CP v2

Blog

  • Vilniuje pradedamas Džiaugsmo g. 33 sklypo dalijimas: du alternatyvūs projektai ir kas bus tvirtinama

    Ką planuoja daryti savivaldybė

    Vilniaus miesto savivaldybė pranešė pradedanti rengti 2 610 kv. m ploto žemės sklypo Džiaugsmo g. 33 (kadastro Nr. 0101/0074:885) formavimo ir pertvarkymo projektą. Projektu siekiama atidalyti sklypą ir suformuoti atskirus žemės sklypus, taip pat nustatyti galimus teritorijos naudojimo būdus.

    Kaip nurodoma, planuojama nustatyti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijų bei daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdus. Tokie sprendiniai paprastai dar nereiškia automatinės teisės statyti, nes vėlesniuose etapuose vertinami ir kiti reikalavimai, pavyzdžiui, detaliojo planavimo, projektavimo ir leidimų procedūros.

    Kodėl rengiami du variantai

    Savivaldybė pabrėžia, kad valią dėl projekto rengimo pareiškė keli sklypo bendraturčiai, todėl šiuo metu pradedami rengti du alternatyvūs Džiaugsmo g. 33 sklypo formavimo ir pertvarkymo projektai. Kiekvienam jų Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje atverta atskira paslauga.

    Institucija atkreipia dėmesį, kad galutiniam tvirtinimui bus pasirinktas tas projektas, kuris atitiks Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių reikalavimus. Praktikoje tai reiškia, kad lemiami tampa ne tik iniciatorių siūlymai, bet ir procedūrinis atitikimas, suderinimai bei privalomi pritarimai.

    Kas privalo pritarti ir ką tai keičia

    Pagal taikomas taisykles, parengtam projektui paprastai turi raštiškai pritarti iniciatoriai, privačios žemės sklypo savininkai arba valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtiniai, jei konkrečiu atveju nenumatyta išimtis. Jei visų pritarimų nėra, projektas gali būti teikiamas tikrinti Nacionalinės žemės tarnybos priežiūrą vykdančiam padaliniui.

    Jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad projektas atitinka reikalavimus, gali būti pateikta išvada dėl tikslingumo tvirtinti, tačiau su esmine sąlyga. Projektas galės būti tvirtinamas tik gavus visus privalomus raštiškus pritarimus arba kai įsiteisėjęs teismo sprendimas nustatys, kad sklypas turi būti formuojamas ar pertvarkomas pagal konkretų projektą.

    Visi su žemėtvarkos planavimu susiję veiksmai, savivaldybės teigimu, bus atliekami per Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą ŽPDRIS, kur galima stebėti paslaugų būsenas ir gauti rezultatų dokumentus. Nurodomi paslaugų registracijos numeriai: ZSFP-115107 ir ZSFP-218950.

  • Vilkaviškio hipodrome – įspūdingi šuoliai ir Mero taurė: žiūrovai išvydo 1,3 m aukštį

    Vilkaviškio hipodrome – įspūdingi šuoliai ir Mero taurė: žiūrovai išvydo 1,3 m aukštį

    Vilkaviškyje, prie Vilkaviškio sporto centro esančiame senajame hipodrome, surengta žirgų sporto šventė – vyko konkūrų varžybos ir Mero taurės rungtis. Renginys sutraukė raitelius iš skirtingų klubų bei gausų būrį žiūrovų, stebėjusių startus visą dieną.

    Sportininkai su žirgais varžėsi keliuose skirtingo sudėtingumo konkūruose, kuriuose svarbūs ne tik greitis ir klaidų skaičius, bet ir tikslus trajektorijos pasirinkimas. Tokiose rungtyse lemia ir raitelio sprendimų greitis, ir žirgo pasirengimas, ištvermė bei reagavimas į komandas.

    Žiūrovai galėjo iš arti pamatyti skirtingo aukščio kliūčių įveikimą, o programą papuošė ir šuolio galingumo rungtis. Joje užfiksuotas 1,3 metro aukščio barjeras – tokio lygio užduotis reikalauja tvirto pasitikėjimo tarp raitelio ir žirgo bei stabilios technikos ore.

