CP v2

Category: Regionai

  • Projektas „Nė vienas nėra pamirštas“: nuotolinė paskaita atskleis, kaip LTG Link palengvina keliones

    Nuotolinė paskaita apie keliones traukiniu

    Ryšių reguliavimo tarnyba kartu su skaitmeninių įgūdžių lavinimo projektu „Nė vienas nėra pamirštas“ kviečia į nemokamą nuotolinę paskaitą apie patogesnes keliones traukiniu. Renginys skirtas visiems, norintiems paprasčiau planuoti maršrutus ir tvarkyti bilietus internetu.

    Paskaita vyks 2026 metais gegužės 7 dieną, ketvirtadienį, 16 valandą, o jos trukmė sieks apie 1,5 valandos. Organizatoriai pabrėžia, kad dalyviams bus užtikrintas vertimas į lietuvių gestų kalbą.

    Ką parodys lektorius iš LTG Link

    Paskaitos tema – patogesnės kelionės LTG Link: nuo kelionės planavimo iki traukinio bilieto. Lektorius, UAB „LTG Link“ pardavimų projektų vadovas Andžejus Keso, pristatys, kaip naudojantis skaitmeniniais įrankiais susiplanuoti kelionę ir greitai rasti svarbiausią informaciją apie maršrutus.

    Dalyviams taip pat bus praktiškai paaiškinta, kaip nusipirkti bilietą, jį pakeisti ar grąžinti, taip pat kaip panaudoti nuolaidų kuponus. Tokios temos aktualios ne tik rečiau keliaujantiems, bet ir tiems, kurie nori sutaupyti laiko kasdienėse išvykose.

    Registracija ir pažymėjimai

    Norint dalyvauti, reikalinga išankstinė registracija, o priminimas apie paskaitą bus išsiųstas renginio dienos rytą. Dėl to organizatoriai ragina itin atidžiai įvesti el. pašto adresą, nes klaidos atveju priminimas gali nepasiekti.

    Taip pat numatyta galimybė gauti dalyvavimo pažymėjimą: jei registracijos anketoje bus pažymėtas toks pageidavimas, dokumentas turėtų būti atsiųstas maždaug per dvi savaites po paskaitos. Tokia praktika ypač patogi tiems, kurie kaupia mokymų istoriją ar dalyvavimą nori pagrįsti formaliai.

  • Savivaldybės mero sveikinimas ugniagesiams: už ką padėkota ir kokių sprendimų tikimasi šiemet

    Savivaldybės mero sveikinimas ugniagesiams: už ką padėkota ir kokių sprendimų tikimasi šiemet

    Savivaldybės meras pasveikino ugniagesius ir padėkojo už jų darbą bei pasirengimą reaguoti į nelaimes. Tokie sveikinimai dažniausiai siejami su Šv. Florijono diena, kai Lietuvoje tradiciškai pagerbiami ugniagesiai gelbėtojai.

    Ugniagesių darbas apima ne tik gaisrų gesinimą, bet ir pagalbą eismo įvykiuose, gelbėjimo darbus vandenyje bei reagavimą į pavojingas situacijas dėl audrų ar potvynių. Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojamas ir pasirengimas ekstremalioms situacijoms, kai svarbi tampa civilinės saugos grandinė.

    Padėka už darbą ir budrumą

    Sveikinime paprastai pabrėžiama kasdienė tarnybos rizika, komandinio darbo svarba ir atsakomybė už gyventojų saugumą. Savivaldybėms tai taip pat proga viešai priminti, kad prevencija ir gyventojų švietimas yra ne mažiau svarbūs nei operatyvus reagavimas.

    Kontekstas ugniagesiams pastaruoju metu sudėtingėja dėl klimato kaitos didėjančių ekstremalių reiškinių. Dalis iškvietimų būna susiję su stipriais vėjais, nuvirtusiais medžiais, užtvindytais rūsiais ar nutrūkusiu elektros tiekimu, kai reikalinga koordinuota pagalba vietoje.

    Ką savivaldybė gali pakeisti?

    Praktikoje tokie sveikinimai neretai pereina į platesnę diskusiją apie sąlygas tarnyboje, technikos atnaujinimą ir finansavimą. Nuo savivaldybės sprendimų gali priklausyti infrastruktūra, bendradarbiavimas su bendruomenėmis, savanorių įtraukimas ir pasirengimas vietos lygmens krizėms.

    Gyventojams tai svarbi proga prisiminti, kad saugumas prasideda namuose: dūmų detektoriai, tvarkinga krosnis ar elektros instaliacija, aiškus evakuacijos planas ir atsargus elgesys su ugnimi tiesiogiai mažina nelaimių riziką. Ugniagesių tarnybai tai reiškia mažiau kritinių situacijų ir daugiau laiko prevencijai.

    „Ugniagesių darbas yra pasitikėjimo ir tarnystės pavyzdys, o savivaldybės pareiga – užtikrinti, kad pagalba žmones pasiektų greitai ir saugiai“, – sakė savivaldybės meras.

