Category: Sodas ir daržas

Vasaris ir kovas – tinkamiausias metas žieminiam vaismedžių genėjimui, dar vadinamam pavasariniu arba prieškovo genėjimu. Svarbu suprasti, kuo skiriasi formuojamasis ir palaikomasis genėjimas, taip pat kada pirmą kartą genėti pavasarį ar rudenį pasodintus medelius.

Formuojamasis genėjimas prieškovo metu taikomas visų rūšių vaismedžiams, o palaikomasis – daugiausia obelims ir kriaušėms. Darbus pradėkite tik tuomet, kai dieną temperatūra nenukrenta žemiau nulio. Pasiruoškite gerai pagaląstas sodo žirkles ir pjūklelį, o didesnėms žaizdoms užtepti – medžių balzamą.

Pirmaisiais metais visiems vaismedžiams būtinas formuojamasis genėjimas. Jis padeda geriau įsišaknyti ir skatina intensyvesnį antžeminių dalių augimą. Kaulavaisiams formuojamasis genėjimas paprastai taikomas 3–4 metus, o sėklavaisiams – 5–6 metus. Pagrindinis tikslas – suformuoti tvirtą, orui pralaidžią lają, kuri kasmet duotų gerą derlių.

Rudenį pasodintus medelius pirmą kartą genėkite tik prieškovo metu, o pavasarį sodinamus – genėkite iškart sodinant. Kiekviena rūšis ir veislė turi savų reikalavimų, tačiau dažniausiai formuojama aukštinė (pakopinė) laja, kai pagrindinės šakos išdėstomos maždaug kas pusę metro. Viršūninis, arba pagrindinis, ūglis turi būti aukštesnis už šoninius – jis lemia bendrą lajos augimą.

Formuojant pakopinę lają pirmais metais viršūninį ūglį patrumpinkite taip, kad jis 5–8 pumpurais būtų aukštesnis už šoninius ūglius, kurių paprastai paliekami keturi. Po rudeninio pasodinimo dažniausiai kerpama paliekant 5–8 pumpurus, o paskutinis pumpuras turi būti nukreiptas į išorę. Pavasarį sodinant genėjimas būna gilesnis – paliekama 2–3 pumpurai. Aukščiau esantiems ūgliams palikite mažiau pumpurų, kad šoninių ūglių galai būtų viename lygyje. Silpnesnius ūglius trumpinkite labiau – taip paskatinsite jų augimą.

Antrais metais genėkite atsižvelgdami į praėjusių metų prieaugį. Jei medelis augo silpnai, taikykite stipresnį genėjimą – palikite 1–3 pumpurus, kad suaktyvintumėte augimą. Po tinkamai atlikto genėjimo ūgliai turėtų užaugti bent apie pusę metro. Į lajos vidų augančius ūglius pašalinkite, konkurentinius – išpjaukite, per ilgą smulkų apaugimą patrumpinkite. Šonines skeletines šakas, kurios sudaro lajos pagrindą, patrumpinkite maždaug trečdaliu (virš išorinio pumpuro), o viršūninį ūglį palikite taip, kad jis būtų apie 20 cm aukštesnis už lają.

Trečiais ar ketvirtais metais formuojama antroji lajos pakopa. Tam parinkite tinkamus ūglius ant viršūninio stiebo, esančius daugiau nei per pusę metro nuo pirmosios pakopos. Vėl pašalinkite nereikalingus ūglius, o šonines skeletines šakas patrumpinkite maždaug ketvirtadaliu pernykščio prieaugio. Viršūninį ūglį trumpinkite tik tais metais, kai formuojama antroji pakopa. Kai antroji pakopa suformuota ir prieaugis pakankamas, formuojamojo genėjimo paprastai atsisakoma, kad nebūtų atidėtas derėjimo pradžios laikas.

Jeigu nepavyksta suformuoti taisyklingos lajos, medis gali augti silpnai. Tokiu atveju taikykite stipresnį genėjimą, o iš tvirtesnių ūglių formuokite naujas skeletines šakas.