    Varžybose apsilankė Savivaldybės meras Algirdas Neiberka, pasveikinęs dalyvius ir apdovanojęs geriausiai Mero taurės konkūre pasirodžiusius duetus. Renginyje pabrėžta, kad konkūras – tai disciplina, kurioje rezultatas priklauso nuo smulkmenų: ritmo, atstumo iki kliūties, žirgo susirinkimo ir ramaus raitelio darbo.

    „Smagu matyti, kad žirgų sportas Vilkaviškyje turi savo vietą ir suburia tiek šio sporto entuziastų. Tokios varžybos – puiki proga iš arti pamatyti, kiek daug pasirengimo, kantrybės ir tarpusavio pasitikėjimo reikia raiteliui ir žirgui“, – sakė meras Algirdas Neiberka.

    Organizatoriai dėkojo sportininkams, rėmėjams ir savanoriams, prisidėjusiems prie renginio sklandumo, o žiūrovams – už palaikymą tribūnose. Tokios varžybos svarbios ne tik sportiniams rezultatams, bet ir bendruomenės įsitraukimui, nes žirgų sportas regione tampa vis labiau matomas ir pritraukia naujų dalyvių.

  • Ukrainos Nepriklausomybės diena: Visagino mero Erlandо Galaguz žinutė – kodėl ji svarbi dabar?

    Ukrainos Nepriklausomybės diena: Visagino mero Erlandо Galaguz žinutė – kodėl ji svarbi dabar?

    Rugpjūčio 24 dieną minima Ukrainos Nepriklausomybės diena – valstybės atkūrimo ir laisvės simbolis, šiemet sutampantis su ketvirtaisiais plataus masto karo metais. Ši data daugeliui Europos miestų ir savivaldybių tapo proga dar kartą priminti paramą Ukrainai.

    Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz savo sveikinime pabrėžė, kad ši šventė yra drąsos, laisvės ir nepalaužiamos valios priminimas. Pasak jo, tai ir solidarumo ženklas žmonėms, kurie už laisvę moka didžiausią kainą.

    „Šiandien sveikiname mūsų partnerius, draugus ir žmones, kurie už savo laisvę moka didžiausią kainą“, – sakė Erlandas Galaguz.

    Meras taip pat akcentavo palaikymą Ukrainos šeimoms ir kariams, kurie tęsia kovą už šalies ateitį. Tokios žinutės, ypač karo metu, veikia kaip moralinis užnugaris ir priminimas, kad tarptautinė parama nėra vien politiniai sprendimai, bet ir visuomenių laikysena.

    „Visaginiečių vardu linkime stiprybės Ukrainos šeimoms, kariams ir visiems herojams, kurie iki šiol kovoja už savo šalį“, – teigė meras.

    Pastaraisiais metais savivaldybių vaidmuo stiprėja ne tik humanitarinės pagalbos, bet ir bendruomeninių ryšių prasme: organizuojamos paramos akcijos, priimami nuo karo bėgantys žmonės, padedama integruotis švietimo ir darbo rinkoje. Tai ypač svarbu mažesnėms bendruomenėms, kur realūs žmonių tarpusavio ryšiai dažnai tampa greičiausiu pagalbos kanalu.

    Baigdamas sveikinimą, meras pabrėžė tikėjimą Ukrainos pergale ir vienybės svarbą. Tokia laikysena atspindi platesnę tendenciją Europoje, kur parama Ukrainai vis dažniau siejama ne vien su geopolitika, bet ir su vertybiniu pasirinkimu ginti tarptautinę teisę bei valstybių suverenumą.

    „Tikime Ukraina. Tikime jos pergale. Tikime, kad kartu esame stipresni“, – sakė Erlandas Galaguz.

  • Prasideda nuo naktinio dilgčiojimo: riešo kanalo sindromas dažniau smogia turintiems antsvorio

    Prasideda nuo naktinio dilgčiojimo: riešo kanalo sindromas dažniau smogia turintiems antsvorio

    Viskas dažnai prasideda nekaltai: naktį ima dilgčioti ar tirpti keli pirštai, o ryte ranka būna tarsi nejautri. Vėliau prisideda skausmas, silpnėja suėmimas ir darosi sunku atlikti smulkius, tikslius judesius.

