Category: Sodas ir daržas

  • Ši hortenzijų žemės gudrybė daro stebuklus: ne vien durpės, o krūmai lūžta nuo žiedų

    Ši hortenzijų žemės gudrybė daro stebuklus: ne vien durpės, o krūmai lūžta nuo žiedų

    Hortenzijoms (Hydrangea) dirvožemio rūgštingumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių augalo sveikatą ir žydėjimą. Tinkamas pH nulemia, kaip lengvai šaknys pasisavina maisto medžiagas, todėl net ir gerai prižiūrimi krūmai gali skursti, jei žemė jiems netinka.

    Kodėl dirvožemio pH hortenzijoms yra kritiškai svarbus?

    Hortenzijos geriausiai auga lengvai rūgščioje dirvoje, dažniausiai pH intervale apie 4,5–6,5. Tokiose sąlygose jos efektyviai pasisavina azotą, fosforą, kalį, magnį ir mikroelementus, pavyzdžiui, geležį, manganą ar cinką. Kai dirva tampa per daug šarminė, dalis medžiagų šaknims tampa sunkiai prieinamos, augalai nusilpsta, o lapai gali pradėti gelsti dėl chlorozės.

    Įdomu tai, kad šluotelinės hortenzijos atveju svarbiausia yra augimo sąlygos, o štai sodo hortenzijoms (Hydrangea macrophylla) pH daro įtaką ir žiedų spalvai. Spalvos pokyčius lemia aliuminio prieinamumas dirvoje, kurį ir reguliuoja pH. Rūgštesnėje žemėje aliuminis augalui lengviau pasisavinamas, todėl žiedynai gali įgauti violetinius ar melsvus atspalvius. Kai pH pakyla virš 6,5, aliuminis augalui tampa sunkiai pasiekiamas, o žiedai dažniau nusidažo rausvai.

    Geriausias substratas hortenzijoms

    Ideali hortenzijų žemė turėtų būti derlinga, turtinga humuso ir gerai pralaidi, tačiau kartu pakankamai sulaikanti drėgmę. Geriausiai tinka lengvai rūgštus substratas, kuris sudaro palankias sąlygas šaknų sistemai, augimui ir gausiam žydėjimui.

    Vis dėlto optimalus pH gali šiek tiek skirtis pagal rūšį. Sodo hortenzijoms dažniau rekomenduojamas pH apie 4,5–5,5, o šluotelinėms hortenzijoms (Hydrangea paniculata) paprastai labiau tinka pH apie 5,5–6,5.

    Subalansuota dirvos struktūra, papildyta rūgščiomis durpėmis ar spyglių paklote, padeda suderinti drėgmės sulaikymą ir perteklinio vandens nutekėjimą. Tuo metu kompostas suteikia humuso ir maisto medžiagų, reikalingų stipriam augimui bei gausiam žydėjimui.

    Norint paruošti hortenzijoms tinkamą žemės mišinį, galima sumaišyti:

    • 2 dalis sodo žemės arba paruoštos žemės rūgščią dirvą mėgstantiems augalams;
    • 1 dalį rūgščių durpių;
    • 1 dalį subrendusio komposto;
    • 0,5 dalies smulkintos pušų žievės;
    • 1 saują pušų arba eglių spyglių.
  • Oleandras turi rimtą konkurentą: šis kvapnus mirtas žydi iki rugsėjo ir puošia balkoną

    Oleandras turi rimtą konkurentą: šis kvapnus mirtas žydi iki rugsėjo ir puošia balkoną

    Viduržemio jūros regiono augalai gali akimirksniu pakeisti balkono ar terasos vaizdą ir suteikti jiems atostogų nuotaiką. Jaukų kampelį sukurti nesunku, jei erdvę papuošite kvapniomis levandomis ar dekoratyviniais alyvmedžiais. Tačiau vasaros kompozicijoje dažnai atsiranda ir gausiai žydintis oleandras – kartu su vienu didžiausių jo konkurentų, paprastuoju mirtu (Myrtus communis).

    Paprastasis mirtas – visžalis oleandro konkurentas

    Paprastasis mirtas yra visžalis krūmas, natūraliai augantis Viduržemio jūros baseino kraštuose. Gamtoje jis gali užaugti iki maždaug 5 m, tačiau auginamas vazone paprastai pasiekia 100–150 cm aukštį. Krūmas pasižymi kompaktiška forma, o jo standūs, blizgūs, lancetiškos formos lapai augalą puošia visus metus. Patrinus lapus pirštais, juntamas gaivus, malonus aromatas.

    Mirtas žydi ypač ilgai – nuo gegužės iki rugsėjo. Per šį laiką lapų pažastyse formuojasi smulkūs balti žiedai, išsiskiriantys ilgais, į išorę kyšančiais kuokeliais – viename žiede jų gali būti net apie 50. Žydintis mirtas skleidžia saldoką, balzamišką, su žolelių natomis susipinantį kvapą. Vėliau žiedai virsta uogomis – jos valgomos ir dažniausiai naudojamos kaip prieskonis.

