Category: Sodas ir daržas

Norite, kad gėlynas džiugintų spalvomis kuo ilgiau, o rudenį nereikėtų iškasinėti augalų ir jų nešti į rūsį? Tam puikiai tinka daugiametės gėlės, kurios gausiai žydi ir gerai žiemoja atvirame grunte. Pateikiame ryškiausias ir patikimiausias gėlyno favoritas.

Monarda – energinga gėlyno karalienė

Monarda – daugiametė gėlė, kurios sunku nepastebėti: intensyvūs raudoni, rožiniai ar violetiniai žiedai puošia gėlyną nuo liepos iki rugsėjo. Augalas užauga apie 80–100 cm, todėl labiausiai tinka sodinti gėlyno gale. Monarda mėgsta saulę, tačiau gerai auga ir lengvame pusšešėlyje. Jos žiedai primena laukinius kuokštus, o lapai skleidžia švelnų, mėtų primenantį aromatą.

Rudbekija – saulė gėlyne

Rudbekijos geltoni žiedlapiai su tamsiu viduriu ne tik pagyvina gėlyną, bet ir vilioja bites. Rudbekija žydi ypač ilgai – nuo liepos iki spalio. Paprastai užauga 70–90 cm, todėl gražiai atrodo gėlyno viduryje. Geriausiai jai tinka saulėta arba pusiau pavėsinga vieta, o ryškūs žiedai ypač dera su violetiniais ir rožiniais kaimynais.

Persikalapis katilėlis – subtilus ir efektingas

Persikalapis katilėlis – daugiametis augalas su varpelio formos baltais, melsvais arba violetiniais žiedais. Jis žydi nuo birželio iki rugpjūčio, užauga apie 60–90 cm ir tinka sodinti gėlyno vidurinėje dalyje. Mėgsta saulę arba lengvą pavėsį, o natūralistinio stiliaus soduose atrodo ypač harmoningai.

Ežiuolė – klasika tarp daugiamečių

Ežiuolė – viena vertinamiausių ilgaamžių gėlių. Ji žydi nuo birželio iki rugsėjo, užauga apie 80–100 cm ir puikiai tinka gėlyno centrui. Dažniausiai sutinkama violetinių ar rožinių atspalvių su oranžiniu viduriu, tačiau galima rasti ir baltų, rožinių ar oranžinių veislių. Ežiuolės traukia drugelius, bites ir, žinoma, žvilgsnius.

Miškinis šalavijas – violetinis patikimas pasirinkimas

Jei norite, kad gėlynas akį džiugintų nuo birželio iki rugsėjo, verta rinktis miškinį šalaviją. Jis formuoja siaurus, stačius žiedynus, kurie gali būti violetiniai, rožiniai arba balti. Augalas užauga 40–60 cm, todėl tinka sodinti gėlyno priekyje arba viduryje. Šalavijas mėgsta saulę, o nukirpus peržydėjusius žiedynus neretai pražysta pakartotinai.

Šluotelinė flioksė – kvapas ir spalva viename

Šluotelinė flioksė intensyviai žydi nuo birželio iki rugsėjo. Žiedų spalvos gali būti įvairios – nuo baltos iki rožinės, violetinės ar raudonos. Flioksės užauga net iki 120 cm, todėl jas patartina sodinti gėlyno gale. Geriausiai auga saulėje arba lengvame pavėsyje, o malonus aromatas pritraukia drugelius ir suteikia sodui romantišką nuotaiką.

Viendienė – lengva auginti ir visada graži

Viendienė žydi nuo birželio iki rugpjūčio. Nors kiekvienas žiedas paprastai žydi tik vieną dieną, nuolat skleidžiasi nauji, todėl augalas ilgai išlieka dekoratyvus. Priklausomai nuo veislės, viendienės užauga 50–100 cm, tad galima lengvai pritaikyti vietą gėlyne. Jos mėgsta saulę arba pusšešėlį, o spalvų paletė itin plati: geltona, oranžinė, raudona, rožinė, bordo.