    Tipiškiausia, kad simptomai labiausiai paliečia nykštį, smilių ir vidurinį pirštą, daliai žmonių ir bevardžio piršto pusę. Mažylis paprastai lieka be nusiskundimų, o tai gydytojams yra svarbi užuomina, padedanti atskirti šią būklę nuo kitų.

    Kas vyksta rieše?

    Riešo kanalo sindromas atsiranda tuomet, kai riešo kanale suspaudžiamas vidurinis nervas. Ši anatominė erdvė yra siaura, joje taip pat eina pirštus judinančių sausgyslių pluoštai, todėl bet koks patinimas ar uždegiminiai pokyčiai gali padidinti spaudimą.

    Didėjant spaudimui nervas pradeda blogiau perduoti impulsus, todėl pirmiausia atsiranda jutimo sutrikimai. Ilgainiui gali nukentėti ir raumenų darbas, atsiranda nerangumas, daiktai dažniau krenta iš rankų, sunku užsisegti sagas ar laikyti smulkius daiktus.

    Kas patenka į rizikos grupę?

    Riešo kanalo sindromas nėra vien tik biuro darbuotojų problema, nors ilgas darbas kompiuteriu ir pasikartojantys rankos judesiai tikrai didina riziką. Simptomus gali provokuoti ir darbas įrankiais, ypač kai rankos nuolat veikiamos vibracijos, taip pat ilgas vairavimas ar dažnas telefono laikymas vienoje padėtyje.

    Didesnė rizika siejama su būklėmis, kurios skatina skysčių susilaikymą ar audinių patinimą: nėštumu, menopauze, kai kuriomis endokrininėmis ligomis. Taip pat riziką didina cukrinis diabetas, hipotireozė, uždegiminės sąnarių ligos, o antsvoris ir nutukimas siejami su dažnesniu šio sindromo nustatymu.

    Priežastimi gali tapti ir vietiniai veiksniai, pavyzdžiui, anksčiau patirtos riešo traumos, lūžiai, degeneraciniai pakitimai ar dariniai, kurie užima vietą riešo kanale. Dėl to gydytojai visada vertina ne tik simptomus, bet ir bendrą sveikatos būklę bei galimas gretutines ligas.

    Kaip atpažinti ir ką daryti?

    Ankstyvoje stadijoje būdinga, kad tirpimas ar dilgčiojimas sustiprėja naktį ir gali pažadinti iš miego. Žmonės neretai pastebi, kad trumpam palengvėja nuleidus ranką žemyn ar papurčius plaštaką, tačiau simptomai vėliau kartojasi vis dažniau.

    Jei pojūčiai persikelia į mažylį, atsiranda kaklo skausmas ar simptomai apima plaštakos nugarinę pusę, tai gali reikšti kitą problemos šaltinį. Tokiais atvejais ypač svarbu nedelsti ir išsitirti, nes savidiagnostika gali suklaidinti.

    Įtarus riešo kanalo sindromą įprastai pradedama nuo šeimos gydytojo, kuris prireikus nukreipia pas neurologą ar ortopedą. Diagnozei patikslinti dažnai skiriami nervo laidumo tyrimai, o papildomai gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, padedantis įvertinti nervo būklę ir galimą suspaudimo priežastį.

    Gydymo taktika priklauso nuo to, kiek pažengęs nervo spaudimas. Lengvesniais atvejais pirmiausia taikomos konservatyvios priemonės, pavyzdžiui, įtvaras, laikantis riešą neutralioje padėtyje, ypač naktį, kai žmogus nevalingai sulenkia ar išlenkia riešą.

    Kai kuriems pacientams gali būti siūlomos injekcijos į riešo kanalą, kurios padeda sumažinti uždegimą ir skausmą, nors efektas ne visada būna ilgalaikis. Reabilitacijoje dažnai pasitelkiami specializuoti pratimai ir rankos terapija, skirti gerinti nervo ir sausgyslių slydimą bei mažinti audinių įtampą.