    Kaip auginti paprastąjį mirtą vazone?

    Kaip ir oleandras, mūsų klimato sąlygomis paprastasis mirtas dažniausiai auginamas vazonuose, nes nėra atsparus šalčiui. Visą vasarą krūmas gali stovėti balkone ar terasoje, tačiau žiemai jį būtina perkelti į patalpą. Kad augtų sveikai ir gausiai žydėtų, jam reikia daug šviesos.

    Praktiniai auginimo patarimai:

    • Dirva. Rinkitės lengvą, purią, laidžią ir derlingą substrato mišinį, kurio reakcija silpnai rūgšti (pH 5,0–6,0). Vazono dugne, jei jis turi drenažo angą, būtinas drenažo sluoksnis.

    • Vieta. Nuo gegužės antros pusės iki rugsėjo pradžios mirtą galima laikyti lauke – šviesioje, šiltoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje, kur saulė pasiekia ryte arba vakare. Galima statyti ir pilnoje saulėje, tačiau tuomet reikės dažniau laistyti. Šešėlio augalas netoleruoja. Žiemą ir ankstyvą pavasarį jam taip pat būtina šviesa, tik jau patalpose.

    • Laistymas. Mirtas nemėgsta nei užmirkimo, nei perdžiūvimo. Sezono metu laistykite saikingai minkštu, kambario temperatūros vandeniu, kad žemė vazone nuolat būtų lengvai drėgna. Ramybės laikotarpiu laistymą sumažinkite.

    • Tręšimas. Vegetacijos metu kas 3–4 savaites naudokite kambariniams augalams skirtas trąšas be kalcio.

    • Genėjimas. Dažnai genėti nereikia, tačiau augalas šią procedūrą toleruoja gerai. Formuoti galima kas 2–3 metus pavasarį – tuomet krūmas gražiau šakosis, tačiau gausesnio žydėjimo dažniausiai sulaukiama tik kitą sezoną.

    • Žiemojimas. Žiemą mirtą laikykite šviesioje patalpoje, kur temperatūra siekia 5–10 °C.

    Paprastasis mirtas yra toks pat dekoratyvus ir palyginti nereiklus kaip oleandras, todėl gali tapti puikia vasaros balkono ar terasos puošmena.

  • Nepirkite greitai nužydinčių gėlių: šie augalai žydės visą vasarą net per karščius

    Nepirkite greitai nužydinčių gėlių: šie augalai žydės visą vasarą net per karščius

    Vasarą daugelis gėlių darželiuose ir gėlynuose greitai praranda dekoratyvumą: dalis veislių nuvysta vos prasidėjus karščiams, o lysvės netenka ryškių spalvų. Tačiau yra augalų, kurie sukurti „ilgajai distancijai“ – jie žydi ilgai, pakelia kaitrą ir dažnai reikalauja mažiau priežiūros.

    Vasaros spalvų maratonas: petunijų hibridas „Supertunia Vista“ ir saulės nebijančios cinijos

    Viena iš priežasčių, kodėl kai kurios petunijos greitai nyksta, – įkaitęs dirvožemis ir aukšta oro temperatūra. Dėl to dalis augalų jau birželio pradžioje ima skursti, praranda lapus, o gėlynas atrodo tuščias. Ieškant patvaresnių sprendimų, buvo sukurta nauja petunijų hibridų kryptis – „Supertunia Vista“.

    Šios petunijos auga plačiai ir sudaro tankius, žemus kupstus. Tinkamomis sąlygomis jos gali išsiplėsti iki daugiau nei metro skersmens, o aukštis dažniausiai siekia apie 50–60 cm. Svarbiausias privalumas – gebėjimas ilgai išlaikyti gausų žydėjimą net per užsitęsusias karščio bangas.

    Augalo ištvermę lemia ir augimo pobūdis: jis greitai uždengia dirvos paviršių lapais bei žiedais, tarsi sukurdamas natūralų „kilimą“. Tai mažina dirvos įkaitimą ir lėtina vandens garavimą, todėl šaknų zona ilgiau išlieka vėsesnė ir drėgnesnė. Dėl to net karštomis dienomis dažnai galima laistyti rečiau.

    Tarp naujesnių veislių minimos „Vista Cool Jazz“, „Vista Paradise“ ir „Mini Vista Pink Cloud“ – jos išvestos taip, kad žydėjimas būtų kuo stabilesnis net esant ekstremalesnėms temperatūroms.

    Dar vienas vasaros „maratonininkas“ – cinija (dar vadinama jurginine cinija). Pastaraisiais metais ji vėl atrandama iš naujo, nes gerai ištveria saulę ir trumpalaikę sausrą. Manoma, kad augalo atsparumą karščiui sustiprina antioksidaciniai fermentai, padedantys mažinti ląstelių pažeidimus, o ryškias žiedų spalvas palaiko natūralūs augalo junginiai, saugantys audinius nuo kaitros ir UV spinduliuotės.

    Tarp populiarių cinijų serijų dažnai minimos „Benary’s Giant“, „Uproar Rose F1“ ir „Oklahoma Pink“.

