CP v2

Blog

  • Lenkija kelia pelno mokestį didžiausioms energetikos ir naftos įmonėms: biudžetas skaičiuoja milijardus

    Lenkijos Finansų ministerija rengia įstatymo projektą, kuriuo siūloma laikinai padidinti pelno mokestį (CIT) didžiausioms energetikos ir degalų sektoriaus įmonėms. Valdžia šį žingsnį sieja su platesniu planu, kaip finansuoti pagalbą energijai imlioms pramonės šakoms ir mažinti elektros kainų spaudimą verslui.

    Pagal skelbiamus planus, įmonėms, kurių metinės pajamos viršija 50 mln. eurų, CIT tarifas nuo 2027 metų turėtų šoktelėti iki 30 proc. Vėliau tarifas būtų palaipsniui mažinamas iki 26 proc. 2028 metais ir 23 proc. 2029 metais, o 2030 metais grįžtų į bazinį 19 proc. lygį.

    Kas patenka į naują ribą?

    Padidintas tarifas būtų taikomas didžiausiems rinkos dalyviams, veikiantiems naftos ir dujų gavybos, prekybos gamtinėmis dujomis, naftos produktų gamybos ir prekybos, taip pat elektros energijos perdavimo ir didžiausio masto skirstymo srityse. Kitaip tariant, mokesčio pakeitimai taikomi ne visam sektoriui, o stambiausiems dalyviams, kuriems nustatyta pajamų riba.

    Toks taikymo modelis atspindi pastarųjų metų Europos tendenciją, kai valstybės ieško papildomų pajamų šaltinių energetikos kainų svyravimų laikotarpiu. Didesnė mokesčių našta dažniau nukreipiama į įmones, kurios dėl rinkos sąlygų gali generuoti išskirtinai didelius pelnus, tačiau konkretus Lenkijos sprendimas įtvirtinamas per CIT tarifą ir pajamų slenkstį.

    Kiek papildomai tikimasi surinkti?

    Finansų ministerijos vertinimu, biudžeto pajamos 2027 metais turėtų padidėti maždaug 2,83 mlrd. eurų. 2028 metais papildomos įplaukos siektų apie 2,55 mlrd. eurų, o 2029 metais – dar apie 1,57 mlrd. eurų.

    Iš viso per trejus metus Lenkija tikisi surinkti apie 6,95 mlrd. eurų papildomų pajamų. Šie pinigai, valdžios argumentu, turėtų padėti finansuoti priemones, skirtas energijai imlioms įmonėms, ir amortizuoti dalį energetikos sąnaudų, kurios ypač jautriai veikia pramonės konkurencingumą.

    „Projektuojamas CIT tarifo padidinimas didžiausioms energetikos ir degalų įmonėms turėtų reikšmingai padidinti valstybės biudžeto pajamas 2027–2029 metais“, – sakė Finansų ministerijos atstovas.

    Kol kas tai yra rengiamas projektas, todėl galutinės detalės gali keistis teisėkūros procese. Vis dėlto kryptis aiški: Lenkija siekia papildomų biudžeto pajamų iš stambiausių energetikos grandies dalyvių, tuo pat metu deklaruodama tikslą palengvinti elektros kainų naštą pramonei.

  • Prancūzijos Gravelines atominė elektrinė mažino galią dėl medūzų antplūdžio jūros vandens filtruose

    Prancūzijos šiaurėje, tarp Kalė ir Diunkerko, esanti Gravelines atominė elektrinė laikinai ribojo gamybą po to, kai į jūros vandeniu aušinamų siurblių filtrus masiškai pateko medūzų. Dėl to operatoriui teko stabdyti dalį įrenginių ir mažinti kelių reaktorių galią, kol aušinimo grandinėje bus atkurta normali vandens apytaka.

    Gravelines yra viena didžiausių Europos atominių elektrinių: joje veikia šeši reaktoriai, o bendra įrengtoji galia siekia apie 5,4 gigavato. Kai tokio masto objektas priverstas mažinti gamybą, net ir trumpalaikis sutrikimas tampa juntamas visai elektros sistemai, ypač vasarą, kai dėl karščio dažniau išauga vartojimas.

    Kaip medūzos sustabdo reaktorius?