Levanda – kvapni ir praktiška

Levanda ne tik puošia, bet ir maloniai kvepia bei padeda atbaidyti uodus. Ji žydi nuo birželio iki rugpjūčio violetiniais, melsvais ar baltais žiedais. Dėl 30–60 cm aukščio levandas patogiausia sodinti gėlyno priekyje. Augalui būtina saulėta vieta ir gerai vandeniui pralaidi dirva.

Katinžolė – švelnus melsvai violetinis debesėlis

Katinžolė žydi nuo gegužės iki rugsėjo ir, kaip levanda, sukuria melsvai violetinių žiedų „debesėlius“. Ji nedidelė – apie 30–50 cm, todėl idealiai tinka gėlyno pakraščiams. Augalas skleidžia švelnų aromatą, kurį mėgsta ir katės, ir apdulkintojai. Katinžolė geriausiai auga saulėje, lengvoje, laidžioje dirvoje. Jei levandos jūsų sode neprigyja, katinžolė dažnai tampa puikia alternatyva.

Heuchera – lapų spalvų žaismas visą sezoną

Nors heucheros žiedai yra subtilūs ir pasirodo nuo birželio iki rugpjūčio, tikroji šio augalo puošmena – dekoratyvūs lapai. Jie gali būti įvairių atspalvių: žali, bordo, purpuriniai ar sidabriškai rausvi. Augalas užauga 30–50 cm ir gražiausiai atrodo gėlyno priekyje. Heuchera mėgsta pusšešėlį arba lengvą pavėsį, taip pat gana gerai pakelia trumpalaikę sausrą.

Kova su šliužais sode daugeliui prasideda dar ankstyvą pavasarį. Šie kenkėjai paprastai suaktyvėja, kai temperatūra pakyla virš 10 laipsnių, o drėgmė ir pradėję augti jauni augalai sudaro idealias sąlygas greitam jų plitimui. Jei nesiimsite veiksmų laiku ir reguliariai, per trumpą laiką jie gali smarkiai nuniokoti daržovių lysves ir dekoratyvinius gėlynus.

Šliužai augalus žaloją grauždami lapus, stiebus, o kartais ir šaknis, todėl augalai greitai silpsta, blogiau auga ir prasčiau dera. Be to, judėdami tarp augalų jie gali platinti patogenus, kurie vėliau tampa rimtų ligų priežastimi.

Kaip atbaidyti šliužus iš sodo?

Šliužai ypač aktyvūs drėgnomis, šiltomis naktimis ir per trumpą laiką gali „nušluoti“ ištisas lysves. Dažniausiai jie puola salotas, kopūstus, braškes, taip pat jurginus, serenčius, jaunus dekoratyvinius augalus ir prieskonines žoles. Yra įvairių būdų juos atbaidyti, tačiau ne visi vienodai veiksmingi ar draugiški aplinkai. Dažniausiai taikomi šie metodai:

• apibarstyti lysves pelenais arba pjuvenomis;
• aplink augalus paskleisti kiaušinių lukštų ar smėlio;
• pasodinti atbaidančių augalų, pavyzdžiui, levandų, šalavijų ar česnakų;
• naudoti spąstus su alumi arba actu;
• rinkti šliužus rankomis ryte arba vakare;
• pasitelkti paprastus naminius spąstus iš kartoninių pakuočių – pavyzdžiui, iš pieno pakelio.

Kaip pasigaminti spąstus šliužams iš pieno pakelio?

Pieno ar kito gėrimo kartoninė pakuotė nebūtinai turi keliauti į šiukšliadėžę – ją galima panaudoti kaip paprastus ir veiksmingus spąstus šliužams. Toks „namelis“ sudaro pavėsį ir drėgmę, todėl kenkėjams tampa patrauklia slėptuve. Kaip pasigaminti spąstus?

