Pavasaris tarsi vėjo sparnais į Dūkšte gyvenančios Janinos Labuckienės namus atnešė garbingą gyvenimo šventę. Balandžio 7-ąją jubiliatę 90-mečio proga pasveikino Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys ir Rimšės seniūnė Tatjana Jarutienė. Svečius pasitikti mamai padėjo Rimšėje gyvenanti dukra Elvyra.
Žvaliai ir jaunatviškai atrodančiai Janinai linkėta sveikatos, artimųjų šilumos, šviesių ir ramių dienų. Kaip pasakoja šeima, šių dalykų jos gyvenime nestinga: moteris gyvena ramiai, džiaugiasi sūnų Rimanto ir Antano bei dukros Elvyros šeimomis, šešiais anūkais ir aštuoniais proanūkiais.
Nors metai solidūs, rankos vis dar noriai imasi darbo. Janinos mezginių ir nėrinių artimieji yra gavę ne vieną, o dukra, pati žinoma dailiųjų amatų meistrė, rodė iš spintos ištrauktus margus mamos kilimėlius ir takelius. Net ir tai, kad Janina jau seniai viena akimi nemato, jos aistros rankdarbiams nesumažino.
Moteris visą gyvenimą aktyviai dalyvavo meno mėgėjų veikloje: dainavo Dūkšto ansamblyje, nuo jaunų dienų giedojo laidotuvėse, prisidėjo prie bažnyčios choro. Šios veiklos atsisakė tik pernai, nes lipti aukštai prie vargonų darosi per sunku, o laiptai – nepatogūs.
Prie daugiabučio Janina turi daržą, prižiūri gėlynus. Pabendravusi su drauge Aldona ji mėgsta išeiti pasivaikščioti, nuolat perskaito rajono laikraštį. Kadaise, kai augino šuniuką, į lauką išeidavo dar dažniau – net po keturis kartus per dieną. Dabar naujo augintinio nebeplanuoja ir tai paaiškina paprastai:
„Kaip kariuomenėj atitarnavau. Gana jau, nenoriu. Dabar tik sau gyvensiu…“
Janinos Bikulčiūtės gimtinė – Aukštakalnių kaimas. Juozo ir Teresės šeimoje augo trys seserys, o Janina buvo vyriausia. Tėvas turėjo kalvio amatą, mokėjo daug ką sumeistrauti, gamindavo valtis, grodavo vestuvėse. Šeimos namas buvęs dviejų galų: viename gyventa, kitame laikyti gyvuliai. Suplūkta asla, šviesa iš balanos ar silpno žibinto – buitis buvo sunki, tačiau žmones ji užgrūdino.
Janina prisimena ir karo metus. Kai jai buvo apie septynerius, šeima su karve ir paršeliu pasitraukė pas dėdę į Plavėjų kaimą. Šalia daržinės jie išsikasė duobę ir joje slėpėsi nuo sprogdinimų.
Jubiliatė dalijosi ir prisiminimais apie mažai kam žinomą žvejybos būdą – luokymą, vykdavusį ant pirmo ledo. Naktį keli žmonės eidavo ant Luodžio ežero: tėvas pirmas tempdavo rogutes, ant kurių degdavo žiezdras ir apšviesdavo ledą. Pamačius žuvį, reikėdavę greitai trenkti per ledą kūjeliu.
Nuo paauglystės Janina dirbo kolūkyje: pradžioje laukuose, vėliau melžė karves fermoje. Pasak jos, pasitaikydavo, kad merginos po gegužinės negrįždavo namo – nakvodavo fermoje ant šiaudų, kad ryte iškart galėtų stoti prie darbo. Tose vakaronėse ji sutiko ir būsimą vyrą, sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų. Gyvenime netrūko išbandymų: teko patirti ir našlystę, ir antrą santuoką, išgyventi tiek džiaugsmo, tiek nusivylimo akimirkas.
Dešimt metų Janina dirbo Dūkšto kuro aparatūros gamykloje. Artimieji sako, kad ji visuomet buvo darbšti ir greita – spėdavo ir prie darbų, ir prie dainų.
Sveikata, pasak pačios moters, visada buvo tarsi Dievo dovana:
„Visą gyvenimą viską valgydavau. Ir dabar valgau, ką noriu..“
Janina pasakojo, kad savo jubiliejų su šeima gražiai paminėjo Paliesiaus dvare. Ant stalo dar žydi gėlės, sudėti rankų darbo atvirukai, anūkų ir proanūkių dovanėlės, šalia – mielų akimirkų nuotraukų koliažas. Atsisveikindamas meras palinkėjo sulaukti šimtojo gimtadienio ir kasmet ta proga sukviesti visą šeimą, o Janina nusijuokė ir pažadėjo taip ir padaryti.
Ilgas moters gyvenimo kelias yra stiprybės, darbštumo ir paprasto krikščioniško džiaugsmo pavyzdys, primenantis, kad tikrosios vertybės – šeima, meilė darbui ir žmonėms.
Parengė Lina Kovalevskienė