    Pakrančių atominės elektrinės dažnai naudoja jūros vandenį aušinimui, todėl vanduo nuolat tiekiamas per siurblių stotis ir filtravimo sistemas. Kai į jas vienu metu patenka didelis kiekis medūzų, jos gali užkimšti filtrus, sumažinti vandens srautą ir priversti elektrinę automatiškai riboti galią arba išjungti bloką dėl saugos reikalavimų.

    Toks scenarijus nėra unikalus vien Gravelines: panašūs biologiniai „užkimšimai“ pasaulyje fiksuojami ir kitose pakrančių elektrinėse. Šių incidentų rizika didėja, kai sutampa sezoniniai medūzų antplūdžiai, šiltesnis vanduo ir tam tikros srovės, atnešančios organizmus tiesiai į vandens paėmimo kanalus.

    Ką daro operatorius ir ko gali prireikti ateityje?

    Elektrinių operatoriai paprastai taiko kelias priemones: tankesnius mechaninius sietus, papildomas šiukšlių gaudykles, filtrų valymo režimo optimizavimą ir siurblių darbo koregavimą. Tokie sprendimai padeda sumažinti riziką, tačiau dažnai reikalauja investicijų ir išankstinio sezoniškumo planavimo.

    Įvykis Prancūzijoje vėl primena, kad energetikos infrastruktūrai grėsmes kelia ne tik techninės avarijos ar kuro tiekimo rizikos, bet ir gamtiniai veiksniai. Lietuvai planuojant branduolinės energetikos projektus regione, diskusijose dėl vietos parinkimo ir aušinimo sprendimų vis dažniau akcentuojama, kad reikia vertinti ir biologines, ir klimato tendencijas Baltijos jūroje.

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje neužsibūna

    Dniepro upėje Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis vandens paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ornitologų teigimu, ši rūšis šalyje pasirodo tik migracijų metu, todėl įprastai telkiniuose ilgai neužsibūna.

    Apvaliasnapiai plaukūnai Ukrainoje laikomi retais praskrendančiais paukščiais: pavasarį ir rudenį jie trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti, o vėliau tęsia kelionę. Tokie stebėjimai dažniausiai būna pavieniai, todėl kaskart sulaukia didesnio gamtos mylėtojų dėmesio.

    Nuo daugelio kitų vandens paukščių ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir neįprastu gyvenimo būdu. Patelės paprastai būna stambesnės ir ryškesnės, jų plunksnose matomas išraiškingas oranžinis atspalvis kaklo srityje, o patinų apdaras dažniau pilkšvai tamsus.

    Dar labiau stebina vaidmenų pasiskirstymas perėjimo metu. Patelės aktyviai konkuruoja dėl patinų dėmesio, o sudėjus kiaušinius dažnai palieka perėjimą patinui ir gali ieškoti kito partnerio.

    Patinai tuo metu peri kiaušinius ir vėliau patys rūpinasi jaunikliais. Toks elgesys paukščių pasaulyje nėra labai dažnas, todėl apvaliasnapiai plaukūnai dažnai minimi kaip vienas įdomesnių pavyzdžių, kaip gamtoje gali keistis įprasti lyčių vaidmenys.

    Šie paukščiai minta smulkiais vandens organizmais, įskaitant uodų lervas ir planktoną. Vienas būdingiausių jų maitinimosi būdų – greitai suktis vandenyje aplink savo ašį, taip sukeliant sūkurį, kuris pakelia maistą arčiau paviršiaus.

    Apvaliasnapio plaukūno veisimosi arealas siejamas su Arkties ir subarktinėmis teritorijomis. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, o migracijų metu gali būti pastebimas ir piečiau esančiuose regionuose.

    Gamtos specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu laikytis atstumo ir netrikdyti jų poilsio. Trumpa sustojimo pauzė migracijos metu paukščiams yra kritiškai svarbi, todėl net ir geranoriškas artėjimas gali padidinti jų stresą ir išsekimą.

  • Po Kachovkos tvenkinio sunaikinimo atsiveria 215 000 ha laukinės gamtos: mokslininkas mato milžiniško rezervato galimybę

    Ukrainoje, buvusio Kachovkos vandens telkinio vietoje, formuojasi itin didelė natūrali teritorija, kuri ateityje galėtų įgyti saugomos teritorijos statusą. Pasak Ukrainos mokslininko, kalbama apie maždaug 215 000 hektarų plotą, kuris dėl savo masto ir vientisumo būtų išskirtinis visos šalies mastu.

