CP v2

Blog

  • Polesės miškuose išgelbėtas itin retas gyvūnas: įsipainiojęs plėšrusis paukštis svėrė mažiau nei kilogramą

    Voluinės srityje, Polesės regiono miškuose, gamtosaugininkai ir ornitologai išgelbėjo itin retą, valstybės saugomą plėšrųjį paukštį – trumpapirštį gyvatėdį. Paukštis buvo rastas įsipainiojęs metaliniame tinkle ir kritiškai nusilpęs: jo svoris nesiekė nė vieno kilogramo.

    Apie neįprastą radinį pranešė vietos gyventojai, ganiavę gyvulius netoli Birkų kaimo, nacionalinio parko Pripetė–Stochoidas teritorijoje. Parko darbuotojai atvykę paukštį išlaisvino, tačiau iš karto paaiškėjo, kad didžiausia problema – ne sužeidimai, o išsekimas.

    Pirmąją savaitę, kol paukščio būklė buvo pernelyg trapi transportuoti, jis buvo prižiūrimas parko teritorijoje. Ornitologė Oksana Hnatyna konsultavosi su patyrusiais plėšriųjų paukščių gelbėjimo specialistais, o stabilizavus būklę gyvatėdis buvo išgabentas tolesnei reabilitacijai į Obrošino zoologinį-dendroparką.

    Reabilitacijos metu paukštis, pavadintas Harpūnu, buvo šeriamas lengvai įsisavinamu, baltymų gausiu pašaru. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais svarbiausia – palaipsnis jėgų grąžinimas: per greitas krūvis ar bandymas iškart paleisti į laisvę gali baigtis pakartotiniu išsekimu.

    Po maždaug pusantro mėnesio rezultatai tapo akivaizdūs: paukštis priaugo svorio, tapo aktyvesnis, savarankiškai lesa ir užtikrintai laikosi ant aukščiausių voljero skersinių. Kitas žingsnis – perkėlimas į lauko voljerą, kur daugiau erdvės skrydžio treniruotėms ir ištvermei atkurti.

    Trumpapirštis gyvatėdis išsiskiria siaura mitybos specializacija: jis medžioja gyvates ir kitus roplius, grobį aptikdamas iš aukštai ir staigiai puldamas žemyn. Tokia medžioklė rizikinga, nes dalis grobio gali būti nuodinga, todėl paukštis turi prisitaikymų, padedančių sumažinti įkandimų pavojų.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad nusilpusio paukščio paleisti iškart po išlaisvinimo nebuvo galima: tokios būklės jis nebūtų pajėgęs nei ilgiau skristi, nei sėkmingai medžioti. Dėl to reabilitacija vykdoma etapais – nuo svorio ir aktyvumo atkūrimo iki skrydžio ir medžioklinių įgūdžių treniravimo.

    Gamtosaugos specialistai pabrėžia, kad metaliniai tinklai, palikti ar netinkamai naudojami aptvarai ir kitos žmogaus veiklos liekanos vis dažniau tampa spąstais laukiniams gyvūnams. Į juos įsipainioja ne tik paukščiai, bet ir žinduoliai, o pasekmės neretai būna mirtinos dėl traumų ar ilgo badavimo.

    Jei reabilitacija klostysis sėkmingai, Harpūną planuojama sugrąžinti į natūralią buveinę Polesės miškuose ir pelkėse. Specialistai pabrėžia, kad tik pilnai atgavęs jėgas ir gebėjimą savarankiškai medžioti paukštis gali saugiai grįžti į laukinę gamtą.

  • Prie Černobylio atominės elektrinės užfiksuotas rudas lokys: ekspertai aiškina, ką tai reiškia

    Prie Černobylio atominės elektrinės vaizdo kamera užfiksavo rudą lokį, pranešė Černobylio radiacinis-ekologinis biosferos rezervatas. Trumpame įraše matyti stambus gyvūnas, ramiai praeinantis pro fotospąstą.

    Rezervato atstovai pažymėjo, kad lokį šioje teritorijoje pamatyti sunku, tačiau tai įmanoma. Tokie įrašai dažniausiai gaunami atsitiktinai, kai gyvūnas kerta stebėjimo taškus prie miškų ir retai lankomų kelių.

