CP v2

Blog

  • Panevėžys plečia „Stasys Museum“: prasideda 10,49 mln. eurų rekonstrukcija su sale ir parkingu

    Panevėžio miesto savivaldybė pradeda antrąjį Stasio Eidrigevičiaus menų centro „Stasys Museum“ plėtros etapą. Pasirašyta rangos darbų sutartis su konkursą laimėjusia UAB „Eika Construction“, todėl netrukus startuos Respublikos g. 40 esančio pastato rekonstrukcija.

    Plėtra siekiama iš esmės išauginti muziejaus pajėgumus: suplanuota daugiau erdvių parodoms, renginiams, edukacijoms, kūrybinėms veikloms ir menininkų rezidencijoms. Savivaldybė tikisi, kad tai leis priimti daugiau lankytojų ir pritraukti didesnės apimties tarptautinius projektus.

    „Pirmasis „Stasys Museum“ etapas parodė, kad Panevėžiui tokia kultūros erdvė reikalinga ir įdomi žmonėms. Dabar žengiame į kitą etapą – kuriame sąlygas muziejui veikti visa numatyta apimtimi, priimti didesnius tarptautinius projektus“, – sakė Panevėžio miesto savivaldybės merė Loreta Masiliūnienė.

    Projektas įgyvendinamas pagal 2018 metais tarptautiniame architektūriniame konkurse laimėjusią idėją ir turėtų užbaigti pirminę muziejaus komplekso viziją. Viešajame pirkime gauti penki pasiūlymai, o geriausiai pagal kainos ir kokybės kriterijus įvertintas UAB „Eika Construction“.

    Rekonstrukcijos metu numatyta įrengti beveik 300 kv. m universalią daugiafunkcę salę koncertams, konferencijoms, edukacijoms ir kitiems renginiams. Taip pat planuojama daugiau kaip 750 kv. m naujų ekspozicijų salių, bendradarbystės erdvė, menininko dirbtuvės bei administracinės ir pagalbinės patalpos.

    Pastato rūsyje suprojektuota 53 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, kuri ekstremaliosiomis situacijomis galės būti naudojama ir kaip priedanga. Bendrai muziejaus teritorijoje numatoma 67 stovėjimo vietos, o visas pastatas bus pritaikytas žmonėms su negalia.

    Plėtros darbai apims ir inžinerinių sistemų atnaujinimą: planuojamos šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo, gaisrinės saugos, apsaugos bei lietaus nuotekų surinkimo sistemos. Kartu bus tvarkoma aplinka – šiaurinėje sklypo dalyje numatyta apželdinta viešoji erdvė, o Respublikos gatvės pusėje planuojama pratęsti žaliąją juostą, išlaikant bendrą architektūrinę stilistiką.

    Projektas „Stasio Eidrigevičiaus menų centro rekonstrukcija pritaikant teikti naujas kultūros paslaugas“ įgyvendinamas savivaldybei bendradarbiaujant su partneriu „Stasys Museum“. Pagal finansavimo sutartį projektui skirta 8 mln. eurų Europos Sąjungos fondo lėšų, o likusi dalis finansuojama Panevėžio miesto savivaldybės biudžeto lėšomis, rangos darbų sutarties vertė siekia 10,49 mln. eurų.

  • Nevada atvėrė kelią 7 000 robotaksi: „Tesla“ gauna didžiausią leidimą, bet skuba atsargiai

    Nevada atvėrė kelią 7 000 robotaksi: „Tesla“ gauna didžiausią leidimą, bet skuba atsargiai

    Nevados transporto institucija suteikė leidimus trims bendrovėms pradėti komercines robotaksi paslaugas Klarko apygardoje, kurioje yra Las Vegasas. Leidimai numato galimybę per artimiausius 12 mėnesių į gatves išleisti iki 7 000 autonominių automobilių, tačiau realūs mastai gali būti mažesni.

    Didžiausią kvotą gavo „Tesla“: dokumentuose numatyta iki 5 000 transporto priemonių. „Waymo“ ir „Uber“ atskirai gali diegti po 1 000 robotaksi, o „Uber“ atveju paslaugai turėtų būti pasitelkti partneriai, tarp jų „Zoox“ ir „Motional“.

    Klarko apygardoje gyvena apie 2,5 mln. žmonių, o dideli turistų srautai Las Vegase šią rinką paverčia ypač patrauklia. Dėl to leidimų paketas laikomas vienu ambicingiausių JAV bandymų per trumpą laiką smarkiai išplėsti mokamas autonomines keliones viename regione.

