CP v2

Category: Technologijos

  • Mongolijoje ima stigti benzino: eilės degalinėse ilgėja, šalis beveik viską atsiveža iš Rusijos

    Mongolijoje daugėja pranešimų apie benzino ir dyzelino trūkumą: degalinėse skirtinguose regionuose formuojasi ilgos eilės, o daliai vairuotojų tenka laukti ilgiau nei įprasta. Šalis yra itin priklausoma nuo importo, todėl bet kokie tiekimo sutrikimai greitai atsispindi vidaus rinkoje.

    Pagal viešai skelbiamus vertinimus, Mongolija iš Rusijos importuoja apie 95 proc. jai reikalingų naftos produktų. Tokia koncentracija reiškia, kad net laikinos logistikos ar eksporto politikos korekcijos gali sukelti staigią pasiūlos duobę ir kainų šuolį.

    Kodėl kilo sutrikimai?

    Rusijos naftos perdirbimo sektorius pastaraisiais mėnesiais patyrė papildomą spaudimą dėl padidėjusios vidaus paklausos ir sutrikimų, susijusių su atakomis prieš kai kurias perdirbimo įmones. Tokiais atvejais eksportas dažnai ribojamas, kad būtų stabilizuota vietinė rinka, o tai netiesiogiai paveikia ir kaimynines importuotojas.

    Mongolijos valdžia dar rugpjūtį buvo įvedusi laikinuosius prekybos degalais ribojimus, siekdama suvaldyti paklausą ir išvengti staigaus atsargų išsekimo. Praktikoje tokios priemonės paprastai padeda trumpuoju laikotarpiu, tačiau problema išlieka, kol neatsistato reguliarūs tiekimai.

    Kainos kyla, spaudimas didėja

    Mongolijos pareigūnai pripažino, kad degalų kainos šalyje pastebimai ūgtelėjo, o vartotojai tai pajuto iškart. Skaičiuojant į eurus, kai kuriais atvejais litras kainavo maždaug 1,4–1,9 euro, kai anksčiau buvo apie 0,9 euro, tačiau reali situacija priklauso nuo miesto, tiekimo ir atsargų.

    Tuo pat metu rinkos dalyviai nurodo, kad rusiškų degalų tiekimai į Mongoliją per pirmuosius septynis metų mėnesius iš esmės augo: dyzelino apimtys didėjo iki maždaug 1 050 000 tonų, benzino – iki apie 515 000 tonų. Vis dėlto net ir augant metinėms apimtims, trumpalaikiai sutrikimai ar vėlavimai gali sukelti deficitą atskirose grandyse.

    Ką tai reiškia regionui?

    Mongolijos situacija išryškina riziką, kurią kuria didelė priklausomybė nuo vieno tiekėjo ir ribotos alternatyvos. Šalims, kurios neturi išplėtotos perdirbimo infrastruktūros ar diversifikuotų tiekimo maršrutų, energijos išteklių saugumas tampa tiesiogiai susijęs su kaimyninių valstybių sprendimais ir regiono geopolitika.

    Ekspertai paprastai pabrėžia, kad ilgalaikis atsparumas tokiais atvejais stiprinamas didinant strategines atsargas, plečiant tiekėjų ratą, gerinant logistiką ir mažinant naftos produktų vartojimą per efektyvesnį transportą. Tačiau tokie pokyčiai reikalauja laiko ir investicijų, todėl artimiausiu metu Mongolijos rinka išliks jautri išoriniams sukrėtimams.

  • Lenkiškai pilnos dujų saugyklos: Lenkija pirmauja Europoje, bet tai turi ir nemalonią kainą

    Europos dujų saugyklų pildymo tempai šių metų pradžios rudeniui išsiskiria iš ankstesnių sezonų. Kontinentiniu mastu atsargų lygis yra pastebimai mažesnis nei įprasta, o tai kelia papildomą įtampą prieš šildymo sezoną.

    Pagal Europos dujų infrastruktūros operatorius vienijančios organizacijos Gas Infrastructure Europe duomenis, Europos Sąjungos saugyklos buvo pripildytos apie 65,85 proc. Tai reiškia maždaug 72 mlrd. kubinių metrų sukauptų dujų, o atotrūkis nuo daugiametės normos išlieka reikšmingas.

    Lenkija tarp lyderių

    Bendrame Europos kontekste Lenkija atrodo kaip viena ryškiausių išimčių. Šalies dujų saugyklų užpildymas siekė apie 94,25 proc., todėl ji atsidūrė Europos viršūnėje pagal užpildymo procentą.

