Category: Sodas ir daržas

Dar prieš dešimtmetį Lenkijoje beveik niekas nebuvo girdėjęs apie skupieniečį lipinį – sparčiai plintantį blakės tipo vabzdį, vis dažniau pastebimą ir miestų želdynuose, ir privačiuose soduose. Pirmieji individai buvo užfiksuoti pietryčių Lenkijoje maždaug prieš 10 metų. Nuo tada rūšis nuosekliai kolonizuoja vis naujus regionus, pasiekdama ir šalies pietus, ir centrines teritorijas.

Šio vabzdžio natūrali aplinka – šiltesni Viduržemio jūros baseino regionai, tačiau švelnesnės žiemos leidžia jam sėkmingai prisitaikyti ir šiauriau. Plitimą dar labiau skatina klimato kaita bei transportas: vabzdžiai neretai „keliauja“ automobiliuose ar su vežamais augalais, todėl naujose vietose atsiranda staiga ir netikėtai.

Kaip atpažinti skupieniečį lipinį?

Dalis sodininkų šį vabzdį supainioja su be sparnų raudonjuode blake (dažnai vadinama „tramvajininku“). Vis dėlto yra požymių, padedančių greitai atskirti rūšis. Skupieniečis paprastai būna mažesnis – apie 4,8–6 mm ilgio. Ant sparnų galų matoma bespalvė, permatoma plėvelė, kuri saulėje blizga. Sparnų pagrindas yra rausvas, tačiau galva, ūsai ir priešnugarėlė – vientisai juodi.

Ryškiausias šios rūšies bruožas – polinkis telktis į milžiniškas sankaupas. Rudenį ir žiemą vabzdžiai sulenda į medžių žievės plyšius, kur susidaro tarsi gyvi raudonai juodi „kilimai“, skaičiuojantys tūkstančius individų. Taip jie lengviau išlaiko šilumą ir ištveria nepalankias sąlygas.

Ar jūsų augalai saugūs?

Sodininkai dažnai klausia, ar šis vabzdys pavojingas augalams. Specialistai jo žalą šiuo metu vertina kaip nedidelę, tačiau visiškai numoti ranka nereikėtų. Skupieniečis turi duriamąjį-siurbiamąjį burnos aparatą, kuriuo siurbia augalų sultis. Dėl to gali kilti kelių tipų problemos:

• pavasarį, maitinantis jaunais pumpurais ir lapais, lapai gali deformuotis, susisukti ir pradėti džiūti;
• retesniais atvejais vabzdžiai puola žiedus ir vaisius, o tai gali paskatinti jų puvimą;
• labiausiai pažeidžiami būna jauni, neseniai pasodinti medeliai – jie gali greičiau nusilpti.

Mokslininkai taip pat tiria, ar šis vabzdys gali pernešti augalams pavojingus patogenus. 2016 m. jo seilių liaukose aptikta nauja žiuželinių pirmuonių rūšis – Phytomonas oxycareni. Kol kas nėra aišku, ar ji sukelia augalų ligas, tačiau tokie radiniai kelia didesnį augalų apsaugos specialistų budrumą.

Kai vabzdžiai beldžiasi į jūsų langą

Didžiausias nepatogumas prasideda tuomet, kai skupieniečiai ieško vietos žiemoti. Kai kuriuose miestuose fiksuoti atvejai, kai šie vabzdžiai masiškai braunasi į butus. Jie išnaudoja menkiausius plyšius langų rėmuose, balkonuose ar sandarinimo vietose, kad patektų į šiltas patalpas.

Be vizualinio diskomforto, kontaktas gali būti nemalonus ir dėl kvapo. Kaip ir daugelis kitų blakių, pajutęs grėsmę vabzdys išskiria intensyvų atbaidantį kvapą. Jei jų pastebėjote namuose, patariama šalinti mechaniškai, pavyzdžiui, siurbliu, vengiant traiškyti – taip sumažinsite tikimybę, kad kvapas įsigers į paviršius.

Gamtoje populiaciją gali sumažinti stiprūs šalčiai. Tyrimai parodė, kad kelioms dienoms temperatūrai nukritus žemiau -15 °C, kolonijose žūsta iki 99 proc. vabzdžių. Vis dėlto šylant žiemoms tokios „natūralios atrankos“ pasitaiko vis rečiau, todėl rūšis lengviau išsilaiko ir plečia arealą.

Ką daryti pastebėjus skupieniečius?

Jei ant jūsų sode augančios liepos staiga pamatėte tūkstančius smulkių raudonai juodų vabzdžių, panikuoti neverta. Daugeliu atvejų brandūs medžiai jų buvimą ištveria be didesnės žalos, tačiau jaunas sodinukas verta stebėti atidžiau. Pravartu laikytis kelių paprastų taisyklių:

• stebėkite pavasarį ir rudenį – tada vabzdžiai aktyviausi;
• nenaudokite chemijos be būtinybės: jei vabzdžiai laikosi tik ant seno medžio žievės, purškimai gali labiau pakenkti naudingiems vabzdžiams nei padėti;
• apsaugokite namus: patikrinkite langų sandarumą ir įsirenkite tinklelius nuo vabzdžių, kad „svečiai“ nepatektų į vidų.

