CP v2

Blog

  • „Shein“ IPO startavo su gerokai mažesne verte: Europa taps lemiamu išbandymu

    „Shein“ IPO startavo su gerokai mažesne verte: Europa taps lemiamu išbandymu

    Kinijoje įkurta, o dabar Singapūre registruota internetinės mados prekybininkė „Shein“ pradėjo pirminį viešą akcijų siūlymą Honkongo biržoje. Bendrovė siekia iki maždaug 23,1 mlrd. eurų vertinimo ir tikisi, kad prekyba akcijomis prasidės rugsėjo 1 dieną.

    Prospekte nurodoma, kad „Shein“ planuoja pasiūlyti beveik 280 mln. akcijų, o pritraukiamos lėšos turėtų siekti iki maždaug 1,5 mlrd. eurų. Pinigus įmonė ketina skirti technologijoms, prekės ženklui ir tarptautinėms operacijoms stiprinti, įskaitant vietinių pardavimų ir rinkodaros komandų didinimą svarbiausiose rinkose.

    Į Honkongą vedantis kelias tęsė kelerius metus, mat anksčiau „Shein“ buvo siejama su ambicijomis listinguotis JAV ar Londone. Šįkart bendrovė pasirinko Honkongo biržą, o svarbus žingsnis buvo Kinijos reguliuotojų pritarimas tęsti šį planą.

    Vertė smuko, rizikų daugėja

    Didžiausią dėmesį investuotojai skiria ne tik siūlymo dydžiui, bet ir įmonės vertės kritimui. Prospekte ir rinkos vertinimuose atsispindi, kad dabartinis siekiamas vertinimas yra gerokai mažesnis nei 2022 metais viešai minėtas pikas, kai „Shein“ buvo vertinama apie 86 mlrd. eurų.

    Finansiniai rodikliai taip pat signalizuoja apie spaudimą. „Shein“ skelbia, kad 2025 metais grynasis pelnas siekė apie 1,8 mlrd. eurų, tačiau 2026 metų pirmąjį ketvirtį įmonė patyrė apie 90 mln. eurų nuostolį.

    Vienas iš veiksnių buvo sugriežtintos muitinės taisyklės ir mažos vertės siuntų lengvatų mažinimas kai kuriose rinkose, kas padidino kaštus. Tuo pačiu auga konkurencija, o itin žemų kainų modelį vis sunkiau išlaikyti neauginant kainų galutiniam pirkėjui.

    Kodėl Europa taps lemiama

    Europa „Shein“ versle užima išskirtinę vietą. Įmonė nurodo, kad Europos Sąjunga ir Jungtinė Karalystė 2025 metais sugeneravo apie 12,7 mlrd. eurų pajamų, tai sudarė 35,4 proc. visų pasaulinių pajamų ir buvo didžiausias atskleistas regioninis segmentas.

    Bendrovė taip pat skaičiuoja, kad 2025 metų rugpjūčio–2026 metų sausio laikotarpiu ES vidutiniškai pasiekė apie 156 mln. mėnesinių vartotojų. Šis skaičius apima ir lankytojus, kurie tik naršė, todėl jis rodo mastą, bet ne būtinai pirkimų intensyvumą.

    Toks priklausomumas nuo Europos reiškia ir didelę riziką: net nedidelis pardavimų ar maržų smukimas regione gali turėti neproporcingai didelį poveikį visos grupės rezultatams. Todėl „Shein“ prospekte atvirai kalba apie galimą trumpalaikį pardavimų kritimą, jei kainos Europoje turės kilti.

    Muitai, DSA ir reputacijos spaudimas

    „Shein“ modelis paremtas greitu tiekimu ir labai plačiu asortimentu, tačiau didelė dalis grandinės tebėra susieta su Kinija. Įmonė nurodo, kad nors Europoje turi 18 sandėlių, daugiau nei 90 proc. 2025 metų pasaulinių pajamų gauta iš prekių, laikomų jos centriniuose sandėliuose Kinijoje.

    Europos Sąjungos muitinės pokyčiai ir nauji administravimo kaštai gali priversti bendrovę keisti strategiją: didinti vietinius likučius, plėsti vietinį užsakymų vykdymą, griežtinti atitiktį prekybos taisyklėms ir dalį kaštų perkelti į kainą. Tai kertasi su tuo, kas daugelį pirkėjų ir pritraukė, ypač socialinių tinklų reklamos piko metu per pandemiją.

    Be to, „Shein“ Europoje susiduria su teisinėmis ir reputacinėmis rizikomis, įskaitant kaltinimus dėl darbo sąlygų tiekimo grandinėje, aplinkos poveikio ir intelektinės nuosavybės pažeidimų. Bendrovė viešai tvirtina taikanti nulinę toleranciją priverstiniam darbui, vykdanti nepriklausomus tiekėjų auditus ir siekianti mažinti atliekas, tačiau kritika neslūgsta.

    Papildomą spaudimą didina Europos Komisijos pradėtas tyrimas dėl atitikties Skaitmeninių paslaugų aktui. Jei būtų nustatyti pažeidimai, teoriškai grėstų bauda iki 6 proc. metinės pasaulinės apyvartos ir įpareigojimai pakeisti platformos veikimą, kas tiesiogiai paveiktų rekomendacijų sistemas ir prekybos praktiką.

