CP v2

Category: Sodas ir daržas

  • 10 nereiklių augalų, kurie akimirksniu praskaidrins niūrų rudenį sode ar balkone

    Ruduo nebūtinai turi būti pilkas ir niūrus. Užtenka kelių nereiklių augalų, kurie savo žiedais ir lapais praskaidrins net tamsiausią sodo ar balkono kampą. Pateikiame 10 rūšių, puikiai tinkančių loveliams, gėlynams ir dekoracijoms, o jų priežiūra nereikalauja sudėtingų sprendimų.

    Medžiai rudenį būna įspūdingai nusidažę, tačiau ilgiau užsitęsus lietui ir apsiniaukus dangui sodas dažnai atrodo liūdnai. Tai nesunku pakeisti: į savo sodinius įtraukite augalus, kurie spalvomis pagyvina net ir darganotas dienas. Atrinkome rūšis, kurios noriai auga tinkamomis sąlygomis, gražiai atrodo tiek vazonuose, tiek gėlynuose, o daugumą jų lengvai pritaikysite ir rudens dekoracijoms.

    Ryškias uogas mezganti libavė (Gaultheria) puikiai traukia akį tiek sode, tiek balkono loveliuose. Galite rinktis iš kelių rūšių ir veislių, kurių uogos būna baltos, raudonos, rožinės ar violetinės. Jos yra valgomos, tačiau dažniausiai gana blankaus skonio, todėl dažniau auginamos dėl grožio. Sodinant verta prisiminti, kad libavėms reikia rūgščios žemės, todėl jos gerai dera su viržiais, erikomis, rododendrais ar japoniškomis plukėmis.

    Dlužichos (Heuchera) džiugina tada, kai dauguma kitų daugiamečių augalų jau praranda lapus. Jų spalvos gali būti tiek vienspalvės, tiek margos: nuo bronzinių ir karamelinių iki šviesiai žalių, citrininių, sidabrinių, tamsiai raudonų ar net beveik juodų. Geriausiai jos auga pusiau pavėsyje, rūgščioje, drėgnoje, bet laidžioje dirvoje. Žiemai dlužichas pravartu pridengti mulčo sluoksniu.

    Iki šalnų žydinti ir nereikli daugiametė gėlė – astras. Lietingais laikotarpiais atsparesni miltligei yra Naujosios Anglijos astrai (Aster novae-angliae). Priklausomai nuo veislės, jų žiedai gali būti balti, rožiniai, violetiniai arba raudoni.

    Japoninė plukė (Anemone japonica) su aukso geltonumo viduriuku žydi nuo rugpjūčio iki lapkričio švelniais baltos, rožinės ar violetinės atspalviais. Šios plukės tinka skynimui. Geriausiai auga pusiau pavėsyje, rūgščioje ir drėgnoje dirvoje, o žiemai rekomenduojama pridengti mulču.

    Puikusis šilokas (Sedum spectabile) – ilgaamžis, mažai priežiūros reikalaujantis daugiametis augalas, tinkantis ir gėlynams, ir vazonams. Galite rinktis žemesnes ar aukštesnes veisles, su rausvais, baltais žiedais ar net baltai margintais lapais. Kuo šilokas labiau suauga, tuo įspūdingiau atrodo, ypač kai keli augalai pasodinti grupėje. Šilokai mėgsta saulę, o jų žiedynai ilgai išsilaiko ir skinti, pamerkti į vazą.

    Rudenį ypač išsiskiria žydinė dumplūnė (Physalis franchetii): jos dideli, oranžiniai iki raudoni, kiniškus žibintus primenantys taurėlapiai ant stiebų dažnai išlieka net nukritus lapams. Juos lengva džiovinti, todėl tinka rudens ir žiemos dekoracijoms. Svarbu žinoti, kad dumplūnės labai greitai plečiasi, tad vietą joms reikėtų parinkti apgalvotai.

    Chrizantemos (Chrysanthemum) kilusios iš Kinijos ir Japonijos. Jų veislių – daugybė: žiedai gali būti smulkūs arba stambūs, paprasti, pusiau pilnaviduriai ar pilnaviduriai. Spalvų ir formų įvairovė itin plati. Šie augalai formuoja tvirtus, sumedėjančius stiebus, o jų lapai dažniausiai būna plaukuoti, ryškiai skiautėti, žalios arba sidabriškai pilkšvos spalvos.

