CP v2

Category: Transportas

  • Paprastas aptarnavimas taps prabanga? Variklio alyvos keitimas brangs, gamintojai kelia aliarmą

    Paprastas aptarnavimas taps prabanga? Variklio alyvos keitimas brangs, gamintojai kelia aliarmą

    Įtempta situacija Artimuosiuose Rytuose vis dažniau atsiliepia ne tik degalų kainoms, bet ir automobilių aptarnavimo sąnaudoms. Rinkos dalyviai perspėja, kad artimiausiu metu gali brangti variklio alyvos keitimas, nes pasaulyje ima stigti svarbių žaliavų.

    Didžiausias nerimas kyla dėl vadinamųjų bazinių alyvų, kurios yra pagrindas daugumai variklių tepalų. Pramonės analitikai fiksuoja, kad tiekėjai kai kuriuose segmentuose jau mažina pasiūlą, o didmeniniai įkainiai kyla sparčiau nei įprastai.

    Alyvų grandinėje trūksta kritinių žaliavų

    Daugiausia kalbama apie trečios grupės bazines alyvas ir polialfaolefinus, dar vadinamus PAO, kurie naudojami moderniuose sintetiniuose tepaluose. Šios medžiagos ypač svarbios naujesnių variklių alyvoms, kurioms keliami griežti klampumo ir švaros reikalavimai.

    Rinka išskiria ir antrą grupę, kuri plačiai taikoma transporto sektoriuje, įskaitant sunkvežimius ir autobusus. Jei šios grupės bazinių alyvų pasiūla smuktų, poveikį galėtų pajusti ne tik vairuotojai, bet ir logistikos grandinės, nes didėtų eksploatacijos kaštai.

    Europa stipriai priklausoma nuo importo

    Persijos įlankos regionas sudaro reikšmingą pasaulinės trečios grupės bazinių alyvų gamybos dalį, o Europa nuo šio tiekimo ypač priklausoma. Kai dalis srautų sutrinka arba tampa brangesni dėl rizikų ir logistikos, kainų spaudimas persikelia į visą žemyno rinką.

    Situaciją komplikuoja ir konkurencija su Azija: dalis gamintojų prioritetą teikia rinkoms, kur gali gauti didesnę grąžą. Tuo pat metu kai kurios Azijos perdirbimo įmonės pačios susiduria su ribotesnėmis žaliavos galimybėmis, todėl eksportas į Europą gali mažėti.

    Ką tai reikštų vairuotojams ir servisams

    Praktiškai tai gali reikšti didesnes alyvos ir filtrų keitimo sąskaitas, ypač automobiliams, kuriems reikalingos konkrečias specifikacijas atitinkančios sintetinės alyvos. Jei tam tikrų klasių produktų sandėliai išseks, dalis servisų gali susidurti su ilgesniais tiekimo terminais arba alternatyvų paieška.

    Rinkos stebėtojai pabrėžia, kad trumpalaikiai sutrikimai dažniausiai pirmiausia pakelia didmenines kainas, o vėliau tai pasimato ir galutinėse paslaugų kainose. Jei geopolitinė įtampa užsitęstų, gamintojams tektų peržiūrėti tiekimo grandines, o automobilių pramonei tai taptų dar vienu spaudimo veiksniu greta energijos ir logistikos sąnaudų.

    „Jei alternatyvūs tiekimo šaltiniai nebus greitai užtikrinti, daliai rinkos gali tekti mažinti apimtis ir peržiūrėti prioritetus“, – sako bazinių alyvų rinką stebintys analitikai.

    Vairuotojams specialistai pataria sekti gamintojo nurodytus aptarnavimo intervalus ir nenaudoti atsitiktinių pakaitalų, nes netinkama alyva gali brangiai kainuoti variklio ilgaamžiškumui. Servisams tai metas iš anksto planuoti populiariausių specifikacijų atsargas ir diversifikuoti tiekėjus, kad kainų šuoliai ir trūkumai kuo mažiau trikdytų kasdienį darbą.

  • Autobusas išvažiuoja iš stotelės: daugelis vairuotojų suklysta, o bauda gali siekti 70 eurų

    Autobusas išvažiuoja iš stotelės: daugelis vairuotojų suklysta, o bauda gali siekti 70 eurų

    Situacija pažįstama daugeliui: autobusas uždaro duris, įjungia posūkį ir ruošiasi išvažiuoti iš stotelės. Ne visi vairuotojai žino, kada privaloma jį praleisti, o kada autobusas turi laukti, todėl miestuose tokie konfliktai kyla kasdien.