    Šis plotas neretai buvo vadinamas Kachovkos jūra, o po vandens nuleidimo atsidengęs dugnas tapo sparčių gamtinių procesų erdve. Specialistų vertinimu, čia svarbiausia aplinkybė yra ta, kad teritorijoje beveik nėra gyvenviečių ir intensyviai dirbamų laukų, kurie paprastai trukdo steigti didelius rezervatus.

    Chersono valstybinio universiteto botanikos katedros vedėjas, profesorius Ivanas Moisijenka teigia, kad buvusio tvenkinio dugnas gali tapti didžiausiu gamtos rezervatu Ukrainoje. Jo teigimu, tokio dydžio ištisinis plotas, kuriame dominuotų natūrali raida, yra reta galimybė ne tik šaliai, bet ir platesniam Europos regionui.

    „Tai ne viena iš didžiausių teritorijų, o didžiausia. Čia yra apie 215 000 hektarų grynos gamtinės erdvės: nėra laukų, nėra kaimų, nėra miestų“, – sakė Ivanas Moisijenka.

    Kachovkos hidroelektrinės užtvanka buvo susprogdinta 2023 metais birželio 6 dieną, o po to staigiai pasikeitė viso Dnipro žemupio hidrologija. Ukrainos institucijos ir tarptautinės organizacijos šį veiksmą vertino kaip sunkų tarptautinės teisės pažeidimą, sukėlusį didelę humanitarinę ir aplinkosauginę žalą.

    Per kelerius metus dalis atsidengusių plotų apaugo jaunu, tankiu gluosnių ir tuopų sąžalynu. Ekologai pabrėžia, kad tokios pionierinės augalijos plėtra dažnai sukuria buveines vabzdžiams, paukščiams ir smulkiesiems žinduoliams, o tai ilgainiui didina biologinę įvairovę.

    Pasak mokslininkų, gluosnių ir tuopų sąžalynai ypač svarbūs kaip pereinamoji ekosistema tarp vandens ir sausumos. Tokie plotai dažnai veikia kaip natūralūs filtrai, stabilizuoja dirvožemį, mažina dulkių ir erozijos poveikį bei sudaro sąlygas grįžti šlapžemėms būdingoms rūšims.

    Ivanas Moisijenka siūlo didžiąją buvusio Kachovkos tvenkinio dalį palikti laukinei gamtai ir panaudoti teritoriją Didžiojo Lanko gamtinių kompleksų atkūrimui. Toks požiūris remiasi principu, kad dalis teritorijų, patyrusių didelį žmogaus poveikį, gali būti atkuriamos leidžiant vykti natūraliems procesams, o žmogaus įsikišimą apribojant iki būtino monitoringo ir apsaugos priemonių.

    Kartu svarstoma, kad mažesnėje dalyje ploto ateityje galėtų būti kuriami keli nedideli vandens telkiniai, jei to prireiktų vietos vandens ūkiui ar ekosistemų valdymui. Tačiau bet koks sprendimas dėl teritorijos statuso, ribų ir naudojimo scenarijų priklausytų nuo saugumo situacijos, ilgalaikių aplinkosaugos vertinimų ir valstybės politikos.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio masto teritorijos apsauga galėtų tapti svarbia atkūrimo politikos dalimi, tačiau kartu reikėtų aiškiai spręsti rizikas: galimą taršą, dirvožemio užterštumą, invazinių rūšių plitimą ir suderinamumą su vandens išteklių poreikiais žemupyje.

  • Prie Černobylio užfiksuota slapta giesmininkė: ją dažniau išgirsi nei pamatysi, štai kuo ji išsiskiria

    Paukštis didžiąją laiko dalį praleidžia krūmuose, todėl net ir patyrusiam stebėtojui dažnai lieka tik trumpas judesys tarp šakų. Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad aiškus identifikavimo ženklas šiuo atveju yra būtent giesmė ir būdingas pavojaus signalas.

    Pasak rezervato specialistų, šiai rūšiai patraukliausios yra miško pakraščiuose esančios krūmynų juostos, laukymių ir tankesnio miško mozaika, taip pat želdinių juostos, kur krūmai ribojasi su atviromis erdvėmis. Tokiose vietose paukščiui lengviau ir maitintis, ir išlikti nepastebėtam.

