Category: Transportas

  • Vokietija nori „Monocam“ kamerų visoje šalyje: fiksuos ne greitį, o telefoną rankoje

    Vokietija nori „Monocam“ kamerų visoje šalyje: fiksuos ne greitį, o telefoną rankoje

    Vokietijoje svarstoma visoje šalyje įdiegti vadinamąsias „Monocam“ kameras, kurios skirtos gaudyti vairuotojus, važiuojant naudojančius telefoną rankoje – jos nėra orientuotos į greičio matavimą.

    Tokią idėją naujienų agentūrai dpa aptarė Vokietijos transporto ministras Steffenas Bilgeris (CDU), pabrėžęs, kad kasmet šalyje įvyksta daugiau nei tūkstantis avarijų, kuriose reikšmę turėjo telefono ar kitų elektroninių įrenginių naudojimas.

    Norint šias kameras taikyti visoje Vokietijoje, reikėtų keisti Kelių eismo taisykles – dabartinis teisinis reguliavimas nėra pritaikytas tokiam mastui, o dalis sprendimų šiuo metu palikta atskirų žemių lygiui.

    Diskusijose svarbi ir privatumo pusė: kameros fotografuoja ir tuos vairuotojus, dėl kurių dar nėra aišku, ar jie pažeidė taisykles, todėl, politikų teigimu, būtina aiški teisinė bazė.

    Kaip veikia „Monocam“ kameros

    „Monocam“ dažniausiai montuojamos ant viadukų virš važiuojamosios dalies. Iš viršaus didelės raiškos kamera per priekinį stiklą fiksuoja pravažiuojančius automobilius.

    Toliau programinė įranga analizuoja nuotraukas ir ieško telefono vairuotojo zonoje bei rankų padėties, būdingos laikant įrenginį. Jei sistema aptinka požymių, vaizdas perduodamas policijos pareigūnams.

    Svarbu tai, kad baudos automatiškai neskiriamos – galutinį sprendimą priima pareigūnai, įvertinę, ar iš tiesų padarytas pažeidimas.

    Kodėl siekiama vienodų taisyklių visoje šalyje

    Žemės spaudžia federalinę valdžią sukurti vieningą reguliavimą, kad taisyklės nebūtų „pririštos“ prie vienos konkrečios technologijos ir nekiltų skirtingų sprendimų chaosas.

    Vokietijos transporto ministerija deklaruoja esanti pasirengusi analizuoti klausimą ir sutinka, kad modernios stebėsenos sistemos gali prisidėti prie eismo saugumo.

    Kol kas galutinio sprendimo, ar tokios kameros bus įteisintos visoje Vokietijoje, nėra.

    Baudos Vokietijoje ir situacija Lenkijoje

    Vokietijoje už telefono laikymą rankoje ir naudojimą vairuojant gresia 100 eurų bauda. Jei dėl to sukeliama grėsmė kitiems, bauda didėja iki 150 eurų, o jei įvyksta avarija – iki 200 eurų.

    Abiem pastaraisiais atvejais skiriami du baudos taškai ir mėnesio draudimas vairuoti. Kalbėjimas per laisvų rankų įrangą ar „Bluetooth“ ausinę yra leidžiamas.

    Tekste taip pat minimi įrenginiai, kurie stovi prie Lenkijos kelių ir techniškai galėtų fiksuoti daugiau pažeidimų, įskaitant ir telefono naudojimą, tačiau dėl galiojančių taisyklių ne visos jų funkcijos kol kas gali būti naudojamos.

  • Kaip veikia vidutinio greičio matuoklia ir kodėl bauda priklauso nuo greičio vidurkio

    Kaip veikia vidutinio greičio matuoklia ir kodėl bauda priklauso nuo greičio vidurkio

    Vidutinio greičio matuoklia vairuotojus fiksuoja ne vienoje vietoje, o visame kelio ruože – todėl bauda skiriama pagal apskaičiuotą vidutinį greitį. Dėl šios sistemos logikos dalis vairuotojų bando „išsisukti“ sumažindami tempą jau įvažiavę į kontroliuojamą atkarpą.

    Kiekvienas, kas bent kartą nepastebėjo ženklo apie vidutinio greičio kontrolę, dažniausiai turi tą patį klausimą: ar, viršijus greitį atkarpos pradžioje, dar galima išvengti baudos? Pats matavimo principas rodo, kad svarbiausia yra ne momentinis greitis, o laikas, per kurį įveikiamas visas stebimas ruožas.

    Sistema veikia paprastai: kelio atkarpos pradžioje ir pabaigoje įrengtos kameros atpažįsta automobilį ir užfiksuoja pravažiavimo laiką. Vėliau pagal įveiktą atstumą ir sugaištą laiką apskaičiuojamas vidutinis greitis – būtent jis lyginamas su leistinu.

    Tai reiškia, kad net jei trumpam paspaudėte greičio pedalą, vėliau sumažinus greitį galima „numušti“ vidurkį ir neperžengti ribos. Vis dėlto toks elgesys nereiškia, kad keliuose verta rizikuoti ar bandyti staigiai taisyti situaciją pavojingais manevrais.

    Kada bauda skiriama, o kada ne?

