Jūros lygio kilimas, spartėjantis dėl klimato kaitos, vis dažniau vertinamas kartu su kitu, mažiau matomu reiškiniu – sausumos sėdimu. Mokslininkai įspėja, kad ši dviguba rizika ypač pavojinga dideliems Kinijos pakrančių miestams, pirmiausia deltose įsikūrusiems urbanistiniams centrams.
Pastarųjų dešimtmečių duomenys rodo, kad pasaulinis vidutinis jūros lygis kyla greičiau nei ankstesniais šimtmečiais, o pakrančių infrastruktūra tampa jautresnė net ir nedideliam vandens lygio pokyčiui. Kai tuo pačiu metu sėda ir pati žemė, santykinis jūros lygis mieste didėja dar sparčiau, o potvyniai iš retų įvykių gali virsti pasikartojančia problema.
Kodėl rizika auga greičiau
Jūros lygio kilimą lemia keli susiję procesai: šylantis vandenynas plečiasi, be to, prie jo prisideda tirpstantys sausumos ledynai ir ledyniniai skydai. Dėl šių priežasčių pakrančių zonose ilgainiui didėja audrų bangų prasiskverbimas į sausumą, druskingo vandens įsiskverbimas į požeminius vandenis ir apkrovos apsauginiams pylimams.
Tačiau vien tik jūros lygio kilimas nėra visa istorija. Daugelio miestų pažeidžiamumą didina žemės paviršiaus sėdimas, kuris gali vykti natūraliai dėl nuogulų suslūgimo, bet dažnai pagreitėja dėl žmogaus veiklos, ypač intensyvaus požeminio vandens išgavimo ir didėjančios tankios statybos apkrovos.
Šanchajus ir deltų miestai – pažeidžiamiausi
Didelė dalis Kinijos pakrančių megapolių yra įsikūrę upių deltose, kur gruntas sudarytas iš vandeniu prisotintų nuogulų. Tokiose vietovėse net ir be papildomų veiksnių būdingas lėtas suslūgimas, o spartus urbanizacijos tempas ir pramoninė veikla riziką padidina.
Šanchajus dažnai minimas kaip vienas aiškiausių pavyzdžių, nes istoriškai dalyje miesto fiksuotas reikšmingas žemės paviršiaus nusėdimas, siejamas su požeminio vandens naudojimu. Įvedus griežtesnes gavybos taisykles ir taikant vandens valdymo priemones, sėdimo tempas kai kuriose teritorijose sumažėjo, tačiau kartu augantis jūros lygis reiškia, kad bendras potvynių pavojus išlieka aktualus.
Ką miestai gali padaryti jau dabar
Ekspertai pabrėžia, kad dalį rizikos galima mažinti vietiniais sprendimais, net jei jūros lygio kilimas yra globalus reiškinys. Tarp svarbiausių priemonių – požeminio vandens išgavimo ribojimas, vandens grąžinimas į požeminius sluoksnius ten, kur tai įmanoma, ir statybų bei infrastruktūros planavimas atsižvelgiant į geologines sąlygas.
Vis dažniau remiamasi ir palydoviniais matavimais, leidžiančiais sudaryti detalius žemės sėdimo žemėlapius, identifikuoti sparčiausiai besikeičiančias zonas ir nukreipti investicijas ten, kur poveikis būtų didžiausias. Tokie duomenys gali padėti miestams laiku stiprinti krantines, pertvarkyti lietaus nuotekų sistemas ir peržiūrėti naujų projektų reikalavimus.
Kelių veiksnių susidėjimas reiškia, kad pakrančių miestams svarbu vertinti ne tik klimatines prognozes, bet ir tai, kas vyksta po kojomis. Ten, kur kylantis jūros lygis sutampa su sėdančia žeme, laiko pasiruošti gali būti mažiau, nei rodo vien tik globalios klimato kreivės.
Leave a Reply