    Apglėbiantis rūgtis (Persicaria amplexicaulis) iki pat rudens sukrauna gausybę švelnių žiedų kekelių – rožinių, baltų ar raudonų – kurios iškyla virš gaivių žalių lapų kupstų. Išvesta daug įvairaus aukščio veislių. Šis augalas mėgsta drėgną dirvą ir gali augti tiek saulėje, tiek pusiau pavėsyje. Pirmą žiemą ką tik pasodintus augalus patariama pridengti eglišakėmis. Įsitvirtinęs sode, rūgtis gerai plečiasi.

    Rugsėjį ir spalį veją ar gėlyną ryškiai pagyvina rudeninio vėlyvio (Colchicum autumnale) šviesiai violetiniai iki purpuriniai, vamzdiški žiedai, kurie iškyla iš žemės be lapų – lapai pasirodo tik pavasarį. Galima auginti ir baltas, bei pilnavidures formas – visos jos labai dekoratyvios. Renkantis vietą svarbu prisiminti, kad vėlyviai yra nuodingi, o nuodingas bus ir vanduo, jei žiedus pamerksite į vazą. Dėl to jie pavojingi besiganantiems gyvūnams, o taip pat ir žmonėms, ypač vaikams.

    Nuo liepos iki spalio sodą ar lauko vazonus patikimai puošia argentinė verbena (Verbena bonariensis). Jos vamzdiški žiedai telkiasi į viršūninius žiedynus, tinka ir skynimui, be to, vilioja apdulkintojus. Priklausomai nuo veislės, augalai užauga maždaug nuo 0,5 iki 1 metro. Verbenai reikia saulėtos vietos ir gerai laidžios dirvos. Nurodoma, kad ji ištveria šalčius iki minus 17 °C, todėl žiemai verta pridengti. Jei vis dėlto neišgyvens, pavasarį dažnai atželia dėl savaiminio pasisėjimo.

  • Lapkritis sodininkams: keli žingsniai dabar ir pavasarį sodas atsidėkos be staigmenų

    Rudeninė sodo aplinka nusidažo ryškiomis spalvomis, tačiau kartu ateina metas augalams suteikti paskutinę priežiūrą prieš žiemą. Tinkamai paruošę lysves, veją ir gėles, pavasarį juos pasitiksite stiprius ir išvengsite nemalonių staigmenų po šalčių sezono.

    Šį mėnesį verta prisiminti pagrindinius darbus: kaip pasirūpinti sodu, kambariniais augalais ir balkonų gėlėmis. Svarbiausios užduotys – žemiau.

    Laikomiems patalpose augalams sumažinkite laistymą, o patalpas, kuriose jie žiemoja, švelnesnėmis dienomis dažniau vėdinkite.

    Paruoškite kaktusus žiemos ramybės laikotarpiui.

    Jei norite spalvingų švenčių, pradėkite iš anksto greitinti pasirinktus augalus.

    Namuose per žiemą laikomi augalai dažnai nukenčia nuo įvairių kenkėjų, todėl juos reguliariai apžiūrėkite ir nepamirškite prevencijos.

  • Sodo žvaigždės rudenį: kaip auginti astrus, kad žydėtų iki pat pirmųjų šalnų

    Į sodus pamažu ateina rudens nostalgija: vienmetės gėlės baigia žydėti, o gėlynuose vis dar ryškiai šviečia kai kurių daugiamečių augalų spalvos. Vienos žinomiausių ir mėgstamiausių rudeninių gėlių – daugiametės astrės ir chrizantemos.

    Iš rudeninių asterių, dar vadinamų žvaigždėmis, dažniausiai auginamos švelnių rožinių, melsvų, violetinių ar karmino atspalvių naujosios Anglijos astrės (Aster novae-angliae) ir naujosios Belgijos astrės (Aster novae-belgiae). Abi rūšys kilusios iš Šiaurės Amerikos, o jų veislių asortimente galima rasti anksti, vidutiniškai ir vėlai žydinčių augalų. Dėl to įmanoma suformuoti gėlyną, kuris žydės nuo rugsėjo pradžios iki spalio pabaigos.

