CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Astanoje finišavo „Qazaqstan Barysy“ dziudo „Grand Slam“: šeimininkai iškovojo 4 medalius

    Astanoje finišavo „Qazaqstan Barysy“ dziudo „Grand Slam“: šeimininkai iškovojo 4 medalius

    Astanoje gegužės 10 dieną baigėsi 2026 metų „Qazaqstan Barysy“ dziudo „Grand Slam“ etapas, kurio paskutinę dieną dėmesys krypo į sunkiasvorius ir aukščiausių svorio kategorijų finalus. Trijų dienų turnyrą lydėjo aktyvi sirgalių atmosfera, o šeimininkai kazachai finišavo ypač ryškiai.

    Tarptautinės dziudo federacijos (IJF) „World Tour“ kalendoriuje „Grand Slam“ varžybos laikomos vienomis svarbiausių sezono stotelių, nes jose sportininkai renka didelį reitingo taškų kraitį. Tai turi tiesioginę įtaką sėkloms ir palankesniems burtams artėjant svarbiausiems čempionatams bei olimpiniam ciklui.

    Vyrų svorio kategorijoje iki 90 kilogramų finale serbas Boris Rutovičius įveikė brazilą Guilherme Schimidtą. Lemiamu tapo vienintelis įvertinimas „yuko“, pelnytas likus maždaug 20 sekundžių iki kovos pabaigos, o Rutovičiui tai buvo auksas vos antrajame „Grand Slam“ starte.

    Moterų svorio kategorijoje iki 78 kilogramų finale susitiko dvi Vokietijos atstovės Anna Monta Olek ir Alina Boehm. Auksą iškovojo A. M. Olek, o nugalėtoją lėmė teisėjų skirti įspėjimai ir taktinis pranašumas kovos pabaigoje.

    „Man čia labai patinka, nes žmonės ateina nuo pat pradžios, o ne tik į finalus, ir atmosfera tikrai puiki. Smagu matyti ir vaikus, kurie domisi dziudo“, – sakė Anna Monta Olek.

    Vyrų svorio kategorijoje iki 100 kilogramų tribūnų džiaugsmui auksą iškovojo Kazachstano atstovas Maratas Baikamurovas, finale nugalėjęs Moldovos sportininką Vadimą Ghimbovschi. Anksti pelnytas „yuko“ ir sėkminga gynyba iki pat pabaigos leido šeimininkams iškelti rankas prieš namų publiką.

    „Labai noriu padėkoti savo žmonėms Kazachstane už palaikymą. Džiaugiuosi, kad galėsiu girdėti mūsų himną“, – sakė Maratas Baikamurovas.

    Moterų svorio kategorijoje virš 78 kilogramų Elis Startseva finale įveikė kazachę Kamilą Berlikash, o pergalę nulėmė laiku atliktas rankos laužimas, įvertintas „ippon“. Startsevai tai buvo pirmasis „Grand Slam“ auksas, sustiprinęs jos pozicijas pasaulio reitinge.

    Vyrų svorio kategorijoje virš 100 kilogramų pasaulio čempionas Inal Tasoevas pateisino favorito statusą ir finale nugalėjo Ushangi Kokauri. Pergalei užteko vieno „yuko“, o Tasoevui tai buvo jau 11-asis „Grand Slam“ aukso medalis karjeroje.

    Turnyras sėkmingai susiklostė Kazachstanui: šeimininkai iškovojo 4 medalius ir komandų įskaitoje užėmė trečiąją vietą. IJF skelbia, kad pasaulio turas artimiausiu metu persikels į Ulan Batorą, kur po maždaug mėnesio vyks kitas etapas, tęsiantis intensyvią sezono atkarpą.

  • Atsparumas antibiotikams Europoje: ES planas mažinti vartojimą 20 proc. ir skatinti naujus vaistus

    Atsparumas antibiotikams Europoje: ES planas mažinti vartojimą 20 proc. ir skatinti naujus vaistus

    Tylioji grėsmė, kuri auga

    Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, dažniausiai vadinamas atsparumu antibiotikams, vis dažniau įvardijamas kaip viena rimčiausių šiuolaikinių sveikatos krizių Europoje. Kai bakterijos prisitaiko ir vaistai nebeveikia, įprastos infekcijos tampa sunkiai gydomos, o gydymas ligoninėse ilgėja ir brangsta.

    Europos Komisijos vertinimu, Europos Sąjungoje dėl šio reiškinio kasmet miršta apie 35 000 žmonių. Taip pat skaičiuojama, kad sveikatos sistemos kaštai ir prarastas produktyvumas bendrai sudaro apie 1,5 milijardo eurų per metus.