    Vidutinio greičio matuoklio privalumas – ilgesnės atkarpos kontrolė – kartu yra ir priežastis, kodėl bauda skiriama tik vienu atveju: kai vidutinis greitis visame ruože viršija leistiną. Jei bendrai per atkarpą važiavote taip, kad vidurkis „tilpo“ į ribą, pažeidimas nefiksuojamas.

    Praktikoje tai dažniausiai atrodo taip: vairuotojas įvažiuoja į matuojamą ruožą per greitai, bet vėliau sumažina tempą ir per likusią kelio dalį kompensuoja laiką. Tačiau svarbu nepamiršti, kad staigus stabdymas, ypač greitkeliuose ar automagistralėse, gali kelti pavojų kitiems eismo dalyviams ir trikdyti srautą.

    Taip pat pabrėžiama, kad visiškai netinkama idėja – sustoti šalikelėje ar avarinėje juostoje vien tam, kad „pagerintumėte“ rezultatą. Tokie veiksmai kelia riziką ir patys savaime gali baigtis atsakomybe.

    „Buferis“ ir spidometro paklaida

    Kaip ir įprastų greičio matuoklių atveju, sistemoje taikomas tam tikras tolerancijos „buferis“. Nurodoma, kad vidutinio greičio kontrolė paprastai ignoruoja nedidelius viršijimus – iki 10 km/val.

    Dar viena detalė, kuri kartais suklaidina vairuotojus: gamykliniai automobilio spidometrai neretai rodo kiek didesnį greitį nei faktinis – keliomis km/val. Dėl to reali situacija kelyje gali šiek tiek skirtis nuo to, ką matote prietaisų skydelyje.

    Pavyzdžiui, jei į greitkelio atkarpą su vidutinio greičio kontrole įvažiuojama važiuojant apie 130 km/val., bauda ne visada yra tikėtina, bet saugiausias sprendimas – kuo greičiau grįžti prie leistino greičio. Tuomet sumažėja ir rizika, ir tikimybė, kad vidutinis greitis viršys ribą.

    Kokios pasekmės laukia už viršytą greitį?

    Jei vidutinis greitis vis tiek viršija leistiną, skiriama tokia pati bauda, kaip ir už bet kurį kitą greičio ribojimo pažeidimą. Kitaip tariant, matavimo būdas nesumažina atsakomybės – jis tik kitaip nustato pažeidimo faktą.

    Taip pat primenama, kad pakartotinai padarius tą patį pažeidimą per dvejus metus, baudos gali būti didesnės dėl recidyvo taisyklių – tokiu atveju numatoma dviguba bauda.

  • Ar galima lenkti traktorių per ištisinę liniją? Taisyklės leidžia tik vienu atveju

    Ar galima lenkti traktorių per ištisinę liniją? Taisyklės leidžia tik vienu atveju

    Situacija pažįstama daugeliui vairuotojų: lėtas traktorius priekyje, o kelio viduryje – ištisinė linija. Nors dažnas mano, kad tokioje vietoje lenkimas visada draudžiamas, taisyklės iš tiesų kalba kiek niuansuotai.

    Svarbiausia detalė – pati ištisinė linija savaime nereiškia absoliutaus „lenkti negalima“. Ji pirmiausia draudžia ją kirsti ar ant jos užvažiuoti. Tai reiškia, kad vertinamas ne tik manevras, bet ir tai, ar galima jį atlikti nepažeidžiant horizontaliojo ženklinimo.

    Originaliame tekste pabrėžiama ir tai, kad žemės ūkio traktorius nėra priskiriamas prie lėtai važiuojančių transporto priemonių kategorijos, kuri apibrėžiama atskirai. Vis dėlto šis skirtumas nekeičia pagrindinio principo, kaip elgtis prie ištisinės linijos.

    Praktiškai lenkti traktorių įmanoma tik tada, kai jis pats pasitraukia kuo arčiau kelkraščio ir atsiranda pakankamai vietos apvažiuoti neišvažiuojant per ištisinę liniją. Jei traktorius važiuoja siauro kelio viduriu ir tam manevrui vietos nėra, vairuotojui belieka važiuoti iš paskos – net jei tai užtrunka kelis kilometrus.

    Kada lenkimas per ištisinę įmanomas

    Taisyklė paprasta: ištisinė linija draudžia ją kirsti. Vadinasi, lenkimas gali būti teisėtas tik tuo atveju, jei visą manevrą pavyksta atlikti savo eismo juostoje, nei vienu ratu neužvažiuojant ant linijos.

    Tokia situacija teoriškai įmanoma, kai lėtesnė transporto priemonė (šiuo atveju traktorius) pasitraukia į dešinę ir kelias pakankamai platus, kad automobilis galėtų saugiai aplenkti, išlaikydamas atstumą ir nepažeisdamas ženklinimo.

    Tačiau jei kelias siauras, o traktorius ar kita lėta technika juda taip, kad apvažiuoti be ištisinės kirtimo nepavyks, jokios išimtys lenkimui netaikomos. Tuomet lenkti negalima, net jei greitis labai mažas ir kolona didėja.

    Kur lenkti draudžiama nepriklausomai nuo linijų

    Tekste primenama, kad yra atvejų, kai lenkimas draudžiamas apskritai, net jei kelio ženklinimas teoriškai leistų manevruoti. Tai reiškia, kad vertinant situaciją reikia žiūrėti ne vien į ištisinę, bet ir į bendras lenkimo taisykles bei matomumą.