    Patikimos daugiametės gėlės „tinginiams“: nuo rudbekijų iki kocimėčių

    Kiekvienam sodui praverčia augalai, kurie kasmet sugrįžta be būtinybės sodinti iš naujo. Šylant žiemoms ir sausėjant vasaroms, vis dažniau renkamasi daugiametes gėles, kurios toleruoja drėgmės trūkumą ir nepastovias dirvos sąlygas.

    Rudbekijos vertinamos dėl gebėjimo išlaikyti dekoratyvumą net tuomet, kai ilgai nelyja. Dalis jų gali pereiti į vadinamąjį sausros „poilsio“ režimą – laikinai sulėtinti augimą, o vėliau, pagerėjus sąlygoms, vėl greitai atsigauti ir gausiai žydėti.

    Jeigu renkatės rudbekijas, dažnai rekomenduojamos šios veislės:

    • „Goldsturm“ – gausiai žydi, gerai laikosi net per sausrą;
    • „Prairie Glow“ – ryški geltonų, oranžinių ir raudonų atspalvių paletė, gražiai dera su dekoratyvinėmis žolėmis;
    • „Herbstsonne“ – aukštesnė, lengvesnio silueto, suteikia gėlynui erdvės;
    • „Sahara“ – švelnūs vario, karamelės ir smėlio tonai, kuriantys natūralią, rudeninę nuotaiką.

    Ežiuolės taip pat laikomos vienu patikimiausių pasirinkimų. Jų strategija – gilesnė šaknų sistema, pasiekianti drėgnesnius dirvos sluoksnius, todėl augalas gali stabiliau augti ir žydėti net kai paviršius išdžiūsta. Be to, ežiuolės pritraukia apdulkintojus – bites ir drugelius, o tai naudinga visai sodo ekosistemai. Dažnai sodinamos veislės: „Magnus“, „PowWow Wild Berry“ ir „Green Twister“.

    Tarp ištvermingų daugiamečių augalų ryškiai išsiskiria ir kocimėtė. Ji laikoma viena atspariausių sodo gėlių: išlaiko tvarkingą formą net skurdesnėje, sausesnėje dirvoje, o po pirmosios žydėjimo bangos apkarpius, dažnai per 2–3 savaites paskatina antrą žydėjimą. Populiarios veislės – „Six Hills Giant“, „Walker’s Low“ ir „Purrsian Blue“.

    Hortenzijos ir rožės, kurios kartoja žydėjimą: veislės, atlaikančios klaidas

    Norintiems ilgo žydėjimo, verta pagalvoti ir apie krūmus. Šluotelinės hortenzijos geriau nei kai kurios kitos hortenzijų rūšys pakelia saulę, o jų žiedynai sezono eigoje neretai keičia spalvą: nuo baltos pereina į švelniai rožinę, o vasaros pabaigoje gali įgauti sodresnius atspalvius. Prie patvaresnių ir plačiai sodinamų veislių priskiriamos „Pinky Winky“, „Limelight“ ir „Fraise Melba“.

    Ilgo sezono efektą suteikia ir pakartotinai žydinčios rožės. Šiuolaikinės veislės gali žydėti keliais ciklais, o po pirmosios bangos jas apkarpius, krūmas greičiau suformuoja naujus ūglius ir pumpurus. Taip galima sulaukti net kelių ryškių žydėjimo etapų nuo birželio iki ankstyvo rudens. Dažniau minimos veislės: „Angela“, „Aprikola“ ir „Larissa Flower Circus“.

    Šalia rožių dažnai sodinami ir raganės (klematai). Stabiliai žydinčios veislės, kurios suteikia gėlynui aukščio ir lengvumo, – „Dr. Rapp“, „Contessa Bouchot“, „Polish Spirit“ bei daugiametė „Arabella“.

    Vis dažniau gėlynuose derinami skirtingų aukščių augalai: hortenzijos sukuria struktūrą ir sezonišką spalvos kaitą, rožės suteikia pakartotinio žydėjimo ritmą, o žemesnės daugiametės gėlės padeda pritraukti apdulkintojus. Tokios daugiasluoksnės kompozicijos ilgiau išlieka dekoratyvios, o priežiūra dažniausiai apsiriboja paprastais sezoniniais darbais.

  • Ši gėlė vakarais kvepia taip, kad nesinori uždaryti lango: kada sėti matiolas?

    Ši gėlė vakarais kvepia taip, kad nesinori uždaryti lango: kada sėti matiolas?

    Matiola (Matthiola longipetala ssp. bicornis) – bastutinių šeimos vienmetė gėlė, dažnai auginama soduose ir balkonuose. Paprastai ji užauga iki 30–40 cm, turi šakotą stiebą, o jos keturlapiai žiedai dažniausiai būna violetinių ar levandų atspalvių. Išskirtinis augalo bruožas – žiedai atsiveria tik vakare ir tuomet pasklinda itin malonus, intensyvus kvapas.