    Kelių eismo taisyklės numato skirtingą tvarką gyvenvietėse ir už jų ribų. Esminė taisyklė taikoma gyvenvietėje, kai stotelė yra pažymėta kelio ženklu ir autobusas aiškiai signalizuoja ketinimą išvažiuoti įjungtu posūkio signalu.

    Tokiu atveju prie stotelės artėjantis vairuotojas privalo sumažinti greitį ir, jei reikia, sustoti, kad leistų autobusui įsilieti į eismą. Tai nereiškia, kad reikia staigiai stabdyti šalia važiuojant pro stotelę, tačiau vairuotojas turi būti pasirengęs reaguoti, jei autobusas pradeda manevrą.

    Kartu paplitęs mitas, kad vien posūkio signalas automatiškai suteikia autobusui absoliučią pirmenybę. Taisyklės įpareigoja ir autobuso vairuotoją: jis gali išvažiuoti tik įsitikinęs, kad manevras nesukels pavojaus, todėl negali staiga išlįsti prieš pat atvažiuojančio automobilio priekį.

    Už gyvenvietės ribų taisyklė dažniausiai apsiverčia. Autobusas, išvažiuodamas iš stotelės į kelią, paprastai laikomas į eismą įsiliejančia transporto priemone ir privalo praleisti pagrindine kryptimi važiuojančius automobilius.

    Vis dėlto yra svarbi išimtis, kurią vairuotojai neretai pamiršta. Mokyklinis autobusas, atpažįstamas pagal specialų ženklinimą, turi būti praleidžiamas ir už gyvenvietės ribų, jei jis signalizuoja ketinimą pradėti važiuoti.

    Už nepraleidimą gali grėsti administracinė atsakomybė, o praktikoje situacijos vertinamos pagal aplinkybes: ar stotelė buvo pažymėta, ar autobusas signalizavo, koks buvo atstumas ir ar vairuotojas turėjo realią galimybę saugiai sulėtinti. Specialistai pabrėžia, kad konfliktų dažniausiai padeda išvengti paprastas principas: mieste stebėti stoteles iš anksto ir palikti daugiau erdvės, o užmiestyje nepasikliauti prielaida, kad autobusas visada turi pirmenybę.

  • Perki vinjetę į Austriją internetu? Viena klaida ir bauda iki 200 eurų – štai kur spąstai

    Perki vinjetę į Austriją internetu? Viena klaida ir bauda iki 200 eurų – štai kur spąstai

    Kelionė automobiliu per Austriją daugeliui tampa patogiausiu maršrutu į Italiją ar Kroatiją, tačiau naudojantis greitkeliais būtina turėti vinjetę. Vis dažniau vairuotojai renkasi skaitmeninę vinjetę, susietą su automobilio valstybiniu numeriu, ir būtent čia slypi dažniausiai pasitaikantys spąstai.

    Austrijoje skaitmeninė vinjetė priskiriama konkrečiam numeriui, todėl net menka rašybos klaida gali būti traktuojama kaip važiavimas be galiojančio mokesčio. Praktikoje pakanka sukeistos raidės ar skaičiaus, kad kontrolės sistema vinjetės „nematytų“, o vairuotojui būtų pritaikyta bauda.

    Už važiavimą be vinjetės Austrijoje taikoma 200 eurų bauda, ir ji gali būti skiriama net tuomet, kai vairuotojas turi apmokėjimo patvirtinimą, bet jame įrašytas neteisingas numeris. Tokiais atvejais rekomenduojama kuo greičiau ištaisyti duomenis sistemoje, kad vėlesniuose patikrinimuose klaida nepasikartotų.

    18 dienų taisyklė, kuri nustebina

    Ne mažiau paini detalė laukia tų, kurie vinjetę perka internetu prieš pat išvykimą. Perkant internetu dviejų mėnesių ar metinę skaitmeninę vinjetę, ji gali įsigalioti tik po 18 dienų, nes nuotoliniams pirkimams taikoma vartotojų apsaugos nuostata dėl teisės atsisakyti sutarties.

    Todėl planuojant kelionę, pavyzdžiui, po savaitės, tokia vinjetė gali būti paprasčiausiai negaliojanti. Greitesnė išeitis tokiu atveju yra vinjetę įsigyti fiziniame platinimo taške, o trumpalaikės vienos dienos ar dešimties dienų skaitmeninės vinjetės paprastai pradeda galioti iš karto po apmokėjimo.

    Kainos ir tarpininkų antkainiai

    Pastaruoju metu vinječių kainos Austrijoje indeksuojamos pagal vartotojų kainų pokyčius, todėl jos brango 2,9 proc. Šiuo metu vienos dienos skaitmeninė vinjetė kainuoja apie 10 eurų, dešimties dienų – apie 13 eurų, dviejų mėnesių – apie 32 eurus, o metinė – apie 107 eurus.