    Jei konservatyvus gydymas nepadeda arba atsiranda ryškus jėgos silpnėjimas ir raumenų nykimas, gali būti svarstomas operacinis gydymas. Operacijos tikslas yra atlaisvinti vidurinį nervą praplečiant riešo kanalo erdvę, o tai daugeliu atvejų leidžia sumažinti simptomus ir apsaugoti rankos funkciją ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Ši hortenzijų klaida rudenį kainuoja žiedus: sodininkai pataria sekatorių atidėti iki pavasario

    Ši hortenzijų klaida rudenį kainuoja žiedus: sodininkai pataria sekatorių atidėti iki pavasario

    Rudenį, kai hortenzijų žiedynai paruduoja ir sudžiūsta, daugeliui kyla noras krūmą „sutvarkyti“ ir viską nukirpti. Tačiau per ankstyvas genėjimas dažnai tampa priežastimi, kodėl kitą sezoną hortenzija žydi silpniau arba išvis neskuba krauti žiedų.

    Praktika rodo, kad sudžiūvę žiedynai nebūtinai yra apleistumo ženklas. Daliai hortenzijų jie atlieka apsauginę funkciją, o netinkamu metu panaudotas sekatorius gali pažeisti pumpurus, kurie peržiemoja ir vėliau virsta naujais žiedais.

    Kodėl neverta skubėti rudenį?

    Palikti žiedynai ant stiebų veikia kaip papildomas „skydas“ nuo šalčio ir vėjo, ypač kai žiema permaininga, su atlydžiais ir staigiais temperatūros kritimais. Po žiedynu dažnai slepiasi jauni pumpurai, kuriuos lengva netyčia nupjauti kartu su sudžiūvusia dalimi.

    Dar viena priežastis neskubėti yra krūmo būklės vertinimas. Pavasarį aiškiau matyti, kurie ūgliai apšalę, kurie gyvi, o kur reikia tik lengvo formavimo, todėl genėjimas tampa tikslesnis ir saugesnis augalui.

    Žiedynai žiemą gali būti naudingi

    Be apsaugos, sudžiūvę hortenzijų žiedynai dažnai išlaiko formą ir suteikia dekoratyvumo žiemos sodui. Po šerkšnu ar lengvu sniegu jie atrodo estetiškai, o gėlynas neatrodo „plikas“ dar iki pavasario darbų.

    Jei norisi tvarkos, dalį žiedynų galima nukirpti puokštėms ir džiovintoms kompozicijoms, tačiau nebūtina iš karto nuimti visko nuo krūmo. Taip išlaikomas balansas tarp estetikos ir augalo apsaugos.

    Kada ir kaip tvarkyti pavasarį?

    Į hortenzijas geriausia grįžti ankstyvą pavasarį, kai pradeda busti vegetacija ir matyti nauji pumpurai. Tada galima pašalinti senus žiedynus, išgenėti pažeistus ar silpnus ūglius ir suformuoti krūmą taip, kad jis būtų tvirtesnis ir gausiau žydėtų.

    Svarbu prisiminti, kad skirtingos hortenzijų rūšys genimos nevienodai, todėl universalios „vienos taisyklės visoms“ nėra. Jei nesate tikri, kokią hortenziją auginate, saugiausia rudenį apsiriboti minimalia priežiūra ir pagrindinį genėjimą palikti pavasariui.

  • Soda ir vandenilio peroksidas: ši pasta namuose daro stebuklus, bet viena klaida kainuos brangiai

    Soda ir vandenilio peroksidas: ši pasta namuose daro stebuklus, bet viena klaida kainuos brangiai

    Soda ir 3 proc. vandenilio peroksidas dažnai vadinami paprastais, bet veiksmingais namų pagalbininkais. Sumaišius juos gaunama tiršta pasta, kuri gali padėti nuvalyti įsisenėjusias apnašas, tačiau netinkamai naudojama ji gali pažeisti paviršius ar išblukinti spalvas.