    Tarp aukščiausių rodiklių minimos ir Portugalija bei Italija, tačiau skirtumai tarp valstybių yra dideli. Kai kuriose šalyse, įskaitant Latviją, Nyderlandus ir Vokietiją, užpildymo lygis buvo gerokai mažesnis, o tai reiškia didesnį jautrumą kainų šuoliams ir tiekimo trikdžiams.

    Kodėl aukštas rodiklis ne visada geras?

    Lenkijos „pirmavimas“ turi ir kitą pusę: saugyklų talpa palyginti nedidelė. Bendra jų talpa siekia apie 3,3 mlrd. kubinių metrų, todėl procentiškai jas užpildyti lengviau nei valstybėms, turinčioms didžiules saugojimo apimtis.

    Pavyzdžiui, Vokietijos dujų saugyklos laikomos didžiausiomis Europos Sąjungoje ir jų talpa siekia apie 24 mlrd. kubinių metrų. Dėl to net ir esant vidutiniam užpildymo procentui realus sukauptų dujų kiekis gali būti kelis kartus didesnis nei šalyse, kurios „laimi“ procentais.

    Kainos, rizika ir pasikeitusi rinka

    Dujų atsargų kaupimas įmonėms kainuoja: svarbios ne tik dujų įsigijimo išlaidos, bet ir jų laikymo bei finansavimo kaštai. Be to, rinkoje veikia kainų rizika, nes įsigytos dujos vėliau gali būti parduotos pigiau nei buvo nupirktos.

    Po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą Europos dujų rinka pasikeitė iš esmės: daug šalių sumažino priklausomybę nuo rusiškų srautų, o tiekimas tapo labiau diversifikuotas. Didėjo suskystintų gamtinių dujų vaidmuo, daugiau dėmesio skiriama alternatyviems maršrutams ir tiekėjams, todėl dalis valstybių persvarsto, kokio dydžio atsargos iš tikrųjų būtinos.

    Vis dėlto žemesnis nei įprasta Europos saugyklų užpildymas reiškia, kad kainos artėjant žiemai gali išlikti jautrios bet kokiems sutrikimams. Tokiose sąlygose aukštas užpildymo procentas atrodo kaip privalumas, bet jis neatsako į klausimą, kiek realiai dujų šalis gali sukaupti ir kaip brangiai tai kainuoja.

  • „Pratt & Whitney“ plečia gamyklą Lenkijoje: už 22 mln. eurų gamins F-35 ir „Airbus A320“ variklių dalis

    JAV aviacinių variklių gamintoja „Pratt & Whitney“ paskelbė apie gamyklos plėtrą Niepołomice miestelyje netoli Krokuvos. Į projektą planuojama investuoti apie 22 mln. eurų ir sukurti daugiau kaip 120 naujų darbo vietų.

    Bendrovė nurodo, kad plečiama įmonė specializuojasi itin tikslių, sudėtingų komponentų gamyboje, o nauja gamybinė erdvė turėtų būti aprūpinta moderniu įrengimų parku. Plėtros dalis – maždaug 2 500 kvadratinių metrų gamybos halė, skirta naujos kartos aviacinių variklių mazgams, ypač vamzdynų surinkiniams.

    Gamyba – ir civilinei, ir karinei aviacijai

    „Pratt & Whitney“ atstovai teigia, kad naujoje infrastruktūroje bus gaminami komponentai, skirti tiek civilinei aviacijai, tiek kariniams projektams. Tarp įvardytų programų – „Airbus A320“ šeimos lėktuvai ir penktos kartos naikintuvai F-35.

    „Naujoje, modernioje gamykloje gaminsime sudėtingus komponentus, kurie keliaus į populiariausius pasaulyje lėktuvus, tokius kaip „Airbus A320“. Taip pat čia bus gaminamos dalys F-35 naikintuvams, kurie yra ir Lenkijos kariuomenės ginkluotėje“, – sakė „Pratt & Whitney Tubes“ vadovas Dariuszas Stopa.

    Planuojama, kad gamyba naujose patalpose startuos 2028 metų antroje pusėje. Tai reiškia, kad artimiausius kelerius metus pagrindinis dėmesys bus skiriamas statyboms, įrangos diegimui, procesų kvalifikavimui bei darbuotojų parengimui.

    Kodėl Lenkija svarbi „RTX“ grupei

    Niepołomice gamykla priklauso „Pratt & Whitney“ struktūrai, kuri yra „RTX“ grupės dalis. „RTX“ veikia kaip vienas iš pasaulio aviacijos ir gynybos pramonės lyderių, o grupę sudaro „Collins Aerospace“, „Raytheon“ ir „Pratt & Whitney“.

