CP v2

Blog

  • Atrodo kaip mėsos kukuliai, bet be mėsos: cukinija ir ricotta užkariauja vakarienę

    Vis daugiau žmonių ieško patiekalų, kurie primena komforto klasiką, bet yra lengvesni ir greičiau paruošiami. Vienas tokių variantų – cukinijų ir „ricotta“ kukuliai, iš išvaizdos primenantys mėsos kukulius, nors mėsiškų ingredientų čia nerasite.

    Šio recepto esmė sukasi apie du pagrindinius produktus: cukiniją ir „ricotta“. Cukinija suteikia masės lengvumo, tačiau joje daug vandens, todėl neatsargiai paruošta masė gali virsti blyneliais. „Ricotta“ čia veikia kaip rišiklis: kukuliai išlieka minkšti viduje, bet kepant neišyra.

    Skonį sustiprina smulkiai pakepintas svogūnas, česnakas ir petražolės, o maistinės mielės suteikia ryškesnį, sūrišką poskonį. Džiūvėsėliai padeda suformuoti tvirtesnę tekstūrą, todėl kukulius lengviau apvolioti ir tolygiai apskrudinti keptuvėje.

    Jei neramu, kad vien kukulių gali neužtekti sočiai vakarienei, verta pagalvoti apie subalansuotus priedus. Prie tokių kukulių ypač tinka bulvių košė, kruopos ar orkaitėje keptos daržovės, o baltymų galima pridėti patiekiant su avinžirniais ar tofu gabalėliais.

    Klasikinis padažo pasirinkimas – graikiško jogurto ir citrinos sulčių derinys, pagardintas druska ir pipirais. Jis suteikia gaivos ir subalansuoja keptų kukulių sodrumą, todėl patiekalas tinka ir kasdienai, ir svečių stalui.

    Ingredientai ir proporcijos

    Reikės 2 vidutinių cukinijų, 250 gramų „ricotta“, 1 kiaušinio, 80 gramų maistinių mielių ir 100 gramų džiūvėsėlių. Taip pat prireiks mažo svogūno, 2 česnako skiltelių, petražolių, raudonėlio, žiupsnio muskato, druskos, pipirų ir 4 šaukštų aliejaus kepimui.

    Padažui dažniausiai pakanka 150 gramų graikiško jogurto ir 1 šaukšto citrinos sulčių, o prieskonius galima reguliuoti pagal skonį. Jei masė atrodo per skysta, dažniausiai problema yra ne džiūvėsėliuose, o per silpnai nuspaustoje cukinijoje.

    Kaip paruošti, kad neištižtų

    Cukiniją sutarkuokite stambia tarka, pasūdykite ir palikite apie 15 minučių, kad išleistų sultis. Tuomet ją būtina labai gerai nuspausti, nes būtent drėgmės perteklius dažniausiai sugadina kukulių formą ir kepimą.

    Svogūną trumpai pakepinkite, sudėkite česnaką ir atvėsinkite. Cukiniją sumaišykite su „ricotta“, kiaušiniu, maistinėmis mielėmis, prieskoniais, petražolėmis ir dalimi džiūvėsėlių, tada masę kelioms minutėms palikite pastovėti, kad sutvirtėtų.

    Suformuokite nedidelius pailgus kukulius, apvoliokite likusiuose džiūvėsėliuose ir kepkite įkaitintame aliejuje, kol gražiai apskrus iš visų pusių. Patiekite su jogurtiniu padažu ir šviežiomis žolelėmis.

  • Atrodo kaip kukuliai, bet mėsos nerasite: cukinija ir rikota pavergia keptuvę

    Vegetariški kukuliai iš cukinijos ir rikotos tampa vienu populiariausių vasaros pasirinkimų, kai norisi sotaus, bet lengvesnio patiekalo. Jie primena tradicinius mėsos kukulius, tačiau pagrindinį vaidmenį čia atlieka daržovė, o švelnumą ir struktūrą suteikia sūris.

    Cukinija masę padaro lengvą, bet dėl didelio vandens kiekio gali greitai paversti tešlą skysta ir trapią. Todėl svarbiausias žingsnis yra cukinijos nusausinimas: tarkius verta pasūdyti, palaikyti ir gerai nuspausti, kad išbėgtų kuo daugiau skysčio.

