CP v2

Blog

  • Aralo jūra iš anglies „saugyklos“ virto šaltiniu: nuo 1960-ųjų į orą galėjo patekti 748 mln. tonų CO₂

    Aralo jūros nusekimas laikomas viena didžiausių XX amžiaus ekologinių nelaimių, tačiau nauji tyrimai rodo ir mažiau aptariamą pasekmę: iš atidengto dugno į atmosferą grįžta anglis, kuri dešimtmečius buvo „užrakinta“ nuosėdose. Mokslininkų skaičiavimu, nuo 1960-ųjų iš buvusio jūros dugno galėjo išsiskirti apie 748 mln. tonų anglies dioksido.

    Ilgus metus vandens telkinys veikė kaip natūrali anglies sankaupa. Žuvus augalams ir vandens organizmams, jų organinė medžiaga nusėsdavo į dugną, kur, esant mažesniam deguonies kiekiui ir nuolat drėgnoms sąlygoms, anglis kaupėsi nuosėdose.

    Situacija pasikeitė, kai dėl plataus masto upių vandens nukreipimo drėkinimui jūra sparčiai traukėsi, o dugno plotai liko atviri orui. Nuosėdoms pradėjus kontaktuoti su deguonimi, jose esanti organinė anglis ima skaidytis, todėl anglies dioksidas palaipsniui išsiskiria į atmosferą.

    Tyrėjų grupė 2022 metais atliko ekspediciją, kurios metu 14 vietų paėmė dugno nuosėdų mėginius ir matavo anglies dioksido srautus, kylančius nuo buvusio jūros dugno paviršiaus. Papildomai analizuota anglies izotopinė sudėtis, leidžianti atskirti, ar išmetamas CO₂ kyla iš seniau sukauptos organinės medžiagos, o ne, pavyzdžiui, iš kitų geologinių šaltinių.

    Vertinant rezultatų patikimumą, svarbi buvo ir paviršiaus būklė: augmenijos danga bei vėjo erozija. Atidengtas, sausas ir vėjo ardomas dugnas ne tik pats skleidžia CO₂, bet ir gali būti lengvai pernešamas dulkėmis, todėl poveikis aplinkai pasireiškia keliomis kryptimis.

    Mokslininkai teigia, kad dalis organinės medžiagos buvusiose nuosėdose vis dar išlikusi, todėl potencialūs būsimi išmetimai gali būti dar dideli. Jų vertinimu, likęs organinės anglies kiekis teoriškai gali atitikti dar maždaug 605 mln. tonų anglies dioksido, kuris gali išsiskirti toliau vykstant skaidymui.

    Tokie skaičiai primena, kad klimato kaitos kontekste svarbūs ne tik pramonės ar energetikos šaltiniai, bet ir „netikėti“ emisijų taškai, atsirandantys dėl kraštovaizdžio pokyčių. Nusekę ežerai, išdžiūvusios pelkės ar atidengtos nuosėdos gali iš anglies kaupiklių virsti emisijų šaltiniais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plataus masto atkūrimas būtų itin sudėtingas, nes reikštų viso Aralo baseino vandens valdymo pokyčius. Baseinas apima kelių valstybių teritorijas, o istoriškai didelė dalis vandens buvo naudojama žemės ūkiui ir drėkinimui, todėl bet kokios permainos reikalautų politinių susitarimų ir ilgalaikių investicijų.

    Kaip galimos kryptys įvardijamos drėkinimo sistemų modernizavimas, vandens naudojimo efektyvinimas ir nuostolių mažinimas transportuojant vandenį kanalais. Nors visiškai grąžinti jūrai ankstesnį mastą vertinama kaip ypač sunku, daliniai projektai, atkuriant atskiras teritorijas ir ekosistemas, mokslininkų vertinimu, gali būti realistiškesni.

    Šis atvejis išryškina platesnę pamoką: regioniniai vandens ūkio sprendimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai, bet ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansui. Aralo jūra tampa pavyzdžiu, kaip vienas kraštovaizdžio pokytis gali perrašyti ir anglies apykaitą.

  • 1905 metais į Havajus atgabenta žuvelė nuo uodų tapo invazine grėsme: smogia vietinėms rūšims

    1905 metais Havajuose, siekiant sumažinti uodų platinamų ligų riziką, į vietinius gėlavandenius telkinius buvo įvežta gambuziija, dar vadinama uodžiažuve. Tuo metu sprendimas atrodė praktiškas: maža, greitai besidauginanti žuvis turėjo maitintis uodų lervomis ir taip padėti žemės ūkiui bei gyvenvietėms.

    Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad gambuziija nėra siaurai specializuota. Ji ėmė medžioti ir kitus smulkius vandens organizmus, konkuruoti dėl maisto, o kai kuriose vietose tapo dominuojančia rūšimi, pakeitusia vietinių ekosistemų pusiausvyrą.

    Gamtosaugininkų vertinimu, gambuziija yra didelės ekologinės rizikos invazinė rūšis, nes lengvai prisitaiko prie skirtingos temperatūros ir prasto vandens kokybės. Ji taip pat gali ištverti mažą deguonies kiekį, todėl išgyvena ten, kur daliai vietinių rūšių sąlygos tampa per sudėtingos.

    Dar vienas svarbus veiksnys yra jos dauginimosi strategija: patelės atsiveda gyvus jauniklius. Tai reiškia, kad net viena apvaisinta žuvis, patekus į atskirtą telkinį, per palyginti trumpą laiką gali suformuoti naują populiaciją.

    Didžiausią žalą patyrė Havajų endeminės laumžirgių rūšys, kurių lervos vystosi gėlavandeniuose upeliuose ir užutekiuose. Kai kuriuose aukštumų ruožuose istoriškai beveik nebuvo žuvų plėšrūnų, todėl vietiniai vabzdžiai neturėjo pakankamai laiko evoliuciškai prisitaikyti prie naujos grėsmės.

    Gambuziijai išplintant į vidurupius ir žemupius, pažeidžiamiausios tapo laumžirgių lervos, gyvenančios ramesniame vandenyje prie krantų. Dėl to kai kurių retų rūšių arealas susitraukė, o atskirose salose jų populiacijos priartėjo prie išnykimo ribos.

    Žala neapsiriboja vien vabzdžiais. Gambuziija konkuruoja su vietinėmis žuvimis ir minta kitais smulkiais bestuburiais, įskaitant vietines gėlavandenių krevečių rūšis, kurios svarbios ekosistemoms, nes padeda reguliuoti dumblių augimą ir palaikyti natūralų telkinių „valymąsi“.

    Praktikoje išgaudyti gambuziiją sudėtinga dėl tarpusavyje susijusių upelių, drenažo kanalų ir vandens kelių tinklo. Kai invazinė rūšis įsitvirtina keliuose telkiniuose, jos plitimas gali vykti pakartotinai net ir po lokalių kontrolės priemonių.

    Cheminiai metodai dažnai vertinami kaip rizikingi, nes gali pakenkti ir vietinėms rūšims bei bendram vandens telkinių biologiniam stabilumui. Todėl taikomos priemonės dažniausiai orientuotos į prevenciją ir jautriausių buveinių apsaugą, pavyzdžiui, natūralių barjerų išnaudojimą ar dirbtinių užtvarų įrengimą, kad žuvys nepasiektų aukštupių.

    Ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kad biologinės kontrolės sprendimai, nors ir patrauklūs dėl mažesnių kaštų, gali turėti ilgalaikių pasekmių. Šiandien invazinių rūšių valdymas vis dažniau remiasi griežtesniu rizikos vertinimu, nuolatine stebėsena ir taisykle, kad naujos rūšys į ekosistemas neturi būti įleidžiamos be aiškiai pagrįsto, moksliškai įvertinto plano.

  • „amber“ pritraukė 7 mln. eurų: DI žinių platformą žada sparčiai plėsti visoje Europoje

    „amber“ pritraukė 7 mln. eurų: DI žinių platformą žada sparčiai plėsti visoje Europoje

    Acheno mieste įsikūręs startuolis „amber“ pritraukė 7 mln. eurų A serijos investiciją ir skelbia planus spartinti plėtrą Europoje bei toliau vystyti technologiją, padedančią įmonėms patogiai pasiekti vidines žinias. Investavimo etapui bendrai vadovavo jau esamas investuotojas „Ventech“ ir „NRW.Venture“, rizikos kapitalo fondas, priklausantis NRW.BANK.