    Rudieji lokiai Ukrainoje daugiausia gyvena Karpatų regione, o Polesėje pasirodo retai. Specialistai pabrėžia, kad pavieniai gyvūnai į šiaurines teritorijas gali užklysti iš kaimyninių regionų, sekdami maisto išteklius ar ieškodami naujų arealų.

    Diskusijose po įrašu dalis žmonių svarstė, kad lokys galėjo ateiti iš Baltarusijos pusės. Toks scenarijus laikomas tikėtinu, nes dideli plėšrūnai gali įveikti didelius atstumus, ypač jei jų netrikdo intensyvus žmonių judėjimas.

    Gamtosaugininkai aiškina, kad stambių žinduolių fiksavimas Černobylio zonoje pirmiausia rodo gyvūnų judėjimą ir buveinių tinkamumą, o ne tiesioginį pavojų. Zona ilgą laiką išlieka mažiau urbanizuota, todėl kai kurios rūšys čia randa daugiau ramybės ir vientisų miškų masyvų.

    Vis dėlto ekspertai primena, kad laukinis gyvūnas, net jei atrodo „gerai įmitęs“, išlieka nenuspėjamas. Priartėti, šerti ar bandyti vytis tokį gyvūną yra nesaugu, o susidūrus svarbiausia laikytis atstumo ir netrukdyti jam pasišalinti.

    Rezervatas reguliariai skelbia apie fotospąstais ir tyrimais užfiksuotus gyvūnus, įskaitant retas rūšis. Pastaraisiais metais pranešimuose minima, kad stebėjimų daugėja, nes plečiamas kamerų tinklas ir sistemingiau renkami duomenys.

    Tokia informacija naudojama vertinant populiacijų būklę, migracijos kelius ir žmogaus veiklos poveikį. Mokslininkams tai padeda tiksliau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos ir kokios teritorijos joms tampa svarbiausios.

  • Kosta Rikoje moteris 9 metus taupė sklypui: namą jai pastatė iš 7 tonų perdirbto plastiko

    Kosta Rikoje vienišos mamos istorija tapo netikėtu pavyzdžiu, kaip atliekos gali virsti realiu sprendimu būsto problemai. Cindy Mora Abarca devynerius metus taupė nedideliam žemės sklypui netoli Alachuelytos, tačiau jį įsigijusi suprato, kad namo statyboms lėšų nebeliko.

    Išeities ji ieškojo kreipdamasi į organizacijas ir partnerius, galinčius padėti ne tradicinėmis statybomis, o alternatyviomis medžiagomis. Taip gimė projektas, kuriame būstas pastatytas panaudojant apie 7 tonas perdirbto plastiko, kuris kitu atveju galėjo atsidurti sąvartyne ar vandens telkiniuose.

    Namo sienoms buvo panaudoti specialūs blokai iš perdirbto plastiko, sukurti taip, kad jungtųsi tarpusavyje per išlietus griovelius ir iškilimus. Tokia sistema primena konstruktoriaus principą, todėl surinkimas gali būti greitesnis nei įprastų mūro darbų, o patys elementai būna vienodo dydžio ir formos.

    Technologiją sukūrę projekto vykdytojai pabrėžia, kad blokai suprojektuoti taip, kad užtikrintų šilumos ir garso izoliaciją bei atsparumą drėgmei. Taip pat teigiama, jog konstrukcija gali atlaikyti dalį seisminių apkrovų, o tai aktualu regionams, kur žemės drebėjimai nėra retenybė.

    Nors sienos suformuotos iš perdirbto plastiko blokų, kitos namo dalys buvo įrengtos tradiciškai. Pamatams, stogui, vandentiekiui, elektros instaliacijai, durims ir langams prireikė įprastų medžiagų bei standartinių statybos darbų.

    Užbaigus apdailą, sienas nutinkavus ir nudažius, būstas iš išorės beveik nesiskiria nuo kitų kuklių namų apylinkėse. Tai svarbi detalė, nes tokie projektai dažnai vertinami ne tik pagal ekologiją, bet ir pagal tai, ar jie atitinka įprastus gyvenimo komforto bei estetikos lūkesčius.

