CP v2

Blog

  • Šepečiai atrodo švarūs, bet slepia riebalų sluoksnį: paprastas triukas jį pašalina per minutes

    Šepečiai atrodo švarūs, bet slepia riebalų sluoksnį: paprastas triukas jį pašalina per minutes

    Plaukų šepetį dauguma žmonių naudoja kasdien, tačiau jo valymą dažnai atideda savaitėms ar net mėnesiams. Tarp šerelių kaupiasi ne tik plaukai, bet ir dulkės, negyvos odos dalelės, galvos odos riebalai bei formavimo priemonių likučiai. Ši nematoma sankaupa vėliau vėl patenka ant ką tik išplautų plaukų ir gali greičiau atimti apimtį bei gaivą.

    Iš pirmo žvilgsnio šepetys gali atrodyti tvarkingas, ypač jei nuo jo nuolat nuimami plaukai. Vis dėlto būtent prie šerelių pagrindo dažniausiai susidaro lipnus apnašas, kuris prilimpa prie plastiko ar gumos. Kuo dažniau naudojami sausas šampūnas, lakas, putos ar aliejukai, tuo greičiau susidaro sluoksnis, kurio paprastas perplovimas kartais neįveikia.

    Kas iš tiesų kaupiasi šepečiuose

    Kasdien šukuojant plaukus ant šepečio persikelia galvos odos riebalai, aplinkos dulkės ir smulkios dalelės, taip pat kosmetikos likučiai. Laikui bėgant tai sukuria plėvelę, kuri gali skleisti nemalonų kvapą ir tapti terpe mikroorganizmams, ypač jei šepetys laikomas drėgnoje vonios patalpoje. Dėl to plaukai po šukavimo kartais greičiau apsunksta, atrodo mažiau purūs.

    Vien tik išrinkti plaukus iš šerelių yra geras pirmas žingsnis, tačiau jis neišvalo lipnaus sluoksnio. Jei pastebite matinį apnašą, pilkšvas sankaupas prie šerelių pagrindo ar šepetys pradeda kaupti kvapą, metas jį išvalyti tiksliau. Tam dažnai pakanka kelių minučių ir namuose turimų priemonių.

    Paprastas būdas su krapštuku

    Pirmiausia nuo šepečio pašalinkite visus įstrigusius plaukus. Tuomet suvilgykite kosmetinį krapštuką, užtepkite nedidelį kiekį švelnaus šampūno ir kruopščiai perbraukite tarpelius tarp šerelių bei vietas prie jų pagrindo. Šampūnas sukurtas šalinti riebalus, todėl gerai tirpdo sebumą ir priemonių likučius, kurie sudaro slidžią plėvelę.

    Jei šepetys didesnis, patogiau pasitelkti seną, švarią dantų šepetėlio galvutę, tačiau svarbiausia nebraižyti paviršiaus per stipriai. Po valymo šepetį galima nuvalyti drėgna šluoste arba trumpai perplauti, jei gamintojas leidžia kontaktą su vandeniu. Tikslas yra pašalinti apnašą, o ne ilgai mirkyti.

    Kada vandens geriau vengti

    Ne visi šepečiai vienodai atsparūs drėgmei, todėl ilgai laikyti vandenyje nerekomenduojama mediniams, su natūraliais šereliais ar minkšta pagalvėle. Drėgmė gali deformuoti medį, atlaisvinti klijus ir paskatinti nemalonų kvapą. Dėl to saugiausia rinktis greitą valymą taškiniu būdu ir minimalų vandens kiekį.

    Po valymo šepetį geriausia padėti šereliais žemyn ant rankšluosčio ir leisti jam visiškai išdžiūti. Reguliarus šis trumpas įprotis ypač naudingas tiems, kurie dažnai naudoja formavimo priemones ar sausą šampūną. Švarus šepetys nepakeis plaukų priežiūros rutinos, bet gali padėti ilgiau išlaikyti švaros pojūtį.

  • Mikrobangė stovi beveik kiekvienoje virtuvėje, bet ši vieta slapta apsunkina gaminimą

    Mikrobangė stovi beveik kiekvienoje virtuvėje, bet ši vieta slapta apsunkina gaminimą

    Mikrobangų krosnelė dažnai pastatoma ten, kur pirmiausia pasitaiko laisva vieta šalia elektros lizdo. Tačiau toks sprendimas gali nepastebimai apsunkinti kasdienį maisto ruošimą, ypač mažesnėse virtuvėse. Svarbiausia įvertinti ne tik patį prietaisą, bet ir judėjimą bei darbo eigą aplink jį.