    Dar vienas rizikos šaltinis – tarpininkų svetainės, kurios parduoda vinjetes su papildomu mokesčiu. Dokumentas dažniausiai būna galiojantis, tačiau galutinė suma gali gerokai viršyti oficialią kainą, todėl prieš apmokant verta įsitikinti, kad vinjetė perkama oficialiu kanalu arba patikimame partnerių tinkle.

    Austrijos kelių operatorius pabrėžia ir dar vieną dalyką: vinjetės galiojimą tikrinant kelyje dažnai pakanka valstybinio numerio, todėl elektroninio laiško su patvirtinimu praradimas nebūtinai reiškia problemą. Vis dėlto dėl klaidų rizikos vairuotojams patariama iškart po pirkimo dar kartą peržiūrėti įvestus duomenis ir vinjetės įsigaliojimo datą.

    Kur galima važiuoti be vinjetės?

    Nors bendra taisyklė griežta, Austrijoje yra keli trumpi greitkelių ruožai, kuriuose vinjetė nereikalinga. Tokios atkarpos yra retos ir dažniausiai susijusios su pasienio jungtimis ar konkrečiais infrastruktūros sprendimais, todėl prieš kelionę pravartu pasitikrinti naujausią informaciją, kad netyčia neįvažiuotumėte į mokamą ruožą.

  • Rowerio takas negarantuoja pirmumo: kada dviratininkas privalo praleisti automobilius

    Rowerio takas negarantuoja pirmumo: kada dviratininkas privalo praleisti automobilius

    Pavasarį į gatves grįžtant vis daugiau dviratininkų, daugėja ir konfliktinių situacijų ten, kur dviračių takai susikerta su važiuojamąja dalimi ar pėsčiųjų srautais. Nors infrastruktūra plečiasi, taisyklės ne visada tokios, kaip įsivaizduoja eismo dalyviai: dviratininkas pirmumą turi ne visada, net ir važiuodamas dviračių taku.

    Dažna klaida yra įsitikinimas, kad kirsdamas dviračių pervažą vairuotojas visada privalo sustoti. Iš tikrųjų pirmumas priklauso nuo situacijos: ar automobilis suka ir kerta dviratininko trajektoriją, ar važiuoja tiesiai per sankryžą, kur įrengta dviračių pervaža.

    Kada vairuotojas privalo praleisti

    Vienas aiškiausių atvejų, kai pirmenybė tenka dviratininkui, yra automobilio posūkis į šalutinį kelią ar įvažiavimą, kai posūkio trajektorija kerta dviračių pervažą. Tokiu atveju vairuotojas turi praleisti dviratininką, kuris važiuoja tiesiai, nes posūkį atliekantis automobilis kerta jo judėjimo kryptį.

    Praktikoje tai reiškia, kad vairuotojas privalo sustoti ir įsitikinti, jog per dviračių pervažą niekas neartėja, net jei dviratininkas dar nėra fiziškai įvažiavęs į pervažos zoną. Dviratininkams vis tiek rekomenduojama neskubėti ir įvertinti, ar vairuotojas juos mato, nes tokiose vietose klaidos kaina gali būti labai didelė.

    Kada dviratininkas pirmumo neturi

    Situacija keičiasi, kai automobilis važiuoja tiesiai per sankryžą, o dviračių pervaža ją kerta. Tokiu atveju vairuotojas privalo praleisti tik tą dviratininką, kuris jau yra pervažoje. Jei dviratininkas tik artėja ir staiga įvažiuoja, vien tik dviračių tako faktas automatiškai pirmumo nesuteikia.

    Dėl to dažniausiai ir kyla ginčai: dviratininkui atrodo, kad jis važiuoja „savo“ infrastruktūra, o vairuotojas remiasi taisykle, kad privalo praleisti tik esantį pervažoje. Saugiausia taktika abiem pusėms yra iš anksto mažinti greitį, ieškoti akių kontakto ir vengti staigių manevrų, ypač prasto matomumo sąlygomis.

    Dviračių takas ir pėstieji: kur prasideda atsakomybė

    Dar viena rizikinga vieta yra ten, kur dviračių takas kerta pėsčiųjų judėjimo trasą. Bendras principas paprastas: dviratininkas turi elgtis taip, kad nekeltų pavojaus pėsčiajam, o vietose, kur pėsčiųjų judėjimas yra natūraliai intensyvus, privalu pasirinkti saugų greitį ir būti pasiruošus sustoti.