    Įmonė pabrėžia, kad „RTX“ Lenkijoje yra sukūrusi didelę gamybinę bazę ir šalyje valdo kelis padalinius, išsidėsčiusius skirtinguose miestuose. Pasak bendrovės, Lenkijos padaliniai per kelis dešimtmečius perėjo nuo paprastesnių komponentų iki aukštos technologinės sudėtingumo gaminių, kurie integruojami į moderniausias variklių platformas.

    „Lenkijos gamyklos jau seniai nebėra tik komponentų gamybos vieta – jos tapo strateginiais operaciniais centrais, svarbiais „RTX“ pasauliniam verslui“, – sakė „Pratt & Whitney Tubes“ vadovas Wojciechas Wasikas.

    Bendrovė taip pat akcentuoja mastą: pasaulyje eksploatuojama daugiau kaip 80 000 „Pratt & Whitney“ orlaivių variklių, o didelė jų dalis turi Lenkijoje pagamintų detalių ar mazgų. Tokia gamybos geografija atspindi platesnę tendenciją, kai Vidurio Europa tampa ne tik surinkimo, bet ir aukštos pridėtinės vertės aviacijos komponentų gamybos centru.

  • „Grupa Azoty“ kreipėsi į prokuratūrą dėl „Polimery Police“ kadrų ir rinkodaros išlaidų

    Lenkijos chemijos koncernas „Grupa Azoty“ pranešė dar kartą kreipęsis į prokuratūrą dėl įtariamų pažeidimų, susijusių su projektu „Polimery Police“. Šį kartą dėmesys sutelktas į vadovų grandies plėtrą ir rinkodaros išlaidas, kurios, kaip teigiama, 2021–2023 metais augo be realaus pagrindimo.

    Bendrovė nurodo, kad vidiniai patikrinimai atskleidė daugiamilijonines išlaidas, skirtas vadybinių struktūrų plėtimui ir rinkodaros bei vadinamosioms „pre-marketingo“ veikloms. Pasak dabartinės vadovybės, šios išlaidos esą neatitiko projekto brandos, darbų pažangos ir realių operacinių galimybių.

    „Lėšų leidimas, susijęs su projekto „Polimery Police“ įgyvendinimu, buvo beprecedentiškai neatsakingas ir prieštaravo bendrovės interesams“, – sakė „Grupa Azoty“ viceprezidentė Małgorzata Królak.

    „Tai sukėlė bendrovei daugiamiljoninę turtinę žalą, todėl įmonė privalo informuoti atitinkamas teisėsaugos institucijas“, – pridūrė Małgorzata Królak.

    „Grupa Azoty“ pabrėžia, kad naujas pranešimas papildo platesnį įtarimų paketą, kuris, pasak dabartinio valdymo, susijęs su ankstesniais sprendimais ir galimais vadovų piktnaudžiavimais vystant policų poliolefinų gamyklos projektą. Tokios bylos chemijos ir trąšų sektoriuje paprastai vertinamos ne tik kaip reputacinė, bet ir kaip finansinės drausmės rizika, ypač kai projektai finansuojami skolintomis lėšomis.

    Skolos šuolis ir investicijų pasekmės

    Bendrovė primena, kad sprendimai investuoti į poliolefinų gamyklos statybą, priimti 2017 ir 2019 metais, ilgainiui prisidėjo prie reikšmingo finansinio sverto didėjimo. „Grupa Azoty“ teigimu, grupės įsipareigojimai per šį laikotarpį išaugo penkis kartus, o tai didino palūkanų naštą ir mažino veiklos lankstumą.

    Vadovybė taip pat akcentuoja, kad kai kuriais laikotarpiais vien palūkanų sąnaudos, bendrovės vertinimu, tapo didesnės nei uždirbamas pelnas. Tokia dinamika ypač pavojinga kapitalui imlioms pramonės šakoms, kur pelningumas stipriai priklauso nuo žaliavų, energijos kainų ir cikliškos paklausos.

    Ką tai reiškia rinkai?

    Investuotojams ir kreditoriams panašūs pranešimai dažnai signalizuoja apie bandymą suvaldyti ankstesnių sprendimų pasekmes ir sustiprinti kontrolės mechanizmus. Tuo pat metu teisminiai procesai gali užtrukti, todėl trumpuoju laikotarpiu jie labiau veikia pasitikėjimą valdymu ir skaidrumo standartais, o ne greitai pakeičia finansinius rodiklius.

    „Grupa Azoty“ atvejis išlieka svarbus ir platesniame regiono kontekste: chemijos pramonė Europoje pastaraisiais metais susidūrė su dideliu sąnaudų spaudimu, o dideli investiciniai projektai ir skolos aptarnavimas tapo vienu jautriausių rizikos taškų. Dėl to bet kokie signalai apie galimą lėšų švaistymą ar netinkamą valdymą dažnai sulaukia padidinto reguliuotojų ir rinkos dalyvių dėmesio.