Kaulavaisių žiemą genėti neberekomenduojama, kai laja jau suformuota – jiems palaikomasis genėjimas tinkamesnis po derliaus nuėmimo. Palaikomasis genėjimas, dar vadinamas praretinamuoju arba kontroliniu, padeda reguliuoti vegetatyvinių ir generatyvinių organų pusiausvyrą ir išlaikyti lają oringą. Paprastai šalinami į lajos vidų augantys ūgliai, ypač vešliai dygstantys jaunesniuose medžiuose.

Senesni medžiai, didėjant derėjimui, dažnai ima augti lėčiau, todėl genėjimą reikėtų riboti. Šiuo laikotarpiu svarbiausia – vaisinių šakų priežiūra. Ribodami per gausų derėjimą pasieksite reguliariau besikartojantį derlių ir geresnės kokybės, stambesnius vaisius.

Genint itin svarbi technika. Pjaukite ties šakos žiedu – maždaug 2 mm virš ūglio pagrindo. Per aukštas pjūvis palieka kelmelį, kuris džiūsta iki sveikos medienos ir lėtina gijimą. Per gilus pjūvis pažeidžia motininės šakos medieną ir susilpnina jos apsaugą nuo ligų sukėlėjų. Toks pjūvis medžiui yra žalingiausias, o, skirtingai nei paliktą kelmelį, jo vėliau pataisyti neįmanoma.

Nuotraukos šaltinis: „iStock“

Norite iškilmingo lelijų grožio, bet turite tik balkoną ar terasą? Tai – visai ne kliūtis. Yra specialiai vazonams pritaikytų veislių, kurios kompaktiškai auga ir gausiai žydi. Tinkamai parinkus hibridus ir užtikrinus bazinę priežiūrą, nuo birželio iki rugsėjo balkonas gali skendėti spalvose ir maloniame aromate.

Balkone ar terasoje auginamoms lelijoms dažniausiai pakanka saulėtos, nuo stipraus vėjo apsaugotos vietos, reguliaraus laistymo ir tręšimo. Už nedaug pastangų jos atsilygina įspūdingais žiedais.

Svarbu žinoti, kad į vazoną nevertėtų perkelti iš daržo ar gėlyno iškastų lelijų – tokios dažnai prastai prisitaiko ir nedžiugina žydėjimu. Geriau rinktis jau paaugintas, žydėti pasiruošusias vazonines lelijas arba svogūnėlius, išvestus specialiai auginimui induose. Jei norite greitesnio rezultato šiam sezonui, praktiškiau įsigyti paaugintas lelijas. Svogūnėlius sodinti tinkamiausias metas paprastai būna nuo vasario iki kovo pradžios.

Dėl vietos taip pat per daug jaudintis nereikia: žemaūgės lelijos dažniausiai užauga apie 30–45 cm, vidutinio aukščio veislės siekia maždaug 60 cm. Yra ir aukštesnių – 80 cm–1 m – tačiau joms reikės didesnių ir gilesnių vazonų. Renkantis lelijas verta atsižvelgti ne tik į augalo aukštį ir mėgstamas spalvas, bet ir derinti anksti bei vėlai žydinčias veisles – tuomet žydėjimas tęsis nuo birželio iki pat rugsėjo pradžios.

Vazoninės (balkoninės) lelijos siūlomos įvairiausių atspalvių, neretai – ir margos. Skirtingi žiedlapiai, kontrastingas „žvaigždės“ formos centras, taškeliai, banguoti kraštai – kiekviena veislė turi savitą derinį. Balkonams ypač tinka žemesni, daug žiedų sukraunantys kultivarai, dažnai priskiriami botaninių hibridų grupei. Kompaktiškų veislių galima rasti ir tarp azijinių hibridų (dalis jų neauga aukštesnės nei apie 80 cm), taip pat – tarp rytietiškų hibridų.