    Rikota padeda „sutvirtinti“ masę, kad kukuliai neištižtų ir nesubyrėtų kepant. Skoniui dažniausiai pridedama pakepinto svogūno, česnako ir petražolių, o papildomą umami natą suteikia maistinės mielės, kurios ypač mėgstamos augalinėje virtuvėje.

    Nors kukuliai be mėsos, sotumo pojūtis priklauso nuo garnyro ir baltymų šaltinio. Jei norisi pilnaverčio pietų patiekalo, šalia tinka bulvių košė ar kruopos, o į padažą galima įmaišyti keptų avinžirnių arba patiekti su tofu gabalėliais.

    Mitybos specialistai primena, kad daržovių pagrindo patiekalai dažniausiai turi daugiau skaidulų, tačiau baltymų kiekis gali smarkiai skirtis. Todėl derinant cukinijos kukulius su ankštinėmis daržovėmis ar pilno grūdo garnyru lengviau pasiekti geresnę maistinę pusiausvyrą ir ilgiau išlaikyti sotumą.

  • Slyvų trupiniuotis su persikais: vasaros desertas, kurį iškepsite be tešlos ir vargo

    Naminis slyvų trupiniuotis su persikais vasarą vėl grįžta į populiariausių desertų sąrašus, nes jam nereikia tešlos, mikserio ar sudėtingų įgūdžių. Pakanka vaisius sudėti į kepimo indą, užberti trupinių sluoksnį ir pašauti į orkaitę.

    Šis derinys veikia paprastai: slyvos kepdamos išryškina lengvą rūgštelę, o prinokę persikai įneša natūralaus saldumo. Dėl to dažnai užtenka mažesnio cukraus kiekio, o įdaras tampa tirštas, kvapnus ir intensyviai vaisinis.

    Renkantis persikus verta ieškoti minkštų, sultingų, bet nepažeistų vaisių. Žievelę galima palikti, tačiau jei ji erzina, persikus prieš pjaustant patogu nulupti, ypač kai vaisiai labai prinokę.

    Jei persikų neturite, dažnai tinka nektarinai ar plokštieji persikai. Ne sezono metu galima naudoti ir konservuotus persikus, tik svarbu juos itin gerai nusausinti, kad po trupiniais nesusikauptų per daug skysčio.

    Kaip išgauti traškius trupinius

    Trupinių paslaptis yra šaltas sviestas: jis padeda išlaikyti stambesnius, trapius gabalėlius, o ne vienalytę minkštą plutą. Sumaišytus trupinius verta trumpam palaikyti šaldytuve iki pat momento, kai juos bersite ant vaisių.

    Kepant orientuokitės ne tik į laiką, bet ir į vaizdą: viršus turi gražiai paruduoti, o vaisiai po juo pradėti aktyviai burbuliuoti. Ištraukus desertą pravartu palaukti kelias minutes, kad sultys šiek tiek sutirštėtų.

    Paprastas receptas namuose

    Dažniausiai naudojama apie 1 kilogramą slyvų, 2 prinokę persikai, 150 gramų kvietinių miltų, 100 gramų cukraus ir 100 gramų šalto sviesto. Kepimo indą patepkite sviestu, sudėkite perpjautas slyvas be kauliukų ir persikų skilteles, užberkite trupinius.

    Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių ir kepkite apie 40–45 minutes, kol viršus parus. Patiekti galima vieną, tačiau ypač tinka su vaniliniais ledais, kai karšti vaisiai susitinka su šaltu kremiškumu.

  • Slyvos su persikais po trupiniais: paprastas vasaros desertas, kurį kepsite vėl ir vėl

    Vasarą, kai sunoksta slyvos ir persikai, vienas paprasčiausių, bet itin efektingų desertų yra vaisiai, kepti po trupinių sluoksniu. Šių dviejų vaisių derinys laikomas ypač sėkmingu, nes persikų saldumas subalansuoja slyvų rūgštelę, o kepant jie virsta tirštu, kvapniu įdaru.

    Tokiam desertui nereikia minkyti tešlos ar plakti kremo. Vaisius užtenka supjaustyti, sudėti į kepimo indą, o viršų užberti sviestiniais trupiniais, kurie orkaitėje apskrunda ir suteikia traškumo.