    Nors sveikinimas dažniausiai būna simbolinis, jis kartu iškelia ir labai praktišką klausimą: ar vietos bendruomenė bei institucijos pakankamai investuoja į pasirengimą, kad ugniagesiai galėtų dirbti moderniai ir efektyviai. Artimiausiais mėnesiais tai gali virsti konkrečiais sprendimais dėl įrangos, mokymų ir prevencinių programų.

  • Joniškio rajone startuoja 2026 metų užimtumo didinimo programa: darbdavių paraiškų laukia iki gegužės 22 dienos

    Joniškio rajone startuoja 2026 metų užimtumo didinimo programa: darbdavių paraiškų laukia iki gegužės 22 dienos

    Joniškio rajono savivaldybės administracija kviečia rajone veikiančius darbdavius teikti paraiškas dalyvauti 2026 metų užimtumo didinimo programoje. Pagrindinė priemonė – terminuotas asmens įdarbinimas, kai sudaromos galimybės laikinam darbui įstaigose ir organizacijose.

    Programa orientuota į nedirbančius asmenis, kuriems aktualu grįžti į darbo rinką, atnaujinti ar išlaikyti darbinius įgūdžius ir sustiprinti motyvaciją dirbti. Savivaldybė pabrėžia, kad priemone siekiama mažinti socialinę atskirtį ir didinti integraciją į darbo rinką.

    Kam skirta ši priemonė?

    Terminuotas įdarbinimas numatytas asmenims, kurių užimtumo galimybės ribotos ir kuriems dažniau reikia papildomo paskatinimo ar praktikos darbo vietoje. Savivaldybė nurodo, kad programa įgyvendinama vadovaujantis Užimtumo įstatyme apibrėžtomis tikslinėmis grupėmis.

    Tokia schema darbdaviams leidžia planuoti konkrečius laikino pobūdžio darbus ir kartu prisidėti prie vietos užimtumo didinimo. Praktikoje tai dažniausiai reiškia aiškiai apibrėžtas užduotis, nustatytą įdarbinimo laikotarpį ir administracinius reikalavimus, susietus su programos tvarka.

    Kaip ir iki kada teikti paraiškas?

    Paraiškas galima pateikti keliais būdais: atvykus į savivaldybę ir pristatant popierinę paraišką, siunčiant elektroniniu paštu arba pateikiant per savivaldybės dokumentų valdymo sistemą. Svarbu, kad siunčiant nuotoliniu būdu paraiška būtų pasirašyta elektroniniu parašu arba pateikta taip, kad būtų galima identifikuoti teikėją.

    Paraiškos priimamos iki 2026 metų gegužės 22 dienos 15.00 valandos. Savivaldybė ragina neatidėti pateikimo paskutinei dienai, kad prireikus būtų galima patikslinti dokumentus ar ištaisyti techninius netikslumus.

    Kur kreiptis dėl informacijos?

    Dėl paraiškų pildymo ir teikimo konsultuoja Joniškio rajono savivaldybės administracijos Finansų skyriaus vyriausioji specialistė Laura Mockūnienė. Savivaldybė nurodo, kad konsultacijos teikiamos telefonu ir elektroniniu paštu.

    Programos įgyvendinimas remiasi savivaldybės tarybos patvirtinta 2026 metų užimtumo didinimo programa ir nustatyta įgyvendinimo tvarka. Dokumentuose apibrėžiamos sąlygos darbdaviams, reikalavimai paraiškoms ir priemonės administravimo principai.

  • Ugniagesių diena: kas keičiasi tarnyboje ir kodėl pareigūnai sako, kad padėkų nebepakanka

    Ugniagesių diena: kas keičiasi tarnyboje ir kodėl pareigūnai sako, kad padėkų nebepakanka

    Ugniagesių darbas kasdien

    Ugniagesių gelbėtojų darbas Lietuvoje seniai peržengė vien gaisrų gesinimo ribas. Pareigūnai vyksta į eismo įvykius, gelbsti žmones vandenyje, padeda po audrų, reaguoja į cheminių medžiagų išsiliejimus ir kitas ekstremalias situacijas.

    Tokiose operacijose svarbiausia tampa reakcijos greitis, komandiniai įgūdžiai ir įranga, kuri leistų saugiai dirbti pavojingoje aplinkoje. Vis dažniau ugniagesiai susiduria ir su psichologine įtampa, nes įvykiai neretai būna susiję su sunkiomis traumomis ar žūtimis.

    Ko šiandien prašo ugniagesiai?

    Vieši sveikinimai profesinės dienos proga ugniagesiams svarbūs, tačiau pareigūnai nuolat pabrėžia ir kitą dalį: darbo sąlygas. Tarp dažniausiai minimų poreikių yra modernesnė apsauginė apranga, patikimesnė kvėpavimo įranga, atnaujintas transportas ir aiškesnės karjeros bei apmokėjimo taisyklės.

    Didelę reikšmę turi ir pasirengimas naujoms rizikoms. Klimato kaita didina ekstremalių orų reiškinių tikimybę, o tai reiškia daugiau iškvietimų dėl audrų padarinių, užtvindytų teritorijų ar išvirtusių medžių, todėl resursai planuojami ne tik gaisrams.

