CP v2

Blog

  • Panevėžio rajone kyla 60 metrų ryšio bokštas: žada spartų internetą šimtams namų ūkių

    Rugpjūčio 28 dieną Bučiuose, Panevėžio rajone, planuojamas naujo ryšio bokšto statymo renginys. Bokštas bus apie 60 metrų aukščio ir numatytas kaip neutralios infrastruktūros objektas, kuriame savo antenas galės įrengti keli ryšio operatoriai.

    Skaičiuojama, kad naujojo bokšto aprėpties teritorijoje itin spartaus ryšio prieiga bus sudaryta daugiau kaip 380 namų ūkių ir apie 30 įmonių. Tokie objektai ypač svarbūs ten, kur dėl mažesnio gyventojų tankio komercinė ryšio plėtra vyksta lėčiau.

    Bokštas statomas įgyvendinant projektą „Itin spartaus ryšio infrastruktūros plėtra“, kuriuo kaimiškose ir nutolusiose vietovėse numatyta pastatyti 63 naujus ryšio bokštus. Projekto tikslas – sudaryti sąlygas mobiliojo ryšio ir interneto paslaugoms ten, kur rinkos sąlygomis tokia infrastruktūra dažnai neatsiperka.

    Pagal projekto planą, įgyvendinus visus darbus galimybė naudotis itin sparčiu ryšiu turėtų būti sudaryta 14 909 namų ūkiams ir 1 348 įmonėms. Praktikoje tai reiškia didesnes galimybes nuotoliniam darbui ir mokymuisi, patikimesnį ryšį verslui bei modernesnes paslaugas, kurioms reikia stabilaus interneto.

    Renginyje ketina dalyvauti susisiekimo ministras Juras Taminskas, VŠĮ „Plačiajuostis internetas“ direktorius Gytis Liaugminas, Panevėžio rajono meras Antanas Pocius, rangos darbus atliekančios UAB „Connecto“ atstovas ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovas.

    Renginio pradžia numatyta 10 valandą, trukmė – apie 1 valandą. Vieta – Bučiai, Panevėžio rajonas.

  • Vienas žemėlapis mokytojams ir mokiniams: kaip „Edoris“ žada sujungti švietimo galimybes

    Lietuvoje edukacinių galimybių netrūksta, tačiau dažnai jos išsibarsčiusios po skirtingus kanalus: vieni kvietimai pasirodo socialiniuose tinkluose, kiti – įstaigų naujienlaiškiuose ar atskirose svetainėse. Dėl to mokytojams, mokiniams ir mokyklų vadovams tenka skirti daug laiko ne pačioms veikloms, o jų paieškai.

    Būtent šią problemą siekia spręsti edukacinių galimybių platforma „Edoris“, kuri vienoje vietoje kaupia švietimo bendruomenei skirtą informaciją. Platformoje jau skelbiama daugiau nei 170 renginių, o organizacijų kataloge – per 300 švietimo lauko dalyvių.

    Kur dingsta geros iniciatyvos?

    Vertingos iniciatyvos dažnai nepasiekia tikslinės auditorijos vien todėl, kad informacija apie jas pasklinda fragmentiškai. Net ir kokybiški mokymai ar konkursai praranda prasmę, jei apie juos sužinoma per vėlai arba apskritai nesužinoma.

    „Internetas išsprendė informacijos trūkumo problemą, bet sukūrė kitą – kaip iš tokios gausos atsirinkti tai, kas aktualu“, – sako platformos kūrėjai Deimantė Daugintytė ir Vladislav Fedin.

    Šis iššūkis aktualus skirtingoms grupėms: pedagogams, ieškantiems kvalifikacijos tobulinimo, mokiniams, besidomintiems olimpiadomis ar stovyklomis, ir mokyklų administracijoms, planuojančioms komandos ugdymą. Tuo pat metu organizatoriams svarbu, kad jų veiklos būtų pastebėtos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose.

    Ką siūlo „Edoris“?

    „Edoris“ veikia kaip bendra erdvė dviem pusėms: tiems, kurie edukacinių galimybių ieško, ir tiems, kurie jas kuria. Organizacijos gali pristatyti savo veiklą, skelbti renginius ir pasiekti labiau apibrėžtą auditoriją, o vartotojai vienoje vietoje randa jiems aktualius pasiūlymus.

    Platformos kūrėjų teigimu, svarbus tikslas – sumažinti nelygybę tarp skirtingo dydžio organizacijų. Nacionalinės institucijos dažnai turi didesnius komunikacijos resursus, o mažesnėms organizacijoms sunkiau konkuruoti dėl dėmesio, net jei jų iniciatyvos yra itin kokybiškos.

    Pastaraisiais metais švietime vis daugiau dėmesio skiriama neformaliajam ugdymui, karjeros kompetencijoms ir mokymuisi visą gyvenimą, todėl centralizuotas galimybių „žemėlapis“ gali tapti praktišku įrankiu kasdieniams sprendimams. Kuo greičiau informacija pasiekia adresatą, tuo didesnė tikimybė, kad mokymai virs naujomis praktikomis klasėje, o konkursai ar projektai – realia mokinio patirtimi.