    Patiekti galima ir be priedų, tačiau ypač tinka vaniliniai ledai ar natūralus jogurtas. Karštas vaisių įdaras ir šaltas priedas sukuria ryškų kontrastą, dėl kurio šis desertas dažnai tampa vasaros stalo hitu.

    Renkantis vaisius svarbu, kad persikai būtų minkšti ir sultingi, bet nepernokę ar su gedimo žymėmis. Žievelę galima palikti, o jei ji nepatinka, persikus prieš pjaustant paprasčiau nulupti, trumpai nuplikant karštu vandeniu.

    Jei po ranka nėra persikų, juos galima keisti nektarinais ar plokščiaisiais persikais, o ne sezono metu tinka ir konservuoti vaisiai. Svarbiausia juos labai gerai nusausinti, kad kepant neprisirinktų perteklinio skysčio ir trupinių sluoksnis neliktų šlapias.

  • Vasaros pomidorų skonis žiemą? Paprastas šaldymo triukas išlaiko saldumą ir aromatą

    Pomidorus galima sėkmingai užšaldyti ir žiemą susigrąžinti vasaros skonį, tačiau svarbu žinoti, kam jie tinka labiausiai. Atitirpę pomidorai praranda tvirtumą, todėl idealiausiai pasiteisina karštuose patiekaluose, pavyzdžiui, sriubose, padažuose ar troškiniuose.

    Tai lemia didelis vandens kiekis: šąlant susidarantys ledo kristalai ardo minkštimo struktūrą, todėl tekstūra tampa minkšta. Dėl šios priežasties atitirpintų pomidorų dažniausiai nebeverta naudoti salotoms ar sumuštiniams, bet skoniui padažuose tai netrukdo.

    Geriausi šaldymui yra prinokę, mėsingi, ryškaus skonio pomidorai be įtrūkimų ir gedimo požymių. Prieš šaldant juos reikia nuplauti ir labai gerai nusausinti, nes ant žievelės likusi drėgmė greitai virsta ledu ir sulipdo vaisius į vieną gabalą.

    Didelius pomidorus patogu supjaustyti puselėmis, ketvirčiais ar kubeliais, o mažus galima šaldyti sveikus. Jei planuojate juos naudoti trintoms sriuboms ar tyrėms, žievelę dažnai verta pašalinti dar prieš šaldant, kad vėliau nereikėtų papildomo darbo.

    Praktinis būdas, padedantis išvengti vienos kietos masės, yra išankstinis užšaldymas. Pomidorus išdėliokite ant padėklo taip, kad nesiliestų, kelioms valandoms įdėkite į šaldiklį, o sukietėjusius suberkite į sandarius maišelius ar dėžutes.

    Dar patogesnė išeitis, kai pomidorai jau labai prinokę, yra iš karto sutrinti juos į tyrę. Tyrę galima supilti į mažas formeles ar indelius, užšaldyti porcijomis ir vėliau į patiekalą dėti tik tiek, kiek reikia vienam gaminimui.

    Laikant maždaug minus 18 laipsnių temperatūroje, supjaustytus ar sveikus pomidorus geriausia sunaudoti per 6–8 mėnesius, kad išliktų ryškesnis skonis, aromatas ir spalva. Pomidorų tyrė ar padažo bazė dažnai išsilaiko iki 10–12 mėnesių, jei yra sandariai supakuota ir šaldiklis dažnai neatidaromas.

    Maistine prasme šaldymas leidžia išsaugoti nemažą dalį vertingų medžiagų, nors laikui bėgant dalis vitamino C mažėja. Tuo pačiu pomidoruose esantis likopenas, vienas svarbiausių antioksidantų, išlieka gana stabilus, todėl šaldyti pomidorai gali būti praktiškas pasirinkimas kasdieniam maistui.

    Kokybę labai pagerina tvarkinga pakuotė: svarbu pašalinti kuo daugiau oro, kad pomidorai neapsitrauktų šerkšnu ir neprarastų aromato. Ant kiekvieno maišelio ar dėžutės verta užrašyti užšaldymo datą ir porcijas laikyti tokio dydžio, kad nereikėtų kartotinai atšildyti.

    Gaminant sriubą ar padažą pomidorus dažnai galima dėti tiesiai iš šaldiklio, nebeatšildant iš anksto. Taip sutaupoma laiko, o skonis dažniausiai išlieka ryškesnis, ypač jei pomidorai buvo užšaldyti sezono įkarštyje.

