CP v2

Blog

  • Atsitiktinai sukurta Graikijoje: ši šalta frappe kava užkariavo pasaulį ir gelbsti per karščius

    Šalta kava frappe šiandien tapo beveik universaliu vasaros gėrimu: jos rasite tiek kavinėse, tiek viešbučių pusryčių bufetuose, o namuose ją pasigaminti galima be espresso aparato. Populiarumą lemia paprasta idėja ir greitas paruošimas, o skonis lengvai pritaikomas pagal tai, ar norisi saldesnio, ar gaivesnio varianto.

    Frappe istorija dažniausiai siejama su 1957 metais, kai tarptautinėje parodoje Salonikuose Graikijoje buvo pristatomas pieno pagrindu gaminamas šokoladinis gėrimas, plakamas plaktuvėje. Pasakojama, kad vienas dalyvių, neturėdamas karšto vandens, tirpią kavą sumaišė su šaltu gėrimu ir suplakė iki putos – taip gimė šiandien gerai atpažįstamas putotas kavos kokteilis.

    Klasikinės frappe esmė yra tirpi kava, šaltas vanduo ir plakimas, sukuriantis tvirtą putą. Būtent puta ir yra šio gėrimo skiriamasis bruožas, o rezultatą stipriai veikia plakimo intensyvumas bei ingredientų proporcijos.

    Namų sąlygomis patogiausia naudoti rankinį plaktuvą arba blenderį: į indą įpilkite kelis šaukštus šalto vandens, suberkite tirpios kavos ir, jei norite, įdėkite cukraus ar saldiklio. Viską suplakite, kol susiformuos vientisa puta, tuomet supilkite į aukštą stiklinę, įdėkite ledo kubelių ir papildykite vandeniu bei pienu pagal skonį.

    Frappe lengva paversti desertiniu gėrimu: tinka plakta grietinėlė, kakava ar saldūs sirupai, pavyzdžiui, šokolado arba karamelės. Jei norisi mažiau saldumo, geriau rinktis daugiau ledo ir mažiau priedų, o pieną keisti augaliniu gėrimu, kad skonis būtų lengvesnis ir gaivesnis.

    Pastaraisiais metais šaltos kavos kultūra sparčiai plečiasi, o vartotojai dažniau renkasi gėrimus, kuriuos galima greitai individualizuoti namuose. Frappe į šią tendenciją pataiko tiksliai: ji nereikalauja brangios įrangos, o rezultatas primena kavinių gėrimus, ypač kai skiriama dėmesio putos tekstūrai ir ledo kiekiui.

  • Šios lietuviškos slyvos lenkia obuolius antioksidantais: sezonas įsibėgėjo, žinokite, kiek suvalgyti

    Kada prasideda slyvų sezonas?

    Lietuviškų slyvų sezonas paprastai startuoja liepą, o didžiausias pasirinkimas pasiekia piką rugpjūtį ir rugsėjį. Vėlyvosios veislės, jei orai palankūs, skinamos dar iki spalio, todėl vietinių vaisių galima rasti iki pirmųjų rimtesnių šalnų.

    Skirtingos veislės skiriasi ne tik skoniu ar spalva, bet ir panaudojimu virtuvėje. Tvirtesnės geriau tinka kepiniams ir padažams, o sultingesnės dažniau valgomos šviežios.

    Kainos ir kaip išsirinkti geriausias

    2026 metų rugpjūčio pradžioje didmeninė lietuviškų slyvų kaina dažniausiai svyravo maždaug nuo 0,45 iki 1,55 euro už kilogramą, priklausomai nuo veislės ir tiekimo. Mažmenoje kaina įprastai būna didesnė, nes ją lemia miestas, kokybė, pakuotė ir prekybos vieta.