Ne mažiau svarbus ir tinkamas indas. Geriausiai tinka tvirti, stabilūs vazonai, pavyzdžiui, keraminiai. Aukštesnėms veislėms rinkitės gilesnius vazonus. Kuo didesnis augalas, tuo daugiau erdvės šaknims jam reikės. Pavyzdžiui, karališkajai lelijai balkone dažnai reikia bent 5 litrų talpos vazono, o jei norėsite sodinti kelis svogūnėlius kartu, prireiks dar didesnio indo.

Kai lelijos nužydi, vazoną patartina perkelti į nuo lietaus apsaugotą vietą ir palaukti, kol augalas „sutrauks“ antžeminę dalį – lapai ir stiebas pagels. Tuomet stiebą galima atsargiai išsukti. Jei planuojate persodinti, lelijas galima perkelti „iš žemės į žemę“ – jų nebūtina džiovinti taip, kaip kai kurių kitų svogūninių gėlių.

Jeigu vazonas pakankamai erdvus ir persodinti nenorite, svogūnėlius geriausia laikyti vėsioje, bet neperšąlančioje patalpoje. Jei tokios galimybės nėra, svogūnėlius išimkite, nuvalykite ir laikykite drėgnose pjuvenose ar durpėse – jie jokiu būdu neturi perdžiūti.

Peržiemoti lelijas galima pabandyti ir balkone. Po vazonu padėkite storesnę polistireno plokštę, patį vazoną apvyniokite burbuline plėvele. Papildomai tinka storesnis sluoksnis suglamžytų laikraščių (arba lapų), o išorėje – apsukimas džiutu. Svarbiausia taisyklė: žemė vazone neturi visiškai išdžiūti net ir žiemą.

Ankstyvai sodinti į nešildomą šiltnamį, inspektą ar pavasarį greičiau perkelti į lauko lysves galima užsiauginti savo daigų. Dabar pats metas įsivertinti, kokius augalus ir kokiais kiekiais pajėgsite sėkmingai užsiauginti namuose.

Sėkmingo derliaus pagrindas – tvirti salotų, ropinių kopūstų ir žiedinių kopūstų daigai. Juos sėjama anksčiausiai, o maždaug po mėnesio ateina laikas paprikoms, pomidorams ir agurkams. Per anksti pasėjus, kai trūksta šviesos ir šilumos, daigai be reikalo nusilpsta: augalai ištįsta, tampa trapūs ir sunkiai prigyja. Daugiau kantrybės ir vietos prireiks porams bei salierams – jiems reikia ankstyvos sėjos ir reguliaraus pikavimo.

Perkant sėklas svarbu atkreipti dėmesį, ar tai ankstyvos veislės, skirtos paankstintam auginimui, nes jų vegetacijos trukmė paprastai būna šiek tiek trumpesnė. Salotos gali būti gūžinės, lapinės ar ledinės. Daigams auginti patogiausia naudoti paruoštą substratą sėjai. Jei naudojate savo žemę, ją reikėtų garinti arba chemiškai dezinfekuoti, kad sumažėtų ligų rizika. Daigus dažnai pažeidžia grybinės ligos, dėl kurių daigeliai išvirsta, taip pat gali atsirasti įvairių pelėsių.

Salotų sėklas berkite negiliai į dėžutę ar indą, lengvai užberkite žeme, švelniai prispauskite ir palaistykite. Esant 20–25 laipsnių temperatūrai, jos sudygsta per kelias dienas. Procesą galima paspartinti sėją uždengus stiklu ar plėvele, tačiau sudygus daigams uždangalą būtina nuimti. Paaugusius daigelius (jiems pakanka apie 12 laipsnių) reikėtų persodinti. Patogu naudoti durpinius vazonėlius – su jais augalas sodinamas tiesiai į nuolatinę vietą. Prieš galutinį sodinimą daigai turėtų turėti bent 6–8 tikruosius lapus, o atstumus tarp augalų verta išlaikyti apie 30 cm.