    Pasaulyje augant plastiko atliekų kiekiams ir tuo pat metu didėjant būsto įperkamumo problemai, perdirbtų medžiagų panaudojimas statybose vis dažniau pristatomas kaip dvigubos naudos kryptis. Viena vertus, mažinamas į aplinką patenkantis plastikas, kita vertus, ieškoma pigesnių ir greičiau įgyvendinamų būsto sprendimų.

    Vis dėlto specialistai paprastai pabrėžia, kad tokios technologijos sėkmė priklauso nuo kelių praktinių veiksnių: stabilaus žaliavos surinkimo ir perdirbimo, aiškių statybos standartų, priešgaisrinių ir higienos reikalavimų bei realių ilgaamžiškumo bandymų. Dėl to projektai dažniausiai vystomi kartu su savivalda, nevyriausybinėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi.

    Šis Kosta Rikos atvejis parodo, kad perdirbto plastiko statybiniai sprendimai gali būti ne vien eksperimentas, o apčiuopiama pagalba žmogui, kuriam tradicinis būstas tampa nepasiekiamas. Kartu tai ir priminimas, kad atliekų problemą dažnai galima spręsti ne tik draudimais, bet ir praktiškais, kasdienybėje pritaikomais sprendimais.

  • Moteris 1944 metais atsisakė kailinių ir nusipirko fermą: po 20 metų jos sprendimas nustebino visus

    1944 metais Vermonto valstijos gyventoja Kristin Hairs pinigus, kuriuos taupė brangiems kailiniams, nusprendė išleisti visai kitaip. Pirmą kartą atvykusi atostogų į Vermontą ji taip pamilo vietos kraštovaizdį, kad ryžosi įsigyti žemės.

    Pasak Audubono draugijos nurodomų faktų, moteris nusipirko pienininkystės fermą, kurios plotas siekė apie 61 hektarą. Iš pradžių tai buvo tarsi užmiesčio prieglobstis, kur ji leisdavo laiką, tačiau ilgainiui požiūris į šią teritoriją ėmė keistis.

    Po beveik 20 metų, 1964 metais, Hairs priėmė sprendimą, kuris vėliau tapo pavyzdžiu gamtosaugos bendruomenėms. Ji perdavė savo valdą organizacijai Green Mountain Audubon, kad žemė būtų išsaugota, o ne parduota plėtrai ar užstatymui.

    Per laiką pradinė teritorija išaugo iki maždaug 103 hektarų, o vieta tapo atvira visuomenei. Šiandien čia įrengta apie 8 kilometrus pėsčiųjų takų, kur lankytojai gali stebėti gamtą ir susipažinti su vietos ekosistemomis.

    Teritorijoje minima ir paukščiams palanki klevų giria, kur ūkinė veikla derinama su gamtosaugos tikslais. Tokios praktikos JAV laikomos vienu iš būdų suderinti kraštovaizdžio priežiūrą, biologinės įvairovės apsaugą ir visuomenės švietimą.

    Nors istorija prasidėjo prieš daugiau nei 80 metų, ji atliepia šiandienos diskusijas apie žemės naudojimą ir biologinės įvairovės nykimą. JAV ir Europoje vis dažniau pabrėžiama, kad privačios iniciatyvos, kai žemė perduodama gamtosaugai, gali turėti ilgalaikį poveikį vietos buveinėms.

    Toks kelias ypač reikšmingas regionuose, kur spaudimas plėtrai didėja, o natūralios teritorijos fragmentuojamos. Hairs pasirinkimas rodo, kaip vienas asmeninis sprendimas gali tapti viešąja vertybe, kai žemė panaudojama ne trumpalaikei naudai, o bendram interesui.

  • Kodėl Kosta Rika atsisakė kariuomenės: kaip sprendimas pakeitė šalį ir padvigubino miškus

    Po 1948 metų pilietinio karo šalyje įtvirtinta kryptis buvo formalizuota 1949 metais Konstitucijoje. Vietoje didelių gynybos išlaidų daugiau dėmesio skirta švietimui, sveikatos apsaugai, institucijų stiprinimui ir viešosioms paslaugoms.