Nors skupieniečis lipinis dažniausiai nėra itin pavojingas sodui, jo masinis pasirodymas ir bandymai patekti į būstus gali tapti rimtu kasdieniu nepatogumu. Todėl svarbiausia – atpažinti vabzdį, stebėti situaciją ir imtis paprastų prevencinių priemonių.

Indinė lagerstremija (Lagerstroemia indica), dar vadinama pietų alyva, kilusi iš Azijos. Natūraliai ji auga Kinijoje, Vietname ir Taivane. Šiltesnio klimato šalyse šis augalas gali užaugti iki kelių metrų, o Lietuvos sąlygomis dažniausiai pasiekia apie 2–3 m aukštį ir formuoja įspūdingą krūmą arba nedidelį medelį.

Didžiausias jos privalumas – dekoratyvūs žiedai. Jie lengvai banguoti, švelnūs, susitelkę į ilgas, tankias žiedynų šluoteles. Priklausomai nuo veislės, žiedų spalva gali būti balta, šviesiai rožinė, ryškiai purpurinė arba raudona.

Žydi net iki 120 dienų

Viena ryškiausių indinės lagerstremijos savybių – ypač ilgas žydėjimas. Palankiomis sąlygomis jis gali trukti apie 4 mėnesius, t. y. iki 120 dienų.

Lietuvoje pirmieji žiedai paprastai pasirodo liepą, o žydėjimas gali tęstis iki spalio. Dėl to augalas puošia sodą tuo metu, kai daugelis kitų dekoratyvinių augalų jau būna baigę žydėti. Būtent todėl lagerstremija dažnai įvardijama kaip viena ilgiausiai žydinčių dekoratyvinių sodo augalų.

Kaip greitai auga lagerstremija?

Lagerstremija auga gana sparčiai, ypač jei pasodinta šiltoje ir saulėtoje vietoje. Ilgainiui ji suformuoja išsišakojusią, šiek tiek skėčio formos lają. Lietuvoje ji dažniausiai auginama kaip nedidelis medelis, platus krūmas arba nykštukinė veislė, tinkama didesniems vazonams.

Nykštukinės veislės paprastai neviršija 1,5–2 m aukščio, todėl puikiai tinka terasoms ir didesniems balkonams.

Kokią vietą mėgsta lagerstremija?

Šis augalas mėgsta saulę ir šilumą. Kad gerai augtų ir gausiai žydėtų, jam reikia tinkamai parinktos vietos. Geriausiai tinka labai saulėta, šilta ir nuo vėjo apsaugota vieta – pavyzdžiui, prie namo sienos arba tvoros. Tokiose sąlygose lagerstremija auga stabiliau ir lengviau ištveria vėsesnius laikotarpius.

Kokia dirva tinkamiausia?

Lagerstremijai labiausiai tinka derlinga, laidi ir vidutiniškai drėgna dirva. Dirvožemio reakcija turėtų būti silpnai rūgšti arba neutrali. Jei žemė sunkesnė ir linkusi kaupti vandenį, verta įrengti drenažą, kad šaknys neimtų pūti.

Geriausia lagerstremiją sodinti pavasarį – taip augalas turi visą sezoną įsišaknyti ir pasiruošti žiemai.

Laistymas ir tręšimas

Jaunus sodinukus reikia reguliariai laistyti, ypač sausrų metu. Suaugę augalai būna atsparesni trumpalaikiam drėgmės trūkumui.

Tręšiant dažniausiai taikoma paprasta taisyklė:

• pavasarį – azoto trąšos, skatinančios augimą;
• vasarą – kalio ir fosforo trąšos, padedančios gausiau žydėti;
• tinka ir organinės trąšos, pavyzdžiui, kompostas.

Ar lagerstremiją reikia genėti?

Genėjimas yra vienas svarbiausių priežiūros darbų. Lagerstremija žydi ant šių metų ūglių, todėl pavasarinis genėjimas skatina stipresnį augimą ir gausesnį žydėjimą. Genėti rekomenduojama pavasarį, prieš prasidedant aktyviam augimui: pašalinami seni, pažeisti ūgliai, taip pat pernelyg sutankėjusios šakos. Tuomet krūmas išlaiko gražią formą ir žydi intensyviau.

Ar lagerstremija atspari šalčiui?

Lagerstremijos atsparumas šalčiui – vidutinis. Dauguma veislių ištveria maždaug nuo –15 °C iki –18 °C temperatūrą. Jauni augalai yra gerokai jautresni, todėl juos būtina apsaugoti žiemai. Esant stipresniems šalčiams (apie –20 °C ir žemiau) augalas gali apšalti, todėl dažnai patariama mulčiuoti šaknis storesniu žievės ar lapų sluoksniu, ūglius pridengti agroplėvele ir rinktis ypač užuovėją turinčias vietas.