  • Rusijoje po universitetu aptiko vokiečių „Panther“: dešimtmečius slėptas po žeme

    Rusijoje po universitetu aptiko vokiečių „Panther“: dešimtmečius slėptas po žeme

    Rusijoje per griovimo ir rekonstrukcijos darbus Kazanėje netikėtai aptiktas po žeme ilgus dešimtmečius slėptas vokiečių tankas „Panther“. Šarvuotis buvo rastas vieno universiteto teritorijoje, senoje požeminėje patalpoje, kurios tiksli vieta laikui bėgant buvo primiršta.

    Pasak universiteto muziejaus atstovų, tai nebuvo atsitiktinai užkastas karo trofėjus. Po Antrojo pasaulinio karo tankas buvo pritaikytas netipinei paskirčiai ir tapo savotiška šarvuota laboratorija, skirta darbams su didelės energijos medžiagomis.

    „Tankas po karo buvo naudojamas kaip papildomą apsaugą suteikianti darbo vieta bandymams su paraku, sprogmenimis ir pirotechnika“, – sakė universiteto istorijos muziejaus vadovas Denisas Sakarnikas.

    Skelbiama, kad tyrėjai į tanko vidų patekdavo per bokštelio liuką, o bandinius dėdavo į specialų įrenginį. Tuomet darbuotojai pasitraukdavo, o detonavimas būdavo atliekamas iš saugaus atstumo, pasitelkiant šarvuotį kaip fizinį barjerą.

    Požeminė bandymų vieta iš naudojimo pasitraukė daugiau nei prieš 60 metų, nors dalis universiteto bendruomenės žinojo, kad ji egzistavo. Vis dėlto laikui bėgant tiksli vieta virto beveik legenda, kurią galutinai patvirtino statybų metu padarytas radinys.

    Dar daugiau klausimų kelia tai, kaip „Panther“ apskritai atsidūrė Kazanėje, toli nuo pagrindinių Rytų fronto mūšių vietų. Viena hipotezė sieja šį atvejį su sovietinių šarvuotosios technikos mokymo centrų veikla, kur naudoti ir analizuoti įvairūs užsienio bei trofėjiniai modeliai.

    Kazanas Antrojo pasaulinio karo metais buvo svarbus tankistų rengimo centras, todėl čia galėjo patekti ir užgrobtos vokiečių mašinos, skirtos konstrukcijai bei silpnosioms vietoms tirti. Istorikai taip pat neatmeta, kad konkretus tankas galėjo būti atgabentas iš mūšio lauko, pavyzdžiui, po 1943 metais vykusio Kursko mūšio, kai vokiečiai plačiau panaudojo „Panther“.

    Kol kas viešai nepatvirtinta dokumentų ar aiškių identifikacinių žymų, kurios leistų tiksliai nustatyti šio tanko kelią į Kazanę. Tačiau pats radinys jau dabar vertinamas kaip išskirtinis karo technikos ir pokario mokslo istorijos fragmentas, primenantis, kad kariniai objektai neretai įgauna netikėtas taikias funkcijas.

  • Portugalijoje auga beveik 4 000 metų medis: mokslininkai atskleidė, kaip nustatė jo amžių

    Portugalijoje auga beveik 4 000 metų medis: mokslininkai atskleidė, kaip nustatė jo amžių

    Portugalijoje mokslininkų dėmesį traukia itin seni alyvmedžiai, kurių amžius, įvairiais vertinimais, siekia kelis tūkstančius metų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Oliveira do Mouchão, augantis Mouriscas vietovėje Abrantes savivaldybėje, ir iki šiol brandinantis alyvuoges, nors kamieno vidus dalinai tuščiaviduris.

    Dar įspūdingesnė istorija siejama su Oliveira do Peso, augančiu Herdade do Peso teritorijoje Alentejo regione. 2021 metais atliktas vertinimas rodė, kad medis gali būti maždaug 3 712 metų amžiaus, o tai jį priartintų prie seniausių žinomų gyvų savo rūšies atstovų Europoje.

    Tikslaus tokių medžių amžiaus nustatymas – viena sudėtingiausių dendrologijos užduočių. Įprastai medžių amžius tikslinamas skaičiuojant rieves, tačiau labai seni alyvmedžiai dažnai turi išpuvusią ar sunykusią kamieno šerdį, todėl klasikiniai dendrochronologiniai metodai tampa riboti arba visai nebepritaikomi.