    „Padėka svarbi, bet dar svarbiau, kad į iškvietimą galėtume vykti turėdami saugią įrangą ir aiškų užnugarį“, – sako ugniagesių bendruomenės atstovai.

    Modernizacija ir visuomenės vaidmuo

    Pastaraisiais metais ugniagesių darbe daugėja technologijų: nuo tikslesnių ryšio sistemų iki sprendimų, padedančių greičiau įvertinti situaciją įvykio vietoje. Dalis tarnybų Europoje jau plačiau taiko dronus židinių paieškai ar teritorijų apžiūrai, o tokie sprendimai pamažu tampa standartu ir regione.

    Prie saugumo prisideda ir gyventojų pasirengimas: dūmų detektoriai, atsakingas elgesys su ugnimi, žinojimas, kaip kviesti pagalbą ir ką daryti laukiant gelbėtojų. Kuo mažiau nelaimių pavyksta išvengti, tuo daugiau pajėgų lieka toms situacijoms, kuriose kiekviena minutė lemia gyvybę.

    Ugniagesių diena tampa proga ne tik pasakyti ačiū, bet ir priminti, kad tarnybos stiprybė matuojama kasdieniais sprendimais: nuo finansavimo iki realios pagalbos užtikrinant saugias darbo sąlygas.

  • Ugniagesio metraštis nuo arklių iki PMG-19: kaip Mielagėnuose keitėsi gaisrų gesinimas

    Ugniagesio metraštis nuo arklių iki PMG-19: kaip Mielagėnuose keitėsi gaisrų gesinimas


    Ugniagesių dienai

    Ugniagesio metraštis: ugnis, laikas, žmonės

    Trisdešimt devyneri metai, vienas mėnuo ir aštuoniolika dienų – tiek esu išdirbęs priešgaisriniame darbe. Taigi, turiu ką prisiminti. Viskas prasidėjo 1965‑aisiais. Vidurvasary, gražią saulėtą dieną, buvau iškviestas į gaisrą. Kas degė neprisimenu. Sugrįžęs į garažą išploviau mašiną, pastačiau ją saulėje džiūti. Žinoma, po gaisro ir pats save džiovinau, tvarkiau mašiną.

    Besitvarkant, pasiremdamas lazdele, atpėdino pagyvenęs vyriškis. Nebuvom su juo pažįstami, bet aš jį žinojau. Jis vietinis, tarp žmonių turėjo autoritetą. Jo bendraamžiai retas kuris buvo raštingas, o jis mokėjo skaityti ir rašyti, buvo apsiskaitęs, galėjo palaikyti pokalbį su išsilavinusiais žmonėmis. Turėjo ir keistą įprotį – mėgdavo kalbėti pats su savimi. Gal ir gerai: su savimi nesusibarsi, nieko neužgausi.

    Taigi, tas vyriškis vaikštinėja aplink gaisrinę mašiną, vis pačiupinėdamas tai švirkštą, tai kopėčias. Su įdomumu apžiūrėjo kabinos vidų ir vis šnekučiavosi su savimi. Man jis nieko nepasakė, žinoma, ir aš tylėjau. Neišdrįsau prakalbint protingesnio, vyresnio žmogaus.

    Dar pastovėjęs kelias minutes šmėstelėjo ranka ir tarė:

    – Va, kai mes į gaisrą važiuodavom su dviem arkliais, tai žemė drebėdavo… 

    Perdėjęs lazdelę į kitą ranką ir toliau šnekučiuodamasis pats su savimi, nupėdino namų link.

    Dabar, kai pagalvoju, kad buvau jaunas ir …! Kodėl  neužkalbinau to įdomaus žmogaus?

    Pasirodo, kad prieš karą, kai Mielagėnai priklausė Lenkijai, miestelyje buvo gaisrinė. Nežinau, kaip ji vadinosi – punktu ar dalimi? Nesvarbu, svarbu, kad buvo. Mašinų, žinoma, dar nebuvo. Priešgaisrinį vežimą su visa įranga tempdavo du arkliai. Pats vežimas buvo medinis, gal kiek stipriau apkaustytas metalu nei paprasti ūkininkų vežimai.

    Kur jis buvo laikomas – nežinau, bet greičiausiai turėjo būti patalpa ir vežimui, ir arkliams. Žiemą buvo gerai – arkliai vietoj. Vasara blogiau – dieną naktį jie ganydavosi laukuose. Tas laukas, bijau sumeluot, gal ne už kilometro, bet ne arti. Kilus gaisrui, kažkuris iš ugniagesių bėgdavo parsivesti arklių. Arkliai parvesti, bet komandos dar nėra. Visi ugniagesiai turėjo savo ūkius: dirbo laukuose, arė, šienavo. Juos sukviesti skambindavo bažnyčios varpais. Be to, buvo ir dar vienas įtaisas – panašus į dabar naudojamą automobilio pompą padangoms pūsti. Prie jos pritvirtintas švilpukas. Pumpuojant orą, tas švilpukas garsiai švilpdavo – taip komanda gaudavo žinią apie kilusį gaisrą. Ir tada – arkliai jau parvesti, pakinkyti, ugniagesiai susirinkę. Susėda visi į vežimą ir leidžiasi žemę drebinti. 