    Rinkdamiesi vaisius žiūrėkite, kad slyva būtų vientisos spalvos, su nepažeista odele ir lengvai pasiduotų piršto spaudimui. Matinis balkšvas apnašas dažnai yra natūralus vaško sluoksnis, padedantis vaisiui išlaikyti drėgmę, o ne gedimo požymis.

    Kuo slyvos naudingos žarnynui?

    Slyvos vertinamos dėl skaidulų, pektinų ir natūraliai esančio sorbitolio, kuris gali padėti pritraukti vandenį žarnyne. Dėl to jos kai kuriems žmonėms palengvina tuštinimąsi, ypač jei racione trūksta skaidulų ir skysčių.

    Vis dėlto tai nėra vaistas, o poveikis priklauso nuo individualios tolerancijos, bendros mitybos ir gėrimo režimo. Praktinis patarimas paprastas: pradėkite nuo 2–3 slyvų ir užgerkite vandeniu, o porciją didinkite pamažu.

    „Slyvų poveikis žarnynui dažniausiai siejamas su skaidulomis ir sorbitoliu, todėl svarbu nepadauginti ir nepamiršti vandens“, – pabrėžia mitybos specialistai.

    Antioksidantai ir kodėl verta valgyti su odele

    Slyvos nėra vienos konkrečios vitaminų „rekordininkės“, tačiau jų stiprybė yra biologiškai aktyvių junginių įvairovė. Jose gausu polifenolių, o tamsesnėse veislėse daugiau antocianinų, kurie suteikia melsvai violetinę spalvą.

    Kai kuriuose tyrimuose slyvų antioksidacinė galia vertinama kaip didesnė nei obuolių, tačiau rezultatus smarkiai keičia veislė, sunokimas ir auginimo sąlygos. Aišku viena: nemaža dalis polifenolių yra būtent odelėje, todėl slyvas verta valgyti neskustas, gerai nuplautas.

    Šviežios ar džiovintos: kas geriau?

    Šviežios ir džiovintos slyvos yra tas pats vaisius, tačiau jų maistinė vertė skiriasi dėl vandens netekimo. Džiovinant cukrūs, skaidulos ir energinė vertė susikoncentruoja, todėl džiovintų slyvų porcijas svarbu kontroliuoti.

    Šviežiose slyvose cukrų paprastai būna apie 10 gramų 100 gramų, o džiovintose jų gali būti apie 38 gramus 100 gramų. Dėl to vietoj saujos dažnai pakanka 3–4 džiovintų slyvų, ypač jei jos valgomos kaip užkandis.

    Kaip panaudoti ir kaip išsaugoti žiemai

    Slyvos tinka ne tik uogienėms ar pyragams: jos dera ir su pikantiškais patiekalais, pavyzdžiui, su paukštiena ar salotomis. Greitas desertas gali būti perpjautos ir trumpai orkaitėje pakeptos slyvos su cinamonu, patiektos su natūraliu jogurtu.

    Jei vaisių prisiperkate daugiau, patogu dalį užšaldyti: perpjaukite, išimkite kauliukus, išdėliokite vienu sluoksniu ir užšaldykite, tada suberkite į sandarų indą. Taip slyvos nesulips ir galėsite pasiimti tik tiek, kiek reikia.

  • Geltonas agurkas kaip citrina: kodėl šią „Lemon“ veislę dietologai vadina vasaros hitu

    Vadinamasis citrininis agurkas iš pirmo žvilgsnio primena citriną ar mažą moliūgą, tačiau tai ne hibridas, o įprasto agurko (Cucumis sativus) veislė. Dažniausiai ji parduodama kaip „Lemon“ ir vertinama dėl švelnaus skonio, didelio vandens kiekio ir mažo kaloringumo.

    Šios veislės vaisiai paprastai būna apvalūs, maždaug 7–10 centimetrų skersmens, o bręsdami keičia spalvą nuo šviesiai žalios iki kreminės ir ryškiai geltonos. Plona odelė ir forma sukuria citrinos įspūdį, tačiau perpjovus matyti agurkams būdingas šviesus, sultingas minkštimas.