    Matiolas galima auginti gėlynuose, vazonuose ar loveliuose. Geriausiai jos jaučiasi saulėtoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje – kuo mažiau saulės, tuo silpnesnis žydėjimas. Augalui tinka laidus, humusingas, priesmėlio ar priemolio dirvožemis, kuris išlieka vidutiniškai drėgnas.

    Kada ir kaip sėti matiolas?

    Sėklas nuo balandžio vidurio galima sėti tiesiai į dirvą. Patogiausia sėti eilėmis, tarp jų paliekant 20–30 cm, o sėklas išdėstant maždaug kas 10 cm. Jas reikėtų lengvai užberti žemėmis ir palaistyti. Jei daigai sudygsta per tankiai, verta juos praretinti, paliekant stipriausius augalus.

    „Vertingas patarimas: matiolos nemėgsta persodinimo, todėl geriausia jas iškart sėti į nuolatinę vietą. Jei perkelti vis dėlto tenka, darykite tai, kol augalas dar labai jaunas, iškasdami kuo didesnį šaknų gumulą, kad nepažeistumėte šaknų“, – pataria sodininkai.

    Kadangi matiola yra vienmetė, jos sėją tenka planuoti kiekvieno sezono pradžioje. Vis dėlto kartais augalas sode pasisėja pats ir tuomet pražysta anksčiau. Žiedai dažniausiai pasirodo nuo birželio iki rugsėjo, o švelnesnį rudenį – net iki spalio. Nuskintos ir pamerktos į vazą matiolos kvapas išsilaiko neilgai – dažniausiai išnyksta jau po vieno vakaro.

    Kaip prižiūrėti matiolas, kad ilgai žydėtų?

    Matiola tinka tiems, kurie neturi daug laiko sodo priežiūrai: net ir esant minimalioms pastangoms ji gali ilgai žydėti ir stipriai kvepėti. Augimui naudinga reguliariai supurenti dirvą aplink augalą, tačiau tai reikia daryti atsargiai, kad nepažeistumėte šaknų. Supurenus dirvą, vanduo ir maisto medžiagos lengviau pasiekia šaknų zoną, o šaknys gauna daugiau oro.

    Sausros metu matiolas būtina laistyti reguliariai. Laistant patariama nenukreipti vandens srovės tiesiai į stiebus – jie gana trapūs ir gali lūžti. Taip pat svarbu nepersistengti, nes augalas netoleruoja užmirkimo.

    Dar viena svarbi priežiūros dalis – piktžolių šalinimas. Jos konkuruoja dėl saulės, vandens ir maisto medžiagų, todėl gali pristabdyti matiolos augimą. Ligos šiam augalui paprastai nėra didelė problema, tačiau daugiau rūpesčių gali kelti kenkėjai, ypač spragės ir amarai. Amarai greitai sudaro kolonijas ir sparčiai dauginasi, todėl delsti nereikėtų.

    Tokiais atvejais gali padėti purškimas, įskaitant namuose pasigamintas priemones. Galima išbandyti svogūnų nuovirą: smulkiai supjaustykite svogūną su lukštais (apie 75–100 g), užpilkite 10 litrų vandens, virkite 30 minučių, nukoškite ir gautą tirpalą naudokite kaip įprastą purškalą.

  • Į vandenį įberkite šio ingrediento ir tulpės vazoje džiugins gerokai ilgiau

    Tulpės vazoje gali atrodyti įspūdingai, tačiau tik tada, kai jomis tinkamai pasirūpinama. Daugelis žmonių padaro smulkių klaidų jau pirmosiomis valandomis po to, kai parneša puokštę namo. Dėl to gėlės greitai nuleidžia žiedus ir praranda formą. Laimei, pakanka kelių paprastų gudrybių, kad jos išliktų šviežios daugelį dienų.

    Ką padaryti su tulpėmis vos parnešus namo

    Pirmas žingsnis, kurį verta atlikti, – patrumpinti stiebų galus. Geriausia tai daryti aštriu peiliu arba sekatoriumi, stiebą kertant šiek tiek įstrižai.

    Dažniausiai tulpių stiebų galai būna kiek apdžiūvę arba pažeisti transportuojant. Patrumpinus stiebus, gėlės lengviau pasisavina vandenį, todėl lėčiau vysta. Taip pat naudinga stiebus trumpinti kaskart keičiant vandenį – net ir po 1–2 cm.

    Tulpėms nereikia pilnos vazos vandens

    Priešingai nei gali atrodyti, tulpėms vazoje nereikia daug vandens. Geriausia, kad jo būtų vos keli centimetrai – ne daugiau kaip apie trečdalis stiebų aukščio. Tulpės vandenį geria labai greitai, todėl jį verta keisti net kasdien. Šviežias vanduo riboja bakterijų dauginimąsi: jos gali užkimšti stiebus ir tuomet gėlės nustoja gerti vandenį.

    Ką įdėti į vandenį, kad tulpės ilgiau stovėtų

    Yra keli paprasti namų būdai, padedantys pailginti skintų gėlių šviežumą. Dažnai rekomenduojama įberti truputį cukraus – jis veikia kaip natūrali „maisto“ medžiaga ir suteikia gėlėms energijos. Tačiau cukrus turi ir trūkumą: jis skatina bakterijų dauginimąsi, todėl verta pridėti priemonę, kuri tai slopina.