    Dar viena svarbi detalė – vertikalūs kelio ženklai. Jei be ištisinės linijos yra ir ženklas, draudžiantis lenkimą, tuomet pažeidimas laikomas griežtesniu nei vien užvažiavimas ant ženklinimo.

    Kada galima apvažiuoti net kertant ištisinę

    Originaliame tekste atskiriamas lenkimas nuo apvažiavimo. Jei lėtai judanti transporto priemonė sustoja, ją galima apvažiuoti laikantis ypatingo atsargumo.

    Tokia situacija traktuojama ne kaip lenkimas judėjimo metu, o kaip stovinčios kliūties apvažiavimas. Dėl to, kai kada leidžiama kirsti net ir dvigubą ištisinę liniją – tačiau tik tada, kai apvažiuojamas stovintis, o ne važiuojantis automobilis ar technika.

  • Kas yra „Fitzpatricko kupolai“ prie kelių? Juose laikoma druska, be kurios žiemą būtų sunkiau

    Kas yra „Fitzpatricko kupolai“ prie kelių? Juose laikoma druska, be kurios žiemą būtų sunkiau

    Netrukus prasidėsianti žiema vėl primena apie vieną svarbiausių dalykų keliuose – barstomąją druską. O ją dažnai saugo labai atpažįstami, kupolo formos statiniai, kuriuos vairuotojai mato prie greitkelių ir pagrindinių magistralių.

    Šie statiniai vadinami „Fitzpatricko kupolais“ – tai kelių priežiūrai skirtos druskos sandėliai. Lenkijos kelių tarnybos dar prieš astronominės žiemos pradžią skelbia apie pasirengimą užtikrinti kelių pravažumą, o kartu primena ir apie šių sandėlių paskirtį.

    Kupolo forma pasirinkta ne dėl grožio: ant tokio stogo mažiau kaupiasi sniegas, o stiprūs vėjo gūsiai konstrukcijai kelia mažiau problemų. Be to, medinė konstrukcija padeda išlaikyti druską sausesnę – mažesnė drėgmė reiškia, kad druska nesulips ir ją lengviau dozuoti.

    Tokie sandėliai statomi ant betoninių pagrindų – jie laikomi lengvesniais ir pigesniais sprendimais, o viduje patogu manevruoti technikai, įskaitant didesnius krautuvus bei sunkvežimius.

    Kuo išsiskiria šie druskos sandėliai

    Dažniausiai „Fitzpatricko kupolai“ būna apie 30 metrų skersmens ir maždaug 15 metrų aukščio. Tokie matmenys leidžia sukaupti reikšmingas atsargas žiemos sezonui ir efektyviai jas iškrauti į barstomąją techniką.

    Didžiausi tokio tipo sandėliai gali siekti iki 41 metro skersmens ir 18 metrų aukščio. Tokiose patalpose, kaip nurodoma, galima laikyti iki 7 tūkst. tonų druskos.

    Lenkijoje kelių tarnybos iš viso turi 292 druskos sandėlius, nors ne visi jie yra kupolo formos. Bendra jų talpa siekia apie 450 tūkst. tonų druskos.

    Kas buvo Johnas Fitzpatrickas

    Šių kupolų forma buvo užpatentuota kanadiečio Johno Fitzpatricko. Jis buvo ne tik išradėjas ir konstruktorius, bet ir sportininkas.

    J. Fitzpatrickas dalyvavo 1928 metų Amsterdamo olimpinėse žaidynėse ir 200 metrų bėgime užėmė penktą vietą. Pirmasis jo suprojektuotas kupolas buvo pastatytas 1968 metais, o patentą išradėjas gavo 1972 metais.

    Per dešimtmetį nuo 1968 metų Ontarijuje buvo pastatyta apie 200 tokių sandėlių – tai rodo, kad sprendimas greitai prigijo. J. Fitzpatrickas mirė 1989 metais, būdamas 82 metų.

    Ne vienintelis jo išradimas

    Be druskos sandėlių, J. Fitzpatrickas suprojektavo ir sistemą, kuri iki šiol naudojama Šventojo Lauryno upėje. Joje įrengtos perforuotos žarnos, per kurias kyla oro burbuliukai.

    Tokiu būdu žiemą tam tikrose vietose vanduo neužšąla, o laivyba gali vykti sklandžiau. Tai dar vienas pavyzdys, kaip inžineriniai sprendimai pritaikomi labai praktiškiems, kasdieniams tikslams.

  • Grįžus į biurą – ką rinktis kasdieniams 600 km: benzininį ar elektromobilį?

    Grįžus į biurą – ką rinktis kasdieniams 600 km: benzininį ar elektromobilį?

    Grįžus iš nuotolinio darbo į biurą, kasdienės kelionės vėl tampa realiomis išlaidomis – todėl vis daugiau žmonių svarsto, kokį automobilį rinktis. Vienas skaitytojas, priverstas vėl važinėti į darbą, ieško nedidelio automobilio ir dvejoja: pirkti benzininį ar elektrinį.

    Lenkijos portale „Interia“ buvo palyginti keli maži benzininiai ir elektriniai modeliai, skaičiuojant, kiek kainuotų nuvažiuoti 600 km per mėnesį. Skaičiavimai rodo, kad elektra varomas automobilis gali būti gerokai pigesnis eksploatuoti, tačiau lemiamas veiksnys – kur jis įkraunamas.

