Category: Sodas ir daržas

Ne visi daržininkai susimąsto apie tinkamą daržovių kaimynystę: dažnas valandų valandas renkasi veisles ir trąšas, tačiau pamiršta, kad augalų „kaimynai“ taip pat smarkiai veikia jų augimą, sveikatą ir galutinį derlių. Vienas dažniausių klausimų – ar verta pomidorus ir paprikas sodinti greta, ar tai gali turėti įtakos derlingumui bei skoniui.

Specialistai primena, kad paprikos ir pomidorai yra labai panašūs augalai. Abu priklauso bulvinių šeimai, mėgsta šilumą ir saulę, o taip pat reguliarų laistymą šiltesniu vandeniu. Jiems paprastai reikia panašių auginimo sąlygų, todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai patogūs ir logiški „kaimynai“: vienoda priežiūra, panašus laistymo režimas, tokie patys reikalavimai dirvožemiui. Vis dėlto yra vienas svarbus niuansas.

Problema slypi būtent jų panašume: tokie augalai dažnai tampa konkurentais dėl tų pačių resursų – vandens, maisto medžiagų ir erdvės. Jei paprikos ir pomidorai pasodinami per arti, jie ima vienas kitą slopinti: šaknys persipina, augalai varžosi dėl šviesos ir užstoja vienas kitą, o galiausiai nukenčia abiejų kultūrų derlius.

Be to, jie turi ir bendrų „priešų“ – ligų ir kenkėjų. Tarp dažniausiai minimų – fitoftorozė, voratinklinė erkė ir baltasparnis. Jei suserga vienas augalas, šalia augantis kitas dažnai užsikrečia labai greitai, nes ligoms ir kenkėjams plisti ypač palanki tanki bulvinių augalų kaimynystė.

Patyrę daržininkai pataria šias kultūras sodinti atskiriau arba palikti pakankamus tarpus tarp lysvių, kad būtų geresnė oro cirkuliacija ir augalams netrūktų erdvės. Jei sklype vietos mažai ir pasirinkimo nėra, rekomenduojama pasėlius stebėti ypač atidžiai ir, pastebėjus pirmuosius ligų požymius, nedelsiant reaguoti abiejose lysvėse.

Arbūzai ir melionai mėgsta saulę, tačiau vien šviesios vietos nepakanka, jei norite užsiauginti įspūdingo dydžio ir itin saldžių vaisių. Kai daigai išaugina 2–3 tikruosius lapelius, jiems ypač svarbus papildomas maitinimas: jis padeda stiprinti šaknų sistemą ir skatina cukrų kaupimąsi.

Praleidus šį etapą, arbūzai neretai užauga smulkūs ir vandeningi, o melionai taip ir neįgauna būdingo aromato.

Kaip pamaitinti melionus ir arbūzus

Šiam paprastam tirpalui prireiks dviejų ingredientų: mielių ir medžio pelenų. Mielės suaktyvina naudingą dirvožemio mikroflorą, o pelenai praturtina žemę kaliu ir fosforu – būtent šie elementai tiesiogiai siejami su minkštimo saldumu.

Trąšų tirpalui paruošti ištirpinkite 100 g žalių (presuotų) mielių 3 litruose šilto vandens ir įmaišykite 2 valgomuosius šaukštus cukraus. Palikite mišinį šiltoje vietoje maždaug 3 valandoms, kad mielės suaktyvėtų. Tuomet įberkite 1 stiklinę persijotų medžio pelenų ir papildykite švariu vandeniu iki 10 litrų.

Kaip tręšti teisingai ir nepakenkti

Svarbiausia taisyklė melionams ir arbūzams – nenaudoti šalto vandens. Šios kultūros jautriai reaguoja į temperatūrą, todėl tirpalas turi būti maloniai šiltas, apie 25–27 laipsnius.

Prieš tręšdami lysvę būtinai palaistykite paprastu vandeniu (taip pat šiltu) – taip trąšos tolygiau pasiskirstys dirvoje. Po kiekvienu augalėliu pakanka supilti apie 0,5 litro tirpalo.