    Šios astrės puikiai tinka mišrioms daugiamečių augalų grupėms arba gėlynų fonui, nes yra gana aukštos. Kai kurios veislės užauga iki pusantro metro, pavyzdžiui, vėlyva melsvai violetinė veislė „Barr’s Blue“. Į vieną kvadratinį metrą rekomenduojama sodinti ne daugiau kaip keturis augalus.

    Nors naujosios Anglijos ir naujosios Belgijos astrės suformuoja didelius, gausiai žydinčius kerus, jų giminaitė krūminė astrė (Aster dumosus) yra gerokai žemesnė – užauga apie 15–50 cm, tačiau žydi ne mažiau įspūdingai. Ji pradeda žydėti rugpjūtį, o be įprastų aukštoms astrėms spalvų galima rasti ir ankstyvą purpurinę raudoną veislę „Jenny“.

    Žemiausios šių asterių veislės tinka alpinariumams, gėlynų apvadams, taip pat puikiai auga vazonuose terasoje ar balkone.

    Aukštosios astrės pavasarį atželia vėliau ir iš pradžių auga lėtai. Jos nemėgsta užmirkusios dirvos, tačiau visą vegetacijos laikotarpį reikalauja reguliaraus laistymo. Ilgalaikis drėgmės trūkumas ir smėlinga dirva joms kenkia – augalai silpniau žydi ir dažniau serga miltlige.

    Derlingoje, kalkingoje dirvoje ir saulėtoje vietoje astrės trumpesnius sausrų laikotarpius ištveria gerai. Prieš sodinimą dirvą vertėtų pagerinti kokybišku kompostu – tai turėtų būti taisyklė. Dėl savo vešlumo augalai maistinių medžiagų poreikį išlaiko ir augimo metu, todėl papildomas tręšimas bus naudingas.

    Aukščiausias veisles verta laiku laisvai parišti, kad kerai išlaikytų natūralią formą. Vėjo išguldyti ar nulaužyti stiebai vėliau daug sunkiau sutvarkomi.

    Aukštos astrės sustiprėja, jei liepos pradžioje jas patrumpinsite maždaug per pusę. Nors žydėjimas gali nusikelti apie dvi savaites, augalai taps tvirtesni ir atsparesni išgulimui.

    Jeigu senesni augalai ima „plikti“ – kero vidurys retėja, tai ženklas, kad atėjo tinkamas metas juos išskirstyti. Astrių dauginimas paprastas: pavasarį kerą padalykite į mažesnes dalis ir pasodinkite pasirinktosiose vietose.

    Nuotraukos šaltinis: „iStock“

  • Rudenį padarykite šį dalyką su rožėmis – pavasarį jos atsidėkos įspūdingu žydėjimu

    Kad rožės kitąmet gausiai žydėtų, rudenį joms reikia atidesnės priežiūros. Pašalinus vaisius ir vadinamuosius laukinius ūglius augalas neeikvos vertingų maisto medžiagų ir lengviau peržiemos. Žemiau – kaip juos atpažinti ir kaip rožes teisingai paruošti žiemai.

    Kaip ir daugelis kitų žydinčių augalų, rožės po žydėjimo suformuoja vaisius. Jie atima iš augalo maisto medžiagas, todėl juos verta pašalinti. Stambiažiedes rožes trumpinkite tiesiai virš aukščiausio gerai išsivysčiusio pumpuro, o daugiažiedes – tiesiai po nužydėjusiu žiedynu.

    Tuomet apžiūrėkite, ar rožė neaugina poskiepio atžalų, dar vadinamų laukiniais ūgliais. Tai stiprūs, aukšti, stačiai augantys ūgliai, kurie rožei atima jėgas ir gali ją net pražudyti, todėl juos būtina kuo greičiau pašalinti. Dažnai juos nesunku pastebėti: jie būna šviesesnės spalvos ir rečiau apaugę lapais nei kiti ūgliai. Vis dėlto kartais jie beveik nesiskiria, todėl verta pasitikrinti papildomai.

    Jei nesate tikri, ar tai laukinis ūglis, prie įtartino ūglio šiek tiek atkaskite žemę. Jeigu pamatysite, kad ūglis auga iš vietos, iš kurios formuojasi pagrindinės šakos (iš poskiepio), tai ir yra atžala. Tokį ūglį reikia tuoj pat pašalinti: atidenkite vietą, kur jis išauga iš šaknų, ir atskirkite be jokių likučių. Jei ūglis išauga ant kamieno, nupjaukite jį kuo arčiau kamieno ir stebėkite, ar toje vietoje neatsiranda naujų atžalų.