Taip pat galima užsiauginti ir spalvotų lapinių salotų skynimui – jas galima auginti visus metus panašiai kaip ledines salotas. Lapinėms ir ledinėms salotoms reikia daugiau vietos, todėl jos sodinamos retesniu atstumu nei gūžinės.

Norėdami užsitikrinti šviežių salotų visą sezoną, rinkitės etapines sėjas – sėkite keliais kartais, su laiko tarpais.

Ankstyviesiems ropiniams kopūstams dygstant reikia apie 20 laipsnių ir daug šviesos, kad daigai augtų žemi, tvirti. Laistyti geriausia ryte, kad augalėliai iki vakaro apdžiūtų – taip sumažinama kryžmažiedžių pelėsio rizika.

Po pasodinimo praverčia neaustinė agroplėvelė: ji gali paankstinti derlių ir apsaugoti daržoves nuo kenkėjų.

Auginant žiedinių kopūstų daigus, po sudygimo ypač svarbu sumažinti temperatūrą iki ne daugiau kaip 16 laipsnių – taip formuojasi sveikesnė šaknų sistema. Drėgmė turi būti pastovi: perdžiūvimas sukelia stiebelio sumedėjimą ir gali paskatinti ankstyvą, prastesnės kokybės žiedynų formavimąsi. Žiediniai kopūstai pakelia ir žemesnę temperatūrą (apie 10 laipsnių), tačiau didelėje kaitroje neretai augina tik lapus.

Svarbu: perdžiūvęs substratas ir sausas oras žiedinių kopūstų daigams gali lemti ankstyvą žiedynų formavimąsi ir prastesnį derlių.

Pomidorai (tiek krūminiai, tiek aukštaūgiai) geriausiai dygsta apie 25 laipsnių temperatūroje. Pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams, daigus persodinkite į atskirus indelius. Tvirtam stiebui būtina daug šviesos ir reguliarus vėdinimas.

Paprikos yra šilumamėgės: dygimui joms reikia maždaug 30 laipsnių, o ir po persodinimo svarbi stabili šiluma (apie 27 laipsniai dieną ir 18 laipsnių naktį). Substrato negalima visiškai išdžiovinti, nes dygstantys augalėliai gali žūti dar nespėję nusimesti sėklos apvalkalo.

Agurkai sudygsta itin greitai, kai temperatūra artėja prie 35 laipsnių. Geriausia juos iškart sėti į didesnius vazonėlius, pripildytus tik iki pusės, o augalui augant žemę tiesiog papildomai užpilti. Taip išvengiama persodinimo, kurį agurkai paprastai sunkiai pakelia.

Jeigu namuose neturite tinkamų sąlygų daigams auginti, neverta kankinti nei savęs, nei augalų – tuomet geriau tinkamu metu įsigyti paruoštų daigų iš patyrusio daržininko.

Vos atsikratę Kalėdų eglute, namuose dažnai pasipuošiame narcizais, hiacintais ir tulpėmis. Deja, po kelių savaičių šilumoje šios gėlės neretai praranda patrauklumą, todėl daugelis jas laiko vienkartine dekoracija. Tai – klaida. Jei turite sodą ar bent nedidelį gėlyną, išmesti būtų tikrai gaila: svogūnėliai, gumbasvogūniai ir net pavasarinės raktažolės gali sėkmingai atgauti jėgas ir kitą sezoną vėl džiuginti žiedais.

Situacija pažįstama daugeliui: parsinešame į namus pražydintus narcizus, hiacintus, tulpes, krokus ar raktažoles. Tačiau patalpose jie ilgai neišsilaiko ir ankstyvą pavasarį jau atrodo pavargę. Ką daryti toliau? Turint sodą, verta juos išsaugoti ir vėliau persodinti į gruntą.