    „Tesla“ atstovai teigė, kad pradžioje planuojama naudoti „Model Y“ automobilius. Vis dėlto bendrovė viešai pripažįsta, kad 5 000 yra viršutinė riba, o realistiškesnis tikslas per metus galėtų siekti iki 2 500 automobilių, priklausomai nuo pasirengimo ir operacinių pajėgumų.

    „Penki tūkstančiai mums visada buvo riba“, – sakė „Tesla“ robotaksi projekto vyriausiasis inžinierius Ericas Early.

    Tuo metu „Waymo“ toliau plečia mokamas paslaugas kituose JAV miestuose ir yra įvardijusi Las Vegasą tarp būsimų krypčių. Skirtingai nei dalis konkurentų, „Waymo“ jau turi ilgesnę komercinių važiavimų patirtį, o tai gali tapti svarbiu pranašumu įsibėgėjant konkurencijai Nevadoje.

    „Uber“ modelis išsiskiria tuo, kad pati platforma dažniau veikia kaip užsakymų ir kelionių valdymo infrastruktūra, o autonominių automobilių parką užtikrina partneriai. Toks kelias leidžia greičiau didinti mastą, tačiau stipriai priklauso nuo partnerių technologinės brandos, saugos ataskaitų ir leidimų derinimo.

    Las Vegasas robotaksi bandymams nėra naujiena: įvairios įmonės šiame regione jau testavo autonominius automobilius ribotose teritorijose. Skirtumas tas, kad dabar kalbama nebe apie pilotinius projektus, o apie mokamas paslaugas ir tūkstantinius parkus, kurie gali pakeisti pavežėjimo rinkos kainodarą, darbo struktūrą ir miesto mobilumo įpročius.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausia rizika šiame etape paprastai būna ne vien programinė įranga, bet ir operaciniai procesai: nuotolinis stebėjimas, incidentų valdymas, techninė priežiūra, automobilių švara, draudimas ir aiški atsakomybė. Būtent šie veiksniai neretai apsprendžia, ar ambicingos kvotos virsta realiai į gatves išriedančiais automobiliais.

    Leidimų sprendimas Nevadoje taip pat rodo platesnę tendenciją JAV: valstijos ir savivaldybės, siekdamos pritraukti inovacijas, vis dažniau kuria aiškesnes taisykles komerciniams autonominio transporto modeliams. Vis dėlto rinkos sėkmę lems ne tik leidimai, bet ir realūs saugos rezultatai bei gyventojų pasitikėjimas technologija.

  • Portugalijoje aptiktas 3 350 metų alyvmedis: kaip jis dar dera ir ką apie tai sako mokslininkai

    Portugalijoje auga alyvmedžiai, kurių amžius peržengia 2 000 metų ribą, o vienas įspūdingiausių pavyzdžių siejamas su Abrantešo savivaldybe. Čia esantis medis, vadinamas „Oliveira do Mouchão“, vertinamas kaip vienas seniausių šalyje ir, nepaisant amžiaus, vis dar subrandina derlių.

    Skaičiuojama, kad 2018 metais šiam alyvmedžiui buvo apie 3 350 metų. Tai reikštų, kad jis pradėjo augti dar gerokai iki Romos imperijos įsitvirtinimo Pirėnų pusiasalyje ir išgyveno daugybę istorinių lūžių, klimato svyravimų bei žemdirbystės kaitą.

    Tokio amžiaus medžiams įprastas rievėmis paremtas datavimas dažnai netinka, nes labai seni alyvmedžiai gali būti ištuštėję, suirusiu ar atsinaujinusiu kamienu. Dėl to tyrėjai naudoja specializuotas metodikas, kurios remiasi medienos struktūros analize ir kitais biologiniais žymenimis.

    Portugalijoje alyvmedžių amžiaus vertinimai siejami su Trás-os-Montes ir Alto Douro universiteto mokslininkų grupe, kuri yra sukūrusi ir pritaikiusi patentuotą vertinimo metodą. Ši praktika taikoma ne tik Portugalijoje, bet ir už jos ribų, kai siekiama patikimai įvertinti ypač senų medžių amžių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad alyvmedis yra viena atspariausių ilgaamžių rūšių dėl išskirtinės regeneracijos. Net ir labai senas kamieno fragmentas gali suformuoti naujus ūglius, todėl medis išlieka gyvybingas, nors jo išorė gali atrodyti stipriai paveikta laiko.

    Didelę reikšmę turi ir šaknų sistema: giliai įsiskverbusios šaknys padeda medžiui pasiekti drėgmę sausrų metu ir stabiliai maitintis prastesnėmis sąlygomis. Dėl to alyvmedžiai gali išgyventi šimtmečius trunkančius klimato bei kraštovaizdžio pokyčius ir toliau megzti vaisius.