    Tankūs krūmai veikia kaip natūralūs koridoriai, leidžiantys greitai pasislėpti nuo plėšrūnų ar žmogaus. Dėl šios priežasties paukštį dažnai išduoda ne išvaizda, o staiga pasigirstantys garsai iš krūmyno gelmės.

    Šios giesmininkės balsas apibūdinamas kaip įvairių švilpesių ir trumpų, nutrūkstančių garsų seka. Ji gali giedoti ne tik tupėdama ant krūmo viršūnės, bet ir skrisdama, todėl balsas kartais girdimas net tada, kai paukštis lieka visiškai nematomas.

    Dar vienas būdingas bruožas yra trumpas aliarmo signalas, kuris lietuviškai perteikiamas kaip „ček“. Jis padeda pastebėti paukščio buvimą net ir tuomet, kai jis nepalieka krūmynų.

    Specialistai nurodo, kad paukščio raciono pagrindą sudaro vabzdžiai ir jų lervos, taip pat vorai bei kiti bestuburiai. Toks meniu būdingas daugeliui sylvijų, ypač šiltuoju metų laiku, kai vabzdžių gausa didžiausia.

    Rezervato pranešime pažymima, kad jaunikliams tėvai atneša ypač įvairų grobį, o vasaros pabaigoje racioną gali papildyti uogos ir minkšti vaisiai. Tai padeda kaupti energijos atsargas laikotarpiu, kai vabzdžių ima mažėti.

    Lizdą ši rūšis paprastai suka neaukštai virš žemės, tankiame krūme. Dėl didelio atsargumo paukštis prie lizdo elgiasi itin budriai ir, pajutęs pernelyg didelį trikdymą, gali palikti dėklą, todėl stebėtojai raginami laikytis atstumo.

    Černobylio rezervate pastaraisiais metais vis dažniau viešinami laukinės faunos stebėjimai, siekiant parodyti, kaip saugomose teritorijose atsikuria ekosistemos. Tokie fiksavimai svarbūs ne tik visuomenės švietimui, bet ir ilgalaikei rūšių būklės stebėsenai.

  • Vakarų Ukrainoje fiksuojamas rekordinis upių nusekimas: hidrometeorologai įspėja dėl vandens stygiaus

    Vakarų Ukrainoje šią vasarą fiksuojamas ypač ryškus upių nusekimas, kurį specialistai vadina precedento neturinčiu per visą stebėjimų laikotarpį. Ukrainos hidrometeorologijos centro atstovas Ilja Perevozčikovas teigia, kad kai kuriose Dniestro baseino atkarpose vandens lygis pasiekė ribas, kurios, pagal istorinius duomenis, kai kuriais atvejais žemesnės nei XX amžiaus pirmoje pusėje.

    Didžiausia įtampa, pasak jo, matoma regionuose, kurie patenka į Dniestro ir Vakarų Bugo baseinus, įskaitant Lvivo, Ivano Frankivsko, Ternopilio, Chmelnyckio ir Voluinės sritis. Dėl menko prietakos dalyje mažųjų upių srautai silpsta iki tokio lygio, kad ima strigti vandens ūkio infrastruktūros darbas.

    Ekspertai situaciją sieja su kelių veiksnių sutapimu: per pastarąjį pusmetį kritulių kiekis kai kuriose teritorijose tesiekė apie 50–60 proc. įprastos normos, o užsitęsę karščiai spartino dirvožemio džiūvimą. Tai reiškia, kad lietaus vanduo prasčiau įsigeria ir mažiau papildo gruntinius vandenis, kurie vasarą palaiko upių debitą.

    Hidrologiniu požiūriu tai virsta ne tik meteorologine, bet ir dirvožemio bei hidrologine sausra. Kai išdžiūsta viršutinis dirvožemio sluoksnis ir sumažėja gruntinių vandenų atsargos, upės praranda natūralų „maitinimą“ ir vandens lygis krenta net ir be staigių temperatūros šuolių.

    Didžiausia rizika kyla miestams ir gyvenvietėms, kurios vandenį ima iš atvirų šaltinių, tokių kaip upės, tvenkiniai ar vandens telkiniai, susiję su upių prietaka. Sumažėjus vandens kiekiui, vandenvietės ne visada gali paimti tiek vandens, kiek reikia įprastam vartojimui, o tai gali lemti laikinas ribojimo priemones.