  • Euvic vadovas: Silezijai reikia savo Spotify ar „Bolt“ – kodėl regionui trūksta nuosavų produktų

    Silezija pastaraisiais dešimtmečiais išgyveno ryškią transformaciją: nuo anglies kasyklų ir sunkiosios pramonės iki vieno svarbiausių Lenkijos IT ir inžinerijos centrų. Tačiau kitam šuoliui, pasak „Euvic“ grupės vadovo Wojciecho Wolny, neužtenka vien paslaugų eksporto ir užsienio korporacijų kompetencijų centrų.

    Interviu Lenkijos verslo žiniasklaidai jis teigia, kad regionui trūksta nuosavos intelektinės nuosavybės, t. y. įmonių, kurios kurtų globalius produktus ir išlaikytų technologijų, licencijų bei sprendimų kontrolę vietoje. Būtent todėl jis Silezijai kaip siekiamybę įvardija vietinį „Spotify“ ar „Bolt“ tipo verslą.

    Silezijos pranašumai ir riba

    W. Wolny pabrėžia, kad regiono pranašumai yra akivaizdūs: didelė inžinerinė bendruomenė, universitetai, patogi geografinė padėtis ir išvystyta infrastruktūra. Pasak jo, Silezijos miestai tarptautiniams svečiams dažnai palieka ir saugaus, tvarkingo bei patogaus gyventi regiono įspūdį.

    Vis dėlto šiandieninė ekonomikos struktūra, pasak „Euvic“ vadovo, pernelyg remiasi paslaugomis. Tai reiškia, kad nemaža dalis vertės sukuriama vykdant užsakymus kitiems, o ne vystant nuosavus produktus, kurie ilgainiui generuotų didesnę grąžą, kurtų stipresnį startuolių ir tiekėjų ekosistemą bei pritrauktų talentus.

    Nuosava intelektinė nuosavybė kaip tikslas

    W. Wolny interviu akcentuoja, kad regionui taip pat trūksta globalių bendrovių būstinių ir sprendimų centrų. Kai sprendimai priimami kitur, projektai ir darbo vietos, pasikeitus strategijai ar konjunktūrai, lengviau perkeliami į kitus miestus ar šalis.

    Ši įžvalga svarbi platesniame Europos kontekste: pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie technologinį suverenumą, kritinių kompetencijų telkimą regione, tiekimo grandinių trumpinimą ir didesnį atsparumą geopolitiniams sukrėtimams. Tokiose sąlygose didesnę vertę kuria ne vien paslaugų tiekėjai, o produktus ir platformas valdantys kūrėjai.

    DI įtaka ir naujos kryptys

    Pasak „Euvic“ vadovo, Silezijos IT sektoriui tenka prisitaikyti prie pokyčių, kuriuos atneša dirbtinis intelektas. Jis perspėja, kad didelių korporacijų kompetencijų centruose darbuotojų poreikis natūraliai gali mažėti, nes dalį užduočių perims DI sprendimai.

    Todėl, jo vertinimu, regionas turėtų aktyviau ieškoti nišų, kuriose DI tampa augimo varikliu, pavyzdžiui, duomenų apdorojimo projektuose, kibernetinio saugumo srityje ar vystant duomenų centrų infrastruktūrą. Pramonė, anot jo, neturėtų būti nustumta į šalį, veikiau derinama su skaitmeniniais sprendimais ir mokslinių tyrimų baze.

    Didžiausia ateities kompetencija

    W. Wolny nuomone, svarbiausias ateities įgūdis yra verslumas. Jis teigia, kad regiono ir valstybės institucijos turėtų nuosekliau skatinti startuolius, toleruoti pirmuosius nesėkmingus bandymus ir kurti aiškias paskatas inovacijoms, ypač technologiniuose sektoriuose.

    Jo vertinimu, universitetų ir verslo bendradarbiavimas gali būti vienas praktinių kelių, kaip greičiau kurti produktus ir komercializuoti idėjas. Kai studijų projektai virsta realiais verslo uždaviniais, studentai greičiau įgyja rinkai svarbių įgūdžių, o įmonės gauna naujų sprendimų ir potencialių darbuotojų.

    Interviu mintis paprasta: Silezija jau turi stiprią bazę, tačiau be nuosavos intelektinės nuosavybės ir globaliai matomų produktų regionui bus sunku išsaugoti ilgalaikį konkurencingumą. Jei pavyktų užauginti bent kelias „Spotify“ ar „Bolt“ masto įmones, jos galėtų tapti traukos centru talentams, kapitalui ir naujai inovacijų bangai.

