Patamsėjusios ir šiurkščios alkūnės dažnai nėra susijusios su prasta higiena. Alkūnių oda natūraliai storesnė, joje mažiau riebalinių liaukų, be to, ji nuolat lankstoma ir spaudžiama, kai remiamės į stalą ar porankius. Dėl trinties epidermis gali ragėti, atrodyti pilkšvas ar rusvesnis, tapti matinis ir šiurkštus.
Su amžiumi oda atsinaujina lėčiau, lengviau netenka vandens ir prasčiau atkuria apsauginį barjerą. Tam įtakos gali turėti ir hormonų pokyčiai, ypač menopauzės laikotarpiu, todėl vien retkarčiais naudojamo losjono gali nebeužtekti. Tokiais atvejais reikia nuoseklesnės kasdienės priežiūros, o ne intensyvesnio šveitimo.
Alkūnių spalvą taip pat gali keisti saulė, ankstesni sudirginimai, mikrotraumos ar uždegiminiai procesai, po kurių lieka pigmentacijos. Kuo oda labiau sudirginama, tuo dažniau ji atsako apsaugine reakcija ir dar labiau storėja. Todėl tamsėjimas neretai yra nešvarumų, o odos gynybos nuo žalos pasekmė.
Didžiausia klaida, kurią daro daugelis, yra bandymas greitai „nušveisti“ alkūnes. Stiprus trynimas pemza, kieta šepetėle ar stambiagrūdžiu šveitikliu gali pažeisti odos barjerą, sukelti paraudimą ir deginimą. Sudirgusi oda neretai ima ragėti dar intensyviau, o pigmentacija tampa ryškesnė.
Kasdienis minkštinimas ir apsauga
Pagrindas yra kasdienis minkštinimas ir drėkinimo „užrakinimas“ riebesne priemone. Alkūnes verta prausti drungnu vandeniu ir švelniu prausikliu, vengiant intensyviai kvapnių ar odą sausinančių produktų. Nusausinus, kol oda dar vos drėgna, iškart tepkite tirštesnį kremą ar balzamą, ryte ir vakare.
Kosmetikoje dažniausiai pasiteisina šlapalas, glicerinas, pieno rūgštis, keramidai, pantenolis, taukmedžio sviestas ir augaliniai aliejai. Mažesnės koncentracijos šlapalas padeda sulaikyti drėgmę, didesnės gali prisidėti prie švelnaus suragėjusio sluoksnio minkštinimo. Jei oda jautri, įtrūkusi ar peršti, pradėkite nuo švelnesnės sudėties ir stebėkite reakciją.
Vakarais gali padėti regeneruojantis kompresas: po dušo užtepkite storesnį emoliento sluoksnį arba apsauginį tepalą ir uždenkite minkštu medvilniniu audiniu, kad priemonė nenusitrintų. Toks būdas, kartojamas kelis kartus per savaitę, mažina vandens netekimą ir padeda suminkštinti sukietėjusį odos sluoksnį. Svarbiausia čia yra reguliarumas, o ne agresyvios priemonės.
Šveitimas ir saulės poveikis
Švelnaus šveitimo dažniausiai pakanka kartą, daugiausia du kartus per savaitę. Vietoj trynimo geriau rinktis fermentinį šveitiklį arba priemones su šlapalu ar pieno rūgštimi, o po procedūros visada tepti riebesnį kremą. Jei oda paraudusi, niežti ar trūkinėja, šveitimą geriau atidėti, kol ji nurims.
Populiarūs patarimai trinti alkūnes citrina ar naudoti sodos pastą gali labiau pakenkti nei padėti, ypač brandesnei odai. Rūgštus citrinos sokas gali perštėti, o kartu su saule didinti sudirginimo ir naujų dėmių riziką, o soda dėl šarminės reakcijos gali ardyti odos barjerą. Saugiau rinktis lėtą, bet nuoseklią regeneraciją.
Jei alkūnės vasarą atviros, verta naudoti apsaugą nuo saulės su SPF 30 ar 50. Ultravioletiniai spinduliai gali „užfiksuoti“ pigmentaciją, todėl net ir gera priežiūra duos mažesnį efektą, jei oda nuolat veikiama saulės. Taip pat pravartu mažinti įprotį remtis alkūnėmis ir sumažinti nuolatinį spaudimą.
Kada verta kreiptis į gydytoją?
Dažniausiai tamsios ir sausos alkūnės yra priežiūros klausimas, tačiau ne visada. Pasitarti su gydytoju verta, jei pokyčiai atsirado staiga, greitai stiprėja, yra skausmingi, smarkiai niežti, oda trūkinėja ar atsiranda aiškios pleiskanojančios, raudonos plokštelės. Taip gali pasireikšti žvynelinė, egzema ar atopinis dermatitas.
Jei kartu tamsėja ir storėja oda ant kaklo, pažastyse ar kirkšnyse, tai kartais siejama su medžiagų apykaitos ir gliukozės apykaitos sutrikimais. Nuolatinė sausuma, lydima šalčio netoleravimo, silpnumo, vidurių užkietėjimo ar svorio augimo, gali būti vienas iš skydliaukės funkcijos sumažėjimo signalų. Jei per kelias savaites, nuosekliai prižiūrint odą, pagerėjimo nėra, dermatologas ar šeimos gydytojas padės tiksliau nustatyti priežastį.