Parsineštoms pražydusioms svogūninėms, gumbasvogūninėms gėlėms ar raktažolėms pirmiausia reikėtų duoti laiko aklimatizuotis. Augintojai jas dažniausiai augina iki 15 °C temperatūroje. Tuo tarpu mūsų namuose vasarį ar kovą neretai būna 5 ir daugiau laipsnių šilčiau, o toks skirtumas augalams yra rimtas stresas.

Dėl to geriausia gėles iš pradžių pastatyti į šviesią, bet vėsesnę vietą. Po vienos ar dviejų dienų jas galima perkelti į šiltesnę patalpą. Vis dėlto reikia nusiteikti, kad žydėjimas bus trumpesnis: kuo aukštesnė kambario temperatūra, tuo greičiau augalai peržydi. Žydėjimo metu laistykite taip, kad substratas būtų nuolat drėgnas, bet ne per šlapias – perlaistymas gali paskatinti svogūnėlių ar gumbų puvimą.

Skubintoms svogūninėms namuose tinkamiausia vieta – šviesi ir, jei tik įmanoma, vėsesnė. Kuo šilčiau aplink, tuo dažniau reikės laistyti.

Kai nudžiūsta paskutiniai narcizo, tulpės ar krokuso žiedai, žiedynkočius reikėtų nukirpti. Taip sustabdysite sėklų formavimąsi, kuris be reikalo eikvotų svogūnėlio ar gumbo sukauptas atsargas. Tuomet augalą pastatykite ant palangės vėsesniame kambaryje, reguliariai laistykite ir kartą per savaitę patręškite skystomis trąšomis, skirtomis svogūninėms ir gumbasvogūninėms gėlėms. Raktažoles taip pat galima tręšti kartą per savaitę.

Praėjus kuriam laikui lapai ims gelsti ir gulti. Tuo metu (išskyrus raktažoles) laistymą reikia nutraukti. Svogūnines ir gumbasvogūnes gėles palikite „užsitraukti“ – tegul visa antžeminė dalis visiškai nudžiūsta. Kai augalas visiškai išdžiūsta, svogūnėlius ar gumbus išimkite iš vazono, nuvalykite žemes ir laikykite sausai bei tamsiai. Maždaug vasaros pabaigoje juos galima sodinti į lysvę sode.

Vazone auginti (ir ypač skubinti) svogūnėliai paprastai nusilpsta, todėl pakartotinai skubinami gali žydėti prastai arba visai nežydėti. Dėl to po skubinimo juos verta bent metus ar dvejus auginti sode, kad atsigautų.

Nors skubinamos ir raktažolės, jų priežiūra kitokia: jos neturi svogūnėlio ar gumbų, todėl po žydėjimo dažniausiai nenunyks. Peržydėjusias raktažoles toliau auginkite namuose, o kai tik leis orai – pasodinkite į sodą pusiau pavėsyje, į drėgną, humusingą ir maistingą dirvą. Iki rudens jos prigis, o kitą pavasarį papuoš gėlyną.

Tarp dažniausiai skubinamų svogūninių gėlių – narcizai (botaninės ir sodo veislės), tulpės, hiacintai, vilkdalgiai, scylės, žydrės, snieguolės ir pavasariniai keturnagiai. Skirtingoms rūšims taikomi skirtingi sodinimo terminai ir sąlygos.

Hiacintus sode įprasta sodinti spalį–lapkritį, maždaug 10 cm gylyje. Jiems reikia laidžios, maistingos dirvos, o rudenį, įsišaknijimo metu, – pakankamai drėgmės. Geriausiai tinka saulėta arba pusiau pavėsinga vieta.

Snieguoles sodinkite rugpjūtį–rugsėjį į humusingą, drėgną dirvą. Jos mėgsta kiek pritemdytas vietas – per didelė kaitra ir sausra joms kenkia. Vazonuose augintas snieguoles geriau nesausinti: dar gegužę jas verta pasodinti į žemę, nes svogūnėliai ore gali perdžiūti.