Vėsesniuose regionuose (pavyzdžiui, šiaurės rytų Lietuvoje ar kalvotose vietovėse) lagerstremija neretai auginama dideliuose vazonuose, kuriuos žiemai perkelia į vėsią patalpą. Geriausiai ji jaučiasi šiltesnėse vietovėse, kur žiemos švelnesnės.

Vis daugiau sodininkų renkasi natūralius sprendimus, o mielės dažnai vadinamos viena paprasčiausių ir pigiausių „naminių“ trąšų. Aptariame, kaip pasigaminti mielių trąšą, kuriems augalams ji tinka ir kaip dažnai ja laistyti.

Kodėl verta tręšti augalus mielėmis?

Mielės gali veikti kaip natūralus augimo stimuliatorius. Augalai, laistomi tokiu tirpalu, dažnai geriau įsišaknija, greičiau auga ir gausiau žydi. Tai ypač aktualu rūšims, kurių šaknų sistema yra negili.

Reguliariai naudojant mielių trąšą, augalai gali tapti atsparesni ligoms ir kenkėjams. Be to, tokia priemonė kainuoja nedaug, o trąšai paruošti tinka ir pasenusios mielės.

Kaip pasigaminti mielių trąšą sodui?

Tokį tirpalą paruošti paprasta – dažniausiai taikomi du būdai.

Pirmasis, pats paprasčiausias variantas: apie 100 g šviežių mielių ištirpinkite maždaug 10 l šilto vandens. Mieles sutrupinkite, užpilkite vandeniu ir palikite pastovėti apie valandą. Po to tirpalas jau tinkamas augalams laistyti.

Antrasis būdas – fermentuota mielių trąša, kuri laikoma stipresne. Tam reikia sutrupinti 100 g mielių ir užberti stikline cukraus. Viską išmaišykite ir palikite maždaug 2 valandoms. Tuomet užpilkite 10 l vandens (geriausia lietaus) ir palikite fermentuotis. Procesas paprastai trunka apie savaitę.

Prieš naudojant fermentuotą trąšą ją būtina praskiesti vandeniu. Dažniausiai rekomenduojama proporcija – viena stiklinė trąšos maždaug 10 l vandens. Kaip ir pirmuoju atveju, geriau naudoti lietaus, o ne vandentiekio vandenį.

Kokius augalus galima laistyti mielėmis?

Mielių trąša tinka tiek sodo, tiek kambarinėms gėlėms. Ypač gerai į ją reaguoja rožės, bijūnai, levandos ir buksmedžiai.

Tokia odinė priemonė gali paskatinti ir daržovių bei vaisinių augalų augimą. Sodininkai ją neretai naudoja laistydami pomidorus, agurkus, braškes ir vaiskrūmius.

Mielės orchidėjoms ir kitoms kambarinėms gėlėms

Naminė mielių trąša tinka ir žydintiems bei dekoratyviniams lapiniams kambariniams augalams. Ji ypač dažnai rekomenduojama orchidėjoms, taip pat gali būti naudojama laistant ar prižiūrint taikos lelijas, papartžius, žibuokles, monsteras, pelargonijas ir begonijas.

Kai kurie augintojai naudoja ir mirkymo būdą: vazoną trumpam (kelioms minutėms) įstato į indą su paruoštu mielių tirpalu.

Kaip dažnai laistyti augalus mielių trąša?

Nors mielės yra natūrali priemonė, svarbu nepersistengti. Dažniausiai patariama augalus tokiu tirpalu laistyti kartą per 2 savaites arba rečiau. Orchidėjoms rekomenduojama dar didesnė pertrauka – ne dažniau kaip kartą per 4 savaites.

Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami ankstyvą pavasarį, kai augalai pradeda intensyviai augti.

Kurių augalų mielėmis laistyti nereikėtų?

Mielių tirpalu nerekomenduojama laistyti bulvių ir svogūnų – teigiama, kad tai gali pabloginti jų skonį.

Inkilai – paprastas būdas padėti paukščiams rasti saugią vietą perėti, ypač ten, kur trūksta senų medžių su natūraliomis drevėmis. Tačiau vien tik pakabinti inkilą neužtenka: svarbu pasirinkti tinkamą laiką, vietą ir patį inkilo tipą.

Kada kabinti inkilus?

Inkilus rekomenduojama kabinti rudenį arba ankstyvą pavasarį. Miškininkų teigimu, vėliausias terminas – iki kovo 15 dienos. Jei iki šios datos inkilo pakabinti nepavyko, dažnai patariama palaukti iki spalio 16-osios ir pasiruošti kitam sezonui: suplanuoti, kokių inkilų reikės, kur jie kabės, o prireikus – įsigyti paruoštus.

Nors pasitaiko atvejų, kai vėliau pakabinti inkilai vis tiek sulaukia gyventojų, kuo anksčiau tai padaroma, tuo didesnė tikimybė, kad paukščiai spės priprasti prie naujo objekto, įvertinti jo saugumą ir pasirinks jį perėjimui.