    Jauni vaisiai dažnai valgomi su odele, nes ji minkšta, o sėklos dar nesukietėjusios. Skonis paprastai būna gaivus ir švelnus, neretai su lengvu saldumu, o kartumas dažniausiai mažesnis nei kai kurių tradicinių veislių.

    Mitybos požiūriu citrininis agurkas patrauklus dėl itin didelio vandens kiekio ir labai mažo energinės vertės. 100 gramų minkštimo paprastai turi apie 15 kilokalorijų, todėl jis tinka tiems, kurie nori didesnės porcijos, bet siekia sumažinti bendrą kalorijų kiekį.

    Karštomis dienomis ypač svarbus ne tik vanduo, bet ir elektrolitai, o agurkuose natūraliai yra kalio. Kalis prisideda prie normalios raumenų veiklos ir padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą, todėl tokios daržovės dažnai rekomenduojamos vasaros racionui, ypač jei gausiai prakaituojama.

    Odelėje esantis skaidulų kiekis gali padėti ilgiau išlaikyti sotumą ir palaikyti normalią žarnyno veiklą. Dėl to citrininis agurkas dažnai derinamas su baltymų šaltiniais, pavyzdžiui, kiaušiniais, žuvimi, vištiena ar tofu, kad patiekalas būtų ne tik gaivus, bet ir sotesnis.

    Virtuvėje šis agurkas dažniausiai naudojamas žalias: pjaustomas į salotas, dedamas į sumuštinius, šaltas sriubas ar jogurtinius padažus. Jis gerai dera su pomidorais, ridikėliais, svogūnais, feta ar mocarela, taip pat su žalumynais, pavyzdžiui, krapais, mėtomis ar bazilikais.

    Apvalūs vaisiai tinka ir rauginimui bei marinavimui, nes po apdorojimo dažnai išlaiko traškumą. Iš jo taip pat gaminami greiti pikliai prie grilio patiekalų, o supjaustytas griežinėliais gali pagardinti geriamą vandenį kartu su mėtomis, imbieru ar citrina.

  • Vietoj bulvių traškučių renkuosi šį užkandį: sako, padeda lieknėti ir gerina odą

    Džiovintos cukinijos traškučiai vis dažniau pristatomi kaip lengvesnė alternatyva įprastiems bulvių traškučiams. Tokia užkandžio idėja patraukli tiems, kurie nori mažiau perdirbtų produktų ir daugiau daržovių kasdienėje mityboje.

    Cukinija natūraliai turi daug vandens, o džiovinant ar kepant plonais griežinėliais ji tampa traški ir aromatinga. Vis dėlto maistinė vertė priklauso nuo gaminimo būdo: kuo daugiau aliejaus ir druskos, tuo labiau užkandis priartėja prie klasikinių traškučių.

    Ar tokie traškučiai tikrai padeda lieknėti?

    Svorio kontrolei svarbiausia bendras kalorijų kiekis ir sotumą suteikiantys pasirinkimai. Cukinijų traškučiai gali būti mažiau kaloringi už bulvinius, jei ruošiami su minimaliu riebalų kiekiu ir neperkepti aliejuje.

    Sotumo jausmui svarbus ir skaidulų kiekis, taip pat porcijos dydis. Daržovių užkandžiai padeda „užimti rankas“ ir pakeisti įprotį kramsnoti, tačiau persivalgyti galima ir sveikesnių produktų, ypač jei jie gausiai sūdyti ar pagardinti riebiais padažais.

    Nauda odai ir smegenims: ko tikėtis realiai?

    Cukinijoje yra įvairių mikroelementų ir vitaminų, tarp jų antioksidantų, kurie mityboje siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tačiau vienas produktas savaime nei „sutvarkys“ odos, nei garantuos geresnės atminties, jei bendra mityba, miegas ir fizinis aktyvumas bus prasti.

