Istorija, prasidėjusi kaip diplomatinis gestas, Japonijoje ilgainiui virto viena garsiausių invazinių rūšių pamokų. 1960 metais būsimam Japonijos imperatoriui Akihitui, viešėjusiam JAV, buvo padovanota 18 mėlynžiaunių saulažuvių (bluegill) – Ilinojaus valstijos simbolis. Laikui bėgant jų palikuonys išplito šalies vandens telkiniuose, o vien Bivos ežere jų skaičius, įvairiais vertinimais, buvo pasiekęs apie 25 milijonus.
Kaip aprašoma istoriniuose pasakojimuose, Akihito tuomet domėjosi žuvimis ir ichtiologija, todėl norėjo aplankyti Čikagos Šedo akvariumą. Čikagos meras Richardas Daley nusprendė nustebinti svečią ir iš akvariumo išėmė saulažuves, kurias padovanojo kaip simbolinę dovaną. Į Japoniją gyvos atgabentos ne visos – teigiama, kad iš 18 išgyveno 15, tačiau būtent jų pakako populiacijai įsitvirtinti.
Iš pradžių žuvys buvo laikomos kontroliuojamoje aplinkoje, tačiau dalis jauniklių pateko į kitus vandens telkinius arba buvo ten išleistos. Nurodoma, kad šeštajame dešimtmetyje pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje jų įžuvinimas kai kur galėjo būti vykdomas ir oficialiai, ypač dirbtiniuose tvenkiniuose. Vėliau saulažuvės įsitvirtino tokiuose telkiniuose kaip Ippekio ir Bivos ežerai, o galiausiai paplito plačiai.
Invazinių rūšių sėkmę dažnai lemia jų prisitaikymas, greitas dauginimasis ir mitybos lankstumas, o ši žuvis atitiko visus kriterijus. Pradžioje vietiniai plėšrūnai dar galėjo sumažinti jauniklių išgyvenamumą, bet efektas nebuvo ilgalaikis. Saulažuvės minta vabzdžiais, planktonu, augalija, o vėliau daro poveikį vietinėms rūšims naikindamos ikrus ir konkuruodamos dėl maisto.
Didžiausia žala siejama su Bivos ežeru Šigos prefektūroje – didžiausiu Japonijos gėlavandeniu ežeru ir svarbia ekosistema. Čia smarkiai nukentėjo vietinės žuvys, tarp jų ir karpis karosas, siejamas su tradiciniu patiekalu funadzusi. Specialistai pabrėžia, kad ekosistemai kenkė ne vien saulažuvės: situaciją sunkino ir didžiažiotis ešerys, į Japoniją atvežtas anksčiau, kuris taip pat prisidėjo prie vietinių žuvų mažėjimo.
Valdžios atsakas ilgainiui tapo sisteminis. 2002 metais Japonijos Aplinkos ministerija saulažuves oficialiai įvardijo kaip žalingą svetimžemę rūšį, o Šigos prefektūra ėmėsi finansinių paskatų žvejams. Už kiekvieną sugautą kilogramą buvo mokama maždaug 3 JAV doleriai, tai yra apie 3 eurus, o per vienus metus programoms ir išmokoms galėjo būti skirta daugiau kaip 920 000 eurų.
Lygiagrečiai buvo griežtinama kontrolė, kad žuvys nebūtų vėl paleidžiamos į vandenį, o vėliau taikyti ir papildomi ribojimai. 2005 metais įsigaliojo Invazinių svetimžemių rūšių įstatymas, kuris be leidimo draudė šias žuvis laikyti, veisti, vežti ar išleisti į gamtą. Vis dėlto net ir su griežtais ribojimais visiškai išnaikinti rūšies nepavyko, o kai kur minima ir nelegali prekyba.
Bivos ežere populiaciją bandoma mažinti nuolat, taikant intensyvią žvejybą ir technines priemones, įskaitant elektros žvejybą. Tokios priemonės gali duoti apčiuopiamą rezultatą trumpuoju laikotarpiu, tačiau invazinių rūšių valdyme dažnai svarbiausia yra nuoseklumas: jei kontrolė susilpnėja, populiacija vėl atsistato. Todėl net sumažėjus skaičiui, rūšis iš telkinio paprastai neišnyksta visiškai.
Ši istorija įgavo ir simbolinį atspalvį. 2007 metais, jau būdamas imperatoriumi, Akihito viešai apgailestavo, kad kadaise į Japoniją buvo atvežta ši žuvis. Tokie pareiškimai Japonijos viešojoje erdvėje vertinti kaip retas asmeninės atsakomybės gestas, tačiau kartu priminimas, kokias ilgalaikes pasekmes gali turėti net ir geranoriški sprendimai.
Saulažuvių atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys, kodėl bet koks rūšių perkėlimas tarp regionų turi būti vertinamas itin atsargiai. Ekologai ne kartą pabrėžė, kad invazinės rūšys pasaulyje laikomos viena reikšmingiausių biologinės įvairovės nykimo priežasčių, o prevencija paprastai kainuoja mažiau nei vėlesnis suvaldymas. Japonijos patirtis rodo, kad kova gali trukti dešimtmečius, net jei pradinė „invazija“ prasidėjo nuo vos keliolikos individų.