    Prie to prisideda ir nacionaliniai sprendimai. Pavyzdžiui, Prancūzija yra priėmusi teisės aktų paketą, kuriuo siekiama mažinti tekstilės sektoriaus poveikį aplinkai, riboti itin greitos mados reklamos praktikas ir taikyti aplinkosaugines sankcijas, kurios 2026 metais gali siekti iki 12 eurų už vienetą.

    Investuotojams „Shein“ IPO gali atrodyti kaip proga įsigyti akcijų po gerokai sumažintu vertinimu, tačiau rizikų sąrašas išlieka ilgas. Europoje bendrovei teks vienu metu spręsti kainodaros, logistikos, atitikties ir reputacijos uždavinius, o būtent ši rinka gali nulemti, ar viešas debiutas taps sėkmės istorija.

  • Sicilijos miestelis siūlo namus už 1 eurą: kas slypi už viliojančios kainos ir terminų?

    Sicilijos miestelis siūlo namus už 1 eurą: kas slypi už viliojančios kainos ir terminų?

    Sicilijos pietvakariuose esantis viduramžių miestelis Naro paskelbė prisijungiantis prie Italijoje išplitusios „1 euro namų“ iniciatyvos. Savivaldybė tikisi taip gaivinti istorinį centrą, mažinti gyventojų mažėjimą ir pritraukti daugiau investicijų į apleistus pastatus.

    Formaliai būstą galima įsigyti už 1 eurą, tačiau tai nėra įprastas NT sandoris. Parduodami objektai dažniausiai būna apleisti, reikalaujantys kapitalinio remonto ir techninės būklės įvertinimo, o pirkėjui tenka įsipareigojimai, kurie realią projekto kainą išaugina kelis ar net keliolika kartų.

    Kas iš tikrųjų kainuoja brangiausiai?

    Be simbolinės kainos, pirkėjas privalo padengti notaro, registravimo ir kadastrines išlaidas bei vietinius mokesčius. Praktikoje būtent šios privalomos procedūros tampa pirmuoju finansiniu barjeru, ypač užsieniečiams, kurie nėra susidūrę su Italijos turto įsigijimo tvarka.

    Didžiausia išlaidų dalis paprastai yra renovacija: projektavimas, konstrukcijų sutvarkymas, inžinerinių tinklų atnaujinimas ir saugos reikalavimų įgyvendinimas. Tokie projektai dažnai privalo atitikti paveldosaugos ir kraštovaizdžio reglamentus, o tai gali reikšti papildomas derinimo procedūras ir brangesnius sprendimus.

    Kokie įsipareigojimai taikomi pirkėjams?

    Naro savivaldybės patvirtinta programa skirta tiek Italijos, tiek kitų šalių piliečiams, tačiau taikomos vietos taisyklės dėl pirkimo ir turto priežiūros. Panašiose Italijos programose dažnai numatomi terminai, per kuriuos reikia pradėti ir užbaigti remontą, o kartais reikalaujama ir finansinės garantijos, kad darbai tikrai bus atlikti.

    Tokios sąlygos siejamos su pagrindiniu programos tikslu: ne parduoti kuo daugiau pastatų, o realiai atgaivinti apleistus kvartalus. Savivaldybėms svarbu, kad namai netaptų tik spekuliacijos objektu ar „popieriniu“ pirkiniu, po kurio niekas nesikeičia.

    Kodėl „1 euro namai“ tapo Italijos trendu?

    Italijoje ši praktika išpopuliarėjo kaip atsakas į mažėjančių miestelių problemą, kai jaunimas išvyksta į didmiesčius, o senesni pastatai lieka tušti. Tokie projektai taip pat siejami su lėtesnio, tvaresnio turizmo augimu: keliautojai vis dažniau renkasi mažiau žinomas vietoves, ieško autentiškų patirčių ir ilgesnių viešnagių ne kurortuose.

    Naro save pristato kaip miestą su ryškiu istoriniu identitetu, baroko architektūra ir netoliese esančiais Agrigento provincijos maršrutais. Miestelyje taip pat minimas po 2005 metais nuošliaužos atsiradęs atviras meno erdvių projektas, o vietos gastronomija remiasi Sicilijai būdingais desertais ir gatvės maistu.

    Potencialiems pirkėjams svarbiausia įvertinti ne simbolinę kainą, o visą projekto biudžetą, terminus ir teisinius reikalavimus dar prieš teikiant paraišką. „1 euro namas“ gali tapti sėkminga investicija ar gyvenimo būdo pasirinkimu, tačiau tik tiems, kurie pasiruošę ilgesniam renovacijos procesui ir aiškioms prievolėms.