Taip pat verta prisiminti, kad kai kurios rūšys inkilus naudoja ne tik perėjimui: pasibaigus perėjimo sezonui, juose gali slėptis ar nakvoti ir žiemą.

Primename, kad daugumos paukščių perėjimo laikotarpis trunka nuo kovo 1 dienos iki spalio 15 dienos.

Kur kabinti inkilus?

Vieta priklauso nuo to, kokiai paukščių rūšiai inkilas skirtas. Svarbiausia, kad inkilas būtų pritvirtintas stabiliai: prie medžio kamieno, pastato sienos, tvoros arba specialiai paruošto laikiklio. Renkantis vietą būtina pagalvoti ir apie praktinę pusę – inkilą reikės pasiekti valymui, todėl įvertinkite, ar saugiai pastatysite kopėčias.

Pagrindinės inkilų kabinimo taisyklės:

1. rinkitės nuošalesnę, saugią vietą, o inkilas turėtų būti paprastas ir kuo natūralesnis;
2. landą orientuokite į šiaurę, rytus arba pietryčius;
3. inkilas turi būti tvirtai pritvirtintas prie kamieno, sienos ar stelažo;
4. kabinkite ne per žemai, kad inkilo nepasiektų plėšrūnai, bet ir ne per aukštai, kad būtų patogu prižiūrėti;
5. inkilą prie medžio tvirtinkite per dvi medines juosteles, naudojant vinis – taip mažiau žalojamas medis;
6. atstumas tarp inkilų dažniausiai turėtų siekti apie 20 m, tačiau jis priklauso nuo rūšies.

Rekomenduojama inkilą kabinti toliau nuo stambių šakų ar išsišakojimų, nes tai gali palengvinti plėšrūnų priėjimą.

Inkilai zylėms

Vienas dažniausių variantų – A tipo inkilai, skirti zylėms. Jie yra vertikalūs, dažniausiai mediniai, kartais gaminami ir iš vadinamojo medžio betono. Zylėms skirtas A1 tipo inkilas turi mažesnę landą – apie 28 mm skersmens. Tokius inkilus galima kabinti nuo maždaug 1 m aukščio. Zylėms reikia erdvės, todėl tarp inkilų rekomenduojama palikti bent 25 m atstumą.

Zylių perėjimo laikotarpis paprastai tęsiasi nuo balandžio pabaigos iki liepos pradžios.

Inkilas žvirbliui

Žvirbliams ir čiruliams (kitiems artimiems smulkiems žvirbliniams) dažniausiai tinka A tipo inkilas, panašus į zylėms skirtą, tačiau su didesne landa – apie 33 mm skersmens. Tokie inkilai paprastai kabinami nuo maždaug 2 m aukščio. Šiems paukščiams galima kelti kelis inkilus greta, paliekant tarp jų 2–3 m atstumą.

Žvirblių perėjimo laikotarpis dažniausiai trunka nuo vasario ir kovo sandūros iki rugpjūčio.

Inkilai varnėnams

Varnėnai dažniausiai renkasi B tipo inkilus – jie yra didesni, o landos skersmuo siekia apie 47 mm. Tokį inkilą rekomenduojama kabinti maždaug 3–4 m aukštyje.

Varnėnų perėjimo laikotarpis paprastai tęsiasi nuo balandžio iki birželio.

Inkilai čiurliams

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia čiurliai – paukščiai, kurie minta dideliais kiekiais skraidančių vabzdžių. Jiems skirti inkilai dažniausiai būna žemesni, pailgi, tarsi plokšti. Geriausia vieta – pastatų sienos po stogo pakalimu. Čiurliai mėgsta gyventi kolonijomis, todėl didesnė sėkmė tikėtina, jei kabinsite kelis ar net keliolika inkilų greta.

Čiurlių inkilai turėtų būti kabinami ne žemiau kaip 5 m aukštyje, o prieš landą turi būti atvira erdvė, kad paukščiai galėtų laisvai priskristi.

Čiurlių perėjimo laikotarpis paprastai trunka nuo gegužės iki rugpjūčio.

„Inkilai“ šikšnosparniams

Nors šikšnosparniai nėra paukščiai, jų „nameliai“ dažnai minimi kartu, nes taip pat kabinami soduose ir prie pastatų. Šikšnosparniai padeda mažinti uodų kiekį, todėl žmonės vis dažniau įrengia jiems skirtas slėptuves.

Šikšnosparnių nameliai paprastai būna plokšti, su įėjimu iš apačios. Juos rekomenduojama kabinti apsaugotoje vietoje, dažniausiai pietinėje arba pietrytinėje pusėje, 2–4 m aukštyje. Dažnai patariama kabinti po kelis (4–6) greta arba netoliese.

Šikšnosparnių jauniklių auginimo laikotarpis dažniausiai tęsiasi nuo birželio iki liepos.