Dažniausiai vienos procedūros sezono pradžioje pakanka geresniam rezultatui. Jei matote, kad augalai vystosi lėtai, tręšimą galima pakartoti po dviejų savaičių, tačiau įprastai 1–2 kartų per sezoną visiškai užtenka. Pertręšti nereikėtų – tuomet vaisiai gali pradėti trūkinėti dar nespėję sunokti.

Patyrę sodininkai sako, kad neverta apsunkinti to, ką gamta jau seniai „sureguliavo“. Astras galima sėkmingai auginti sėjant tiesiai į atvirą gruntą, todėl nereikia vargti su daigais ar persodinimu.

Sėjai labiausiai tinka balandžio pabaiga, jei jau šilta, arba gegužė. Tuo metu žemė būna pakankamai įšilusi, naktinių šalnų rizika gerokai mažesnė, o sėklos ramiai sudygsta. Tiesa, žydėjimas prasideda kiek vėliau nei auginant per daigus, tačiau žiedai dažnai būna didesni ir vešlesni.

Vietos paruošimas ir apsauga nuo ligų

Renkantis vietą astrų lysvei verta būti atidiems. Astras prastai veikia sklypai, kuriuose anksčiau augo pomidorai ar kardeliai, todėl geriau pasirinkti kitą vietą. Ji turėtų būti saulėta, o dirva – puri ir laidi, kad neužsistovėtų vanduo.

Prieš sėją į dirvą naudinga įmaišyti medžio pelenų. Sodininkų teigimu, pelenai padeda apsisaugoti nuo grybelinių ligų ir praturtina šaknis kaliu. Tačiau mėšlas ar vištų mėšlas astrų tręšimui netinka – tokios trąšos gali skatinti puvinį, dėl to daigeliai neretai žūsta dar pačioje pradžioje.

Kaip sėti astras ir prižiūrėti daigus

Dažniausiai sodininkai elgiasi taip:

• Išveda apie 2 cm gylio vagas, gerai jas palaisto, tuomet ne per tankiai išdėlioja sėklas, kad daigams netrūktų vietos.
• Viršų užberia sausa žeme arba durpėmis, kad nesusidarytų kieta dirvos plutelė.
• Pasirodžius daigams, pasėlį praretina, palikdami tarp augalų ne mažesnį kaip 20 cm atstumą.
• Retkarčiais galima papildomai palieti kalio, azoto ar fosforo trąšų tirpalu, kad augalai augtų tvirtesni ir geriau formuotų žiedus.

Daugelis daržininkų jau pastebi, kad svogūnų laiškų galiukai pradeda gelsti. Jei į tai numosite ranka, netrukus vietoj žalumos lysvėje liks tik pageltęs, vystantis antžeminis augalo stiebas. Dažniausiai taip nutinka dėl mikroelementų trūkumo arba kenkėjų, kurie itin suaktyvėja atšilus orams.

Kodėl gelsta svogūnų laiškai ir ką daryti

Vienas dažniausių paaiškinimų – azoto stoka. Kai svogūnai intensyviai augina žaliąją masę, jie greitai išnaudoja viršutiniame dirvos sluoksnyje esančias maisto medžiagų atsargas.

Tokiu atveju gali padėti paprastas amoniako tirpalas (amonio hidroksidas), kurio galima įsigyti vaistinėje. Rekomenduojama 2 valgomuosius šaukštus amoniako ištirpinti 10 litrų vandens ir palaistyti lysvę ant iš anksto sudrėkintos žemės.

Amoniakas veikia greitai: jis ne tik papildo augalą azotu, bet ir dėl aitraus kvapo gali atbaidyti svogūninę musę.

Kitos priežastys ir paprasta profilaktika

Jei azoto papildymas nepadeda, tikėtina, kad svogūnus puola kenkėjai – svogūninė musė arba stiebiniai kenkėjai, kurių lervos pažeidžia augalą iš vidaus. Tuomet laiškai ima sparčiai vysti ir gelsti.

Tokiais atvejais kartais naudojamas druskos tirpalas (apie 100 g druskos 10 litrų vandens), tačiau jį reikėtų taikyti tik vieną kartą, kad dirva nebūtų per daug užsūdyta. Taip pat svogūnai gali gelsti ir dėl visai paprastų priežasčių: drėgmės trūkumo arba per suslėgtos dirvos, kuri nepraleidžia oro iki šaknų.