  • Esporto Pasaulio taurė netikėtai persikėlė į Paryžių: 6 mln. eurų prizas išsprendė viską

    Esporto Pasaulio taurė netikėtai persikėlė į Paryžių: 6 mln. eurų prizas išsprendė viską

    Esporto Pasaulio taurė sekmadienį Paryžiuje užbaigė septynias savaites trukusią varžybų seriją, nors šių metų turnyras iš pradžių buvo planuotas Rijade. Organizatoriai renginį į Prancūziją perkėlė paskutinę minutę dėl regione vykstančio karo ir su tuo susijusių kelionių bei logistikos trikdžių.

    Turnyre dalyvavo daugiau kaip 2 000 žaidėjų, atstovavusių 200 klubų iš daugiau nei 100 šalių. Per septynias savaites surengti 25 turnyrai, apėmę 24 skirtingus žaidimus, o tai dar kartą parodė, kad esporto industrija vis labiau artėja prie tradicinių daugiasporčių renginių masto.

    Didžiausią sezono akcentą padėjo „Trackmania“ finalas, kuriame prancūzas Gwendalis Duparcas, žinomas slapyvardžiu Gwen, iškovojo pergalę ir užsitikrino lemiamus taškus Kinijoje įsikūrusiam klubui „AG.AL“. Jam pakako finišuoti trejetuke, tačiau sportininkas laimėjo finalą, o tai tapo kertiniu momentu kovoje dėl klubų čempionų titulo.

    Už pergalę G. Duparcui atiteko apie 111 500 eurų, o „AG.AL“ klubas iškovojo pagrindinį klubų įskaitos prizą – apie 6 mln. eurų. Šis rezultatas nutraukė Saudo Arabijos „Team Falcons“ dominavimą, kuri siekė trečio iš eilės klubų čempionų titulo.

    Uždarymo ceremonijoje trofėjų nugalėtojams įteikė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, renginyje dalyvavo ir Saudo Arabijos sosto įpėdinis Mohammedas bin Salmanas. Toks politinių lyderių matomumas dar labiau sustiprino signalą, kad esporto turnyrai tampa ne tik pramoga, bet ir reputacijos bei įtakos platforma tarptautinėje arenoje.

    Nuo Rijado iki Paryžiaus

    Esporto federacijos vadovybė pabrėžė, kad turnyro atšaukimas rimtai nebuvo svarstomas, tačiau sprendimą lėmė praktiniai dalykai. Esminė rizika, pasak organizatorių, buvo ne saugumas Saudo Arabijoje, o galimybė laiku atskraidinti tūkstančius žaidėjų ir personalo bei užtikrinti vizų, skrydžių ir renginio logistikos stabilumą.

    „Būtų buvę neatsakinga organizuoti renginį taip, kad tai paveiktų dalyvių galimybes atvykti: dėl vizų, atšauktų skrydžių ar kitų trikdžių“, – sakė princas Faisalas bin Bandaras bin Sultanas.

    Netikėtas persikėlimas suteikė progą šeimininkų pranašumą pajusti Prancūzijos klubams ir sirgaliams, o daliai komandų tai tapo ir papildomu motyvatoriumi. „Team Vitality“ atstovai teigė, kad emocinis fonas buvo ypatingas, ypač jų moterų komandai, kuri apgynė titulą vienintelėse tik moterims skirtose šių metų varžybose.

    Jauni čempionai ir rekordai

    Turnyro pabaigoje netrūko istorinių momentų ir naujų vardų. „Fortnite Reload“ čempionate 19-metis Tayloras-Petrikas Gatschelhoferis, žinomas kaip vic0, ir 20-metis Danila Iakovenko, pasivadinęs Malibuca, laimėjo finalą ir užsitikrino apie 223 000 eurų.

    „Paskutinėmis minutėmis viskas buvo chaotiška: bandėme ir išlikti, ir gydytis, ir rinkti eliminacijas, bet pamačiau, kad likome dviese, todėl nusprendžiau rizikuoti. Mano akimis, buvo arba grįžtame namo, arba laimime, ir mes laimėjome“, – sakė vic0.

    Kinijos „BaiSha Gaming“ taip pat įsirašė svarbų laimėjimą, iškovojusi „CrossFire“ titulą ir revanšavusis po pralaimėto 2025 metų finalo. Žaidėjas Zhengas Qi, žinomas kaip Xxiao, teigė, kad ši pergalė jam tapo ilgai siektu karjeros viršūnės patvirtinimu.

    Kas laukia toliau?

    Organizatoriai skelbia, kad per septynias savaites buvo parduota 175 000 bilietų, o tai yra 94 proc. daugiau nei 2025 metais. Šis augimas rodo, kad gyvi esporto renginiai, nepaisant milžiniškos transliacijų auditorijos internete, toliau sėkmingai konkuruoja dėl žiūrovų laiko ir pinigų.

    Renginio vadovai taip pat akcentavo, kad Paryžiaus etapas tapo svarbiu streso testu, parodžiusiu, kaip greitai galima perkelti tokio masto turnyrą ir valdyti kelias scenas vienu metu. Organizatoriai teigia, kad sukaupta patirtis bus pritaikyta ateities renginiams.

    Šiuo metu planuojama, kad Esporto Pasaulio taurė į Rijadą sugrįš 2027 metais. Tuo metu naujai planuotas Esporto tautų taurės startas Saudo Arabijos sostinėje, kuris turėjo įvykti šių metų lapkritį, buvo nukeltas į kitus metus.