    „Alyvmedis neabejotinai yra vienas geriausiai laikui atsparių gyvų organizmų, nes pasižymi labai stipria regeneracija“, – sakė tyrėjas Jose Luisas Luzada.

    Portugalijoje minimas ne vienas rekordinio amžiaus medis. Alentežu regione, Vidigueiros apylinkėse esančiame Herdade do Peso ūkyje, taip pat yra vertinamas dar senesnis alyvmedis, kurio amžius, pagal 2021 metais atliktą vertinimą, gali viršyti 3 700 metų.

    Tokie medžiai dažnai atsiduria nacionaliniuose konkursuose ir tampa ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo simboliais. Jie primena, kad biologinė įvairovė, ilgaamžės rūšys ir atsakingas kraštovaizdžio tvarkymas gali išsaugoti gyvus liudininkus, kurie jungia kelis tūkstantmečius istorijos.

  • 18 dovanotų žuvų Japonijoje virto 25 mln.: kaip viena „draugystės“ dovana tapo invazine krize

    Istorija, prasidėjusi kaip diplomatinis gestas, Japonijoje ilgainiui virto viena garsiausių invazinių rūšių pamokų. 1960 metais būsimam Japonijos imperatoriui Akihitui, viešėjusiam JAV, buvo padovanota 18 mėlynžiaunių saulažuvių (bluegill) – Ilinojaus valstijos simbolis. Laikui bėgant jų palikuonys išplito šalies vandens telkiniuose, o vien Bivos ežere jų skaičius, įvairiais vertinimais, buvo pasiekęs apie 25 milijonus.

    Kaip aprašoma istoriniuose pasakojimuose, Akihito tuomet domėjosi žuvimis ir ichtiologija, todėl norėjo aplankyti Čikagos Šedo akvariumą. Čikagos meras Richardas Daley nusprendė nustebinti svečią ir iš akvariumo išėmė saulažuves, kurias padovanojo kaip simbolinę dovaną. Į Japoniją gyvos atgabentos ne visos – teigiama, kad iš 18 išgyveno 15, tačiau būtent jų pakako populiacijai įsitvirtinti.

    Iš pradžių žuvys buvo laikomos kontroliuojamoje aplinkoje, tačiau dalis jauniklių pateko į kitus vandens telkinius arba buvo ten išleistos. Nurodoma, kad šeštajame dešimtmetyje pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje jų įžuvinimas kai kur galėjo būti vykdomas ir oficialiai, ypač dirbtiniuose tvenkiniuose. Vėliau saulažuvės įsitvirtino tokiuose telkiniuose kaip Ippekio ir Bivos ežerai, o galiausiai paplito plačiai.

    Invazinių rūšių sėkmę dažnai lemia jų prisitaikymas, greitas dauginimasis ir mitybos lankstumas, o ši žuvis atitiko visus kriterijus. Pradžioje vietiniai plėšrūnai dar galėjo sumažinti jauniklių išgyvenamumą, bet efektas nebuvo ilgalaikis. Saulažuvės minta vabzdžiais, planktonu, augalija, o vėliau daro poveikį vietinėms rūšims naikindamos ikrus ir konkuruodamos dėl maisto.

    Didžiausia žala siejama su Bivos ežeru Šigos prefektūroje – didžiausiu Japonijos gėlavandeniu ežeru ir svarbia ekosistema. Čia smarkiai nukentėjo vietinės žuvys, tarp jų ir karpis karosas, siejamas su tradiciniu patiekalu funadzusi. Specialistai pabrėžia, kad ekosistemai kenkė ne vien saulažuvės: situaciją sunkino ir didžiažiotis ešerys, į Japoniją atvežtas anksčiau, kuris taip pat prisidėjo prie vietinių žuvų mažėjimo.

    Valdžios atsakas ilgainiui tapo sisteminis. 2002 metais Japonijos Aplinkos ministerija saulažuves oficialiai įvardijo kaip žalingą svetimžemę rūšį, o Šigos prefektūra ėmėsi finansinių paskatų žvejams. Už kiekvieną sugautą kilogramą buvo mokama maždaug 3 JAV doleriai, tai yra apie 3 eurus, o per vienus metus programoms ir išmokoms galėjo būti skirta daugiau kaip 920 000 eurų.

    Lygiagrečiai buvo griežtinama kontrolė, kad žuvys nebūtų vėl paleidžiamos į vandenį, o vėliau taikyti ir papildomi ribojimai. 2005 metais įsigaliojo Invazinių svetimžemių rūšių įstatymas, kuris be leidimo draudė šias žuvis laikyti, veisti, vežti ar išleisti į gamtą. Vis dėlto net ir su griežtais ribojimais visiškai išnaikinti rūšies nepavyko, o kai kur minima ir nelegali prekyba.