    Problema apima ne vien ligonines ar šeimos gydytojų kabinetus. Atsparumas formuojasi ir dėl netikslaus antibiotikų vartojimo žmonėms, ir dėl antimikrobinių medžiagų naudojimo gyvūnų auginime, o aplinkoje atsparios bakterijos gali plisti per vandenį ar dirvožemį.

    Paciento istorija atskleidžia kainą

    Ispanas Iñaki Morán pasakojo, kad su atsparių bakterijų sukeltomis infekcijomis susiduria jau daugiau nei dešimtmetį. Jis teigė ne kartą gulėjęs ligoninėje skirtingais metais, kaskart dėl kitų sukėlėjų.

    63 metų vyras serga lėtine obstrukcine plaučių liga, taip pat buvo gydytas dėl storosios žarnos ir plaučių vėžio. Atsparių bakterijų sukeltos infekcijos, pasak jo, smarkiai pablogino kasdienę savijautą ir net kėlė grėsmę planuotai plaučių transplantacijai.

    „Mano gyvenimo kokybė labai suprastėjo. Planas dėl plaučių transplantacijos buvo pakibęs ant plauko: jei plaučiai nuolat infekuoti, transplantacija gali būti atšaukta. Man pasisekė, atliko dvigubą plaučių transplantaciją, blogiausio pavyko išvengti“, – sakė Iñaki Morán.

    Ką siūlo Europos Komisija?

    Europos Komisija atsparumą antibiotikams vadina sudėtinga ir skubiai spręstina problema. Vienas iš įvardytų tikslų yra iki 2030 metų sumažinti antimikrobinių vaistų vartojimą 20 proc., stiprinant atsakingą skyrimą, infekcijų prevenciją ir kontrolę.

    Lygiagrečiai siekiama spręsti kitą silpną grandį: naujų antibiotikų rinkoje atsiranda per mažai. Komisija siūlo papildomas paskatas kūrėjams, tarp jų ir ilgesnę reguliacinės informacijos apsaugą, kad investicijos į naujus antimikrobinius vaistus būtų patrauklesnės.

    „Nuo 1980-ųjų neturėjome naujos klasės antimikrobinių vaistų, todėl reikėjo stiprių paskatų, kad atsirastų nauji sprendimai“, – sakė už sveikatą ir maisto saugą atsakinga Europos Komisijos narė Stella Kyriakides.

    Viena iš diskutuojamų priemonių yra perleidžiami išskirtinumo kuponai, kurie turėtų suteikti papildomą komercinę naudą inovatoriams. Kritikai tokias priemones vertina atsargiai, nes būtina suderinti paskatas su vaistų prieinamumu ir tvariu sveikatos biudžetų planavimu.

    Kodėl vien vaistų neužteks?

    Medicinos specialistai pabrėžia, kad atsparumo mažinimas prasideda nuo prevencijos: rankų higienos, skiepijimo, infekcijų kontrolės ligoninėse ir tikslesnės diagnostikos. Intensyviosios terapijos skyriuose atsparios infekcijos ypač pavojingos, nes pacientai dažnai būna sunkios būklės, o gydymo pasirinkimai riboti.

    „Yra dideli epidemiologiniai tyrimai, apimantys daugiau nei 1 000 intensyviosios terapijos skyrių, rodantys, kad tam tikrą dieną daugiau nei 50 proc. paguldytų pacientų turi aktyvią infekciją“, – sakė Madrido viešosios ligoninės vidaus ligų skyriaus vadovė María Cruz Soriano Cuesta.

    Jos teigimu, maždaug pusė atvejų gali būti susiję su ligoninėje įgytomis infekcijomis, o intensyviosios terapijos skyriuose dažnai nustatomos daugeliui vaistų atsparios bakterijos. Tai didina komplikacijų riziką ir verčia taikyti sudėtingesnį, brangesnį gydymą.

    Farmacijos pramonės atstovai taip pat pabrėžia, kad vienkartinės iniciatyvos problemos neišspręs. Europos farmacijos pramonės federacija yra sakiusi, kad reikalingas nuoseklus paskatų modelis, o kartu būtina didinti visuomenės informuotumą apie atsakingą antibiotikų vartojimą.

    Pacientų patirtis rodo, kad informuotumas gali turėti tiesioginę praktinę naudą. Žmonės, kurie supranta, kada antibiotikai reikalingi, o kada jie nepadės, rečiau spaudžia gydytojus dėl receptų ir dažniau laikosi paskirto gydymo režimo, taip mažindami riziką, kad atsparumas toliau stiprės.