  • Morkos rugpjūtį lengva sugadinti viena klaida: ką būtina žinoti apie laistymą ir tręšimą

    Morkos rugpjūtį lengva sugadinti viena klaida: ką būtina žinoti apie laistymą ir tręšimą

    Rugpjūtį morkos dažnai auga sparčiausiai, todėl būtent dabar nulemiama jų tekstūra, saldumas ir tai, kaip gerai jos laikysis per žiemą. Netinkamas laistymas ar per vėlai panaudotos trąšos gali lemti vandeningas, skilinėjančias ar prasčiau besilaikančias šaknis.

    Morkų branda priklauso nuo veislės, sėjos laiko ir oro sąlygų, tačiau vasaros pabaigoje augalas paprastai baigia kaupti sausąsias medžiagas ir cukrus. Dėl to priežiūrą verta koreguoti ne pagal kalendorių, o pagal dirvos drėgmę ir pačių šakniavaisių būklę.

    Laistymas: rečiau, bet giliai

    Vasaros pabaigoje laistymo dažnį dažniausiai reikia mažinti, kad šaknys galėtų tolygiai bręsti. Per drėgna dirva didina vandeningumo, skilinėjimo ir prastesnio laikymo riziką, ypač jei po sausros morkos staiga gausiai paliejamos.

    Praktiškai dažniausiai pakanka laistyti maždaug kartą per savaitę, tačiau svarbiausia, kad vanduo pasiektų gilesnį šaknų sluoksnį. Jei tarp laistymų buvo ilgesnė pertrauka, dirvą geriau drėkinti palaipsniui, o ne iš karto užlieti.

    Likusioms 2–3 savaitėms iki kasimo laistymą paprastai verta sustabdyti, ypač jei vyrauja lietingi orai. Sausesnis laikotarpis prieš derliaus nuėmimą padeda susiformuoti tvirtesnei odelei ir mažina gedimo tikimybę sandėliuojant.

    Tręšimas: daugiau kalio ir fosforo

    Rugpjūtį morkoms svarbiausi kalis ir fosforas, nes jie siejami su šaknų branda, tankesniu minkštimu ir geresnėmis laikymo savybėmis. Tuo metu azoto perteklius dažniau skatina lapijos augimą, o ne šakniavaisių kokybę.

    Kalio trąšos paprastai siejamos su saldesniu skoniu, didesniu atsparumu skilinėjimui ir tvirtesne struktūra. Fosforas svarbus subrendimui ir šaknų audinių formavimuisi, todėl vėlyvą vasarą jis dažnai minimas kaip vienas reikalingiausių elementų.

    Jei tręšiama skystai, dozes būtina rinktis pagal konkretaus produkto etiketę ir dirvos būklę, nes pertręšimas gali pakenkti ne mažiau nei trąšų trūkumas. Jei kyla abejonių, saugiausia pirmiausia įvertinti dirvos drėgmę, augimo tempą ir morkų išvaizdą, o ne tręšti iš įpročio.

    Kaip suprasti, kad jau metas kasti?

    Vienas patikimiausių būdų įvertinti brandą yra atsargiai iškasti kelias morkas ir pasižiūrėti, ar šaknies skersmuo ir ilgis atitinka veislės aprašą. Dažnai pastebima, kad apatiniai lapai pradeda gelsti, o viršutinė lapija dar išlieka žalia ir tvirta.

    Subrendusios morkos paprastai turi tvirtą, lygų paviršių ir veislei būdingą spalvą. Jei ant paviršiaus matyti smulkios šaknelės, tai gali rodyti, kad aktyvus augimas lėtėja ir šaknis artėja prie brandos.

    Kasimą verta planuoti sausą, vėsesnę dieną, kai dirva nėra permirkusi, nes tuomet šaknys mažiau pažeidžiamos. Jei dirva sunki ar suslėgta, morkas saugiau pakelti šakėmis, o ne rauti už lapų, kad nesulūžtų.

    Nukasus lapus rekomenduojama pašalinti iš karto, paliekant kuo mažesnę jų dalį prie šaknies galvutės, kad šakniavaisiai neprarastų drėgmės. Ilgesniam laikymui skirtų morkų geriau neplauti, o tik nuvalyti žemes ir trumpai apdžiovinti vėsioje, nuo lietaus apsaugotoje vietoje.

    Sandėliuojant svarbiausia atranka: pažeistas, įskilusias ar kenkėjų pažeistas morkas geriau suvartoti pirmiausia. Likusios morkos geriausiai laikosi vėsiai, esant stabiliai temperatūrai ir pakankamai drėgmei, kad jos nesuvystų, bet ir nepradėtų pelyti.

  • „Lietuvos draudimas“ skelbia: po audros – 1 mln. eurų nuostolių ir 1 700 kreipinių iš visų savivaldybių

    Savaitgalį Lietuvą užklupusi audra su stichiniu vėju ir smarkia liūtimi jau pareikalavo didelių nuostolių. „Lietuvos draudimo“ duomenimis, pirmadienio rytą buvo registruota daugiau nei 1 700 klientų kreipinių, o bendra preliminari žalų suma perkopė 1 mln. eurų.