• Paimkite tuščią pieno pakelį, jį gerai išskalaukite ir perpjaukite išilgai, kad gautumėte du atvirus indus.
• Pastatykite juos atvira puse į viršų ten, kur šliužai pasirodo dažniausiai, pavyzdžiui, prie salotų lysvių.
• Po pakeliu pakiškite kartono gabalą arba drėgną skudurėlį – taip vieta šliužams bus dar patrauklesnė.
• Į dugną įdėkite masalą, pavyzdžiui, alaus ar obuolių acto.
• Palikite spąstus per naktį, o ryte patikrinkite – šliužai dažniausiai slepiasi po kartonu arba pačiame inde.

Kad poveikis būtų stipresnis, pakelio šonus galima lengvai apipilti žemėmis – taip spąstai taps stabilesni, o vidus bus geriau apsaugotas nuo vėjo.

Ką pilti į spąstus iš pieno pakelio?

Kad spąstai veiktų dar efektyviau, verta įdėti ar įpilti stipraus kvapo masalą, kuris šliužus pritraukia. Galite rinktis iš kelių patikrintų naminių variantų:

• alus – vienas populiariausių būdų; šliužus stipriai vilioja jo kvapas, todėl jie noriai lenda į spąstus;
• obuolių actas – veikia panašiai kaip alus, intensyviai pritraukia šliužus ir yra saugesnis augalams;
• vaisių ir daržovių lupenos – ypač tinka meliono, arbūzo, morkų ar bulvių likučiai; pakanka palikti jų spąstuose, kad šliužai pradėtų rinktis į vieną vietą;
• vandens, mielių ir cukraus mišinys – fermentuojantis skystis taip pat veiksmingai vilioja kenkėjus.

Norėdami sustiprinti poveikį, galite derinti kelis masalus, pavyzdžiui, į alų įdėti šiek tiek cukraus arba vaisių minkštimo.

Ko šliužai nemėgsta?

Norint ilgalaikio rezultato, pravartu žinoti, kas šliužus labiausiai atbaido. Tuomet aplink augalus galima sukurti natūralią apsauginę „juostą“ ir sumažinti jų pasirodymą. Šliužai nemėgsta:

• šiurkščių paviršių – kiaušinių lukštai, žvyras, rupus smėlis ar pelenai apsunkina jų judėjimą;
• intensyvių kvapų – česnakai, svogūnai, mėtos, garstyčios ar šalavijai veikia atbaidančiai;
• atbaidančių augalų – pavyzdžiui, serenčių, meškinio česnako, aitriųjų paprikų ar čiobrelių; verta juos sodinti šalia lysvių;
• druskos ir kalkių – kontaktas su šiomis medžiagomis šliužams nepalankus, tačiau jas reikia naudoti atsargiai, kad nepakenktumėte augalams.

Taip pat padeda paprastos priežiūros priemonės: reguliariai sugrėbti ir supurenti dirvą, pašalinti drėgnus lapus bei vengti laistymo vakare. Šliužai ypač mėgsta drėgmę ir šešėlines vietas, todėl kuo mažiau tokių sąlygų sudarysite, tuo lengviau bus su jais susitvarkyti.

Pirmosios rytinės šalnos ir gelstantys svogūninių bei gumbinių augalų lapai aiškiai signalizuoja, kad atėjo metas imtis jurginų, kanų, kardelių ir begonijų gumbų kasimo. Tinkamai iškasti ir laikomi gumbai pavasarį patikimai atgis.

Vienus pirmųjų verta kasti kardelius. Kai tik jų antžeminė dalis pradeda gelsti, augalus atsargiai iškelkite iš žemės šakėmis. Derliui geriausiai tinka sausesnis periodas: iš nepermirkusios dirvos gumbus iškasite lengviau, juos paprasčiau nuvalysite ir paruošite laikymui. Dažniausiai nurodoma, kad stambius kardelių gumbus reikėtų iškasti iki spalio vidurio, tačiau visada svarbiausias kriterijus – oro sąlygos.

Jurginai ir kany „primena“ apie save patys: po pirmųjų šalnų jų lapai pajuoduoja, taip pat ir begonijų antžeminės dalys. Šių augalų gumbus taip pat patogiausia kasti sausą dieną. Svarbu neperlaukti, kol antžeminė dalis visiškai sunyks.