    Painios situacijos atsiranda, kai per dviračių taką einantys žmonės mato horizontaliąją ženklinimo logiką kaip įprastą perėją, tačiau vertikalus ženklinimas ne visada aiškus. Tokiais atvejais net ir „teisumas“ neapsaugo nuo nelaimės, todėl svarbiausia išlieka prognozuojamas elgesys: dviratininkams verta pristabdyti prieš kiekvieną konfliktinį tašką, o vairuotojams prieš posūkį tikrinti akląsias zonas ir stebėti dviračių taką ne tik veidrodėliuose, bet ir pasukus galvą.

  • Šis mygtukas automobilyje gali išgelbėti nuo baudos: greičio ribotuvas ir kaip jį įjungti

    Šis mygtukas automobilyje gali išgelbėti nuo baudos: greičio ribotuvas ir kaip jį įjungti

    Greičio viršijimas išlieka viena dažniausių eismo taisyklių pažeidimų priežasčių, o baudos ir baudos taškai gali būti skiriami net už labai nedidelį viršytą limitą. Vairuotojams, kurie nori važiuoti pagal taisykles, bet ne visada pastebi, kaip kyla greitis, padėti gali paprasta funkcija automobilyje.

    Kalba apie greičio ribotuvą, dažniausiai žymimą LIM. Tai sistema, leidžianti nustatyti didžiausią greitį, kurio automobilis įprastai neviršys, net jei stipriau spausite akceleratorių.

    Kaip veikia greičio ribotuvas

    Greičio ribotuvas skiriasi nuo pastovaus greičio palaikymo sistemos, nes jis ne „laiko“ pasirinkto tempo, o tik riboja maksimalų greitį. Kitaip tariant, automobilis ir toliau lėtėja ar greitėja priklausomai nuo pedalo paspaudimo, kelio nuolydžio ir eismo, tačiau nustatyta riba tampa savotiška apsauga.

    Praktikoje tai ypač patogu mieste ar ruožuose, kur ribojimai dažnai keičiasi. Nustatę, pavyzdžiui, 50 km/h, sumažinate riziką netyčia peržengti ribą, kai dėmesys nukrypsta į eismą, pėsčiuosius ar navigaciją.

    Kur rasti mygtuką ir kaip įjungti

    Daugelyje automobilių greičio ribotuvas įjungiamas jungikliu ant vairo, vairo kolonėlės svirtelėje arba centriniame valdymo bloke. Žymėjimas dažniausiai būna LIM arba piktograma, primenanti spidometrą.

    Nustačius funkciją, maksimalus greitis parenkamas mygtukais SET ir RES arba pliuso ir minuso ženklais. Patvirtinimas ir pasirinkta riba paprastai parodomi prietaisų skydelyje, todėl verta stebėti, ar sistema tikrai aktyvi.

    Ką svarbu žinoti dėl saugumo

    Greičio ribotuvas nėra autopilotas ir neatleidžia nuo pareigos stebėti kelio ženklus bei eismo sąlygas. Jei įvažiuojate į zoną, kur limitas mažesnis, ribą reikia sumažinti rankiniu būdu, kitaip vis tiek rizikuojate viršyti leistiną greitį.

    Daugelyje modelių ribotuvas gali būti laikinai „perlaužiamas“ avarinėje situacijoje, kai akceleratorius nuspaudžiamas iki galo. Tai daroma tam, kad prireikus būtų galima greitai išvengti pavojaus, tačiau įprastai toks vairavimas neturėtų tapti kasdienybe.

    Baudos už greičio viršijimą ir papildoma atsakomybė pakartotinių pažeidimų atvejais skatina ieškoti prevencinių sprendimų. Greičio ribotuvas yra viena paprasčiausių priemonių, padedančių sumažinti riziką ir kartu išlaikyti natūralų vairavimo pojūtį.

  • Ekspertai įspėja: perkopus 10 metų ir 150 000 km, naudotas automobilis gali tapti skarbonke

    Ekspertai įspėja: perkopus 10 metų ir 150 000 km, naudotas automobilis gali tapti skarbonke

    Naudotų automobilių rinkoje dažnai kartojama taisyklė, kad riba tarp ramios eksploatacijos ir brangių remontų prasideda maždaug ties 10 metų amžiumi ir 150 000 kilometrų rida. Remiantis Lenkijos bendrovės „Gethelp.pl“ analize, po šių ribų tikimybė patirti rimtesnių gedimų pastebimai šokteli, o remonto išlaidos neretai priartėja prie paties automobilio vertės.

    „Gethelp.pl“ skelbia duomenis, paremtus pastarojo dešimtmečio praktika ir daugiau nei 60 000 fiksuotų gedimų atvejais. Bendrovė dirba su tūkstančiais prekybininkų ir siūlo vadinamąją išplėstinę garantiją, todėl jos surinkta statistika leidžia pamatyti, kokie automobiliai dažniausiai virsta brangiu galvos skausmu.