  • Ispanijos ir Kanarų ginčas dėl hantaviruso laivo: kaip „MV Hondius“ vis dėlto pasiekė Tenerifę

    Ispanijos ir Kanarų ginčas dėl hantaviruso laivo: kaip „MV Hondius“ vis dėlto pasiekė Tenerifę

    Prie Tenerifės krantų kilusi įtampa dėl kruizinio laivo „MV Hondius“, kuriame nustatyti hantaviruso atvejai, peraugo į atvirą Kanarų salų ir Madrido institucijų konfliktą. Kanarų vyriausybės vadovas Fernando Clavijo viešai kaltino centrinę valdžią delsiant ir grasino neįleisti laivo į Granadiljos uostą.

    Ginčo esmė buvo evakuacija: Kanarų administracija reikalavo, kad dalis keleivių, dar laukusių pervežimo, būtų išskraidinti kariniu Ispanijos orlaiviu. Pasak F. Clavijo, lėktuvas galėjo gabenti apie 210 žmonių, tačiau planuota, kad juo skrenda tik 14 keleivių, todėl, jo teigimu, sprendimai atrodė neefektyvūs.

    Centrinė valdžia netrukus pateikė oficialų nurodymą priimti laivą, argumentuodama būtinybe suteikti medicininę pagalbą ir įvertinti blogėjančias oro sąlygas. Dokumente taip pat pabrėžta, kad sveikatos patikras praktiškiau atlikti uoste, nei palikti laivą jūroje neribotam laikui.

    Laivas sekmadienio rytą, apie 06:30 vietos laiku, vis dėlto nuleido inkarą Granadiljos uoste, o pirmieji keleiviai į krantą buvo išlaipinti apie 09:40. Pirmiausia išvyko 14 Ispanijos piliečių, kuriuos, lydint pareigūnams, autobusu išgabeno į Tenerifės pietų oro uostą.

    Kaip vyko evakuacija uoste

    Kol politikai aiškinosi atsakomybes, uoste buvo parengtas aiškus logistinis planas, kurį koordinavo sveikatos ir vidaus reikalų institucijos. Skelbta, kad keleiviai buvo išlaipinami etapais mažomis grupėmis, atsižvelgiant į jų pilietybes ir suplanuotus skrydžius.

    Taikyti ir papildomi ribojimai: keleiviai negalėjo išsinešti bagažo, buvo leidžiamas tik mažas krepšys su dokumentais ir būtiniausiais daiktais. Pranešta, kad keleiviai bei aptarnaujantis personalas dėvėjo FFP2 respiratorius, o vežimo grandinė uoste buvo kontroliuojama siekiant sumažinti riziką.

    Ispanijos sveikatos ministrė Mónica García viešai patvirtino, kad tuo metu keleiviai išliko be simptomų, tačiau situacija vertinta atsargiai. Hantavirusai žmonėms dažniausiai perduodami per kontaktą su užkrėstų graužikų išskyromis ar jų aerozoliais, o protrūkiai, nors ir reti, gali sukelti sunkias komplikacijas, todėl tokiais atvejais taikomos griežtos infekcijų kontrolės priemonės.

    PSO ragino išlaikyti ramybę

    Į Tenerifę atvyko Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas Tedros Adhanom Ghebreyesus, kuris stebėjo operaciją ir kreipėsi į salos gyventojus. Jis pabrėžė, kad visuomenės nerimas suprantamas po COVID-19 patirties, tačiau dabartinė situacija, jo vertinimu, valdoma geriau ir yra aiškesni protokolai.

    „Suprantame nerimą, nes visi prisimename COVID-19 ir ta patirtis vis dar gyva, tačiau dabar situacija yra geresnė ir valdoma“, – sakė Tedros Adhanom Ghebreyesus.

    PSO anksčiau pranešė patvirtinusi šešis iš aštuonių iš pradžių įtartų atvejų ir nurodė, kad laive neliko neįvertintų įtariamų susirgimų. Skelbta, kad protrūkis palietė keleivius iš 23 valstybių, o visame kontekste buvo minimos ir trys mirtys, todėl sprendimų priėmimas tapo ne tik sveikatos, bet ir politinės atsakomybės klausimu.

    Į procesą įsitraukė ir Europos Komisija, aktyvavusi ES civilinės saugos mechanizmą: dalis transporto pajėgumų buvo laikoma parengtyje, o Norvegija nusiuntė medicininės evakuacijos orlaivį. Paskutiniai išvykimo skrydžiai planuoti artimiausiomis dienomis, tarp jų ir reisas į Australiją, kuris turėjo užbaigti didžiąją evakuacijos dalį.

  • Ne 10 000: tyrimas rodo, kiek žingsnių per dieną padeda numesti svorio ir jo neatgauti

    Ne 10 000: tyrimas rodo, kiek žingsnių per dieną padeda numesti svorio ir jo neatgauti

    Kiek žingsnių iš tiesų reikia?

