Kauno pokyčiai šiandien matomi ne tik naujuose projektuose ar atnaujintose erdvėse, bet ir žmonėse – jų tarpusavio ryšyje bei bendruomeniškume. Miestas, atradęs savo tempą ir tapatybę, vis drąsiau kuria šiuolaikišką veidą.
Šie metai Kaunui ir visai Lietuvai turi ir simbolinę reikšmę. Minimas Kauno arkivyskupijos šimtmetis: prieš 100 metų, 1926 m. balandžio 4 d., buvo paskelbta apaštalinė konstitucija, kuria įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Tai žymėjo naują etapą – savarankišką Bažnyčios gyvenimą Lietuvoje.
Apie miesto kaitą, žmones ir vidinę kryptį pasakoja Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, anksčiau dirbęs ir gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, o šiandien jau šešerius metus vadovaujantis Kauno arkivyskupijai.
Esate gimęs ir augęs Kaune. Kiek šiandienis Kaunas sutampa su tuo, kurį prisimenate?
Anot arkivyskupo, lyginant vaikystės ir dabartinį Kauną, pirmiausia krinta į akis nuotaika – miestas tapo šviesesnis ir „pralinksmėjęs“. Sovietmečiu, pasak jo, viskas atrodė pilka: tiek aplinka, tiek žmonių nuotaikos, tiek pats miestas, ilgus metus buvęs mažai prižiūrimas. Dabar, jo teigimu, paveikslas visai kitas: forma liko panaši, tačiau pasikeitė turinys.
Dar vienas ryškus pokytis – bendruomeniškumo stiprėjimas. Arkivyskupas pastebi, kad anksčiau jis buvo fragmentiškas, kartais net lydimas įtarumo, o šiandien Kaunas, jo žodžiais, sugrįžta į laikinosios sostinės dvasią – su kultūra, mada, tendencijomis ir atvirumu pasauliui. Po ilgesnio sąstingio laikotarpio, pasak jo, miestas vėl įgauna naują polėkį.
Kauno arkivyskupu esate jau šešerius metus. Kokia buvo ši kelionė?
Arkivyskupas sako, kad per šį laiką teko daug išmokti apie žmonių telkimą, pasitikėjimo kūrimą, delegavimą. Didžiausias asmeninis pokytis, jo teigimu, susijęs su suvokimu, kad Bažnyčioje ir bendruomenėje rezultatai ateina per kantrybę, nuoseklumą ir ištikimybę procesui.
Jis pabrėžia, kad arkivyskupijos vadovavimas apima ne vien dvasinę, bet ir didelę organizacinę atsakomybę. Kauno arkivyskupija – plati struktūra, vienijanti apie 100 parapijų, įvairias bendruomenes, kurijos darbus ir projektus. Tam reikalingi vadybiniai gebėjimai, nuolatinis sprendimų priėmimas, o kartais – ir rizikos pojūtis, ypač organizuojant didesnius renginius.
Kas skatina nepasiduoti ir eiti toliau?
Arkivyskupas pripažįsta, kad būna akimirkų, kai atrodo, jog rankos nusvyra, tačiau tuomet, pasak jo, atsiranda mažas vilties ženklas – žmogaus skambutis ar žinutė, susidomėjimas renginiu ar paprastas klausimas. Tai, jo manymu, primena, kad verta tęsti.
Jis taip pat akcentuoja platesnį kontekstą: domisi ne tik Bažnyčios gyvenimu, bet ir visuomenės procesais, politika, pasaulio įvykiais. Kadangi yra gyvenęs Amerikoje, atidžiai seka ir tai, kas vyksta už Atlanto, nes, jo teigimu, globalūs procesai vienaip ar kitaip paliečia ir Lietuvą. Darbas, pasak jo, turi daug dimensijų – nuo dvasinių iki visiškai praktinių, įskaitant ir pastatų priežiūrą.
Ar sugrįžimas į Kauną po gyvenimo Amerikoje nustebino?
Arkivyskupas sako, kad nostalgija namams traukia visuomet, nepriklausomai nuo to, kaip jie atrodo. Amerikoje jį stebino mastai, kultūrinė įvairovė, žmonių nuotaikos ir laisvesnis bendravimo stilius. Grįždamas jis svarstė, kada Lietuvoje žmonės vaikščios su kava rankoje – ir, pasak jo, po maždaug dešimtmečio tai tapo įprasta.
Jis net teigia, kad kai kuriais aspektais Lietuva šiandien jau pralenkia Ameriką – kalbant apie miestų švarą, aplinką, žmonių nuotaikas. Jo vertinimu, gyvename išskirtinėje šalyje.
Kuo Kaunas išsiskiria platesniame kontekste?
Anot arkivyskupo, Kaunas yra optimalaus dydžio: pakankamai didelis, kad turėtų kultūrinę, akademinę ir socialinę įvairovę, bet ne toks didelis, kad žmonės pasimestų anonimiškume. Miesto stiprybė, jo teigimu, – artumas ir bendruomeniškumas. Jaunesnė bendruomenė ir gera nuotaika, pasak jo, yra gyvo miesto įrodymas.
Artėjant Velykoms, ką svarbu prisiminti?
Arkivyskupas pabrėžia, kad Velykos – ne vien tradicija ar pavasario simbolis. Jos, pasak jo, primena apie viltį ir atsinaujinimą, o taip pat kviečia pasirūpinti savimi: padovanoti sau šventę, susitikimą su šeima. Jis kalba ir apie žmogaus prigimtinį klausimą, ar gyvenimas baigiasi mirtimi, – krikščionybė, jo teigimu, dovanoja žinią, kad prisikėlimas yra realus, ir tai keičia kasdienybę.