    Ar Lietuvai reikia vieno žemėlapio?

    Idėja turėti vieną švietimo galimybių „žemėlapį“ atsiremia į paprastą poreikį: sutaupyti laiko ir sumažinti informacinį triukšmą. Vietoje naršymo po dešimtis kanalų, vartotojui patogiau turėti vieną paieškos ir atrankos vietą.

    Ilgainiui tokios platformos vertė priklausys nuo dviejų dalykų: ar ją reguliariai pildys organizacijos ir ar vartotojai matys aiškią naudą kasdienėje rutinoje. Jei šios sąlygos bus išpildytos, centralizuotas edukacinių galimybių katalogas gali tapti reikšminga švietimo ekosistemos dalimi.

  • „Orlen“ ir „Veolia“ sutaria dėl bendrų projektų: dėmesys pramonei, energetikai ir savivaldai

    Lenkijos energetikos ir komunalinių paslaugų rinkoje bręsta nauja partnerystė: „Orlen“ ir „Veolia“ grupė Lenkijoje pasirašė memorandumą, kuriuo susitarė ieškoti bendrų projektų pramonėje, energetikoje bei miestuose. Įmonės teigia matančios didžiausią sinergiją ten, kur susikerta energijos efektyvumas, atliekų tvarkymas ir vandens ūkis.

    Pagal susitarimą abi pusės pirmiausia atliks galimų iniciatyvų peržiūrą ir atrinks projektus, kuriuos realu įgyvendinti Lenkijoje. Memorandumas taip pat palieka galimybę vertinti pasirinktas idėjas ir užsienio rinkose, kuriose „Orlen“ ir „Veolia“ jau veikia arba planuoja plėtrą.

    Sritys: nuo perdirbimo iki biometano

    Įvardijamos bendradarbiavimo kryptys apima mechaninį ir cheminį perdirbimą, taip pat biogazo ir biometano plėtrą. Kartu akcentuojamas energijos efektyvumas pramonėje, kur didžiausią poveikį paprastai duoda procesų modernizavimas, šilumos atgavimas ir pažangesnis vartojimo valdymas.

    Susitarime minimos ir vandentvarkos temos: vandens tiekimo bei nuotekų ūkio sprendimai, kurie pramonei ir savivaldybėms tampa vis aktualesni dėl griežtėjančių aplinkosauginių reikalavimų ir didėjančių kaštų. Atskirai įvardijama geotermija bei sprendimai atsinaujinantiems energijos šaltiniams.

    Kas svarbu miestams ir pramonei?

    „Veolia“ pabrėžia patirtį dirbant su savivaldybėmis, ypač šilumos ūkyje, vandentvarkoje ir aplinkosaugos paslaugose. „Orlen“ savo ruožtu išskiria investicinius pajėgumus ir veiklą, susijusią su energijos tiekimo saugumu bei transformacija, įskaitant paslaugas transportui ir pastatams.

    Įmonės tikisi, kad bendri projektai galėtų padėti miestams efektyviau naudoti energiją ir žaliavas, geriau panaudoti atliekas bei šalutinius produktus, o kartu mažinti emisijas. Praktikoje tokie sprendimai dažniausiai reiškia mažesnes sąskaitas savivaldybėms ir pramonei, stabilesnį energijos tiekimą ir aiškesnį investicijų atsiperkamumą.

    „Didžiausi iššūkiai, susiję su energetikos transformacija, reikalauja bendradarbiavimo ir potencialo sujungimo. Norime kartu ieškoti iniciatyvų, kurios duotų apčiuopiamą naudą gyventojams, ekonomikai ir aplinkai“, – sakė „Veolia“ grupės Lenkijoje vadovas Luiz Hanania.

    „Orlen“ vadovybė savo ruožtu akcentuoja, kad partnerystė siejama su projektais, kurie didina energijos ir žaliavų panaudojimo efektyvumą bei prisideda prie modernios infrastruktūros vystymo. Abi bendrovės pabrėžia, jog dabar, kai energijos kainų svyravimai ir reguliaciniai pokyčiai išlieka reikšmingi, bendri sprendimai gali tapti konkurenciniu pranašumu.

  • Maskva keičia S-400 taktiką: dalis paleidėjų pritaikyti smūgiams į Ukrainos taikinius ant žemės

    Rusija dalį priešlėktuvinės gynybos sistemos S-400 paleidėjų pritaikė smūgiams į antžeminius taikinius Ukrainoje, remdamasi Ukrainos karinės žvalgybos duomenimis pranešė Ukrainos žiniasklaida. Pasak Ukrainos pusės, toks sprendimas gali reikšti bandymą išplėsti turimų priemonių panaudojimą, kai sparčiai eikvojami įvairių tipų raketų atsargos.