    Rožės būna įvairių tipų, kuriuos patogu skirstyti į krūmines, vijoklines ir stiebines (medelio formos). Kiekvienai grupei žiemojimui taikomi šiek tiek skirtingi principai.

    Krūminių rožių jautriausia vieta paprastai yra pasislėpusi maždaug 3–5 cm po dirvos paviršiumi. Kad augalas neapšaltų, supilkite ant jo 15–20 cm aukščio žemės kauburėlį. Susidariusias vageles galima užpildyti sausais lapais. Taip pat verta prisiminti taisyklę: kuo mažiau rožes rudenį karpysite, tuo jos bus atsparesnės žiemą. Geriausia tik šiek tiek patrumpinti viršūnes ir pašalinti seną medieną.

    Vijoklinėms rožėms, ypač jautresnėms veislėms, ūglius nuimkite nuo atramų, paguldykite ant žemės ir uždenkite eglišakėmis. Atsparesnėms veislėms dažniausiai pakanka eglišakių prie šaknų.

    Stiebinėms (medelio formos) rožėms, jei tik dar įmanoma, lają palenkite prie žemės ir pritvirtinkite tvirtu kuolu. Tai darykite tik tada, kai nėra šalčio. Nuo lapkričio vidurio lają nuvalykite nuo lapų, lajos ūglius suriškite tarpusavyje ir pritvirtinkite prie žemės. Ant lajos užpilkite apie 10 cm žemės, tačiau ūglių viršūnių neuždenkite. Senesniems augalams, kuriuos lenkiant galima nulaužti, prie lajos ūglių pririškite eglišakių arba ilgos šiaudų dangos – tokios apsaugos paprastai pakanka.

    Šaltinis: autorsky straipsnis.

  • Kiaušinių dėžučių nebeišmetu: dedu ant lysvių – drėgmė laikosi, piktžolių 50 proc. mažiau

    Kiaušinių dėžučių nebeišmetu: dedu ant lysvių – drėgmė laikosi, piktžolių 50 proc. mažiau

    Šiandien – apie paprastą daiktą, kuris dažnai atsiduria šiukšliadėžėje, nors sode ar darže gali būti labai naudingas. Kalba eina apie įprastus kartoninius kiaušinių padėkliukus.

    Pastaraisiais metais vis daugiau daržininkų domisi dirvos mulčiavimu ir ieško paprastų, natūralių sprendimų, padedančių sumažinti darbo kiekį sklype. Viena iš tokių priemonių – popieriniai kiaušinių padėkliukai.

    Šie padėkliukai gaminami iš presuoto popieriaus arba kartono, todėl laikomi ekologiškais ir saugiais dirvai. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad jie suyra labai greitai. Iš tiesų kartonas skyla lėtai: naudojant visą sezoną, iki rudens lysvėse dar gali likti jų gabalėlių. Dažniausiai visiškai jie suyra tik iki kito pavasario.

    Dažniausiai padėkliukai naudojami kaip mulčias. Jie iš dalies uždengia dirvos paviršių, padeda išlaikyti drėgmę ir šiek tiek pristabdo piktžolių augimą. Be to, juose patogu sėti ar sodinti augalus – kiekviena akutė automatiškai padeda išlaikyti tinkamą atstumą tarp daigų.

    Pavyzdžiui, tokiose akutėse patogu auginti ridikėlius, salotas, įvairius žalumynus ar prieskonines žoleles. Jei augalas leidžia ilgesnę šaknį, akutės dugną galima atsargiai prapjauti peiliu – tuomet šaknys be kliūčių augs į dirvą. Panašiai galima sėti morkas ar kitas kultūras su liemenine šaknimi.

    Padėkliukai taip pat padeda išlaikyti tvarkingą sodinimo schemą, ypač auginant žalumynus – petražoles, krapus ar salotas. Be to, purenant žemę mažesnė tikimybė užpilti augalo šaknies kaklelį, todėl sumažėja puvimo rizika.

    Kai kurie daržininkai kiaušinių padėkliukus naudoja ir sodindami braškes ar žemuoges: akutės padeda tolygiai išdėstyti kerelius lysvėje. Taip pat jose patogu įšaknydinti augalų ūsus.