    Nežinau, kuriais metais, bet toli prieš karą, Erzvėto kaime kilo gaisras. Pastatai prie pastato, stogai šiaudiniai – užsiliepsnojo visas kaimas. Atstumas iki gaisro gal koks dešimt kilometrų. Nieko nepadarysi, reikia važiuoti – drebint žemę. Kol nudrebino iki gaisro, sudužo medinė cisterna. Vyresni žmonės dar ilgai su pasididžiavimu kalbėdavo, kad vietoj sudužusios, net iš Varšuvos atsiuntė naują, irgi medinę.

    Tai va, tas įdomus vyriškis su lazdele ir kalbantis pats su savimi ir buvo tų gaisrininkų vadas. Būtų daug papasakojęs, Bet, kaip ir sakiau, buvau jaunas ir …! Nepakalbinau.

    Po karo, kiek prisimenu, kaimuose nebuvo jokios priešgaisrinės technikos. Prie daugelio namų ant sienos kabėjo prikaltas skardos gabalas su priminimu, kad vykdamas į gaisrą, pasiimtų kibirą, kirvį, kablį. Dar po kaimus vaikščiojo tikrindami kaminų būklę. Tai buvo vienintelis priešgaisrinis darbas. Reikalai pajudėjo, kai žmonės buvo suvaryti į kolchozus (kolūkius). Tada į kiekvieną kolchozą atvežė ir rankinę priešgaisrinę pompą. Pagal šiuolaikinę techniką, ji atrodė daugiau nei juokinga. Jai aptarnauti reikėjo penkių stiprių vyrų. Šiaip ar taip, tai jau buvo technika. Keturi vyrai pompuodavo, vienas buvo prie švirkšto. 

    Vaikystėje šią techniką teko matyti gaisre. Buvo žiema. Degė pilnas prikrautas javų klojimas. Naktis. Telefonų nėra. Žmonės ilsisi, nieko nemato. Subėgo keli kaimynai, bet buvo bejėgiai. Tik stebėjo gaisrą ir tiek. Už miško, už trijų ar keturių kilometrų, buvo kitas kaimas. Ten gyvenantys pastebėjo ugnį, sukėlė kaimynus. Turėjo rankinę pompą – pasikinkė arklį, į vežimą įsidėjo pompą ir per mišką leidosi į pagalbą. Kolchozo arkliai silpni – žemė nuo jų nedrebėjo. Kol atskubėjo į vietą, gaisras jau ėjo į pabaigą. Netoli gaisro buvo ūkininko kūdra. Pasistatė jie pompą prie kūdros, ištiesė žarną linija ir laukiam kas bus. Ogi nieko nebuvo. Vyrai spaudė spaudė, bet pompa anė krust! O žmonės laukia, kada iš švirkšto pasirodys vanduo? Jo kaip nėra, taip nėra. Prisiminė vyrai, kad nuo vasaros pompa nebuvo naudojama, o dabar, užsilikęs vanduo, viduje per žiemą užšalo. Čia nebėda. Atitempė užšalusią pompą prie gaisro ir atšildė. Gerai, kad gaisras buvo nepasibaigęs. Kaip buvo, taip buvo, bet paskutines gaisro žarijas užgesino pompos pagalba. 

    Priešgaisrinė apsauga pamažu tobulėjo. Kolūkiuose atsirado motopompos – jau rimta technika. Lengvos, nedidelės, pora vyrų galėjo panešti. Jei šalia gaisro būdavo vandens, bet neprivažiuodavo mašina, tokia pompa labai gelbėdavo. Tada priešgaisrinės mašinos važiuodavo iš toliau atsivežti vandens, o motopompa be pertraukos pompuodavo vandenį. Tik gaila, kad taip retai būdavo. Paprastai kolchozuos ja plaudavo ūkio techniką, paskiau numesdavo ir pamiršdavo iki kito karto… išimtis buvo Dietkauščiznoj. Čia gyveno vyras vardu Liuteris – pavardės neprisimenu. Jam buvo patikėta motopompos priežiūra. Žmogelis buvo sąžiningas – technika visada buvo paruošta darbui. Netoliese kilus gaisrui, greitai kinkydavo arkliuką į ienas ir drebindavo žemę, su motopompa daug padėdavo gaisre.

    Vyresni dar ir dabar prisimena 1959 m. balandžio 29 d. kilusį gaisrą Krikonių kaime. Užsidegė gyvenamasis namas. Tą dieną pūtė stiprus vėjas, namai ir ūkiniai pastatai buvo sustatyti arti vienas kito, stogai šiaudiniai. Ugnis išplito žaibiškai – akimirksniu jau degė 24 namai ir 23 ūkiniai pastatai. Vidudienyje kaime beveik nebuvo vyrų – visi dirbo. Siaubingą vaizdą ir niekaip negalėdamos išgelbėti kaimo stebėjo moterys ir būrys vaikų. Artimiausios transportuotos ugniagesių komandos buvo įsikūrusios už 40 kilometrų – Ignalinoje ir Švenčionyse, į gaisrą jos atvyko jam jau besibaigiant.