    Tuo metu ekologinė situacija išliko sudėtinga: XX amžiaus viduryje šalies tropiniai miškai sparčiai traukėsi dėl intensyvios žemdirbystės plėtros ir gyvulininkystės. Dideli plotai buvo paversti ganyklomis ir plantacijomis, o miškų kirtimas ilgainiui ėmė kelti dirvožemio degradacijos ir biologinės įvairovės nykimo problemas.

    Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios Kosta Rika buvo praradusi apie du trečdalius miškų dangos. Tokie pokyčiai didino nuošliaužų ir potvynių riziką, silpnino vandens telkinių apsaugą, o kai kuriose vietovėse mažėjo ir natūralių buveinių atsparumas sausroms.

    Kas sustabdė miškų naikinimą?

    Lūžis įvyko tada, kai valstybė pradėjo griežtinti miškų naudojimo kontrolę ir riboti nelegalią kirtimų praktiką. Tačiau vien draudimų nepakako, todėl buvo ieškoma būdų, kaip miško saugojimą paversti ekonomiškai prasmingu žemės savininkams.

    1996 metais šalis įtvirtino modelį, pagal kurį žemės savininkams mokama už miškų išsaugojimą ir atkūrimą. Tai pakeitė paskatas: mišką tapo naudingiau išlaikyti ir prižiūrėti, nei iškirsti ir greitai uždirbti iš žemės ūkio plėtros.

    Ši politika, kartu su saugomų teritorijų plėtra ir nacionalinių parkų tinklo stiprinimu, padėjo sumažinti kirtimų mastą. Ilgainiui dalis anksčiau nuniokotų plotų pradėjo apželti antriniais miškais, kurie, nors ir skiriasi nuo pirminių, vis tiek grąžina ekosistemines funkcijas.

    Miškai tapo ir ekonomika

    Šiandien daugiau nei pusė Kosta Rikos teritorijos yra apaugusi miškais, o pati šalis dažnai minima kaip vienas ryškiausių miškų atkūrimo pavyzdžių pasaulyje. Miškų grįžimas reiškė ne tik gamtos atsigavimą, bet ir apčiuopiamą naudą žmonėms.

    Saugomos teritorijos, tropiniai miškai, ugnikalniai ir didelė biologinė įvairovė tapo pagrindu ekoturizmui. Turizmas sukūrė darbo vietų regionuose, o geriau saugomos ekosistemos padėjo stabilizuoti vandens išteklius ir didino anglies dioksido sugėrimą.

    Kosta Rikos istorija dažnai pristatoma kaip pavyzdys, kaip ilgalaikė valstybės politika ir aiškios ekonominės paskatos gali pakeisti kryptį. Nors sprendimas atsisakyti kariuomenės nebuvo vienintelė priežastis, jis sustiprino galimybes investuoti į viešąją gerovę ir aplinkos apsaugą.

  • Į Ratlino salą atvežti šeškai turėjo mažinti triušių, bet po dešimtmečių teko gelbėti paukščius

    Idėja atrodė paprasta: sumažinti triušių daromą žalą, tačiau plėšrūnai prisitaikė ir suformavo laukinę populiaciją. Laikui bėgant jie ėmė medžioti ne tik smulkius gyvūnus, bet ir paukščių kiaušinius, jauniklius bei suaugusius individus.

    Ratlino sala garsėja viena didžiausių jūrų paukščių kolonijų regione, kur peri šimtai tūkstančių paukščių. Čia sutinkami paprastieji pufinai, lomvės, alkos, audrapaukščiai, kormoranai ir kitos rūšys, kurioms ypač pavojingi ant žemės besiveisiantys plėšrūnai.

    Gamtosaugininkai fiksavo atvejus, kai vienas šeškas per kelias dienas išžudė kelias dešimtis paukščių. Tokie nuostoliai kolonijose gali turėti ilgalaikių pasekmių, nes dalis jūrų paukščių subręsta lėtai ir ne kasmet sėkmingai išperi jauniklius.