  • Po žiemos plikas, dėmėtas vejos kilimas? 5 žingsniai, sugrąžinantys smaragdinę žalumą

    Po žiemos plikas, dėmėtas vejos kilimas? 5 žingsniai, sugrąžinantys smaragdinę žalumą

    Vejos atnaujinimas – tai ne vien rūpestis žole, bet ir nuoseklus procesas, reikalaujantis dėmesio detalėms bei kantrybės. Vos keli paprasti, tačiau veiksmingi veiksmai gali padėti po žiemos atgaivinti nusilpusią veją ir sugrąžinti jai sodrią, smaragdinę spalvą.

    1. Išvalykite veją ir iššukuokite velėną

    Nutirpus sniegui vejoje dažnai lieka pernykščių lapų, sausų šakelių, sąnašų ir negyvos žolės. Pirmiausia surinkite visas šiukšles, kad pagrindas būtų švarus tolimesniems darbams. Tuomet veją verta iššukuoti – tai padeda pakelti prispaustą žolę, pašalinti susigulėjusią augalinę masę ir pagerinti oro patekimą prie velėnos.

    2. Atlikite aeraciją

    Kitas žingsnis – aeracija, t. y. vejos paviršiaus pradūrimas, kad susidarytų kanalai orui, vandeniui ir maisto medžiagoms. Tai ypač svarbu sutankėjusiose vietose, kurios po žiemos gali būti praradusios purumą. Aeracija padeda šaknims greičiau atsigauti ir skatina tolygesnį augimą.

    3. Skarifikuokite, jei susidarė samanų ir veltinio sluoksnis

    Skarifikacija – gilesnis vejos apdorojimas, kurio metu pašalinamas viršutinis negyvos žolės ir samanų sluoksnis, taip pat prapjaunami suslėgti plotai. Šiuos darbus patogiausia atlikti pavasarį, kai dirva dar pakankamai drėgna, tačiau augalija jau pradeda busti.

    4. Patręškite azotu

    Norint paskatinti vejos atsinaujinimą, pravartu panaudoti azoto trąšas – jos skatina žaliosios masės augimą, stiprina žolės struktūrą ir mažina plikų vietų atsiradimo riziką. Tam tinka specialios azoto trąšos, pavyzdžiui, „Kemira-azot“.

    5. Atsėkite plikas vietas ir po pirmo pjovimo papildykite magniu

    Jei vejoje atsirado išretėjusių plotų, juos reikėtų kuo greičiau atsėti. Vejos sėklas patogu sumaišyti su smėliu arba durpėmis – taip sėja tampa tolygesnė, o sėklos lengviau įsitvirtina dirvoje. Prieš sėjant dirvą gerai sudrėkinkite. Jei tuščių vietų daug, per mėnesį galima atsėti kelis kartus, kad atsinaujinimas būtų vienodesnis.

    Po pirmojo vejos pjovimo naudinga papildomai pamaitinti žolę magniu – šis mikroelementas svarbus fotosintezei ir vejos atsparumui. Galima paruošti tirpalą: 1–2 valgomieji šaukštai magnio sulfato 10 litrų vandens. Tirpalą paskirstykite tolygiai per visą vejos plotą.

  • Atidėkite chemiją: paprikas šiltnamyje išgelbėsite 3 saugiais būdais – kenkėjai pasiduos

    Atidėkite chemiją: paprikas šiltnamyje išgelbėsite 3 saugiais būdais – kenkėjai pasiduos

    Šiltnamyje užaugintos paprikos – tikras malonumas. Tačiau kartu su jomis neretai įsikuria ir nekviesti svečiai: kenkėjai, galintys greitai sugadinti ir augalų išvaizdą, ir būsimą derlių.

    Dažniausiai šiltnamiuose aptinkamos erkės, amarai, baltasparniai, kartais – ir nematodai. Jie sparčiai dauginasi, siurbia sultis iš lapų bei vaisių, sudaro palankias sąlygas puviniui ir pelėsiui.

    Daugelis augintojų atsargiai vertina cheminius preparatus – baiminamasi, kad jie gali pakenkti ne tik augalams, bet ir žmogui, dirbančiam šiltnamyje. Dėl to vis dažniau pasirenkami saugesni, natūralūs kenkėjų kontrolės būdai.