Kardeliams palikti dalį stiebo ant gumbų nerekomenduojama – tai gali pakenkti. Džiūstant stiebo likučiai gali užkrėsti apatinę gumbų dalį, todėl stiebus trumpinkite kuo arčiau pagrindo. Džiovinimas žiemojimui yra itin svarbus: pirmąsias dvi savaites geriausia laikyti apie 25 laipsnių temperatūroje. Tiks ir žemesnė temperatūra, tik procesas užtruks ilgiau, jei gumbai bus sudėti vienu sluoksniu ir laikomi gerai vėdinamoje vietoje. Gerai išdžiūvus gumbui turėtų lengvai atsiskirti senasis gumbas su šaknų likučiais; jei taip nevyksta, džiovinimą dar pratęskite.

Valydami kardelių gumbus, elkitės švelniai ir nemėginkite jėga atskirti apmirusių dalių nuo naujų. Geriau palikite dar kelioms dienoms džiūti, nei pažeiskite naują gumbą. Valant verta nuimti ir viršutinę luobelę – paskutinio lapo liekaną, nuo kurios taip pat gali plisti grybelinės ligos. Nuvalytus gumbus dar kartą gerai išdžiovinkite, tik tuomet dėkite į dėžutes ar kartonines dėžes.

Sausoje patalpoje, kur temperatūra siekia apie 5–8 laipsnius, kardeliams bus tinkamiausia. Temperatūra apie nulį gumbus gali negrįžtamai sugadinti. Nepakenks laikomus kardelius lengvai apibarstyti tinkamu fungicidu nuo grybelinių ligų. Per visą laikymo laikotarpį būtina reguliariai tikrinti gumbų būklę: laiku pašalinus pažeistus, sustabdysite ligos plitimą.

Kardelių smulkieji gumbeliai (vadinamosios „karoliukų“ formos atžalos) po kasimo nedžiovinami. Nuvalius juos galima laikyti popieriniuose maišeliuose, apie 10 laipsnių temperatūroje – taip išsilaikys iki kovo sodinimo. Jie pakelia ir kiek žemesnę temperatūrą, todėl ankstyvesnė pavasario sėja jiems nepakenks, o džiovinimas smulkiuosius gumbelius gali sugadinti.

Po pirmųjų šalnų jurginų antžeminę dalį nukirpkite maždaug iki 15 centimetrų ir augalus atsargiai iškelkite šakėmis. Nuvalykite žemės ir smulkių šaknelių likučius, o jei gumbai jau apdžiūvę, galite ruoštis laikymui. Jei kasate drėgnu oru, prieš valymą verta gumbus apversti stiebais žemyn, kad iš stiebų išbėgtų vanduo (žinoma, laikykite po stogu). Po kelių dienų gumbus bus patogiau nuvalyti. Geriausiai laikosi jurginai su tvirtais, „šviežiais“ gumbais ir gerai nudžiūvusiu stiebu.

Optimaliomis laikymo sąlygomis laikoma 6–10 laipsnių temperatūra ir apie 70 proc. santykinė oro drėgmė. Jei nėra kitų galimybių, jurginus galima išlaikyti garaže – polistirenu apšiltintoje dėžėje, arba rūsyje ant lentynų, perberiami pjuvenomis ar durpėmis. Rūsį prieš žiemą patartina išdezinfekuoti sieros dūmais, o tik tuomet nešti jurginus (su gerai nudžiūvusiais stiebais). Gumbus apibarsčius fungicidu, padarysite viską, kad jurginai iki pavasario išliktų sveiki.

Jei gumbų nedaug, galima taikyti vadinamąjį „užjūrio“ laikymo būdą. Atskirai nuplautus gumbelius palikite apdžiūti, tuomet apdorokite fungicidu, sumaišytu su talku (miltelius suberkite į didesnį maišelį ir jame gumbus lengvai supurtykite). Po to kiekvieną jurgino gumbą atskirai apvyniokite maistine plėvele, kad jie nesiliestų tarpusavyje. Taip galima laikyti net šaldytuve, maždaug 5 laipsnių temperatūroje. Pakuotes laikykite iki kovo, kai pradėsite jas išvynioti.