    Ukrainos karinė žvalgyba teigia, kad antžeminiams smūgiams parengta 17 S-400 paleidėjų. Taip pat nurodoma, jog šiai užduočiai sudarytos penkios specialios raketinės grupės, dislokuotos Briansko ir Rostovo srityse, iš kur teoriškai patogiau vykdyti atakas prieš Ukrainos teritoriją.

    Smūgiams, kaip skelbiama, naudojamos RM-48U raketos su maždaug 180–200 kilogramų kovine galvute. Ukrainos vertinimu, šie sviediniai skrenda balistine trajektorija ir pasižymi didele greičio atkarpa, todėl juos perimti sudėtingiau nei kai kurias kitas oro atakos priemones.

    Ukrainos pusė tvirtina, kad nuo metų pradžios tokių raketų panaudojimas didėjo: iki birželio vidutiniškai fiksuota apie 15 paleidimų per mėnesį, o nuo liepos 1 iki 20 dienos jų esą buvo 46. Toks šuolis, jei skaičiai pasitvirtintų, rodytų intensyvesnį S-400 pritaikymą ne įprastai oro gynybai, o smūgiams į žemės taikinius.

    Taip pat skelbiama, kad RM-48U atsargos gali siekti apie 400 vienetų, o metiniai gamybos pajėgumai vertinami maždaug 480 raketų. Nepriklausomo patvirtinimo šiems skaičiams dažnai trūksta, tačiau tendencija atitinka platesnį karo kontekstą, kai abi pusės ieško būdų didinti nuotolinių smūgių intensyvumą ir apeiti oro gynybos barjerus.

    Kodėl tai svarbu oro gynybai

    S-400 Triumf pirmiausia sukurtas kaip ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistema, skirta naikinti lėktuvus, sparnuotąsias raketas ir kitas oro grėsmes. Kai tokia sistema vis dažniau naudojama antžeminiams smūgiams, tai gali reikšti kompromisą tarp dviejų užduočių: ginti objektus Rusijos teritorijoje ir didinti spaudimą Ukrainos infrastruktūrai.

    Ukrainai tai kelia papildomą iššūkį dėl skrydžio profilio ir greičio, o sąjungininkams – dėl poreikio tiksliau įvertinti grėsmių spektrą planuojant oro gynybos priemonių paskirstymą. Kartu tai yra signalas, kad Rusija gali mėginti praplėsti naudojamų raketų „įrankių dėžę“ ir mažinti priklausomybę nuo kitų smūgiams skirtų sistemų.

    Ką žinome apie S-400 raidą

    S-400 yra vienas pagrindinių Rusijos tolimojo nuotolio oro gynybos elementų, o jo deklaruojami parametrai priklauso nuo naudojamų raketų tipo. Rusija taip pat skelbė apie naujesnės kartos S-500 sistemą, kuri, kaip teigiama, turėtų turėti platesnes galimybes, įskaitant dalį užduočių prieš itin aukštai skrendančius taikinius.

    Vis dėlto konkrečios modernizacijų apimtys, realūs paleidėjų skaičiai ir raketų atsargos karo metu išlieka jautri informacija, dažnai pateikiama su informacinio karo prieskoniu. Dėl to ekspertai paprastai vertina ne vien pavienius pareiškimus, o ilgalaikes panaudojimo tendencijas ir jų atitikimą fiksuojamiems smūgiams vietoje.

  • Tajvanas spartina dronų gamybą: parlamentas patvirtino iki 7 mlrd. eurų programą gynybai

    Tajvano parlamentas patvirtino šešerių metų dronų gamybos programą, kuri turi sustiprinti salos gynybą augant Kinijos kariniam spaudimui. Pagal įstatymą nustatytas maksimalus išlaidų limitas siekia 240 mlrd. Taivano dolerių, tai yra apie 7 mlrd. eurų, su galimybe sumą didinti prireikus.

    Sprendimas siejamas su vadinamąja asimetrinės gynybos kryptimi, kai prioritetas teikiamas pigesnėms, greitai gaminamoms ir masiškai naudojamoms priemonėms. Dronai laikomi viena svarbiausių šiuolaikinio karo priemonių, nes jie leidžia vykdyti žvalgybą, taikyti smūgius ir sekti taikinius mažesnėmis sąnaudomis.

    Kas koordinuos programą?

    Įstatyme numatyta, kad už programos įgyvendinimą pagrindinį vaidmenį turės Ekonomikos ministerija, o Gynybos ministerija bus atsakinga už karinių pirkimų ir ginkluotės reikalavimų dalį. Tokia schema parinkta siekiant greičiau įtraukti vietos pramonę ir supaprastinti tiekimo grandines.

    Įgyvendinant programą taip pat planuojama derinti klausimus, susijusius su bandymų infrastruktūra, kibernetiniu saugumu, vietinės gamybos apimtimis ir kritinių technologijų importu. Pastarieji aspektai tampa vis svarbesni, nes dronų sistemose itin reikšmingi ryšio kanalai, navigacija, valdymo programinė įranga ir atsparumas trikdymui.