    Česnako arba svogūnų lukštų užpilas

    Vienas seniausių ir ne kartą pasiteisinusių sprendimų – česnako ar svogūnų lukštų užpilas. Abu šie produktai pasižymi intensyviu kvapu, kuris atbaido daugelį kenkėjų. Užpilui paruošti susmulkinkite apie 100 g česnako skiltelių arba paimkite saują svogūnų lukštų, užpilkite 5 l vandens ir palikite pastovėti parą. Gautu skysčiu augalus apipurkškite kas 3 dienas, ypatingą dėmesį skirdami apatine lapų pusei – ten dažniausiai slepiasi amarai ir erkės.

    Muilo tirpalas

    Kitas patikrintas būdas – muilo tirpalas. Jis ruošiamas iš natūralaus ūkiško muilo: apie 50 g muilo ištirpinama kibire vandens. Toks tirpalas ant lapų ir vaisių suformuoja ploną plėvelę, kuri trukdo kenkėjams įsitvirtinti ir siurbti augalo sultis.

    Purškiant svarbu veikti atsargiai ir kruopščiai apdoroti apatinę lapų pusę – būtent ten dažniausiai laikosi aktyviausi kenkėjai. Reguliariai naudojant muilo tirpalą, galima kontroliuoti jų populiaciją nekenkiant augalams ir aplinkai.

    Natūralių kenkėjų priešų pritraukimas

    Dar vienas efektyvus ir aplinkai draugiškas metodas – sudaryti sąlygas natūraliems kenkėjų priešams. Ne veltui šalia paprikų dažnai sodinami serenčiai: šios ryškios gėlės pritraukia boružes ir auksaakes, kurios minta amarais ir kitais smulkiais kenkėjais.

    Tokiu būdu kenkėjų kiekis mažėja be chemijos. Be to, serenčiai gali atbaidyti dalį kenksmingų vabzdžių ir prisidėti prie didesnės biologinės įvairovės šiltnamyje.

  • Nusipirkau folijos „Avroroje“, bet panaudojau gudriau: triukas daržui atbaido vabzdžius ir paukščius

    Nusipirkau folijos „Avroroje“, bet panaudojau gudriau: triukas daržui atbaido vabzdžius ir paukščius

    Kartais gėlės ar daržo augalai nukenčia nuo vabzdžių ir paukščių, kurie apgraužia lapus ar pažeidžia žiedpumpurius. Yra paprastas būdas, galintis padėti juos atbaidyti pasitelkus įprastą aliuminio foliją.

    Šį kartą – apie lengvai pritaikomą triuką, kaip apsaugoti augalus nuo nepageidaujamų „svečių“.

    Pirmiausia prireiks nedidelio folijos gabalėlio, kurį nesunkiai rasite bet kurioje parduotuvėje. Nukirpkite folijos lapą ir kelis kartus sulankstykite, kol gausite standų kvadratėlį. Dydį rinkitės pagal poreikį, tačiau dažniausiai užtenka mažo gabalo.

    Tada pasiimkite aštrų daiktą – pavyzdžiui, ylą ar peilio galiuką – ir kvadratėlio centre pradurkite nedidelę skylutę. Per ją reikės perverti virvelę arba tvirtą siūlą.

    Perkiškite virvelę pro skylutę ir užriškite mazgelį, kad folija laikytųsi tvirtai. Siūlo galus, jei jų per daug, galima nukirpti. Taip pasigaminsite paprastą pakabuką, kurį lengva pritvirtinti prie augalo.

    Atsargiai pririškite virvelę prie šakelės, krūmo ar kito augalo. Jei norite, pasigaminkite kelias tokias pakabukas ir išdėliokite skirtingose vietose. Svarbiausia, kad jos galėtų laisvai judėti ore.

    Kai folija siūbuoja nuo vėjo, ji atspindi šviesą ir sukuria ryškius blyksnius. Manoma, kad būtent šie atspindžiai gali atbaidyti dalį vabzdžių ir paukščių. Dėl to musės, uodai, mašalai, o kartais ir kai kurie paukščiai rečiau priskrenda prie augalų.

    Šis būdas nereikalauja sudėtingų priemonių ir užtrunka vos kelias minutes. Jis ypač patogus sode, balkone ar nedideliame darže, kai norisi apsaugoti augalus nenaudojant agresyvių priemonių.