    Vertinant pagal amžių, mažiausiai rizikingi yra iki 5 metų automobiliai, kuriems rimtesnio gedimo tikimybė siekia 23,89 proc. 6–9 metų grupėje rizika kyla iki 32,13 proc., 10–14 metų automobiliuose pasiekia 39,22 proc., o vyresniems nei 15 metų – 47,94 proc.

    Panaši tendencija matoma ir pagal ridą. Automobiliams iki 100 000 kilometrų rimtesnio gedimo rizika įvertinta 19,77 proc., 101 000–150 000 kilometrų intervale ji auga iki 28,79 proc., o 151 000–200 000 kilometrų ridos automobiliuose pasiekia 39,41 proc.

    Kur prasideda didžiausia rizika?

    Iš šių skaičių išplaukia praktinė išvada: daugeliui pirkėjų saugesnė zona baigiasi ties maždaug 10 metų ir 150 000 kilometrų riba. Tuo metu rizika jau tampa akivaizdi, o papildomos išlaidos gali „suvalgyti“ sutaupymą, kuris dažnai ir būna pagrindinis argumentas renkantis senesnį automobilį.

    Kartu pabrėžiama, kad didelė dalis naudotų automobilių rinkos rizikų susijusios su informacijos kokybe. Skelbimuose nurodoma rida ne visada atitinka realybę, todėl pirkėjui svarbu vertinti ne tik skaičių odometre, bet ir automobilio būklės požymius, aptarnavimo istoriją bei atlikti patikrą servise.

    Kiek kainuoja tipinis gedimas?

    Bendrovės skaičiavimu, vidutinė gedimo šalinimo kaina naudotame automobilyje siekia apie 2 172 zlotus, tai yra maždaug 500 eurų. Senesniuose automobiliuose ši suma, pasak analizės, neretai gali būti ir maždaug dvigubai didesnė, ypač jei gedimas susijęs su brangesniais mazgais.

    Dažniausiai problema fiksuojama variklio sistemoje, kuri sudaro 17,64 proc. visų pranešimų, o vidutinė tokio remonto kaina siekia apie 3 978 zlotus, tai yra maždaug 900 eurų. Tai viena priežasčių, kodėl pirkėjai vis dažniau renkasi prieš pirkimą atlikti išsamią diagnostiką, o ne pasikliauti vien bandomuoju važiavimu.

    Kas ypač brangina remontus?

    Analizėje akcentuojama, kad brangių gedimų riziką didina sudėtingesnė konstrukcija, pavyzdžiui, automatinė pavarų dėžė ar visų varančiųjų ratų pavara. Automatinės pavarų dėžės remonto vidurkis siekia apie 5 733 zlotus, tai yra maždaug 1 300 eurų, o 4×4 sistemos – apie 4 581 zlotą, arba maždaug 1 050 eurų.

    Taip pat išskiriamas vadinamasis rizikingas skelbimų „pirkinys“: vyresni nei 15 metų modeliai, ypač iš aukštesnės klasės, su dujine įranga arba dyzeliniais varikliais. Tokie automobiliai gali būti patrauklūs kaina, tačiau statistiškai dažniau virsta ilgalaikiu išlaidų šaltiniu, jei ankstesnė priežiūra buvo taupi arba neaiški.

  • Paspausite elektrinį rankinį važiuojant? Štai kas iš tikro nutinka ir kodėl tai svarbu

    Paspausite elektrinį rankinį važiuojant? Štai kas iš tikro nutinka ir kodėl tai svarbu

    Elektroninis stovėjimo stabdis, dažnai vadinamas elektriniu rankiniu, daugelyje šiuolaikinių automobilių pakeitė įprastą svirtį tarp sėdynių. Dėl to dalis vairuotojų iki šiol nežino, kas realiai įvyktų, jei tokį stabdį kas nors įjungtų važiuojant.

    Svarbiausia žinia paprasta: automobilis ims stabdyti, tačiau dažniausiai ne taip, kaip senesniuose modeliuose, kai buvo galima staigiai blokuoti galinius ratus. Moderniose sistemose stabdymą paprastai prižiūri elektronika, todėl reakcija būna labiau panaši į stiprų, bet valdomą greičio mažinimą.

    Kaip veikia elektrinis rankinis

    Po vienu pavadinimu slepiasi keli sprendimai, priklausomai nuo gamintojo ir modelio. Vienuose automobiliuose mygtukas įjungia elektrinį varikliuką, kuris įtempia trosą, tad konstrukcija artima klasikinei, tik be mechaninės svirties.