    Kam reikalingi dronai ir kokie jie būtų?

    Programa orientuota į kelių tipų bepiločius: žvalgybinius, smogiamuosius ir, kaip skelbiama, taip pat galimus bepiločius paviršinius aparatus jūrai. Tikslas – padidinti atgrasymo pajėgumą ir sukurti galimybę greitai kompensuoti nuostolius, jei konfliktas tęstųsi ilgiau nei kelias dienas.

    Tajvanui tai ypač aktualu dėl geografinės padėties ir priklausomybės nuo jūrinių tiekimo maršrutų, o taip pat dėl to, kad Kinija laiko demokratiškai valdomą salą savo teritorija ir nėra atmetusi jėgos panaudojimo scenarijaus. Dronų plėtra šiuo atveju vertinama kaip būdas sustiprinti stebėjimą aplink salą ir didinti kainą bet kokiai eskalacijai.

    Ekspertai pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad bepiločių sistemų efektyvumą lemia ne tik pačių aparatų skaičius, bet ir jų integracija į bendrą gynybos sistemą. Tam reikalingi patikimi ryšio tinklai, atsarginiai valdymo kanalai, mokymai ir aiški logistika, užtikrinanti greitą remontą bei komponentų tiekimą.

  • Švinouščės SGD terminale laivų skaičius panašus, bet trūksta olbrimų: ką tai reiškia dujų tiekimui

    Į Švinouščės SGD terminalą (gazoportą) atplaukė metanovežis „Kool Tiger“ – tai buvo 51 suskystintų gamtinių dujų krovinys šiais metais, o laivas šiame uoste užfiksuotas pirmą kartą. Nors laivų atplaukia beveik tiek pat, kiek pernai, realus atgabento dujų kiekis gali pastebimai mažėti.

    Skirtumą lemia tai, kad terminale beveik nebesimato didžiausių metanovežių, vadinamųjų Q-Flex. Tai apie 210 000–217 000 kubinių metrų SGD talpos laivai, kurie po regazifikacijos atitinka maždaug 124 000 000–128 000 000 kubinių metrų gamtinių dujų.

    „Kool Tiger“ talpa – apie 174 000 kubinių metrų SGD, o tai po regazifikacijos sudaro maždaug 102 000 000 kubinių metrų dujų. Net jei mažesni laivai atplauktų tokiu pačiu dažniu, vieno reiso atvežamo kiekio skirtumas reiškia, kad bendras metinis rezultatas gali kristi šimtais milijonų kubinių metrų.

    Kodėl pradingo Q-Flex?

    Pagrindinė priežastis siejama su įtampa Persijos įlankoje ir sutrikusia laivyba strategiškai svarbiu maršrutu. Dėl rizikų ir apribojimų Hormūzo sąsiauryje SGD transportas šiuo keliu buvo smarkiai apribotas, o tai tiesiogiai paveikė krovinių srautus iš Kataro.

    Šiemet Švinouščę Q-Flex tipo laivais iš Kataro pasiekė tik keli kroviniai, kai tuo pačiu laikotarpiu pernai jų buvo gerokai daugiau. Net ir teoriškai pakeitus didžiuosius reisus mažesniais santykiu vienas prie vieno, bendras kiekis vis tiek sumažėtų, nes Q-Flex atgabena daugiau dujų vienu plaukimu.

    Metinis rezultatas gali nepakartoti rekordo

    Praėjusiais metais terminalas priėmė apie 8,3 milijardo kubinių metrų gamtinių dujų – tai buvo rekordas, beveik pasiekiantis objekto techninių galimybių ribą, atsižvelgiant į planinę priežiūrą ir būtinas pertraukas tarp krovinių.

    Dabar prognozuojama, kad šiemet bendras priimtų dujų kiekis gali nesiekti 8 milijardų kubinių metrų, net jei rudenį dalis srautų atsistatytų. Esminė rizika – ne vien laivų skaičius, o tai, kad trūksta didžiausios talpos krovinių, kurie anksčiau reikšmingai kilstelėdavo metinę statistiką.

    Ar tai kelia grėsmę tiekimo saugumui?

    Nepaisant galimai mažesnių SGD pristatymų, situacija dėl tiekimo saugumo vertinama ramiau. Dujų saugyklų užpildymas viršija 90 proc., o tai yra vienas geriausių rodiklių Europos Sąjungoje ir suteikia buferį trumpalaikiams logistikos svyravimams.

    Vis dėlto rinkai tai išlieka svarbus signalas: geopolitiniai trikdžiai jūriniuose maršrutuose gali pakeisti ne tik krovinių kryptis, bet ir faktinius dujų kiekius, kuriuos terminalai pajėgia priimti per metus. Tokiais atvejais vien laivų skaičiaus statistika gali klaidinti, jei neįvertinama, kokios talpos laivai atplaukia.