    Šeškai į salą buvo atvežti praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, tačiau jų populiacija per dešimtmečius įsitvirtino. Ratlino reljefas sudėtingas: stačios uolos, akmenuotos pakrantės ir sunkiai pasiekiamos teritorijos sudaro sąlygas plėšrūnams slėptis ir išvengti kontrolės.

    Tokiais atvejais problema tampa ne tik pats gaudymas, bet ir rizika palikti bent kelis individus. Net nedidelė likusi populiacijos dalis gali greitai atsikurti, todėl projektai dažnai planuojami kaip ilgi, daug etapų apimantys procesai, su intensyviu stebėjimu.

    2021 metais Ratline pradėta kryptinga gamtosauginė programa, kurios tikslas buvo visiškai pašalinti sulaukėjusius šeškus. Specialistai naudojo spąstus, stebėjimo kameras, šiluminius dronus, o paieškose talkino specialiai apmokytas šuo detektorius.

    Pasibaigus pagrindiniam etapui monitoringas nebuvo nutrauktas: teritorija toliau tikrinta, siekiant patvirtinti, kad neliko nė vieno gyvūno. Gamtosaugoje tai laikoma esmine sąlyga, nes tik taip galima užkirsti kelią greitam populiacijos atsinaujinimui.

    2026 metų kovo 23 dieną Ratlino sala oficialiai paskelbta laisva nuo sulaukėjusių šeškų. Tai įvardijama kaip pirmas toks atvejis pasaulyje, kai pavyko patvirtintai pašalinti šią invazinę populiaciją iš salos.

    Pirmieji teigiami pokyčiai, pasak gamtosaugininkų, jau pastebimi: registruotas sugrįžtantis perėjimas rūšių, kurios saloje buvo smarkiai praretėjusios. Tarp signalų minimas ir audrapaukščių perėjimo atsinaujinimas, kuris kai kuriose vietose nebuvo fiksuotas apie 20 metų.

    Vis dėlto darbas nesibaigia: po tokių projektų įprastai stiprinamos biologinio saugumo priemonės, kad plėšrūnai negrįžtų. Taip pat tęsiama kova su kitais invaziniais gyvūnais, pavyzdžiui, rudosiomis žiurkėmis, kurios kelia grėsmę kiaušiniams ir jaunikliams.

  • Super El Ninjo stiprėja: JAV prognozės kelia klausimų dėl karščių, potvynių ir kainų šuolio

    JAV Klimato prognozių centras (CPC) vertina, kad tikimybė, jog El Ninjo iki metų pabaigos pasieks itin didelę, istoriškai retą stiprumo ribą, siekia apie 69 proc. Toks scenarijus didina riziką, kad reiškinys peraugs į vadinamąjį super El Ninjo, galintį pastebimai pakeisti orų modelius visame pasaulyje.

    El Ninjo – tai ne pavienė audra ar trumpalaikė anomalija, o platesnio ENSO ciklo Ramiajame vandenyne fazė, kai sušyla centrinė ir rytinė pusiaujo vandenyno dalis. Paprastai pasatams susilpnėjus šiltesnis vanduo slenka Amerikų link, o papildoma šiluma virš vandenyno perstumia lietaus zonas ir audrų kelius.

    Reiškinys neturi tikslaus grafiko ir dažniausiai kartojasi kas 2–7 metus, o jo trukmė ir stiprumas kinta. Pastarasis ryškesnis El Ninjo epizodas fiksuotas 2023–2024 metais, o dabartiniai signalai rodo galimą naują sustiprėjimo etapą.

    El Ninjo poveikis skirtinguose regionuose nevienodas, tačiau dažnai siejamas su didesne karščio ir sausros tikimybe Australijoje, Pietryčių Azijoje, dalyje Kanados ir šiaurinėse JAV teritorijose. Toks derinys didina miškų gaisrų riziką ir spaudžia vandens išteklius, o kai kuriose šalyse gali sutrikti ir įprastas kritulių režimas, įskaitant musonus.

    Tuo pat metu pietinėse JAV dalyse, Čilėje, Argentinoje bei kai kuriuose Rytų Afrikos regionuose dažniau pasitaiko drėgnesnės sąlygos, kurios didina potvynių grėsmę. Šie kontrastai yra vienas iš El Ninjo bruožų: tas pats šilumos impulsas Ramiajame vandenyne vienur sausina, kitur – smarkiai didina kritulių kiekį.

