dingo vandenyno apvellingas: reiškinys, palaikęs gyvybę 40 metų, šiemet neįsijungė

    Prie Panamos Ramiojo vandenyno pakrantės mokslininkai užfiksavo išskirtinę anomaliją: 2025 metais neįvyko sezoninis apvellingas – šaltų, maistinėmis medžiagomis turtingų vandenų pakilimas į paviršių. Tai pirmas toks atvejis per maždaug 40 metų stebėjimų, todėl tyrėjai ragina stiprinti vandenynų stebėseną.

    Apvellingas šiame regione paprastai suaktyvėja nuo gruodžio iki balandžio, kai sustiprėję šiaurės pasatai pajudina paviršinius vandenis ir leidžia iš gelmių kilti šaltesniam vandeniui. Kartu į paviršių patenka ir maistinės medžiagos, kurios maitina planktoną, o šis yra visos jūrinės mitybos grandinės pagrindas.

    Kaip nurodo tyrimą atlikę Smithsonian tropinių tyrimų instituto mokslininkai, šįkart mechanizmas nesuveikė dėl neįprastai silpnų vėjų. Dėl to pakrantės vandenys labiau įšilo, o vandenyno produktyvumas staigiai krito, nes į viršutinius sluoksnius nepateko įprastas maistinių medžiagų „papildymas“.

    Tokie pokyčiai paprastai greitai atsispindi biologiniuose rodikliuose: mažėja planktono gausa, prastėja sąlygos žuvų ištekliams, o visoje ekosistemoje ima stigti energijos. Tyrėjai pabrėžia, kad šis procesas Panamos pakrantėje ilgą laiką buvo vienas svarbiausių „variklių“, padedančių palaikyti gausias žvejybos zonas.

    Apvellingas reikšmingas ne tik žuvininkystei. Šaltesnis vanduo įprastai padeda mažinti šiluminį stresą koralų rifams, o taip pat palaiko vėsesnę vandens temperatūrą palei pakrantes, kurios jautrios karščio bangoms.

    Silpnesnis apvellingas reiškia šiltesnį paviršinį vandenį, o tai didina riziką tiek koralų būklei, tiek kai kurių rūšių migracijai ir išteklių persiskirstymui. Ilgainiui tokios sąlygos gali keisti ir vietos bendruomenėms svarbių žuvų gausą bei sezoniškumą.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tropinės apvellingo zonos pasaulyje vis dar ištirtos netolygiai, o jų pokyčiai gali turėti platesnių pasekmių nei vien regioninė ekologija. Vandenynas sugeria didelę dalį perteklinės šilumos, todėl vėjų, srovių ir temperatūrų pokyčiai gali turėti grandininį poveikį tiek vietos orams, tiek anglies apytakai.

    Tokie sutrikimai taip pat dažnai siejami su didesnio masto klimato svyravimais, kai atmosferos cirkuliacija laikinai pasikeičia. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vienam sezonui nepakanka daryti galutinių išvadų apie ilgalaikę kryptį, todėl būtina nuosekli stebėsena ir duomenų palyginimas su ankstesniais metais.

    „2025 metais užfiksavome reiškinį, su kuriuo iki šiol nebuvome susidūrę: per visą stebėjimų laikotarpį šis gyvybiškai svarbus procesas taip ir neprasidėjo“, – teigė tyrimo autoriai.

    Pasak jų, atvejis yra aiškus signalas, kad vandenynų monitoringas turėtų būti stiprinamas, nes panašūs sutrikimai gali pasikartoti ir kituose regionuose. Kuo greičiau bus fiksuojami tokie pokyčiai, tuo tiksliau bus galima vertinti rizikas ekosistemoms, žuvininkystei ir pakrančių bendruomenėms.

  • Vandeniu bėgantis baziliskas: mokslininkai išskyrė tris judesio fazes ir paaiškino, kodėl tai ne visiems

    Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnuosiuose miškuose gyvenantis paprastasis baziliskas, dar vadinamas „Jėzaus driežu“, trumpam gali įveikti vandens telkinį bėgdamas paviršiumi. Mokslininkai aiškina, kad tai nėra „stebuklas“: gyvūnas pasikliauja ypač dideliu greičiu ir tiksliai suderinta judesių seka.

    Norint išlikti virš vandens, kiekvienas žingsnis turi sukurti pakankamą į viršų nukreiptą impulsą, kad kūnas nespėtų panirti. Tyrimai rodo, jog vien pliaukšėjimo į vandenį nepakanka, o pagrindinė atrama susiformuoja po vandens paviršiumi.

    Mokslininkai bazilisko bėgimo ciklą skirsto į tris fazes. Pirmoji yra smūgis, kai koja dideliu greičiu trenkiasi į vandenį ir „užkabina“ atramos momentą.

    Antroji fazė dažnai apibūdinama kaip stūmimas: pėda juda žemyn ir atgal, aplink ją susidaro oro ertmė. Tuomet baziliskas spaudžia tankų vandenį po šia ertme, o būtent tai sukuria didžiausią keliamąją jėgą.

    Trečioji fazė yra atstatymas: koja turi būti labai greitai ištraukiama dar iki subliūkštant oro burbului, kuris kitaip „patemptų“ galūnę žemyn. Kitaip tariant, triukas veikia tik tada, kai greitis ir ritmas nepriekaištingi.

    Gebėjimą bėgti vandeniu lemia ne vien technika, bet ir sandara. Baziliskai turi dideles užpakalines kojas, o ant pirštų esančios odos ataugos kontaktuojant su vandeniu praplatėja, padidindamos atramos plotą.

    Vis dėlto šis mechanizmas veikia tik siaurame kūno masės diapazone. Didėjant driežui, jo svoris auga greičiau nei raumenų pajėgumas sukurti reikiamą impulsą, todėl daliai individų tokia strategija tampa per brangi energijos požiūriu arba tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

    Manoma, kad bėgimas vandeniu išsivystė kaip apsisaugojimas nuo plėšrūnų: taip galima greitai pasitraukti nuo sausumos grėsmės, išlaikant kontrolę, kur judama. Jei atstumas per didelis arba tempas krenta, baziliskas pereina prie kitos taktikos ir neria.

    Tyrėjai nurodo, kad šie ropliai gali išbūti po vandeniu stebėtinai ilgai, todėl prireikus vanduo tampa ne kliūtimi, o slėptuve. Tokia dviguba strategija paaiškina, kodėl baziliskas laikomas vienu įspūdingiausių judėjimo prisitaikymų tarp roplių.