Kad problema nesikartotų kitais sezonais, svarbu laikytis sėjomainos, reguliariai purenti tarpueilius ir pasirūpinti, kad dirva nebūtų per kieta. Naudinga ir retkarčiais pabarstyti lysves medžio pelenais – jie padeda mažinti dirvos rūgštingumą ir papildo ją kaliu.

Kartais augalų priežiūroje praverčia netikėti, beveik nieko nekainuojantys sprendimai. Vienas iš tokių būdų – paprasti degtukai ir vanduo. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti keista, tačiau dalis daržininkų šį metodą vis dar išbando praktikoje.

Siūloma į maždaug pusę litro šilto vandens įdėti tris degtukus ir palikti kelioms minutėms, kad vanduo prisitrauktų medžiagų. Po trumpo laiko vanduo gali pradėti keisti spalvą – švelniai pamaišius, pokytis paprastai matomas greičiau. Praėjus kelioms minutėms degtukus reikėtų išimti: tirpalas jau nebebus visiškai skaidrus, nes į vandenį pereina dalis medžiagų iš degtukų galvučių.

Teigiama, kad degtukų galvutėse esančios medžiagos gali turėti įtakos augalams. Pavyzdžiui, siera neretai minima kaip komponentas, galintis padėti atbaidyti kai kuriuos kenkėjus, o fosforas svarbus šaknų sistemos vystymuisi. Dėl to gautas tirpalas kartais naudojamas laistymui, ypač ankstyvose augimo stadijose.

Šis būdas gali būti vertinamas kaip papildoma pagalba, kai norisi švelniai sustiprinti augalus be papildomų išlaidų. Vis dėlto svarbiausia – saikas: nereikėtų naudoti per daug degtukų ir per dažnai laistyti tokiu tirpalu.

Patariama šį metodą taikyti retkarčiais ir stebėti augalų būklę. Jei augalai reaguoja gerai, tirpalą galima pasilikti kaip pagalbinę priemonę. Jei pastebimi neigiami pokyčiai, tokio eksperimento verčiau atsisakyti.

Paprastas bandymas namų sąlygomis gali padėti atrasti naujų, patogių ir lengvai pritaikomų sprendimų augalų priežiūrai.

Net jei vaismedžiai jau pabudo po žiemos, tinkami darbai prieš žydėjimą padeda jiems sustiprėti, geriau apsidulkinti ir užmegzti daugiau kokybiškų vaisių. Toliau – patikrinta veiksmų seka, kuri daugeliui sodininkų leidžia kasmet džiaugtis stabiliu, gausiu derliumi.

Pavasarinis genėjimas

Prieš žydėjimą būtina atlikti sanitarinį ir formuojamąjį genėjimą. Pašalinkite visas sausas, pažeistas, sergančias šakas, taip pat tas, kurios auga į lajos vidų ar kryžiuojasi tarpusavyje. Tinkamai suformuota laja geriau vėdinasi ir gauna daugiau šviesos – tai tiesiogiai veikia vaisių kokybę ir mažina ligų riziką.

Dirvos supurenimas aplink kamieną ir bortelio įrengimas

Dirvą aplink medį supurenkite (arba sekliai perkaskite) ratu pagal lajos plotį, kruopščiai pašalindami daugiametes piktžoles. Po to galima įrengti dekoratyvinį bortelį, kurį lengva įsigyti sodo prekių centruose. Toks sprendimas ne tik tvarkingai atrodo, bet ir padeda laistant vandeniui neištekėti į šalis – drėgmė nukreipiama ten, kur jos labiausiai reikia, prie šaknų.

Kalkinimas ir tręšimas

Jei dirva rūgšti, po kiekvienu medžiu įterpkite medžio pelenų arba kalkių – tiksli norma priklauso nuo dirvos rūgštingumo. Tuomet atliekamas pagrindinis tręšimas: vienam suaugusiam medžiui įterpiama apie 400 g karbamido (azoto) ir 400 g kalio chlorido. Trąšas tolygiai paskirstykite per visą supurentą ratą ir įmaišykite į dirvą.