    Bi­vos ežere populiaciją bandoma mažinti nuolat, taikant intensyvią žvejybą ir technines priemones, įskaitant elektros žvejybą. Tokios priemonės gali duoti apčiuopiamą rezultatą trumpuoju laikotarpiu, tačiau invazinių rūšių valdyme dažnai svarbiausia yra nuoseklumas: jei kontrolė susilpnėja, populiacija vėl atsistato. Todėl net sumažėjus skaičiui, rūšis iš telkinio paprastai neišnyksta visiškai.

    Ši istorija įgavo ir simbolinį atspalvį. 2007 metais, jau būdamas imperatoriumi, Akihito viešai apgailestavo, kad kadaise į Japoniją buvo atvežta ši žuvis. Tokie pareiškimai Japonijos viešojoje erdvėje vertinti kaip retas asmeninės atsakomybės gestas, tačiau kartu priminimas, kokias ilgalaikes pasekmes gali turėti net ir geranoriški sprendimai.

    Saulažuvių atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys, kodėl bet koks rūšių perkėlimas tarp regionų turi būti vertinamas itin atsargiai. Ekologai ne kartą pabrėžė, kad invazinės rūšys pasaulyje laikomos viena reikšmingiausių biologinės įvairovės nykimo priežasčių, o prevencija paprastai kainuoja mažiau nei vėlesnis suvaldymas. Japonijos patirtis rodo, kad kova gali trukti dešimtmečius, net jei pradinė „invazija“ prasidėjo nuo vos keliolikos individų.

  • Australijoje sutuoktiniai nupirko karvių ūkį ir per kelerius metus jį paverčia koalų mišku

    Brettas ir Lisa Vercouw Australijoje įsigijo 30 hektarų sklypą, kuris anksčiau buvo naudojamas galvijams ganyti, o dabar jį nuosekliai keičia į vietinių rūšių mišką. Jų tikslas – atkurti koalų ir kitų laukinių gyvūnų buveines, kurios regione per dešimtmečius buvo smarkiai suskaidytos.

    Sklypas, vadinamas Narlu, yra netoli Upper Orara gyvenvietės Naujojo Pietų Velso šiaurinėje pakrantėje, Coffs Harbour apylinkėse. Dalis teritorijos kadaise buvo subtropinių žemumų miškai ir drėgni bei sausi eukaliptų miškai, tačiau žemė buvo iškirsta ir pritaikyta žemės ūkiui.

    Per kelerius metus sutuoktiniai, padedami regioninių žemėtvarkos specialistų, atkūrė apie 17,5 hektaro miško. Jie pasodino daugiau nei 34 000 medžių, o rūšis parinko taip, kad atitiktų skirtingus vietinius miško tipus ir teiktų koaloms tinkamą maistą bei slėptuves.

    Dalis sodinukų buvo užauginti pačių šeimininkų, o sodinimas planuotas ne vien dėl žalumos, bet ir dėl vadinamųjų buveinių koridorių. Tokie koridoriai padeda sujungti likusius natūralios augmenijos plotus ir sudaro sąlygas gyvūnams saugiau judėti per fragmentuotą kraštovaizdį.

    Koalos didelę gyvenimo dalį praleidžia medžiuose ir yra priklausomos nuo konkrečių eukaliptų rūšių, todėl buveinių praradimas joms ypač skausmingas. Kai miškų plotai susmulkinami į atskiras salas, didėja žūčių keliuose rizika, plinta ligos, o populiacijoms sunkiau atsistatyti.

    Šiaurinėje Naujojo Pietų Velso pakrantėje buveines veikia ne tik žemės ūkio plėtra, bet ir stichijų ciklas: sausros, karščio bangos, potvyniai ir dideli gaisrai. Dėl to atkūrimo projektai vis dažniau orientuojami į ilgalaikį atsparumą, o ne vien į greitą atsodinimą.

    Be sodinimo, Vercouw bendradarbiauja su vietos aborigenų organizacija ir taiko tradicines žemės priežiūros praktikas, įskaitant mažo intensyvumo kultūrinį deginimą. Tokios priemonės gali padėti mažinti įvežtų žolių dominavimą ir sudaryti palankesnes sąlygas vietiniams augalams atželti.