    Mažesnis vandens lygis paprastai apsunkina ir geriamojo vandens paruošimą, nes vandenyje gali didėti priemaišų koncentracija. Dėl to vandens tiekėjams gali tekti naudoti daugiau valymo reagentų, o ekstremaliais atvejais, jei į tinklą patenka mažiau nei būtina, prioritetu tampa kritinių paslaugų užtikrinimas.

    Žemės ūkiui tokios sąlygos ypač sudėtingos, nes sumažėja galimybės drėkinti pasėlius, o derliaus rizika auga net ir ten, kur tradiciškai vandens netrūkdavo. Be to, kai vandens telkiniuose krenta lygis, šiltesniu laikotarpiu vanduo greičiau įšyla, o tai mažina deguonies kiekį ir blogina sąlygas žuvims bei kitiems organizmams.

    Ekologams svarbus vadinamasis ekologinis debitas, tai yra minimalus vandens srautas, reikalingas upės ekosistemai funkcionuoti. Kai srautas nukrenta žemiau šios ribos, didėja dumblėjimo, augalijos nykimo ir žuvų dusimo rizika, o mažos upės kai kuriose vietose gali laikinai netekti tėkmės.

    Pasak I. Perevozčikovo, greito atsigavimo tikėtis sunku, nes reikalingi ne trumpi audriniai lietūs, o ilgesnės trukmės krituliai, kurie prisotintų dirvožemį. Tokie lietūs turi kaupti drėgmę ir papildyti gruntinius vandenis, o tik tuomet galima tikėtis stabilesnio upių vandeningumo augimo.

    Jo vertinimu, tam, kad Vakarų Ukrainos upėse vandens režimas pradėtų normalizuotis, reikėtų gausių ir tolygių kritulių mažiausiai apie mėnesį. Kartu specialistai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu susiformavęs sausas dirvožemio „pagrindas“ gali turėti įtakos ir kitų metų hidrologinei situacijai, jei drėgmės atsargos nespės atsistatyti.

    Ukrainos hidrometeorologijos centras pastarosiomis dienomis taip pat skelbė perspėjimus dėl tolesnio vandens lygių kritimo Dniestro baseine ir kai kuriuose Vakarų Bugo baseino ruožuose. Kai kuriose mažose upėse prognozuojama, kad srautas gali priartėti prie ribų, kurios trikdo vandens ūkio sistemos darbą ir didina spaudimą vietos savivaldybių paslaugoms.

  • Anglijoje daugėja „apsvaigusių“ ir agresyvių vapsvų: specialistai paaiškino, kas vyksta

    Anglijoje, ypač pietryčiuose ir kituose regionuose, gyventojai vis dažniau praneša apie neįprastai agresyvias vapsvas. Kenkėjų kontrolės specialistai aiškina, kad vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį tai gali būti natūralus sezoniškumo padarinys, sustiprintas šiltų orų ir gausaus vaisių derliaus.

    Pagrindinė priežastis siejama su vapsvų kolonijų ciklu. Artėjant sezono pabaigai motinėlės jau būna sukaupusios pakankamai energijos, o darbininkės palaipsniui praranda įprastas užduotis, dėl to dažniau klaidžioja ieškodamos lengvai pasiekiamo maisto.

    Tokiu metu jos neretai puola pernokusius vaisius, kuriuose prasidėjusi fermentacija sukuria alkoholio pėdsakų. Specialistai pastebi, kad nuo fermentuotų sulčių vapsvos tampa lėtesnės, labiau dezorientuotos ir dirglesnės, todėl konfliktinių situacijų su žmonėmis pasitaiko daugiau.

    Vasaros pabaigoje mažėja natūralių baltyminių šaltinių, o kolonijai silpnėjant vapsvos dažniau traukia į vietas, kur žmonės valgo lauke: terasas, parkus, kavines. Dėl to išauga tikimybė, kad vabzdys bus netyčia prispaustas ar supykdytas, o tai ir tampa įgėlimo priežastimi.

    Britų kenkėjų kontrolės asociacija BPCA ragina gyventojus nebandyti patiems naikinti lizdų, ypač jei jie yra sunkiai pasiekiamose vietose. Organizacija pabrėžia, kad net ir mažas lizdas gali būti aktyviai ginamas, o neteisingi veiksmai padidina įgėlimų riziką.