    Net jei mėnesinis „kuras“ elektromobiliui kainuoja mažiau, tai dar nereiškia, kad pirkimas atsipirks greitai. Mažų elektromobilių pradinė kaina dažnai didesnė, todėl sutaupomus pinigus reikia „atsilošti“ per laiką.

    Praktinis skirtumas ypač ryškus tiems, kurie gyvena daugiabutyje ir neturi savo vietos su galimybe patogiai įkrauti namuose. Tokiu atveju tenka kliautis viešomis įkrovimo stotelėmis, o jų tarifai gali gerokai „suvalgyti“ sutaupymą.

    Kiek kainuoja 600 km per mėnesį?

    Skaičiavimui pasirinktas paprastas scenarijus: 30 km per dieną į abi puses, penkias darbo dienas per savaitę, iš viso 20 darbo dienų per mėnesį. Taip gaunama 600 km mėnesio rida – būtent tokia, kokią turi nemaža dalis į biurą važinėjančių žmonių.

    Skaičiuota pagal benzino 95 kainą 6,45 zl už litrą ir kelis elektros kainų scenarijus: namų tarifą 1,10 zl/kWh bei vidutines viešo įkrovimo kainas – 1,96 zl/kWh (AC) ir 2,69 zl/kWh (DC).

    Tarp benzinių modelių kaip vienas pigiausių pavyzdžių minimas „Dacia Sandero“ TCe 100 (nuo 64 400 zl), o jo faktinės degalų sąnaudos teste siekė apie 5,3 l/100 km. Panašiame kainų segmente pateikiamas ir „MG3“ 1.5 MT5 (nuo 64 500 zl), o jo sąnaudos – apie 6,1 l/100 km.

    Skaičiuojant mėnesio 600 km, „Dacia Sandero“ atveju išeina apie 31,8 litro benzino, o mėnesio išlaidos – maždaug 205 zl. „MG3“ būtų apie 236 zl per mėnesį. Palyginimui paminėti ir kiti modeliai: „Kia Picanto“ – apie 205–225 zl, „Citroen C3“ – apie 217–221 zl per mėnesį.

    Elektromobilis pigesnis, bet tik su tinkama įkrova

    Elektrinių modelių pavyzdžiuose minimas „Dacia Spring“ (apie 81 000 zl), „Leapmotor T03“, „Citroen e-C3“ ir „BYD Dolphin Surf“. Skaičiavimai rodo, kad namuose įkraunamas elektromobilis gali smarkiai sumažinti mėnesio išlaidas energijai.

    Pavyzdžiui, „Dacia Spring“ su 12,4 kWh/100 km sąnaudomis 600 km per mėnesį pareikalautų apie 74,4 kWh. Įkraunant namuose tai kainuotų apie 82 zl per mėnesį, įkraunant viešose AC stotelėse – apie 146 zl, o naudojant greitą DC įkrovimą – jau apie 200 zl.

    „Leapmotor T03“ (16,3 kWh/100 km) mėnesiui būtų reikia apie 97,8 kWh: namuose tai išeitų apie 108 zl, AC stotelėse – apie 192 zl, DC – apie 263 zl. Panaši logika taikoma ir „Citroen e-C3“ bei „BYD Dolphin Surf“: namuose pigiau, viešai – brangiau, o greitas DC įkrovimas dažnai būna brangiausias.

    Išvada paprasta: elektromobilis gali sumažinti mėnesio energijos išlaidas net daugiau nei perpus, bet tik tada, kai realiai yra galimybė krauti pigiau – dažniausiai namuose.

    Ar sutaupymas padengia didesnę pirkimo kainą?

    Mėnesio sąskaitų palyginimas – tik dalis vaizdo. Skaičiavimuose pateikiamas aiškus pavyzdys su „Dacia Sandero“ ir „Dacia Spring“: benzininis modelis kainuoja nuo 64 400 zl, o elektrinis – apie 81 000 zl, tad pradinis skirtumas siekia 16 600 zl.

    Jei „Sandero“ mėnesiui „suvalgo“ apie 205 zl benzino, o „Spring“ namuose kainuoja apie 82 zl elektros, sutaupymas sudaro apie 123 zl per mėnesį. Esant tokioms kainoms, skirtumas pirkimo kainoje atsipirktų tik po maždaug 135 mėnesių, tai yra daugiau nei po 11 metų.

    Jei „Spring“ kraunamas tik viešose AC stotelėse, mėnesio išlaidos būtų apie 146 zl, o sutaupymas prieš benzininį variantą sumenktų iki maždaug 59 zl. Tokiu atveju atsipirkimo laikotarpis išsitęstų iki daugiau nei 23 metų.

    O kraunant vien tik greitu DC įkrovimu, „Spring“ mėnesio kaštai priartėja prie benzininio automobilio – ekonominis argumentas praktiškai išnyksta.

    Šis palyginimas supaprastintas: jame nevertinamas draudimas, aptarnavimas, finansavimo kaina, vertės kritimas ar energijos ir degalų kainų pokyčiai. Vis dėlto jis aiškiai parodo pagrindinę taisyklę: mažo elektromobilio ekonomiškumas labiausiai priklauso nuo to, kur ir už kiek jis įkraunamas.