    „amber“ kuria DI paremtą žinių platformą, kuri sujungia ir sutvarko įmonės informaciją iš skirtingų šaltinių, pavyzdžiui, el. pašto, dokumentų, debesijos programų ir vidinių sistemų. Sprendimą įkūrė Bastian Maiworm, Philipp Reissel ir Igli Manaj, o pagrindinis tikslas – kad darbuotojai reikiamus atsakymus gautų greičiau nei naršydami failus ar ieškodami raktažodžiais.

    Problema, kurią siekiama spręsti, aktuali daugeliui įmonių diegiant generatyvinius DI įrankius: duomenys dažnai išsibarstę per kelias sistemas, todėl kontekstas prarandamas, o atsakymai tampa mažiau patikimi. Kartu didėja rizika prarasti institucines žinias, kai patyrę darbuotojai išeina iš darbo ar išeina į pensiją.

    Kas yra DI duomenų sluoksnis

    Platformos pagrindas – nuosavas DI duomenų sluoksnis, kuris prieš pritaikant didžiuosius kalbos modelius sukuria vientisesnį supratimą apie informaciją skirtingose įmonės sistemose. Tokia logika leidžia modeliui pateikti labiau į situaciją orientuotus atsakymus, nes jam pateikiamas struktūruotas ir aktualus verslo kontekstas.

    Praktiškai tai reiškia, kad darbuotojai gali greičiau rasti procedūras, vidines taisykles, klientų istorijas ar projektų sprendimus, kurie dažnai „pasislepia“ tarp dokumentų ir susirašinėjimų. Tokie įrankiai taip pat gali pagreitinti naujų kolegų įvedimą į darbą, nes dalis žinių tampa pasiekiamos vienoje vietoje, o ne keliuose skyriuose ar pavieniuose archyvuose.

    „DI kita evoliucija nėra dar vienas pokalbių robotas. Ateitis priklauso sistemoms, kurios supranta verslo kontekstą, atpažįsta vartotojo ketinimą ir gali savarankiškai užbaigti darbą. Būtent tai kuriame su „amber“,“ – sakė „amber“ vienas iš įkūrėjų ir vadovas Philipp Reissel.

    Plėtra Europoje ir gilesnės integracijos

    Naujai pritrauktos lėšos bus skirtos plėtrai Europoje, pirmiausia pradedant Beniliukso regionu, taip pat tolesnėms investicijoms į DI duomenų sluoksnį ir gilesnes integracijas su verslo sistemomis. Įmonė taip pat siekia stiprinti DI taikymą mažose ir vidutinėse įmonėse, kuriose dažnai trūksta resursų sudėtingiems duomenų projektams.

    „amber“ planuose – platformos raida nuo vartotojo inicijuojamų paieškų ir užklausų link sprendimų, kurie galėtų patys atpažinti užduotis ir jas įvykdyti. Tokia kryptis atliepia platesnę rinkos tendenciją: įmonės vis dažniau ieško ne atskirų pokalbių įrankių, o patikimų, su vidiniais duomenimis susietų sprendimų, kurie realiai mažina laiką rutininėms žinioms ir procesams.

  • Kodėl negalima krauti paprastų baterijų: elektrolito nuotėkis ir gaisras – reali grėsmė namams

    Noras sutaupyti ir prailginti buitinių prietaisų tarnavimo laiką kartais baigiasi pavojingais eksperimentais. Vienas rizikingiausių – bandymas įkrovikliu krauti vienkartines baterijas, pavyzdžiui, cinko-anglies ar šarmines (alkalines). Specialistai pabrėžia, kad toks veiksmas gali baigtis ne tik sugadintu įkrovikliu.

    Esminis skirtumas slypi chemijoje. Vienkartinės baterijos sukurtos taip, kad jų viduje vykstančios reakcijos būtų iš esmės negrįžtamos, o energija būtų atiduodama iki išsikrovimo pabaigos. Tuo metu įkraunami akumuliatoriai, tokie kaip NiMH ar ličio jonų, yra suprojektuoti daugkartiniams įkrovimo ir iškrovimo ciklams.

    Kai įkroviklis paduoda srovę į vienkartinę bateriją, energija joje nesikaupia taip, kaip akumuliatoriuje. Dalis jos virsta šiluma, o baterijos viduje gali sparčiai didėti slėgis. Dėl to korpusas deformuojasi, atsiranda mikroįtrūkimų arba įvyksta staigus prakiurimas.