    Kartais būtent paprasčiausi sprendimai padeda išlaikyti augalus sveikus ir gražius. Verta išbandyti šį triuką ir pažiūrėti, kaip jis veikia jūsų sode ar net ant palangės.

  • Rankos niežti sėti jau kovą? Šios 9 daržovės nebijo šalčio ir derlių duoda pirmiausios

    Rankos niežti sėti jau kovą? Šios 9 daržovės nebijo šalčio ir derlių duoda pirmiausios

    Peržiūrite sėklų pakelius, žvilgtelite į lysves ir galvojate: kada gi pagaliau sušils žemė? Iš tiesų laukti nebūtina – yra nemažai kultūrų, kurios puikiai auga ir vėsesnėje dirvoje.

    Paslaptis paprasta ir visiškai natūrali: daugelio augalų sėkloms dygti reikia ne tiek šilumos, kiek drėgmės. Pavasarį žemė būna prisotinta tirpsmo vandens, todėl susidaro palankios sąlygos augimo startui. Be to, dalis kultūrų geriau vystosi vėsoje nei vasaros kaitroje.

    Dar vienas svarbus gamtos mechanizmas vadinamas šaltąja stratifikacija. Skamba sudėtingai, tačiau esmė paprasta: sėkla kurį laiką būna šaltoje ir drėgnoje dirvoje, o tai jai tampa signalu, kad žiema baigėsi ir metas „pabusti“. Taip augalai išvengia per ankstyvo sudygimo per netikėtus rudeninius atodrėkius, o pavasarį daigai pasirodo vienodžiau ir dažnai duoda geresnį derlių.

    Viena ištvermingiausių kultūrų – špinatai. Jų sėklos gali dygti net tada, kai dirva įšyla tik iki maždaug +2 °C. Pasėjus anksti, sultingų lapų galima sulaukti dar iki vasaros karščių.

    Ankstyvą sėją gerai pakelia ir morkos. Jų sėklose esančios eterinės medžiagos kiek pristabdo dygimą, tačiau pavasarinė drėgmė jas palaipsniui išplauna. Dėl to daigai dažnai sudygsta tolygiau ir draugiškiau.

    Šalčio nebijo ir pastarnokai. Tai tokia ištverminga kultūra, kad jos šakniavaisiai neretai paliekami dirvoje net per žiemą. Po šalnų jie tampa saldesni, nes krakmolas virsta cukrumi.

    Ridikėliai geriausiai auga būtent vėsesniu oru. Karštyje jie greitai pradeda žydėti, todėl ankstyva sėja padeda užsiauginti sultingus šakniavaisius be ankstyvo „išėjimo į žiedą“.

    Lapiniai kopūstai „kale“ taip pat garsėja ištverme. Suaugę augalai gali atlaikyti iki -10 °C, o kartais ir dar žemesnę temperatūrą. Pasėjus anksčiau, augalai spėja sustiprėti iki pasirodant pagrindiniams kenkėjams.

    Mašinės salotos, dar vadinamos kornsalotomis, taip pat mėgsta vėsą. Kai kuriuose regionuose, kur klimatas švelnesnis, jos gali augti net žiemą.

    Petražolės dygsta gana lėtai, todėl ankstyva sėja joms itin tinkama – augalas turi daugiau laiko ramiai sudygti ir sustiprėti.

    Svogūnus iš sėklų, dar vadinamų „černuška“, taip pat verta sėti kuo anksčiau. Ši kultūra turi ilgą vystymosi laikotarpį, todėl ankstyvas startas dažnai leidžia užauginti didesnį svogūną.

  • Kovo purškimas, kurį daro patyrę sodininkai: sako, kad saugo nuo kenkėjų visą sezoną

    Parafino aliejaus purškimas – vienas paprasčiausių ankstyvo pavasario darbų, padedančių sumažinti sode peržiemojusių kenkėjų kiekį dar prieš jiems išplintant. Ši priemonė veikia mechaniškai: po purškimo ant augalo susidaro plona aliejaus plėvelė, kuri padengia kenkėjų kiaušinėlius, lervas ir suaugėlius, o tuomet blokuoja oro patekimą. Dėl to kenkėjai nebegali kvėpuoti ir žūsta.

    Kaip veikia parafino aliejaus purškimas?