    Jei užkandį valgote vietoj itin sūrių ir riebių traškučių, pokytis gali būti naudingas net ir be stebuklų. Mažiau druskos ir sočiųjų riebalų dažnai reiškia mažesnį troškulį, mažiau „tuščių“ kalorijų ir lengvesnį dienos raciono suvaldymą.

    Kaip pasigaminti namuose, kad būtų trašku ir lengva?

    Traškumą labiausiai lemia ploni, vienodo storio griežinėliai ir laikas orkaitėje. Patogiausia cukiniją pjaustyti mandolina arba labai aštriu peiliu, o prieš kepant lengvai nusausinti, kad greičiau pasišalintų drėgmė.

    Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių ir kepkite apie 15–20 minučių, stebėdami, kad griežinėliai neperdegtų. Pagardinkite saikingai: druska, pipirais, paprika, česnaku, žolelėmis, o aliejaus naudokite tik tiek, kad prieskoniai tolygiai pasiskirstytų.

    Tokį užkandį galima valgyti vieną arba derinti su lengvesniais priedais, pavyzdžiui, jogurtiniu padažu ar humusu. Jei tikslas lieknėti, vertėtų rinktis mažesnę porciją ir padažus naudoti saikingai, nes būtent jie dažnai stipriausiai padidina kalorijų kiekį.

  • Dietologas pataria po 50-ies: 2 šaukštai į varškę ryte gali padėti cholesteroliui ir sotumui

    Maža sėkla, didelis maistinis „užtaisas“

    Vyresniame amžiuje mityboje ypač svarbu rinktis produktus, kurie vienu metu suteikia baltymų, skaidulų ir naudingų riebalų. Vienas paprasčiausių ir pigiausių priedų, kurį galima įmaišyti į kasdienį pusryčių patiekalą, yra saulėgrąžų sėklos.

    Jos dažnai priskiriamos maistui, kuriame gausu mikroelementų, o nedidelė porcija gali papildyti racioną be sudėtingų receptų. Mitybos specialistai pabrėžia, kad toks pasirinkimas ypač patogus žmonėms, kurie nori greitų, bet maistingų pusryčių.

    Kuo jos naudingos širdžiai ir cukraus kontrolei?

    Saulėgrąžų sėklose yra nesočiųjų riebalų rūgščių, tarp jų linolo rūgšties, taip pat fitosterolių. Šios medžiagos siejamos su palankesniu lipidų profiliu, o subalansuotoje mityboje gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų cholesterolio.

    Be riebalų, sėklos suteikia augalinių baltymų ir skaidulų, kurios didina sotumą ir padeda palaikyti tolygesnį gliukozės lygį. Tai aktualu daliai vyresnių žmonių, kurie susiduria su padidėjusiu cholesteroliu ar svorio kontrole.

    „Paprasčiausias būdas yra į varškę ar varškės tipo sūrį įmaišyti porą šaukštų saulėgrąžų sėklų“, – sako dietologas Bartekas Kulczyńskis.

    Vitaminas E ir B grupė: kodėl tai aktualu vyresniems?

    Saulėgrąžų sėklose gausu vitamino E, kuris veikia kaip antioksidantas ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Vyresniame amžiuje tai svarbu ne tik odos būklei, bet ir bendrai organizmo apsaugai.

    Taip pat randama B grupės vitaminų, kurie dalyvauja energijos apykaitoje ir nervų sistemos veikloje, bei mineralinių medžiagų. Dėl šios priežasties sėklos gali būti vertingas priedas, jei mityba nėra pakankamai įvairi.

    Kaip įtraukti į pusryčius ir kitus patiekalus?

    Praktiškiausias variantas yra varškė arba varškės tipo sūris su sėklomis, pagardintas laiškiniais česnakais, druska ir pipirais, o šalia galima valgyti daržovių. Tinka ir saldi versija su vaisiais bei šaukšteliu medaus ar mažiau saldžios uogienės.