Vilkdalgius, ypač tinkliniuosius ir kitas svogūnines rūšis, sodinkite rugsėjį į maždaug 10 cm gylį saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Jiems tinka smėlinga, laidi dirva. Žiemai sodinimo vietą galima pridengti šakomis ar durpėmis.

Pavasarinius keturnagius sodinkite panašiai kaip snieguoles – rugpjūtį–rugsėjį, apie 10 cm gylyje, į pusiau pavėsingą vietą su drėgna, humusinga dirva. Jei keturnagiai buvo vazone, po „užsitraukimo“ svogūnėlius geriausia kuo greičiau pasodinti į naują vietą sode arba laikyti drėgnose durpėse – ore jie gali išdžiūti.

Žydres sodinkite rugsėjį–spalį į maždaug 10 cm gylį. Joms patinka maistinga, laidi dirva, jos gerai auga tiek saulėje, tiek pusiau pavėsyje.

Narcizus sode sodinkite rugpjūtį–rugsėjį į drėgnesnę dirvą. Jie mėgsta saulėtas vietas ir įsišaknijimui jiems reikia šilumos. Iki sodinimo svogūnėlius laikykite pavėsyje, apie 20 °C temperatūroje.

Scyles sodinkite rugpjūčio pradžioje, maždaug 5 cm gylyje. Jos mėgsta pusiau pavėsį ir pakankamą drėgmę. Svogūnėlius galima laikyti šiek tiek drėgnoje žemėje, tačiau patikimiau – po „užsitraukimo“ vazone iškart perkelti į lysvę.

Tulpes sodinkite rugsėjį–spalį saulėtoje vietoje. Joms tinka vidutinio sunkumo, maistinga dirva. Po „užsitraukimo“ svogūnėlius laikykite sausoje, šiltoje vietoje – apie 18 °C. Peržydėjus būtina pašalinti sėklalizdį ir svogūnėlius su lapais auginti dar bent 6 savaites, kitaip kitų metų žiedpumpuriai gali nesusiformuoti.

Krokusų svogūnėliai po „užsitraukimo“ laikomi sausoje, tamsioje vietoje, o sodinami rugsėjį–spalį, apie 5 cm gylyje. Jie mėgsta saulę ir laidžią, maistingą dirvą.

Talovijas, išėmus iš vazono, patartina laikyti drėgnose durpėse arba iškart pasodinti. Gumbus prieš sodinimą rugsėjį–spalį verta pamirkyti. Talovijoms tinka šviesi arba pusiau pavėsinga vieta su humusinga dirva ir didesne drėgme.

Jei po žydėjimo augalai dar laikomi namuose, juos reikėtų palikti šviesioje, vėsioje vietoje ir reguliariai laistyti – substratas neturi perdžiūti. Kai tik leidžia orai, augalus sodinkite į lysvę. Daugeliui pavasarinių gėlių tinka pusiau pavėsinga, humusinga ir maistinga vieta.

Šaltiniai: autorski patarimai, „Gardeningknowhow.com“, „Gardenia.net“.

Hortenzijos – įspūdingos, tačiau gana jautrios gėlės. Jų sėkmė priklauso nuo kelių esminių dalykų: tinkamos dirvos, reguliaraus laistymo ir apgalvoto tręšimo. Skirtingoms žiedų spalvoms taip pat gali prireikti kitokios žemės sudėties. Jei norite, kad kitą sezoną hortenzijos atsidėkotų gausiu žydėjimu, verta iš anksto pasirūpinti jų poreikiais.

Geriausiai hortenzijoms tinka pusiau saulėta vieta ir silpnai rūgšti dirva. Nors vasarą jos paprastai ištveria įprastą drėgmės kiekį ir gali augti tiek daliniame pavėsyje, tiek saulėje, augimo ir žydėjimo metu vandens joms reikia daug. Jei laistymas bus nepakankamas, lapai ir žiedai greitai suglebs.

Laistant svarbu atkreipti dėmesį ir į vandens kokybę: hortenzijoms nepatinka kietas vanduo. Nuo rugpjūčio laistymą rekomenduojama palaipsniui riboti, kad augalas geriau pasiruoštų vėsesniam sezonui.