    Tiems, kurie gyvena daugiabutyje ir neturi galimybės krauti namuose, verta pasidomėti alternatyvomis – pavyzdžiui, ar įkrovimo vietos yra prie darbovietės. Jei darbdavys turi įrengtą infrastruktūrą ar taikomos palankesnės sąlygos, kasdienės kelionės gali kainuoti gerokai mažiau.

    Dar vienas niuansas – esant 30 km kasdieniam maršrutui, elektromobilio nebūtina krauti kiekvieną dieną. Tačiau realus nuvažiuojamas atstumas priklausys nuo oro, šildymo, vairavimo stiliaus, todėl kataloginiai skaičiai ne visada atspindi kasdienybę.

    Galiausiai renkantis automobilį kasdieniams važiavimams vieno klausimo nepakanka – ar „elektra pigiau“. Lygiai taip pat svarbu įvertinti, ar įkrovimas bus patogus ir nebrangus, nes nuo to priklauso, ar skaičiai tikrai veiks jūsų situacijoje.

  • Pasek dirže: kada keisti ir kokie požymiai įspėja apie gedimą

    Pasek dirže: kada keisti ir kokie požymiai įspėja apie gedimą

    Variklio priedų pavaros diržas – detalė, apie kurią dažnas vairuotojas prisimena tik tada, kai po kapotu pasigirsta cypimas arba staiga ima prastai veikti automobilio įranga. Tačiau laiku nepakeistas diržas gali nutrūkti ir sukelti rimtesnių problemų.

    Senesniuose automobiliuose dažniau sutinkamas klasikinis pleištinis diržas, o naujesniuose beveik visada dirba daugiabriaunis (daugiarovėmis vagelėmis) diržas, kurį vairuotojai neretai irgi vadina „pleištiniu“. Abu gaminami iš gumos mišinio ir abu yra eksploatacinės dalys, kurios laikui bėgant dėvisi.

    Daugiabriaunis diržas, turintis išilgines vageles, gali perduoti didesnį sukimo momentą nei pleištinis, geriau toleruoja aukštas apsukas ir gali dirbti su mažesniais skriemuliais. Dėl to jis patogus ten, kur variklio skyriuje vietos mažai, be to, toks diržas paprastai yra mažiau linkęs dėvėtis.

    Šis diržas perduoda alkūninio veleno sukimą pagalbiniams agregatams, todėl jo būklė tiesiogiai veikia tai, ar automobilis normaliai krauna akumuliatorių, ar veikia kondicionierius ir kitos sistemos. Bėda ta, kad gedimo požymiai gali pasirodyti „iš niekur“, nors realiai diržas dėvisi pamažu.

    Ką varo priedų diržas ir kuo tai svarbu

    Priklausomai nuo automobilio, diržas gali sukti generatorių, vandens siurblį, hidraulinį siurblį, o daugelyje naujesnių modelių – ir vairo stiprintuvo sistemą bei oro kondicionieriaus kompresorių. Diržas paprastai eina per kelis skriemulius, taip pat per įtempimo ir vedančiuosius guolius.

    Jei diržas pradeda slysti ar yra pažeistas, problemos gali pasireikšti iš karto keliomis kryptimis – nuo prastesnio kondicionieriaus darbo iki sunkiau besisukančio vairo. Kartais tai tampa ir pirmu signalu, kad reikėtų nedelsti su patikra servise.

    Gedimo požymiai: nuo cypimo iki prastesnio kondicionieriaus

    Vienas dažniausių įspėjimų – cypimas ar švilpimas iš variklio skyriaus. Daugiabriaunis diržas gali cypti dėl kelių priežasčių: jei jis per silpnai įtemptas, jei yra sudrėkęs arba kai variklis dar šaltas.

    Svarbu ir tai, ko nedaryti: cypimo nereikėtų „gydyti“ purškiant WD-40 ar panašiais produktais. Tekste pabrėžiama, kad šis preparatas nėra skirtas diržų priežiūrai.

    Ilgainiui dėl pastovios apkrovos ir įtempimo gumoje atsiranda smulkių įtrūkimų, o vėliau diržas gali trūkti visiškai. Tokiu atveju automobilis gali netekti dalies svarbių funkcijų, kurios priklauso nuo diržo varomų agregatų.

    Kada keisti ir kiek tai gali kainuoti

    Kiek diržas tarnaus, priklauso nuo automobilio modelio, važiavimo stiliaus ir apkrovos, tačiau dažniausiai rekomenduojama jį keisti kas 80–100 tūkst. kilometrų arba kas penkerius metus – priklausomai nuo to, kas įvyksta anksčiau.

    Vis dėlto patikimiausia laikytis konkretaus gamintojo nurodytų intervalų. Taip pat verta nepamiršti skriemulių: tekste pateikiamas automeistro pavyzdys, kai dyzeliniuose varikliuose profilaktiškai rekomenduojama skriemulius keisti kas 150–200 tūkst. kilometrų.

    Pats diržas, net ir žinomo gamintojo, dažniausiai kainuoja ne daugiau nei 150 zlotų. Kadangi ne visi skaitytojai šią sumą sieja su įprastomis Lietuvoje kainomis, svarbiausia žinoti principą: pati detalė paprastai nėra brangiausia remonto dalis.

    Keitimo darbai daugelyje automobilių trunka apie valandą, tačiau modeliuose su labai ankštu variklio skyriumi gali užtrukti iki trijų valandų. Bendra paslaugos kaina tekste nurodoma 300–900 zlotų ribose.