    Draudikas prognozuoja, kad ši suma dar augs, nes dalis gyventojų apie padarytą žalą praneša ne iš karto. Įvertinus registravimo tempą ir audros mastą, bendra žala gali priartėti prie 3 mln. eurų.

    Kur ir kas nukentėjo labiausiai

    Pasak „Lietuvos draudimo“ atstovų, pranešimų sulaukta iš visų 60 Lietuvos savivaldybių, o labiausiai nukentėjo Kauno ir Vilniaus miestai bei rajonai. Daug kreipinių taip pat fiksuota Panevėžio, Kaišiadorių, Kėdainių, Utenos ir Klaipėdos rajonų savivaldybėse.

    Didžiausią dalį žalų sudaro vėjo padaryti pažeidimai pastatams ir teritorijoms, kai nuplėšiami stogų dangos elementai, apgadinamos konstrukcijos ar turtas kiemuose. Taip pat dažni pranešimai apie nulūžusius medžius ir šakas, kurios apgadino namus, ūkinius pastatus ar kitą turtą.

    „Vertinant aukštą žalos kreipinių registravimo tempą ir bendrą poveikį gyventojų turtui, tai neabejotinai didžiausia šių metų audra“, – sakė Mantas Norkus.

    Auganti rizika ir žalų registravimas

    Draudikas atkreipia dėmesį, kad dalis gyventojų audros metu ar po jos kurį laiką negalėjo pateikti pranešimų dėl elektros tiekimo sutrikimų ir ryšio problemų. Dėl to įprastai taikomi terminai neturėtų tapti kliūtimi kreiptis vėliau, kai atsiranda galimybė sutvarkyti būtiniausius reikalus.

    „Lietuvos draudimo“ pateikiami ankstesnių laikotarpių duomenys rodo, kad gamtos jėgų padarytos žalos tampa vis reikšmingesne rizika būstui. Bendrovė nurodo, kad 2025 metais joje buvo registruota 7 500 būsto žalų dėl gamtos reiškinių, o kompensuota suma viršijo 4,6 mln. eurų.

    Transporto priemonių žalų šį kartą taip pat daugėja, ypač tais atvejais, kai automobiliai apgadinami krentančių medžių ar šakų. Draudiko vertinimu, vien registruotų automobilių žalų suma jau viršijo 100 000 eurų.

    Patyrusiems nuostolių rekomenduojama pirmiausia pasirūpinti saugumu ir, jei reikia, kviesti avarines tarnybas. Vėliau svarbu kuo išsamiau užfiksuoti padarytą žalą nuotraukomis, surinkti įrodymus ir pateikti informaciją draudikui, kad vertinimas vyktų greičiau.

  • NŽT paskelbė svarbų kvietimą: iki spalio 1 dienos laukia siūlymų Krupavičiaus medaliui

    Nacionalinė žemės tarnyba paskelbė pradedanti kandidatų atranką Mykolo Krupavičiaus 2026 metų atminimo medaliui. Apdovanojimu siekiama įvertinti žmones ir organizacijas, kurių darbai daro apčiuopiamą poveikį žemės politikai ir valstybės žemės valdymui.

    Šis medalis skiriamas už nuopelnus žemėtvarkos, teritorijų planavimo, geodezijos ir kartografijos srityse, taip pat už projektus, kuriems įgyvendinti reikalinga valstybinė žemė. Praktikoje tai apima tiek susisiekimo, tiek karinės ar kitos viešosios infrastruktūros, būsto, kultūros ir sporto objektų plėtrą.

    „Žemė visada buvo svarbi ne tik žmonių gyvenimui, bet ir valstybės raidai. Mykolo Krupavičiaus inicijuota žemės reforma pakeitė Lietuvos kaimą, ekonomiką ir daugelio žmonių gyvenimą“, – sakė NŽT laikinasis direktorius Dovydas Petraška.

    NŽT pabrėžia, kad siūlymų laukiama ne tik iš profesinės bendruomenės. Kandidatais gali būti siūlomi žemėtvarkininkai, geodezininkai, matininkai, projektuotojai, mokslininkai ir kiti specialistai, kurių veikla tiesiogiai susijusi su žemės tvarkymu ar naudojimu.

    Taip pat kviečiama teikti valstybės ir savivaldybių institucijų atstovų, inžinierių, politikų, verslo bei nevyriausybinių organizacijų kandidatūras. Esminiu kriterijumi įvardijami konkretūs sprendimai, iniciatyvos ar įgyvendinti projektai, prisidėję prie viešojo intereso ir tvaraus teritorijų vystymo.

    Kandidatūras NŽT prašo pateikti iki 2026 metų spalio 1 dienos, atsiunčiant užpildytą kandidato anketą elektroniniu paštu. Pateiktas kandidatūras vertins komisija, sudaryta iš Aplinkos ministerijos, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos, VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto, profesinių asociacijų ir NŽT atstovų.