    Vienas dažniausių padarinių – ėdžio elektrolito nuotėkis. Šarminių baterijų atveju tai dažnai būna kalio hidroksidas, galintis pažeisti odą, akis ir sugadinti aplinkinius paviršius bei elektroniką. Nuotėkis gali paveikti ir patį įkroviklį, kontaktus, o kai kuriais atvejais sukelti trumpąjį jungimą.

    Blogiausias scenarijus – staigus korpuso plyšimas, lydimas karštų dalelių ir dujų išsiveržimo. Jei šalia yra degių medžiagų arba sutrinka įkroviklio apsaugos, kyla reali užsidegimo rizika. Dėl to saugos ekspertai rekomenduoja niekada nebandyti krauti elementų, kurie nėra aiškiai pažymėti kaip įkraunami.

    Patikimiausias būdas išvengti incidentų – naudoti tik tam skirtus akumuliatorius ir įkroviklius, suderintus pagal chemiją ir dydį. Jei kyla abejonių, verta patikrinti žymėjimą ant korpuso: įkraunami elementai paprastai aiškiai nurodomi kaip rechargeable, o ant vienkartinių tokio žymėjimo nėra. Taip pat svarbu pažeistas ar išsipūtusias baterijas nedelsiant utilizuoti specialiuose surinkimo taškuose.

  • Kalifornija atvėrė kelią autonominiams sunkvežimiams: „Aurora Innovation“ ir „Kodiak AI“ jau testuoja

    Kalifornija atvėrė kelią autonominiams sunkvežimiams: „Aurora Innovation“ ir „Kodiak AI“ jau testuoja

    Kalifornijoje panaikintas ilgai galiojęs apribojimas sunkiasvoriams autonominiams automobiliams, todėl į valstijos kelius jau išriedėjo pirmieji bandomieji savarankiškai važiuojantys vilkikai. Kalifornijos transporto priemonių departamentas (DMV) išdavė pirmuosius leidimus, leidžiančius tokias transporto priemones bandyti viešuose keliuose.

    Pirmosios leidimus gavo dvi bendrovės: „Aurora Innovation“ ir „Kodiak AI“. Pastaroji skelbia bandymus jau pradėjusi, o dalį maršrutų vykdanti netoli savo biuro Mountain View apylinkėse, kur lengviau užtikrinti techninę priežiūrą ir greitą reagavimą į incidentus.

    Naujos taisyklės, bet su sąlygomis

    Kalifornijos DMV šiemet atnaujino autonominių transporto priemonių bandymų taisykles ir panaikino draudimą sunkiasvorėms transporto priemonėms, sveriančioms daugiau nei apie 4 536 kilogramus. Kartu su pokyčiais atsirado ir aiškesnis kelias, kaip įmonės galėtų pereiti nuo bandymų prie platesnio diegimo, tačiau tam reikės papildomų procedūrų ir atitikties.

    Kol kas šios kategorijos bandymams Kalifornijoje būtinas saugos vairuotojas už vairo. Tai reiškia, kad technologija dar nėra laikoma pasirengusia visiškai savarankiškam važiavimui be žmogaus įsikišimo, o atsakomybė realiose situacijose išlieka žmogaus pusėje.

    Taisyklės taip pat riboja bandymų vietas: nurodoma nevykdyti testų keliuose, kuriuose leistinas greitis yra 25 mylios per valandą ar mažiau, nebent važiuojama tiesioginiu maršrutu tarp taškų. Tokie apribojimai labiau orientuoja bandymus į greitkelius ir tarpmiestinius koridorius, kur eismo scenarijai labiau nuspėjami.

    Kodėl tai svarbu logistikai?

    Autonominiai vilkikai laikomi viena perspektyviausių autonominio transporto krypčių, nes ilgos distancijos greitkeliuose sudaro palankesnes sąlygas automatizacijai nei tankiai apgyvendinti miestų centrai. Logistikos sektoriui tai aktualu ir dėl vairuotojų trūkumo, ir dėl siekio mažinti prastovas, gerinti maršrutų planavimą bei didinti saugumą.

    Iki šiol dalis autonominių sunkvežimių kūrėjų daugiau dėmesio skyrė valstijoms, kur reguliavimas paprastesnis, pavyzdžiui, Teksasui. „Aurora Innovation“ jau yra vystžiusi maršrutus keliuose JAV koridoriuose, todėl Kalifornijos sprendimas bendrovei reiškia galimybę aktyviau dirbti ir namų rinkoje.