    Tam tinka žiupsnelis citrinų rūgšties arba pusė ištirpintos aspirino tabletės – jos padeda riboti bakterijų augimą vandenyje. Kai kas taip pat įberia labai nedidelį kiekį druskos, kad stiebams būtų lengviau pasisavinti medžiagas. Tokia paprasta kombinacija gali padėti tulpėms ilgiau išlikti tvirtoms ir ne taip greitai nusvirti.

    Taip pat galima naudoti ir paruoštus preparatus skintoms gėlėms – jų dažnai galima įsigyti gėlių parduotuvėse.

    Kur namuose geriausia statyti tulpes

    Tulpės geriausiai jaučiasi vėsesnėje vietoje, todėl reikėtų vengti statyti jas tiesioginėje saulėje, šalia radiatoriaus ar labai šiltoje virtuvėje. Aukšta temperatūra pagreitina gėlių senėjimą, tad vaza turėtų stovėti šviesioje, bet vėsioje vietoje.

  • Balandį padarykite šį genėjimo triuką: vaismedžiai ir krūmai dar šiemet pražys gausiai

    Norint, kad sodo augalai pavasarį greičiau atsigautų ir gausiau žydėtų, genėjimą svarbu atlikti tinkamu metu. Geriausias laikotarpis daugeliui augalų – jų visiško ramybės periodo pabaiga, kai stiprios šalnos jau atsitraukusios, bet vegetacija dar neprasidėjusi. Tuomet pjūvio vietose neišteka per daug sulčių, žaizdos greičiau gyja, o pats augalas mažiau nusilpsta.

    Kada genėti augalus prieš pavasarį?

    Genėjimą verta planuoti taip, kad jis būtų atliktas po didžiųjų šalčių, bet dar iki intensyvaus augimo starto. Tokiu metu medžiai ir krūmai vis dar „miega“, todėl procedūra jiems mažiau stresinė. Ankstyvas genėjimas taip pat padeda sumažinti ligų riziką ir gerina augalų būklę visam sezonui.

    Balandis – paskutinė proga genėti kai kuriuos vaismedžius ir uogakrūmius

    Balandį tai dažnai būna paskutinis metas sureguliuoti vaismedžių formą ir augimą, kol neprasidėjo intensyvus žydėjimas. Šiuo laikotarpiu dažniausiai genimi atsparesni augalai:

    • obelys,
    • kriaušės,
    • slyvos,
    • agrastai,
    • serbentai.

    Genint šalinami pertekliniai jauni ūgliai (vadinamieji „vilkūgliai“), taip pat ligoti, apšalę, į lajos vidų augantys ar tarpusavyje besikryžiuojantys ūgliai, kurie per daug sutankina vainiką. Darbams geriausia rinktis sausą, saulėtą arba lengvai apsiniaukusią dieną – taip sumažinama grybelinių infekcijų tikimybė.

    Storesnes pjūvio vietas naudinga patepti sodo tepalu su fungicidiniu priedu. Tačiau reikia įsidėmėti, kad jautresnius vaismedžius, pavyzdžiui, persikus ar abrikosus, geriau genėti vėliau, kai nebelieka šalnų, o trešnes ir vyšnias – tik po derliaus nuėmimo.

    Spygliuočių genėjimas balandį

    Balandį galima atlikti ir pirmąjį kai kurių spygliuočių pavasarinį genėjimą, ypač po ilgos žiemos. Dažniausiai tai būna sanitarinis genėjimas – pašalinamos pažeistos, apšalusios ar sergančios šakos. Jei reikia, galima ir lengvai formuoti augalus, kad jie išlaikytų taisyklingą formą.

    Tokį genėjimą paprastai gerai toleruoja:

    • tujos (gyvybmedžiai),
    • puskiparisiai,
    • kadagiai,
    • kukmedžiai,
    • kalninės pušys.

    Jaunus spygliuočius, pasodintus pavasarį (tiek pavieniui, tiek gyvatvorėse), taip pat galima švelniai patrumpinti iki intensyvios vegetacijos. Vėlesnius formuojamuosius genėjimus, jei jų prireikia, galima atlikti ir vėliau pavasarį ar vasarą.

    Lapuočių krūmų genėjimas balandį

    Balandis tinka daugeliui lapuočių krūmų, ypač tų, kurie vasarą žydi ant vienmečių ūglių. Mėnesio pradžioje dažnai trumpinami šie augalai:

    • japoninės lanksvos,
    • sidabrakrūmiai,
    • Dovydo budlėjos,
    • šluotelinės ir medžialapės hortenzijos,
    • rožės.

    Kokių augalų balandį geriau nekarpyti?

    Balandį reikėtų vengti genėti tuos medžius ir krūmus, kurie žiedinius pumpurus suformuoja dar praėjusį sezoną. Ankstyvas pavasarinis genėjimas gali reikšti, kad augalas šiemet visai nežydės arba žydės gerokai silpniau, nes kartu pašalinami jau susiformavę pumpurai.