    Dėl šios priežasties Trás-os-Montes e Alto Douro universiteto tyrėjai alyvmedžių amžių bando vertinti netiesiogiai, taikydami matavimais paremtus modelius. Analizuojami kamieno apimtis, skersmuo, aukštis ir kiti parametrai, o gauti duomenys įvertinami matematiniu modeliu, leidžiančiu pateikti tikėtiną amžiaus intervalą.

    Taikant šį metodą, 2016 metais Oliveira do Mouchão amžius buvo įvertintas maždaug 3 350 metų. Visgi patys tyrėjai pabrėžia, kad tokie skaičiavimai turi paklaidą: masyvus, susisukęs kamienas ne visada reiškia tokį patį įspūdingą amžių, o kai kurių senų alyvmedžių „išvaizda“ gali klaidinti.

    Kita vertus, net ir atsargiai vertinant tikslius skaičius, šie Portugalijos alyvmedžiai laikomi išskirtiniais istorijos liudininkais. Jei amžiaus vertinimai artimi tikrovei, jie galėjo augti dar bronzos amžiaus bendruomenių laikais, vėliau matyti romėnų įtaką Pirėnų pusiasalyje, viduramžių virsmus ir šiuolaikinės Portugalijos susikūrimą.

    Mokslininkai ilgaamžiškumą aiškina biologinėmis alyvmedžių savybėmis. Alyvmedžiai pasižymi gebėjimu atsinaujinti: net kai dalis audinių žūva, medis gali leisti naujus ūglius ir taip tęsti augimą. Prie išlikimo prisideda ir atsparumas karščiui bei sausrai, būdingiems Viduržemio jūros regiono klimatui.

    Tokie atvejai vis dažniau tampa ne tik mokslinių tyrimų, bet ir gamtos paveldo apsaugos klausimu. Senieji medžiai yra pažeidžiami dėl ekstremalių karščių, ilgėjančių sausrų ir dirvožemio nualinimo, todėl jų stebėsena ir priežiūra laikoma svarbia siekiant išsaugoti unikalius gyvus gamtos objektus ateities kartoms.

  • Italijoje aptiktas 2 500 metų šulinys: blizgantys etruskų aukojimai ir žmonių palaikai

    Italijoje aptiktas 2 500 metų šulinys: blizgantys etruskų aukojimai ir žmonių palaikai

    Šulinys, kuris buvo daugiau nei vanduo

    Šiaurės Italijoje, netoli Marzabotto, senoviniame Kainua mieste archeologai aptiko maždaug 2 500 metų senumo šulinį, kurio turinys leidžia įtarti ne buitinę, o ritualinę paskirtį. Radiniai rasti buvusioje sakralinėje miesto zonoje, kur etruskų religija buvo glaudžiai susieta su vandens simbolika ir miestų įkūrimo ceremonijomis.

    Tyrimus vykdė Bolonijos universiteto archeologų komanda, kuriai vadovavo Elisabetta Govi. Šulinio užpilde aptikti artefaktai buvo išlikę neįprastai gerai, o tai sustiprino prielaidą, kad jie ne atsitiktinai pateko į šią vietą, bet buvo sąmoningai padėti kaip apeigų dalis.

    Votiniai daiktai, išlikę su metalo blizgesiu

    Šulinyje rasta dvi bronzinės moterų figūrėlės ir itin reta bronzinė plokštė. Archeologai pabrėžė, kad bronza išlaikė originalų spindesį, nors žemėje praleido apie du su puse tūkstančio metų, todėl radiniai laikomi išskirtiniais.

    Datavimas siejamas su laikotarpiu nuo VI amžiaus prieš mūsų erą pabaigos iki V amžiaus prieš mūsų erą pirmųjų dešimtmečių. Tai sutampa su Kainua formavimosi etapu, todėl keliama versija, kad šulinio įrengimą galėjo lydėti įkūrimo ritualas, o daiktai tapo votinėmis dovanomis.

    Didžiausia mįslė – žmonių palaikai

    Dar didesnį mokslininkų susidomėjimą sukėlė šulinyje aptikti dviejų suaugusių žmonių skeletai. Archeologai šią aplinkybę sieja su vėlesniu šulinio uždarymo ritualu, kuris galėjo simboliškai užbaigti objekto naudojimą.