    Diržą galima pasikeisti ir savarankiškai, bet tam reikia įgūdžių ir tinkamų įrankių. Kritiškai svarbu diržą pravesti pagal numatytą schemą, laikytis teisingos darbo krypties ir užtikrinti tinkamą įtempimą – tiek per laisvas, tiek per stipriai įtemptas diržas ilgainiui kels bėdų.

  • Per rūką išjunkite šviesų jutiklį automobilyje: rūke dienos šviesos gali baigtis bauda

    Per rūką išjunkite šviesų jutiklį automobilyje: rūke dienos šviesos gali baigtis bauda

    Rūkas savaitgalį gali smarkiai pabloginti matomumą keliuose, o dalis vairuotojų tokiose sąlygose padaro paprastą, bet brangiai kainuojančią klaidą – palieka įjungtas tik dienos žibintų šviesas.

    Kaip skelbia Lenkijos meteorologijos tarnyba IMGW, perspėjimai dėl tiršto rūko apėmė didelę šalies dalį, o sudėtingiausios sąlygos prognozuotos naktį ir rytais. Tokiu oru vairuotojams svarbiausia ne tik sumažinti greitį, bet ir pasirūpinti, kad automobilis būtų gerai matomas.

    Problema ta, kad daug šiuolaikinių automobilių turi automatinius šviesų sprendimus – dienos žibintus ir vadinamąjį sutemų (šviesos) jutiklį. Vairuotojai prie to pripranta ir tikisi, kad automobilis pats „supras“, kada perjungti šviesas į artimąsias.

    Tačiau jutiklis dažniausiai reaguoja į bendrą šviesos kiekį, todėl net ir tirštas rūkas dieną nebūtinai privers sistemą įjungti artimąsias šviesas. Dėl to automobilis gali likti su dienos žibintais, o galiniai žibintai – apskritai nedegti.

    Kodėl rūke neužtenka dienos žibintų

    Lenkijos Kelių eismo taisyklėse aiškiai nurodoma, kad dienos žibintais galima važiuoti tik esant geram orui. Kai matomumas prastėja dėl lietaus, sniego ar rūko, reikia įjungti artimąsias šviesas.

    Praktikoje tai reiškia paprastą veiksmą: esant rūkui verta išjungti automatinį šviesų režimą ir rankiniu būdu perjungti į artimąsias šviesas. Taip automobilis bus geriau matomas ir iš priekio, ir iš galo.

    Už važiavimą be reikiamų šviesų sumažėjus skaidrumui dieną Lenkijoje numatyta 200 zlotų bauda ir 2 baudos taškai.

    Kita kraštutinė klaida – priešrūkiniai žibintai be reikalo

    Rūke pasitaiko ir priešinga klaida – vairuotojai įjungia priešrūkinius žibintus net tada, kai to nereikia. Tai ne tik dirgina kitus eismo dalyvius, bet ir gali kainuoti baudą.

    Priekiniai priešrūkiniai žibintai gali būti naudojami rūko metu, tačiau jų naudojimas priklauso nuo situacijos įvertinimo. Su galiniais priešrūkiniais žibintais taisyklė griežtesnė – jie leidžiami tik tada, kai matomumas sumažėja iki mažiau nei 50 metrų.

    Kitu atveju galiniai priešrūkiniai žibintai gali akinti iš paskos važiuojančius vairuotojus. Už netinkamą priekinių priešrūkinių žibintų naudojimą Lenkijoje skiriama 100 zlotų bauda ir 2 taškai, o už galinių – 200 zlotų ir 2 taškai.

  • Sukant per žalią ir pėstysis žalias: kas turi pirmumo teisę ir kada gresia 1 500 zł bauda

    Sukant per žalią ir pėstysis žalias: kas turi pirmumo teisę ir kada gresia 1 500 zł bauda

    Daugelis vairuotojų žalią šviesoforo signalą automatiškai supranta kaip ženklą, kad kelias priešais laisvas. Tačiau sukant į dešinę ar į kairę automobilio trajektorija dažnai susikerta su pėsčiųjų judėjimu, ir čia prasideda painiava dėl pirmumo.

    Svarbiausia taisyklė tokiose situacijose: vien šviesoforo signalas savaime nereiškia, kad vairuotojas gali sukti pirmas. Jei pėstysis kerta važiuojamąją dalį kryptimi, į kurią vairuotojas suka, vairuotojas privalo praleisti.

    Ši pareiga siejama ne su tuo, kas „pirmas pajudėjo“, o su manevro logika: būtent vairuotojas, sukdamas į kitą kelią, kerta pėsčiojo (ar dviratininko) judėjimo kryptį. Todėl pirmumas suteikiamas tam, kurio kelias yra kertamas.

    Kita detalė, kuri nustebina ne vieną: pareiga praleisti nepriklauso nuo to, ar toje vietoje yra pažymėta perėja (vadinamoji „zebra“). Kitaip tariant, vien tai, kad nematote perėjos ženklinimo, savaime neatleidžia nuo pareigos duoti kelią.

    Kas galioja sukant į dešinę ar į kairę

    Taisykles dėl pėsčiųjų pirmumo sukant reglamentuoja Kelių eismo taisyklių analogas – Lenkijos įstatymo „Kelių eismo teisė“ 26 straipsnio 2 dalis. Joje nurodoma, kad vairuotojas, atlikdamas posūkį, privalo užleisti kelią pėsčiajam, einančiam per važiuojamąją dalį kelio, į kurį vairuotojas įsuka.