    Mikrobangė ant stalviršio užima nemažą dalį brangiausios zonos, skirtos pjaustymui, produktų paruošimui ir indų pasidėjimui. Net jei prietaisas užima tik savo plotą, realiai prarandama daugiau, nes prieš dureles turi likti laisvos vietos patogiai prieigai. Dėl to pagrindinis darbo paviršius susitraukia ir tenka nuolat perstatinėti lenteles, dubenis ar produktus.

    Problema paaštrėja stalviršio gale

    Ypač nepatogu, kai mikrobangė pastatoma pačiame stalviršio krašte ar darbo zonos pabaigoje. Ištraukus karštą lėkštę, dubenį ar puodelį, reikalingas stabilus laisvas plotas čia pat, rankos atstumu, kad indą būtų galima saugiai padėti. Jei tokios vietos nėra, karštą maistą tenka nešti toliau, o tai didina išsiliejimo ir nusideginimo riziką.

    Didžiausias pavojus kyla šildant skystus patiekalus, pavyzdžiui, sriubą, padažą ar karštą gėrimą. Skubant ir bandant karštą indą įsprausti tarp kitų daiktų, dažniau nutinka incidentų, o tvarka virtuvėje dar labiau nukenčia. Todėl prie mikrobangės verta planuoti nedidelį, bet realiai naudojamą tuščią stalviršio plotą.

    Kas svarbu renkantis vietą?

    Patogi vieta yra ta, kur galima pilnai atidaryti dureles, išimti indą ir iškart jį padėti ant laisvo paviršiaus. Taip pat svarbu, kad mikrobangė neužblokuotų pagrindinės maisto ruošimo zonos, kur dažniausiai pjaustote ir dėliojate ingredientus. Virtuvės ergonomikoje tai reiškia mažiau bereikalingų judesių ir sklandesnę darbo seką.

    Ne mažiau svarbu laikytis gamintojo nurodymų dėl ventiliacijos ir saugių tarpų. Laisvai pastatomo modelio nereikėtų suspausti ankštoje nišoje vien tam, kad atsirastų daugiau vietos ant stalviršio, nes tai gali pabloginti aušinimą ir ilgainiui trumpinti prietaiso tarnavimo laiką. Jei virtuvė planuojama iš naujo, mikrobangei praktiškiausia iš anksto numatyti vietą balduose ar atskiroje zonoje, kad ji nekonkuruotų su kasdien reikalingu darbo paviršiumi.

  • 2027 m. namų interjerai apsivers: dekoracijų perteklius traukiasi, įsigali tylusis prabangumas

    2027 m. namų interjerai apsivers: dekoracijų perteklius traukiasi, įsigali tylusis prabangumas

    Interjero tendencijos artėjant 2027 metams vis aiškiau rodo vieną kryptį: namuose mažėja vizualinio triukšmo, o didėja dėmesys kokybiškoms medžiagoms, ilgaamžiams sprendimams ir ramesnei atmosferai. Vietoje lentynas užpildančių smulkmenų vis dažniau renkamasi tai, kas tarnauja ilgai ir dera tarpusavyje.

    Pastarąjį dešimtmetį interjero mada svyravo nuo ryškių spalvų iki gausių tekstūrų, pynių ir dekoratyvių detalių, tačiau nuovargis nuo pertekliaus tampa pastebimas. Prie to prisideda ir praktiški motyvai: kylantis sąmoningumas vartojimo klausimais, noras lengviau prižiūrėti namus bei išlaikyti erdvę tvarkingą be nuolatinio daiktų perstumdymo.

    Tylios prabangos kryptis

    Viena ryškiausių krypčių įvardijama kaip tylusis prabangumas: jis remiasi idėja, kad gerai įrengtam būstui nereikia efektingų akcentų ar gausybės dekoracijų. Svarbiausia tampa medžiagų kokybė, apdailos tikslumas, baldų proporcijos ir tai, kaip erdvė veikia kasdienybėje.

    Tokiame interjere dominuoja rami paletė: prislopinti balti tonai, smėlio atspalviai, šilti rudi ir kitos neutralios spalvos, kurios išryškina medį, akmenį ar natūralius audinius. Esmė ne sukurti demonstratyvų prabangos įspūdį, o pasiekti eleganciją per detales, kurios neperkrauna kambario.