    Medalių įteikimas planuojamas 2026 metų gruodžio mėnesį. NŽT primena, kad Mykolo Krupavičiaus atminimo medalis įsteigtas pagerbti vieną ryškiausių XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo asmenybių, o pirmieji apdovanojimai buvo įteikti 2020 metais.

  • Audra šienauja valstybinius miškus: 150 000 kietmetrių nuostolių, įspėja VMU

    Savaitgalį Lietuvoje praūžusi audra smarkiai nuniokojo valstybinius miškus. Valstybinių miškų urėdija skelbia, kad pirminiais skaičiavimais užfiksuota apie 150 000 kietmetrių vėjavartų ir vėjalaužų, o žala dar tikslinama.

    Didžiausi pažeidimai nustatyti Dubravos, Kazlų Rūdos, Biržų ir Panevėžio regioniniuose padaliniuose. Miškininkai tęsdami apžiūras registruoja išverstus ir nulaužtus medžius, kad galėtų planuoti tvarkymo darbus ir įvertinti realų mastą.

    VMU duomenimis, plynai pažeistuose medynuose preliminariai suskaičiuota apie 17 000 kietmetrių medienos, o tokių teritorijų plotas siekia maždaug 80 hektarų. Likusi dalis yra pavieniai vėjo išversti ar išlaužyti medžiai, kurių tūris viršija 130 000 kietmetrių.

    Didžiausias audros pažeistos medienos kiekis fiksuotas Dubravos regioniniame padalinyje – 19 100 kietmetrių, Kazlų Rūdos – 17 900, Biržų – 16 800, Panevėžio – 9 000. Pasak VMU, šios audros padariniai jau daugiau nei du kartus viršija per visus 2025 metus iki šiol fiksuotą vėjo pažeistų medžių kiekį.

    Kodėl pirmiausia tvarkomos eglės

    Miškininkų skaičiavimu, spygliuočiai sudaro daugiau kaip 70 000 kietmetrių visos audros pažeistos medienos. Dėl to prioritetas teikiamas išverstų ir nulaužtų eglių sutvarkymui bei kuo greitesniam jų išgabenimui iš miško.

    Toks sprendimas susijęs su žievėgraužio tipografo rizika. Audros pažeistos ir nusilpusios eglės sudaro palankias sąlygas šiam kenkėjui daugintis, todėl operatyvus medžių pašalinimas laikomas viena svarbiausių priemonių, padedančių apsaugoti greta esančius sveikus eglynus.

    Miško keliai ir lankytojų saugumas

    Nurimus stipriausiems vėjo gūsiams, VMU darbuotojai pirmiausia ėmėsi atlaisvinti nuvirtusiais medžiais užverstus miško kelius ir privažiavimus. Pabrėžiama, kad tai svarbu ne tik miško technikai, bet ir specialiosioms tarnyboms, kurios turi pasiekti atokias vietoves.

    VMU perspėja, kad lankytis audros smarkiai paveiktose teritorijose pavojinga, nors dabar pats grybavimo ir uogavimo sezonas. Miške pavojų kelia ne tik ant žemės gulintys kamienai, bet ir nulaužtos šakos, įstrigusios lajose, taip pat įskilę ar pavojingai pasvirę medžiai.

    Prieš vykstant į mišką rekomenduojama pasitikrinti orų prognozes ir vengti vietų, kuriose matomi akivaizdūs audros padariniai. Stiprėjant vėjui ar artėjant audrai, patariama nedelsti ir kuo greičiau pasitraukti į saugią vietą.

    Duomenys dar gali keistis

    VMU nurodo bendradarbiaujanti su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu bei savivaldybėmis, derinant padarinių šalinimo darbus ir terminus. Kadangi pateikti skaičiai yra pirminiai, po išsamesnio vertinimo jie gali būti patikslinti.

    Miškininkai prašo gyventojų kantrybės, nes kai kur pravažiavimas miško keliais vis dar gali būti apsunkintas. Taip pat primenama, kad atsargumo priemonių reikia laikytis tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose.

  • Polesės miškuose aptiko apleistą bebrų povandeninį miestelį: kur dingo gyventojai ir kodėl

    Polesės miškuose keliautoja ir turinio kūrėja Natalija Oksenjuk užfiksavo neįprastą vaizdą: ištisą, dabar jau apleistą bebrų būstų tinklą. Vaizdo įraše matyti, kad vietovė, kuri dar neseniai priminė gyvybingą vandens telkinį, šiandien yra smarkiai nusekusi.

    Pasak autorės, anksčiau čia buvęs gilesnis vanduo dabar virtęs tik seklia bala, todėl nebeliko nei ką „užtverti“, nei kur saugiai gyventi. Kartu su vandeniu, tikėtina, pasitraukė ir patys bebrai, nes jų išlikimas glaudžiai susijęs su pakankamu vandens lygiu.

    Bebrų gyvenvietės paprastai kuriamos taip, kad įėjimas į trobelę ar urvą būtų po vandeniu. Tai sumažina plėšrūnų riziką ir leidžia gyvūnams greitai pasislėpti, o pačiame vandenyje bebrai juda kur kas užtikrinčiau nei sausumoje.