Po pirmųjų šalnų iškaskite kany, nupjaukite antžeminę dalį, patrumpinkite šaknis ir nuvalykite žemes. Paruoštus gumbus vienu sluoksniu sudėkite į dėžutes su žeme ar durpėmis, užberkite pjuvenomis ar durpėmis ir laikykite sausoje, neįšąlančioje patalpoje. Drėgnose patalpose kany per žiemą gali pradėti augti arba pavasarį prasčiau įsišaknyti.

Panašiai galima laikyti ir begonijų gumbus. Kraštutiniu atveju jie peržiemos vėsioje vietoje ir popieriniame maišelyje, jei bus perberti durpėmis, pjuvenomis ar drožlėmis.

Kasti reikia ir kitus neperžiemojančius svogūninius bei gumbinius augalus: acidanteras, vainikines plukes (Anemone coronaria), montbrecijas (Crocosmia), frezijas (Freesia hybrida), galtonijas (Galtonia candicans), hymenokalius (Hymenocallis hybrida), šiuo metu dažnai auginamus rūgštynus (Oxalis deppei) ar tigridijas (Tigridia pavonia). Šiltesnėse vietovėse vyresni kerai kartais ištveria žiemą, jei būna uždengti durpėmis, lapais ir eglišakėmis. Jei nenorite rizikuoti, iškaskite juos spalio pabaigoje, leiskite apdžiūti ir atsargiai nuvalykite. Kai kurie gumbeliai yra trapūs, todėl stenkitės jų nepažeisti. Jei gerai apdžiovinsite, geriau laikyti popieriniame maišelyje gumbų kuokštą su šaknelėmis ir dalimi sudžiūvusios žemės, nei turėti sulaužytas vietas, per kurias lengvai įsimeta grybelinės ligos.

Šaltinis: autorinis straipsnis

Ruduo nebūtinai turi būti pilkas ir niūrus. Užtenka kelių nereiklių augalų, kurie savo žiedais ir lapais praskaidrins net tamsiausią sodo ar balkono kampą. Pateikiame 10 rūšių, puikiai tinkančių loveliams, gėlynams ir dekoracijoms, o jų priežiūra nereikalauja sudėtingų sprendimų.

Medžiai rudenį būna įspūdingai nusidažę, tačiau ilgiau užsitęsus lietui ir apsiniaukus dangui sodas dažnai atrodo liūdnai. Tai nesunku pakeisti: į savo sodinius įtraukite augalus, kurie spalvomis pagyvina net ir darganotas dienas. Atrinkome rūšis, kurios noriai auga tinkamomis sąlygomis, gražiai atrodo tiek vazonuose, tiek gėlynuose, o daugumą jų lengvai pritaikysite ir rudens dekoracijoms.

Ryškias uogas mezganti libavė (Gaultheria) puikiai traukia akį tiek sode, tiek balkono loveliuose. Galite rinktis iš kelių rūšių ir veislių, kurių uogos būna baltos, raudonos, rožinės ar violetinės. Jos yra valgomos, tačiau dažniausiai gana blankaus skonio, todėl dažniau auginamos dėl grožio. Sodinant verta prisiminti, kad libavėms reikia rūgščios žemės, todėl jos gerai dera su viržiais, erikomis, rododendrais ar japoniškomis plukėmis.

Dlužichos (Heuchera) džiugina tada, kai dauguma kitų daugiamečių augalų jau praranda lapus. Jų spalvos gali būti tiek vienspalvės, tiek margos: nuo bronzinių ir karamelinių iki šviesiai žalių, citrininių, sidabrinių, tamsiai raudonų ar net beveik juodų. Geriausiai jos auga pusiau pavėsyje, rūgščioje, drėgnoje, bet laidžioje dirvoje. Žiemai dlužichas pravartu pridengti mulčo sluoksniu.