    Minkštasis minimalizmas grąžina jaukumą

    Kita svarbi kryptis – minkštasis minimalizmas, kuris švelnina klasikinio minimalizmo griežtumą. Vietoje sterilių paviršių ir aštrių linijų atsiranda daugiau komforto: minkšti audiniai, malonios formos, natūrali šviesa ir gerai apgalvoti, bet ne šalti sprendimai.

    Šiuo atveju taip pat atsisakoma atsitiktinių dekoracijų kolekcijų, tačiau interjeras neturi atrodyti tuščias. Paprasti baldai derinami su ryškesnės tekstūros užuolaidomis, patogia sofa ar kilimu, o neutrali spalvų bazė padeda erdvę vizualiai suvienyti.

    Mažiau, bet geriau

    Nors šios kryptys skiriasi nuotaika, jas vienija bendras principas: mažiau pertekliaus ir daugiau sąmoningo pasirinkimo. Dėmesys krypsta į šviesą, patogumą, medžiagų ilgaamžiškumą ir tai, ar daiktas iš tiesų reikalingas, o ne tik trumpam madingas.

    Tokia logika palanki ir tiems, kurie nenori kas sezoną keisti interjero: kokybiškas medinis stalas, neutrali sofa ar universali spalvų bazė išlieka aktualūs ilgiau nei vienos tendencijos akcentai. 2027 metais namų įvaizdį vis labiau formuos ne dekoracijų kiekis, o proporcijos, tekstūros ir ilgalaikė vertė.

  • Neišmeskite tualetinio popieriaus ritinėlio: stalčiuje su laidais jis padaro stebuklą

    Neišmeskite tualetinio popieriaus ritinėlio: stalčiuje su laidais jis padaro stebuklą

    Įkroviklių ir laidų stalčius daugelyje namų ilgainiui virsta chaosu: susipina USB laidai, ausinių jungtys, seni adapteriai, o prireikus vieno daikto tenka ištraukti pusę turinio. Paprastas sprendimas gali būti tai, kas dažniausiai keliauja į šiukšliadėžę, tuščias tualetinio popieriaus ritinėlis.

    Idėja paprasta: laidą susukite laisvai ir įdėkite į ritinėlį, o ritinėlius sustatykite šalia vienas kito stalčiuje ar dėžėje. Taip kiekvienas laidas gauna atskirą vietą, nesusipina su kitais ir yra lengviau ištraukiamas, ypač kai skubate.

    Kaip tvarkingai suskirstyti laidus

    Toks būdas labiausiai tinka trumpesniems priedams: telefono įkrovimo laidams, ausinėms, fotoaparato kabeliams, atsarginiams USB laidams. Jei stalčius žemas, ritinėlius galima patrumpinti, kad jie netrukdytų užsidaryti.

    Praktika rodo, kad vien atskyrimo dažnai neužtenka, kai laidų daug ir jie panašūs. Todėl ant kiekvieno ritinėlio verta užrašyti, kam jis skirtas, pavyzdžiui, telefonui, nešiojamajam kompiuteriui ar išorinei baterijai.

    Vienas dažnas triukas, kuris kenkia

    Svarbu laidų nevynioti per stipriai. Per smarkiai užlenkti laidai, ypač ties jungtimis, greičiau dėvisi, gali atsirasti kontaktų problemų ar nutrūkti vidiniai laidininkai.

    Tvarkantis verta kritiškai peržiūrėti turinį ir atsisakyti to, kas nebeveikia: įtrūkusių įkroviklių, pažeistų laidų ar senų jungčių, kurių nebenaudojate. Mažiau nereikalingų daiktų reiškia ne tik tvarką, bet ir mažesnę riziką netyčia naudoti nesaugų priedą.

    Kodėl tai veikia kasdienybėje

    Tokie paprasti organizavimo sprendimai ypač praverčia, kai namuose daug įrenginių ir skirtingų įkrovimo standartų. Aiškiai atskirti laidai sutaupo laiko, mažina stresą ir padeda išvengti bereikalingo pirkimo vien dėl to, kad nerandate turimo kabelio.

    Ritinėliai gali būti naudojami ir kituose stalčiuose, pavyzdžiui, smulkiems priedams ar raštinės reikmenims, tačiau laidų stalčiuje jų nauda labiausiai pastebima. Tai beveik nieko nekainuojantis būdas greitai įvesti tvarką.