    Kol kas pabrėžiama, kad tai nebūtinai yra aukos, susijusios su šulinio įkūrimu. Tikslesnį vaizdą turėtų pateikti antropologiniai tyrimai, radiokarboninis datavimas ir DNR analizės, galinčios atsakyti, kas buvo šie žmonės ir kada jie pateko į šulinį.

    Kontekstas: šventyklos ir etruskų dievybės

    Šulinys buvo sakraliniame Kainua komplekse, kur anksčiau identifikuotos monumentalių šventyklų liekanos. Šaltiniuose apie šią vietą minimos šventyklos, skirtos Tiniai, laikomam svarbiausiu etruskų panteono dievu, taip pat kulto objektai, siejami su Uni ir žemės bei žmonių vaisingumą globojusia deive Vei.

    Tyrėjų teigimu, vanduo etruskų religijoje turėjo reikšmingą vietą, o vaisingumo ir atsinaujinimo idėjos galėjo būti ritualų ašis. Dėl to šulinys interpretuojamas kaip simbolinė erdvė, kur susikerta vandens kultas ir su gyvenimo ciklu susijusios apeigos.

    Kodėl šis radinys svarbus šiandien

    Šio šulinio turinys suteikia duomenų ne tik apie etruskų religines praktikas, bet ir apie tai, kaip galėjo būti kuriami planuoti miestai. Kainua buvo urbanistiškai suplanuotas centras, o radiniai rodo, kad miesto erdvės formavimą galėjo lydėti sudėtingos ceremonijos, suteikiančios konkrečioms vietoms religinę prasmę.

    Kasdienybę ir tikėjimą jungiantys radiniai archeologijoje vis dažniau tiriami pasitelkiant tiksliųjų mokslų metodus, todėl laukiama, kad būsimi šio šulinio tyrimai pateiks aiškesnių atsakymų. Kasinėjimai Kainua vietovėje vyksta nuo 1988 metų ir reguliariai atneša naujų atradimų, tad panašių naujienų iš šio regiono gali būti ir daugiau.

  • Andalūzijoje iškirsti šimtamečiai alyvmedžiai: jų vietoje atsirado milžiniški saulės parkai

    Andalūzijoje iškirsti šimtamečiai alyvmedžiai: jų vietoje atsirado milžiniški saulės parkai

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išplito dronu nufilmuoti vaizdai iš Andalūzijos, kuriuose matyti kilometrais nusidriekusios fotovoltinių modulių eilės. Internautai jas praminė stikliniais laukais, nes saulės parkai užėmė žemes, kuriose dar neseniai augo alyvmedžių giraitės.

    Daugiausia dėmesio sulaukė teritorija prie Cartaojal, netoli Antequeros Malagos provincijoje. Skelbiama, kad 2023–2025 metais čia buvo pašalinta apie 500 hektarų alyvmedynų, o tai prilygsta maždaug 20 000 medžių, dalis jų buvo beveik 100 metų amžiaus.

    Vietos bendruomenės teigia praradusios ne tik medžius, bet ir darbo vietas bei tradicinį kraštovaizdį, kuris siejamas su alyvuogių aliejaus gamybos regionu. Protestai ir peticijos tapo nuolatine šių projektų palydove, o ginčai persikėlė ir į savivaldos bei teismų lygmenį.

    Panašūs konfliktai fiksuojami ir Jaéno bei Córdobos provincijose, kurios laikomos pagrindinėmis Ispanijos alyvuogių auginimo teritorijomis. Regiono valdžios institucijos yra patvirtinusios dešimtis didelių saulės elektrinių projektų alyvmedynų žemėse, o kai kuriais atvejais investicijos pripažįstamos viešuoju interesu, sudarančiu prielaidas žemės paėmimui visuomenės poreikiams.

    Prieš projektus pasisakantys ūkininkai pabrėžia kultūrinio paveldo ir vietos ekonomikos žalą, o energetikos bendrovės akcentuoja atsinaujinančios energetikos plėtrą ir tai, kad dalis savininkų žemę išnuomoja savo noru. Augant elektros paklausai ir spartėjant dekarbonizacijos tikslams, tokie interesų susidūrimai pietų Europoje tampa vis dažnesni.