    Ir tik apie 1960 m., o gal kiek ir anksčiau, į Tverečių buvo atvaryta dar prieškarinė mašina. Budinčio žmogaus prie jos nebuvo. Retai kada išvykdavo į gaisrus gesinti. Sakydavo į gaisrą su ja nuvažiuoti ne bėda. Grįžti atgal sunkiau. Mat, kol vyksta į įvykio vietą, vis kažkas atsisuka arba lūžta. Tekdavo remontuoti kelyje. 

    1962–1969 metais, jei neklystu, Tverečiuje, o kiek vėliau ir Mielagėnuose, buvo įkurti tarpkolūkiniai atraminiai priešgaisriniai punktai. Atvarytos jau tikros gaisrinės mašinos PMG-19. Tenka pripažinti, kad gera technika. Visi ratai varomi, todėl pravažiuodavo be problemų. Tais laikais dar buvo daug vienkiemių, o kelių nebuvo.

    Prie šių punktų susibūrė ugniagesiai savanoriai. Niekas jų neorganizavo, niekas nekvietė, bet išgirdę kaukiant sireną, jie prisistatydavo. Blogiau būdavo naktį, kai visi miegodavo. Tverečiaus ugniagesiai rado išeitį: jeigu išvažiavus į gaisrą reikėdavo sukti į kairę, jie tyčia pasukdavo į dešinę arba atvirkščiai. Pravažiuodavo visą miestelį su įjungta sirena. Už miestelio apsigręždavo ir grįždavo atgal. Kol taip manevruodavo, savanoriai šokdavo iš lovų – kas jau apsirengę, kas dar važiuodami tvarkėsi. Tai buvo jauni, stiprūs, nebijantys juodo ir sunkaus darbo kaimo vaikinukai. Tarp Tverečinių kartais matydavosi ir mokytojų. Jie irgi nebijojo išsisuodint.

    Laikas nestovėjo vietoje. Vieni metai keitė kitus. Buvę jauni savanoriai, tapo suaugusiais vyrais. Kūrė šeimas, tapo tėvais. Nesinorėjo jauniems vyrams nakčiai palikti jaunų žmonų, vaikų. Vis mažiau atsirasdavo norinčių vykti į gaisrus. Sykį Mielagėnuose degė žmogaus ūkinis pastatas. Suvažiavo kelios mašinos. Dispečerė per raciją klausia kokia padėtis gaisre. Atsakymas buvo trumpas: „Dirbti nėra kam – tik kunigas gesina.“ Taip ir buvo. O ką padarysi. Jei parapijiečiai miega, tai gerai ir kunigas. Parapija tai jo.

    Be minėtų dviejų atraminių punktų, vėliau gaisrinės įsikūrė Daugėliškyje ir Linkmenyse. Kol kaimuose buvo jaunų vyrų, prie šių punktų taip pat būrėsi savanorių grupelės.

    Kasmet, pasibaigus pavasario sėjai ir dar neprasidėjus šienapjūtei, vykdavo ugniagesių varžybos. Tai įdomus renginys. Kiekvienas kolūkis pristatydavo po komandą, atraminiai punktai – net po kelias. Būdavo ir moterų komandos. Jų prie technikos neprileisdavo – naudodavo rankinę pompą. Dažniausiai būdavo viena moterų komandą, jos ir užimdavo pirmą vietą. Vyrams taip lengvai nesigaudavo. Todėl jie prieš varžybas treniruodavosi. Varžybos buvo naudingos savanoriams, jie susipažindavo su priešgaisrine technika, išmokdavo ja naudotis. Kaip sakoma: sunku mokantis, lengva dirbant.

    Pasibaigus varžyboms, suvedami rezultatai. Geriausiai pasižymėję apdovanojami raštais. O jau minėtas Liuteris, dar prieš varžybas, namuose užraugdavo alaus – vaišindavo bendražygius.

    Stipriausiai atraminių punktų komandai tekdavo važiuoti į respublikines varžybas Vilniuje. Vieną kartą ir aš su komanda buvau.

    Per ilgus savo darbo metus nemažai teko gesinti ir didelių gaisrų. Vieną pavasarį Makniūnalaukėje elektros aukštos įtampos laidas užkrito ant žemos įtampos laido… Visi pastatai, esantys prijungti prie to laido, pradėjo degti. Degė namai, ūkiniai pastatai, kolūkio sandėliai. Suvažiavo kelios mašinos, išleido vandenį iš cisternų ir nėra daugiau. O buvo pavasaris, visi laukai skendo vandeny. Ugniagesiai braidžiojo po vandenį, o siurbliais paimti negali – maža gilumo. Teko važiuoti iki Vidiškių ežero ir iš ten siurbti į cisternas vandenį ir vežti į gaisrą. Piktinosi žmonės manydami, kad nesugebame gesinti ir eikvojam laiką.