Iki šalnų žydinti ir nereikli daugiametė gėlė – astras. Lietingais laikotarpiais atsparesni miltligei yra Naujosios Anglijos astrai (Aster novae-angliae). Priklausomai nuo veislės, jų žiedai gali būti balti, rožiniai, violetiniai arba raudoni.

Japoninė plukė (Anemone japonica) su aukso geltonumo viduriuku žydi nuo rugpjūčio iki lapkričio švelniais baltos, rožinės ar violetinės atspalviais. Šios plukės tinka skynimui. Geriausiai auga pusiau pavėsyje, rūgščioje ir drėgnoje dirvoje, o žiemai rekomenduojama pridengti mulču.

Puikusis šilokas (Sedum spectabile) – ilgaamžis, mažai priežiūros reikalaujantis daugiametis augalas, tinkantis ir gėlynams, ir vazonams. Galite rinktis žemesnes ar aukštesnes veisles, su rausvais, baltais žiedais ar net baltai margintais lapais. Kuo šilokas labiau suauga, tuo įspūdingiau atrodo, ypač kai keli augalai pasodinti grupėje. Šilokai mėgsta saulę, o jų žiedynai ilgai išsilaiko ir skinti, pamerkti į vazą.

Rudenį ypač išsiskiria žydinė dumplūnė (Physalis franchetii): jos dideli, oranžiniai iki raudoni, kiniškus žibintus primenantys taurėlapiai ant stiebų dažnai išlieka net nukritus lapams. Juos lengva džiovinti, todėl tinka rudens ir žiemos dekoracijoms. Svarbu žinoti, kad dumplūnės labai greitai plečiasi, tad vietą joms reikėtų parinkti apgalvotai.

Chrizantemos (Chrysanthemum) kilusios iš Kinijos ir Japonijos. Jų veislių – daugybė: žiedai gali būti smulkūs arba stambūs, paprasti, pusiau pilnaviduriai ar pilnaviduriai. Spalvų ir formų įvairovė itin plati. Šie augalai formuoja tvirtus, sumedėjančius stiebus, o jų lapai dažniausiai būna plaukuoti, ryškiai skiautėti, žalios arba sidabriškai pilkšvos spalvos.

Apglėbiantis rūgtis (Persicaria amplexicaulis) iki pat rudens sukrauna gausybę švelnių žiedų kekelių – rožinių, baltų ar raudonų – kurios iškyla virš gaivių žalių lapų kupstų. Išvesta daug įvairaus aukščio veislių. Šis augalas mėgsta drėgną dirvą ir gali augti tiek saulėje, tiek pusiau pavėsyje. Pirmą žiemą ką tik pasodintus augalus patariama pridengti eglišakėmis. Įsitvirtinęs sode, rūgtis gerai plečiasi.

Rugsėjį ir spalį veją ar gėlyną ryškiai pagyvina rudeninio vėlyvio (Colchicum autumnale) šviesiai violetiniai iki purpuriniai, vamzdiški žiedai, kurie iškyla iš žemės be lapų – lapai pasirodo tik pavasarį. Galima auginti ir baltas, bei pilnavidures formas – visos jos labai dekoratyvios. Renkantis vietą svarbu prisiminti, kad vėlyviai yra nuodingi, o nuodingas bus ir vanduo, jei žiedus pamerksite į vazą. Dėl to jie pavojingi besiganantiems gyvūnams, o taip pat ir žmonėms, ypač vaikams.

Nuo liepos iki spalio sodą ar lauko vazonus patikimai puošia argentinė verbena (Verbena bonariensis). Jos vamzdiški žiedai telkiasi į viršūninius žiedynus, tinka ir skynimui, be to, vilioja apdulkintojus. Priklausomai nuo veislės, augalai užauga maždaug nuo 0,5 iki 1 metro. Verbenai reikia saulėtos vietos ir gerai laidžios dirvos. Nurodoma, kad ji ištveria šalčius iki minus 17 °C, todėl žiemai verta pridengti. Jei vis dėlto neišgyvens, pavasarį dažnai atželia dėl savaiminio pasisėjimo.