    Dar vienas dažnai stebimas efektas – pakitusi tropinių ciklonų dinamika. Atlante El Ninjo metais uraganų sezonas neretai būna ramesnis dėl didesnės vėjo šlyties, kuri trukdo audroms susiformuoti, tačiau tai nereiškia, kad pavienės audros negali būti itin žalingos.

    Stipresnis El Ninjo paprastai reiškia didesnę ekstremalių orų tikimybę, o tai tiesiogiai veikia energijos paklausą, žemės ūkį ir logistiką. Karščio bangos didina elektros poreikį vėsinimui, o sausros kai kuriose vietovėse mažina hidroelektrinių gamybą ir kelia papildomą apkrovą tinklams.

    Žemės ūkyje rizika ypač aktuali toms kultūroms, kurioms kenkia karštis ir kritulių trūkumas, todėl rinkos jautriai reaguoja į signalus apie galimus derliaus praradimus. Jei sutrinka maisto žaliavų pasiūla ar transporto grandinės, tai gali persiduoti į kainas, didindama infliacinį spaudimą.

    El Ninjo gali paveikti ir žvejybą, nes šiltesnis vanduo slopina šaltų, maistingų vandenų kilimą į paviršių, o tai mažina fitoplanktono kiekį ir keičia žuvų migraciją. Dėl to dalis rūšių pasitraukia į gilesnius vandenis ar įprastai vėsesnius regionus, o žvejybos rezultatai tampa mažiau prognozuojami.

    CPC vertinimai ir tarptautinių analitikų komentarai pabrėžia, kad šilumos anomalijos Ramiajame vandenyne gali turėti plataus masto pasekmių, pradedant karščio ir sausros epizodais, baigiant intensyvesniais liūčių periodais. Tokios prognozės ypač svarbios planuojant vandens išteklių valdymą, pasirengimą gaisrams, potvynių rizikos mažinimą ir energijos sistemos atsparumą.

    Ilgalaikėje perspektyvoje mokslininkai atkreipia dėmesį, kad El Ninjo metu į atmosferą iš vandenyno išsiskirianti šiluma gali prisidėti prie laikino pasaulinės temperatūros šuolio. Tai nereiškia, kad vien El Ninjo „sukuria“ klimato kaitą, tačiau jis gali sustiprinti jau vykstančio atšilimo poveikį ir padidinti rekordinių temperatūrų tikimybę.

    Sinoptikai ir klimato stebėsenos institucijos ragina vertinti signalus nuosekliai, nes net ir esant aukštai tikimybei galutinis reiškinio stiprumas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant vėjų ir vandenyno srovių dinamiką. Artėjant šaltojo sezono pabaigai ir metų pabaigai, prognozės bus tikslinamos pagal naujus stebėjimų duomenis.

  • Europos jūrose fiksuojamos karščio bangos: Viduržemio jūra įkaito iki 2 laipsnių daugiau

    Europos jūrose šią vasarą fiksuojamas neįprastai spartus vandens šiltėjimas, kurį mokslininkai sieja su žmogaus sukelta klimato kaita. Tarptautinės mokslininkų grupės World Weather Attribution vertinimu, Viduržemio jūros paviršiaus temperatūra dėl klimato kaitos vidutiniškai buvo maždaug 2 laipsniais aukštesnė.

    Panašios tendencijos stebimos ir Vakarų Europos vandenyse, kur papildomas atšilimas siekė apie 1,3–1,4 laipsnio. Tyrėjai pabrėžia, kad nuo Atlanto prie Airijos krantų iki Viduržemio jūros matomas šuolis atitinka jūrų karščio bangų požymius, kai kelias dienas ar savaites temperatūra išlieka gerokai virš daugiametės normos.

    Mokslininkai akcentuoja, kad problema nėra vien nemaloniai šiltesnis vanduo ar patogesnės sąlygos poilsiautojams. Jūrų karščio bangos gali stumti gyvūnus ir augalus už jų įprasto temperatūrinio „komforto“ ribų, o tai keičia rūšių paplitimą ir trikdo nusistovėjusias mitybos grandines.