Kokį inkilą rinktis?

Renkantis inkilą sodui svarbiausia, kad jis kuo labiau primintų natūralią drevę. Praktikoje tai reiškia paprastą, natūralią, neperkrautą konstrukciją. Geriausiai tinka neobliuota mediena – paukščiams lengviau laikytis ir judėti viduje.

Nors dekoratyvūs, ryškūs „nameliai“ gali atrodyti patraukliai žmogui, paukščiams jie dažnai nėra naudingi ir kartais net pavojingi: papildomos detalės traukia dėmesį ir gali palengvinti plėšrūnų darbą. Inkilas turėtų susilieti su aplinka ir pirmiausia suteikti saugumą.

„Skrzynka lęgowa paukščiams, dar vadinama inkilu, yra specialiai suprojektuota konstrukcija, skirta drevėse ir pusdrevėse perintiems paukščiams. Dažniausiai ji gaminama iš medienos, rečiau – iš kitų medžiagų. Be perėjimo funkcijos, inkilas gali tarnauti ir kaip slėptuvė bei poilsio vieta pasibaigus perėjimo laikotarpiui. Žiemą ypač zylės, bet ir kitos rūšys, noriai naudojasi inkilais parkuose ir miškuose kaip nakvynės vietomis“, – sako Wojciech Schwartz, prekės ženklo „Turdus“ bendraįkūrėjas.

Dar vienas svarbus dalykas – inkilas turi būti atidaromas. Be šios galimybės jo tinkamai neišvalysite, o senų lizdų likučiai ir galimi parazitai gali sumažinti tikimybę, kad kitą sezoną inkilas bus užimtas.

Taip pat nerekomenduojama montuoti pagaliukų ar „tupyklų“ po landa: nors taip patogu stebėti paukščius, tokios detalės gali padėti plėšrūnams pasiekti inkilo angą.

Populiariausių inkilų matmenys

Inkilą galima nusipirkti arba pasigaminti patiems. Prieš pradedant verta aiškiai nuspręsti, kokias rūšis norite privilioti, nes skiriasi ir konstrukcija, ir landos dydis. Pateikiami dažnai naudojami matmenys, siejami su ornitologo Jano Sokołowskio rekomendacijomis:

• zylėms (pvz., mėlynosios zylės tipo paukščiams) – A1 tipas: dugnas 110 x 110 mm, vidinis aukštis 220–260 mm, landa 28 mm;
• žvirbliams – A tipas: dugnas 110 x 110 mm, vidinis aukštis 220–260 mm, landa 33 mm;
• varnėnams – B tipas: dugnas 140 x 140 mm, vidinis aukštis 380–400 mm, landa 47 mm;
• čiurliams – J tipas: dugnas 180 x 320 mm, vidinis aukštis apie 180 mm, landa 33 mm.

Planuojant konstrukciją pravartu landą įrengti kuo arčiau stogo. Jei reikia papildomos apsaugos nuo plėšrūnų, angą galima sustiprinti papildoma lentele arba metaliniu žiedu, kad, pavyzdžiui, geniai jos nepadidintų.

Kada valyti inkilus?

Inkilus rekomenduojama valyti kartą per metus – pasibaigus perėjimo sezonui, nuo spalio 16 dienos iki vasario pabaigos. Dažnai patariama valyti rudenį: dalis paukščių inkilus naudoja ir žiemą, todėl jiems svarbu turėti švarią, nuo parazitų apsaugotą slėptuvę. Valant patartina mūvėti pirštines.

Ar verta kabinti inkilus?

Miškuose ir želdynuose mažėja senų medžių, kuriuose susidaro natūralios drevės – tai geriausios vietos daugeliui rūšių perėti. Kai tinkamų vietų trūksta, paukščiai gali rinktis pavojingas alternatyvas, o tai ilgainiui blogina jų populiacijų būklę. Viena iš rūšių, kuriai tai aktualu, – žvirblis.

„Poreikis kabinti inkilus tiesiogiai susijęs su žmogaus veikla ir jos poveikiu aplinkai. Senuose medynuose ir natūraliuose želdiniuose dažnai yra daug drevių, todėl vietų perėjimui paprastai netrūksta. Kitaip yra jaunuose ir vidutinio amžiaus miškuose, kur drevių mažai. Tokiomis sąlygomis tokios rūšys kaip zylės, varnėnai ar musinukės tam tikrose teritorijose gali įsikurti daugiausia dėl žmonių pakabintų inkilų“, – pabrėžia Wojciech Schwartz. Jis priduria, kad tai naudinga ir žmogui: daugelis drevėse perinčių paukščių minta vabzdžiais, todėl pavasarį ir vasarą sunaikina daug soduose, sode ar miške žalos darančių kenkėjų.

Jei turite galimybę, rinkitės natūralų, paprastą inkilą – toks sprendimas dažniausiai yra saugiausias ir naudingiausias paukščiams.