    Sėklos taip pat dera su salotomis, kokteiliais, košėmis ir jogurtu, o sutrintos su džiovintais pomidorais, česnaku ir baziliku gali virsti tepamu užtepu. Jos tinka ir kepiniams, tačiau svarbu nepersistengti su kiekiu.

    Saulėgrąžų sėklos yra kaloringos, todėl porcijas verta riboti. 100 gramų gali turėti apie 585 kilokalorijas, tad kasdieniam vartojimui dažniausiai pakanka 1–2 šaukštų, atsižvelgiant į bendrą racioną.

  • Suvalgykite 2 braziliškus riešutus per dieną: kuo jie naudingi skydliaukei, širdžiai ir nuotaikai

    Braziliški riešutai, nors dažnai taip vadinami, iš tiesų yra Amazonėje augančio didžiulio medžio sėklos. Mitybos požiūriu jos išsiskiria ypač didele seleno koncentracija, todėl neretai minimos kaip paprastas būdas papildyti šio mikroelemento atsargas.

    Selenas žmogaus organizmui svarbus dėl kelių priežasčių, tačiau dažniausiai akcentuojama jo reikšmė skydliaukės veiklai. Šis mineralas reikalingas fermentams, kurie padeda aktyvinti skydliaukės hormonus, o taip pat prisideda prie antioksidacinės apsaugos, mažinančios oksidacinį stresą.

    Specialistai pabrėžia, kad braziliški riešutai yra vienas turtingiausių seleno šaltinių maiste, todėl su jais lengva peržengti saugias ribas. Dėl to dažniausiai rekomenduojama apsiriboti 1–2 riešutais per dieną, o didesnes porcijas rinktis tik įvertinus visą mitybą ir papildų vartojimą.

    Be seleno, šiose sėklose yra nesočiųjų riebalų, skaidulų, baltymų, magnio, fosforo, cinko ir vitamino E. Toks derinys siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, nes nesočiosios riebalų rūgštys ir antioksidantai gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo.

    Pastebima ir sąsaja su emocine savijauta: seleno trūkumas moksliniuose tyrimuose siejamas su didesne prastesnės nuotaikos ir nerimo simptomų rizika. Vis dėlto tai nereiškia, kad braziliški riešutai yra depresijos gydymo priemonė, tačiau subalansuotoje mityboje jie gali būti viena iš pagalbinių detalių.

    Svarbu įvertinti ir rizikas. Žmonėms, turintiems alergiją riešutams, reikėtų būti atsargiems, nes alerginės reakcijos gali būti stiprios, nepaisant to, kad techniškai tai sėklos. Taip pat atsargumo reikia sergant inkstų ligomis ar vartojant seleno papildus, nes seleno perteklius gali būti toksiškas.

    Kasdienybėje braziliškus riešutus paprasčiausia valgyti vienus, tačiau juos galima smulkinti ir berti ant košės, jogurto ar varškės. Dėl švelnaus, kremiško skonio jie tinka ir kepiniams, o saikinga porcija gali tapti patogiu įpročiu, papildančiu racioną vertingomis medžiagomis.

  • Šimtametėms Lenkijoje ZUS moka beveik 1 600 eurų per mėnesį: daugeliui nereikia jokio prašymo

    Šimtametėms Lenkijoje ZUS moka beveik 1 600 eurų per mėnesį: daugeliui nereikia jokio prašymo

    Lenkijoje 100 metų sulaukę žmonės gali gauti vadinamąją garbės išmoką, kuri mokama nepriklausomai nuo senatvės pensijos ar rentos. Už išmokas atsakinga institucija ZUS skelbia, kad tokių gavėjų skaičius toliau auga, o tvarka daugeliu atvejų yra automatizuota.