    Kituose automobiliuose trosų išvis nebūna: stabdžių suportuose dirba atskiri elektriniai pavaros mechanizmai. Taip pat pasitaiko sistemų, kurios, paspaudus mygtuką, stabdymui išnaudoja hidrauliką ir stabilumo kontrolės bei ABS logiką, dozuodamos jėgą per kelis ratus.

    Kas nutinka paspaudus važiuojant

    Bandymuose su skirtingais automobiliais buvo fiksuota, kad elektroninis stovėjimo stabdis gali sustabdyti važiuojančią transporto priemonę tiek sausoje, tiek šlapioje dangoje. Praktikoje tai dažnai primena kompromisą tarp avarinio stabdymo ir ryžtingo greičio mažinimo, o ne staigų ratų blokavimą.

    Esminis niuansas tas, kad daugelyje automobilių mygtuką reikia laikyti nuspaustą, o ne trumpai spustelėti. Jei mygtukas atleidžiamas per anksti, stabdymas gali nutrūkti, nes taip apsisaugoma nuo atsitiktinio įjungimo.

    Dar viena priežastis, kodėl scenarijus dažnai būna saugesnis nei tikimasi, yra pagalbinės sistemos. ABS ir stabilumo kontrolė paprastai neleidžia paprastai užblokuoti galinių ratų, o kai kuriuose automobiliuose stabdymas paskirstomas visiems ratams, kad automobilis išliktų stabilesnis.

    Kada tai gali būti naudinga ir kada geriau nebandyti

    Elektrinis rankinis gali atlikti avarinio stabdžio funkciją, pavyzdžiui, jei vairuotojui pasidaro bloga arba sutrinka pagrindinė stabdžių sistema. Tokiu atveju svarbu suprasti, kad veiksmingiausia dažniausiai yra laikyti mygtuką nuspaustą, kol automobilis visiškai sustos.

    Tačiau tyčia tikrinti, kas nutiks važiuojant, įprastomis sąlygomis neverta. Tokie bandymai be reikalo apkrauna stabdžius ir padangas, o kai kuriuose automobiliuose gali išprovokuoti nestabilų elgesį, ypač slidžiame kelyje ar posūkyje.

    Taip pat verta pamiršti mitą apie efektingą apsisukimą rankiniu, žinomą iš senesnių automobilių. Šiuolaikinėse sistemose elektronika paprastai užkerta kelią galinių ratų blokavimui, todėl toks „triukas“ dažniausiai tiesiog neveikia.

  • Nufilmavo policininką per patikrinimą ir įkėlė į tinklą: teismas priteisė 2 300 eurų

    Nufilmavo policininką per patikrinimą ir įkėlė į tinklą: teismas priteisė 2 300 eurų

    Vairuotojai ir keleiviai vis dažniau išsitraukia telefonus, kai policija sustabdo patikrinimui kelyje. Pats pareigūno veiksmų filmavimas viešoje vietoje paprastai nėra draudžiamas, tačiau rizika prasideda tada, kai įrašas su atpažįstamu pareigūno veidu ar duomenimis atsiduria internete.

    Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, galioja principas, kad žmogaus atvaizdas ir kiti jį identifikuojantys požymiai yra saugomi, o neteisėtas paviešinimas gali būti vertinamas kaip privatumo ar kitų asmens teisių pažeidimas. Dėl to vien filmavimo ir viešinimo taisyklės nėra tas pats, net jei įraše matomas viešąsias funkcijas atliekantis pareigūnas.

    Kuo skiriasi filmavimas ir paviešinimas?

    Filmavimas dažniausiai laikomas teisėtu, jeigu netrukdoma pareigūnams atlikti tarnybinių veiksmų ir laikomasi teisėtų nurodymų. Kitaip tariant, kamera gali būti įjungta, bet ji negali tapti priemone provokuoti konfliktą ar trukdyti patikrinimui.

    Paviešinimas socialiniuose tinkluose ar kitose platformose yra atskiras veiksmas, kuriam keliami griežtesni reikalavimai. Jeigu pareigūnas įraše atpažįstamas, o sutikimo skelbti nėra, toks įrašas gali tapti pagrindu civiliniam ieškiniui dėl asmens teisių pažeidimo.

    Varšuvos atvejis: įrašas kainavo tūkstančius

    Viešumoje nuskambėjo Varšuvoje nutikusi istorija, kai per kelių policijos patikrinimą keleivis telefonu filmavo pareigūną, o vėliau įrašą paskelbė internete. Problema kilo ne dėl paties filmavimo, o dėl to, kad įrašas buvo paviešintas su aiškiai matomu pareigūno veidu, nors jis buvo išreiškęs nesutikimą.