  • „Rolex“ uždirba iš naudotų laikrodžių: sertifikuota programa 2026 metais atnešė apie 340 mln. eurų

    „Rolex“ vis aktyviau paverčia antrinę laikrodžių rinką oficialiu verslu: sertifikuotų naudotų laikrodžių programa „Rolex Certified Pre-Owned“ 2026 metų pirmąjį pusmetį sugeneravo apie 340 mln. eurų pardavimų. Tai daugiau nei dvigubas augimas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, rodo „EveryWatch“ apžvelgti rinkos duomenys.

    Šis rezultatas svarbus ne tik dėl augimo tempo. Sertifikuotų naudotų „Rolex“ pardavimai aplenkė naujų laikrodžių prekybą vadinamojoje pilkojoje rinkoje, kur 2026 metų pirmąjį pusmetį apyvarta siekė apie 296 mln. eurų ir buvo mažesnė nei metais anksčiau.

    Platesniame kontekste „Rolex“ naudotų laikrodžių rinka taip pat išlieka milžiniška: vien per 2026 metų pirmąjį pusmetį visų naudotų „Rolex“ sandorių vertė, „EveryWatch“ vertinimu, sudarė apie 3,8 mlrd. eurų. Metinė apimtis, pagal prognozes, gali perkopti maždaug 8,8 mlrd. eurų ribą.

    Kaip veikia „Certified Pre-Owned“?

    Sertifikuotos programos esmė paprasta: naudotas laikrodis parduodamas per oficialius partnerius, jam suteikiamas patikros ir autentiškumo patvirtinimas, o pirkėjui siūlomas didesnis saugumo jausmas. Tokia schema leidžia gamintojui dalį antrinės rinkos maržos perkelti į kontroliuojamą kanalą.

    Rinkos analitikai pastebi, kad sertifikavimas dažnai reiškia ir aukštesnę galutinę kainą. „WatchCharts“ skaičiavimais, priemoka už sertifikuotą „Rolex“ pas skirtingus pardavėjus gali siekti nuo maždaug 12,6 proc. iki beveik 32 proc., o vidutinė sandorio suma programoje yra didesnė nei analogiškų nesertifikuotų laikrodžių.

    Praktikoje tai reiškia, kad patyrę kolekcininkai, turintys savo laikrodininką ir gebantys patikrinti mechanizmą, ne visada bus tokios programos taikinys. Tačiau pirkėjui, kuris nori naudoto laikrodžio be rizikos ir be gilaus įsitraukimo į rinkos niuansus, papildomas mokestis gali atrodyti racionalus.

    Modelių trūkumas kuria paklausą

    Vienas ryškiausių antrinės rinkos dėsnių – kai konkretus modelis dingsta iš oficialaus katalogo, jo paklausa ir kaina neretai šokteli. „EveryWatch“ duomenys rodo, kad po raudonai mėlyno GMT-Master II, geriau žinomo kaip „Pepsi“, pasitraukimo, naudotų šios versijos laikrodžių pardavimai išaugo apie 60 proc. per metus.

    Tokios situacijos „Rolex“ leidžia uždirbti tarsi antrą kartą: pirmiausia iš naujo laikrodžio pardavimo, o vėliau – iš jo istorijos ir paklausos antrinėje rinkoje, ypač kai sandoris įvyksta per sertifikuotą kanalą.

    Jaunesni pirkėjai renkasi alternatyvas

    Vis dėlto „Rolex“ dominavimas antrinėje rinkoje nebėra toks ryškus kaip pandemijos laikotarpiu. Platformos „Chrono24“ pateikiamuose rinkos vertinimuose „Rolex“ dalis sandoriuose sumažėjo iki maždaug 30,5 proc., kai piko metu ji buvo viršijusi 44 proc. ir dabar priartėjo prie iki 2019 metų buvusio lygio.

    Įdomūs ir vartotojų įpročiai: jaunesni nei 30 metų pirkėjai, kurie anksčiau „Rolex“ skirdavo apie pusę savo laikrodžių biudžeto, pastaruoju metu didesnę dalį lėšų nukreipia į „Cartier“ ir „Patek Philippe“. Tai signalizuoja, kad prestižo rinka diversifikuojasi, o klasikinė „Rolex“ sportinė estetika nebe visiems yra vienintelis statuso pasirinkimas.

    Ekspertų vertinimu, sertifikuotų naudotų laikrodžių programos pramonėje tampa struktūriniu pokyčiu: jos mažina neaiškumą pirkėjui ir didina gamintojų kontrolę kainodaroje. „Rolex“ atvejis rodo, kad antrinė rinka iš „papildomo“ kanalo vis labiau virsta lygiaverte strategijos dalimi.