    Svorį metantys žmonės dažnai taikosi į 10 000 žingsnių per dieną, tačiau nauja analizė rodo, kad veiksmingas tikslas gali būti mažesnis. Europos nutukimo tyrimų asociacijos apžvelgtuose klinikiniuose tyrimuose dažniausiai išryškėjo apie 8 500 žingsnių per dieną riba.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis skaičius svarbus ne tik metant kilogramus, bet ir siekiant išlaikyti rezultatą. Būtent svorio sugrįžimas po dietos, pasak autorių, yra viena didžiausių ilgalaikės sėkmės kliūčių.

    „Apie 80 proc. antsvorį ar nutukimą turinčių žmonių, kurie iš pradžių numeta svorio, per 3–5 metus dalį ar visą svorį vėl susigrąžina“, – sakė vienas tyrimo bendraautorių Marwan El Ghoch.

    Ką parodė klinikinių tyrimų analizė

    Norėdami įvertinti, kiek realiai žingsnių padeda metant svorį, tyrėjai sujungė kelių klinikinių tyrimų duomenis, kuriuose iš viso dalyvavo apie 4 000 žmonių. Buvo lyginamos grupės, dalyvavusios gyvenimo būdo keitimo programose, su tais, kurie laikėsi tik mitybos rekomendacijų arba išvis negavo intervencijų.

    Gyvenimo būdo programose dalyviai paprastai gaudavo mitybos gaires, raginimą daugiau vaikščioti ir sekti žingsnius. Pasibaigus svorio metimo etapui jų vidutinis aktyvumas siekė 8 454 žingsnius per dieną.

    Tuo metu vidutinis kūno svorio sumažėjimas šioje grupėje sudarė apie 4,39 proc., o tai apytikriai atitiko maždaug 4 kilogramus. Tyrėjų vertinimu, svarbu, kad žingsnių tikslas būtų išlaikomas ir vėliau, kai svoris stabilizuojamas.

    „Dalyvius reikėtų nuolat skatinti didinti žingsnių skaičių iki maždaug 8 500 per dieną svorio metimo etape ir išlaikyti tokį aktyvumą vėliau, kad sumažėtų svorio sugrįžimo rizika“, – sakė M. El Ghoch.

    Kodėl 10 000 žingsnių nėra vienintelis kelias

    10 000 žingsnių tikslas plačiai paplitęs, tačiau jis labiau siejamas su populiariais sveikatingumo standartais nei su viena aiškia moksline riba, tinkančia visiems. Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad praktikoje svarbiausia ne simbolinis skaičius, o nuoseklumas ir realistiškas tikslas, kurį pavyksta įgyvendinti kasdien.

    Žingsniai yra patogus rodiklis, nes daugeliui nereikia specialios įrangos ar sudėtingų treniruočių planų. Vis dėlto rezultatus lemia bendras energijos balansas, miego kokybė, mityba ir tai, ar žmogus sugeba palaikyti pokytį ilgą laiką.

    Nutukimo augimas verčia ieškoti paprastų sprendimų

    Tyrimas primena platesnį kontekstą: nutukimo paplitimas pasaulyje auga, o tai didina spaudimą sveikatos sistemoms. Su antsvoriu ir nutukimu siejamos tiek fizinės, tiek psichologinės gretutinės būklės, o ilgalaikiai gydymo rezultatai dažnai priklauso nuo kasdienio elgesio pokyčių.

    Europos regione suaugusiųjų nutukimo rodikliai ir toliau kyla, o ankstesni tikslai sustabdyti augimą daugelyje šalių nebuvo pasiekti. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama tokioms priemonėms kaip kasdienis vaikščiojimas, kurį lengva pritaikyti įvairaus amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad 8 500 žingsnių per dieną nėra stebuklinga formulė, tačiau tai gali būti aiškus, pamatuojamas ir daugeliui pasiekiamas orientyras. Jei judėjimo tikslas derinamas su subalansuota mityba ir individualiai parinktu krūviu, tikimybė išlaikyti pasiektą svorį ilgainiui didėja.

  • Hibisko arbata prieš miegą: dietologai aiškina, kaip ji gali padėti mažinti LDL cholesterolį

    Hibisko, arba kinrožės (Hibiscus sabdariffa), arbata vis dažniau minima kaip vakaro gėrimas, galintis prisidėti prie širdies sveikatos. Dietologai pabrėžia, kad joje gausu augalinių antioksidantų, o kofeino nėra, todėl kai kuriems žmonėms ji tinka prieš miegą.

    Specialistai aiškina, kad šios arbatos poveikis lipidams siejamas su polifenoliais, ypač antocianinais, kurie hibiskui suteikia intensyvią spalvą. Tyrimų apžvalgos rodo, kad reguliariai vartojamas hibiskas gali būti susijęs su kukliais pokyčiais cholesterolio ir trigliceridų rodikliuose, nors rezultatai nevienodi ir priklauso nuo dozės bei mitybos įpročių.

