Kas nustatyta tyrime?
Naujas tyrimas parodė, kad net ir nedidelis, bet reguliarus miego sutrumpinimas gali būti susijęs su apčiuopiamais kūno masės pokyčiais. Mokslininkus domino ne ekstremalus nemiegojimas, o kasdienė situacija, kai užmigti atsigulama vėliau, o keltis tenka tuo pačiu metu.
Analizėje, publikuotoje žurnale „Annals of Internal Medicine“, vertinti 95 suaugusieji, kurie įprastai miegodavo bent 7 valandas per parą ir turėjo padidėjusią kardiometabolinę riziką. Dalyviai perėjo du 6 savaičių laikotarpius: vieną miegojo įprastai, kitą užmigimo laiką stūmė maždaug 90 minučių vėliau.
Praktiškai tai reiškė, kad miegas sutrumpėjo vidutiniškai apie 78,4 minutės per parą. Toks dizainas svarbus tuo, kad jis atspindi dažną įprotį, kai miego trūkumas nėra labai akivaizdus, tačiau tęsiasi savaitėmis.
Kiek pasikeitė svoris ir apimtys?
Po riboto miego laikotarpio dalyviai vidutiniškai svėrė 0,45 kilogramo daugiau nei įprasto miego laikotarpiu. Taip pat fiksuotas vidutinis liemens apimties padidėjimas apie 0,52 centimetro ir nedidelis viso kūno tūrio pokytis.
Nors skaičiai neatrodo dideli, poveikis pasireiškė per palyginti trumpą laiką, vos per 6 savaites. Tyrėjai pabrėžė, kad šių rezultatų negalima paprastai „padauginti“ iš mėnesių ar metų, nes ilgalaikės organizmo adaptacijos gali būti kitokios.
Vis dėlto išvada aiški: net nedidelis, bet nuolatinis miego trumpinimas gali prisidėti prie energijos balanso pokyčių, o tai ilgainiui gali turėti reikšmės kūno masei.
Kodėl trumpesnis miegas gali „pridėti“ kilogramų?
Vienas netikėtas tyrimo signalas buvo susijęs su kasdieniu aktyvumu: trumpiau miegoję dalyviai vidutiniškai apie 17,2 minutės daugiau praleido sėdėdami per parą. Įdomu tai, kad šis pokytis išliko ir įvertinus tai, jog jie tiesiog turėjo daugiau budraus laiko.
Intuityviai gali atrodyti, kad trumpiau miegant žmogus turėtų daugiau judėti ir sudeginti daugiau energijos, tačiau realybėje papildomas budrumo laikas dažnai virsta pasyviu vakaru prie ekranų. Vėlesnis užmigimas taip pat gali reikšti vėlesnius užkandžius, vėlyvą vakarienę ar mažesnę motyvaciją judėti kitą dieną.
Miegas nėra vien poilsis: jis susijęs su hormonų ir medžiagų apykaitos reguliacija bei paros ritmo stabilumu. Tyrimų literatūroje dažnai aptariamas ir apetito hormonų balansas, ypač grelino, didinančio alkio jausmą, ir leptino, siunčiančio sotumo signalus, galintis kisti dėl nepakankamo miego.
„Nedidelis, bet nuolatinis miego trūkumas gali būti vienas iš veiksnių, darančių įtaką energijos balansui ir kūno masei“, – teigė tyrimo autoriai, apibendrindami rezultatus.
Specialistai primena, kad kūno masę lemia daugybė veiksnių: mityba, judėjimas, stresas, genetika, vartojami vaistai, lėtinės ligos ir paros ritmo ypatumai. Tačiau, jei miegas nuolat trumpėja, tai gali tapti svarbiu, dažnai nuvertinamu rizikos elementu.
Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama reguliariai miegoti bent apie 7 valandas per parą, o svarbi ir miego kokybė bei pastovus režimas. Jei, skyrus pakankamai laiko miegui, vis tiek sunku užmigti, dažnai prabundama ar dieną vargina ryškus mieguistumas, verta pasitarti su gydytoju ir įvertinti galimus miego sutrikimus.