    Atkuriamoje teritorijoje jau fiksuojami sugrįžtantys vietiniai gyvūnai ir paukščiai, taip pat aptinkamos ir saugomos rūšys. Tai rodo, kad miško atkūrimas veikia ne tik kaip medžių sodinimo iniciatyva, bet ir kaip platesnės ekosistemos atgaivinimas, įtraukiantis vandens telkinių pakrančių stabilizavimą ir maisto grandinės atsikūrimą.

    Patys šeimininkai pabrėžia, kad tai ilgas projektas, kurio pilno rezultato jie greičiausiai nepamatys per savo gyvenimą. Tačiau būtent toks laiko mastelis, jų teigimu, ir yra esminis: atkuriamas ne plantacijos tipo plotas, o natūraliai bręstanti buveinė, kuri gali tarnauti ateities kartoms.

    Prieš tokias iniciatyvas dažnai stoja praktiniai iššūkiai – nuo ekstremalių temperatūrų iki pasikartojančių potvynių, galinčių sunaikinti jaunus sodinukus. Todėl projektas reikalauja nuolatinės priežiūros, papildomo atsodinimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių sąlygų.

  • Ornitologai seka gandro Makso skrydį į Afriką: per 12 dienų įveikė 3 700 km ir pasiekė Egiptą

    Slovakijos ornitologai palydoviniu siųstuvu stebi gandro Makso migraciją į Afriką. Paukštis tapo pirmuoju iš šiuo metu sekamų gandrų, pasiekusiu Afrikos žemyną, o kelionės etapas nuo Europos iki Afrikos užtruko 12 dienų.

    Per šį laiką Maksas įveikė apie 3 700 kilometrų ir, kirtęs Artimuosius Rytus, pasiekė Egiptą. Specialistai nurodo, kad dabar gandras juda Nilo slėnio kryptimi, kuris yra vienas svarbiausių migracijos koridorių į pietus.

    „Rugpjūčio 8 dieną Maksas pradėjo migraciją, o rugpjūčio 19 dieną perskrido Izraelį ir Sinajaus pusiasalį bei pasiekė Afriką“, – pranešė Slovakijos ornitologų bendruomenė.

    Ornitologų duomenimis, vien rugpjūčio 19 dieną gandras nuskrido apie 390 kilometrų. Tokie tempai būdingi sėkmingai migruojantiems gandrams, kai palankios oro sąlygos leidžia ilgai sklandyti šiluminėmis srovėmis ir taupyti energiją.

    Kiti sekami gandrai tuo metu buvo skirtinguose maršruto taškuose. Vienas jų laikėsi Izraelyje, kitas buvo Turkijos šiaurėje, dar vienas skrido virš Sirijos, todėl mokslininkai gali palyginti, kaip skiriasi paukščių kelionės greitis ir pasirinktos sustojimo vietos.

    Specialistai primena, kad rugpjūtį ir rugsėjį dauguma Vidurio ir Šiaurės Europos gandrų palieka perėjimo vietas ir juda į žiemojimo teritorijas Afrikoje. Migracijos metu paukščių elgseną veikia ne tik oras, bet ir maisto prieinamumas, o pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojama, kad dalis gandrų sustoja sąvartynuose, kur lengviau rasti lesalo.

    Tokie stebėjimai svarbūs ne vien dėl smalsumo. Palydovinis sekimas padeda tiksliau nustatyti pagrindinius migracijos „butelio kaklelius“, pavojingas zonas ir poilsio vietas, o tai leidžia planuoti paukščių apsaugos priemones bei vertinti, kaip keičiasi migracijos įpročiai dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos.

  • Juodoji mamba: mirtinai nuodinga gyvatė Afrikoje gali judėti iki 15 km/val. greičiu

    Herpetologų aprašymuose pabrėžiama, kad juodoji mamba dažniausiai gyvena sausesniuose Rytų Afrikos regionuose, kur vyrauja krūmynai ir atviresnės erdvės. Suaugusi gyvatė gali užaugti iki maždaug 4 metrų ilgio, todėl iš arti atrodo ypač įspūdingai.

    Kaip ji pasiekia tokį greitį

    Juodoji mamba juda vadinamąja šonine bangavimosi technika, kai kūnas sudaro S formos vingius. Atsispirdama į paviršiaus nelygumus, akmenis ar augaliją, ji gali greitai įsibėgėti ir išlaikyti kryptį.

    Toks judėjimas ypač efektyvus ten, kur yra „atramos taškų“, todėl atvirose, bet ne visiškai lygiose vietose mamba gali pasirodyti gerokai greitesnė, nei daugelis tikisi. Dėl to susidūrimas su ja net ir trumpu atstumu gali būti pavojingas, jei žmogus neturi kur atsitraukti.