    Viena iš aiškinamų priežasčių yra tai, kad antioksidantai gali mažinti LDL dalelių oksidaciją, kuri laikoma vienu iš aterosklerozės procesų veiksnių. Kartu pabrėžiama, kad didžiausią įtaką cholesterolio kontrolei vis tiek daro bendra mityba, kūno svoris, fizinis aktyvumas ir, kai reikia, gydytojo skiriami vaistai.

    Hibisko arbata taip pat dažnai siejama su kraujagyslių atsipalaidavimu ir kraujospūdžio mažėjimu. Dalies klinikinių tyrimų duomenimis, ji gali prisidėti prie nedidelio sistolinio kraujospūdžio sumažėjimo, o tai svarbu, nes padidėjęs kraujospūdis dažnai keliauja kartu su blogėjančiais širdies ir kraujagyslių rizikos rodikliais.

    Kalbant apie miegą, dietologai išskiria du praktinius aspektus: šiltas gėrimas vakare kai kuriems žmonėms veikia raminamai, o hibiskas neturi kofeino, kuris gali trukdyti užmigti. Vis dėlto jautresniems žmonėms didesnis skysčių kiekis prieš pat miegą gali didinti prabudimų tikimybę dėl noro šlapintis.

    Ekspertai taip pat primena, kad cholesterolio mažinimas paprastai reikalauja kelių priemonių derinio. Dažniausiai rekomenduojama dažniau rinktis tirpiąsias skaidulas, pavyzdžiui, avižas ar psiliumo luobeles, daugiau ankštinių ir daržovių, o sočiuosius riebalus keisti nesočiaisiais.

    Ne mažiau svarbus ir judėjimas: suaugusiesiems paprastai rekomenduojama per savaitę sukaupti apie 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo. Jei cholesterolio rodikliai ar širdies ir kraujagyslių rizika didelė, dėl tinkamiausio plano, tyrimų ir gydymo taktikos reikėtų tartis su šeimos gydytoju ar kardiologu.

  • Kenkia pėdoms labiau, nei manote: kineziterapeutė įvardijo avalynę, kurios geriau nepirkti

    Daugiau nei 6 iš 10 suaugusiųjų kasdien avi netinkamo dydžio batus, o tai ilgainiui gali baigtis skausmu, nuospaudomis ir pėdų deformacijomis. Kineziterapeutė Milica McDowell pabrėžia, kad problema dažnai prasideda nuo įsitikinimo, jog suaugus pėdos dydis nebesikeičia.

    Pasak specialistės, su amžiumi pėda gali tapti ilgesnė ir platesnė, be to, keičiasi jos skliautai, raiščių elastingumas ir atramos taškai. Todėl avalynė, kuri tiko prieš kelerius metus, nebūtinai tiks dabar, ypač jei pasikeitė kūno svoris, fizinis aktyvumas ar darbo pobūdis.

    „Labai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad visą suaugusiojo gyvenimą avėsi tą patį batų dydį. Daugelis mano, kad nustojus augti ūgiui, pėdos taip pat nebesikeičia“, – sakė Milica McDowell.

    Kineziterapeutė teigia, kad vaikščiojimui ir kasdienai labiausiai tinka avalynė su platesne priekine dalimi, kad pirštai turėtų vietos natūraliai skleistis. Taip pat rekomenduojamas mažas aukščio skirtumas tarp kulno ir pirštų, apie 8 milimetrus ar mažiau, nes tai padeda išlaikyti natūralesnę eiseną.

    Dar viena dažna klaida, pasak specialistės, yra itin minkšta, stipriai amortizuojanti avalynė, kuri pastaraisiais metais tapo madinga. Nors ji gali suteikti trumpalaikį komfortą, per didelė amortizacija kartais „atlieka visą darbą už pėdą“, todėl pėdos raumenys gali silpti, o stabilumas blogėti.

    „Po ilgos vaikščiojimo dienos tinkamoje avalynėje pėdos gali jausti nuovargį, bet neturėtų būti diskomforto. Tai esminis skirtumas“, – sakė Milica McDowell.

    Specialistė ragina rimtai vertinti vadinamuosius įspėjamuosius ženklus: pasikartojančias nuospaudas, tirpimą, mėšlungį, spaudimo jausmą pirštuose ar pėdos „degimą“ po vaikščiojimo. Tai dažnai reiškia ne tai, kad pėda „turi priprasti“, o kad batas tiesiog netinka.