    „Vapsvos, kaip ir bitės bei širšės, dalyvauja apdulkinime, todėl, jei įmanoma, jų lizdų geriau neliesti. Tačiau jei lizdas yra intensyviai lankomoje vietoje, verta pasitarti su BPCA nariu“, – sakė BPCA atstovė Natali Bungay.

    Medikai primena, kad vapsvos įgėlimas daliai žmonių gali sukelti sunkią alerginę reakciją, įskaitant anafilaksiją. Tokiais atvejais svarbiausia nedelsti ir kviesti skubią pagalbą, ypač jei atsiranda dusulys, veido ar gerklės tinimas, staigus silpnumas ar išplitęs bėrimas.

    Britų Raudonasis Kryžius pirmosios pagalbos rekomendacijose nurodo, kad, jei įgėlė bitė ir liko geluonis, jį reikėtų pašalinti atsargiai, stengiantis nesuspausti nuodų maišelio. Tam dažnai siūloma naudoti plastikinės kortelės kraštą, o ne pincetą, kad nuodai nebūtų įspausti giliau.

    Specialistai taip pat primena paprastas prevencijos priemones: lauke saldžius gėrimus laikyti uždengtus, vaisius ir atliekas išmesti į sandarias šiukšliadėžes, o lizdą pastebėjus namuose ar šalia jo nesiartinti. Jei vapsvos pradeda suktis aplink, geriausia išlikti ramiems ir nedaryti staigių mostų, kurie gali išprovokuoti gynybinę reakciją.

  • Keturių ožkų eksperimentas Naujosios Zelandijos saloje: per 57 metus ekosistema pasikeitė neatpažįstamai

    1889 metais į negyvenamą Manavatavio (Didžiąją) salą netoli Naujosios Zelandijos buvo atgabentos keturios naminės ožkos. Tuo metu toks sprendimas atrodė praktiškas: jūreiviai ir banginių medžiotojai neretai palikdavo gyvūnų atokiose salose kaip maisto atsargą nelaimės atveju.

    Izoliuotoje saloje ožkos rado palankias sąlygas daugintis, nes netrūko augalijos, o natūralių plėšrūnų, galinčių reguliuoti populiaciją, nebuvo. Per kelis dešimtmečius iš kelių gyvūnų susiformavo šimtus individų siekianti banda.

    Didžiausias smūgis teko augalijai: ožkos intensyviai gano ir ėda ne tik žolę, bet ir krūmus, jaunas medžių atžalas, plačialapius augalus. Tokiose mažose salų ekosistemose augalų danga yra kritiškai svarbi, nes ji saugo dirvožemį nuo erozijos ir sudaro buveines vabzdžiams, paukščiams bei kitiems gyvūnams.

    Ilgainiui buvo pastebėta, kad nykstant augalams dirvožemis praranda stabilumą, vietomis išmindomas, o kartu mažėja ir rūšių, priklausomų nuo tankesnės augmenijos, galimybės maitintis bei veistis. Tai tipinis invazinių arba žmogaus įvežtų žolėdžių poveikio scenarijus salose, kur vietinės rūšys evoliuciškai nebuvo prisitaikiusios prie tokio intensyvaus ganymo.

    Retų augalų kaina

    Naujosios Zelandijos Gamtos apsaugos departamento (DOC) aprašomuose salos tyrimuose pabrėžiama, kad dalis vietinių augalų priartėjo prie išnykimo ribos. Dar XIX amžiaus pabaigoje salą lankę botanikai fiksavo rūšis, kurių vėlesni tyrėjai jau neberado.

    Vienu ryškiausių pavyzdžių laikomas itin retas augalas Pennantia baylisiana, kuris tam tikru laikotarpiu buvo žinomas tik iš vieno egzemplioriaus. Mokslininkai augalų nykimą siejo su ilgalaikiu ožkų buvimu ir nuolatiniu atžalų bei lapijos nuėdimu.

    1946 metais pradėta ožkų išgabenimo operacija

    1946 metais, praėjus 57 metams nuo keturių ožkų atgabenimo, buvo organizuota ekspedicija gyvūnams iš salos išgabenti. Operacija truko kiek daugiau nei mėnesį, o iš salos buvo išvežtos 393 ožkos.