    Dalies rūšių reakcija jau pastebima praktiškai: šilumamėgės rūšys plečia arealą į šiaurę, o vėsesnius vandenis mėgstantys organizmai traukiasi arba patiria papildomą stresą. Tokie poslinkiai ilgainiui gali keisti ir žvejybos realijas, nes žuvų sankaupos bei migracijos maršrutai tampa mažiau prognozuojami.

    Vertinant intensyviausią laikotarpį, kai kuriose Viduržemio jūros vietose per karščiausias liepos savaites vandens paviršiaus temperatūra buvo daugiau nei 6 laipsniais aukštesnė už įprastą. Tai rodo ne tik bendrą šiltėjimo kryptį, bet ir augantį ekstremalių epizodų dažnį bei mastą.

    Skaičiuojama, kad jūrų karščio bangos apėmė apie 90 proc. Biskajos įlankos ir Pirėnų pusiasalio pakrančių, o maždaug 80 proc. vakarinės Viduržemio jūros dalies patyrė reikšmingą šilumos perteklių. Tyrėjų teigimu, be dabartinio globalinio atšilimo tokio masto reiškiniai būtų tikėtini maždaug apie 40 proc. šių akvatorijų.

    Šiltesnė jūra gali sustiprinti drėgmės garavimą, todėl pakrantėse oras tampa tvankesnis ir sunkiau pakeliamas per karščio bangas. Didesnė drėgmė gali didinti žmogaus organizmo šiluminį krūvį, nes prakaitas garuoja prasčiau, o tai ypač aktualu miestams prie jūros.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad net palyginti nedidelis papildomas atšilimas gali turėti rimtų pasekmių pažeidžiamoms ekosistemoms. Pavyzdžiui, daliai koralinių bendrijų kritinis gali būti ir maždaug 1 laipsnio temperatūros pakilimas, nes jis skatina balinimo epizodus ir ilgalaikį buveinių nykimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokios jūrų karščio bangos tampa svarbiu signalu politikos formuotojams, žvejybos sektoriui ir pakrančių savivaldybėms. Prisitaikymas ir klimato kaitos švelninimas, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, lieka esminiais veiksniais, lemiančiais, ar ekstremalūs jūros šiltėjimo epizodai ateityje taps nauja norma.

  • Mišką atkūrė vėžliams, o po 20 metų čia paleista beveik 500 itin retų varlių: kas pasikeitė

    Misisipės valstijoje JAV gamtosaugininkai į atkurtas šlapžemes paleido beveik 500 nelaisvėje užaugintų tamsiųjų gopherinių varlių (Rana sevosa). Neįprasta tai, kad teritorija prieš daugiau nei 20 metų buvo tvarkoma pirmiausia siekiant padėti kitai nykstančiai rūšiai – gopheriniam vėžliui.

    Varlių paleidimas įvyko privačiame „Woodland Cottage“ valdose Henkoko apygardoje. Specialistai teigia, kad šis žingsnis sukūrė vienintelę aktyvią šios rūšies populiaciją apygardoje ir tapo reikšmingu atveju, kai federaliniu lygmeniu saugoma varlė perkeliama į privačias žemes.

    Pradinis projektas buvo orientuotas į gopherinį vėžlį – vadinamąją ekosistemos „inžinieriaus“ rūšį. Šie vėžliai kasa urvus, kurie tampa prieglobsčiu šimtams kitų gyvūnų ir padeda jiems išgyventi karščius, šalčius bei sezoninius gaisrus.

    Tamsiosios gopherinės varlės didelę gyvenimo dalį praleidžia po žeme ir būtent vėžlių urvai joms yra gyvybiškai svarbūs. Veistis jos išeina drėgnais metų laikotarpiais, kai pasiekia laikinas, nuo žuvų izoliuotas balas – tokios vietos yra būtinos sėkmingam nerštui.

    Žemės savininkai per kelis dešimtmečius atkūrė anksčiau iškirstas teritorijas ir buvusias ganyklas, pasodindami vietines ilgaspygles pušis ir sugrąžindami vietines žoles. Kartu buvo atnaujinta ir kontroliuojamų, mažo intensyvumo deginimų praktika, padedanti palaikyti atvirą, daugeliui rūšių palankų miško pobūdį.