  • Močiutės triukas grįžta: muilo gabalėlis spintoje gali išgelbėti paltus nuo kvapo

    Močiutės triukas grįžta: muilo gabalėlis spintoje gali išgelbėti paltus nuo kvapo

    Atėjus rudeniui iš spintos ištraukti paltai, megztiniai ir šalikai neretai turi specifinį „uždarytos spintos“ kvapą, net jei drabužiai švarūs. Jį dažniausiai sukelia prastas vėdinimas, tankūs audiniai ir ilgai nekintantis oras lentynose.

    Vienas paprastas būdas kvapą sušvelninti – spintoje palikti sausą muilo gabalėlį. Muilas pamažu skleidžia švelnų aromatą ir gali padėti palaikyti gaivesnį pojūtį, ypač kai spintoje laikomi stori, kvapus lengvai sugeriantys drabužiai.

    Kaip naudoti muilą spintoje

    Svarbiausia, kad muilas nesiliestų su audiniu. Sausą muilo gabalėlį verta įvynioti į ploną medvilninį audinį ar marlę, įdėti į mažą medžiaginį maišelį ir padėti ant lentynos arba pakabinti ant skersinio tarp pakabintų paltų.

    Toks sprendimas veikia kaip švelni alternatyva stipriems purškiamiems kvapams: kvapas paprastai būna ne toks intensyvus ir ne taip greitai „prilimpa“ prie drabužio. Tačiau muilo gabalėlio geriau nedėti ant šviesių ar itin gležnų audinių, nes yra rizika palikti žymę.

    Kada triukas veikia geriausiai

    Praktiškiausia muilą naudoti ten, kur laikomi paltai, kardiganai, vilnoniai megztiniai ir šalikai. Šie audiniai linkę sugerti aplinkos kvapus, todėl net nedidelis gaivos šaltinis spintoje gali būti pastebimas.

    Rekomenduojama rinktis klasikinį, sausą muilą be ryškių dažiklių ir itin intensyvių kvapų. Dažniausiai geriausiai tinka švelnūs, „švaros“ tipo aromatai, kurie neperkrauna patalpos ir nekonkuruoja su kvepalais.

    Ką svarbu prisiminti dėl kvapų

    Muilas neišspręs problemos, jei drabužis yra sudrėkęs, kvepia pelėsiu ar turi dėmių. Tokiais atvejais reikia skalbimo, valymo arba ilgesnio vėdinimo, nes kvapas dažnai susijęs su drėgme ir mikroorganizmų dauginimusi.

    Prieš dedant drabužius į spintą verta juos gerai išvėdinti, o pačią spintą reguliariai išvalyti ir neleisti daiktams būti sugrūstiems. Kai tarp paltų lieka šiek tiek erdvės, oras geriau cirkuliuoja, o uždaros spintos kvapas susidaro rečiau.

  • Pelės rudenį veržiasi į namus: paprastas pieštuko testas parodo, kur jos patenka

    Pelės rudenį veržiasi į namus: paprastas pieštuko testas parodo, kur jos patenka

    Rudeniui artėjant pelės ir kiti smulkūs graužikai dažniau ieško šiltesnių slėptuvių pastatuose, todėl į namus gali patekti net per vos pastebimas angas. Specialistai pataria dar prieš atšalimą apžiūrėti galimus patekimo taškus ir neapsigauti manydami, kad maža ertmė yra saugi.

    Vienas paprasčiausių būdų greitai įvertinti riziką yra vadinamasis pieštuko testas. Jei į tarpą prie grindjuostės, prie durų ar aplink vamzdį lengvai įsistumia įprastas pieštukas, tikėtina, kad anga pakankama ir mažam graužikui, ypač jei kraštai nelygūs ar tarpas tęsiasi per visą konstrukciją.

    Nors tikslūs matavimai priklauso nuo situacijos, praktikoje laikoma, kad suaugusi pelė gali prasigrūsti per maždaug 6–7 milimetrų plyšį, o jaunikliai kartais prasmunka ir per dar siauresnes ertmes. Dėl to net kelių milimetrų tarpai prie komunikacijų ar apdailos jungčių neturėtų būti paliekami „vėlesniam remontui“.

    Kur tikrinti pirmiausia?