Mulčiavimas ir reguliarus laistymas

Po tręšimo plotą aplink kamieną rekomenduojama mulčiuoti 5–7 cm sluoksniu (perpuvusiu kompostu, perpuvusiu mėšlu arba nupjauta žole). Mulčias sulaiko drėgmę, saugo šaknis nuo temperatūros svyravimų ir palaipsniui praturtina dirvą. Prieš žydėjimą ir žydėjimo metu laistykite reguliariai, neleisdami dirvai išdžiūti.

Apsauga nuo kenkėjų

Paskutinis, bet itin svarbus žingsnis – purškimas sisteminiais insekticidais. Jį geriausia atlikti iki masinio žydėjimo pradžios, kai kenkėjai jau suaktyvėję, tačiau dar nespėjo padaryti didelės žalos. Sisteminiai preparatai apsaugo ne tik lapus, bet ir būsimus žiedinius pumpurus bei užuomazgas.

Balandį sėjant morkas verta išbandyti paprastą, tačiau neįprastą metodą su ledukų kubeliais. Jis padeda tolygiai paskirstyti sėklas, išlaikyti tvarkingas eilutes ir sutaupyti laiko darže. Prireiks morkų sėklų, ledukų formelės, šiek tiek puraus žemės ir vandens.

Į kiekvieną formelės skyrelį įberkite po truputį žemės. Morkų sėklos labai smulkios, todėl jas dažnai sunku pasėti vienodai. Į kiekvieną skyrelį įdėkite po 2–3 sėklas – taip sumažinsite per tankaus sudygimo riziką ir vėliau bus paprasčiau prižiūrėti daigus.

Tada atsargiai užpilkite formelę vandeniu ir įdėkite į šaldiklį, kol visiškai sušals. Kai kubeliai bus paruošti, išimkite juos ir sudėkite į patogų indą, kad būtų lengva nunešti į daržą.

Toliau paruoškite lysvę. Morkos geriausiai auga lengvoje, purioje, be gumulų žemėje – tokiose sąlygose šakniavaisiai susiformuoja tiesesni ir ilgesni. Padarykite maždaug 1 cm gylio vagas, o tarp eilučių palikite 20–30 cm atstumą.

Į vagas išdėliokite sušalusius kubelius kas 3–5 cm. Šaltis sėkloms nekenkia: natūraliai jos gali peržiemoti dirvoje ir išlieka gyvybingos.

Išdėliojus kubelius, užberkite juos plonu žemės sluoksniu. Ledas pamažu ištirps ir suteiks sėkloms drėgmės, reikalingos dygimui – tai gali padėti sulaukti tolygesnių ir draugiškesnių daigų.

Įprastai morkos balandį sėjamos tada, kai dirva sušyla iki 7–10 laipsnių. Po sėjos svarbu palaikyti dirvos drėgmę, tačiau neperlaistyti. Papildomai galima naudoti natūralius raugintus užpilus, pavyzdžiui, dilgėlių.

Šis sėjos būdas leidžia dirbti tvarkingiau, mažiau vargti lenkiantis ir tikėtis tolygesnio derliaus. Išbandykite – rezultatas gali maloniai nustebinti.

Atrodo, įprastas dalykas: pasigaminote pusryčius, o kiaušinių lukštai iškart keliauja į šiukšliadėžę. Tačiau atidžiau pažiūrėjus tai ne atliekos, o naudingas, visada po ranka esantis išteklius. Lukštuose slypi nemažai praktinės naudos, o visa tai lemia paprasta, bet veiksminga jų sudėtis.

Kiaušinių lukšto pagrindą sudaro kalcio karbonatas – natūralus kalcio šaltinis, taip pat nedidelis kiekis magnio ir kitų mikroelementų. Iš esmės tai natūralus „koncentratas“, kurį buityje galima panaudoti be papildomos chemijos.

Prieš naudojant lukštus verta paruošti: gerai nuplaukite nuo baltymo likučių, kruopščiai išdžiovinkite, o tuomet susmulkinkite iki norimos frakcijos. Po šių žingsnių lukštai visiškai paruošti naudojimui.