    ZUS duomenimis, 2025 metų gruodį garbės išmoka buvo mokama 4 057 asmenims, o 2026 metų birželį – jau 4 262. Per pusmetį gavėjų padaugėjo kiek daugiau nei 200, o tai rodo nuoseklią visuomenės senėjimo tendenciją ir augantį šimtamečių skaičių.

    Beveik 1 600 eurų kas mėnesį

    Nuo 2026 metų kovo 1 dienos garbės išmoka Lenkijoje siekia 6 938,92 zlotų bruto per mėnesį, tai yra apie 1 600 eurų. Ši suma yra mokama papildomai prie kitų gaunamų socialinio draudimo išmokų, todėl jos tikslas – sustiprinti itin garbaus amžiaus žmonių finansinį saugumą.

    Nuo 2025 metų pradžios šią išmoką reglamentuoja atskiras įstatymas, todėl visi teisę turintys asmenys ją gauna vienodo dydžio. Taip pat numatyta kasmetinė indeksacija, kuri atliekama kovo mėnesį, panašiai kaip ir pensijų bei rentų perskaičiavimas.

    Kada pinigai skiriami automatiškai?

    Daugeliu atvejų garbės išmoka skiriama ex officio, tai yra be atskiro prašymo, kai žmogus sulaukia 100 metų ir jau gauna įstatyme numatytas išmokas, pavyzdžiui, pensiją ar rentą. Tokiu atveju ZUS sprendimą priima institucijos iniciatyva, o išmoka pradedama mokėti pagal nustatytą tvarką.

    Tačiau prašymo gali prireikti tiems, kurie neturi teisės į minėtas socialinio draudimo išmokas. Tokiais atvejais, be 100 metų amžiaus ir Lenkijos pilietybės, paprastai vertinamas ir gyvenimo Lenkijoje ryšys, įskaitant reikalavimą turėti asmeninių ar ekonominių interesų centrą šalyje nustatytą laiką.

    Jei prašymas būtinas, išmoka paprastai skiriama nuo mėnesio, kurį jis pateikiamas, tačiau ne anksčiau nei nuo mėnesio, kai asmuo sulaukė 100 metų. Dėl konkrečių sąlygų ir dokumentų ZUS rekomenduoja tikrinti individualią situaciją, nes taikomos taisyklės priklauso nuo to, kokias išmokas žmogus gauna ir kokiu pagrindu.

    Kur šimtamečių daugiausia?

    ZUS statistika rodo ryškius regioninius skirtumus. 2026 metų birželį daugiausia garbės išmokų buvo mokama Mazovijoje – 736, antroje vietoje buvo Silezija su 436, trečioje – Žemutinė Silezija, kur fiksuotos 412 išmokų.

    Mažiausiai garbės išmokų tuo pačiu laikotarpiu mokėta Opolėje – 75, taip pat Liubuše – 85. Tokie skaičiai paprastai atspindi tiek gyventojų skaičių regionuose, tiek demografinę jų struktūrą.

  • Sviestas ar margarinas? Štai kuris tepamas riebalas iš tiesų kelia didžiausią riziką sveikatai

    Sviestas ar margarinas? Štai kuris tepamas riebalas iš tiesų kelia didžiausią riziką sveikatai

    Diskusijos, kas sveikiau – sviestas, margarinas ar riebalų mišiniai, jau seniai kelia aistras. Vieni vengia augalinių aliejų, kiti atsargiai vertina gyvulinius riebalus, tačiau daug svarbiau ne mitai, o konkreti produkto sudėtis ir gamybos būdas.

    Didžiausia problema istorijoje buvo dalinai hidrinti riebalai, kuriuose susidaro trans riebalų rūgštys. Būtent jos siejamos su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, nes gali didinti blogojo cholesterolio kiekį ir bloginti riebalų profilį kraujyje.

    Kas šiandien pasikeitė parduotuvėse?