    Prie pavasariniam genėjimui jautresnių augalų priskiriami:

    • forsitijos,
    • trilapiai migdolai,
    • magnolijos,
    • azalijos ir darželinės hortenzijos,
    • alyvos,
    • paprastieji putinai,
    • veigelės,
    • ankstyvosios ir pilkosios lanksvos.

    Šiuos augalus geriausia genėti tik po žydėjimo, vasarą. Tuomet galima suteikti jiems formą, praretinti lają ar pašalinti perteklinius ūglius neprarandant dekoratyvių žiedų.

  • Trawnik po zimie przypomina klepisko? Wykonaj ważny zabieg, prędko się zazieleni

    Trawnik po zimie przypomina klepisko? Wykonaj ważny zabieg, prędko się zazieleni

    Po žiemos veja neretai atrodo prastai: žolė būna praretėjusi, pilkšva, vietomis susiformuoja samanų, o ant paviršiaus kaupiasi negyvos žolės veltinis. Kad ji vėl taptų tanki ir ryškiai žalia, svarbu imtis kelių nuoseklių priežiūros veiksmų. Konkretūs darbai priklauso nuo to, kokia vejos būklė ir kokios buvo sąlygos rudenį.

    Jeigu rudenį nespėjote nupjauti žolės, pavasarį dažnai randamos ilgos, nuvytusios stiebų liekanos. Jos užstoja šviesą ir trukdo atželti žemesniems sluoksniams, todėl pirmas tikslas – atlaisvinti veją ir sudaryti sąlygas naujam augimui.

    Senas žolės sluoksnis ir veltinis: ką daryti pirmiausia

    Kai tik pradeda atsigauti augmenija, pirmiausia verta pakelti sudžiūvusias žolės liekanas ir pašalinti kuo daugiau veltinio, lapų bei samanų. Tai patogu daryti vėduokliniais grėbliais. Jei vejos paviršius smarkiai užterštas, šį etapą galima atlikti per 2–3 kartus, kad nepažeistumėte atželiančios žolės.

    Pirmasis pavasarinis pjovimas ir likučių surinkimas

    Kai keletą dienų nelijo ir veja yra sausa, galima imtis pirmojo pavasarinio pjovimo. Rekomenduojama sulyginti žolę iki maždaug 5–6 cm aukščio. Ne mažiau svarbu kruopščiai surinkti nupjautą žolę nuo vejos paviršiaus – paliktos liekanos gali skatinti grybelinių ligų plitimą. Po tokio paruošimo veja paprastai jau būna tinkama gilesniam atnaujinimui – vertikuliacijai arba skarifikacijai.

    Vertikuliacija ar skarifikacija: kuris būdas tinkamesnis

    Abu šie vejos priežiūros darbai skirti panašiam tikslui – pašalinti veltinį ir pagerinti vejos būklę, tačiau skiriasi poveikio intensyvumu, įpjovų gyliu ir situacijomis, kada juos taikyti.

    Vertikuliacija

    Vertikuliacija rekomenduojama, kai veltinio sluoksnis yra storas (didesnis nei 1 cm) arba kai dirva stipriai suslėgta ir vanduo linkęs užsistovėti paviršiuje. Vertikuliatorius įpjauna veją maždaug 3–4 cm gyliu ir kartu skatina šaknų sistemos šakojimąsi.

    Šį darbą dažniausiai patariama atlikti ankstyvą pavasarį (kovą–balandį) ir rudenį (rugsėjį–spalį), kai dirvos temperatūra viršija 8–10 °C.

    Skarifikacija

    Skarifikacija – mažiau invazinis būdas, tinkantis tada, kai veltinio sluoksnis plonesnis, o dirvos suslėgimas nedidelis. Ji veikia sekliau – maždaug 1–3 cm gyliu – ir paprastai nepažeidžia vejos šaknų. Skarifikacijai galima naudoti skarifikatorių arba metalinius sodo grėblius.

    Šį darbą galima atlikti dažniau nei vertikuliaciją – kai tik pastebite, kad ant vejos paviršiaus pradeda formuotis veltinis ar atsiranda samanų. Po skarifikacijos veja būna gerai paruošta pavasariniam atsėjimui arba tręšimui.

  • Pivonijos nekrauna žiedų? Užkaskite aplink krūmą 2 ingredientus – pumpurų bus apstu

    Pivonijos nekrauna žiedų? Užkaskite aplink krūmą 2 ingredientus – pumpurų bus apstu

    Kiekvienas, pasodinęs sode pivonijų, tikisi džiaugtis dideliais, kvapniais žiedais. Tačiau kartais nutinka taip, kad, nepaisant pastangų, pumpurų būna labai mažai arba jų neatsiranda visai. Nors pivonijos laikomos nereikliomis ir atspariomis, prižiūrint jas nesunku padaryti klaidų, kurios ir lemia silpną žydėjimą.