    Apžiūrą verta pradėti nuo vietų, kur grindys jungiasi su sienomis, ypač jei grindjuostės atšokusios arba matyti įtrūkimų. Ne mažiau svarbios yra ertmės aplink vamzdžius, kabelius ir kitas į sienas ar grindis įeinančias komunikacijas, nes jos dažnai slepiasi už spintelių ar buitinės technikos.

    Dėmesio reikalauja ir garažo vartų apačia, durų slenksčiai bei rūsio langų ar angų sandarumas. Taip pat būtina patikrinti ventiliacijos angas, tačiau jų visiškai užsandarinti negalima, nes turi būti užtikrintas oro srautas.

    Kokie ženklai išduoda graužikus?

    Vien tai, kad randate plyšį, dar nereiškia, jog patalpose jau yra pelių. Vis dėlto dažnai naudojamose vietose gali atsirasti tamsių, riebaluotų nutrinimų, nes graužikai, judėdami ankštose ertmėse, braukiasi šonais ir palieka nešvarumų juostas.

    Aiškesni signalai yra išmatos, apgraužtos pakuotės, suardytos šiltinimo ar pakavimo medžiagos, taip pat naktį girdimi čežesiai. Tokiais atvejais vien tik pieštuko testas problemos nepatvirtins, tačiau padės greitai rasti vietas, kurias būtina nedelsiant sutvarkyti.

    Kaip sandarinti, kad pelės negrįžtų?

    Užtaisyti angą yra tik pirmas žingsnis, nes pelės turi stiprius kandžius ir gali pažeisti minkštesnes medžiagas. Todėl vien poliuretano putos ne visada tampa patikima kliūtimi, ypač jei jos paliekamos be kietesnio sluoksnio ar mechaninės apsaugos.

    Praktiškai dažnai naudojamos metalinės medžiagos, pavyzdžiui, tinkamai parinktas metalinis tinklelis arba sandarinimas, kuris sudaro kietą barjerą, bet netrukdo konstrukcijoms ir įrenginiams. Drėgnose vietose svarbu rinktis korozijai atsparesnius sprendimus, o ventiliacijos angose uždengimas turi išlaikyti oro pralaidumą.

    Prevencijai taip pat svarbu sumažinti patrauklumą pastatui: tvarkingai laikyti maistą, nepalikti pašaro ar atliekų atviruose maišuose, sutvarkyti sandėliukus ir pašalinti nereikalingas slėptuves. Kuo mažiau lengvo maisto ir prieglobsčio, tuo mažesnė tikimybė, kad graužikai bandys įsikurti.

  • Hortenzijos ruda ir blunka? Viena vasaros klaida atima spalvą, bet ne visada kalta liga

    Hortenzijos ruda ir blunka? Viena vasaros klaida atima spalvą, bet ne visada kalta liga

    Kas iš tiesų vyksta su žiedais?

    Vasarą hortenzijų žiedynai neretai pradeda blukti, ruduoti ar džiūti, nors krūmas dar neseniai atrodė įspūdingai. Toks vaizdas dažnai išgąsdina, tačiau spalvos praradimas ne visada reiškia ligą ar rimtą bėdą.

    Pirmiausia verta įvertinti visą augalą: ar sveiki lapai, ar tvirti ūgliai, ar ruduoti pradeda tik seniausi žiedynai. Nuo šių požymių priklauso, ar reikia skubios pagalbos, ar tai natūrali sezono eiga.

    Karštis ir drėgmės trūkumas

    Dažniausia vasaros priežastis yra karštis ir per mažai vandens, ypač kai hortenzija auga kaitrioje saulėje. Tuomet dirva greitai išdžiūsta, žiedlapiai praranda sodrumą, vėliau ima džiūti ir ruduoti, o pažeidimai dažnai prasideda nuo labiausiai apšviestos krūmo pusės.

    Laistant svarbiausia ne dažnis „iš įpročio“, o reali dirvos drėgmė šaknų zonoje. Geriausia laistyti ryte arba vakare, vandenį pilant ant dirvos, o ne ant žiedų ir lapų, nes taip sumažinama nudegimų ir streso rizika.

    Padeda ir mulčiavimas: mulčio sluoksnis lėtina drėgmės garavimą ir mažina dirvos perkaitimą. Jei krūmas pasodintas visiškai atviroje vietoje, per karščio bangas verta pagalvoti apie laikiną pritemdymą.

    Voratinklinės erkės: požymiai ant lapų

    Jei blogėja ne tik žiedų vaizdas, reikėtų apžiūrėti lapus, ypač jų apatinę pusę. Karštos ir sausos sąlygos palankios voratinklinėms erkėms, kurios silpnina augalą siurbdamos sultis.