    Idėja „pranešioti“ nepatogią avalynę, anot kineziterapeutės, dažniausiai yra klaidinanti. Jei batai trina, spaudžia ar nuolat sukelia nuospaudas, tikimybė, kad problema savaime dings, maža, o uždelstas sprendimas gali didinti audinių dirginimą.

    Nuolatinis skausmas, atsiradę gumburai ties nykščio sąnariu ar ryškėjantys pirštų iškrypimai yra signalas pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Pėdų problemos tiesiogiai veikia kasdienę savijautą, judėjimą, fizinį aktyvumą ir net nugaros bei kelių apkrovas.

  • Mirabelių slyvos turi daugiau kalio nei bananai: kodėl verta jas valgyti dažniau

    Mirabelių slyvos yra smulkūs, dažniausiai geltoni slyvų porūšio vaisiai, Europoje žinomi dėl aromatingo, saldžiarūgščio skonio. Nors jos nėra tokios populiarios kaip bananai, mirabelės gali turėti daug kalio ir kitų mineralų, svarbių širdžiai bei raumenų veiklai.

    Kalis yra vienas svarbiausių elektrolitų organizme: jis prisideda prie normalios nervų sistemos veiklos ir padeda palaikyti normalų kraujospūdį, ypač kai mityboje netrūksta vaisių ir daržovių. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia nauda paprastai pasiekiama ne „vienu stebuklingu produktu“, o nuosekliai renkantis kalio gausesnius, mažiau perdirbtus maisto produktus.

    Mirabelės taip pat vertinamos dėl skaidulų, kurios gali padėti virškinimui ir ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Dėl to jos dažnai minimos kaip tinkamas pasirinkimas norintiems kontroliuoti kūno svorį, nors rezultatus lemia bendra paros mityba ir energijos balansas.

    Be mineralų, šiose slyvose yra vitaminų ir augalinių junginių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Antioxidantai iš vaisių ir daržovių prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso, o tai laikoma svarbia širdies ir kraujagyslių sveikatos mozaikos dalimi.

    Mirabelių sezonas dažniausiai tęsiasi nuo liepos iki rugsėjo. Vaisiai būna maži, apvalūs, apie 2–3 centimetrų skersmens, o jų odelė neretai būna su smulkiais rausvais taškeliais.

    Kulinarijoje mirabelės yra universalios: tinka valgyti šviežios, džiovintos, o taip pat verdamos uogienėms, džemams, kompotams ar naudojamos kepiniuose. Jei siekiate didesnės naudos sveikatai, pravartu riboti pridėtinį cukrų ir dažniau rinktis natūralų vaisių skonį.

    Jei turite cukrinį diabetą, inkstų ligų ar vartojate kraujospūdį veikiančius vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Nors vaisiai yra naudingi, kai kuriais atvejais svarbus bendras angliavandenių kiekis ir individualus kalio poreikis.

  • 9 naudingiausios žuvys pagal dietologus: nuo lašišos ir sardinių iki menkės – ką rinktis dažniau

    Žuvis dažnai vadinama vienu universaliausių produktų kasdienėje mityboje: ji suteikia kokybiškų baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, taip pat jodo, seleno, cholino ir vitamino D. Dietologai pabrėžia, kad svarbu ne tik valgyti žuvį, bet ir rinktis rūšis, kurios turi daugiau naudingųjų riebalų ir paprastai sukaupia mažiau teršalų.

    Didžiausią naudą siejama su ilgųjų grandinių omega-3 riebalų rūgštimis EPR ir DHR, kurios natūraliai gausiausios riebioje žuvyje. Mokslinėje literatūroje jos siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų funkcijos palaikymu bei uždegiminių procesų mažinimu, o daugelis sveikatos institucijų rekomenduoja žuvį įtraukti į racioną reguliariai.

    Dažnai minima praktinė gairė yra maždaug viena–dvi žuvies porcijos per savaitę, ypač riebios žuvies, kuri suteikia daugiau omega-3. Toks dažnis daugeliui žmonių yra realistiškas, o kartu leidžia subalansuoti naudą ir atsargumą dėl gyvsidabrio ar kitų teršalų, kurie dažniau būdingi didelėms plėšrioms žuvims.

    Renkantis žuvį svarbu atsižvelgti ir į kilmę: laukinė ir ūkiuose auginta žuvis gali skirtis riebalų profiliu, o kokybę dažnai lemia auginimo bei pašarų standartai. Jei renkatės fasuotą produktą, verta ieškoti aiškesnės informacijos apie maistinę sudėtį ir kilmę.

    Lašiša dažnai įvardijama kaip vienas geriausių pasirinkimų dėl didelio omega-3 kiekio ir vitamino D, kurio daugeliui žmonių trūksta. Sardinės vertinamos dėl palankaus omega-3 kiekio ir mažesnės gyvsidabrio rizikos, o konservuotose sardinėse valgomi kaulai taip pat prisideda prie kalcio suvartojimo.