    Diskusijose minimas ir vadinamasis fotovoltikos šilumos salos efektas. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad virš saulės modulių naktimis oras neretai išlieka apie 3–4 laipsniais šiltesnis nei virš natūralios augmenijos, o dieną temperatūrų skirtumai prie paviršiaus gali būti dar didesni.

    Tuo metu alyvmedžiai, kaip ir kiti medžiai, vėsina aplinką šešėliu ir garinimu, todėl jų pašalinimas keičia vietos mikroklimatą. Tyrimai taip pat pabrėžia, kad šis efektas paprastai yra lokalus ir silpnėja nutolus kelis šimtus metrų, tačiau būtent dėl to jis aktualiausias šalia gyvenviečių ir dirbamų laukų.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bendras alyvmedynų plotas Ispanijoje pastaraisiais metais ne būtinai mažėja, tačiau konfliktai kyla dėl konkrečių vietovių ir kraštovaizdžio pokyčio. Vis dažniau kaip kompromisas aptariama agrofotovoltika, kai moduliai projektuojami taip, kad po jais būtų galima tęsti žemės ūkio veiklą, įskaitant alyvmedžių auginimą.

    Toks sprendimas gali sumažinti įtampą tarp energetikos ir žemės ūkio, tačiau reikalauja kitokių techninių sprendimų, didesnių investicijų ir aiškesnių taisyklių, kaip suderinti gamybą, biologinę įvairovę ir vietos gyventojų interesus. Kol kas Andalūzijoje ginčai rodo, kad energetikos transformacija neapsiriboja technologijomis, ji tiesiogiai paliečia ir regionų tapatybę.

  • „Google“ pataisė tai, kas siutino vairuotojus: „Android Auto“ 17.4 sprendžia ryšio bėdą

    „Google“ pataisė tai, kas siutino vairuotojus: „Android Auto“ 17.4 sprendžia ryšio bėdą

    „Google“ pradėjo platinti „Android Auto“ 17.4 atnaujinimą, kuris skirtas vienai labiausiai vairuotojus erzinusių problemų pastarosiomis savaitėmis. Nors naujų funkcijų ši laida neatneša, daugeliui svarbiausia, kad pagaliau tvarkomas ryšio stabilumas.

    Vartotojai pasakojo, kad nuo „Android Auto“ 17.2 versijos, o taip pat ir 17.3 laidoje, ryšys imdavo nutrūkti kas kelias minutes. Sutrikimai pasireikšdavo tiek jungiant telefoną laidu, tiek naudojant belaidį ryšį, todėl navigacija, skambučiai ar muzika kelionėje tapdavo nepatikimi.

    „Google“ nurodė identifikavusi gedimo priežastį ir parengė pataisą, kuri dabar diegiama su „Android Auto“ 17.4. Praktikoje tai reiškia, kad daliai vairuotojų ryšio nutrūkimai turėtų sumažėti arba visai dingti, kai atnaujinimas pasieks jų įrenginius.

    Pranešimuose apie problemą dažniau minėti „Google Pixel“ ir „Samsung“ telefonai, tačiau gedimas nebuvo universalus ir nepalietė visų modelių. Tokie „Android Auto“ trikdžiai dažnai priklauso nuo konkrečios telefono, automobilio multimedijos sistemos ir ryšio būdo kombinacijos.

    Be to, „Google“ akcentavo, kad dalis nutrūkstančių jungčių atvejų gali būti susiję ne vien su telefonu ar programėle, bet ir su automobilio galvos įrenginiu. Kai kuriais atvejais sprendimui gali prireikti ir automobilio gamintojo pateikiamo multimedijos sistemos programinės įrangos atnaujinimo, todėl verta patikrinti, ar gamintojas nėra išleidęs naujesnės versijos.

    „Android Auto“ platforma toliau aktyviai vystoma, o „Google“ pastaruoju metu viešai akcentuoja didesnę integraciją su „Gemini“ ir patobulinimus, susijusius su navigacija bei patogesniu naudojimu automobilyje. Vis dėlto kasdieniams vairuotojams stabilus ryšys dažnai yra svarbesnis už naujoves, todėl 17.4 atnaujinimas daugeliui gali būti būtent tai, ko labiausiai reikėjo.