    Pavojus slypi ne tik greityje

    Juodosios mambos reputaciją labiausiai lemia jos stiprūs neurotoksiniai nuodai, veikiantys nervų sistemą. Įkandimo atveju kritiškai svarbu kuo greičiau gauti medicininę pagalbą ir priešnuodį, nes simptomai gali progresuoti greitai.

    Ši gyvatė taip pat pasižymi medžioklės lankstumu: ji gali lipti į medžius ir lįsti į urvus, persekiodama smulkius žinduolius. Tokie gebėjimai reiškia, kad mamba prisitaiko prie įvairių slėptuvių ir medžioklės sąlygų.

    Dar viena būdinga savybė – ji gali pakelti nemažą kūno dalį virš žemės ir tarsi „apžvelgti“ aplinką. Iš šono tai dažnai atrodo grėsmingai, nes pakilusi gyvatė vizualiai atrodo didesnė ir gali geriau nustatyti potencialią grėsmę.

    Kada susidūrimai tampa rizikingi

    Nors juodoji mamba dažniausiai stengiasi vengti žmonių, rizika išauga, kai gyvatė neturi aiškaus pasitraukimo kelio arba yra netyčia užspeista. Tada ji gali gintis, o didelis greitis leidžia greitai sumažinti atstumą.

    Specialistai pabrėžia, kad keliaujant regionuose, kur šios gyvatės paplitusios, svarbiausia yra prevencija: stebėti aplinką, nebandyti gyvūno vytis ar gaudyti ir prireikus kviesti vietos tarnybas. Laukinėje gamtoje juodoji mamba išlieka ekosistemos dalis, tačiau žmogui geriausia su ja susitikimo vengti.

  • Lapės įsikūrė po saulės elektrine JAV: paprastas tvoros sprendimas apsaugojo nuo kojotų

    Mokslininkai JAV trejus metus stebėjo mažą prerijų lapių rūšį, kuri netikėtai rado saugią buveinę po didelės saulės elektrinės moduliais. Tyrimas parodė, kad tam lemiamą įtaką turėjo ne technologijos, o viena praktiška infrastruktūros detalė.

    Saulės elektrinės teritorija buvo aptverta daugiau nei 2 metrų aukščio tinkline tvora, tačiau jos apačia palikta pakelta keliais centimetrais nuo žemės. Toks tarpas leido lapėms pralįsti į vidų, o jų pagrindiniams plėšrūnams kojotams patekti buvo gerokai sunkiau.

    Po saulės moduliais lapės galėjo kasti urvus ir auginti jauniklius, nes konstrukcijos suteikė papildomą priedangą. Be to, panelės veikė kaip savotiškas stogas, mažinantis riziką iš oro, pavyzdžiui, nuo plėšriųjų paukščių.

    Tyrėjai saulės elektrinės teritorijoje fiksavo, kaip jaunikliai sutemstant išlenda iš urvų, o suaugusios lapės stebi aplinką. Iš viso buvo stebimos 23 lapės, kurioms pritvirtinti sekimo įrenginiai padėjo suprasti jų kasdienius judėjimo įpročius.

    Duomenys parodė aiškią rutiną: dieną dauguma lapių likdavo aptvertoje teritorijoje, o naktimis dalis jų išeidavo už tvoros medžioti. Tai svarbu, nes pagrindiniai smulkūs graužikai, kuriais minta lapės, dažniau aptinkami ne pačioje pramoninėje teritorijoje, o atvirose prerijose.

    Vertinant kūno masę ir jauniklių skaičių, saulės elektrinės teritorijoje gyvenusios lapės jautėsi gerai ir mažai kuo skyrėsi nuo tų, kurios gyvena už jos ribų. Vis dėlto tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dėl maisto paieškų lapėms tenka įveikti didesnius atstumus, todėl saugios priedangos ir galimybė greitai pasislėpti išlieka kritiškai svarbūs veiksniai.

    Šis atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kaip atsinaujinančios energetikos projektai gali būti derinami su biologinės įvairovės apsauga. Paprasti sprendimai, tokie kaip tvoros konstrukcija ar tinkamas teritorijų planavimas, gali sumažinti konfliktą tarp infrastruktūros ir laukinės gamtos, neaukojant nei saugumo, nei veiklos efektyvumo.

  • Atrado rekordinį Paukščių Tako greituolį: žvaigždė lekia 8,5 proc. šviesos greičiu – kas tai keičia?

    Atrado rekordinį Paukščių Tako greituolį: žvaigždė lekia 8,5 proc. šviesos greičiu – kas tai keičia?