    Parafino aliejus daugiausia taikomas kovai su kenkėjais, kurie žiemoja ant medžių ir krūmų: žievės įtrūkimuose, ant ūglių ar sunkiai pasiekiamose šakų vietose. Laiku atliktas purškimas leidžia sumažinti jų populiaciją dar sezono pradžioje, kai žala augalams paprastai būna didžiausia.

    Kokius kenkėjus padeda naikinti?

    Parafino aliejaus purškimas dažniausiai naudojamas prieš šiuos kenkėjus:

    • amarus,
    • voratinklines erkes,
    • skydamarius,
    • amarinius kenkėjus (pvz., pušų ir eglių kenkėjus, dažnai įvardijamus kaip ochojnikai).

    Kadangi jie slepiasi žievės plyšiuose ir šakų užkaboriuose, ypač svarbu purkšti kruopščiai, nepaliekant sausų vietų.

    Kokius augalus galima purkšti?

    Parafino aliejus tinka daugeliui sodo augalų. Dažniausiai purškiama:

    • vaismedžiai,
    • vaiskrūmiai (pavyzdžiui, serbentai, agrastai, avietės),
    • lapuočiai dekoratyviniai krūmai (pavyzdžiui, rožės),
    • lapuočiai medžiai (pavyzdžiui, gudobelės, liepos, klevai),
    • spygliuočiai.

    Ypač dažnai purškiamos obelys, kriaušės, slyvos, gudobelės, o taip pat dekoratyviniai ir spygliuočiai augalai – ožekšniai, kukmedžiai, kėniai, eglės, maumedžiai, pušys.

    Praktikoje verta vadovautis stebėjimais: jei praėjusį sezoną ant augalų buvo pastebėta amarų, erkių ar kitų kenkėjų, ankstyvas pavasarinis purškimas parafino aliejumi gali reikšmingai sumažinti jų sugrįžimo tikimybę.

    Kada purkšti parafino aliejumi?

    Dažniausiai rekomenduojamas laikas – nuo vasario pabaigos iki kovo pabaigos. Tikslus terminas priklauso nuo orų ir to, kaip greitai bunda augalai.

    Svarbiausios taisyklės:

    • purkšti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį,
    • geriausia – kai augalai dar be lapų arba kai lapai tik pradeda skleistis,
    • oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė nei 5 °C, o geriausia – aukštesnė nei 8 °C,
    • pasirinkti dieną be lietaus ir be vėjo.

    Jei purkšite per vėlai, kai lapai jau pilnai išsiskleidę, aliejus gali palikti rusvas dėmes ant augalų.

    Kokios purškimo proporcijos?

    Purškimui galima naudoti skystą parafiną (parafino aliejų), kurio įsigyti galima, pavyzdžiui, vaistinėje. Dažniausiai taikoma proporcija – 100 ml parafino aliejaus 5–6 litrams vandens. Rekomenduojama naudoti minkštą vandenį, pavyzdžiui, lietaus. Mišinį būtina labai gerai išmaišyti ir tuomet purkšti augalus.

    Taip pat galima rinktis paruoštus sodo prekyboje esančius preparatus, pavyzdžiui, „Treol 770 EC“ ar „Emulpar 940 EC“.

    Kaip purkšti, kad priemonė būtų veiksminga?

    Šio purškimo sėkmė priklauso nuo kruopštumo. Skystis turi padengti visas augalo dalis. Daugiausia dėmesio verta skirti žievės įtrūkimams, šakų susikirtimo vietoms, ūglių apačiai – būtent ten dažniausiai slepiasi peržiemoję kenkėjai.

    Purškiant svarbu, kad tirpalas gerai padengtų augalą, tačiau nepertekėtų ir nevarvėtų. Per didelis kiekis gali ne tik būti nenaudingas, bet ir apsunkinti purkštuvo darbą.

    Ar parafino aliejaus purškimas saugus?

    Parafino aliejaus purškimas laikomas palyginti saugia priemone žmonėms ir aplinkai. Jis paprastai vertinamas kaip mažiau žalingas nei vėliau sezono metu naudojami cheminiai augalų apsaugos produktai, kai ant augalų jau būna ir naudingų vabzdžių. Dėl to aliejinis purškimas dažnai pasirenkamas kaip profilaktinė sodo apsauga sezono pradžioje.