    Vanduo jiems svarbus ir praktiškai: juo patogiau gabenti šakas, rąstus bei maistą. Kai vandens telkinys seklėja, bebrams darosi sunkiau apsaugoti būstą, palaikyti įprastą judėjimo maršrutą, o žiemą kyla papildoma rizika, kad seklumoje viskas greičiau užšals iki dugno.

    Bebrų užtvankos dažnai klaidingai laikomos chaotišku šakų sąvartynu, tačiau iš tiesų tai nuosekliai stiprinamas statinys. Bebrai naudoja medieną, šakas, žolę, nendres, dumblą ir smulkesnes nuosėdas, kuriomis „užtaiso“ tarpus ir sutvirtina konstrukciją.

    Pagrindinis tikslas paprastas: pakelti vandens lygį aplink būstą ir suformuoti gilesnę, stabilesnę vandens zoną. Tam prireikia laiko ir nuolatinės priežiūros, nes srovė, liūtys ar žmonių veikla gali pažeisti užtvanką, o vandens lygis per kelias dienas pasikeisti iš esmės.

    Tokios apleistos bebrų gyvenvietės dažniausiai signalizuoja apie pasikeitusias sąlygas: užsitęsusią sausrą, upelio ar tvenkinio nusekimą, sutrikdytą pratakumą arba hidrologinį režimą. Kai vanduo nuslūgsta iki kritinės ribos, kolonija paprastai pasitraukia ieškoti vietos, kur galima atkurti saugią buveinę.

    Šiuo atveju kaip tikėtina priežastis įvardijamas kritinis vandens nusekimas prie vietos tvenkinių, kur dar pernai vandens lygis buvo gerokai aukštesnis. Tai logiška grandinė: mažiau vandens reiškia mažiau saugumo, mažiau galimybių statyti ir prižiūrėti užtvankas, o galiausiai ir sprendimą migruoti.

    Ekologai bebrus neretai vadina ekosistemų inžinieriais, nes jų užtvankos ir tvenkiniai keičia kraštovaizdį bei sukuria naujas buveines. Sulėtėjusi srovė ir išplitusios šlapynės gali būti palankios varliagyviams, vabzdžiams, vandens paukščiams ir daliai žuvų, o pakilęs gruntinio vandens lygis neretai didina dirvožemio drėgnumą.

    Tačiau ši nauda priklauso nuo vandens balanso: kai regioną veikia sausros ir vandens telkiniai seklėja, bebrų sukurti „hidroprojektai“ tampa sunkiai palaikomi. Todėl apleistos užtvankos ir tuštėjantys būstai gali būti matomas ženklas, kad vietovės hidrologinės sąlygos pastebimai pasikeitė.

    „Dabar čia nebėra ką tverti, liko tik balutė. Kiek energijos bebras turėjo viską nešioti į vieną vietą, bet be vandens dingo ir patys gyvūnai“, – sakė Natalija Oksenjuk.

  • Mirė Ispanijos „vilkų berniukas“ Marcosas Panthoja: 12 metų su gauja ir sunkus sugrįžimas į žmones

    Jis plačiau žinomas kaip Siera Morenos vilkų berniukas – žmogus, kurio istorija dešimtmečius kėlė klausimą, kiek sunku sugrįžti į visuomenę po ilgos izoliacijos. Pasak jo artimųjų ir su juo bendravusių žmonių, didžiausias iššūkis buvo ne fizinis išgyvenimas, o bandymas prisitaikyti prie žmonių taisyklių.

    Marcosas gimė 1946 metais itin skurdžioje šeimoje. Būdamas septynerių jis buvo atiduotas gyventi pas piemenį, kuris kalnuose glaudėsi oloje ir mokė berniuką elementarių išgyvenimo įgūdžių.

    Vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad vaikas liko vienas. Jis mokėsi orientuotis pagal gyvūnų garsus, ieškoti maisto, medžioti ir vengti žmonių, kurių balsai jam ilgainiui tapo pavojaus signalu.

    Pasakojama, kad berniukas prisijaukino laukinę aplinką ir pamažu pelnė vilkų gaujos pasitikėjimą: atnešdavo maisto jaunikliams, mokėsi atpažinti pavojų ir, kaip pats yra teigęs, mėgdžiodavo staugimą.

    Tačiau devyniolikos jis buvo surastas ir grąžintas į visuomenę. Tuo metu jis buvo menkai pasirengęs gyvenimui tarp žmonių: sunkiai suprato kalbą, nesuvokė pinigų vertės ir socialinių normų, todėl ilgą laiką blaškėsi ieškodamas vietos.

    „Jis visada sakydavo, kad laimingiausias buvo tarp vilkų, nes tarp žmonių nesijautė savas“, – sakė su Panthoja vėlyvaisiais metais bendravęs Arturo Arcones.

    2001 metais Panthoja apsigyveno nedideliame Ispanijos kaime, kur praleido paskutinius gyvenimo metus. Jam padėjo aplinkiniai: kaimynai, bičiuliai ir žmonės, kurie rėmė jį finansiškai bei praktiškai.