Tręšimas taip pat turi taisykles. Aktyvaus augimo laikotarpiu hortenzijas patariama tręšti maždaug du kartus per mėnesį. Vasarą ir prieš pat žydėjimo pradžią tinka skystos mineralinės ir organinės trąšos. Vis dėlto reikėtų vengti trąšų su kalciu – jo hortenzijos netoleruoja.

Nužydėjusius žiedynus galima palikti per žiemą ant krūmo ir nukirpti tik pavasarį. Atšalus orams augalus pravartu pridengti – prie pagrindo supilti žemės, o papildomai galima uždėti eglišakių. Vyresnės hortenzijos, turinčios stipresnę šaknų sistemą, žiemą paprastai ištveria lengviau.

Hortenzijas galima sėkmingai auginti ir vazonuose – terasose ar balkonuose. Tokiu atveju svarbu parinkti vietą, kur būtų daug šviesos, tačiau vidurdienio kaitra nepliektų tiesiogiai. Pusiau pavėsis joms itin palankus, todėl gerai tinka pritemdyti balkonai ar šviesios palangės.

Vazonuose augančias hortenzijas reikia laistyti itin reguliariai ir gausiai, nes žemė induose džiūsta greičiau. Taip pat būtina nuolat papildyti maisto medžiagų atsargas, kad žiedynai būtų dideli ir tvirti.

Prieš pirmąsias šalnas vazonines hortenzijas rekomenduojama perkelti į šviesią patalpą, kur nepasiekia šaltis. Tinkamiausia žiemojimo temperatūra – apie 6–8 laipsniai šilumos. Žiemą laistoma labai saikingai – tiek, kad šaknų gumulas visiškai neišdžiūtų.

Hortenzijų žiedų spalvos gali būti įvairios: nuo blyškiai mėlynos ir rožinės iki raudonos, baltos ar net ryškiai žalios. Spalvą dažnai lemia dirvos reakcija ir joje esančios medžiagos, todėl norint išgauti konkrečius atspalvius verta atidžiau rinktis substratą ir trąšas.

Jaunas hortenzijas galima persodinti net iki dviejų kartų per metus į vidutinio dydžio vazonus, naudojant žemės, durpių, lapinės žemės ir smėlio mišinį. Augalui ūgtelėjus, jis perkeliamas į didesnį vazoną. Formuojant kompaktiškesnį krūmą, ūglius galima nugnybti virš ketvirto ar penkto lapo, geriausia tai padaryti iki gegužės–birželio.

Senesnes hortenzijas patartina persodinti kasmet po žydėjimo. Prieš persodinimą augalą rekomenduojama apgenėti. Jei hortenzija labai sena ir didelė, galima bent jau pakeisti viršutinį žemės sluoksnį, taip atnaujinant maisto medžiagas.

Hortenzijos dažniausiai dauginamos auginiais. Tam tinkamiausias laikas – pavasaris, kai patalpoje ar šiltnamyje galima palaikyti apie 15–18 laipsnių šilumos. Auginiai imami iš jaunų, dar nežydinčių ūglių, sodinami į durpių ir smėlio mišinį (santykiu 1:1). Įprastai jie įsišaknija maždaug per tris savaites.

Sedmikráską pažįsta kone kiekvienas, tačiau jos gydomosios savybės šiandien neretai pamirštamos. Vis dėlto verta užsukti į pievą prisiskinti šviežių žiedų – ši kukli gėlelė gali padėti esant įvairiems negalavimams.

Tai smulkus, tačiau ištvermingas augalas. Sedmikráska pradeda žydėti anksti pavasarį, o baltais žiedais veją puošia net ir vėlyvą rudenį. Ji mėgsta saulę ir, kaip ir saulėgrąža, linksta jos kryptimi. Kadangi dažniausiai užauga iki maždaug 10 centimetrų, geriausiai auga pievose, ganyklose, pakelėse, sodybų vejose bei kitose atvirose vietose. Tankiame miške ar ten, kur saulė užsuka retai, jos paprastai nerasite.