Ar gerai, kad žmonės abejoja ir kelia klausimus?
Jo vertinimu, abejonė yra svarbus įrankis ieškant tiesos. Kaip moksle keliamos hipotezės ir jos tikrinamos, taip ir gyvenime klausimai leidžia giliau suprasti tikrovę. Net tikėjimo srityje, pasak jo, abejonė gali būti sveika, jei veda į ieškojimą, o ne į užsidarymą. Kartu jis pabrėžia, kad svarbu nepamesti per šimtmečius sukauptos patirties, padedančios nekartoti klaidų.
Kaip skubančiame mieste neprarasti ryšio su dvasiniais dalykais?
Arkivyskupas ragina po truputį įvesti ritualus, nes, pasak jo, viskas prasideda nuo jų. Jei planuojame darbus ir poilsį, lygiai taip pat reikėtų planuoti ir vidinį gyvenimą. Priešingu atveju, jo teigimu, to tiesiog nebus.
Jis pastebi, kad žmonės patiria nerimą, nes nėra išugdę gebėjimo stabtelėti: nuolatinis bėgimas trukdo susikaupti, mintys nespėja, o gyvenimas tampa paviršutiniškas. Todėl dvasinė praktika, jo manymu, turi tapti struktūrine dienos dalimi – tai gali būti malda, tyla, refleksija ar buvimas gamtoje.
Koks yra arkivyskupijos vaidmuo mieste?
Pirmoji misija, pasak arkivyskupo, – telkti žmones ne tik religine, bet ir socialine prasme: kurti bendruomenę, skatinti pagalbą vienas kitam, atkreipti dėmesį į silpnesnius.
Jis atkreipia dėmesį, kad vargo formos keičiasi. Jei anksčiau jos buvo kitokios, šiandien, jo teigimu, viena ryškiausių formų yra vienišumas. Todėl Bažnyčios vaidmuo, pasak jo, tampa labai konkretus – kurti ryšius tarp žmonių, nes kartais net paprastas pakalbinimas ar šypsena gali būti esminis dalykas.
Ar Bažnyčia vis dar aktuali jaunajai kartai?
Arkivyskupas sako, kad jaunimas labai ieško, ir tai yra gerai. Tačiau, jo teigimu, jei ieškojimas per ilgai užsilaiko vien eksperimentavimo stadijoje, žmogus gali prarasti gyvenimo kokybę.
Jis pažymi, kad šiandien nėra lengva pasiūlyti tai, kas kalbėtų tiesiai į širdį, nes informacijos ir balsų aplink – labai daug. Bažnyčios iššūkis, pasak jo, yra kalbėti paprastai, bet giliai, siūlyti ne greitą atsakymą, o patikrintą gyvenimo kelią. Tam reikia kantrybės, nes viskas konkuruoja dėl dėmesio.
Kokį matote ateities Kauną?
Arkivyskupas neabejoja, kad Kaunas bus dar gražesnis: šiandieniniai projektai ir atsigręžimas į gamtą, jo manymu, yra svarbus žingsnis į priekį. Kartu, pasak jo, ateities paveikslas bus margas – susipins įvairios kultūros ir skirtingų patirčių žmonės.
Jis pabrėžia, kad svarbu judėti kartu su kintančiu pasauliu, bet išlaikyti tapatybę. Priešingu atveju, jo teigimu, gali atsirasti „kišenės“, kur žmonės gyvena atskirai, nesusikalbėdami tarpusavyje.
Kaip ugdyti toleranciją?
Anot arkivyskupo, tolerancija turi turėti aiškias ribas. Ji negali būti begalinė ir negali leisti ištrinti orumo ribos nei sau, nei kitam. Tolerancija, jo teigimu, baigiasi ten, kur žeminamas žmogus ir pažeidžiamas jo orumas – čia kompromisų negali būti. Be aiškių ribų visuomenė, pasak jo, išsiskaido, kaip upė be krantų.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Arkivyskupas linki Kaunui vilties – nepasimesti, neišsigąsti, jei kas nors nesiseka, ir nenuleisti rankų. Jo žodžiais, Kaunas buvo pastatytas žmonių tikėjimo ir didelių svajonių dėka, o šiandien matome kantrios svajonės išsipildymą.
Jis ragina kauniečius neužsidaryti, eiti į miestą, bendrauti, būti kartu ir atrasti dvasinę tikrovę. Pasak jo, tai stiprina mūsų gebėjimą mylėti, o tuomet daug kas išsisprendžia natūraliai. Taip pat kviečia perduoti idėjas ir išmintį jaunimui, jo nenurašyti ir neatsisukti nugara – tai, arkivyskupo teigimu, padės miestui augti toliau.
Ryšių su visuomene skyriaus informacija
Pasak jo, Vilnius žengia tuo pačiu keliu – pirmą kartą atliktas miesto paukščių tyrimas, kurį įgyvendino Lietuvos ornitologų draugija. Ornitologas pabrėžė, kad svarbus ne vienkartinis tyrimas, o nuolatinė stebėsena, leidžianti stebėti pokyčius. Tik tokiu atveju paukščių gausos vertinimas tampa ilgalaikiu monitoringu.
G. Riauba pastebi, kad Vilniuje vyrauja miško ir krūmynų paukščiai. Čia atvirų erdvių nedaug, todėl pievų paukščių mažiau, tačiau pastebėtos griežlė bei kurapka – šalyje sparčiai nykstančios rūšys dėl pievų naikinimo ir intensyvios žemdirbystės.
Aptikta retų rūšių