    Astronomai Paukščių Tako centre aptiko žvaigždę S301, kuri artimiausiame priartėjime prie supermasyvios juodosios skylės Šaulys A žaibiškai įsibėgėja iki maždaug 25 000 kilometrų per sekundę. Tai sudaro apie 8,5 proc. šviesos greičio ir yra vienas įspūdingiausių iki šiol stebėtų judėjimų mūsų Galaktikoje.

    Šaulys A yra supermasyvi juodoji skylė Paukščių Tako branduolyje, kurios masė siekia apie 4,3 milijono Saulės masių. Nors pati juodoji skylė šviesos neskleidžia, jos gravitacija „išduodama“ stebint aplink skriejančias žvaigždes ir jų orbitų pokyčius.

    Naujausiame tyrime, paskelbtame žurnale „Nature“, nurodoma, kad S301 aplink Šaulį A apsisuka per maždaug 8,7 metų. Skriedama labai ištęsta orbita ji priartėja maždaug iki atstumo, panašaus į Saturno ir Saulės nuotolį, o tada akimirksniu pasiekia maksimalų greitį.

    Proga pamatuoti juodosios skylės sukimąsi

    S301 svarbi ne vien dėl rekordinio greičio. Kuo arčiau žvaigždė priartėja prie juodosios skylės, tuo aiškiau galima užfiksuoti subtilius bendrosios reliatyvumo teorijos efektus, atsirandančius itin stipriame gravitaciniame lauke.

    Vienas jų yra vadinamasis erdvėlaikio „tempimas“, dar žinomas kaip Lense’o–Thirringo efektas. Jei juodoji skylė sukasi, ji tarsi „suka“ ir aplinkinį erdvėlaikį, o tai turėtų nežymiai pakeisti S301 orbitą, lyginant su skaičiavimais, kurie sukimąsi ignoruoja.

    „Galaktikos centras yra tarsi nuotolinė laboratorija, o žvaigždės joje atlieka matavimo zondų vaidmenį“, – sakė astrofizikas Felixas Mangas iš Maxo Plancko nežemiškos fizikos instituto, priklausantis GRAVITY+ bendradarbiavimui.

    „Kuo arčiau žvaigždė praskrieja pro Šaulį A, tuo tiksliau galime įvertinti, kaip sukimasis iškreipia erdvėlaikį. Turėti tokį zondą yra išties įspūdinga“, – pridūrė jis.

    Einšteino teorija ir „beplaukiškumo“ testas

    Paukščių Tako centre jau anksčiau itin vertinga „matavimo priemone“ tapo žvaigždė S2, kurios 16 metų orbita leido patikrinti gravitacinio raudonojo poslinkio ir Švarcšildo precesijos efektus. S301 priartėja dar smarkiau, todėl mokslininkai tikisi pasiekti naują tikslumo lygį.

    Tokie stebėjimai padeda artėti prie vieno sudėtingiausių uždavinių: patikimai nustatyti Šaulio A sukimąsi. Ilgesnėje perspektyvoje tai atvertų kelią tikrinti ir vadinamąją juodųjų skylių „beplaukiškumo“ idėją, pagal kurią neįkrautos juodosios skylės gravitacinį lauką pilnai apibrėžia masė ir sukimasis.

    Vien sukimąsi išmatuoti nepakanka, tačiau ilgainiui, kaupiant daugiau tikslių orbitos duomenų, būtų galima įvertinti ir kitą parametrą, siejamą su juodosios skylės masės pasiskirstymu bei sukimosi poveikiu. Jei stebėjimai sutaptų su bendrosios reliatyvumo teorijos prognozėmis, tai būtų dar vienas rimtas Einšteino teorijos išbandymas ekstremaliomis sąlygomis.

    Kodėl teks palaukti iki 2031 metų

    Mokslininkai pabrėžia, kad stipriausias sukimąsi atskleidžiantis signalas pasireiškia žvaigždei esant arčiausiai juodosios skylės. S301 kitą kartą pericentrą, tai yra artimiausią tašką orbitoje, turėtų pasiekti 2031 metų pabaigoje.

    Tyrimus tęsia GRAVITY+ komanda, o papildomą impulsą žada Europos pietų observatorijos itin didelio teleskopo naujos kartos prietaisai, tarp jų ir „MICADO“. Tikimasi, kad jie leis dar tiksliau atkurti žvaigždės judėjimą trimatėje erdvėje ir sumažinti paklaidą, kuri iki šiol ribojo galimybę patikimai „pagauti“ sukimąsi.

    Be to, pati S301 orbita kelia klausimų apie jos kilmę: labai ištęstas kelias gali rodyti, kad žvaigždė anksčiau buvo dvinarėje sistemoje, kurią juodoji skylė „išardė“, vieną narį pagaudama į artimą orbitą, o kitą išsviesdama didžiuliu greičiu. Tokį scenarijų patvirtintų, jei ateityje būtų aptiktas iš Galaktikos centro tolstantis buvęs „poražvaigždės“ partneris.