Rudeninė sodo aplinka nusidažo ryškiomis spalvomis, tačiau kartu ateina metas augalams suteikti paskutinę priežiūrą prieš žiemą. Tinkamai paruošę lysves, veją ir gėles, pavasarį juos pasitiksite stiprius ir išvengsite nemalonių staigmenų po šalčių sezono.

Šį mėnesį verta prisiminti pagrindinius darbus: kaip pasirūpinti sodu, kambariniais augalais ir balkonų gėlėmis. Svarbiausios užduotys – žemiau.

Laikomiems patalpose augalams sumažinkite laistymą, o patalpas, kuriose jie žiemoja, švelnesnėmis dienomis dažniau vėdinkite.

Paruoškite kaktusus žiemos ramybės laikotarpiui.

Jei norite spalvingų švenčių, pradėkite iš anksto greitinti pasirinktus augalus.

Namuose per žiemą laikomi augalai dažnai nukenčia nuo įvairių kenkėjų, todėl juos reguliariai apžiūrėkite ir nepamirškite prevencijos.

Į sodus pamažu ateina rudens nostalgija: vienmetės gėlės baigia žydėti, o gėlynuose vis dar ryškiai šviečia kai kurių daugiamečių augalų spalvos. Vienos žinomiausių ir mėgstamiausių rudeninių gėlių – daugiametės astrės ir chrizantemos.

Iš rudeninių asterių, dar vadinamų žvaigždėmis, dažniausiai auginamos švelnių rožinių, melsvų, violetinių ar karmino atspalvių naujosios Anglijos astrės (Aster novae-angliae) ir naujosios Belgijos astrės (Aster novae-belgiae). Abi rūšys kilusios iš Šiaurės Amerikos, o jų veislių asortimente galima rasti anksti, vidutiniškai ir vėlai žydinčių augalų. Dėl to įmanoma suformuoti gėlyną, kuris žydės nuo rugsėjo pradžios iki spalio pabaigos.

Šios astrės puikiai tinka mišrioms daugiamečių augalų grupėms arba gėlynų fonui, nes yra gana aukštos. Kai kurios veislės užauga iki pusantro metro, pavyzdžiui, vėlyva melsvai violetinė veislė „Barr’s Blue“. Į vieną kvadratinį metrą rekomenduojama sodinti ne daugiau kaip keturis augalus.

Nors naujosios Anglijos ir naujosios Belgijos astrės suformuoja didelius, gausiai žydinčius kerus, jų giminaitė krūminė astrė (Aster dumosus) yra gerokai žemesnė – užauga apie 15–50 cm, tačiau žydi ne mažiau įspūdingai. Ji pradeda žydėti rugpjūtį, o be įprastų aukštoms astrėms spalvų galima rasti ir ankstyvą purpurinę raudoną veislę „Jenny“.

Žemiausios šių asterių veislės tinka alpinariumams, gėlynų apvadams, taip pat puikiai auga vazonuose terasoje ar balkone.

Aukštosios astrės pavasarį atželia vėliau ir iš pradžių auga lėtai. Jos nemėgsta užmirkusios dirvos, tačiau visą vegetacijos laikotarpį reikalauja reguliaraus laistymo. Ilgalaikis drėgmės trūkumas ir smėlinga dirva joms kenkia – augalai silpniau žydi ir dažniau serga miltlige.

Derlingoje, kalkingoje dirvoje ir saulėtoje vietoje astrės trumpesnius sausrų laikotarpius ištveria gerai. Prieš sodinimą dirvą vertėtų pagerinti kokybišku kompostu – tai turėtų būti taisyklė. Dėl savo vešlumo augalai maistinių medžiagų poreikį išlaiko ir augimo metu, todėl papildomas tręšimas bus naudingas.

Aukščiausias veisles verta laiku laisvai parišti, kad kerai išlaikytų natūralią formą. Vėjo išguldyti ar nulaužyti stiebai vėliau daug sunkiau sutvarkomi.

Aukštos astrės sustiprėja, jei liepos pradžioje jas patrumpinsite maždaug per pusę. Nors žydėjimas gali nusikelti apie dvi savaites, augalai taps tvirtesni ir atsparesni išgulimui.