    Skumbrė dažnai patenka į naudingiausiųjų sąrašus dėl ypač didelio omega-3 kiekio ir ryškesnio, daugeliui atpažįstamo skonio. Upėtakis laikomas artimu lašišos giminaičiu, paprastai turinčiu švelnesnį skonį, o kartu suteikiančiu omega-3, B grupės vitaminų ir seleno.

    Ančiuviai išsiskiria tuo, kad yra maži, todėl dažnai sukaupia mažiau teršalų, o kartu suteikia omega-3 ir, jei valgomi su kaulais, papildomo kalcio. Silkė taip pat priskiriama prie riebesnių, maistingų žuvų, o dėl dydžio ir vietos mitybos grandinėje paprastai laikoma protingu pasirinkimu dažnesniam vartojimui.

    Aliaskinė plekšnė, dar vadinama jūriniu liežuviu, dažniau minima kaip liesesnė alternatyva, kai norisi mažiau kalorijų, bet vis tiek gauti baltymų ir dalį omega-3. Tunas yra populiarus, tačiau jo maistinė vertė ir gyvsidabrio rizika labiau priklauso nuo rūšies ir porcijų dažnio, todėl dažnai rekomenduojama rinktis atsakingai ir nepadauginti.

    Menkė vertinama kaip švelni, liesa balta žuvis, tinkanti tiems, kurie nemėgsta stipraus žuvies skonio. Nors joje omega-3 paprastai mažiau nei riebioje žuvyje, menkė išlieka geras baltymų šaltinis, o joje esantis jodas svarbus normaliai skydliaukės funkcijai.

    Jei tikslas yra daugiau omega-3, dažniausiai verta rinktis riebesnes rūšis, tokias kaip lašiša, skumbrė ar silkė, ir derinti jas su mažesnėmis žuvimis, pavyzdžiui, sardinėmis ar ančiuviais. O jei prioritetas yra liesesni baltymai, dažniau pasirenkama menkė ar jūrinis liežuvis.

    Svarbu ir paruošimas: kepimas dideliame riebalų kiekyje gali „suvalgyti“ dalį naudos, todėl dažniau rekomenduojami orkaitėje kepti, troškinti ar garuose ruošti patiekalai. Jei turite nėštumą, žindote ar renkatės žuvį vaikams, dėl porcijų ir konkrečių rūšių verta pasitikrinti nacionalines mitybos rekomendacijas.

    Galiausiai, geriausias pasirinkimas yra tas, kurį realiai įtrauksite į rutiną: net ir paprasta, reguliariai valgoma žuvis dažnai duoda daugiau naudos nei „idealus“ produktas, kuris lieka tik planuose. Subalansuokite riebias ir liesas rūšis, stebėkite porcijas ir rinkitės patikimą kilmę.

  • Neurologai įspėja: šie kasdieniai produktai gali silpninti atmintį ir didinti insulto riziką

    Kasdienė mityba daro tiesioginę įtaką smegenų sveikatai, o kai kurie populiarūs produktai gali tyliai bloginti atmintį, kraujotaką ir dėmesio koncentraciją. Neurologai pabrėžia, kad rizika dažniausiai susijusi ne su vienu kąsniu, o su įpročiu: kai tam tikri produktai tampa kasdienio raciono pagrindu.

    Viena dažniausių rekomendacijų siejama su saldintais gazuotais gėrimais ir apskritai dideliu pridėtinio cukraus kiekiu. Ilgainiui tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o kraujagyslių būklė yra itin svarbi ir smegenims, nes jos priklausomos nuo stabilios kraujotakos.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į transriebalus, kurie gali būti aptinkami dalyje itin perdirbtų gaminių. Kai kuriuose tyrimuose didesnis transriebalų vartojimas siejamas su prastesniais kognityviniais rodikliais ir nepalankesniu širdies bei kraujagyslių rizikos profiliu, o tai netiesiogiai didina ir insulto tikimybę.

    Dar viena rizikos grupė yra dažnai vartojami gruzdinti produktai, pavyzdžiui, bulvytės fri. Tokia mityba paprastai reiškia daugiau sočiųjų riebalų ir druskos, o tai gali bloginti kraujospūdžio kontrolę ir kraujagyslių būklę, ypač jei kartu trūksta daržovių, skaidulų ir omega-3 šaltinių.

    Neurologai primena ir apie alkoholį: net ir „saikingas“ vartojimas kai kuriems žmonėms gali turėti apčiuopiamų pasekmių miegui, nuotaikai bei pažinimo funkcijoms. Alkoholio poveikis laikomas neurotoksiniu, todėl rizika didėja didinant vartojimo dažnį ir kiekius.