  • Vienas incidentas – dešimtys bylų: kodėl koordinacijos stoka lėtina kovą su kibernetiniais nusikaltėliais

    Vienas kibernetinis incidentas gali virsti dešimtimis atskirų pranešimų skirtingiems policijos ir prokuratūros padaliniams. Tokia fragmentacija lėtina tyrimus, dubliuoja darbą ir suteikia nusikaltėliams laiko paslėpti pėdsakus bei išgryninti lėšas.

    Apie tai viešai kalbanti teisės ir kibernetinio saugumo ekspertė prof. Agnieszka Gryszczyńska pabrėžia, kad didžioji dalis kibernetinių nusikaltimų šiandien yra organizuotų, tarptautinių grupių darbas. Tai reiškia, kad tyrimams vis dažniau reikia ne pavienių veiksmų, o centralizuoto, greitai sujungiamo vaizdo.

    Kur dingsta laikas?

    Praktikoje tas pats nusikaltimas gali būti registruojamas kaip atskiros bylos pagal nukentėjusiųjų vietą, skirtingus pranešimus ar skirtingus epizodus. Kai tyrimai išsiskaido, pareigūnams sunkiau matyti bendrą schemą, o duomenų rinkimas ir sprendimai dėl veiksmų ima kartotis keliose institucijose.

    „Turime siekti geresnės koordinacijos pradiniame etape ir jungti procesus, kai iš esmės kalbame apie tą patį veiksmą ar tą pačią grupę“, – sakė prof. Agnieszka Gryszczyńska.

    Ekspertė atsargiai vertina planus jungti kibernetinių nusikaltimų tyrimo pajėgas su kitomis kriminalinės policijos struktūromis, jei prieš tai nėra aiškių efektyvumo vertinimų. Tuo pačiu ji akcentuoja, kad būtina stiprinti ir regioninius padalinius, nes elektroniniai įrodymai vis dažniau reikalingi net bylose, kurios nėra „grynos“ kibernetinės.

    Elektroniniai įrodymai ir pinigų pėdsakas

    Didelė dalis šiuolaikinių atakų yra orientuota į pinigus: nuo sukčiavimo iki išpirkos reikalaujančių atakų. Todėl tyrimuose itin svarbi prieiga prie elektroninių duomenų, ypač telekomunikacijų informacijos ir finansinių srautų, kurie leidžia identifikuoti tarpininkus ir galutinius gavėjus.

    „Tik laikydamiesi principo sekti pinigus galime pasiekti nusikaltėlius ir kartu susigrąžinti lėšas nukentėjusiems“, – sakė prof. Agnieszka Gryszczyńska.

    Ši kryptis glaudžiai susijusi ir su praktiniais teisėkūros klausimais: kaip greitai gauti duomenis, kaip juos apsaugoti, kaip užtikrinti jų tinkamumą teisme ir kaip standartizuoti tarpžinybinį bendradarbiavimą, kai nusikaltimas peržengia vienos savivaldybės ar net vienos valstybės ribas.

    Spoofingas ir klaidingi pranešimai

    Dar vienas iššūkis – masiniai klaidingi pranešimai ir vadinamieji kaskadiniai „aliarmai“, kai vienu metu informuojami šimtai ar tūkstančiai objektų. Tokiais atvejais esminis tikslas yra sukurti vieną koordinuojamą tyrimą, o ne šimtus atskirų procesų, kuriuose išsiskaido pajėgos.

    Ekspertė atkreipia dėmesį ir į spoofingo problemą, kai sukčiai apsimeta patikimais numeriais ar institucijomis. Nuo 2023 metais įsigaliojęs reguliavimas dėl piktnaudžiavimo elektroninių ryšių srityje numato pareigas ryšio operatoriams, įskaitant spoofingo skambučių blokavimą, tačiau praktikoje kova su šiuo reiškiniu išlieka nuolatinė lenktynė su nusikaltėlių prisitaikymu.

    Augant incidentų skaičiui, didžiausią vertę įgauna greitas epizodų sujungimas, vieninga įrodymų rinkimo taktika ir specializuotų pareigūnų pajėgumai analizuoti skaitmeninį pėdsaką. Priešingu atveju vienas nusikaltimas ir toliau virs dešimtimis bylų, o valstybės reakcija bus lėtesnė nei nusikaltėlių veiksmai.

  • Kibernusikaltėliai veikia kaip įmonės: HR skyriai, „nedarbingumai“ ir DI pigina atakas

    Kibernusikaltėliai vis rečiau primena pavienius įsilaužėlius: ekspertai vis dažniau juos apibūdina kaip struktūruotas, hierarchiškas organizacijas, turinčias aiškias roles, procesus ir net vidinę „personalo“ logiką. Tokią tendenciją konferencijoje CYBERSEC EXPO & FORUM 2026 Katovicuose akcentavo keli kibernetinio saugumo praktikai, kalbėję apie realybę, su kuria šiandien susiduria įmonės ir viešasis sektorius.