Fungicidas „Miedzian 50 WP“ – populiari prevencinė priemonė, naudojama kaip grybines ir bakterines ligas stabdantis preparatas. Dažniausiai juo purškiama namų soduose, ypač auginant valgomuosius augalus ekologiniuose ūkiuose. Priemonė skiedžiama vandeniu ir naudojama purškimui, o norint išlaikyti apsaugą, purškimą rekomenduojama kartoti maždaug kas 2 savaites.

„Miedzian 50 WP“ veikia paviršiuje, nes jo sudėtyje yra vario oksichlorido. Specialistai aiškina, kad vario jonai patenka į ligų sukėlėjų sporas ir slopina jų vystymąsi. Gamintojai nurodo, jog priemonė gali padėti saugoti augalus nuo įvairių ligų, tarp jų – persikų lapų garbanojimo, bakterinio vėžio, pilkojo puvinio, netikrosios miltligės, obelų ir kriaušių rauplių, taip pat vadinamosios ugninės pūties.

Purkštimas vario preparatu: kaip ir kada?

Pirmasis purškimas paprastai atliekamas jau kovo mėnesį, kai augalai dar nėra išleidę lapų. Geriausia, kai oro temperatūra laikosi apie 6–10 laipsnių šilumos. Svarbu nepurkšti lietingomis dienomis ir nepurkšti prieš pat prognozuojamą lietų – krituliai gali nuplauti preparatą, todėl vėliau gali tekti purškimą pakartoti.

Praktiška taisyklė – rinktis ramią, giedrą dieną, o tinkamiausias metas purkšti dažnai laikomas vakaras.

Kaip paruošti tirpalą?

Prieš ruošiant tirpalą būtina perskaityti instrukciją ant pakuotės. Dažnai nurodoma naudoti 0,3 proc. koncentraciją, t. y. 3 g priemonės 1 litrui vandens. Pavyzdžiui, 25 litrams vandens įprastai prireikia 75 g preparato.

Pagrindiniai purškimo terminai

„Miedzian 50 WP“ dažniausiai naudojamas pavasarį ir, jei sezonas drėgnas, purškimas gali būti kartojamas dar kelis kartus – drėgmė sudaro palankias sąlygas grybinėms ligoms plisti. Vis dėlto dažniausiai išskiriami du pagrindiniai purškimo laikotarpiai:

1. pavasarinis purškimas (kovą), prieš išsprogstant lapams;
2. rudeninis purškimas (lapkritį), po lapų kritimo.

Ką galima purkšti „Miedzian 50 WP“?

Šis preparatas dažnai pasirenkamas ekologiniuose ūkiuose ir privačiuose soduose. Kadangi jis laikomas tinkamu naudoti ant valgomųjų augalų, juo purškiami vaismedžiai, uogakrūmiai ir daržovės. Pavyzdžiui, purškiamos obelys, kriaušės, persikai, vyšnios, trešnės, slyvos, graikiniai riešutmedžiai, šilauogės, taip pat pomidorai, agurkai, pupelės, svogūnai ir česnakai.

Kai kurie sodininkai šį preparatą naudoja ir dekoratyviniams augalams – pavyzdžiui, rožėms ar spygliuočiams.

Daugelis sklypų savininkų vis dar mano, kad žolės deginimas yra greitas būdas atsikratyti piktžolių. Tačiau tai – pavojinga klaida. Toks „tvarkymasis“ draudžiamas pievose, laukuose, apleistuose plotuose ir pakelės grioviuose, o pažeidimai gali baigtis rimtomis pasekmėmis.

Už draudimo nesilaikymą gali grėsti:

• bauda iki 6 900 eurų – tokią atsakomybę numato gamtos apsaugos teisės aktai;
• administracinė atsakomybė, įskaitant areštą ar įspėjimą – jei atvira ugnis naudojama per arti miško ar pastatų;
• laisvės atėmimas nuo vienerių iki 10 metų – jei gaisras sukeltų pavojų daugelio žmonių gyvybei ar padarytų didelę žalą turtui.

Namų priemonės: actas vietoj chemijos

Užuot rizikavę bauda, išbandykite paprastesnius būdus. Viena veiksmingiausių naminių priemonių piktžolėms, augančioms tarp trinkelių ar plytelių, – acto tirpalas.

Actą sumaišykite su vandeniu santykiu 2:1 (o jauniems augalams gali pakakti 4:1). Įlašinkite šiek tiek indų ploviklio, kad mišinys geriau priliptų prie lapų. Purkšti geriausia saulėtą, nevėjuotą dieną – actas greitai pažeidžia žaliąsias augalo dalis ir sumažina poreikį ilgai ravėti.

Ieškantiems paruoštų sprendimų gali tikti priemonės, kurių pagrindas – pelargoninė rūgštis: jos veikia panašiai greitai ir laikomos draugiškesnėmis aplinkai.