  • Lenkija ir Čekija susitarė dėl DI gigafabrykos: planuoja dalytis skaičiavimo galia per EuroHPC

    Lenkija ir Čekija Prahoje vykusiame CEE AI Summit pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo kuriant DI gigafabrykas pagal EuroHPC iniciatyvą. Šalys siekia greičiau užsitikrinti didelės apimties skaičiavimo išteklius, reikalingus DI modeliams kurti ir diegti viešajame bei privačiame sektoriuose.

    Memorandume numatyti keli scenarijai: bendras Lenkijos ir Čekijos projektas, dviejų atskirų gigafabrykų koordinuota plėtra arba abiejų šalių dalyvavimas viename pasirinktame projekte. Akcentuojamas praktinis bendradarbiavimas dalijantis skaičiavimo galia, paskirstant apkrovas ir vykdant bendrus pirkimus.

    Kas sutarta memorandume?

    Dokumente taip pat įtvirtintas įsipareigojimas derinti pozicijas Europos forumuose ir kartu ieškoti finansavimo bei infrastruktūros panaudojimo modelių. Skaičiavimo pajėgumus planuojama nukreipti administracijos poreikiams, saugumui, moksliniams tyrimams ir plėtrai, kad būtų galima sparčiau diegti DI sprendimus.

    Tokie susitarimai atspindi platesnę Europos kryptį mažinti priklausomybę nuo ne Europos debesijos ir lustų tiekimo grandinių, o kritinę skaitmeninę infrastruktūrą stiprinti regione. DI gigafabrykos šiame kontekste suprantamos kaip itin didelio našumo skaičiavimo centrai, skirti DI mokymui ir eksploatavimui.

    Du objektai vietoje vieno?

    Lenkijos skaitmeninimo viceministras Dariusz Standerski pabrėžė, kad, jo vertinimu, geriausias scenarijus būtų gigafabryką vystyti dviem dalimis: Lenkijoje ir Čekijoje. Taip, anot jo, būtų pasiųstas aiškus signalas verslui, kad projektai derinami ir regionas veikia kaip vienas technologinis blokas.

    „Geriausias scenarijus būtų dvi DI gigafabrykos dalys: Lenkijoje ir Čekijoje. Abi vyriausybės šį scenarijų laiko geriausiu ir rekomenduoja įmonėms judėti būtent šia kryptimi“, – sakė Dariusz Standerski.

    Viceministras taip pat teigė, kad Lenkijoje jau formuojasi trys konsorciumai, kurie ruošiasi dalyvauti konkurse dėl gigafabrykos projekto. Konkurencija, valdžios vertinimu, turėtų padėti atrinkti techniškai ir finansiškai pajėgiausią pasiūlymą, o sprendimai priklausys nuo atrankos rezultatų ir partnerystės modelio.

    Regioninė partnerystė plečiasi

    Pasak Dariusz Standerskio, Lenkija derina DI gigafabrykos klausimus ir su kitomis Vidurio Europos šalimis, tarp jų Vengrija, Slovakija, Kroatija ir Lietuva. Šių valstybių įsitraukimas siejamas su galimybe prisidėti prie pajėgumų finansavimo ir vėliau naudotis skaičiavimo galia.

    Toks modelis tampa vis aktualesnis dėl augančio DI skaičiavimo poreikio: didelių kalbos modelių ir generatyvinių sprendimų kūrimas reikalauja milžiniškų skaičiavimo resursų, o jų trūkumas ES rinkoje dažnai riboja DI produktų kūrimo tempą. Todėl EuroHPC rėmuose stiprinama superkompiuterių ir su DI pritaikyta infrastruktūra, kurią galėtų pasiekti mokslas, valstybė ir verslas.

  • Lenkija ir Čekija jungia jėgas dėl DI gigafabrikų: bendras planas, kuris turi įtikinti Europos Komisiją

    Lenkija ir Čekija pasirašė memorandumą, kuriuo susitarė koordinuoti veiksmus siekiant pritraukti į regioną Europos DI gigafabrikų projektus. Šis žingsnis pristatytas Prahoje vykusiame CEE AI Summit 2026, pabrėžiant norą stiprinti Vidurio ir Rytų Europos konkurencingumą.

    Memorandumas numato abiejų šalių bendradarbiavimą vystant didelio našumo skaičiavimo ir DI infrastruktūrą, taip pat derinant pozicijas Europos Sąjungos formatuose. Akcentuojama EuroHPC iniciatyva, kuri siejama su naujos kartos skaičiavimo pajėgumais dirbtinio intelekto sprendimams.

