Kompostas sodininkų neretai vadinamas juoduoju auksu, nes tai natūrali ir praktiškai nieko nekainuojanti dirvos gerinimo priemonė. Tačiau į kompostinę sukrauti „viską, kas organiška“ yra viena dažniausių klaidų, kuri vėliau atsisuka prieš patį sodą. Netinkamos atliekos gali sustabdyti irimą, sukelti dvoką, privilioti graužikus arba paversti kompostą ligų ir piktžolių „starteriu“.
Pagrindinė bėda ta, kad namų komposte ne visuomet pasiekiama pakankamai aukšta ir ilgai išsilaikanti temperatūra. Kad žūtų dauguma ligų sukėlėjų ir piktžolių sėklų, masė turi įkaisti ir būti reguliariai permaišoma, o drėgmė ir anglies bei azoto santykis turi būti subalansuoti. Kai to nėra, dalis patogenų ir sėklų sėkmingai peržiemoja ir pavasarį kartu su kompostu pasklinda lysvėse.
Kas komposte pavojingiausia
Į kompostą nereikėtų mesti ligotų augalų dalių ir supuvusių vaisių, ypač iš daržo ir sodo. Pažeisti pomidorų, bulvių ar agurkų stiebai, dėmėtos lapijos likučiai, taip pat vadinamosios „mumijos“ ant obelų ar slyvų gali tapti naujų užkrato židinių šaltiniu kitam sezonui.
Ne mažiau rizikingos piktžolės su subrendusiomis sėklomis ir gyvybingais šakniastiebiais. Net jei jos atrodo jau apvytusios, komposto drėgmė ir šiluma gali padėti išlikti sėkloms, o šakniastiebiai kartais net ima atželti. Rezultatas paprastas: pavasarį, tręšdami, patys išsėsite piktžoles po visą sklypą.
Atsargiai vertinami ir kai kurie lapai, ypač graikinio riešutmedžio, jei jų daug. Juose esantis juglonas gali slopinti kai kurių augalų augimą, o patys lapai dėl sudėties dažnai skyla lėčiau. Jei tokias žaliavas vis dėlto kompostuojate, jos neturėtų sudaryti didžiosios komposto dalies, o brandinimo laikas paprastai pailgėja.
Virtuvės atliekos, kurios sukelia didžiausias problemas
Į sodo kompostą netinka mėsos, žuvies likučiai, kaulai, riebalai ir pieno produktai. Tokios atliekos greitai ima gesti, skatina anaerobinius procesus, sukelia aitrų kvapą ir ypač vilioja žiurkes bei peles, todėl problemos gali persikelti ir į ūkinius pastatus.
Taip pat nerekomenduojama kompostuoti šunų ir kačių išmatų. Jose gali būti žmogui pavojingų parazitų ir mikroorganizmų, o namų komposto temperatūros dažniausiai nepakanka, kad rizika būtų patikimai pašalinta. Dėl tos pačios priežasties atsargiai vertinamos ir bet kokios higienos priemonės ar kraikas, jei jo sudėtis neaiški.
Dar viena klaida – į kompostą berti pelenus ne iš švarios medienos. Anglies ar kitų kuro rūšių pelenai gali turėti nepageidaujamų priemaišų, kurios ilgainiui teršia dirvą. Jei naudojate pelenus iš švariai degintos medienos, jų kiekį vis tiek verta riboti, kad neperšarmintumėte komposto.
Ką daryti su atliekomis, kurių kompostuoti negalima
Ligotų augalų liekanas ir pažeistus vaisius saugiausia tvarkyti atskirai nuo komposto, kad neužkrėstumėte būsimo trąšų sluoksnio. Daugelyje savivaldybių žaliųjų atliekų surinkimas organizuojamas atskirai, o profesionaliuose įrenginiuose procesai dažniau vyksta kontroliuojamomis sąlygomis.
Piktžoles su šakniastiebiais ar sėklomis galima džiovinti, kol jos visiškai praranda gyvybingumą, tik tada spręsti dėl tolimesnio panaudojimo. O jei norite greitesnio ir kokybiškesnio komposto, verta laikytis bazinių taisyklių: sluoksniuoti „žalią“ ir „rudą“ masę, palaikyti drėgmę ir periodiškai permaišyti, kad netrūktų oro.
Kompostas gali būti puikus, bet tik tada, kai jis švarus. Viena neapgalvota „smulkmena“ rudenį gali virsti brangiai kainuojančiu darbu pavasarį, kai ligos ir piktžolės išplinta kartu su, atrodytų, pačia geriausia trąša.