    Šiuolaikiniai riebalų mišiniai ir dalis tepių produktų dažniausiai gaminami ne cheminiu kietinimu, o mechaniniu riebalų sujungimu, tiksliai valdant aušinimą, maišymą ir kristalizaciją. Tokiu būdu galima pasiekti norimą tekstūrą neatsirandant dideliam trans riebalų kiekiui.

    Vis dėlto pirkėjui svarbiausia etiketė: jei sudėtyje nurodyti dalinai hidrinti arba dalinai kietinti augaliniai riebalai, tai signalas rinktis kitą produktą. Taip pat verta atkreipti dėmesį, ar nėra perteklinių priedų, kurie dažnai naudojami tekstūrai ar galiojimo laikui pagerinti.

    Kada sviestas, o kada mišinys?

    Sviestas yra natūralus produktas, tačiau jame daugiau sočiųjų riebalų, todėl kasdien vartojant dideliais kiekiais tai gali būti nepalanku žmonėms, turintiems padidėjusį cholesterolį ar širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Tokiais atvejais neretai ieškoma alternatyvų su geresniu nesočiųjų riebalų santykiu.

    Riebalų mišiniai, kuriuose daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių, kai kam gali būti praktiškesnis pasirinkimas kasdieniam tepimui, tačiau tik tada, jei sudėtis aiški, o trans riebalų šaltiniai eliminuoti. Kitaip tariant, ne pats pavadinimas lemia, ar produktas palankus sveikatai, o jo riebalų sudėtis ir gamybos technologija.

    Kurių produktų geriau vengti?

    Didžiausią riziką kelia kietos, pramoniniu būdu gamintos margarino rūšys, jei jos pagamintos naudojant dalinį hidrinimą. Tokie riebalai gali bloginti lipidų rodiklius ir didinti aterosklerozės bei kitų lėtinių ligų tikimybę.

    Kepiniams dažnai renkamasi sviestas dėl skonio ir struktūros, tačiau kasdieniam vartojimui svarbiausia saikas ir sudėtis. Praktinė taisyklė paprasta: rinkitės produktus be dalinai hidrintų riebalų, o bendrą riebalų kiekį mityboje derinkite prie savo sveikatos būklės ir gydytojų rekomendacijų.

  • Komunistai jį naikino kaip „ponišką“ vaisių: dabar sedula grįžta į sodus ir virtuves

    Dar prieš šimtą metų sedulos krūmai buvo įprastas vaizdas dvarų parkuose, vienuolynų soduose ir turtingesniuose ūkiuose. Iš ryškiai raudonų, rūgštokų vaisių gamintos uogienės, sirupai ir tradiciniai gėrimai, o liaudies medicinoje jie sieti su pagalba peršalus ir sutrikus virškinimui. Vėliau sedula iš Lietuvos kaimynystėje esančios Lenkijos kraštovaizdžio beveik dingo.

    Po Antrojo pasaulinio karo, komunistiniu laikotarpiu, sedula įgijo „poniško“ augalo etiketę, nes buvo siejama su dvarais, rūmais ir vienuolynais. Dėl ideologinių nuostatų kai kur krūmai buvo kertami, o soduose prioritetas teiktas lengviau mechanizuojamoms ir masinei gamybai patogesnėms kultūroms. Sedulos vaisiai noksta netolygiai, dažnai reikia rankinio skynimo, o didelis kauliukas mažina perdirbimo išeigą.

    Vis dėlto augalas neišnyko visiškai, nes jį saugojo botanikų ir kolekcininkų iniciatyvos, o senos veislės buvo išlaikytos kolekcijose. Pastaraisiais dešimtmečiais sedula vėl atrandama dėl atsparumo, dekoratyvumo ir sugrįžtančio susidomėjimo senosiomis sodo kultūromis. Prie renesanso prisideda ir nauja tendencija auginti įvairesnius, klimatui atsparesnius augalus bei rinktis mažiau chemijos reikalaujančias kultūras.