    Šis skaičius tapo aiškiu priminimu, kaip greitai populiacija gali išaugti be natūralių ribojančių veiksnių. Mažoje teritorijoje net ir keli šimtai žolėdžių gali iš esmės perkurti kraštovaizdį ir pakeisti rūšių pusiausvyrą.

    Atsigavimas įmanomas, bet ne visada pilnas

    Pašalinus ožkas augalija pradėjo pamažu atsikurti: grįžo žoliniai augalai, vėliau ėmė atželti ir sumedėjusi augmenija. Tačiau ekosistema ne visada gali paprastai sugrįžti į buvusią būklę, ypač jei per kelis dešimtmečius dalis rūšių spėjo išnykti vietoje.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad salose invazinių žinduolių kontrolė dažnai tampa vienu efektyviausių būdų atkurti biologinę įvairovę. Manavatavio istorija šiandien minima kaip pamoka, kodėl net „nedidelis“ žmogaus įsikišimas izoliuotoje gamtos sistemoje gali turėti ilgalaikių pasekmių.

  • Arizonoje prieš 100 metų įkurdintos lyg maistas varlės šiandien kelia grėsmę retoms gyvatėms

    Arizonoje prieš maždaug šimtmetį į vandens telkinius pradėtos leisti amerikinės bulvarlės, kurios tuo metu buvo laikomos potencialiu maisto šaltiniu ir medžioklės laimikiu. Tačiau rūšis greitai prisitaikė, išplito po pelkes ir upelių slėnius bei tapo invazine, keičiančia vietos ekosistemų pusiausvyrą.

    Bulvarlės natūraliai paplitusios daugiausia rytinėje JAV dalyje, tačiau jos išsiskiria gebėjimu gyventi įvairiuose vandens telkiniuose. Suaugusios varlės yra plėšrios ir minta ne tik vabzdžiais ar žuvimis, bet ir kitais varliagyviais, ropliais, paukščiais bei smulkiais žinduoliais.

    Specialistai pabrėžia, kad vietinė fauna ilgą laiką neturėjo evoliuciškai susiformavusios apsaugos nuo tokio dydžio ir elgsenos plėšrūno. Dėl to bulvarlių atsiradimas kai kuriose buveinėse sutrikdė natūralias mitybos grandines, o labiausiai nukentėjo su vandens buveinėmis susijusios rūšys.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su šiaurine meksikine juostine gyvate, kurios išlikimas priklauso nuo vandens ir pakrančių zonų. Ši gyvatė medžioja varles ir smulkią žuvį, tačiau bulvarlių invazija sukūrė paradoksą: jaunikliai ir buožgalviai tampa lengvu grobiu, o užaugusios bulvarlės pačios gali medžioti jaunas gyvates.

    Toks spaudimas populiacijai ypač pavojingas todėl, kad jaunos gyvatės dažnai žūsta dar nesulaukusios reprodukcinio amžiaus. Net jei dalis suaugusių individų išlieka, prarasta jauniklių karta ilgainiui gali lemti spartų visos populiacijos mažėjimą.

    Bulvarlių kontrolę apsunkina jų vaisingumas: viena patelė per nerštą gali padėti dešimtis tūkstančių ikrų. Dėl tokio reprodukcijos tempo net ir po intensyvesnių gaudymo kampanijų populiacijos gali gana greitai atsikurti, jei buveinės išlieka tinkamos.

    Ne mažesnė problema yra jų judrumas sausumoje. Tyrimuose fiksuota, kad jaunos bulvarlės per kelias savaites gali nukeliauti daugiau nei 10 kilometrų, todėl net ir sutvarkius vieną telkinį atsiranda rizika, kad invazinė rūšis sugrįš iš kaimyninių teritorijų.

    Nuo praėjusio amžiaus pabaigos Arizonoje taikomos įvairios priemonės, skirtos sumažinti bulvarlių gausą ten, kur gyvena reti vietiniai gyvūnai. Dažniausiai naudojami tinklai, spąstai ir rankinis gaudymas, o kai kuriais atvejais vandens telkiniai laikinai nusekinami, siekiant sunaikinti suaugėlius ir nutraukti dauginimosi ciklą.