    Kas laukia toliau?

    Leidimai testavimui nėra tas pats, kas komercinis naudojimas be žmogaus. Norint pereiti prie platesnių operacijų, įmonėms teks įrodyti sistemos patikimumą, suvaldyti rizikas, užtikrinti draudimą, incidentų ataskaitų teikimą ir kitus atitikties reikalavimus, kuriuos prižiūri DMV.

    Rinka tuo pat metu juda ir technologijų, ir reguliavimo kryptimi: autonominis vairavimas vis dažniau siejamas su DI sprendimais, kurie apdoroja didelius jutiklių duomenų srautus realiu laiku. Tačiau būtent sunkiasvoriame transporte bet kokia klaida kainuoja brangiau, todėl taisyklės išlieka konservatyvios, o diegimas greičiausiai vyks etapais.

  • Visagine aptiko „bešeimininkių“ statinių: savivaldybė kreipsis į teismą – ką turi padaryti gyventojai?

    Visagine aptiko „bešeimininkių“ statinių: savivaldybė kreipsis į teismą – ką turi padaryti gyventojai?

    Visagino savivaldybės administracija pranešė ketinanti kreiptis į teismą dėl kelių mieste esančių statinių, kurių savininkai nėra nustatyti. Siekiama, kad jie būtų pripažinti bešeimininkiais ir perduoti savivaldybės nuosavybėn.

    Kaip nurodoma, kalbama apie viešosios infrastruktūros objektus: pėsčiųjų takus, poilsio aikšteles ir aikštelę Kosmoso gatvėje. Tokie statiniai, kai jų nuosavybė neįregistruota arba savininkas nežinomas, teisiškai negali būti pilnavertiškai tvarkomi ir planuojami ilgalaikėms investicijoms.

    Pripažinus turtą bešeimininkiu ir perėmus jį savivaldybės nuosavybėn, atsiranda aiški atsakomybė už priežiūrą, remontą ir saugumą. Praktikoje tai dažnai reiškia, kad savivaldybė gali legaliai skirti lėšas būklei gerinti, spręsti apšvietimo, dangų atnaujinimo, pritaikymo žmonėms su negalia ar eismo saugos klausimus.

    Administracija ragina asmenis, manančius turinčius turtinių teisių į nurodytą turtą, iki 2027 metų vasario 15 dienos kreiptis į savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyrių. Kartu būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės ar kitas turtines teises.

    Tokie procesai paprastai pradedami tada, kai registruose nėra aiškių duomenų apie savininką arba turtas istoriškai susiformavo kaip viešai naudojama infrastruktūra, bet nebuvo tinkamai įformintas. Savivaldybė pabrėžia, kad terminas skirtas tam, jog teisėti savininkai ar jų įpėdiniai turėtų realią galimybę įrodyti savo teises dar iki teismo sprendimo.

    Jei teismas pripažintų statinius bešeimininkiais, savivaldybė galėtų juos įtraukti į miesto tvarkymo planus ir užtikrinti nuoseklią priežiūrą. Gyventojams tai svarbu ir dėl kasdienių patogumų, ir dėl atsakomybės, kai prastos būklės infrastruktūra kelia rizikų.

  • Žolinė rugpjūčio 15 dieną: ką ši šventė reiškia ir kokios tradicijos išliko iki šiandien

    Žolinė rugpjūčio 15 dieną: ką ši šventė reiškia ir kokios tradicijos išliko iki šiandien

    Rugpjūčio 15 dieną Lietuvoje minima Žolinė, katalikiškoje tradicijoje siejama su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Tai viena svarbiausių vasaros švenčių, turinti ir religinį, ir senųjų derliaus papročių sluoksnį.

    Žolinė neretai suvokiama kaip simbolinis vasaros brandos taškas, kai gamta dosniausia, o laukai ir sodai atiduoda didžiausią derlių. Dėl to šventė daugeliui tampa proga trumpam sustoti, įvertinti nuveiktus darbus ir pasidžiaugti artimųjų bendryste.

    Šventės prasmė ir kilmė

    Krikščioniškoje tradicijoje rugpjūčio 15 diena skirta Švč. Mergelės Marijos ėmimui į dangų, todėl daugelyje parapijų vyksta iškilmingos mišios. Lietuviškas pavadinimas Žolinė siejamas su augalais, žolynais ir derliaus gėrybėmis, kurias žmonės nuo seno rinkdavo šiai dienai.