    Kitas gaisras Maldanėnų kaime. Ten irgi kalta elektra. Buvo ruduo. Visi kaimo laukai buvo sukasti melioratorių. Nei su mašina pravažiuosi, nei pėsčias praeisi. Suvažiavo mašinos, sustojo už puskilometrio nuo degančių sodybų ir niekuo negalėjome padėti. Beliko tik užjausti nukentėjusiuosius. Išaušus rytui, atvažiavo traktoriai ir su jų pagalba užpylėm nuodėgulius.

    Siaubingi vaizdai būdavo, kai degdavo didelės fermos su gyvuliais. Ugnies kalnai pakildavo, kai degdavo pašarų kūgiai. Pabuvęs per naktį prie tokio gaisro, tris dienas negalėdavau žiūrėti, kad ir į mažą lauželį.

    Daug yra prisiminimų, bet va rašyti nelabai sekasi, mat aš gaisrininkas, o ne rašytojas. 

    Taigi ir baigiu aš savo rašliavą. Visus gaisrininkus sveikinu su Šv. Florijono diena. Linkiu Jiems sėkmės. Kad dūmai nebūtų gailūs, o sapnai būtų saldūs. Likit sveiki!

     

    • Pirmoje nuotraukoje 1970 m. birželio 16 d. varžybų nugalėtojai Mielagėnų atraminio priešgaisrinio punkto komanda. Respublikinėse varžybose užėmėme ketvirtą vietą. Pirmoje eilėje iš kairės Juozas Raketis, antras – komandos vadovas Stasys Mačėnas, trečias Stasys Bernotavičius. Antroje eilėje Jonas Laucevičius, antras – mašinos vairuotojas ir šių eilučių autorius Jonas Černiauskas, trečias Jonas Badaška.
    • antroje nuotraukoje Jono Černiausko piešinys ir šiandien kabantis ant Mielagėnų gaisrinės sienos.

  • Telšių rajono savivaldybė ieško rangovų: projektuos Debesnų telmologinio draustinio pritaikymą

    Skelbiamas viešasis pirkimas

    Telšių rajono savivaldybės administracija paskelbė viešąjį pirkimą, susijusį su Varnių regioninio parko Debesnų telmologiniu draustiniu. Perkamos projektavimo ir projekto vykdymo priežiūros paslaugos, kuriomis siekiama teritoriją pritaikyti lankymui.

    Pirkimas apima darbus Debesnų telmologiniame draustinyje, esančiame Graužų kaime, Varnių seniūnijoje, Telšių rajone. Savivaldybė nurodo, kad tai SAK tipo paslaugos, kai numatomas projektavimas ir tolimesnė sprendinių įgyvendinimo priežiūra.

    Kokios paslaugos perkamos?

    Pagal skelbimą, tiekėjų prašoma pateikti pasiūlymus dėl pritaikymo lankymui sprendinių parengimo ir projekto vykdymo priežiūros. Praktikoje tokie projektai dažniausiai apima infrastruktūros sprendinius, leidžiančius lankytojams judėti jautriose gamtinėse teritorijose mažinant poveikį aplinkai.

    Telmologiniai draustiniai yra skirti pelkių ir su jomis susijusių buveinių apsaugai, todėl planuojant lankytojų infrastruktūrą paprastai keliami griežtesni reikalavimai dėl hidrologinio režimo išsaugojimo, takų konstrukcijų, informacinių elementų ir lankytojų srautų nukreipimo.

    Terminai ir praktinė informacija

    Pirkimo numeris nurodomas 7 675 015. Pasiūlymų ar prašymų dalyvauti priėmimo terminas nustatytas 2026 metų gegužės 15 dieną 10:00 vietos laiku.

    Skelbime taip pat nurodoma, kad tiekėjai, norintys operatyviai gauti informaciją apie naujus savivaldybės pirkimus, gali pateikti savo kontaktus savivaldybei, kad pranešimai būtų siunčiami elektroniniu paštu. Detalios pirkimo sąlygos skelbiamos viešųjų pirkimų sistemoje.

  • Šv. Florijono diena: ugniagesiams gelbėtojams – padėka už drąsą, atsakomybę ir tarnystę

    Gegužės 4 dieną minima Šv. Florijono, laikomo ugniagesių globėju, diena. Tai proga priminti, kad ugniagesių gelbėtojų darbas neapsiriboja gaisrų gesinimu: jie vyksta į avarijas, gelbsti žmones iš uždūmintų patalpų, padeda per audras ir potvynius, reaguoja į pavojingų medžiagų incidentus.

    Ugniagesių profesija kasdien reikalauja greitų sprendimų ir aukšto pasirengimo lygio, kai klaidos kaina gali būti žmogaus gyvybė ar didžiuliai nuostoliai. Dėl to tarnyba remiasi nuolatiniu mokymusi, komandos koordinacija ir griežtais saugos protokolais, kurie padeda suvaldyti riziką pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.

    Darbas, kurio nematyti kasdien

    Dalis ugniagesių darbo vyksta tada, kai apie tai nerašo antraštės: prevenciniai patikrinimai, konsultacijos bendruomenėms, dūmų detektorių svarbos priminimas, evakuacijos planų aptarimas įstaigose. Tokios priemonės mažina gaisrų tikimybę ir padeda žmonėms iš anksto pasiruošti kritinėms situacijoms.