Seniau sedmikráska buvo laikoma kone universalia priemone, nes joje gausu veikliųjų medžiagų, taip pat mineralų ir vitamino C. Šis derinys gali būti naudingas peršalus, kamuojant kosuliui ar užsilaikius gleivėms, esant virškinimo sutrikimams, taip pat sprendžiant odos problemas – aknę, žvynelinę, smulkias žaizdeles ar vabzdžių įkandimus. Augalas pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir gali padėti stiprinti natūralią organizmo apsaugą.

Švieži sedmikráskų žiedai tinka ir maistui – jų galima prisiskinti pasivaikščiojimo metu ir suvalgyti vietoje. Parsinešus namo, žiedais (o kartais ir lapeliais) galima gardinti patiekalus. Jie ypač tinka pavasarinėms daržovių salotoms, pagardina duoną su užtepėle, sviestu ar varške. Galima berti ir į šiltus patiekalus, pavyzdžiui, sriubas ar rizotą, tik svarbu jų nevirti – geriausia įmaišyti pačioje pabaigoje.

Iš šviežių žiedų galima pasigaminti ir arbatą. Užtenka arbatinį šaukštelį žiedų užplikyti 250 ml verdančio vandens, palaikyti 10–15 minučių, nukošti ir gerti. Tokia arbata tradiciškai vartojama kosuliui lengvinti ir organizmui valyti. Žiedus galima ir išsidžiovinti – tuomet sedmikráską patogu naudoti šaltuoju metų laiku.

Vabzdžių įkandimo atveju gali praversti lapeliai: nusiskinkite lapą, sutrinkite ir įkandimo vietą patepkite šviežiomis sultimis.

Sedmikráskų sirupas dažniausiai vartojamas esant kvėpavimo takų negalavimams ir kaip papildoma priemonė imunitetui. Tiesa, jo gamyba gana kruopšti – prireikia apie 700 šviežių žiedų, todėl rinkimas užtrunka, tačiau rezultatas gali būti vertas pastangų.

Gaminimo eiga:
Šviežiai nuskintus žiedus užpilkite verdančiu vandeniu ir sudėkite griežinėliais pjaustytą citriną. Palikite pastovėti iki kitos dienos, tuomet perkoškite per marlę ar ploną audinį. Žiedus gerai nuspauskite, kad neliktų nė lašo skysčio. Suberkite cukrų ir užvirkite. Virkite, kol skystis sutirštės iki sirupo konsistencijos. Supilkite į butelius. Jei norite prailginti sirupo galiojimą, į butelį pabaigoje galima įlašinti lašą alkoholio. Sirupą vartokite po šaukštelį arba naudokite kaip saldiklį arbatai.

Yra ir kitas būdas. Į aukštą sandariai uždaromą stiklainį dėkite sluoksnį žiedų ir pabarstykite sluoksniu cukraus. Sluoksniai turėtų būti maždaug 1 centimetro, o viršuje visada turi likti cukrus. Stiklainį užsukite ir laikykite saulėtoje vietoje, kol žiedai išleis sultis, o cukrus visiškai ištirps. Tai gali užtrukti kelias savaites. Stiklainį reguliariai pavartykite, o galiausiai sirupą perpilkite į švarius butelius.

Sedmikráska gali būti naudinga ir pažeistai odai. Dažniausiai naudojami kompresai iš žiedų – tinka tiek švieži, tiek džiovinti. Du valgomus šaukštus žiedų užpilkite 250 ml karšto vandens ir palaikykite 10 minučių. Tuomet skystyje sudrėkinkite audinį ir dėkite ant pažeistos vietos: nubrozdinimų, nudegimų, nušalimų, prastai gyjančių žaizdų. Tokie kompresai tradiciškai naudojami ir esant sąnarių bei raumenų skausmui.