    Patikrinimas buvo susijęs su dideliu greičio viršijimu: automobilis važiavo 171 kilometro per valandą greičiu ten, kur galiojo 80 kilometrų per valandą ribojimas. Teismas šioje byloje pripažino, kad pareigūnas nėra viešas asmuo ta prasme, kuri leistų jo atvaizdą skelbti be leidimo, ir priteisė kompensaciją.

    Pranešta, kad įrašo autoriui teko sumokėti apie 2 300 eurų. Tai atitinka maždaug 10 000 Lenkijos zlotų, perskaičiuojant į eurus pagal įprastą pastarųjų metų kursą.

    Ką daryti, jei vis dėlto norite skelbti?

    Teisininkai praktikoje dažniausiai pataria, kad saugiausias kelias yra gauti aiškų sutikimą, jei planuojama įrašą viešinti. Jei sutikimo nėra, būtina taip apdoroti medžiagą, kad pareigūno nebūtų įmanoma atpažinti pagal veidą, balsą, vardą, pavardę ar identifikavimo numerį.

    Taip pat svarbu įsivertinti, ar filmavimas neperžengia ribos, kai jis pradeda trukdyti pareigūnams. Net jei įrašas nebus publikuojamas, konfliktinis elgesys, nevykdomi nurodymai ar grasinimai gali užtraukti atsakomybę ir dėl kitų pažeidimų.

    Ši istorija parodo aiškią tendenciją: telefonų kameros keliuose tampa kasdienybe, tačiau teismai vis dažniau vertina ne emociją, o konkretų veiksmą, ar buvo pažeistos atvaizdo ir privatumo apsaugos taisyklės. Todėl prieš keliant įrašą į internetą verta pagalvoti, ar trumpas įrašas vertas ilgo ir brangaus ginčo.

  • ADAC ištyrė naujų automobilių kvapus: „BYD“ išsiskyrė blogiausiai, kaitra viską pablogina

    ADAC ištyrė naujų automobilių kvapus: „BYD“ išsiskyrė blogiausiai, kaitra viską pablogina

    Naujo automobilio kvapas daugeliui vairuotojų yra maloni saloninio automobilio patirties dalis, tačiau jį sukelia ne romantika, o iš plastikų, klijų, putų ir apmušalų į orą išsiskiriančios cheminės medžiagos. Vokietijos automobilių klubas ADAC kartu su Fraunhofer IBP institutu laboratorijoje patikrino, kiek tokių junginių aptinkama naujuose automobiliuose ir kaip tai kinta skirtingomis sąlygomis.

    Tyrime buvo analizuojami vadinamieji lakieji organiniai junginiai, dažnai apibendrinami terminu VOC, kurių naujo automobilio salone gali būti aptinkama daugiau nei 150. Tarp jų minimi formaldehidas, benzenas, toluenas, etilbenzenas, ksilenas ir stirenas, o dalis šių medžiagų gali dirginti gleivines ar sukelti galvos skausmus jautresniems žmonėms.

    Ypatingas dėmesys skirtas formaldehidui, nes jis pasižymi aštriu, dirginančiu kvapu, gali dirginti akis ir viršutinius kvėpavimo takus, o tarptautinėje klasifikacijoje siejamas su onkologine rizika. ADAC pabrėžė, kad reali koncentracija priklauso ne tik nuo medžiagų, bet ir nuo salono temperatūros bei automobilio amžiaus, nes naujos medžiagos intensyviausiai garuoja pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais.

    Tyrime dalyvavo keturi automobiliai: „Volkswagen“ Golf eTSI, „Dacia“ Spring, „BYD“ Seal 6 DM-i Touring ir „Hyundai“ Kona Hybrid, kurių amžius bandymo metu svyravo nuo 39 iki 216 dienų. „Volkswagen“ Golf vėliau buvo pakartotinai patikrintas po maždaug 200 dienų, siekiant įvertinti, ar senstant situacija pastebimai gerėja.

    Automobiliai buvo matuojami trimis režimais: esant 23 laipsnių temperatūrai, po stipraus salono įkaitinimo stovint ir važiuojant su įjungta ventiliacija bei oro kondicionieriumi. Matuota pagal DIN ISO 12219-1 metodiką, o kvapo intensyvumas vertintas šešiabalėje VDA 270 skalėje nuo beveik nejuntamo iki sunkiai pakeliamo.

    Kvapo vertinime ryškiausiai išsiskyrė „Dacia“ Spring, surinkusi geriausius balus tiek esant 23 laipsniams, tiek po įkaitinimo. „Hyundai“ Kona Hybrid liko per vidurį, „BYD“ Seal 6 DM-i Touring gavo prastesnį, bet stabilų įvertinimą abiem sąlygomis, o „Volkswagen“ Golf po įkaitinimo kvapu suprastėjo labiausiai.