    Sodos poveikis daugiausia yra mechaninis, nes ji veikia kaip švelni abrazyvinė medžiaga ir padeda atkelti nešvarumus. Vandenilio peroksidas yra oksidatorius, todėl gali šviesinti kai kurias dėmes ir mažinti organinių nešvarumų matomumą, ypač ant šviesių paviršių.

    Kaip teisingai pasigaminti pastą

    Dažniausiai rekomenduojama proporcija yra trys dalys sodos ir viena dalis 3 proc. vandenilio peroksido. Mišinį verta ruošti nedidelį ir tik prieš pat valymą, kad pasta išliktų vienalytė ir patogi tepti ant konkrečios vietos.

    Paruošta masė turi būti tiršta, kremiška, ne per skysta, kad nenubėgtų nuo vertikalių paviršių. Užtepus pastą, įprastai ji trumpam paliekama suveikti, o tada švelniai patrinta ir kruopščiai nuplaunama vandeniu.

    Kur ši priemonė praverčia labiausiai

    Vienas dažniausių panaudojimų namuose yra plytelių ir tarpelių valymas, kai susikaupia muilo apnašos ar patamsėjimai. Nedidelį kiekį pastos galima įtrinti šepetėliu, ypač ten, kur sunku pasiekti šluoste.

    Pasta gali praversti ir valant kai kuriuos virtuvės reikmenis ar talpas, jeigu jų medžiaga atspari švelniam šveitimui ir oksiduojančioms medžiagoms. Po valymo svarbu nelikti likučių, todėl paviršių reikia gerai perplauti ir nusausinti.

    Kur slypi didžiausia rizika

    Didžiausias šio mišinio minusas tas, kad jis nėra universalus ir tinka ne viskam. Soda gali subraižyti jautresnius paviršius, o vandenilio peroksidas gali iššviesinti spalvotus audinius, plastikus ar apdailas, todėl ypač atsargiai reikėtų elgtis su dažytomis ir dekoratyvinėmis dangomis.

    Skalbiant ar bandant šalinti dėmes nuo drabužių rizika dar didesnė, nes skirtingi audiniai ir dažai reaguoja nevienodai. Jei vis dėlto norisi bandyti, pirmiausia reikėtų įvertinti drabužio priežiūros etiketę ir atlikti testą mažai matomoje vietoje.

    Prieš valant bet kokį jautresnį paviršių patikimiausia taisyklė yra bandomasis užtepimas nepastebimoje zonoje. Jei matomas spalvos pokytis, matinis šydas ar mikroįbrėžimai, nuo tokio valymo geriau susilaikyti ir rinktis gamintojo rekomenduojamas priemones.

  • Popierinis rankšluostis virtuvėje – nebe numeris vienas: grįžta alternatyva, taupanti pinigus

    Popierinis rankšluostis virtuvėje – nebe numeris vienas: grįžta alternatyva, taupanti pinigus

    Išsiliejusi kava, šlapias stalviršis ar trupiniai prie kriauklės dažnam vis dar reiškia vieną veiksmą – ranka automatiškai siekia popierinio rankšluosčio ritinio. Tačiau vis dažniau šalia jo virtuvėje atsiranda daugkartinė alternatyva, kurią galima naudoti ne kartą ir taip sumažinti kasdienį atliekų kiekį.

    Popieriniai rankšluosčiai laimi patogumu: nereikia skalbti, džiovinti ar rūpintis kvapais, todėl jie ypač tinka greitai sugerti išsiliejusį skystį ar nuvalyti netikėtą nešvarumą. Vis dėlto dažnai tvarkantis ritinys ištuštėja stebėtinai greitai, o kartu auga ir vienkartinių atliekų kalnas.

    Daugkartinės šluostės grįžta į madą

    Pastaraisiais metais į virtuvę sugrįžta daugkartinės šluostės ir valymo šluostelės, gaminamos, pavyzdžiui, iš celiuliozės, medvilnės ar kitų pluoštų mišinių. Idėja paprasta: po naudojimo šluostę galima išskalauti, nuspausti, išdžiovinti ir vėl naudoti tiems patiems kasdieniams darbams.