    Dokumente taip pat įvardijamas siekis kartu naudotis ES finansavimo instrumentais, įskaitant InvestAI kryptį, pagal kurią planuojamos investicijos į DI gigafabrikus. Tokia infrastruktūra būtų skirta ne tik verslui, bet ir administracijos, saugumo bei mokslinių tyrimų poreikiams.

    Trys galimi scenarijai

    Lenkijos skaitmenizacijos institucijų teigimu, galutinis modelis priklausys nuo Europos Komisijos atrankos rezultatų. Svarstomas bendras Lenkijos ir Čekijos projektas, dviejų atskirų fabrikų bendradarbiavimas arba abiejų šalių dalyvavimas viename pasirinktame projekte per prieigą prie skaičiavimo galios ir bendrus pirkimus.

    CEE AI Summit 2026 metu Čekija pranešė pasirašiusi panašius susitarimus ir su kitomis regiono valstybėmis. Tokiu būdu siekiama sukurti platesnę koaliciją, kuri galėtų koordinuotai atstovauti regiono interesams ES lygmeniu.

    Pragos deklaracija ir regiono ambicija

    Kartu pristatyta Pragos deklaracija, kuria Vidurio ir Rytų Europos šalys siekia kalbėti vienu balsu DI srityje. Pabrėžiami tikslai stiprinti skaitmeninį suverenumą, saugumą ir etikos principus, kartu sudarant sąlygas regiono inovacijoms bei startuoliams.

    Čekijos įgaliotinis DI klausimais Lukáš Kačena pabrėžė, kad deklaracija turi virsti praktiniais darbais ir koordinavimu.

    „Norime, kad Vidurio ir Rytų Europa atsirastų pasauliniame DI žemėlapyje, o tam kursime neformalią už DI atsakingų žmonių tinklą, kuris koordinuos tolesnius veiksmus“, – sakė Lukáš Kačena.

    Pasak jo, vienas svarbiausių aspektų yra bendra skaičiavimo infrastruktūra, nes atskirai kiekvienai valstybei konkuruoti dėl tokių investicijų būtų gerokai sunkiau. Tai atspindi platesnę ES kryptį: DI plėtra vis labiau remiasi didelio našumo skaičiavimo ištekliais, todėl infrastruktūros prieinamumas tampa strateginiu pranašumu.

    Lenkijos paraiška ir derybos dėl konsorciumų

    Lenkija jau anksčiau įsitraukė į procesą teikdama paraišką dėl „Baltic AI Gigafactory“ projekto, o derybos su partneriais regione tęsiasi. Siekiama, kad Europos Komisija pasirinktų regioną kaip vieną iš vietų naujos kartos Europos DI skaičiavimo infrastruktūrai.

    Europos Komisija paskelbė kvietimą teikti paraiškas dėl kelių DI gigafabrikų kūrimo ES, o Lenkijos valdžia viešai signalizuoja apie reikšmingą viešąjį indėlį ir pasirengimą formuoti konsorciumus su privačiu sektoriumi. Tai rodo, kad kova vyks ne tik tarp valstybių, bet ir tarp skirtingų pramonės bei technologijų partnerystės modelių.

  • Čekijos vicepremjeras: bendras DI „gigafabrikos“ planas su Lenkija gali sustiprinti CEE balsą ES

    Lenkija ir Čekija stiprina bendradarbiavimą dirbtinio intelekto srityje, siekdamos sustiprinti Vidurio ir Rytų Europos pozicijas Europos Sąjungoje. Prahoje vykusiame CEE DI viršūnių susitikime pasirašyta vadinamoji Prahos deklaracija, kuria šalys įsipareigojo koordinuoti veiksmus ir keistis pajėgumais.

    Čekijos vicepremjeras ir pramonės bei prekybos ministras Karel Havlíček teigė, kad regiono šalims svarbu veikti išvien, ypač kai ES planuoja didelius skaičiavimo infrastruktūros projektus. Anot jo, bendras požiūris padidina šansus, kad investicijos ir pajėgumai būtų nukreipti ne tik į didžiąsias Vakarų Europos valstybes.

    „Iš mano perspektyvos tai tikras lūžis. Parodome, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys gali atlikti svarbų vaidmenį DI ir Europos DI ekonomikoje“, – sakė Karel Havlíček.

    Kas numatyta susitarimuose

    Pasirašyti dokumentai numato darbinį bendradarbiavimą ir pozicijų derinimą europiniuose formatuose, taip pat bendras iniciatyvas, susijusias su ES skaičiavimo infrastruktūros ir investicijų priemonėmis. Praktiniu lygmeniu akcentuojamas infrastruktūros panaudojimas viešajam sektoriui, saugumui, moksliniams tyrimams ir DI plėtrai.