    Diskusijų kelia ir kai kurie „sveikesni“ pasirinkimai, pavyzdžiui, dalis baltymų miltelių ar gėrimų, kuriuose gausu saldiklių ir priedų. Specialistai pabrėžia žarnyno mikrobiomos svarbą, nes ji susijusi su uždegiminiais procesais ir medžiagų apykaita, o šie veiksniai daro įtaką ir smegenų veiklai.

    Gydytojai ragina ne ieškoti vieno „blogiausio“ produkto, o įvertinti bendrą mitybos modelį. Jei racione daug itin perdirbtų produktų, saldžių gėrimų ir kepto maisto, o mažai žuvies, ankštinių, daržovių, pilno grūdo produktų, tai dažniausiai reiškia didesnę ilgalaikę riziką širdžiai ir smegenims.

    Praktinis principas paprastas: kuo dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą, gerti vandenį vietoj saldintų gėrimų, o kepimą riebaluose pakeisti kepimu orkaitėje ar troškinimu. Jei kyla klausimų dėl konkrečių papildų ar gretutinių ligų, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu, ypač jei vartojami vaistai ar yra padidėjęs kraujospūdis.

  • Stiklinė per dieną: granatų sultys siejamos su mažesniu kraujospūdžiu, ką sako tyrimai

    Granatų sultys pastaraisiais metais dažnai minimos kaip gėrimas, galintis prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sveikatos. Naujesnės apžvalgos ir klinikiniai tyrimai rodo, kad reguliariai vartojamos nesaldintos granatų sultys kai kuriems žmonėms gali būti siejamos su nedideliu arterinio kraujospūdžio mažėjimu.

    Dažniausiai kalbama apie maždaug vieną stiklinę per dieną, tai yra apie 240 mililitrų. Svarbu pabrėžti, kad šis poveikis nėra staigus ir nėra garantuotas visiems, o tyrimuose rezultatai priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės, mitybos ir vartojamo kiekio.

    Granatų sultyse gausu polifenolių, ypač punikalaginų ir antocianinų, kurie veikia kaip antioksidantai. Mokslinėje literatūroje būtent šios medžiagos siejamos su galimu teigiamu poveikiu kraujagyslių funkcijai, įskaitant endotelio veiklą ir uždegiminių procesų mažėjimą.

    Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose stebėtas nedidelis sistolinio kraujospūdžio sumažėjimas, ypač žmonėms, kurie jau turėjo padidėjusį kraujospūdį. Tačiau tyrimai skiriasi metodika, dalyvių skaičiumi ir vartojamų sulčių koncentracija, todėl tai vertinama kaip galimas, bet ne visada vienodai pasireiškiantis efektas.

    Renkantis sultis, reikšminga sąlyga yra „be pridėtinio cukraus“, nes saldintos sultys didina bendrą suvartojamo cukraus kiekį ir kalorijų balansą. Didelis pridėtinio cukraus vartojimas gali bloginti širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnius, todėl potenciali nauda gali būti „užgožta“ kasdieniais mitybos įpročiais.

    Dar vienas praktinis aspektas – sulčių kiekis. Nors 240 mililitrų dažnai įvardijama kaip „stiklinė“, realiame gyvenime porcijos neretai būna didesnės, todėl verta sąmoningai sekti kiekį, ypač jei kontroliuojamas kūno svoris ar gliukozės rodikliai.

    Ekspertai pabrėžia, kad granatų sultys nėra gydymas ir nepakeičia gydytojo paskirtų vaistų nuo hipertenzijos ar kitų būklių. Jei kraujospūdis yra padidėjęs, pagrindą sudaro gydytojo sudarytas planas: mityba, fizinis aktyvumas, svorio kontrolė, druskos ribojimas, o prireikus ir medikamentai.

    Taip pat svarbu įvertinti galimas sąveikas su vaistais. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad granatų produktai gali veikti panašius fermentinius kelius kaip ir greipfrutai, todėl žmonėms, vartojantiems kraujospūdį ar cholesterolį mažinančius vaistus, saugiausia prieš įtraukiant sultis kasdien pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    „Granatų sultys gali būti naudingas mitybos papildymas, tačiau jos nepakeičia gydymo ir svarbiausia išlieka nuoseklus gyvenimo būdo bei gydytojo rekomendacijų laikymasis“, – sako sveikatos specialistai.

    Norint realios naudos, granatų sultys turėtų būti tik dalis bendro širdžiai palankaus raciono. Daugiausia įrodymų kraujospūdžio mažinimui turi mažiau druskos, daugiau daržovių ir skaidulų, reguliarus judėjimas, pakankamas miegas ir žalingų įpročių atsisakymas.