    Toks pasirinkimas dažniausiai siejamas su dviem motyvais: noru mažinti vienkartinių gaminių vartojimą ir praktišku taupymu. Nors konkreti nauda priklauso nuo įpročių, daugkartinis audinys leidžia rečiau pirkti popierinius rankšluosčius, ypač jei popierius iki šiol buvo naudojamas kiekvienai vandens dėmei ar greitam stalviršio perbraukimui.

    Kur popierius vis dar pranašesnis?

    Visiškai atsisakyti popierinio rankšluosčio nebūtina, nes yra situacijų, kai jis išlieka racionalus sprendimas. Pavyzdžiui, kai norisi nešvarumą iškart išmesti, o ne pernešti ant šluostės, kuri vėliau būtų naudojama kitoms vietoms.

    Popierius dažnai pasirenkamas ir tada, kai tvarkomas riebaluotas paviršius ar reikalinga vienkartinė priemonė maisto ruošos zonoje, kad būtų paprasčiau laikytis higienos. Tokiais atvejais patogumas ir greitis gali nusverti atliekų klausimą.

    Sugeria ne prasčiau, bet svarbi priežiūra

    Dalis daugkartinių šluosčių kuriamos taip, kad gerai sugertų drėgmę ir būtų lengvai išgręžiamos, todėl jomis patogu valyti kriauklę, stalą ar surinkti didesnį išsiliejusio vandens kiekį. Skirtumas tas, kad vietoj kelių popieriaus lapelių panaudojama viena šluostė, kuri po to grįžta į apyvartą.

    Vis dėlto daugkartinėms priemonėms būtina tinkama priežiūra: reguliarus skalavimas, džiovinimas ir, jei reikia, skalbimas karštesnėje temperatūroje padeda išvengti nemalonaus kvapo bei bakterijų dauginimosi. Praktikoje patogiausia turėti kelias skirtingas šluostes skirtingoms zonoms, kad virtuvėje būtų paprasčiau išlaikyti tvarką.

    Optimalus sprendimas dažnai būna kompromisas: daugkartinė šluostė perima pasikartojančius darbus, o popierius paliekamas tiems atvejams, kai svarbiausia greitai ir švariai išmesti panaudotą priemonę. Tokia tvarka leidžia sumažinti popieriaus suvartojimą nepaverčiant buities sudėtingesne.

  • Viena lubų lempa vonioje nebeišgelbės: ekspertai įvardijo, kaip apšvietimą susidėlioti teisingai

    Viena lubų lempa vonioje nebeišgelbės: ekspertai įvardijo, kaip apšvietimą susidėlioti teisingai

    Net ir gražiai įrengta vonia kasdien gali erzinti, jei apšvietimas suplanuotas netinkamai. Dažniausia problema – šešėliai prie veidrodžio, kai šviesa krenta iš viršaus arba už nugaros ir veidas lieka prastai matomas.

    Specialistai pabrėžia, kad vonioje šviesa atlieka kelias funkcijas vienu metu: turi tolygiai apšviesti patalpą, padėti tiksliai atlikti higienos ir grožio procedūras, o vakare neerzinti ryškumu. Todėl vienos centrinės lubinės lempos paprastai nepakanka.

    Kelios zonos vietoj vienos lempos

    Bendras apšvietimas reikalingas tam, kad vonioje neliktų tamsių kampų, tačiau jis turėtų būti tik vienas iš sluoksnių. Kai vienintelis šaltinis yra lubose, žmogus prie veidrodžio dažnai pats užstoja šviesą ir ant veido atsiranda ryškūs šešėliai.

    Praktiškiausias sprendimas – vonią padalyti į apšvietimo zonas: bendrą šviesą, atskirą veidrodžio apšvietimą ir papildomus taškus, kurie praverčia vakarais. Taip galima įjungti tik tiek šviesos, kiek reikia konkrečiu momentu.

    Veidrodžio apšvietimas – svarbiausias tikslumui

    Prie veidrodžio svarbu ne tik šviesos kiekis, bet ir kryptis. Šviesa vien tik iš viršaus dažniau išryškina šešėlius po akimis, ties nosimi ir smakru, todėl kasdienės procedūros tampa mažiau patogios.