    Mitybos požiūriu sedulos vertinamos dėl biologiškai aktyvių medžiagų ir antioksidantų, ypač antocianinų ir flavonoidų, kurie siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinės pažaidos. Jose taip pat yra mineralinių medžiagų, o rūgštokas skonis rodo organinių rūgščių gausą. Vis dėlto, kaip ir su bet kuriomis uogomis ar vaisiais, svarbu nepamiršti, kad poveikis sveikatai priklauso nuo visos mitybos, o ne vieno produkto.

    Virtuvėje sedula retai valgoma vien dėl ryškaus sutraukiančio skonio, bet puikiai atsiskleidžia apdorota. Iš jos verdamos uogienės ir tirštos padažų tipo tyrės, dažnai maišomos su saldesniais vaisiais, o iš spaustų sulčių gaminami sirupai. Kaukazo virtuvė įkvėpė ir dar vieną būdą: neprinokusių sedulos vaisių rauginimą, kuris suteikia netikėtą, alyvuoges primenantį užkandį.

  • 3 viename pratimas moterims po 50-ies: lieknina rankas, stiprina nugarą ir tiesina laikyseną

    3 viename pratimas moterims po 50-ies: lieknina rankas, stiprina nugarą ir tiesina laikyseną

    Jėgos pratimų po 50-ies atsisakyti nereikia: būtent pasipriešinimo treniruotės padeda išlaikyti raumenų jėgą, kasdienę funkciją ir stabilesnę laikyseną. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja pagrindines raumenų grupes stiprinti bent 2 kartus per savaitę, derinant tai su reguliariu judėjimu.

    Vienas paprastas sprendimas namuose – 3 viename seka su lengvais svarmenimis, kuri vienu metu įtraukia rankas, pečių juostą ir viršutinę nugaros dalį. Tokie trumpi, aiškūs kompleksai išpopuliarėjo dėl to, kad juos lengviau atlikti nuosekliai, o pastovumas dažnai duoda didesnę naudą nei sudėtingas planas, kurio nepavyksta laikytis.

    Pratimui prireiks dviejų lengvų hantelių, pradžiai dažnai pakanka 1–2 kilogramų. Jei hantelių neturite, kaip laikinas pakaitalas gali tikti nedideli vandens buteliukai, svarbiausia, kad svoris būtų valdomas ir judesys nekeltų diskomforto sąnariams.

    Atliekant seką svarbu suprasti principą: trys judesio fazės sudaro vieną pilną pakartojimą, todėl judėkite lėtai ir tiksliai, be trūkčiojimų. Pagrindinis tikslas yra ne greitis, o raumenų kontrolė ir taisyklinga padėtis viso judesio metu.

    Pradedantiesiems dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo 2 serijų po 8–10 pakartojimų, o vėliau pereiti prie 12–15 pakartojimų ir 3 serijų. Didinti svorį verta tik tada, kai išlaikote stabilius riešus ir alkūnes, neperlenkiate nugaros, o pečiai judesio metu nekyla link ausų.

    Normalu, jei serijos pabaigoje atsiranda deginimo pojūtis dirbančiuose raumenyse – tai dažnas nuovargio signalas. Tačiau aštraus skausmo, dilgčiojimo petyje, tirpimo ar galvos svaigimo ignoruoti negalima: tokiu atveju pratimą reikia nutraukti ir, ypač turint pečių ar stuburo problemų, pasitarti su gydytoju arba kineziterapeutu.

    Nors riebalų nuo vienos kūno vietos numesti neįmanoma, ši seka gali sustiprinti rankų, pečių ir nugaros raumenis, todėl viršutinė kūno dalis ilgainiui atrodo tvirtesnė ir aiškiau „susirinkusi“. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami, kai tokie pratimai derinami su viso kūno treniruotėmis, ėjimu ar kita aerobine veikla ir pakankamu poilsiu.