    Etnografijoje Žolinė dažnai apibūdinama kaip derliaus ir gamtos dėkingumo šventė, kai susipina tikėjimas, šeimos tradicijos ir pagarba žemei. Dėl skirtingų regionų papročių šventimo detalės gali skirtis, tačiau bendra nuotaika išlieka panaši visoje Lietuvoje.

    Žolynai, puokštės ir derliaus ženklai

    Viena ryškiausių Žolinės tradicijų – žolynų, gėlių, javų varpų ar sodo gėrybių rinkimas ir puokščių rišimas. Į puokštes dažnai įpindavo tai, kas tuo metu auga kieme, darže ar pievoje, todėl jos tapdavo tarsi gyvu vasaros atspindžiu.

    Dalis tikinčiųjų šias puokštes neša į bažnyčią pašventinti, o vėliau laiko namuose kaip simbolinį priminimą apie metų ciklą ir derliaus laiką. Ši tradicija šiandien gyva ne tik kaimuose, bet ir miestuose, kur žmonės vis dažniau ieško ryšio su gamta.

    Šiuolaikinė Žolinė: poilsis ir bendrystė

    Šventė daugeliui tapo ir proga pabūti su šeima, aplankyti artimuosius, išvykti į gamtą ar tiesiog skirti laiko ramybei. Nors kasdienybė keičiasi, Žolinės idėja išlieka panaši: dėkingumas už tai, kas užauginta, ir pagarba laikui, kurį turime dabar.

    Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz sveikinime primena vasaros trapumą ir kviečia dar spėti pasimėgauti šiluma bei artimųjų akimirkomis. „Žolinė – graži proga sustoti, pabūti su artimaisiais, prisiminti tai, už ką esame dėkingi, ir pasidžiaugti tuo, ką turime šiandien“, – sakė Erlandas Galaguz.

    Žolinė taip pat primena, kad vasara artėja prie pabaigos, o priešakyje laukia rudens darbai ir naujas ritmas. Dėl to ši diena neretai tampa savotišku perėjimu iš atostogų nuotaikos į ramesnį, labiau susitelkusį metų laiką.

  • Visaginas ieško plaukimo centro vadovo: siūlo išmokas, būsto nuomos kompensaciją ir stipendijas

    Visaginas ieško plaukimo centro vadovo: siūlo išmokas, būsto nuomos kompensaciją ir stipendijas

    Visagino savivaldybė paskelbė konkursą viešosios įstaigos „Visagino plaukimo centras“ direktoriaus pareigoms. Pareigybė įtraukta į savivaldybės 2026 metais trūkstamų specialistų sąrašą, todėl kandidatams numatytos papildomos skatinimo priemonės.

    Savivaldybė nurodo, kad trūkstamiems specialistams gali būti skiriama metinė piniginė išmoka dvejus metus, taip pat kompensuojamos būsto nuomos išlaidos iki trejų metų. Numatyta ir galimybė dalinai finansuoti persikvalifikavimą ar papildomas studijas, o paskutinio kurso studentams gali būti mokama mėnesinė stipendija.

    Taip pat gali būti dalinai kompensuojamos kelionės į darbą ir iš darbo išlaidos iki trejų metų. Tokios priemonės savivaldybėse dažniausiai taikomos siekiant pritraukti vadovus ir specialistus į viešąjį sektorių, kuriame konkurencija su privačiais darbdaviais dėl atlygio ir kompetencijų kasmet auga.

    Darbo sąlygos ir atlygis

    Skelbiama, kad darbo krūvis sudaro 20 valandų per savaitę. Pareiginės algos koeficientų intervalas numatytas nuo 1,1 iki 3,4, o galutinis atlygis priklauso nuo taikomos skaičiavimo bazės ir nustatytų kriterijų.

    Įstaigos adresas – Vilties g. 5A, Visaginas, o įstaigos kodas – 306998459. Direktoriaus pareigybės paskirtis – organizuoti ir įgyvendinti įstatuose numatytus centro tikslus bei funkcijas, užtikrinant veiklos planavimą, paslaugų apimtis ir finansinę drausmę.

    Kokios patirties tikimasi?