    Tokios priemonės kai kur davė apčiuopiamų rezultatų: užfiksuota teritorijų, kuriose bulvarles pavyko visiškai pašalinti, o vėliau pradėjo atsikurti vietinių varlių populiacijos. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikė sėkmė priklauso nuo nuoseklios priežiūros, buveinių būklės ir pakartotinio plitimo prevencijos.

    Ši istorija Arizonoje vis dažniau minima kaip pamoka, kaip „geras sumanymas“ trumpuoju laikotarpiu gali virsti brangiai kainuojančia invazinių rūšių valdymo problema. Mokslininkai primena, kad net ir įprastai atrodantys gyvūnai, perkelti į naują regioną, gali tapti rimta grėsme biologinei įvairovei.

  • Dunojų užplūdo japoniškos gėlavandenės krevetės: biologai įspėja dėl grėsmės žuvims ir vėžiams

    Rumunijos Dunojaus deltoje vis dažniau fiksuojama neįprasta naujovė: gėlavandenės, vadinamosios japoniškos krevetės, per pastaruosius penkerius metus tapo kasdieniu laimikiu, o kai kuriose vietose jau pradėjo išstumti vietinius vėžius. Biologai sako, kad tokie staigūs pokyčiai rodo invazinės rūšies įsitvirtinimą ir gali turėti platesnių pasekmių.

    Vietos žvejai pasakoja, kad krevečių gausa pastebimai išaugo karščio laikotarpiais, kai vanduo įšyla, o jų telkiasi ypač daug prie krantų ir seklumose. Tuo pat metu vėžių, kurie anksčiau buvo įprasti, kai kuriose vietovėse beveik nebeliko, todėl pokytis jaučiamas ne tik gamtoje, bet ir vietos žvejyboje.

    „Tai krevetė iš Japonijos. Ji pateko į žuvininkystės ūkius Dniepro regione, o iš ten per deltą pakilo Dunojumi ir į gretimus su Dunojumi sujungtus ežerus“, – sakė mokslų daktaras Adrianas Bilba.

    Specialistai aiškina, kad invazinė rūšis dažniausiai plinta dviem keliais: atsitiktinai pabėgusi iš akvakultūros ar dekoratyvinių vandens telkinių, arba per natūraliai sujungtas vandens sistemas, kai nauji organizmai keliauja srovėmis, kanalais ir ežerais. Dunojaus delta dėl sudėtingo vandens tinklo ir šiltesnių vasarų tampa palankia terpe greitam naujakurių plitimui.

    Didžiausias nerimas susijęs su tuo, kuo šios krevetės minta ir kaip konkuruoja su vietinėmis rūšimis. Biologai neatmeta, kad jos gali ėsti vietinių žuvų ikrus ar jauniklius, taip pat konkuruoti dėl maisto ir slėptuvių, o tai ilgainiui gali paveikti plėšriąsias žuvis, tokias kaip lydekos, starkiai ir ešeriai.

    „Tyrimai dar vyksta, kad nustatytume, kokį poveikį jos gali turėti vietinėms rūšims. Bet kuri rūšis, kuri čia patenka ir pradeda daugintis palyginti dideliais kiekiais, mums laikoma invazine“, – sakė biologas Aurelas Nestase iš Dunojaus deltos nacionalinio mokslinių tyrimų instituto.

    Kita medalio pusė – ekonominė: dalis Dunojaus deltos restoranų jau įtraukė gėlavandenes krevetes į meniu, o turistams tai pateikiama kaip vietos regiono naujiena. Rumunijos Sarikiojaus gyvenvietėje 100 gramų tokio patiekalo kaina siekia apie 4 eurus, todėl vietos verslai mato galimybę invazinę rūšį bent iš dalies „paversti“ paklausia preke.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien kulinarinis populiarumas problemos neišsprendžia. Invazinės rūšys gali greitai pakeisti maisto grandines, sumažinti biologinę įvairovę ir sukelti sunkiai prognozuojamus ilgalaikius padarinius, todėl dabar svarbiausia tiksliai įvertinti krevečių poveikį ir, jei reikės, svarstyti valdymo priemones.

    „Tikimės, kad jos prisitaikys prie šios vietovės taip, kad galėtume naudoti ir mūsų žuvį, ir šias krevetes, nes jos tampa išskirtiniu mūsų krašto produktu“, – sakė Sarikiojaus meras Vitali-Kristianas Finoghenas.