Mažesniame sode verta laikytis tradicinių metodų. Rankinis ravėjimas efektyviausias po lietaus, kai dirva suminkštėja ir lengviau išrauti piktžoles su šaknimis. Tai ypač svarbu, kad augalai greitai neatželtų. Taip pat padeda reguliarus jaunų piktžolių nupjovimas vos po dirvos paviršiumi.

Dar vienas būdas – mulčiavimas: gėlynus galima užpilti žieve ar medžio skiedromis, o prireikus naudoti agroplėvelę. Medžiagos sluoksnis riboja šviesos patekimą ir veiksmingai slopina nepageidaujamų augalų augimą.

Kada verta griebtis herbicidų?

Jei natūralios priemonės nepadeda, lieka chemija – tačiau ją būtina naudoti atsakingai. Herbicidai paprastai skirstomi į dvi grupes:

• selektyvūs – naikina konkrečias piktžoles (pavyzdžiui, pienes vejoje), nepažeisdami žolės;
• viso poveikio (pavyzdžiui, „Roundup“) – sunaikina viską, kas žalia. Tokias priemones reikėtų naudoti tik ten, kur neturi augti jokie kiti augalai, pavyzdžiui, ant įvažiavimų ar takelių.

Taip pat svarbu kaitalioti naudojamas priemones. Piktžolės gali tapti atsparios tai pačiai veikliajai medžiagai, todėl kartais verta keisti preparatą.

Auksinės piktžolių naikinimo taisyklės

Kad darbas nenueitų veltui, piktžoles geriausia šalinti dar prieš joms pražystant ir išbarstant sėklas. Purškimus planuokite šiltu oru, o ravėjimą – po lietaus. Visada stenkitės pašalinti šaknį, o ne tik antžeminę augalo dalį.

Jei dar nespėjote atlikti visų darbų, susijusių su sodo paruošimu žiemai, nenusiminkite – dalį jų dar galima padaryti ir dabar. O jeigu sodas jau „užmigdytas“, svarbu jį reguliariai apžiūrėti ir įsitikinti, kad viskas išliko tvarkinga.

Žiemą, palyginti su kitais metų laikais, sodo darbų gerokai sumažėja, tačiau visiškai ilsėtis nepavyks. Net ir tuomet, kai augalus užkloja sniegas, sodininkui kartais tenka pasirūpinti aplinka, kad žiema nepridarytų žalos.

Prisiminkite pagrindines šio mėnesio užduotis: pasirūpinkite sodu, kambariniais augalais ir balkonų augalais. Daugiausia dėmesio skirkite reguliariai būklei tikrinti ir laiku imtis paprastų veiksmų, kurie padeda augalams saugiai peržiemoti.

Cesmėna (Ilex) – augalas, kuris ir viduržiemį išlieka dekoratyvus. Blizgūs lapai ir ryškios (dažniausiai raudonos) uogos puošia sodą, o dygūs lapų pakraščiai gali tapti natūralia „apsauga“ nuo nepageidaujamų svečių. Nors Lietuvoje ji dar nėra itin populiari, vis dažniau atrandama kaip žiemos sodo akcentas ir šventinė dekoracija.

Šis augalas Kalėdų simboliu tapo dėl to, kad išlieka žalias ir „gyvas“, kai dauguma kitų augalų ilsisi. Raudonos uogos nuo seno buvo siejamos su gyvybe, viltimi ir atsinaujinimu. Krikščioniškoje tradicijoje cesmėnos reikšmė dar labiau sustiprėjo: dygūs lapai primena erškėčių vainiką, o raudonos uogos – kraują. Dėl to anglakalbėse šalyse cesmėna tapo neatsiejama šventinės puošybos dalimi.

Dar iki krikščionybės cesmėna turėjo vietą pagoniškose tradicijose. Keltai ją laikė apsauginiu augalu, kuris per žiemos saulėgrįžą turėjo saugoti namus nuo blogų jėgų ir atnešti sėkmę ateinantiems metams. Šie papročiai vėliau natūraliai susipynė su Kalėdų simbolika.

Cesmėna ypač tinka šventiniams papuošimams: šakelės su uogomis gražiai atrodo advento vainikuose, kompozicijose, vazose ar net ant eglutės. Jas galima ir džiovinti – dažnai nepraranda nei spalvos, nei uogų. Jei norite džiovinti, šakeles verčiau laikyti pritemdytoje vietoje, kad lapai ir uogos neperdžiūtų bei neišbluktų.

Natūrali cesmėnos kilmė – Europa, Šiaurės Afrika ir Japonija. Priklausomai nuo rūšies, uogos gali būti raudonos, juodos ar melsvos. Jei jų nesulesa paukščiai, jos ant krūmų išsilaiko nuo rugsėjo iki kovo. Augalo grožį sustiprina tarsi vaškuoti, blizgūs lapai – kai kurių veislių jie būna margi, su šviesiais krašteliais ar dėmelėmis. Dauguma cesmėnų yra visžalės, tačiau pasitaiko ir lapus metančių rūšių – tada uogos išryškėja dar labiau.