    Diskusijoje pabrėžta, kad nusikaltėlių grupuotės profesionalėja ne tik technologiškai, bet ir organizaciškai: atsiranda atrankos, mokymų, užduočių skirstymo bei veiklos tęstinumo elementai. Kitaip tariant, tai tampa ne atsitiktinių atakų serija, o nuoseklus „verslo modelis“, orientuotas į pelną ir mastelį.

    DI mažina atakų slenkstį

    Ekspertai atkreipė dėmesį, kad dirbtinis intelektas mažina „įėjimo“ į kibernusikaltimus barjerą, todėl atakų skaičius auga. DI įrankiai leidžia greičiau kurti įtikinamus sukčiavimo laiškus, suasmeninti žinutes, imituoti komunikacijos stilių ir automatizuoti įvairias atakų grandis.

    Tai ypač matoma finansų sektoriuje, kur tradiciškai vienas dažniausių taikinių yra bankų klientai. Sukčiavimo kampanijos orientuojasi į prisijungimų prie elektroninės bankininkystės perėmimą, mokėjimo kortelių duomenų išviliojimą ar aukos įtikinimą pačiai patvirtinti pervedimą.

    „Sukčiavimo kampanijos rodo, kad atakų šaknyje dažnai yra žmogaus pažeidžiamumas socialinei inžinerijai ir manipuliacijai“, – sakė kibernetinių grėsmių žvalgybos ekspertė Agata Ślusarek.

    Ne vien reglamentai lemia saugumą

    Diskusijoje nuskambėjo mintis, kad kibernetinį atsparumą dažnai didina ne vien taisyklės ar teisės aktai, o pati grėsmių dinamika. Kitaip tariant, organizacijos investuoja į saugumą tada, kai realiai pajunta spaudimą: patiria incidentus, mato atakų suaktyvėjimą savo sektoriuje arba gauna įspėjimus iš partnerių bei tiekėjų.

    Pažymėta, kad energetikos, finansų ir telekomunikacijų sritys jau seniai remiasi rizikos vertinimu ir praktiniais scenarijais, o ne vien formaliu atitikties „uždėjimu“. Šiuose sektoriuose įprasta nuolat testuoti incidentų valdymą, stebėti infrastruktūrą ir griežčiau valdyti prieigas.

    Silpnesnė grandis – mažesnės įstaigos

    Didelės organizacijos, turinčios resursų ir specialistų, dažniausiai pajėgia suvaldyti kibernetines rizikas, tačiau daug sudėtingiau tai padaryti mažesniems viešojo sektoriaus subjektams. Konferencijoje akcentuota, kad savivaldybės, biudžetinės įstaigos ar mažesnės gydymo įstaigos neretai susiduria su finansavimo, specialistų pritraukimo ir bazinių procesų trūkumo problema.

    Primenami ir viešai aptarinėti audito rezultatai, kai dalyje organizacijų stokojama veiklos tęstinumo planų, atkūrimo scenarijų, o atsarginių kopijų kūrimas ir testavimas nėra nuoseklus. Tokie trūkumai kibernetinio incidento metu dažnai lemia ne tik duomenų praradimą, bet ir ilgalaikį paslaugų sutrikimą gyventojams.

    „Kai kalbame apie paslaugas žmonėms, bet koks incidentas greitai virsta pasitikėjimo krize. Dezinformacijos ir DI naudojimo manipuliacijai aplinkoje visi esame atsakingi už kibernetinį saugumą“, – sakė Agnieszka Jankowska.

    Esminis klausimas – koordinacija

    Pasak dalies diskusijos dalyvių, Europoje jau netrūksta kibernetinio saugumo reguliavimo, įskaitant NIS2 kryptį, tačiau vien teisinių rėmų nepakanka. Didžiausia spraga dažnai yra koordinacija tarp sektorių, institucijų ir atskirų „silosų“, kai informacija apie incidentus, pažeidžiamumus ar atakų metodus juda per lėtai.

    „Tikroji spraga dažnai yra ne teisės aktuose, o koordinacijoje tarp sektorių. Vietoje naujų taisyklių gali labiau reikėti auditų, aiškios atsakomybės ir nuoseklaus rizikos valdymo“, – teigė kibernetinio saugumo ekspertas Miroslav Čačík.

    Planavimas prasideda nuo klausimo kada

    Kritinės infrastruktūros valdytojai vis dažniau remiasi principu, kad klausimas yra ne ar įvyks ataka, o kada ji įvyks. Energetikos, vandens ir šilumos sektoriuose pabrėžiamas ir fizinio saugumo bei IT susiliejimas: sabotažas gali būti tiek kibernetinės atakos dalis, tiek jos pasekmė.

    Tokiose organizacijose atsparumas kuriamas plačiai: nuo prieigų kontrolės ir tinklų segmentavimo iki incidentų pratybų, atsarginių kopijų strategijos ir tiekimo grandinės rizikų vertinimo. Augant DI panaudojimui, papildomu iššūkiu tampa greitai besikeičiantys sukčiavimo scenarijai, kuriuose melaginga komunikacija vis sunkiau atskiriama nuo tikros.