Buityje kiaušinių lukštai gali nustebinti. Pavyzdžiui, įberkite žiupsnelį smulkintų lukštų į maltą kavą prieš užplikant – gėrimas gali tapti švelnesnio skonio. Valymui lukštų miltelius galima sumaišyti su soda – taip gausite paprastą, tačiau veiksmingą priemonę indams ir paviršiams šveisti. Ji gali padėti susidoroti ir su įsisenėjusiomis dėmėmis.

Lukštai praverčia ir asmens priežiūrai. Susmulkinus iki pudros ir sumaišius su jogurtu ar medumi, galima pasigaminti natūralų šveitiklį. Toks mišinys švelniai nuvalo odą ir yra draugiškesnis aplinkai.

Vis dėlto didžiausia nauda dažniausiai atsiskleidžia sode ir darže. Balandį tai ypač aktualu, nes prasideda aktyvus sodinimo sezonas. Kiaušinių lukštų puselės patogios naudoti kaip mini vazonėliai daigams. Kai augalas ūgteli, jį galima sodinti kartu su lukštu – dirvoje jis pamažu suyra.

Susmulkinti lukštai gali būti naudojami ir kaip natūrali priemonė augalams: jie padeda papildyti dirvą kalciu ir prisideda prie stipresnio augalų augimo, jei trūksta šio elemento. Be to, pabarsčius aplink lysves, lukštų dalelės gali sudaryti šiurkštesnį barjerą kai kuriems kenkėjams.

Dar vienas panaudojimo būdas – paukščiams. Į lesyklėles ar pašarą galima įmaišyti šiek tiek smulkintų lukštų, kad papildomai gautų mineralų.

Paprasčiausias sprendimas, nereikalaujantis daug pastangų, – lukštus dėti į kompostą. Jie praturtina komposto masę kalciu ir gali padėti greičiau gauti kokybišką kompostą.

Taigi, įprastas kiaušinių lukštas gali tapti universaliu pagalbininku. Kartais pakanka pakeisti požiūrį ir pradėti naudoti tai, kas anksčiau atrodė nereikalinga.

Tamsi, beveik juoda morka – ne naujiena. Azijoje ji buvo auginama nuo senų laikų, o į Europą atkeliavo dar viduramžiais. Iki tol, kol XVII amžiuje olandai išvedė oranžinę morką, ši daržovė dažniausiai buvo balta, geltona arba violetinė. Šiuolaikinė veislė „Pusa Asita Black“ tęsia šią tradiciją, nors yra modernios selekcijos rezultatas.

Šią veislę išvedė dr. Pritam Kalia iš Indijos žemės ūkio tyrimų instituto. Mokslininkas daugelį metų atrinkinėjo augalus pagal maistinę vertę ir kūrė atviro apdulkinimo veisles, prieinamas smulkiesiems ūkininkams.

„Pusa Asita Black“ – vienas iš šio darbo rezultatų. Tai morka su kūgiška, smailėjančia šaknimi ir tamsiai violetine, beveik juoda odele bei minkštimu. Šaknis užauga maždaug 15–25 cm ilgio, o lapai neretai turi lengvą violetinį atspalvį.

Skoniu ši veislė dažnai apibūdinama kaip saldesnė ir aromatingesnė nei įprastos oranžinės morkos, su švelnia, vos juntama pikantiška nata. Tai vidutinio ankstyvumo veislė – nuo sėjos iki derliaus paprastai praeina apie 95–100 dienų.

Kur įsigyti „Pusa Asita Black“ sėklų?

Ši veislė yra nišinė, todėl įprastose sodininkystės parduotuvėse ją rasti sunku. Dažniausiai sėklos parduodamos užsienio internetinėse parduotuvėse, prekiaujančiose retesnėmis veislėmis. Taip pat verta sekti Lietuvos sodininkų bendruomenes, kur mėgėjai kartais keičiasi sėklomis.

„Pusa Asita Black“ nėra F1 hibridas, todėl morkas galima užauginti iki žydėjimo ir sėklas susirinkti pačiame savo darže.

„Pusa Asita Black“ auginimas: svarbiausi reikalavimai

Šios morkos auginimas iš esmės nesiskiria nuo tradicinių veislių, tačiau keli niuansai gali padėti gauti geresnį derlių.