    Ši nuostata taikoma tiek sukant į dešinę, tiek į kairę. Taigi situacija „aš sukau per žalią“ nėra argumentas, jei tuo metu pėstieji turi teisę kirsti kelią.

    Praktikoje tai dažniausiai pasitaiko sankryžose, kur vienu metu užsidega žalia šviesa ir automobiliams, ir pėstiesiems. Vairuotojas mato žalią, pradeda manevrą, o pėsčiuosius pastebi tik paskutinę akimirką.

    Įspėjantys signalai ir baudos

    Kai kuriose sankryžose vairuotojai papildomai perspėjami mirksinčiu oranžiniu signalu. Jo paskirtis – atkreipti dėmesį, kad posūkio metu gali būti pėsčiųjų perėjoje (ar pėsčiųjų judėjimo trajektorijoje).

    Už pėsčiajam nesuteiktą pirmumo teisę vairuotojui Lenkijoje gresia 1 500 zloto bauda ir 15 baudos taškų. Jei toks pats pažeidimas pakartojamas per dvejus metus, taikoma vadinamoji recidyvo nuostata ir bauda gali išaugti iki 3 000 zlotų.

    Kas privalo laikytis atsargumo ir pėstiesiems

    Nors pėstiesiems tokiose situacijose suteikiamas pirmumas, tai nereiškia, kad galima eiti į važiuojamąją dalį neįvertinus situacijos. Taisyklės atsargumo pareigą numato visiems eismo dalyviams.

    Lenkijos teisės aktuose taip pat draudžiama žengti į važiuojamąją dalį tiesiai prieš artėjantį automobilį – net ir perėjoje. Negalima išbėgti į kelią iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, kuri riboja matomumą.

    Be to, taisyklėse numatytas draudimas pereinant gatvę naudotis telefonu ar kitu elektroniniu įrenginiu taip, kad tai ribotų galimybę stebėti situaciją kelyje.

  • Europoje gesinant 2G, milijonuose automobilių gali nebeveikti „eCall“ ir kitos ryšio funkcijos

    Europoje gesinant 2G, milijonuose automobilių gali nebeveikti „eCall“ ir kitos ryšio funkcijos

    Operatoriams Europoje palaipsniui išjungiant 2G ryšį, dalis automobilių gali prarasti ryšį su išoriniu pasauliu – kartu nustotų veikti ir kelios svarbios funkcijos.

    Didžiausia rizika siejama su „eCall“ – automatine avarinio pranešimo sistema, kuri po sunkios avarijos pati susisiekia su numeriu 112 ir perduoda gelbėtojams automobilio buvimo vietą bei kitą informaciją. Ši sistema nuo 2018 metų yra privaloma visiems naujiems ES homologuotiems automobilių modeliams.

    Problema neapsiriboja vien senais automobiliais: nors kai kurie gamintojai prie naujesnių ryšio standartų perėjo anksti (pavyzdžiui, „Audi“ – dar 2011 metais), kiti 2G modulius montavo net ir labai naujuose modeliuose.

    Kokios funkcijos nustotų veikti, priklauso nuo konkretaus modelio, pagaminimo metų ir įrangos. Dažnai vienintelis būdas tai patikrinti – kreiptis į gamintoją nurodant VIN numerį; „Volkswagen“ net yra sukūrusi tam skirtą puslapį.

    Kas yra „eCall“ ir kodėl jis svarbus

    „eCall“ sukurta tam, kad po rimto eismo įvykio automobilis automatiškai iškviestų pagalbą net tada, kai vairuotojas ir keleiviai negali to padaryti patys. Sistema gali perduoti ir važiavimo kryptį bei įvykio laiką.

    Skambutį galima inicijuoti ir rankiniu būdu – paspaudus SOS mygtuką, pavyzdžiui, prastai pasijutus ar tapus avarijos liudininku. Ypač naktį ar užmiestyje tai gali padėti sutaupyti brangių minučių.

    Gali sutrikti ir kasdienės nuotolinės paslaugos

    2G ryšiu kai kuriuose automobiliuose remiasi ne tik avarinės sistemos, bet ir komforto funkcijos. Išjungus tinklą gali nebeveikti programėlės, skirtos atrakinti ar užrakinti automobilį, nuotolinis klimato kontrolės ar autonominio šildymo valdymas.

    Taip pat gali sutrikti pavogto automobilio paieškos funkcijos, įvairios internetinės ir telematinės paslaugos. Tekste pažymima, kad problema gali paliesti ir kitus įrenginius – pavyzdžiui, signalizacijas, sekimo įrenginius ar net „išmanias“ dviračių spynas.

    Ar įmanoma paprastai atnaujinti į 4G ar 5G?

    Daugeliu atvejų – ne. 2G modulio keitimas į 4G ar 5G palaikantį įrenginį yra techniškai sudėtingas ir finansiškai nepatrauklus sprendimas.

    Tik nedaugelis gamintojų kai kuriems modeliams siūlo programinės įrangos atnaujinimus ar kitus ribotus sprendimus. Daugumoje automobilių funkcijos, priklausomos nuo 2G, tiesiog nustos veikti, kai tinklas bus išjungtas.