    Astronomai neatmeta, kad Paukščių Tako centre gali slėptis ir daugiau panašių greituolių. Kiekviena nauja tokia žvaigždė didintų šansus greičiau ir tiksliau nustatyti Šaulio A savybes, kurios yra esminės norint suprasti, kaip elgiasi gravitacija pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.

  • Mįslė išspręsta: mokslininkai perskaičiavo Saulę ir rado net 55 proc. daugiau sidabro

    Mįslė išspręsta: mokslininkai perskaičiavo Saulę ir rado net 55 proc. daugiau sidabro

    Mokslininkai skelbia, kad Saulėje gali būti gerokai daugiau sidabro, nei manyta iki šiol – nauji skaičiavimai rodo apie 55 proc. didesnę šio elemento gausą. Taip priartėjama prie atsakymo į seną klausimą, kodėl kai kuriuose senoviniuose meteorituose sidabro aptinkama daugiau nei Saulės sudėtyje.

    Problema ilgą laiką atrodė paradoksali: meteoritai ir Saulė susiformavo iš tos pačios dujų bei dulkių sankaupos maždaug prieš 4,6 milijardo metų. Jei pradinė medžiaga buvo panaši, logiška tikėtis artimų cheminių „parašų“, tačiau sidabro skaičiai ilgai nesutapo.

    Komanda, kurios rezultatai publikuoti žurnale „Astronomy & Astrophysics“, sidabro kiekį įvertino iš naujo, analizuodama Saulės šviesos spektrą. Būtent pagal tai, kaip tam tikro ilgio bangas sugeria atomai Saulės atmosferoje, astronomai sprendžia, kokių elementų ir kiek jų yra žvaigždėje.

    Esminis pokytis – gerokai tikslesnis Saulės atmosferos modeliavimas, paremtas detalesniu, trimatį vaizdą atkuriančiu skaičiavimu ir didelės skaičiavimo galios resursais. Tokie modeliai leidžia tiksliau aprašyti, kaip sidabro atomai sukuria spektrines linijas ir kaip jos kinta priklausomai nuo temperatūros, slėgio bei judėjimo Saulės sluoksniuose.

    „Naudodami naują modelį galėjome tiksliau interpretuoti spektrines linijas, pagal kurias nustatoma sidabro gausa Saulėje“, – sakė Upsalos universiteto astrofizikė Sema Caliskan.

    Padidintas įvertis beveik sulygina Saulės sidabro kiekį su to paties amžiaus meteoritų duomenimis, kuriuos galima patikrinti tiesiogiai laboratorijose. Tai svarbu ne tik dėl vieno elemento: Saulės cheminė sudėtis astronomijoje veikia kaip atskaitos taškas, pagal kurį lyginamos kitos žvaigždės, planetų sistemų formavimosi aplinkos ir Paukščių Tako cheminė raida.

    Sidabras priklauso sunkesniems elementams, kurių kilmė siejama su sudėtingais branduolinės sintezės ir neutronų gaudymo procesais žvaigždžių evoliucijos pabaigoje. Todėl tiksliau žinant jo gausą, lengviau tikrinti, kaip per kosminį laiką buvo kuriami ir pasiskirstė sunkieji elementai, o kartu – geriau suprasti, kokiomis sąlygomis formavosi įvairaus amžiaus žvaigždės.

    Tyrėjai pabrėžia, kad modelyje dar išlieka neapibrėžtumų: rezultatai jautriausi duomenims apie sidabro sąveiką su vandeniliu, kurio Saulėje daugiausia. Dėl to ateities stebėjimai ir tikslesni laboratoriniai bei teoriniai skaičiavimai turėtų dar labiau sumažinti paklaidą ir patikslinti sidabro „balansą“ Saulėje.

    „Naujos žinios apie Saulės sudėtį svarbios norint suprasti kitas žvaigždes, planetas ir kosminę medžiagą, nes Saulė yra vienas pagrindinių astronomijos atskaitos taškų“, – sakė S. Caliskan.

    Komanda planuoja taikyti patobulintą metodiką ir kitoms žvaigždėms, kad sidabras taptų papildomu „forensiniu“ rodikliu, padedančiu atsekti Paukščių Tako cheminės evoliucijos istoriją. Kuo tiksliau nustatomi elementų kiekiai, tuo patikimesnį vaizdą astronomai susidaro apie Saulės sistemą ir platesnį kosminį kontekstą.