Sėkite tiesiai į dirvą nuo balandžio vidurio iki gegužės pabaigos, kai dirvos temperatūra pasiekia bent 8–10 laipsnių. Sėklas berkite negiliai – maždaug 0,5 cm gyliu, eilutes palikdami 25–30 cm atstumu. Sudygus daigams, juos praretinkite, kad tarp augalų liktų apie 5–7 cm.

Morkoms labiausiai tinka lengva, priesmėlio arba priemolio dirva, gerai praleidžianti vandenį ir giliai supurenta. Optimalus pH – 6,0–6,8. Prieš sėją lysvę verta perkasti maždaug 30 cm gyliu, išrinkti akmenis. Šviežio mėšlo naudoti nerekomenduojama – geriau rinktis lysvę po augalų, kuriems organinės trąšos buvo duotos anksčiau.

Vieta turėtų būti saulėta – bent 6–8 valandos šviesos per dieną. Nors veislė pakelia lengvą pavėsį, pilnoje saulėje augalai būna stipresni ir suformuoja geriau išsivysčiusias šaknis.

Dirvą svarbu palaikyti tolygiai drėgną, ypač dygimo metu ir per sausras. Nereguliarus laistymas gali lemti šaknų skilinėjimą. Laistykite ryte arba vakare, stenkitės nešlapinti lapų. Daigams įsitvirtinus, laistykite rečiau, bet gausiau, kad vanduo sudrėkintų dirvą šaknų augimo gylyje.

Intensyvaus tręšimo ši morka nereikalauja. Prieš sėją galima įterpti komposto, o vegetacijos metu prireikus tinka kompleksinės trąšos, kuriose daugiau kalio ir fosforo – jos skatina šaknų formavimąsi.

Ligos ir kenkėjai

Didžiausias pavojus morkoms – morkinė musė, kurios lervos išgraužia šaknyse takus. Riziką sumažina sėjomaina: morkų toje pačioje vietoje nereikėtų auginti dažniau nei kas 4 metus. Naudingas ir kaimynystės principas – šalia pasodinti svogūnai, kurių kvapas atbaido kenkėją.

Sunkesnėse, per šlapiose dirvose gali pasireikšti šaknų puvinys, todėl svarbu užtikrinti gerą drenažą ir neperlaistyti.

Savybės ir panaudojimas virtuvėje

Tamsiai violetinė „Pusa Asita Black“ spalva susijusi su dideliu antocianinų kiekiu – tai natūralūs polifenolių grupės pigmentai. Nurodoma, kad šios veislės šaknyse gali būti apie 520 mg antocianinų 100 g šviežios masės.

Antocianinai laikomi stipriais antioksidantais, siejamais su kraujotakos sistemos palaikymu ir kapiliarų stiprinimu. Kuo ilgiau šaknis auga dirvoje, tuo ji dažniau tampa tamsesnė ir sukaupia daugiau pigmento.

Virtuvėje „Pusa Asita Black“ dažniausiai rekomenduojama valgyti žalią – salotose, mišrainėse, sultyse ar glotnučiuose. Ją taip pat galima kepti ar grilinti, tačiau verta prisiminti, kad sultys intensyviai nudažo violetine spalva rankas, pjaustymo lenteles, šluostes ir indus. Verdant kartu su kitais ingredientais, jie taip pat gali pakeisti spalvą. Tai galima panaudoti kaip natūralų dažiklį, o norint to išvengti – morką gaminti atskirai.

Medienos pelenai – tai koncentruotas mineralų šaltinis, susidarantis deginant medieną. Juose daugiausia yra kalcio (apie 30–35 proc.), kalio (6–10 proc.) ir fosforo (2–3 proc.). Taip pat aptinkama magnio, geležies, mangano, boro, silicio ir kitų mikroelementų. Dėl tokios sudėties pelenai nuo seno naudojami kaip natūrali trąša soduose ir daržuose.

Viena svarbiausių pelenų savybių – stipriai šarminė reakcija: jų pH gali siekti nuo 10 iki 13, priklausomai nuo sudegintos medienos rūšies. Lapuočių, pavyzdžiui, ąžuolo, buko ar beržo, pelenai paprastai būna turtingesni mineralais nei spygliuočių. Dėl to jie ypač tinka dirvai ir kompostui mažinti rūgštingumą.

Kodėl verta į kompostą berti pelenų?