    Pastaraisiais metais daugiau dėmesio tenka ir su klimato kaita siejamiems reiškiniams, kai dažnesnės audros, karščio bangos ar staigūs krituliai didina ekstremalių įvykių riziką. Tai reiškia daugiau iškvietimų ir platesnį užduočių spektrą, nuo nuvirtusių medžių šalinimo iki pagalbos gyventojams, kai sutrinka infrastruktūra.

    Padėka už tarnystę bendruomenei

    Šv. Florijono dieną savivaldybės ir bendruomenės tradiciškai dėkoja ugniagesiams gelbėtojams ir priešgaisrinės saugos specialistams už drąsą, pasiaukojimą ir nuolatinę parengtį. Tokie sveikinimai primena paprastą, bet esminį faktą: saugumas dažnai priklauso nuo žmonių, kurie į pavojų juda tada, kai kiti traukiasi.

    Šiandienos sveikinimu pabrėžiama pagarba tiems, kurie saugo gyvybes, turtą ir viešąjį saugumą, o kartu linkima stiprios sveikatos, ištvermės ir kuo daugiau saugių iškvietimų. Ugniagesių tarnyba išlieka viena labiausiai pasitikėjimą keliančių profesijų, nes jos rezultatas matuojamas realia pagalba konkrečiam žmogui.

  • Šv. Florijono diena gegužės 4 dieną: kuo ši data svarbi ugniagesiams gelbėtojams Lietuvoje

    Šv. Florijono diena gegužės 4 dieną: kuo ši data svarbi ugniagesiams gelbėtojams Lietuvoje

    Kas minima gegužės 4 dieną?

    Gegužės 4 dieną minima Šv. Florijono diena, tradiciškai siejama su ugniagesiais gelbėtojais ir jų tarnyba visuomenei. Tai proga atkreipti dėmesį į žmones, kurių darbas kasdien susijęs su rizika, greitais sprendimais ir atsakomybe už kitų saugumą.

    Šv. Florijonas krikščioniškoje tradicijoje laikomas ugniagesių globėju, todėl jo vardu pavadinta diena daugelyje Europos šalių tapo simboline padėkos ir pagarbos profesijai data. Lietuvoje ši diena dažnai minima bendruomenėse, savivaldybėse ir pačiuose ugniagesių padaliniuose.

    Ką visuomenei reiškia ugniagesių darbas?

    Ugniagesiai gelbėtojai į nelaimes vyksta ne tik dėl gaisrų. Jų darbas apima ir pagalbą eismo įvykiuose, žmonių gelbėjimą iš pavojingų situacijų, reagavimą į ekstremalias situacijas bei prevencinę veiklą, kuri mažina nelaimių tikimybę.

    Tokiose dienose kaip Šv. Florijono minėjimas dažniausiai pabrėžiamas ne vien drąsos aspektas, bet ir profesionalumas: mokymai, įgūdžiai, komandinis darbas ir gebėjimas veikti esant stresui. Būtent tai kuria tą saugumo jausmą, kurį gyventojai labiausiai vertina, kai nutinka nelaimė.

    Padėka ugniagesiams gelbėtojams

    Šv. Florijono diena daugeliui savivaldybių tampa proga viešai padėkoti ugniagesiams gelbėtojams už tarnybą ir pasiaukojimą. Sveikinimuose paprastai akcentuojama, kad jų darbas yra ramybė namuose ir bendruomenėje, o kiekvienas iškvietimas reiškia realią pagalbą žmonėms.

    „Ši diena skirta Jums – žmonėms, kuriuos kasdien lydi atsakomybė, drąsa ir tarnystė“, – sakė Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz.

    Ši data taip pat primena ir apie prevencijos svarbą: dūmų detektorių naudojimą, atsakingą elgesį su ugnimi, elektros instaliacijos priežiūrą ir aiškius veiksmus nelaimės atveju. Kuo daugiau dėmesio skiriama pasirengimui, tuo mažiau situacijų baigiasi skaudžiomis pasekmėmis.

  • Vilniaus rajone prasideda stambiųjų ir pavojingų atliekų surinkimas: kuriai seniūnijai kada atvyks vežėjai?

    Vilniaus rajone prasideda stambiųjų ir pavojingų atliekų surinkimas: kuriai seniūnijai kada atvyks vežėjai?

    Vilniaus rajone gegužės ir birželio mėnesiais vyks stambiųjų ir pavojingų atliekų surinkimas apvažiavimo būdu. Atliekos bus paimamos tik iš anksto užsiregistravusių gyventojų, o registracija šiam etapui buvo vykdoma iki balandžio 24 dienos.

    Surinkimą organizuoja atliekų vežėjai pagal aptarnaujamas teritorijas: UAB „Nemenčinės komunalininkas“ ir UAB „Nemėžio komunalininkas“. Grafikai sudaromi pagal seniūnijas, todėl gyventojams svarbu pasitikrinti, kurią dieną transportas atvyks į jų gyvenamąją vietovę.

    Ką svarbu padaryti surinkimo dieną?