    Tokios priemonės svarbios pietryčių JAV ilgaspylinių pušynų ekosistemoms, kurios istoriškai priklausė nuo periodinių gaisrų. Kai ugnis ilgą laiką slopinama, buveinės tankėja, prarandami atviri plotai, mažėja tinkamų vietų tiek vėžliams, tiek varlėms.

    Istoriškai tamsioji gopherinė varlė gyveno pakrantės ilgaspylinių pušų miškuose nuo Luizianos per pietinę Misisipę iki pietinės Alabamos. Tačiau komerciniai kirtimai, urbanizacija, vandens telkinių nykimas ir gaisrų režimo pokyčiai sunaikino didelę arealo dalį.

    JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnybos duomenimis, laukinė populiacija ypač smarkiai sumenko praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje. Tam tikru laikotarpiu buvo žinoma tik viena veisianti populiacija, susieta su vienu vandens telkiniu De Soto nacionaliniame miške pietų Misisipėje.

    Nors paleidimas laikomas reikšmingu proveržiu, ekspertai pabrėžia, kad rūšis išlieka itin pažeidžiama. Ilgesnės sausros, ekstremalūs orai ir ligos, įskaitant grybelines infekcijas, gali greitai sumažinti naujai įsitvirtinančių varlių išgyvenamumą.

    Artimiausiais sezonais biologai stebės, ar paleistos varlės prisitaiko, ar grįžta į veisimosi telkinius ir ar pavyksta suformuoti stabilią, savarankiškai besidauginančią populiaciją. Šis atvejis taip pat išryškina privačių žemės savininkų vaidmenį atkuriant buveines ir padedant nykstančioms rūšims.

    „Šis paleidimas parodė, kad privačios žemės gali tapti kritiškai svarbiomis nykstančių rūšių atkūrimo grandimis“, – sakė JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnybos atstovai.

  • Pasikeitė Marijampolės regiono plėtros tarybos vadovas: kolegijai vadovaus Algirdas Neiberka

    Pasikeitė Marijampolės regiono plėtros tarybos vadovas: kolegijai vadovaus Algirdas Neiberka

    Vilkaviškyje, Vilkaviškio kultūros centre, įvykusiame Marijampolės regiono plėtros tarybos kolegijos posėdyje išrinkta nauja kolegijos vadovybė. Vienas svarbiausių darbotvarkės klausimų buvo pirmininko rinkimai ir tolesni regiono prioritetai.

    Kolegijos nariai pirmininku išrinko Vilkaviškio rajono savivaldybės merą Algirdą Neiberką. Pirmininko pavaduotoju patvirtintas Šakių rajono savivaldybės meras Raimondas Januševičius.

    Posėdyje aptarti regionui aktualūs plėtros ir investicijų klausimai, taip pat savivaldybių bendradarbiavimas įgyvendinant bendrus projektus. Be to, svarstyti regiono plėtros planavimo dokumentų atnaujinimai ir jų derinimas su praktiniais savivaldybių poreikiais.

    Atskiras dėmesys skirtas atliekų prevencijos ir tvarkymo planų pakeitimams, kurie tiesiogiai siejasi su paslaugų kokybe gyventojams ir infrastruktūros sprendimais. Tokie dokumentai paprastai apima ir naujų pajėgumų planavimą, ir priemones, mažinančias atliekų susidarymą.

    Susitikime kartu su meru dalyvavo vicemerė Daiva Riklienė, Savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas, tarybos nariai ir administracijos specialistai. Savivaldybių atstovų įsitraukimas laikomas esminiu, nes regiono lygmens sprendimai daro įtaką prioritetams, finansavimui ir projektų įgyvendinimo tempui.

    Marijampolės regiono plėtros taryboje derinami visam regionui svarbūs sprendimai, todėl vieninga pozicija ir suderinti tikslai tampa pagrindu nuosekliai plėtrai. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį bendrai infrastruktūrai, viešosioms paslaugoms, investicijų pritraukimui ir projektų suderinamumui tarp savivaldybių.