Pirmiausia pelenai praturtina komposto krūvą kaliu, fosforu ir kalciu – elementais, kurių dažnai pritrūksta įprastose virtuvės ir sodo atliekose. Dėl to subrendęs kompostas tampa visavertiškesne trąša.

Be to, pelenai pakelia komposto pH. Šviežios organinės atliekos, tokios kaip vaisių likučiai ar nupjauta žolė, kompostą rūgština. Kai aplinka per rūgšti, atliekas skaidančios bakterijos dirba lėčiau. Pelenai neutralizuoja rūgštingumą, todėl krūva greičiau įkaista, o irimas vyksta sklandžiau.

Dar vienas privalumas – mažesnis nemalonus kvapas. Jei kompostinė kartais skleidžia aitrų, nemalonų kvapą, reguliarus pelenų barstymas gali padėti: šarminė terpė slopina puvimo procesus ir skatina aerobinį, t. y. su deguonimi vykstantį, skaidymą.

Kiek pelenų berti į kompostą? Rekomenduojama, kad pelenai nesudarytų daugiau nei 5 proc. viso komposto tūrio. Paprastai pakanka plonu sluoksniu pabarstyti po kiekvienos naujai įdėtos atliekų porcijos – maždaug viena stiklinė pelenų ant 15–20 cm storio sluoksnio. Po to kompostą verta permaišyti, kad pelenai pasiskirstytų tolygiai.

Per didelis pelenų kiekis gali per stipriai pakelti pH ir, užuot pagreitinęs, sulėtinti irimo procesą. Todėl geriau berti dažniau, bet mažomis dozėmis, o ne supilti didelį kiekį iš karto. Praktinis sprendimas – pelenus derinti su azotu turtingomis žaliomis atliekomis, pavyzdžiui, nupjauta žole: taip kompostui netrūks svarbiausių medžiagų.

Kaip naudoti kompostą su pelenais?

Subrendęs kompostas, praturtintas medienos pelenais, geriausiai tinka daržovėms, kurioms patinka neutrali ar silpnai šarminė dirva. Ypač gerai į tokį kompostą reaguoja pomidorai, paprikos, agurkai, moliūgai, kopūstai ir žiediniai kopūstai. Jį galima naudoti ir vaismedžiams bei vaiskrūmiams – obelims, kriaušėms, slyvoms, vyšnioms ar serbentams.

Kompostą su pelenais patogiausia išbarstyti pavasarį, prieš prasidedant aktyviam sezonui, ir įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį maždaug 10–15 cm gyliu. Jis tinka ir lysvėms paruošti prieš žiemą, nes pelenų mineralai paprastai neišsiplauna taip greitai, kaip dalis sintetinių trąšų.

Kada tokio komposto geriau nenaudoti? Venkite juo tręšti rūgščią dirvą mėgstančius augalus, pavyzdžiui, šilauoges, spanguoles, rododendrus, azalijas, hortenzijas, viržius, magnolijas ir daugumą spygliuočių. Prieš tręšiant didesnį plotą verta pasitikrinti dirvos pH paprastu testeriu. Jei dirvos pH jau viršija 7,5, pelenų į kompostą, skirtą tai vietai, geriau nedėti.

Kokie pelenai tinka kompostui?

Į kompostą berkite tik pelenus, gautus sudeginus švarią, neapdorotą medieną – iš židinio, krosnies ar laužo. Netinka pelenai nuo dažytos, lakuotos, impregnuotos ar klijuotos medienos, nes aukštoje temperatūroje tokios medžiagos gali išskirti toksiškus junginius, o kompostas gali būti užterštas sunkiaisiais metalais. Dėl tos pačios priežasties nerekomenduojami anglies, briketų, spalvoto popieriaus ar pakuočių pelenai.

Pelenus laikykite sausame, sandariai uždaromame metaliniame arba plastikiniame inde. Aliumininių indų geriau vengti, nes jie gali reaguoti su šarminėmis pelenų medžiagomis. Sudrėkę pelenai sukietėja ir praranda birumą, todėl juos tampa sunkiau tolygiai paskleisti komposte. Pelenus galima kaupti visą šildymo sezoną, o pavasarį turėsite atsargų darbui sode.