Vis dėlto svarbu žinoti: žmonėms cesmėnos uogos yra labai nuodingos. Jei augalą auginate sode ar namų aplinkoje, būtina pasirūpinti, kad jų neparagautų vaikai. Apsinuodijimo požymiai gali pasireikšti net suvalgius dvi uogas.

Cesmėnos paprastai užauga iki maždaug 5 metrų, tačiau reguliariai karpant galima išlaikyti norimą dydį. Jos gerai pakelia genėjimą, todėl tinka formuojamoms gyvatvorėms ir kaip dekoratyvus sodo akcentas.

Norint sulaukti uogų, būtina auginti ir vyrišką, ir moterišką augalą. Jie nebūtinai turi augti vienas šalia kito – pakanka, kad atstumas tarp jų neviršytų apie 20 metrų. Cesmėna yra ilgaamžė: gali gyventi iki 300 metų, tačiau auga lėtai.

Dauginama dažniausiai auginiais. Jaunus auginius patariama imti gegužę, o sumedėjusias šakeles – birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Auginiai imami anksti ryte, kai dar laikosi rasa, o iki sodinimo laikomi uždengtame maišelyje arba šešėlyje, kad neperdžiūtų.

Augalas laikomas gana nereikliu, tačiau geriausiai auga humusingoje, rūgštesnėje dirvoje. Sodinant verta naudoti durpinį substratą. Tinka pavėsis arba pusiau pavėsis: vasarą cesmėna sausras pakelia neblogai, tačiau žiemą jai kenkia tiesioginė saulė. Dar vienas privalumas – ji gana gerai jaučiasi mieste, nes pakelia užterštą orą.

Dauguma rūšių žiemą ištveria be didesnių problemų. Jaunus augalus patariama pamulčiuoti, kad būtų apsaugotos šaknys ir kamieno pagrindas nuo šalčių bei perteklinės drėgmės. Lengva žieminė priedanga nepakenks ir vyresniems krūmams.

Kartais ant margalapių (panašėtų) augalų gali išaugti šaka su visiškai žaliais lapais. Kad tokios šakos nepradėtų dominuoti, ją geriausia kuo anksčiau nugenėti.

Pasaulyje yra apie 600 cesmėnų rūšių, ir beveik visų jų uogos nuodingos. Išimtis – paragvajinė cesmėna (Ilex paraguariensis), iš kurios lapų gaminama matė arbata. Ji pasižymi tonizuojamu poveikiu, turi kofeino, todėl neretai vartojama kaip alternatyva kavai. Šis augalas auginamas šiaurinėje Argentinoje, šiaurinėje Paragvajaus dalyje ir pietų Brazilijoje, dažniausiai drėgnesnėse vietovėse prie upių.

Europoje bene geriausiai žinoma paprastoji cesmėna (Ilex aquifolium) – su standžiais, dygiais, blizgiais lapais ir raudonomis uogomis. Jai patinka nuo vėjų apsaugotos vietos prie pastatų. Nors ji jautresnė apšalimui, po pažeidimų paprastai greitai atželia.

Dar viena įdomi rūšis – dantytoji cesmėna (Ilex crenata). Ji auga lėtai, dažniausiai užauga iki maždaug 2 metrų, o jos uogos būna melsvai juodos.

Su cesmėna neretai painiojama cesmėnalapė mahonija (Mahonia aquifolium) – išvaizda panaši, tačiau tai kitas augalas. Mahonijos uogos paprastai būna mėlynos, o lapai – kiaušiniški, dygūs ir lengvai banguoti.

Sausį darbų dekoratyviniame ir daržovių sode nėra tiek daug, kiek sezono metu, tačiau kai kurių jų ignoravimas gali turėti rimtų pasekmių. Todėl verta prisiminti pagrindinius rūpesčius, susijusius su lauko augalais, taip pat kambarinėmis ir balkoninėmis gėlėmis.

Senas posakis byloja, kad verčiau pamatyti lauką vilką, nei sausį – ūkininką. Kitaip tariant, šis metas laikomas ramesniu. Vis dėlto visiškai atsipalaiduoti nereikėtų: apleista priežiūra gali greitai pasimatyti sode.

Pradėkite pamažu pasirūpinti sėklomis, kad pavasarį jų nepritrūktumėte. Prieš pirkdami naujas, peržiūrėkite, kas liko nuo praėjusių metų – daugelio daržovių sėklos išlieka daigios ne vienerius metus, todėl gali būti, kad dalį atsargų jau turite.

Ko reikėtų imtis vasarį, kad dekoratyvinis sodas būtų pasiruošęs pavasario startui? Kokius darbus verta suspėti, kad vėliau galėtumėte džiaugtis derlingu daržu? Dėmesio prireiks ir kambarinėms bei balkoninėms gėlėms – jas laikas pamažu ruošti naujam sezonui.

Pateikiame svarbiausių vasario mėnesio sodo ir namų augalų priežiūros darbų apžvalgą, kad nieko nepamirštumėte ir pavasarį viskas vyktų sklandžiau.