    Naujiems automobiliams – naujas standartas nuo 2026 metų

    Nuo 2026 metų sausio 1 dienos nauji lengvieji ir lengvieji komerciniai automobiliai turės turėti naujos kartos sprendimą – NG „eCall“, kuris naudoja 4G ir 5G ryšį.

    Nuo 2027 metų pradžios šis reikalavimas turės galioti visiems naujiems lengviesiems automobiliams Europos Sąjungoje.

    Organizacijos ragina neskubėti išjungti 2G

    Vokietijos automobilių klubas ADAC tai vadina rimta problema, nes automobiliai eksploatuojami gerokai ilgiau nei technologijos, kuriomis jie paremti. Todėl, pasak teksto, įvairios organizacijos, tarp jų ir ADAC bei Europos pagalbos numerio asociacija, kreipėsi ragindamos Europoje pristabdyti 2G ir 3G tinklų išjungimą.

    ADAC taip pat siūlo, kad gamintojai automobilius projektuotų taip, jog svarbiausios funkcijos veiktų bent 12–15 metų.

  • Netinkamos padangos Austrijoje gali kainuoti iki 10 tūkst. eurų: ką privalu žinoti vykstantiems į Alpes

    Netinkamos padangos Austrijoje gali kainuoti iki 10 tūkst. eurų: ką privalu žinoti vykstantiems į Alpes

    Kelionė automobiliu į Alpes gali baigtis ne tik sugadintu poilsiu, bet ir didele bauda – Austrijoje už važiavimą netinkamomis padangomis gresia iki 10 tūkst. eurų (per 40 tūkst. zlotų) siekianti sankcija.

    Kaip pabrėžiama straipsnyje, griežčiausiai vertinamos situacijos, kai dėl netinkamų padangų vairuotojas sukelia pavojų kitiems eismo dalyviams – pavyzdžiui, automobilis neįveikia įkalnės ar ima slysti atgal snieguotu keliu.

    Visasezonės padangos dažnai laikomos kompromisu tarp vasarinių ir žieminių: jos turi lameles važiavimui per sniegą, kietesnes protektoriaus dalis sausai dangai ir griovelius vandeniui šalinti, o gumos mišinys turi veikti tiek šaltyje, tiek karštyje.

    Testai rodo, kad geriausi visasezonių modeliai priartėjo prie sezoninių padangų, tačiau konkrečiomis sąlygomis tinkamos vasarinės ar žieminės padangos vis dar suteikia didesnę saugumo atsargą. Todėl visasezonės labiausiai tinka mažiau važinėjantiems, dažniau mieste ir regionuose, kur žiemos švelnesnės.

    Kokios taisyklės galioja Austrijoje

    Austrijoje nuo lapkričio 1 iki balandžio 15 dienos lengvieji automobiliai ir kitos transporto priemonės iki 3,5 tonos, esant sniegui, šlapdribai ar ledui, ant visų ratų privalo turėti žiemines arba tinkamas visasezones padangas.

    Alternatyva – sniego grandinės bent ant dviejų varančiųjų ratų, tačiau tai leidžiama tik tuomet, kai kelias iš tiesų padengtas sniegu ar ledu.

    Austrija gana liberaliai vertina pačius žymėjimus: be „alpinio“ 3PMSF simbolio pripažįstamas ir M+S (purvas ir sniegas). Vis dėlto protektoriaus gylio reikalavimai čia ypač griežti.

    Žieminės arba visasezonės padangos lengvajame automobilyje turi turėti ne mažiau kaip 4 mm protektoriaus (diagoninėms padangoms – 5 mm). Jei protektorius mažesnis, tokia padanga nebelaikoma žiemine.

    Kada bauda gali išaugti iki 10 tūkst. eurų

    Už važiavimą netinkamomis padangomis Austrijos policija gali skirti mažiausiai 100 eurų baudą. Tačiau jei vairuotojas, važiuodamas su netinkamu apavu, sukuria pavojų kitiems, sankcija gali siekti net 10 tūkst. eurų.

    Pavojaus pavyzdžiu įvardijama situacija, kai automobilis dėl prastų padangų nepajėgia užvažiuoti į įkalnę arba ima slysti žemyn – ypač snieguotame ar apledėjusiame kelyje.

    Vokietija: vien M+S nuo 2024-ųjų jau nepakanka

    Kelionė į Alpes dažnai veda per Vokietiją, kur galioja vadinamasis situacinis reikalavimas: esant plikledžiui, sniegui, šlapdribai ar šerkšnui, ant visų ratų turi būti žieminės arba visasezonės padangos su 3PMSF simboliu.

    Nuo 2024 metų spalio 1 dienos vien M+S žymėjimo Vokietijoje nebeužtenka, todėl senesnės padangos be „alpinio“ simbolio šio reikalavimo gali neatitikti.

    Skirtumas svarbus ir renkantis visasezones: M+S yra gamintojo deklaracija, už kurios nebūtinai stovi privalomi bandymai. Tuo metu 3PMSF ženklas suteikiamas tik padangai praėjus testą žiemos sąlygomis.

    Be to, net ir žiemai tinkama laikoma padanga ne visada prilygsta gerai žieminei ant stipriai apsnigto ar apledėjusio kelio, todėl prieš kelionę į kalnus verta įsivertinti tiek padangų būklę, tiek numatomas oro ir kelių sąlygas.