    Jo istoriją tyrinėjo ir akademikai, siekę suprasti socializacijos pasekmes po ilgos vaikystės izoliacijos. Pats Panthoja vėliau dažniau pasakodavo apie savo patirtį viešai, pabrėždamas gamtos pažinimo ir jos saugojimo svarbą.

    Neįprastas gyvenimo kelias tapo ir kultūrinių pasakojimų pagrindu: pasirodė knyga „Aš žaidžiau su vilkais“, taip pat sukurta meninė ekranizacija „Tarp vilkų“. Šios istorijos atgaivino diskusijas apie ryšį su gamta ir tai, kaip sunkiai žmogus kartais grįžta į jam nebeįprastą pasaulį.

    Pastaraisiais metais Europoje fiksuojamas laipsniškas vilkų populiacijos atsikūrimas kai kuriuose regionuose, todėl visuomenės dėmesys šiam plėšrūnui didėja. Vis dėlto Panthojos istorija išlieka labiau apie žmogų nei apie vilkus: apie vaikystę be žmonių, kainą, kurią tenka mokėti už prarastą socialinį ryšį, ir ilgesį vietai, kurioje jis jautėsi saugiausias.

  • Nuo 1760 metų izoliuotoje Sable saloje gyvena laukinių arklių banda: kodėl jų niekas nevaldo

    Sable sala Šiaurės Atlante laikoma viena unikaliausių vietų Kanadoje: joje jau kelis šimtmečius laisvai gyvena laukinių arklių banda, kuri beveik nepatiria tiesioginės žmogaus įtakos. Istoriniai šaltiniai rodo, kad arkliai į salą buvo atgabenti XVIII amžiuje, o ilgainiui susiformavo atskira, vietos sąlygoms prisitaikiusi populiacija.

    Dažnai minimi 1760 metai, kai bostonietis pirklys ir laivų savininkas Thomas Hancockas į Sable salą atgabeno naminių gyvulių partiją, tarp jų ir arklius. Tačiau Kanados institucijų pateikiama istorinė informacija nurodo, kad pirmieji arkliai saloje galėjo pasirodyti dar 1737–1738 metais, kai juos atgabeno dvasininkas Andrew Le Mercier.

    Iš pradžių tokie gyvulių „iškėlimai“ į izoliuotas salas turėjo praktinį tikslą: gyvuliai galėdavo daugintis be nuolatinės priežiūros, o vėliau juos buvo planuojama sugauti ir panaudoti ūkiui ar prekybai. Sable saloje laikui bėgant išnyko kiti įvežti gyvuliai, o arkliai išliko ir tapo dominuojančia stambesnių žinduolių populiacija.

    XIX amžiuje dalis arklių buvo epizodiškai naudojami darbams, ypač su saloje veikusia gelbėjimo infrastruktūra ir laivų avarijų padarinių tvarkymu. Vis dėlto ilgainiui tiesioginis valdymas sunyko, o banda ėmė gyventi pagal natūralius išteklius ir oro sąlygas.

    Kanados pareigūnai pabrėžia, kad nuo 1961 metų arklių populiacija saloje gyvena be žmogaus įsikišimo: ji nėra šeriama, nereguliuojamas veisimasis, o gyvūnai nėra šalinami vien tam, kad būtų palaikytas konkretus skaičius. Vėliau salai suteiktas nacionalinio parko statusas dar labiau įtvirtino apsaugos ir stebėsenos modelį.

    Šiandien arkliai Sable saloje laikomi natūralizuota populiacija, o pagrindinis tikslas yra išsaugoti natūralų ekosistemos funkcionavimą. Praktikoje tai reiškia, kad žmonės daugiausia apsiriboja moksliniais stebėjimais, o ne ūkiniu valdymu, kuris būdingas naminių gyvulių bandoms.

    Bandos dydis per dešimtmečius svyravo, nes jį tiesiogiai lemia salos gamtinės sąlygos: pašaro kiekis, audros, kritulių režimas ir žiemos trukmė. Pastaraisiais metais oficialios apskaitos duomenys rodė, kad populiacija gali svyruoti nuo kelių šimtų iki maždaug 500 individų.

    Didžiausi nuostoliai paprastai fiksuojami žiemos pabaigoje ir pavasarį, kai augalijos ištekliai išsenka, o oras išlieka drėgnas, vėjuotas ir permainingas. Sunkiausiai šiuos periodus ištveria kumeliukai ir jauni gyvūnai, todėl populiacijos dinamika natūraliai „banguoja“ be išorinio reguliavimo.

    Kanados parkų valdytojai laikosi nuostatos, kad ši banda yra reta galimybė stebėti, kaip izoliuotoje teritorijoje kinta iš naminių gyvūnų kilusi populiacija, kai jos gyvenimą formuoja vien gamtiniai veiksniai. Dėl to sąmoningai vengiama priemonių, kurios bandą paverstų žmogaus valdoma ar ūkiškai „optimizuojama“.

    Jei nėra aiškios grėsmės gyvūnų gerovei ar ekosistemos stabilumui, taikomas stebėsenos ir minimalios intervencijos principas. Tokia politika kartu mažina riziką, kad žmonių veiksmai netyčia sukeltų ilgalaikių padarinių izoliuotai, jautriai salos aplinkai.