    Pagal konkurso sąlygas kandidatas turi turėti ne žemesnį kaip aukštąjį universitetinį išsilavinimą ar jam prilygintą išsilavinimą sporto studijų kryptyje. Reikalaujama ne mažesnės kaip vienerių metų vadovaujamo darbo patirties, o patirtis plaukimo sporto vadybos srityje įvardijama kaip privalumas.

    Taip pat keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, tikimasi gebėjimo dirbti „Microsoft“ programų paketu ir išmanyti teisės aktus, reglamentuojančius viešųjų įstaigų veiklą, darbo santykius, turto valdymą, viešuosius pirkimus bei kūno kultūros ir sporto sritį.

    Dokumentai ir atranka

    Dokumentai priimami iki 2026 metų rugpjūčio 14 dienos elektroniniu paštu. Kandidatai turi pateikti prašymą dalyvauti konkurse, asmens tapatybę ir išsilavinimą patvirtinančius dokumentus, gyvenimo aprašymą, pretendento anketą bei savo, kaip įstaigos vadovo, veiklos programą.

    Atrankos būdas – pokalbis žodžiu. Savivaldybė pažymi, kad esant poreikiui gali būti prašoma patikslinti ar papildyti pateiktus dokumentus, o tam tikrais atvejais dokumentų priėmimo terminas gali būti pratęstas.

    „Kilus pagrįstų abejonių dėl pretendento atitikties kvalifikaciniams reikalavimams, gali būti paprašyta pateikti papildomus dokumentus, o terminas gali būti pratęstas“, – nurodoma konkurso informacijoje.

    Išsamesnę informaciją apie konkursą teikia Visagino savivaldybės administracijos Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyrius.

  • Ministras Savickas atvyko į Visaginą: ką nuspręs dėl Ignalinos AE ir miesto ateities?

    Ministras Savickas atvyko į Visaginą: ką nuspręs dėl Ignalinos AE ir miesto ateities?

    Rugpjūčio 14 dieną Visagino savivaldybėje lankėsi energetikos ministras Lukas Savickas su komanda. Ministras susitiko su meru Erlandu Galaguz, vicemere Aleksandra Grigiene ir administracijos direktoriumi Virginijumi Andriumi Bukausku.

    Susitikime aptarta Visagino reikšmė Lietuvos energetikos istorijoje, taip pat tai, kaip miestas galėtų išnaudoti energetikos sektoriaus pokyčius ateityje. Daug dėmesio skirta procesams Ignalinos atominėje elektrinėje ir su ja susijusių darbų tęstinumui.

    Ministras su komanda taip pat apsilankė Ignalinos atominėje elektrinėje ir įvertino vykdomus projektus. Pagrindinis tikslas išlieka saugus, nuoseklus eksploatavimo nutraukimas bei darbų planavimas taip, kad būtų valdoma rizika ir užtikrinamas finansinis bei techninis stabilumas.

    „Visaginas išlieka svarbiu Lietuvos energetikos tašku, todėl nuolatinis dialogas su ministerija ir energetikos partneriais yra vienas svarbiausių mūsų miesto prioritetų“, – sakė Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz.

    Lukas Savickas Energetikos ministerijai vadovauja nuo liepos 14 dienos. Pradėjęs darbą, ministras akcentavo, kad energetinė nepriklausomybė turi būti ne tik saugoma, bet ir paversta Lietuvos konkurenciniu pranašumu.

    Ministerijos darbotvarkėje išlieka keli strateginiai tikslai: patikima energetikos infrastruktūra, didesnė nauda vartotojams ir konkurencingos sąlygos verslui. Šiame kontekste Visaginas dažnai minimas kaip miestas, kuriam svarbūs ne tik istoriniai energetikos ryšiai, bet ir naujos galimybės, susijusios su kvalifikuota darbo jėga bei pramonės transformacija.

    Pastaraisiais metais Lietuvos energetikos kryptį formuoja spartus atsinaujinančių išteklių plėtros tempas, didesnė elektros gamyba šalies viduje ir tinklų modernizavimo poreikis. Tokie pokyčiai didina poreikį regionams siūlyti aiškias investicines kryptis, o Visaginui tai reiškia klausimą, kaip energetikos kompetencijas paversti ilgalaikėmis darbo vietomis ir tvaria miesto raida.