    Žiedų nebuvimą gali lemti ne tik netinkama priežiūra, bet ir jaunas augalo amžius. Pivonijos yra ilgaamžės, todėl sodininkui reikia kantrybės. Pasodintos jos pirmiausia daugiausia energijos skiria šaknų sistemai ir požeminiams šakniastiebiams (kerui) suformuoti. Dažniausiai tik pasiekusios brandą, maždaug po 3 metų, jos pradeda gausiau krauti pumpurus.

    Jeigu pivonija negausiai žydi arba visai nežydi praėjus 4–5 metams po pasodinimo, verta ieškoti priežasčių. Dažniausiai problemą sukelia šie veiksniai:

    • Per giliai pasodintas keras – pivonijas reikia sodinti negiliai, maždaug 3–5 cm gylyje; pasodintos giliau jos dažnai atsisako žydėti.
    • Netinkamai parinkta vieta – šie augalai mėgsta saulę ir geriausiai žydi saulėtose vietose. Pasodintos pavėsyje, pivonijos sukrauna mažiau pumpurų arba jų nesukrauna visai.
    • Klaidos tręšiant – pivonijoms svarbiausi fosforas ir kalis, o azoto reikia mažiau. Jei vyrauja azotas, augalas vešins lapus, o ne formuos žiedinius pumpurus.
    • Pavasarį paliktas storas mulčio sluoksnis – jis apsunkina jaunų ūglių išlindimą į šviesą, silpnina augalą ir blogina žydėjimą. Po žiemos storą mulčą reikia pašalinti arba pakeisti nauju, bet plonesniu – apie 3–4 cm.

    Silpnai žydinčią pivoniją galima paskatinti keliais būdais – viskas priklauso nuo priežasties. Jei keras pasodintas per giliai, pavasarį jį galima atsargiai pakelti šakėmis ir po apačia papildomai užpilti žemės, kad augalas atsidurtų šiek tiek aukščiau. Jei pivonija auga per dideliame šešėlyje, verta praretinti aplinkinius krūmus ar medžius, kad patektų daugiau šviesos, o kraštutiniu atveju – rudenį persodinti į saulėtesnę vietą. Taip pat svarbu pavasarį nuimti per storą mulčio sluoksnį.

    Yra ir paprastas triukas, galintis padėti augalui sukrauti daugiau pumpurų: panaudoti dviejų ingredientų mišinį – medžio pelenus ir kaulų miltus. Šio būdo tikslas – aprūpinti pivoniją svarbiausiais elementais, ypač fosforu ir kaliu.

    Kaip tai padaryti? Sumaišykite po pusę stiklinės medžio pelenų ir kaulų miltų. Tuomet aplink stiebus iškaskite negilų griovelį ir mišinį lengvai įterpkite į žemę, saugodami, kad nepažeistumėte ūglių. Galiausiai palaistykite. Mišinį rekomenduojama naudoti kartą per sezoną, ankstyvą pavasarį.

    Vengiant priežiūros klaidų ir reguliariai aprūpinant augalą reikalingomis medžiagomis, pivonijos kasmet turėtų žydėti vis gausiau ir sukrauti daugiau spalvingų pumpurų.

  • Naminis bulvių krakmolo kisielius serbentams: sodininkai žada uogas kaip vynuoges

    Naminis bulvių krakmolo kisielius serbentams: sodininkai žada uogas kaip vynuoges

    Norint, kad serbentų krūmai būtų stipresni, o uogos – didesnės, kai kurie sodininkai pasitelkia paprastą virtuvėje randamą priemonę – bulvių krakmolą, dar vadinamą bulvių miltais. Teigiama, kad jis gali padėti ir augalo būklei, ir derliaus kokybei, jei naudojamas saikingai ir tinkamu metu.

    Kaip bulvių krakmolas veikia serbentus?

    Bulvių krakmolas vertinamas dėl savo fizinių savybių. Pabarstytas ant augalo jis gali sudaryti ploną sluoksnį ant lapų, kuris apsunkina kai kurių smulkių kenkėjų judėjimą ir iš dalies sumažina jų daromą žalą.

    Krakmolas taip pat neretai naudojamas kaip priedas naminiams purškalams – jis gali sustiprinti jų poveikį ir šiek tiek prisidėti prie grybelinių ligų plitimo ribojimo. Patekęs į dirvą, krakmolas palaipsniui skyla ir išskiria paprastesnius cukrus, kuriuos augalas gali pasisavinti per šaknis. Tai siejama su geresniu augalo maitinimu ir uogų formavimusi.

    Bulvių krakmolo trąša serbentams: kaip pasigaminti?

    Tokia naminė trąša kai kam primena kisielių – masė trumpai pakaitinama, o vėliau praskiedžiama vandeniu. Paruošimas nesudėtingas:

    • 250 gramų bulvių krakmolo ištirpinkite 3 litruose šalto vandens.
    • Kaitinkite, kol mišinys sutirštės ir ims priminti kisielių.
    • Gautą masę praskieskite 10 litrų vandens ir tirpalu laistykite serbentų krūmus.