    Įtarimą turėtų kelti smulkūs šviesūs taškeliai, lapų „marmuravimas“, bendras pilkėjimas ir vos matomas plonas voratinklis. Vien ruduojantys žiedynai dar neįrodo kenkėjų, tačiau radus šiuos požymius verta taikyti priemones, skirtas erkėms, ir naudoti jas tiksliai pagal instrukciją.

    Spalvą keičia dirvos pH

    Hortenzijų spalvai svarbi dirvos reakcija ir maisto medžiagų prieinamumas, ypač kai kalbama apie stambialapes hortenzijas. Rūgštesnėje dirvoje kai kurių veislių žiedai dažniau melsvėja, o artėjant prie neutralaus pH gali stiprėti rausvi atspalviai.

    Vis dėlto ne kiekvienos hortenzijos spalvą galima pakeisti trąšomis ar dirvos rūgštinimu. Baltos hortenzijos nuo tokių priemonių netaps ryškiai mėlynos, o norint prognozuojamo rezultato pirmiausia verta pasimatuoti dirvos pH ir tik tada koreguoti priežiūrą.

    Kai ruda spalva yra norma

    Sezono pabaigoje hortenzijų žiedynai natūraliai sensta: spalva tampa blankesnė, gali pereiti į žalsvą ar prigesusį atspalvį, o vėliau žiedai pamažu sudžiūsta. Jei lapai ir ūgliai atrodo sveiki, o ruduoti pradeda daugiausia seniausi žiedynai, tai dažnai yra tiesiog natūralus peržydėjimas.

    Prieš griebiantis trąšų ar apsaugos priemonių, verta ramiai įvertinti dirvos drėgmę, augimo vietą ir lapų būklę. Taip lengviau parinkti tikslų sprendimą ir išvengti nereikalingų veiksmų, kurie kartais augalą tik papildomai susilpnina.

  • Užmeskite seną rankšluostį ant šluostės: šis triukas sutaupo laiką ir pinigus namuose

    Užmeskite seną rankšluostį ant šluostės: šis triukas sutaupo laiką ir pinigus namuose

    Seni rankšluosčiai dažnai metų metus guli spintose, nes gaila išmesti, bet neaišku, kur pritaikyti. Tačiau buityje jie gali tapti praktiška, daugkartine šluoste plokščiam mopui ir padėti greičiau susitvarkyti grindis.

    Rankšluosčio kilpinė medvilnė gerai sugeria drėgmę ir kartu „pagauna“ dulkes, plaukus bei smulkius trupinius. Dėl to toks audinys tinka ir sausam valymui, ir lengvai drėgnam grindų plovimui, ypač kai norisi apsieiti be vienkartinių servetėlių.

    Kaip pasigaminti be siuvimo

    Pirmiausia ant ištiesto rankšluosčio uždėkite plokščio mopo galvą ir apibrėžkite stačiakampį, palikdami papildomai maždaug 5–7 centimetrus iš kiekvienos pusės. Tuomet reikiamą gabalą iškirpkite aštriomis žirklėmis, kad kraštai mažiau irtų.

    Keturiose kampuose padarykite nedidelius įkirpimus, maždaug 2 centimetrų gylio. Mopo galvą dėkite per vidurį, užlenkite audinį per kraštus ir pritvirtinkite pagal savo mopo tvirtinimo sistemą, dažniausiai į guminius laikiklius, skirtus vienkartinėms šluostėms.

    Sausai ir drėgnai: ką svarbu žinoti

    Sausas rankšluostis veikia kaip dulkių ir plaukų surinkėjas, todėl praverčia greitam prabėgimui per grindis, ypač koridoriuje ar virtuvėje. Vos sudrėkintas jis tinka plytelėms, laminatui ar PVC, kai reikia nuvalyti nešvarumus, bet neperlieti paviršiaus.

    Medinėms grindims ir parketui svarbu vengti perteklinės drėgmės: audinys turi būti tik lengvai drėgnas, kad nepaliktų vandens. Jei rankšluostis didelis, iš jo galima išsikirpti kelias šluostes ir turėti atsargą skirtingoms patalpoms.

    Skalbimas ir ilgaamžiškumas

    Po tvarkymosi tokį užvalkalą galima skalbti ir naudoti vėl, todėl tai patogu, jei nenorite nuolat pirkti vienkartinių šluosčių. Dažnai rekomenduojama rinktis 60 laipsnių temperatūrą, jei tai leidžia audinio etiketė ir rankšluosčio sudėtis.