    Didžiausia ambicija – siekis tapti vienu iš regionų, kuriame galėtų atsirasti europinė DI „gigafabrika“, tai yra itin didelio masto skaičiavimo ir duomenų centrų infrastruktūra. Čekijos pusė viešai įvardija, kad toks projektas galėtų kainuoti apie 4 milijardus eurų, o pagrindinė finansavimo našta būtų privačių, įskaitant tarptautines, bendroves, o ne vien valstybė.

    „Čekija pasirengusi dalį DI infrastruktūros atverti partneriams Lenkijoje – tiek viešajam, tiek privačiam sektoriui“, – sakė Karel Havlíček.

    Kodėl svarbi skaitmeninė suverenitetas

    Čekijos vicepremjeras pabrėžė, kad bendra infrastruktūra ir glaudesnis bendradarbiavimas reikšmingi ne vien ekonomikai. Jo teigimu, tai tiesiogiai susiję su skaitmeniniu suverenitetu, kibernetiniu saugumu ir atsparumu dezinformacijai, nes didėjant DI panaudojimui auga ir technologinių grėsmių spektras.

    Pasak K. Havlíčeko, saugumas šiandien apima ne tik gynybą, bet ir energetiką, kibernetinę erdvę bei skaitmeninę infrastruktūrą. Jis taip pat akcentavo globalią konkurenciją su Azijos rinkomis ir teigė, kad Europa privalo stiprinti savo technologinį savarankiškumą bei mokslinių tyrimų potencialą.

    Čekijos pusė atkreipė dėmesį ir į didžiųjų technologijų bendrovių vaidmenį Europoje. K. Havlíčeko vertinimu, Europa šių įmonių paslaugų ir sprendimų reikia, tačiau kartu būtina užtikrinti vienodas konkurencijos taisykles ir mokesčių principus, kad europinės įmonės galėtų varžytis dėl panašių produktų ir paslaugų.

  • Sibiro ugnikalniai ir didysis išmirimas prieš 252 mln metų: naujas tyrimas aiškina, kodėl žuvo vandenynai

    Maždaug prieš 252 mln metų, per Permo ir Triaso ribą, Žemė patyrė didžiausią masinį išmirimą: išnyko didžioji dalis jūrinių rūšių ir smarkiai nuskurdo sausumos ekosistemos. Viena pagrindinių įtariamų priežasčių – itin didelio masto vulkanizmas dabartinio Sibiro teritorijoje, vadinamas Sibiro trapais.

    Šie išsiveržimai į atmosferą išmetė didelius šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius, o tai paskatino ilgalaikį klimato šiltėjimą. Kartu su temperatūros šuoliu vandenynuose ėmė vykti reiškinys, kuris šiandien kelia vis daugiau nerimo ir klimato mokslininkams – deoksigenacija, kai vandenyje mažėja ištirpusio deguonies.

    Naujesni tyrimai rodo, kad vien temperatūros kilimas nepaaiškina, kodėl dalis jūrų organizmų nukentėjo labiau nei kiti. Paaiškinimas slypi fiziologijoje: šylant vandeniui, jame natūraliai telpa mažiau ištirpusio deguonies, o tuo pačiu gyvūnų medžiagų apykaita spartėja ir jiems reikia daugiau deguonies.

    Susidaro dvigubas smūgis: aplinka pasiūlo mažiau deguonies, bet organizmui jo prireikia daugiau. Kai poreikis viršija kvėpavimo sistemos galimybes, net anksčiau tinkama buveinė gali tapti nebegyvenama.

    Modeliuojant vėlyvojo permo sąlygas, mokslininkai lygino skirtingų jūrinių gyvūnų grupių jautrumą deguonies trūkumui ir šilumai. Tokie skaičiavimai padėjo paaiškinti, kodėl vienos grupės patyrė katastrofiškus nuostolius, o kitos, pavyzdžiui, dalis moliuskų, išgyveno santykinai geriau.

    Sibiro trapų vulkanizmas buvo ne vienas trumpas įvykis, o ilgai trukusi epizodų seka, pakeitusi planetos chemiją ir klimatą. Be tiesioginių vulkaninių išmetimų, svarbi galėjo būti ir grandininė reakcija: įkaitintos uolienos bei organinių medžiagų sankaupos galėjo papildomai išskirti šiltnamio dujas.