    Esant 23 laipsniams visi keturi automobiliai atitiko būsimą formaldehido ribą 0,062 miligramo kubiniame metre ir buvo žemiau orientacinės 0,10 miligramo kubiniame metre vertės. Tačiau po salono įkaitinimo „Volkswagen“, „Dacia“ ir „BYD“ rodikliai jau viršijo ADAC minimą orientacinį lygį, o važiuojant su aktyvia ventiliacija koncentracijos visais atvejais akivaizdžiai mažėjo.

    „BYD“ šiame bandyme išsiskyrė dėl atskirų medžiagų: tai buvo vienintelis automobilis, kuriame viršyta 0,10 miligramo kubiniame metre ksileno vertė, o bendras TVOC rodiklis buvo didžiausias. ADAC taip pat pažymėjo, kad esant 23 laipsniams visi tirti automobiliai viršijo 0,95 miligramo kubiniame metre orientacinę TVOC vertę, tačiau „BYD“ atveju jis buvo aukščiausias ir, įjungus ventiliaciją, mažėjo santykinai lėčiau.

    „Nė vienas iš keturių tirtų automobilių nesukėlė tiesioginės grėsmės sveikatai“, – nurodė ADAC išvadose.

    Vis dėlto klubas pabrėžė, kad tema nėra vien kvapo klausimas, nes kaitra gali staigiai padidinti junginių koncentraciją, o tai jautresniems žmonėms gali sukelti dirginimą, galvos skausmą ar svaigimą. Praktinis patarimas paprastas: po automobilio stovėjimo saulėje pirmiausia praverti langus, išvėdinti saloną ir tik tada važiuoti, įjungus oro kondicionierių bei intensyvesnę ventiliaciją.

  • Keistas ženklas Ispanijos greitkeliuose glumina vairuotojus: štai ką jis reiškia

    Keistas ženklas Ispanijos greitkeliuose glumina vairuotojus: štai ką jis reiškia

    Naujas įspėjimas greitkeliuose

    Ispanijos kelių eismo saugą prižiūrinčios institucijos katalogą papildė įspėjamuoju ženklu P-35, kuris daugeliui užsieniečių atrodo neįprastas. Keliaujantys automobiliu po Ispaniją jį neretai pirmą kartą pamato tik atostogų metu, nes Lietuvoje toks ženklas nenaudojamas.

    Ženklas yra trikampio formos su raudonu apvadu, o jo viduje pavaizduoti du automobiliai ir rodyklės, tarsi rodytų apsikeitimą vietomis. Šis vaizdas iš pirmo žvilgsnio gali priminti pavojingą manevrą, tačiau jo prasmė kitokia.

    Ką reiškia P-35 ženklas?

    P-35 įspėja apie vadinamąjį susipinantį eismo ruožą, kai gretimuose greitkelio ar automagistralės juostose intensyviai vyksta persirikiavimas. Tokiose vietose transporto srautai iš skirtingų krypčių trumpame atstume turi persiskirstyti: vieni vairuotojai ieško galimybės išvažiuoti, kiti tuo pat metu įsilieja į pagrindinį srautą.

    Ispaniškuose paaiškinimuose šalia ženklo vartojamas terminas, siejamas su susipynimu ar pynimu, nes būtent taip praktiškai atrodo eismas šiame ruože. Tai nėra klasikinė sankryža, o greitkelio mazgo dalis, kur keliai persidengia ir vairuotojai turi greitai priimti sprendimus.

    Kaip elgtis pamačius ženklą?

    Pamačius P-35, svarbiausia pasiruošti dažnesniems juostų keitimams aplink jus ir patiems vengti staigių manevrų. Tokiuose ruožuose vieni vairuotojai gali spartinti, kad saugiai persirikiuotų, kiti gali lėtinti, ieškodami tarpo, todėl greičio skirtumai padidėja.

    Institucijos pabrėžia būtinybę laikytis saugaus atstumo, aiškiai rodyti posūkius ir persirikiuojant įsitikinti, kad juostoje esantiems automobiliams netrukdoma. Keičiant juostą taikoma įprasta taisyklė: pirmenybę turi transporto priemonės, jau važiuojančios ta juosta.

    Planuojant kelionę automobiliu po užsienį verta prisiminti, kad nors Europoje daug ženklų yra panašūs, kai kurių nacionalinių sprendimų skirtingose šalyse pasitaiko. Pagrindinę informaciją apie greičio ribojimus ir vietines taisykles dažniausiai galima rasti ir pirmuosiuose informaciniuose stenduose kirtus sieną.