    Siekiant, kad veidas būtų matomas tolygiai, veidrodžio apšvietimas turi papildyti bendrą šviesą, o ne veikti tik kaip dekoracija. Dėl to dažnai pasirenkami šviesos šaltiniai, montuojami šalia veidrodžio arba taip, kad apšvietimas kristų tolygiai į veidą.

    Spalvinė temperatūra ir LED akcentai

    Vonios įspūdį stipriai keičia šviesos spalvinė temperatūra. Dažnai universaliu pasirinkimu laikoma neutrali, apie 4 000 K spalvinė temperatūra, nes ji tinka kasdienei priežiūrai ir neiškreipia spalvų taip stipriai kaip labai šilta ar labai šalta šviesa.

    Svarbu, kad pagrindinės lempos ir veidrodžio apšvietimas derėtų tarpusavyje: įjungus skirtingų atspalvių šviesas skirtumas matomas iš karto. Vieningas sprendimas padeda išvengti situacijos, kai veidrodis apšviestas vienaip, o visa patalpa atrodo kitaip.

    Papildomą komfortą sukuria LED juostos ar nedideli šviestuvai nišose, prie lentynų ar po spintelėmis. Tokie akcentai ne tik paryškina konkrečias zonas, bet ir leidžia turėti švelnesnį apšvietimą vakarui, kai ryškios bendros šviesos nereikia.

  • Purškiate pagalves actu? Šis triukas žada panaikinti geltonas dėmes, bet yra viena rizika

    Purškiate pagalves actu? Šis triukas žada panaikinti geltonas dėmes, bet yra viena rizika

    Pagalvės per naktį ilgai liečiasi su oda ir plaukais, todėl jų paviršiuje pamažu kaupiasi prakaitas, seilės, natūralūs odos riebalai ir kosmetikos likučiai. Šie junginiai oksiduojasi, įsigeria į audinį ir ilgainiui suformuoja gelsvas dėmes, kurias daug kas bando šalinti buitinėmis priemonėmis.

    Viena dažniausiai minimų namų gudrybių yra purškimas actu, nes acto rūgštis gali padėti tirpdyti kai kuriuos riebalų ir druskų likučius. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tai nėra universali išeitis: skirtingi audiniai, dažai ir užpildai į rūgštis reaguoja nevienodai, o netinkamai naudojant galima pabloginti situaciją.

    Kas sukelia geltonas dėmes?

    Gelsvėjimas paprastai atsiranda ne per vieną naktį, o per mėnesius ar metus. Drėgmė ir kūno išskyros džiūdamos palieka druskų bei baltymų pėdsakus, o odos riebalai su laiku patamsėja ir prilimpa prie pluošto, ypač jei pagalvė dažnai būna prastai vėdinama.

    Prie dėmių prisideda ir įpročiai: naktiniai kremai, plaukų aliejai ar makiažo likučiai lengvai persikelia ant užvalkalo, o vėliau pasiekia ir pačią pagalvę. Jei užvalkalai keičiami retai, nešvarumai kaupiasi greičiau ir dėmės tampa labiau įsisenėjusios.

    Kaip saugiau naudoti actą?

    Dažniausiai siūloma pirmiausia dėmę paveikti sodos ir vandens pasta, o po to švelniai nuvalyti šluoste, sudrėkinta baltuoju actu. Tokia seka gali padėti atlaisvinti nešvarumus, tačiau po valymo pagalvę reikėtų skalbti tik tada, jei tai leidžia gamintojo etiketėje nurodyta priežiūra.

    Kita praktikoje pasitaikanti schema yra lygiomis dalimis sumaišytas baltasis actas ir citrinų sultys, kurias purškiant siekiama pašviesinti pageltimus. Tačiau rūgštys gali paveikti dažytus audinius, todėl prieš valant didesnį plotą būtina išbandyti priemonę mažai matomoje vietoje ir įsitikinti, kad nelieka išblukimo.