  • Visaginas atvers netikėtą paslaptį: 200 Europos naujų miestų istorijos – lauko parodoje

    Visaginas atvers netikėtą paslaptį: 200 Europos naujų miestų istorijos – lauko parodoje

    2026 metų rugpjūčio 22 dieną Visagine bus atidaryta lauko paroda „Neplanuotos planinių miestų istorijos“, kviečianti pažinti XX amžiaus antrojoje pusėje Europoje kurtų naujųjų miestų fenomeną. Organizatorių teigimu, Visaginas yra vienas iš daugiau nei 200 miestų, statytų pagal vientisą urbanistinį planą ir dažnai turėjusių aiškiai apibrėžtą funkciją.

    Tokie planiniai miestai Europoje gimė kaip atsakas į spartų industrializacijos ir urbanizacijos tempą, būsto trūkumą bei didelių pramonės projektų poreikius. Jie buvo kuriami kaip palydoviniai miestai prie pramonės objektų ar didmiesčių, o kai kuriais atvejais tapo politinių ambicijų ir modernizacijos vizijos vitrinomis, kurioms itin svarbi buvo architektūra ir viešosios erdvės.

    Paroda pristatys 16 naujųjų miestų istorijų lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, tarp jų ir Visagino atvejį. Pagrindinė parodos linija akcentuoja, kad kruopščiai suplanuotos gyvenvietės realybėje susidūrė su neplanuotais scenarijais: pramonės pertvarkomis, demografiniais pokyčiais, ekonominiais lūžiais ir tapatybės paieškomis.

    Parodos idėja kilo tarptautinio projekto „New Towns | New Narratives“ metu, sujungusio 16 miestų nuo Kohtla Jarvės Estijoje iki Drumul Taberei Rumunijoje. Projekto dalyviai pabrėžia bendrą klausimų lauką: kaip šiandien įprasminti tokių miestų istoriją, suderinti paveldą su atsinaujinimu, ieškoti tvarių transformacijos modelių ir įtraukti bendruomenes.

    Ši tarptautinė perspektyva siūlo Visaginą vertinti ne kaip izoliuotą sovietmečio projektą, o kaip platesnio Europos urbanistinės raidos reiškinio dalį. Tai svarbu ir praktine prasme, nes daugelyje šalių vyksta diskusijos, kaip atnaujinti vėlyvojo modernizmo rajonus, gerinti energinį efektyvumą ir kartu neprarasti miestovaizdžio savitumo.

    Trys žvilgsniai į architektūrą

    Parodos atidarymą lydės trys pranešimai, skirti Visagino architektūriniam tapatumui ir monofunkcinių miestų raidai. Tokie miestai dažniausiai buvo glaudžiai susieti su viena strategine ūkio šaka, todėl pasikeitus pradinėms prielaidoms jiems tenka iš naujo atsakyti į klausimą, kuo būti toliau.

    DOCOMOMO Lietuva vadovas Liutauras Nekrošius analizuos Visaginą masinio modernizmo kontekste ir kels klausimą, kaip vertinti tipiniais projektais paremtą architektūrą: ar ji gali turėti kultūrinę vertę ir kuo skiriasi Baltijos regiono Rytų ir Vakarų patirtys. VILNIUS TECH docentė Kateryna Didenko pristatys Europos monofunkcinių miestų reiškinį ir tapatybės dilemą pramoninei funkcijai nykstant.

    Kuratorius ir tyrėjas Martynas Germanavičius žada apžvelgti Visagino architektūrinę genealogiją ir ateities potencialą, akcentuodamas vėlyvojo modernizmo miesto santykį su gamta. Organizatoriai primena, kad Visaginas per pastaruosius dešimtmečius keitėsi ne tik demografiškai, bet ir ekonomiškai, o diskusija apie miesto ateitį vis dažniau siejama su kokybiškos aplinkos išsaugojimu ir atnaujinimu.

    Kur ir iki kada vyks paroda

    Paroda bus įrengta lauke, prie pėsčiųjų gatvių Sedulinos alėjos ir Visagino gatvės sankryžos, tarp daugiabučių Visagino g. 8 ir Visagino g. 10. Ji veiks iki 2026 metų spalio 4 dienos.

    Organizatoriai nurodo, kad parodą rengia VšĮ „Urbanistinės istorijos“, finansuoja Visagino savivaldybė, partneris yra Visagino kultūros centras. Atidarymo dieną programoje numatytas ir šiuolaikinio šokio performansas, sukurtas kartu su Visagino bendruomene kūrybinių dirbtuvių metu.