    Siekiant, kad šluostė geriau sugertų ir mažiau „teptų“, verta vengti audinių minkštiklio, nes jis gali sumažinti medvilnės sugeriamumą. Išdžiovintas audinys vėl paruoštas uždėti ant mopo ir naudoti kasdieniams namų darbams.

  • Varėna vėl ruošia grybautojų šturmą: 23-iasis čempionatas Žiūrų kaime ir Miško pasaka

    Varėna vėl ruošia grybautojų šturmą: 23-iasis čempionatas Žiūrų kaime ir Miško pasaka

    Rugsėjo 12 dieną Varėna vėl taps grybautojų traukos centru: mieste ir apylinkėse vyks tarptautinė Grybų šventė, šiemet pasitinkanti tema Miško pasaka. Organizatoriai tikisi, kad į Dzūkijos sostine vadinamą miestą sugrįš ne tik grybavimo aistruoliai, bet ir šeimos, norinčios patirti vietos tradicijas.

    Vienas pagrindinių šventės akcentų – 23-iasis Lietuvos grybavimo čempionatas, kurio startas bus duotas Žiūrų kaime prie Ūlos upės. Registracija dalyviams numatyta nuo 6.30 valandos, o komandos į mišką iškeliaus aštuntą ryto, siekdamos ne tik pilnų krepšių, bet ir simbolinio trofėjaus.

    Renginio organizatoriai pabrėžia, kad čempionate vertinamas ne vien surinktų grybų kiekis. Dėmesys skiriamas atsakingam elgesiui miške, pagarbai gamtai, komandinei dvasiai ir dzūkiškai bendrystei, kuri Varėnos krašte istoriškai siejama su kasdieniu gyvenimu šalia girios.

    „Miškas dzūkui visada buvo daugiau nei pragyvenimo šaltinis – tai namai ir istorijos, kuriose gyvena legendos bei paslaptingi pasakojimai“, – sakė Varėnos kultūros centro direktorė Jurgita Keršienė.

    Nuo 10 valandos šventinis šurmulys persikels į Varėnos centrą: Vytauto, J. Basanavičiaus ir M. K. Čiurlionio gatvėse veiks Didžioji mugė. Joje žadama amatininkų dirbinių, tradicinių krašto gėrybių ir dzūkiškų gardumynų, o miestas taps gyva scena visos dienos veikloms.

    Vasario 16-osios gatvėje dalį dienos veiks Žinių ir pramogų alėja, kur numatomos edukacijos ir veiklos vaikams, supažindinančios su miško pasauliu. Legendų ir padavimų parke seniūnijų kiemeliai varžysis, kaip kūrybiškai atskleisti šių metų temą, o dienos viduryje bus renkama skaniausia grybienė.

    Šventėje planuojama ir pažintinė dalis: grybų parodoje numatyti susitikimai su mikologais, taip pat bus pristatomi su grybų tema susiję fotografijos darbai. Kultūros programą papildys filmo seansai ir parodos, o vakare Didžiojoje scenoje skambės koncertai, kuriuose pasirodys Petunija, grupė „Sisters On Wire“, „Žemaitukai“ ir Jovani.

    Organizatoriai primena, kad komandos į čempionatą registruojamos iki rugsėjo 9 dienos, o visa renginio programa ir praktinė informacija skelbiama Varėnos kultūros centro kanalais. Šventė kasmet sutraukia tūkstančius lankytojų ir tampa ne tik pramoga, bet ir Dzūkijos tapatybę stiprinančiu įvykiu.

  • Nauja tvarka sklypų riboms: VTPSI nebetikrins riboženklių, ką tai reiškia savininkams?

    Kas pasikeitė nuo liepos 1 dienos

    Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) praneša, kad nuo liepos 1 dienos ji nebevykdo funkcijos tikrinti, ar žemės savininkai ir kiti naudotojai ėmėsi priemonių sunaikintiems ar sugadintiems sklypų riboženkliams atkurti. Tai reiškia, kad dėl tokių situacijų pateikti skundai VTPSI nebebus nagrinėjami.

    Pokytis susijęs su įsigaliojusiais Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo pakeitimais ir atnaujinta priežiūros tvarka. Praktikoje sklypo savininkas nuo šiol gali pats apsispręsti, ar jo sklypo ribos vietovėje bus ženklinamos fiziniais riboženkliais.