    Didžiausia rizika yra ta, kad rūgštis gali pažeisti kai kurių audinių spalvą arba sutrikdyti užpildo savybes, jei priemonės padauginama ir pagalvė lieka per drėgna. Be to, jei po valymo pagalvė neišdžiūsta iki galo, gali atsirasti nemalonus drėgmės kvapas, o tai ypač aktualu tankiems užpildams.

    Kada verčiau pagalvę keisti?

    Jei dėmės po kelių bandymų išlieka, o pagalvė pradeda skleisti drėgmės kvapą, dažnai praktiškiausias sprendimas yra ją pakeisti. Tai ypač svarbu, kai užpildas praranda formą, sulimpa ar pagalvė nebesuteikia įprastos atramos.

    Norint, kad pageltimai neatsinaujintų, padeda reguliarus užvalkalų keitimas, papildomas vidinis apsauginis užvalkalas ir tinkamas džiovinimas po skalbimo. Taip pat verta vėdinti miegamąjį ir neleisti pagalvei ilgai būti drėgnoje aplinkoje.

  • Purškiate tualetą actu kartą per savaitę? Šis triukas padeda, bet yra viena pavojinga klaida

    Tualeto švara dažniausiai vertinama pagal unitazo vidų ir dangtį, tačiau daugiausia nemalonių kvapų ir apnašų kaupiasi prie pagrindo, ten, kur dubuo jungiasi su grindimis. Tai vieta, kurią sudėtinga išvalyti šluoste, ypač jei plyšiuose susikaupia dulkės, šlapimo lašeliai ar kalkių nuosėdos.

    Vienas paprasčiausių namų metodų šiai zonai prižiūrėti yra baltasis actas. Jame esanti acto rūgštis padeda atpalaiduoti lengvas mineralines nuosėdas ir paviršines dėmes, taip pat sumažina kvapus, tačiau tai nėra pilnavertė dezinfekcija ir nepakeičia specialių higienos priemonių.

    Kaip naudoti actą saugiai?

    Patogiausia actą supilti į švarią purkštuvą turinčią talpą ir apipurkšti unitazo pagrindą, išorinę dalį bei siūlę tarp keramikos ir grindų. Skystį verta palikti maždaug 10–15 minučių, kad jis spėtų paveikti apnašas ir nešvarumus.

    Po to paviršių reikėtų nuvalyti mikropluošto šluoste, o likučius surinkti drėgna šluoste su vandeniu, kad neliktų rūgšties pėdsakų. Jei tarpeliai labai siauri, gali praversti sena dantų šepetėlio galvutė, tačiau svarbiausia nebraižyti blizgių dangų.

    Kodėl pakanka karto per savaitę?

    Prie unitazo pagrindo nuolat kaupiasi dulkės ir smulkūs taškymai, todėl ilgiau nevalant nešvarumai pradeda kietėti ir įsigerti į siūles. Reguliarus, kartą per savaitę atliekamas valymas sumažina tikimybę, kad apnašos stipriai prikibs, o vėliau reikės agresyvesnės chemijos.

    Toks ritmas ypač pasiteisina namuose, kur tualetu naudojasi daugiau žmonių, yra mažų vaikų arba kietas vanduo, dėl kurio kalkių nuosėdos formuojasi greičiau. Visgi jei matomos ryškios kalkių sankaupos, vien actas gali nebepadėti ir prireiks specialių priemonių.

    Pavojingiausia klaida ir kam actas netinka

    Acto negalima maišyti su priemonėmis, kurių sudėtyje yra chloro, pavyzdžiui, balikliais. Tokie mišiniai gali išskirti pavojingus garus, todėl prieš purškiant actą būtina įsitikinti, kad paviršius prieš tai nebuvo apdorotas chloro turinčiais produktais, o patalpa yra gerai vėdinama.

    Taip pat actas netinka kai kuriems akmens paviršiams, pavyzdžiui, marmurui ar travertinui, nes rūgštis gali pažeisti jų struktūrą ir palikti matomas dėmes. Jei šalia unitazo yra natūralaus akmens grindys ar akmens masės paviršiai su jautria danga, saugiausia pirmiausia išbandyti nepastebimoje vietoje arba rinktis gamintojo rekomenduojamas priemones.