    Kaip papildomą priemonę serbentams auginti kai kurie sodininkai renkasi medžio pelenus – jie gali aprūpinti augalą kaliu ir fosforu, o kartu padėti sumažinti amarų gausą. Pelenus rekomenduojama berti aplink augalą, prie krūmo pagrindo padarant negilius griovelius, o vėliau lengvai užžeriant žemėmis, kad jų neišpūstų vėjas. Kita alternatyva – pelenų ištrauka: 1 kilogramą pelenų užpilkite 5 litrais vandens, o prieš naudojimą mišinį praskieskite.

    Tokios natūralios priemonės gali padėti geriau pamaitinti krūmus, o palankiomis sąlygomis tai neretai siejama su saldesnėmis ir stambesnėmis uogomis. Vis dėlto svarbu nepersistengti: naminius mišinius būtina skiesti, kad nebūtų pažeistos šaknys.

    Kada geriausia tręšti ir laistyti, kad uogos būtų didelės?

    Patyrę sodininkai dažnai tręšia serbentus kelis kartus per sezoną. Pirmasis tręšimas paprastai atliekamas žydėjimo pradžioje, kai ima skleistis pirmieji pumpurai. Šiuo laikotarpiu augalui ypač svarbus azotas, skatinantis lapų ir ūglių augimą.

    Antrasis tręšimas dažniausiai planuojamas tuomet, kai ant krūmų jau aiškiai matomi besiformuojantys būsimų žiedų pumpurai – įprastai maždaug po dviejų savaičių nuo pirmojo tręšimo. Tai gali būti tinkamas metas panaudoti ir namines priemones, įskaitant krakmolo „kisielių“.

    Kai serbentai pradeda megzti uogas (dažniausiai gegužės pabaigoje), augalui prireikia daugiau fosforo ir kalio. Todėl tokiu metu dažnai pasirenkamos šių elementų turinčios trąšos. Pavyzdžiui, tinkamai vandenyje praskiestas monokalio fosfatas gali pagerinti uogų skonį ir kartu šiek tiek pristabdyti tikrosios miltligės vystymąsi. Paprastai vienam krūmui sunaudojama apie 1 litras tirpalo.

  • Pabandžiau anglišką rožių genėjimo schemą: krūmai taip apsipylė pumpurais, kad nustebau

    Pabandžiau anglišką rožių genėjimo schemą: krūmai taip apsipylė pumpurais, kad nustebau

    Šiandien patyrę sodininkai ir gėlininkai dalijasi, kada ir kaip teisingai genėti rožes, kad jos ilgai išliktų sveikos ir džiugintų gausiu žydėjimu.

    Rožės – vienos populiariausių ir mylimiausių gėlių daugelyje sodų. Jos žavi išskirtiniu grožiu ir aromatu, todėl dažnas nori, kad krūmai žydėtų kuo ilgiau ir būtų vešlūs.

    Vis dėlto, kad rožės ilgai išlaikytų dekoratyvumą, joms būtina tinkama priežiūra. Pasak patyrusių augintojų, vienas svarbiausių darbų yra genėjimas. Tai ne tik krūmo formavimas, bet ir būdas sumažinti ligų bei kenkėjų riziką, o taip pat paskatinti intensyvesnį žydėjimą.

    Kada geriausia genėti rožes? Dažniausiai tam tinkamiausias laikas – žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, kai sniegas jau nutirpęs, o dirva pradėjusi šilti. Tuo metu augalai dar būna ramybės būsenoje ir nėra pradėję aktyviai augti, todėl genėjimas jiems ne toks stresuojantis.

    Taip pat galima genėti ir vasaros viduryje, po pirmojo žydėjimo – tai padeda paskatinti pakartotinį žydėjimą.

    Kaip pasiruošti genėjimui? Pirmiausia pasirūpinkite įrankiais: reikės aštrių, švarių sodo žirklių arba sekatoriaus. Svarbu, kad pjūviai būtų lygūs ir švarūs, neplėšytų audinių ir nepaliktų „žaizdų“, pro kurias lengviau patenka infekcijos.

    Ką pašalinti pirmiausia? Prieš formuojant krūmą būtina iškirpti visas sausas, pažeistas ir sergančias šakas. Tai padeda užkirsti kelią ligų plitimui ir geriau apsaugo augalą nuo kenkėjų. Taip pat rekomenduojama pašalinti šakas, kurios auga į krūmo vidų arba kryžiuojasi tarpusavyje.

    Kaip suformuoti taisyklingą krūmą? Genint svarbu išlaikyti tvarkingą formą. Ant kiekvienos šakos patariama palikti po 3–5 sveikus pumpurus, nukreiptus skirtingomis kryptimis. Taip krūmas augs tolygiai, šakos viena kitos neužgoš, o vainikas bus geriau vėdinamas.

    Ar galima genėti drąsiau? Patyrę sodininkai pabrėžia, kad nereikėtų bijoti stipresnio genėjimo. Kuo daugiau pašalinama senų, silpnų šakų, tuo daugiau vietos ir maisto medžiagų lieka jauniems ūgliams. Būtent jie dažniausiai suformuoja didesnius, gražesnius žiedus ir užtikrina gausesnį žydėjimą.