    Vandenynuose šiltėjimas stiprina vandens sluoksniavimąsi, todėl deguoniui sunkiau pasiekti gilesnius sluoksnius. Tokiose sąlygose ima plėstis mažo deguonies zonos, o tai ypač pavojinga rūšims, kurios negali greitai migruoti ar prisitaikyti.

    Fosilijų duomenys rodo, kad išmirimas buvo selektyvus: labiau nyko tie organizmai, kurių gyvenamoji erdvė labiausiai susitraukė dėl deguonies trūkumo. Tokia išvada stiprina mintį, kad būtent deoksigenacija buvo vienas kertinių mechanizmų, paaiškinančių katastrofos mastą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tiesiogiai lyginti vėlyvąjį permą ir šių dienų klimato pokyčius reikia atsargiai. Vis dėlto pats mechanizmas aktualus: šylantis vandenynas linkęs prarasti deguonį, o tai keičia jūrų ekosistemas, migruoja rūšys, didėja stresas žuvims ir bestuburiams.

    Tarptautiniai klimato vertinimai nurodo, kad per pastaruosius dešimtmečius vandenynų viršutiniuose sluoksniuose fiksuojamas deguonies mažėjimas, o pakrantėse problemą dažnai paaštrina maistmedžiagių tarša, sukelianti „žydėjimus“ ir vadinamąsias negyvas zonas. Mokslininkų žinutė aiški: kuo šiltesnis vanduo, tuo mažiau jame deguonies ir tuo siauresnės saugios ribos daugeliui jūrų organizmų.

    Permo laikotarpio pabaigos pamoka – ne apie neišvengiamą pasikartojimą, o apie rizikos logiką. Kai klimato sistema pastumiama už tam tikrų ribų, pasekmės gali tapti neprognozuojamos, o ekosistemų atsigavimas užtrukti milijonus metų.

  • Polesėje prinoksta juodavaisė aronija: kuo išsiskiria skonis ir ką apie jos naudą sako mokslas

    Polesės regiono miškuose ir sodybose šiuo metu prinoksta juodavaisė aronija, dar vadinama juodavaise šermukšne. Tai tamsiai violetinės, beveik juodos spalvos uogos, pasižyminčios ryškiu, sutraukiančiu ir kiek aitriu skoniu.

    Nors liaudyje aronija neretai pristatoma kaip itin „gydanti“ uoga, mokslininkai ragina vertinti atsargiai. Tyrimai rodo daug biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau vienareikšmiškų išvadų apie gydomąjį poveikį žmonėms vis dar trūksta.

    Aronijos spalvą daugiausia lemia antocianinai, o sutraukiantį pojūtį burnoje sukelia polifenoliai, ypač proantocianidinai. Būtent dėl jų šviežios uogos daugeliui atrodo per aštrios, todėl dažniau vartojamos perdirbtos.

    Iš aronijų įprastai spaudžiamos sultys, verdamos uogienės, gaminami sirupai, kompotai, uogos džiovinamos ar šaldomos. Perdirbimas sušvelnina skonį, o uogų panaudojimas tampa universalesnis kasdienėje mityboje.

    Polifenoliai dažnai siejami su antioksidacinėmis savybėmis, tai yra gebėjimu mažinti oksidacinį stresą ląstelėse. Dėl to aronija tapo dažnu objektu tyrimuose, kuriuose nagrinėjamas galimas ryšys su širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, uždegiminiais procesais ar gliukozės apykaita.

    Kai kuriuose klinikiniuose bandymuose su žmonėmis fiksuotos palankios tendencijos, pavyzdžiui, kraujagyslių funkcijos rodiklių pagerėjimas ar nežymūs kraujospūdžio pokyčiai. Vis dėlto sisteminės apžvalgos paprastai pabrėžia, kad tyrimų rezultatai nevienodi, o didelės apimties, vienodais metodais atliktų studijų dar stinga.

    „Tai pirmiausia įdomus ir maistingas augalas, o ne universali priemonė nuo visų ligų“, – pabrėžia ekspertai, vertinantys aronijų tyrimų kryptis ir jų ribotumus.

    Juodavaisė aronija vertinama ir kaip dekoratyvinis augalas, nes yra gana nereikli dirvai ir gerai prisitaiko prie skirtingų sąlygų. Pavasarį ji pražysta baltais žiedais, vasarą subrandina tamsias uogų kekes, o rudenį lapai dažnai nusidažo ryškiai raudonai.

    Dėl šių savybių aronija neretai auginama ne tik dėl derliaus, bet ir kaip sodybų ar želdinių akcentas. Tiems, kas planuoja ją įtraukti į mitybą, specialistai primena: didžiausią vertę paprastai duoda įvairi ir subalansuota mityba, o ne vienas „stebuklingas“ produktas.