    Individualių valdų gyventojai surinkimo dieną iki 7 valandos ryto stambiąsias atliekas turi išnešti prie savo valdos, kuo arčiau važiuojamosios kelio dalies. Tai leidžia ekipažams greičiau aptarnauti maršrutą ir sumažina riziką, kad atliekos liks nepaimtos dėl neprivažiavimo.

    Gyventojams primenama, kad stambiųjų ir pavojingų atliekų negalima palikti prie bendro naudojimo konteinerių. Tokie atvejai laikomi netinkamu atliekų tvarkymu ir gali užtraukti administracinę atsakomybę, be to, teršiama aplinka ir apsunkinamas įprastas konteinerių aptarnavimas.

    Sodų bendrijoms taikoma kita tvarka

    Sodų bendrijų teritorijose specialusis transportas ne visuomet gali privažiuoti prie kiekvienos valdos, todėl surinkimas organizuojamas sutartose vietose. Šias vietas paprastai parenka sodų bendrijų pirmininkai ir suderina su seniūnijos atstovais, kad atliekų palikimas būtų saugus ir netrukdytų eismui.

    Gyventojams rekomenduojama iš anksto įsitikinti, kurioje vietoje jų bendrijoje bus paliekamos atliekos, ir nepalikti jų bet kur, ypač prie įvažiavimų, siaurose gatvelėse ar šalia konteinerių aikštelių.

    Kokios atliekos surenkamos, o kokios ne?

    Apvažiavimo metu iš gyventojų surenkamos stambiosios atliekos, pavyzdžiui, seni baldai ir buities rakandai: stalai, lovos, čiužiniai, kėdės, komodos. Taip pat surenkami kai kurie namų ūkio santechnikos įrenginiai, jei jie priskiriami stambiagabaritėms atliekoms.

    Be to, priimamos pavojingos buityje susidarančios atliekos: galvaniniai elementai, lakų, dažų ir skiediklių atliekos, buitinės chemijos produktai, akumuliatoriai. Tokias atliekas svarbu atiduoti tvarkytojams, nes netinkamai išmestos jos gali užteršti dirvožemį ir vandenį.

    Tuo pačiu primenama, kad apvažiavimo būdu nerenkamos statybos ir remonto atliekos, padangos, buitinė technika ir elektros prietaisai. Šias atliekas gyventojai gali nemokamai pristatyti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles, kur jos priimamos pagal nustatytą tvarką.

  • Šv. Florijono diena Birštone: merė sveikina ugniagesius ir primena, kodėl jų darbas svarbus kasdien

    Birštono savivaldybės merė Šv. Florijono, Gaisrų sergėtojo dienos proga pasveikino ugniagesius gelbėtojus ir visus, kurių darbas susijęs su žmonių saugumu. Ši diena tradiciškai skirta padėkoti tarnyboms, kurios pirmosios atvyksta į nelaimes ir dažnai dirba rizikuodamos savo sveikata.

    Šv. Florijono diena Lietuvoje minima kaip proga atkreipti dėmesį į gaisrų prevenciją ir pasirengimą ekstremalioms situacijoms. Ugniagesių darbas apima ne tik gaisrų gesinimą, bet ir pagalbą eismo įvykiuose, gelbėjimo darbus vandenyje, reagavimą į pavojingus užsidegimus bei kitus incidentus.

    Kas slepiasi už sveikinimo

    Tokie savivaldybių vadovų sveikinimai paprastai tampa ir priminimu bendruomenei, kad saugumas prasideda nuo kasdienių įpročių. Prie gaisrų rizikos mažinimo prisideda tvarkinga elektros instaliacija, atsakingas šildymo įrenginių naudojimas ir aiškus evakuacijos planas namuose.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ir prevencinėms priemonėms, kurios padeda greičiau pastebėti pavojų. Gyventojams aktualūs dūmų detektoriai, o individualiuose namuose ir katilinėse taip pat svarbūs anglies monoksido detektoriai, ypač šildymo sezono metu.

    Kaip keičiasi ugniagesių darbas

    Ugniagesių gelbėtojų kasdienybę keičia sudėtingesnės gelbėjimo situacijos ir technologijų pažanga. Vis dažniau gelbėjimo operacijose pasitelkiami dronai židinių paieškai ar teritorijos apžvalgai, o ryšio ir duomenų perdavimo sprendimai leidžia greičiau koordinuoti veiksmus.

    Prie naujų iššūkių prisideda ir klimato kaitos nulemti ekstremalesni orai, kurie didina riziką kilti gamtiniams gaisrams bei audrų padariniams. Todėl ši profesinė diena tampa ne tik padėkos ženklu, bet ir akcentu, kad pasirengimas bei bendruomenės sąmoningumas tiesiogiai lemia, kiek nelaimių pavyksta išvengti.

    Birštone pasveikinti ugniagesiai simboliškai primena, kad už kiekvienos sėkmingos operacijos slypi nuolatinės pratybos, pasirengimas ir komandinė disciplina. Šv. Florijono diena išlieka proga bendruomenei sustoti ir įvardyti paprastą dalyką: saugumas nėra savaime suprantamas, jį kasdien užtikrina žmonės, kurie atsiliepia į pagalbos skambutį.