  • Įmonėms tai tampa nauju standartu: kibernetinė higiena kaip BHP ir ką keičia DI banga

    Skaitmenizacija, automatizacija ir dirbtinis intelektas vis dažniau tampa ne papildomu pranašumu, o būtina sąlyga įmonėms, norinčioms išlikti konkurencingoms. Kartu auga ir kita realybė: net pažangiausios technologijos neatsveria silpnos kibernetinės higienos, kai klaidos prasideda nuo kasdienių darbuotojų įpročių.

    Ši tema vis garsiau skamba ir verslo, ir viešojo sektoriaus diskusijose, nes kibernetinės atakos brangsta, o jų poveikis tampa platesnis. Nuo sukčiavimo laiškų iki išpirkos reikalaujančių atakų ar tiekimo grandinės incidentų – rizika tiesiogiai paliečia pajamas, reputaciją ir net veiklos tęstinumą.

    Paramos logika keičiasi

    Katovicuose veikianti Katovicų specialioji ekonominė zona pabrėžia, kad technologinė transformacija neturėtų apsiriboti vien įrangos pirkimu ar pavieniais IT projektais. Vertinant investicijas vis dažniau akcentuojama, ar įmonė numato robotizaciją, automatizaciją ir procesų skaitmeninimą taip, kad tai duotų pamatuojamą ekonominį efektą.

    Praktinis iššūkis ypač ryškus mažesnėms įmonėms, kurios dažnai neturi atskiros kibernetinio saugumo komandos ir priverstos rinktis tarp gamybos, pardavimų ir saugumo biudžetų. Todėl įvairios konsultavimo, brandos įsivertinimo ir diegimo programos tampa būdu sumažinti barjerą pradžiai, ypač kai reikia apsispręsti, nuo ko pradėti ir kokias priemones rinktis.

    Kibernetinė higiena kaip darbo sauga

    Verslui vis aiškiau, kad kibernetinis saugumas nebėra vien IT skyriaus rūpestis, o organizacinės kultūros dalis. Kibernetinė higiena šiandien lyginama su BHP: tai taisyklių ir įpročių rinkinys, kuris mažina incidentų tikimybę, net kai įmonė naudoja pažangias sistemas.

    „Kibernetinis saugumas ir kibernetinė higiena turėtų tapti tokia pat normali darbo BHP dalimi“, – sakė Katovicų specialiosios ekonominės zonos vadovas Rafałas Żelazny.

    Šis požiūris ypač svarbus dėl to, kad DI įrankiai didina produktyvumą, bet kartu suteikia ir naujų galimybių piktavaliams. Dalis atakų tampa labiau personalizuotos, greičiau parengiamos, o socialinė inžinerija taikosi į žmones, kurie skuba, nesilaiko slaptažodžių tvarkos ar patvirtina prašymus be papildomo patikrinimo.

    Rizikos valdymo praktika taip pat skiriasi pagal sektorių: IT ir skaitmeninių paslaugų bendrovėms dažniausiai keliami griežtesni reikalavimai nei, pavyzdžiui, maisto pramonės įmonėms. Vis dėlto net ir tradiciniuose sektoriuose kibernetinės grėsmės auga, nes daugėja nuotolinės prieigos, debesijos paslaugų, automatizuotų gamybos linijų ir išorinių tiekėjų.

    Ką rodo įmonių duomenys

    Europos statistikos duomenys ir nacionaliniai tyrimai nuosekliai rodo tą pačią tendenciją: didesnės įmonės dažniau taiko formalias kibernetinio saugumo priemones ir investuoja į darbuotojų mokymus. Mažesnės bendrovės dažniau atsiremia į minimalius sprendimus, o pagrindinė kliūtis joms išlieka finansai ir kompetencijų trūkumas.

    Ilgainiui tai kuria rizikingą atotrūkį, nes tiekimo grandinėse silpniausia grandis gali tapti įėjimo tašku į didesnę organizaciją. Todėl vis daugiau partnerių ir užsakovų prašo įrodymų, kad tiekėjas laikosi bazinių saugumo reikalavimų, turi incidentų valdymo tvarką ir reguliariai moko darbuotojus.

    „Kibernetinė higiena turėtų būti tokia natūrali kaip durų užrakinimas – tai kasdieniai įpročiai, kuriuos turime išsiugdyti darbe ir namuose“, – sakė Rafałas Żelazny.

    Ekspertai pabrėžia, kad tvariausi pokyčiai prasideda nuo elementarių praktikų: saugių prisijungimų, atnaujinimų, atsarginių kopijų, aiškių teisių valdymo taisyklių ir nuoseklių mokymų. Kai tai tampa rutina, technologinės investicijos į automatizaciją ir DI duoda daugiau naudos, nes rizika valdoma ne tik įrankiais, bet ir žmonių elgsena.