    Riboženkliai tampa pasirinkimu

    Pagal naująją tvarką sprendimas atsisakyti riboženklių įforminamas žemės sklypo ribų paženklinimo ir parodymo akte. Šį aktą surašo matininkas, kai atliekami žemės sklypo kadastriniai matavimai.

    Šie pakeitimai ypač aktualūs žmonėms, kurie formuoja naujus sklypus, tikslina ribas ar užsako kadastrinius matavimus. Taip pat tai svarbu ūkininkams ir kitiems žemės naudotojams, kurių veikloje riboženkliai neretai būna sugadinami ar sunaikinami, pavyzdžiui, atliekant žemės ūkio darbus.

    Kas lieka svarbiausia nustatant ribas

    VTPSI pabrėžia, kad teisinį aiškumą dėl sklypo ribų užtikrina ne fiziniai ženklai, o Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoti duomenys. Kadastrinių matavimų metu nustatytos ribų posūkio taškų koordinatės valstybinėje koordinačių sistemoje laikomos stabiliomis, o matavimų rezultatai turi atitikti teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus.

    Taip pat akcentuojama, kad riboženklis yra standartizuotas ženklas, žymintis sklypo ribas vietovėje, o jo įrengimo taisykles ir standartus nustato aplinkos ministras. Nors iki šiol ženklinimas daugeliu atvejų buvo privalomas, dabar tai tampa savininko pasirinkimu, kuris turi būti sąmoningas ir pagrįstas konkrečia situacija.

    Kur kreiptis, jei riboženkliai sunaikinami

    Nuo liepos 1 dienos taip pat panaikintos Administracinių nusižengimų kodekso nuostatos, kurios buvo tiesiogiai susijusios su nesiėmimu priemonių atkurti sugadintus riboženklius ir riboženklio pakeitimu. Nuo šiol tokie atvejai dažniau vertinami kaip civilinio pobūdžio turto sugadinimo ar sunaikinimo situacijos, o ginčai dėl žalos gali būti sprendžiami teisme civiline tvarka.

    Dėl riboženklių tyčinio sugadinimo ar sunaikinimo gyventojai gali kreiptis į policiją pagal taikytinas administracinių nusižengimų nuostatas, kai kalbama apie svetimo turto sugadinimą ar savavaldžiavimą. Kiekvienu atveju svarbu fiksuoti aplinkybes ir turėti dokumentus, kurie pagrindžia ribų nustatymą.

    Nepainiokite riboženklių su geodeziniais ženklais

    VTPSI atkreipia dėmesį, kad sklypų riboženkliai neturėtų būti painiojami su valstybiniais geodeziniais ženklais. Geodeziniai ženklai yra specialūs vietovėje įtvirtinti inžineriniai įrenginiai, žymintys tikslias valstybinio geodezinio tinklo koordinates ir aukščius, o jų apsauga ir administravimas yra atskira sritis.

    Tokie ženklai gali būti įbetonuoti į gruntą arba įtvirtinti pastatų konstrukcijose, jiems taikomos apsaugos zonos. Dėl jų apsaugos klausimų taikomos kitos taisyklės nei įprastiems sklypų riboženkliams.

    Kada riboženklių atsisakyti nereikėtų

    Nors riboženklių atsisakymas pats savaime nesumažina teisinio aiškumo, VTPSI ragina neskubėti priimti tokio sprendimo. Didesnė rizika kyla urbanizuotose teritorijose, kai planuojamos statybos, tvoros įrengimas ar kiti darbai, kuriems būtinas itin tikslus ribų nustatymas vietoje.

    Taip pat atsargumas svarbus, kai sklypas ribojasi su valstybine žeme, kai gretimo sklypo ribos kadastro žemėlapyje pažymėtos kaip taisytinos, arba kai formuojami valstybinės žemės sklypai. Tokiais atvejais fizinis ribų pažymėjimas gali padėti išvengti nesusipratimų ir brangių ginčų ateityje.

    VTPSI rekomenduoja kilus neaiškumams kreiptis į matininką dėl tikslaus ribų paženklinimo ir parodymo. Tai ypač aktualu, jei riboženkliai nebuvo įrengti, neišliko, kyla konfliktas su kaimynais arba prieš pradedant darbus šalia ribos, pavyzdžiui, statant tvorą ar sodinant želdinius.