Jeigu senesni augalai ima „plikti“ – kero vidurys retėja, tai ženklas, kad atėjo tinkamas metas juos išskirstyti. Astrių dauginimas paprastas: pavasarį kerą padalykite į mažesnes dalis ir pasodinkite pasirinktosiose vietose.

Nuotraukos šaltinis: „iStock“

Kad rožės kitąmet gausiai žydėtų, rudenį joms reikia atidesnės priežiūros. Pašalinus vaisius ir vadinamuosius laukinius ūglius augalas neeikvos vertingų maisto medžiagų ir lengviau peržiemos. Žemiau – kaip juos atpažinti ir kaip rožes teisingai paruošti žiemai.

Kaip ir daugelis kitų žydinčių augalų, rožės po žydėjimo suformuoja vaisius. Jie atima iš augalo maisto medžiagas, todėl juos verta pašalinti. Stambiažiedes rožes trumpinkite tiesiai virš aukščiausio gerai išsivysčiusio pumpuro, o daugiažiedes – tiesiai po nužydėjusiu žiedynu.

Tuomet apžiūrėkite, ar rožė neaugina poskiepio atžalų, dar vadinamų laukiniais ūgliais. Tai stiprūs, aukšti, stačiai augantys ūgliai, kurie rožei atima jėgas ir gali ją net pražudyti, todėl juos būtina kuo greičiau pašalinti. Dažnai juos nesunku pastebėti: jie būna šviesesnės spalvos ir rečiau apaugę lapais nei kiti ūgliai. Vis dėlto kartais jie beveik nesiskiria, todėl verta pasitikrinti papildomai.

Jei nesate tikri, ar tai laukinis ūglis, prie įtartino ūglio šiek tiek atkaskite žemę. Jeigu pamatysite, kad ūglis auga iš vietos, iš kurios formuojasi pagrindinės šakos (iš poskiepio), tai ir yra atžala. Tokį ūglį reikia tuoj pat pašalinti: atidenkite vietą, kur jis išauga iš šaknų, ir atskirkite be jokių likučių. Jei ūglis išauga ant kamieno, nupjaukite jį kuo arčiau kamieno ir stebėkite, ar toje vietoje neatsiranda naujų atžalų.

Rožės būna įvairių tipų, kuriuos patogu skirstyti į krūmines, vijoklines ir stiebines (medelio formos). Kiekvienai grupei žiemojimui taikomi šiek tiek skirtingi principai.

Krūminių rožių jautriausia vieta paprastai yra pasislėpusi maždaug 3–5 cm po dirvos paviršiumi. Kad augalas neapšaltų, supilkite ant jo 15–20 cm aukščio žemės kauburėlį. Susidariusias vageles galima užpildyti sausais lapais. Taip pat verta prisiminti taisyklę: kuo mažiau rožes rudenį karpysite, tuo jos bus atsparesnės žiemą. Geriausia tik šiek tiek patrumpinti viršūnes ir pašalinti seną medieną.

Vijoklinėms rožėms, ypač jautresnėms veislėms, ūglius nuimkite nuo atramų, paguldykite ant žemės ir uždenkite eglišakėmis. Atsparesnėms veislėms dažniausiai pakanka eglišakių prie šaknų.

Stiebinėms (medelio formos) rožėms, jei tik dar įmanoma, lają palenkite prie žemės ir pritvirtinkite tvirtu kuolu. Tai darykite tik tada, kai nėra šalčio. Nuo lapkričio vidurio lają nuvalykite nuo lapų, lajos ūglius suriškite tarpusavyje ir pritvirtinkite prie žemės. Ant lajos užpilkite apie 10 cm žemės, tačiau ūglių viršūnių neuždenkite. Senesniems augalams, kuriuos lenkiant galima nulaužti, prie lajos ūglių pririškite eglišakių arba ilgos šiaudų dangos – tokios apsaugos paprastai pakanka.

Šaltinis: autorsky straipsnis.